sveiki atvykę į Forks miestelį!


 
FORKS
MIESTELIS

Share | 
 

 Kiemas

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
Pereiti prie : Previous  1, 2, 3  Next
AutoriusPranešimas
avatar

PRANEŠIMAI : 8597

Felix Konstantin Volturi
“Warriors want a worthy opponent. There is no redress in fighting the pathetic.”


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kiemas   Antr. 12 30, 2014 4:06 pm

Danielius važiavo normaliai namų link galvodamas rodos apie viską, bet kartu ir apie nieką, tikriausiai niekada gyvenime jis taip kraupiai nesijautė, nes niekada prieš akis nebuvo tokia mama, jis tyliai atsiduso, bet sučiaupė lūpas, kad nieko neišduotų. Nenorėjo sakyti apie ką galvoja kas šiuo metu ir kas jį kankina kai mergina jo nuomone tikrai neatrodė per geriausiai, kad klausytųsi, nors ji ir sakė, jog viskas gerai ir jis gali pasakoti ką tik nori, tačiau vaikinas kažkaip per daug užsispyrėliškai buvo nusprendęs viską pasilaikyti. Sustojęs prie daugiabučio suėmė merginos ranką dar pažvelgdamas į mamos veidą ir patikrindamas, kad rodos viskas gerai, tačiau taip nebuvo vos jai nusprendus išlipti jis ir pats išlipo prieidamas, tačiau nuleisdamas akis žemyn ir užsidengdamas burną kai ji tiesiog prieš jo akis paplūdo krauju ir atrodo paskutinį kartą jausdamas jos širdis, todėl jo drebanti ranka įlenkė automobilio duris ir šis pritūpė dar galvodamas ką turėtų daryti kai tiesiog nenumanė ir pradėjo ašaroti tarsi norėdamas ieškotis pagalbos kai pakėlė akis pastebėdamas ateinančią merginą ir krūptelėdamas, kažkaip prieš tai jos nepastebėjo ir dar to fakto, jog ji vampyrė, kurią Denis turėjo jausti, tikriausiai nesugebėjo kadangi panika ir išgąstis per daug valdo jo kūną. Šiai priėjus jis pakėlė akis norėdamas kažką padaryti, rodos lieptų dingti iš čia, bet žodžiai privertė jį pakelti akis ir visai nieko nesakyti. Sumauta bjaurybė, kuriai trūksta širdies, pirmas apibūdinimas šovęs į jo galvą, todėl nuleido akis žemyn. Atidavė kažkam ir nesusigrąžino. Jis numetė merginos ranką nuo savęs tarsi ji būti purvina ir persibraukė delnu per veidą išgirsdamas tarkštelėjimą ir krūptelėdamas, nesitikėjo, tiesiog... Šita nužudė jo motiną, todėl vaikinas iškart nutilo atsiremdamas galva į nugara į automobilį ir visiškai tylėdamas kai ausyse rodos pradėjo spengti ir vienintelis dalykas, kurį jis norėjo girdėti tyla, prakeikta kapų tyla, kuri galėtų nuraminti, tačiau ji dabar tik spaudė ir norėjo užspausti, kad Danielius tylėtų. Tik išgirdęs vėl pradėjusią plakti širdį jis trumpam atsimerkė nužvelgdamas abi merginas ir atsidusdamas. Jis nenorėjo čia būti, todėl tylėjo sugniauždamas rankas ir atsistodamas kai pasitvarkė marškinius, kurie buvo kraujuoti, nežinia kelintą kartą ir dar tuo pačiu mamos krauju. Jis pats bijojo atsisukti ir ką nors pasakyti, todėl dar žvilgtelėjo rodos nuspręsdamas, kad čia Karmen, nes mama apie ją kažką kalbėjo, tik, kad jis nelabai suprato, bet buvo aišku, kad visi žmonės, taip, sumautas reikalas kai visi mirs, o jis vienas mišrūnas, jis atsiduso nusišypsodamas. Pats kvailiausias dalykas, kuris jam rodos galėjo nutikti, todėl pasisuko link mamos tūptelėdamas prie jos ir iškart žiūrėdamas į ją ir tikrindamas ar viskas gerai, nes jam norėjosi žinoti, tik, kad nelabai vaikui išėjo apie ką nors galvoti.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6281

Demetri Joel Volturi
The world owes you nothing.
It was here first.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kiemas   Antr. 12 30, 2014 5:18 pm

Padrikas moters kvėpavimas retėjo su kiekviena sekunde, jai kiek išriečiant savo nugarą, kol pirštai saujose stipriai gniaužė baltą sniegą, kurio šalčio moteris nejuto. Skausmas pamažu pradėjo trauktis, iš lėto apleisdamas kiekvieną moters ląstelę, Veronikos akims viso labo tik išsiplečiant labiau, vos suvokus, kad jai toli gražu negerėja, o atvirkščiai, ją ir visišką pabaigą skiria vos keletas sekundžių. Ne taip įsivaizdavo savo išėjimą, veik įkalusi sau į galvą mintį, jog viskas turėtų vykti ramiai, jai gulint šiltoje savo lovoje su silpnu šypsniu lūpose, spaudžiant Denio ranką savojoje ir šnabždant, kaip stipriai jį myli. Kaip visuomet mylės. Tokia mirtis atrodė, kaip skaudžiausias antausis per veidą, merginai ne tik negalint pajudėti, bet nė dorai atsisveikinti su sūnumi, į kurį nė pažvelgti negalėjo, paralyžiuotam žemiau smakro kūnui nebepriklausant nuo jos valios. Akyse kartas nuo karto aptemdavo, todėl sūnaus ašarų ji nematė, bet užtat jautė jį verkiant visa savo esybe, dėl ko moters širdis dužo į milijonus šukių, jai priglausti sūnų prie savęs paskutinį sykį trokštant labiau nei išgyventi. Kurtinantis aukštakulnių kaukšėjimas privertė Veroniką dar sykį trūksmingai įkvėpti, kūnui paskutinį sykį įsitempiant lyg stygai, prieš visiškai suglembant ant sniego, vos kiemu nuaidėjo josios lūžtančio sprando garsas, po ko stojo kurtinanti tyla. Bedvasis, išbalęs moters kūnas, su kraujo srovelėmis ant smakro ir kaklo bei stiklinėmis, į niekur nežvelgiančiomis akimis atrodė nepaprastai baisiai, bet kito pasirinkimo Veronika neturėjo, abiem kojomis stovėdama anapusiniame pasaulyje, regis amžiams apleidusi realybę ir savąjį kūną. Bet taip buvo daugiausiai penkias minutes, kažkam trūktelint už panelės pakarpos dar jai nespėjus pasiekti dausų ir sugrąžinant atgal į žemę, kur panelės juosmuo ir krūtinė atsiplėšė nuo asfalto, moters plaučius kaip mat pripildant deguoniui, kol sumišusios akys nuolatos mirksėjo, jai dairantis į šalis ir stengiantis susigaudyti, kaip gali būti gyva, kai vos prieš porą akimirkų nedvejotinai mirė. Ilgiau galvoti kas ir kaip negalėjo, viso labo atsisėsdama ir kaip mat rankomis apsivydama šalia priklaupusį sūnų, kol iš akių pasipylė palengvėjimo ir džiaugsmo ašaros, jokiam galvos skausmui ar silpnumui nebekamuojant moters, tarsi tai būtų buvęs ilgiausias pasaulyje košmaras. Kad viskas tikra bylojo tik vis dar drėgni nuo ašarų Denio skruostai ir kraujo bala, įsigėrusi į moters drabužius ir aplink esantį sniegą, merginai priglaudžiant lūpas prie sūnaus kaktos prieš apsidairant aplink ir akimis sustojant ties tamsiaplauke moterimi, kuri atrodė itin pavargusi, lyg po itin ilgos kelionės būtų nusprendusi prisėsti ir pailsėti. Viskas, kaip mat susidėliojo į vietas Veronikos galvoje, jai tik žioptelint ir kiek praveriant iš nuostabos lūpas.
-Karmen, - Tai nebuvo klausimas, veikiau teiginys, panelei porą sykių krenkštelint, kadangi balsas vis dar buvo kiek prikimęs. Suvokusi, jog tamsiaplaukė niekieno neprašyta ir nė nepažinodama Veronikos staiga ėmė ją ir prikėlė, Veronika staiga pasijuto kalta, kam planavo visą tą farsą, kurio pasekoje turėjo išmaudyti vampyrę ir priversti paragauti savo pačios nuodų, moteriai priešais staiga nebeatrodant tokiai baisiai, kokia ją nupasakojo Demetrija. -Ačiū, - Nežinojo kaip dar galėtų išreikšti, kokia dėkinga jaučiasi, prie savęs viena ranka vis dar spausdama sūnų, kol kita siektelėjo Karmen rankos ir lengvai ją spustelėjo šaltais pirštais. -Lieku tau skolinga, - Murmtelėjo puikiai suvokdama, kad dabar moteriai ši mintis gali pasirodyti juokinga, pagalvojus apie tai, ko jai reikėtų iš silpnos ir paprastos žmonių merginos, bet Veronikos niekaip neapleido nuojauta, jog anksčiau ar vėliau Karmen galėtų sugalvoti jai kokį darbelį, iš kurio gautų naudos pati. Atsakymas, ko moteriai galėtų reikėti iš Veros buvo akivaizdus, bet kad turi sąsajų su Demetrija buvusi vilkė savaime aišku tamsiaplaukei sakyti neketino, kadangi verčiau mirtų dar sykį nei išduotų savo draugę ar jos sūnų.


 
There is a word in german. Lebenslangerschicksalsschatz. And the closest translation would
be lifelong treasure of destiny. It is not something that develops over time. It's something
that happens instantaneously. It courses through you like the water of a river after a storm,
filling you and emptying you all at once. You feel it throughout your body, in your hands, in
your heart, in your stomach, in your skin. If you have to think about it, you have not felt it.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Nina Dobrev
PRANEŠIMAI : 10856

Carmen Bríghitte Denali
Until the lion learns how to write, every story will glorify the hunter.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kiemas   Antr. 12 30, 2014 9:43 pm

Kiekvienas asmuo, į kurį Karmen nukreipdavo savo gebėjimą, į jį reaguodavo skirtingai, todėl buvo galimybė, kad Veronika nenubus net kelias valandas ar visą pusdienį, dėl ko tamsiaplaukė planavo vos šiek tiek atgavusi jėgas kilti ant kojų ir dingti, prieš prasidedant dramatiškiems mamos ir sūnaus apsikabinimams ir džiaugsmo ašaroms, tačiau Vera nubudo stebėtinai greitai, Karmenai net susimąstant, ar tik nebus padauginusi tos savo magijos, kas blogai atsilieptų tik jai pačiai, kaip kartą jau yra pasitaikę, po ko vampyrė slampinėjo jausdamasi lyg tarpe tarp girtumo ir pagirių. Kiek suraukusi antakius, stebėjo merginą, staigiais judesiais atsiskiriančią nuo šaltos žemės ir priglundančią prie jaunuolio, sunkiai atsikvėpdama ir šiaip taip atsikeldama. Moters lūpas palikęs josios vardas, privertė vampyrę kiek aukščiau kilstelėti smarką, jai susimąstant, kada tapo tokia zviozda, kurios vardą visi žino, bet skųstis gi negalėjo. - Vienintelė ir nepakartojama,- tarstelėjo, balse ryškiai stingant energijos, ką jau kalbėti apie kokias nors emocijas, kurių šiaip ar taip daug neturėjo. Iš tikrųjų, nė nežinojo, kodėl suskubo pagelbėti šitiems dviems, dėl ko nenoromis piršosi mintis, kad galbūt ji visgi turi širdį, su kuo panelė nenorėjo sutikti, kadangi be ano organo gyventi buvo lengviau. - Tik nepradėk visiems skelbti apie stebuklingą savo prisikėlimą. Man nereikia mirtininkų eilės už durų, laukiančios, kol išspręsiu jų bėdas,- tarė, kreivai šyptelėdama, tik vieną sekundės dalį josios akyse blykstelint kažkam panašaus į šilumą, ko neliko taip pat greitai, kaip ir buvo atsiradę. - Rasiu būdą, kaip atsiimti skolą, net neabejok,- pratarė ir linktelėjusi dar nužvelgė abu jaunuolius, apsisukdama ant kulno ir patraukdama savais keliais.



If you try to find a replacement, you'll be sadly disappointed, I can't be replaced. I'm the only woman in all the world who possesses the right combination of qualities for you. You can turn your stare upon me all you like, but you can't petrify me. You can knock me about to your heart's content without worrying about doing any damage. You can perpetrate any sort of outrage your wicked mind conceives and be sure I'll join in, with a will. You're a troublemaker. A devil.
Nothing less than a hellion would ever suit you.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 8597

Felix Konstantin Volturi
“Warriors want a worthy opponent. There is no redress in fighting the pathetic.”


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kiemas   Antr. 12 30, 2014 10:25 pm

Vaikinukas tikriausiai ilgą laiką nepamirš to ką matė ir negalėjo patikėti, jog viskas pasisuko būtent taip, ji mirė čia, ant sniego, matėsi kraujo pėdsakai, kūno įspaudas ir nuo šilumos pratirpęs sniegas. Karmen prikėlus jo mamą jis tiesiog pritūpė prie jos ir merginai apkabinus tiesiog nusibrozdindamas kelius atsiklaupė priešais prisiglausdamas ir likdamas šoko būsenoj, juk mama negalėjo jo palikti, ne dabar, jam reikėjo šalia, būtinai. Negalėjo būti ramus, bet iš išorės Denis tylėjo, kaip tik galima, o galva rodos spengė, lyg kas šalia būtų sprogę, o jis stoviniavęs ir nebėgęs. Jis klūpėjo priešais tik po kiek laiko sureaguodamas ir apkabindamas merginą nekreipiant dėmesio į tą megztuką, kurį buvo jai uždėjęs, kad kraujas sunkėsi į jo drabužius tiesiog likdamas taip ir lai žmonės mano kas jiems patinka, Denui nerūpėjo. Tik girdėdamas atsitiktinius žodžius jis atsimerkė atsidusdamas. Turėjo kažką pasakyti, o tas sumautas balsas nenorėjo atsirasti, todėl ilgą laiką pratylėjęs Denis atsikvėpė jau girdėdamas kulniukų kaukšėjimą kai moteris išgelbėjusi jo mamą paliko juos vienus.
- Karmen, ačiū. - Tikriausiai jai tai nieko nereiškė, bet... Mamos įpirštas mandagumas neleido jam nekreipti dėmesio ir turėjo padėkoti, net nenumanydamas, kodėl ji taip padarė, bet jausdamas begalinį dėkingumą dėl jos. Šis vėl pasisuko atgal mamos pusėn ją suspausdamas ir sudrebėdamas, lyg tas skausmas slegiantis pečius, krūtinę ketintų ištrūkti ir eilinį kartą paversti Denį menku, nieko vertu. Jis tyliai atsiduso pasitraukdamas tolėliau nuo jos ir atsisėsdamas ant sniego. - Nusivesi... - Pasitrynė delnu skruostą jausdamas kaip viskas jį smugdo, todėl kvėptelėjo oro. - Mane namo? Aš noriu namo. - Pasimetęs lyg mažutis vaikas paklausė tyliai daugiau nieko nesakydamas ištiesė ranką jos pusėn. Vaikis niekada daugiau netroško tokio dalyko patirti, o išgąstis... Visgi ne palengvėjimas matėsi jo veide. Jis užsidengė viena ranka akis dar aiškiai bandydamas sureaguoti į viską normaliai, bet Denis nesugebėjo, niekaip neišėjo jam to padaryti, todėl tiesiog liko ištiesęs ranką į mamos pusę.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6281

Demetri Joel Volturi
The world owes you nothing.
It was here first.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kiemas   Antr. 12 30, 2014 11:14 pm

Nors širdis moters krūtinėje plakė ritmingai, patikėti, jog visa tai iš tiesų vyksta panelė per ne lyg stipriai bijojo, paranojiškai mąstydama, jog šitai tik dar vienas likimo iškrėstas pokštas ir ją netrukus ištiks dar vienas priepuolis, po kurio moters akys užsimerks amžiams. Bet sekundės nenumaldomai tiksėjo į priekį, Danielis vis dar tvirtai spaudė ją prie savęs, o ir emocijų stinganti Karmen mimika atrodė tikra, dėl ko Veronika nedrąsiai lengviau atsikvėpė, nežinodama nė į kurį Dievas kreiptis su padėkomis, jog šitaip pamėtėjo panelei antrą šansą gyvenime, vampyrei lyg tyčia atsirandant tinkamoje vietoje, tinkamu metu, kaip dažniausiai niekuomet neįvyksta. Pasinėrusi į savas mintis, spėjo tik kelis kartus akimis mirktelėti prieš tamsiaplaukei nusprendžiant juodu palikti ir patraukiant savais keliais, Veronikos žvilgsniui visgi sekant moterį ligi pat akimirkos, kai ši dingo už kampo, merginą akivaizdžiai kamuojant dvejopiems jausmams dėl tos vampyrės. Vis dar jautėsi įstrigusi sapnų pasaulyje, todėl didele koncentracija nepasižymėjo, žvilgsniui apsistojant ties vienu ar kitu objektu kieme, iš sąstingio ją pažadinant tik faktui, kaip žvėriškai šalta lauke buvo, panelei nespėjus atsigauti po liūties, dabar tekus pagulėti ant asfalto, bet šaltis viso labo iššaukė platų šypsnį merginos lūpose, jai nuoširdžiai tuo mėgaujantis, kaip ir viskuo aplink, ką panelė neabejojo amžinai praradusi. Lėtai palankstė pirštus, kelis kartus giliai į plaučius įkvėpė tyro oro, o tuomet akimis sugrįžo prie Danielio, kurio nė sekundei nepaleido iš savojo glėbio, dabar tiesiog perbraukdama ranka per susivėlusius sūnaus plaukus, o tada greitomis pakštelėdama jam į skruostą. Bijojo net pagalvoti, kokią traumą gavo mišrūnas, todėl kol kas pasirinko to nedaryti, vis dar per ne lyg apspangusi nuo suvokimo, kad tikrąja ta žodžio prasme prisikėlė iš numirusiųjų, jog bet kokia mintis galvoje galėtų užsilikti ilgiau nei porą sekundžių.
-Žinoma, Deni, - Švelniu balsu pratarė, suspausdama drebančias nuo šalčio lūpas į vieną liniją, o tuomet tvirtai suėmė berniuko ranką sava, laisvąja apglėbdama jį per pečius ir kiek juos patrindama, užsimiršusi, jog ne taip kaip jai, vaikinui nešalta. Įsitikinusi, kad mašina užrakinta, ji dar dirstelėjo į vietą, kurioje gulėjo norėdama patikrinti ar nieko nepametė, vaizdui kurį išvydo priverčiant josios širdį nemaloniai virptelėti, o galvą kiek susisukti netikėtai supykinus. Bet greitai nuvijusi blogas emocijas į šalį, ji greitu žingsniu patraukė į daugiabučio vidų kartu su sūnumi, pasirūpindama kelyje atidaryti visas duris, kadangi vaikinas atrodė kur kas prasčiau už pačią Verą, nors ši neseniai buvo mirusi, kas vertė tamsiaplaukę ne juokais sunerimti ar pati neįvarė sūnui kokios ligos.


 
There is a word in german. Lebenslangerschicksalsschatz. And the closest translation would
be lifelong treasure of destiny. It is not something that develops over time. It's something
that happens instantaneously. It courses through you like the water of a river after a storm,
filling you and emptying you all at once. You feel it throughout your body, in your hands, in
your heart, in your stomach, in your skin. If you have to think about it, you have not felt it.

Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 7031

Selina Claude Blanchard
La plus belle des ruses du diable est de vous persuader qu'il n'existe pas


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kiemas   Antr. 03 03, 2015 11:03 pm

Melisa prasprūdusi pro svetainę beveik nepastebėti išėjo į lauką apsidairydama tamsoje. Ne, pabėgti iš čia neketino, todėl, kad neturėjo kur eiti, bilieto namo neturėjo, o ir taip Adamas buvo teisus, jog ji nieko nepeštų pabėgusi ir taip ir turėtų būti. Ji persibraukė ranka per plaukus bei nusisuko nuo įėjimo išeidama į lauką ir leisdama menkai dulksnai kristi ant jos veido. Mels iškvėpė orą tarsi norėdama, kad turėtų kišenėje cigaretę, bet kadangi ji nieko neturėjo beliko stoviniuoti čia bei stebėti aplinką kai neturėdama noro sugrįžti į svetainę ir apsimetinėti, jog ji per daug laiminga. Sučiaupė lūpas ir papurtė galvą ketindama pasivaikštinėti daugmaž aplinkui namus ir taip apsiraminti, kad bent jau ašaros netekėtų jos skruostais, o ji jas galėtų suvaldyti. Mels nebuvo problematiška, tačiau šis kartais kai abu vaikinai taip elgėsi su ja. Nesąžininga visiškai, kodėl dabar negalėtų panaudoti galios sau ir pasijusti laiminga, visą tą laiką. Arba pasigaus kokį nors žmogelį ir privers jį pasijusti laimingu, nors lauke ir nieko nebuvo, per daug tamsu, kad kas nors slampiotų būtent čia.


There are times when the actual experience of leaving something makes you wish desperately that you could stay, and then there are times when the leaving reminds you a hundred times over why exactly you had to leave in the first place.


Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : LA, USA
CLAIM : Dylan O'Brien
PRANEŠIMAI : 10288

Daniel Arthur Dreschler
We are stardust stories, my darling.
Things like us only exist in dreams.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kiemas   Antr. 03 03, 2015 11:51 pm

Nikas jautėsi taip apgailėtinai, kad turbūt nė pats nebūtų galėjęs apibūdinti to jausmo, kuris gniaužė krūtinę, neleisdamas normaliai įkvėpti, o jam vis tvirčiau rankoje spaudžiant butelį, lyg kokiam alkoholikui, bijančiam, kad kažkas gali sugalvoti iš jo atimti vienintelį jam likusį turtą. Buvimas tarp laimingų, gyvenimu besidžiaugiančių žmonių jam buvo per daug skausmingas, todėl vaikinas ilgai nedelsė ir padėjęs gėrimą ant spintelės, greitai apsirengė paltą ir apsiavė batus, išeidamas pro duris ir palikdamas vakarėlį už nugaros. Tamsiaplaukis lipo laiptais žemyn, norėdamas viską apmąstyti, tačiau jis net nepastebėjo, kaip atsidūrė lauke, o jo galvoje taip ir neatsirado nei viena protinga mintis, kuri padėtų išspręsti visą šią netvarką, kurios kaltininkas tikriausiai ir buvo jis pats. Nikas atlošė galvą ir įkvėpė gaivaus nakties oro, juo užpildydamas savo išsekusius plaučius, kai nuleido akis ir netyčia pastebėjo tolumoje stovintį tamsų šešėlį, dabar nesugebėdamas jo atpažinti. Vaikinas paėjo kelis žingsnius į priekį ir primerkęs akis pažiūrėjo į žmogystą, sustodamas tą pačią sekundę, kai suprato, kad tai Melisa. Jaunuolis visą vakarą jos vengė, verčiau būdamas su kitais žmonėmis ir mėgindamas galvoti apie ką nors kitą, tačiau tiesa buvo ta, kad visą tą laiką jis galvojo apie ją, merginą, kuri išpažino jam savo paslaptis, o kuomet jis padarė tą patį, atverdamas savo širdį, ko beveik niekada nedarydavo, ji pasitraukė tolyn, su savimi išsinešdama ir didžiąją dalį jo paties. Nikas giliai atsiduso ir susikišo rankas į kišenes, prieidamas prie jos ir uždėdamas vieną delną draugei ant peties. Kvaila, kad savo mintyse jis ją vis dar vadino savo drauge, tarsi mėgindamas įtikinti patį save, jog ji jam nebuvo svarbesnė... kvailys.
- Mel? - tyliai pratarė vaikinas, nedrįsdamas dar kažko sakyti, nes ji atrodė labai liūdna, nuspręsdamas paprasčiausiai būti šalia kaip petys, ant kurio ji galėtų išsiverkti ar draugas, kuriam galėtų pasakyti, kas ją kamuoja... Jam būtų to užtekę, nes visiškai prarasti Melisą būtų buvę nepakeliama.


There's magic in our bones, a north star in our soul that remembers our way home. God, it's easy to forget, there's magic in all of this.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 7031

Selina Claude Blanchard
La plus belle des ruses du diable est de vous persuader qu'il n'existe pas


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kiemas   Tr. 03 04, 2015 7:30 pm

Melisa stovėjo daugiabučio kieme kai tiesiog aplink buvo šalta ir dulksna, tačiau mergina dėl to nesijaudino, šaltis nėra problema būtent jai, niekada taip nebuvo. Ši šyptelėjo užsimerkdama ir bandydama nusiraminti. Adamas sakė, jog viskas nesvarbu, svarbu, negi viskas būtent taip pasisuko kaip ji labiausiai bijojo, o kalbėtis apie visą tai garsiai atrodė ne tiek, kad keista, tačiau graudu. Mels girdėjo kaip lengvi žingsniai aidi laiptinėje, tačiau tai nebuvo vampyras, o žmogus, lengva suprasti. Neatsisuko pasižiūrėti kas stovi netoli jos, tačiau padėta ranka privertė merginą šyptelėti ir suprasti, jog tai Nikas, niekas daugiau taip nepadarys.
- Kažko reikėjo? – Paklausė persibraukdama ranka per veidą ir pasisukdama vaikino pusėn nusišypsojo. Dabar ji jau nebe priminė tos linksmuolės, kuri stovėjo oro uosto laukimo salėje ir juokėsi iš visko. Truputį per daug nerami, nemėgo taip jaustis.
Persibraukė liežuviu per lūpą žvelgdama į Niką ir svarstydama ko jis čia atėjo, nors galbūt jis netgi nežinojo, jog Mels išėjo į lauką ir pasirodė tik šiaip sau. Ši šyptelėjo viena ranka apkabindama Niką per kaklą. Jis toks jaunas ir nesugadintas gyvenimo, jokių skriaudų... Ji kartais jam pavydėdavo, ne dėl to, jog šis vaikinukas yra žmogus, tačiau tai, jog jis yra toks koks ir turi būti, nereikia apsimetinėti kaip tai daug metų daro Melisa, kartais turėdama vadintis kitokiu vardu, pavarde, iš dalies kiekvieną kartą gali pradėti gyvenimą iš naujo, tačiau visada yra ką palikti už nugaros dėl ko skauda širdį ir ji prisimindavo tuos, kurie buvo draugai, mylimieji, artimi žmonės, ji juos paliko nugaroje padarydama taip, jog būtų įtikima, jog... Ji dingo. Tikriausiai Nikas vienas iš pirmų, kuriam ji pasakė, jog yra žmogaus ir vampyro vaikas, kas daugeliui atrodė ne tik juokinga, bet ir neįtikima. Daugeliu atvejų ji neturėtų egzistuoti, bet Melisa gyva, gyvesnė niekada prieš tai nebuvo, galėjo jausti save ir žinoti, jog netgi tokiems kaip ji skauda. Netgi per daug stipriai, kad būtų lengva viską ignoruoti.


There are times when the actual experience of leaving something makes you wish desperately that you could stay, and then there are times when the leaving reminds you a hundred times over why exactly you had to leave in the first place.


Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : LA, USA
CLAIM : Dylan O'Brien
PRANEŠIMAI : 10288

Daniel Arthur Dreschler
We are stardust stories, my darling.
Things like us only exist in dreams.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kiemas   Kv. 03 05, 2015 12:02 pm

Nikui iš tiesų nė trupučio nerūpėjo tas faktas, kad mergina buvo mišrūnė, kuri jau pragyveno daug daug metų, nei nelabai seniai pilnametystės sulaukęs jaunuolis. Žinoma, tai atrodė keista, iš dalies net nesuprantama, tačiau tai jokiu būdu nepakeitė vaikino požiūrio į Melisą. Ji vis dar buvo ta, kuri vertė tamsiaplaukį šypsotis truputį plačiau ir kvailioti, kol stipriai plakanti širdis vertė giliau įkvėpti ir galvoti apie tai, ką sako, nes JI to klausėsi. Nikas stabtelėjo ir pirštais perbraukė savo pasišiaušusius plaukus, tyliai atsidusdamas ir papurtydamas galvą, nes galvoti apie tai buvo kvaila ir neatsakinga, žinant, kad mergina juos visus myli vienodai ir jis neturi jokių išskirtinių privilegijų, todėl geriausia mintis buvo tvirtai pasakyti sau, jog nieko nebus ir viską užmiršti, net jei dabar tai atrodė neįmanoma. Galbūt jam būtų pavykę tai padaryti, jei išėjus į lauką, visai netoliese vaikinas nebūtų pastebėjęs jos smulkaus kūno ir nepriėjęs, paprasčiausiai nužingsniuodamas tolyn ir apsimesdamas, kad nieko nematė. Vienintelė problema buvo ta, kad jis negalėjo taip elgtis su Melisa.
- Gerai jautiesi? - tyliai paklausė tamsiaplaukis, leisdamas delnui nuslysti nuo jos peties ir susikišdamas rankas į kišenes, pažiūrėjo žemyn, niekaip negalėdamas nustoti kandžioti savo virpančios lūpos. Merginai apkabinus jį, Nikas atsiduso ir skausmingai susiraukė, pats viena ranka apsiglėbdamas jos liemenį ir priglausdamas lūpas prie smilkinio, nes nors prie jos liestis buvo keista ir skaudu, jai turbūt to reikėjo, todėl jaunuolis dar neketino pasitraukti. - Nežinau, ką tau pasakyti, Melisa... Nuoširdžiai... Rodos, jau išsakiau tiek daug, tikriausiai daugiau ir atviriau nei kada nors anksčiau, o man tai nebuvo lengva, patikėk... - jis nutęsė ir užvertė galvą, mėgindamas normaliai įkvėpti ir susikaupti. - Net nenumanau, ką tau sakė Adamas ar tu jam, bet... visada tave mylėsiu, dėl šito esu tikras. Taip, aš tik žmogus, mano gyvenimas trumpas, tačiau galiu tau prižadėti, kad nesvarbu, kaip viskas baigsis, tu visuomet liksi mano širdyje. Niko balsas vis labiau tilo, jam pačiam spustelint panelės kūną arčiau savojo, kol galiausiai gniaužtai atsileido ir jis pasitraukė, žengtelėdamas atgal ir atsisėsdamas ant šalia buvusio suoliuko. Vaikinas nusuko akis į šalį, jausdamasis beviltiškai, bet nežinodamas, ką dar galėtų padaryti, todėl tik tankiau mirksėjo, sugebėdamas galvoti tik apie tai, kad dabar norėtų neapsiverkti. Tik ne dabar.


There's magic in our bones, a north star in our soul that remembers our way home. God, it's easy to forget, there's magic in all of this.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 7031

Selina Claude Blanchard
La plus belle des ruses du diable est de vous persuader qu'il n'existe pas


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kiemas   Kv. 03 05, 2015 4:13 pm

Melisa praleidusi tiek metų vadiname gyvenime neturėjo būti tokia kvailutė ir nežinoti ką daryti, pasimesti kai nutinka keisti dalykai, o dabar ji visiškai netgi nenumanė ką turėtų daryti, todėl atsiduso. Ji nenumanė kaip turėtų elgtis, nei kiek nebuvo geriau po pokalbio su Adamu ir taip kaip jis su ja elgiasi. Oh, Adamai... Jai taip buvo gaila vaikinų, kad rodos plėšėsi į begalę dalių kai ji buvo viena, neturėjo taip būti. Nikas visada būdamas jauniausias iš jų laikomas pakankamai naiviu rodos nebūtų patraukęs merginos žvilgsnio, tačiau tos didelės mielos mėlynos akys... Visada priversdavo kartais per daug užsispoksoti į jį, o paskui nusijuokus užsikarti jam ant kaklo. Regis dabar taip nebus, nes vaikinukas jautėsi atstumtas, nors ji ir to nepadarė... Taip aiškiai kaip pats būtų manęs. Mels atsiduso nesuprasdama ką daro su šio mielojo jausmais, regis jis jai atidavė save, o ji svarsto ar nori pasiimti ar mes kur nors į konteinerį, ji buvo pasibjaurėjusi savo veiksmais, todėl suraukė kaktą.
- Žinoma. Viskas bus gerai, Nikai. – Ji atsakė ir pažvelgė kaip šio jaunuolio rankos nuslysta ir atsiranda kišenėse dėl ko ji atsikvėpė ir prisiglaudė prie vaikino norėdama numalšinti ne tik savo skausmą, bet taip pat ir jo. Atsirėmusi užsimerkė taip stoviniuodama ir tylėdama kol išgirdo tylų vaikino balsą netoli savęs, todėl įsikando į lūpą klausydamasis jo. – Nikai. Aš viską tikriausiai suprantu. Netgi jei tave myliu, taip pat stipriai mes gyvenam ir taip labai toli vienas kito... – Sumurmėjo suprasdama, kad bendravimas per be galo didelį atstumą bus problema kaip ir daugeliui porų, nors sakoma, kad tai tik skaičiai. Išgirdusi Adamo vardą pakėlė akis į jį ir prikando lūpą. – Jis man sakė pasikalbėti su tavimi, tik tiek. – Atsakė, tačiau nepridėjo, kad ir jis ją myli, taip pat kaip ir Nikas, todėl šyptelėjo pakštelėdama į vaikino skruostą iki kol jis nutilo ir pasitraukė tolėliau atsisėsdamas ant suolelio, todėl ir ji klestelėjo šalia atsisėsdama lotoso poza ir žvelgdama į dangų. – Žinai, aš pagalvojau, kad galbūt norėtum su manimi nuvykti į Naująjį Orleaną, pasiimtum akademines atostogas arba šiaip atostogas, man būtų smagu su tavim. – Pasiūlė, tačiau net nenumanė ką Nikas atsakys į tokį jos siūlymą.


There are times when the actual experience of leaving something makes you wish desperately that you could stay, and then there are times when the leaving reminds you a hundred times over why exactly you had to leave in the first place.


Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : LA, USA
CLAIM : Dylan O'Brien
PRANEŠIMAI : 10288

Daniel Arthur Dreschler
We are stardust stories, my darling.
Things like us only exist in dreams.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kiemas   Kv. 03 05, 2015 9:24 pm

Nikas jautėsi išsekęs nuo visko, kas įvyko vakar ir šiandien, o šią akimirką paprasčiausiai norėjo atsigulti į savo lovą ir pramiegoti visus skaudžius įvykius, kurie pastarąsias kelias dienas plėšė ne tik jo širdį, bet ir visą gyvenimą į labai smulkius skutelius, tačiau tai buvo neįmanoma, kai bute buvo ne taip jau mažai žmonių, iš kurių vienas turbūt sugalvotų ateiti ir paklausti, kokios bėdos kamuoja jaunuolį, ko šiuo metu jis mažiausiai norėjo. Vaikinas jautėsi per daug pavargęs ir pasimetęs, kad dabar su kažkuo kalbėtųsi, todėl grynas oras ir atsiskyrimas nuo visų, jam dabar atrodė lyg pati geriausia atgaiva, kuri padėtų rasti sprendimą iš šios sunkios padėties, kuri su kiekviena minute vis labiau gniuždė, menkindama ir taip siaurą kūną, lyg kūju daužydama karštą geležį, kad gautų geresnį produktą. Vienintelė problema buvo ta, kad tamsiaplaukis negalėjo būti geresnis ar toks, kokio galėtų reikėti Melisai, kai sugebėjo būti tik savimi ir nieku kitu, todėl jis net nenumanė, kokių priemonių galėtų imtis, jog pasikeistų ir būtų pakankamai geras bei vertas jos meilės.
Išgirdęs merginos žodžius, Nikas tik linktelėjo ir nieko nesakė, nes nebuvo tikras, kad iš tikrųjų viskas bus gerai ir jie abu sugebės vėl būti draugais, kai jis jau nesitikėjo, kad tarp jų galėtų būti kažkas daugiau... Vaikinas prarado viltį tą pačią akimirką, kuomet ištarė lemtingus žodžius, o mišrūnė pasimetė, nežinodama, ką pasakyti, kol jo širdis dužo į milijonus šukių, jam vargiai spėjant sureaguoti į kūną apėmusį skausmą. - Man panašu, kad tu specialiai ieškotum priežasčių, kodėl neturėtum būti su manimi... Mel, nejaugi tu manai, jog aš viso to jau neapsvarsčiau? Nesu toks kvailas ir žinau, kad būtų sunku, bet... aš norėčiau pabandyti. - tamsiaplaukis sukando apatinę lūpą, iškart pasigailėdamas savo atvirai ištartų žodžių, nes nebūtų galėjęs pakelti dar vieno atstūmimo, ką dabar ir manė išgirsiąs iš rudaplaukės. Nikas suraukė kaktą, kai ji pasakė, kad Adamas liepė su juo pasikalbėti, tačiau nusprendė vėliau apie tai pasiteirauti draugo ir to nekomentavo. - Į Naująjį Orleaną? Su tavimi? - vaikino antakiai šoktelėjo aukštyn, jam tai pražiojant, tai sučiaupiant lūpas, nes norėjo pasakyti, kad paskui ją sektų į bet kokį pasaulio kampelį, tačiau smegeninė vis dar dirbo visu pajėgumu ir liepė susilaikyti nuo tokių meilių žodžių. - Žinoma, jei tik nori, kad būčiau šalia. - tamsiaplaukis turbūt pirmą kartą per šį vakarą nuoširdžiai nusišypsojo ir atsiduso, droviai žvilgtelėdamas žemyn.


There's magic in our bones, a north star in our soul that remembers our way home. God, it's easy to forget, there's magic in all of this.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 7031

Selina Claude Blanchard
La plus belle des ruses du diable est de vous persuader qu'il n'existe pas


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kiemas   Kv. 03 05, 2015 10:06 pm

Melisa pati suprato, jog pabėgimas nuo visko jai tikrai niekaip nepadės, o gulėjimas lovoje apsikabinus visas devynias pagalves neprilys laikui leidžiamam su draugais ir taip, jai reikėjo su viskuo susitaikyti ir suprasti, jog reikėjo rinktis, taip daug geriau. Dievas tėvas žinojo ko reikėjo šiai tamsiaplaukei, jog ji pasijustų laiminga, tačiau Nikas buvo mielas, jai reikėjo pabandyti, tik tiek, o jei vaikinas supras, kad taip geriau su ja jie pasiliks jei ne, liks draugais, kaip ir turėtų būti, jie visada buvo tokie. Mergina šyptelėjo sėdėdama ant suolelio ir dairydamasi aplink, viskas gan žavu, jai pagaliau atrodė ramiau, nors vis dar tas jausmas, kad ji padarė negerai graužė merginą. Mels norėjo Nikui pasakyti tiek daug, tačiau patylėjo nuspręsdama, kad bus geriau jei pradžioje jie pabus kartu. Ji tikrai to norėjo.
Mels kalbėdama neketino jo atstumti, kaip padarė su Adamu, nors tas vaikinas taip pat buvo be galo geras ir ji mylėjo ir jį, tačiau tikriausiai kažko trūko, jog nusprendė, kad su Niku bus geriau, šis žmogus turėjo jos nuomone gauti viską kas geriausia ir taip būti laimingas savo trumpą gyvenimą, jam nereikėjo skaudžių randų. Galbūt ji padarė negerai kai jam pasakius, kad myli ji pasimetė net nenumanydama ką turėtų pasakyti, tačiau Nikas turėjo suprasti ir ją, juk ne kiekvieną dieną geriausi draugai šauna kaip iš giedro dangaus pasakydami, kad yra įsimylėję.
- Ne, Nikai. – Jam prasitarus, jog ši ieško priežasčių, kad tik nebūtų su juo mergina paglostė mažiaus skruostą. Neieškojo, tačiau daug kas buvo neišsakyta, būtent reikėjo viską sužinoti dabar. – Ne, nes tu regis nesupranti ką reiškia būti pusiau žmogumi, kai kraujas yra reikalingas, ne tik, kad tekėtų venomis, bet tam, kad numalšintų alkį, kartais tai erzina, tačiau aš esu nužudžius kelis žmones, nes... Žinai kodėl? Nes aš nesusivaldžiau, tą akimirką man jie nerūpėjo. – Ji pasakė norėdama, kad vaikinas viską suprastų pakankamai aiškiai ir žinotų su kuo susideda prieš ne tik draugaudamas su mergina. – Gerai, tai oficialus prašymas būti tavo mergina? – Linksmiau nusijuokė paklausdama Niko ir papūsdama lūpas, kad atrodytų pakankamai juokingai ir taip pasisukdama tamsiaplaukio pusėn. – Taip, į Naująjį Orleaną ir taip su manimi. – Linktelėjo laukdama jo atsakymo į savo užduotą klausimą. Nikui sutikus suplojo rankomis suimdama jo snukutį ir skambiai pakštelėdama į lūpas. Pagaliau sugebėjo vėl būti linksmesnė nei prieš tai kai aplink nieko nebuvo ir jai teko apie viską galvoti. Melisa šypsojosi ir persibraukė per plaukus juos pasitaisydama bei atsiremdama į Niko petį užsimerkė. Viskas pasisuko ne taip kaip ji norėjo, tačiau dabar irgi nėra blogai.


There are times when the actual experience of leaving something makes you wish desperately that you could stay, and then there are times when the leaving reminds you a hundred times over why exactly you had to leave in the first place.


Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : LA, USA
CLAIM : Dylan O'Brien
PRANEŠIMAI : 10288

Daniel Arthur Dreschler
We are stardust stories, my darling.
Things like us only exist in dreams.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kiemas   Pen. 03 06, 2015 1:56 am

Nikas jau visą dieną kankinosi, nesuprasdamas, kas jam darosi, kai anksčiau niekada nesijautė toks pasimetęs ir beviltiškas, rodos, net sunkiausiais gyvenimo momentais sugebėdamas susikaupti ir viską apmąstyti, o dabar labiau priminė visų užguitą šunytį, kuris bijojo pajudėti iš savo vietos, kad netyčia kam nors nesukeltų problemų. Vaikinui iš tiesų nelabai rūpėjo priežastys, kodėl jis neturėtų būti su mergina, kai būtų galėjęs išvardinti visą milijoną, dėl ko jie kartu būtų puikūs, todėl nenorėjo viso to klausytis, verčiau leisdamas Melisai pasakyti, kad viskas, kas juos sies, bus draugystė, nei nepaliaujamai svarstydamas, kas nutiks vėliau. Viskas pynėsi tarpusavyje ir buvo beprotiškai sudėtinga, todėl tamsiaplaukis galėjo tik dūsauti ir gailėtis, kad apskritai kažką sakė, kai buvo panašu, jog jo atvirumas sugadino nuostabią draugystę, leisdamas įsikerėti nesantaikai ir keistumui, kai viso to buvo galima išvengti tik laiku sučiaupus lūpas ir suvaldžius savo pernelyg stiprias emocijas, kurios privertė elgtis neapgalvotai.
- Pasiklausius tavęs būtent taip atrodo... Jei nenori būti su manimi, pasakyk tiesiai ir neversk manęs laukti to, ko niekada nebus. - jis stipriai sukando apatinę lūpą, kad taip neskaudėtų ir būtų įmanoma nugyventi jam likusį gyvenimą, turint kaip tik įmanoma mažiau rūpesčių. - Aš suprantu, kad tai rizikinga, bet... Melisa, nejaugi nežinai, jog, kai myli, tau niekas nerūpi? - Nikas tai ištarė tyliau ir atsiduso, nežinodamas, ką dar galėtų pridurti, kai išgirdo jos klausimą ir plačiai nusišypsojo, netrukus nulipdamas nuo suoliuko ir suklupdamas priešais ją, suėmė mišrūnės ranką ir sunėrė jos pirštus su savaisiais.
- Melisa... - jis primerkė akis, mėgindamas prisiminti jos antrą vardą ir pavardę, tačiau paslaptingoji draugė jam to nesakė arba vargšelio apgirtusios smegenys jau nesugebėjo to prisiminti. - Melisa. - vaikinas pradėjo iš naujo, šį kartą kalbėdamas tvirtesniu balsu. - Manau, kad tu esi pati nuostabiausia mano sutikta mergina. Na, tikrai bent viena iš mėgstamiausių. Nemeluoju, skauto garbės žodis, nors aš niekada nebuvau skautas ir neplanuoju tokiu būti, net jei jų uniformos visai mielai, o mano plonos kojos su šortais atrodytų tikrai įspūdingai. - tamsiaplaukis papurtė galvą, suprasdamas, kad per daug nukrypo nuo temos. - Taigi, aš esu labai labai keistas, silpnas, nelabai protingas vaikinas, tačiau turiu gerą širdį ir galiu mylėti labai stipriai, jei kažkas man gali atsakyti tuo pačiu. - Nikas trumpam nutilo, nurijo seiles, mintyse ramindamas iš nerimo greičiau plakti ėmusią širdį, ir atidžiai pažvelgė į panašaus atspalvio merginos akis. - Ar būsi mano mergina? - pagaliau paklausė vaikinas ir nedrąsiai nusišypsodamas, žiūrėjo į ją, nesijudindamas iš savo vietos ir laukdamas kokios nors reakcijos, nes pats dabar labai jaudinosi ir negalėjo pakilti ant kojų, kol neišgirdo Melisos atsakymo.


There's magic in our bones, a north star in our soul that remembers our way home. God, it's easy to forget, there's magic in all of this.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 7031

Selina Claude Blanchard
La plus belle des ruses du diable est de vous persuader qu'il n'existe pas


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kiemas   Pir. 03 09, 2015 8:13 pm

Mergina pati jautėsi taip keistai, visa virpėjo iš baimės ir to jausmo, jog viskas su jais sudėtinga, o kažkada nereikėjo dėl to jaudintis, kadangi susirinkus kartu jiems nereikėjo galvoti apie tai, jog nutiks kažkas blogo. Mergina visai tuo nesirūpino, tačiau dabar matė prieš save Niką, kuris buvo viena iš priežasčių dėl ko merginai reikėjo pasukti galvelę ir apsvarstyti viską. Iš naujo. Melisa neieškojo priežasčių dėl ko neturėtų būti su šiuo žaviu tamsiaplaukiu. Tačiau viską pasakė, kadangi Nikas jei būtų sužinojęs pats tai tikriausiai būtų viena iš pagrindinių nesantaikos priežasčių, o mišrūnė to tikrai netroško. Jai visa tai atrodė menkas dalykas, kadangi teko bendrauti ir su vilkais, vampyrais, ką kalbėti apie savo rasės atstovus. Tai buvo daugmaž natūralu, tačiau bandymas būti su trapiu žmogumi jai atrodė keistas ir naujas dalykas.
- Atleisk, neturėjau viso to galvoje, aš nebandau tavęs atstumti Niki, tiesiog man ne kiekvieną dieną pasako, jog mano geriausi draugai yra mane įsimylėję, ko aš durnė nesupratau...- Vaikinui pasakius apie tai ir sukandus lūpą ištiesė ranką perbraukdama per smakrą, jai tikrai nereikėjo pamatyti kraujo. Ypač Niko ir būtent dabar, nebūtų geras ženklas jei jis iš tikrųjų pamatytų kokia yra vampyriška Mel pusė ir apsisukus nepabėgtų palikdamas ją vieną. – Tikriausiai ne taip kaip aš tau sakau, kad tu suprastum... Nelabai, kadangi mano pasaulis truputį skiriasi nuo tavojo, tačiau nesu prie, kad galima pabandyti, visada nauji dalykai padeda. – Ši atsakė ir linktelėjo pridėdama, jog jiems reikia pabandyti, kadangi nieko nepraras, o jie ir ne tokia pavojinga kaip sako. Mergina prunkštelėjo užsidengdama ranka burną ir pažvelgdama Niko pusėn kai jis atsiklaupė prieš ją, vargšas girtas... Tačiau sunėrus pirštus pasižiūrėjo švelnesniu žvilgsniu paglostydama jo pirštus.
Šiam kreipusis jos vardu pakėlė akis laukdama kol vaikinas ištars kažką ką ketino jau pasakyti, todėl stebėjo šypsodamasi ir laukdama kol jis suregs padorų sakinį. Negalėjo patikėti, jog jis spėjo nusigerti kol jie su Adamu kalbėjosi, todėl sučiaupė lūpas klausydamasi jo malonaus balso bei užsimerkdama. Nikas be galo mielas vaikinas ir regis jai labai pasisekė, nors dar galvojo ir apie Adamą, tačiau jis tikrai ras kas pabus su juo. Ji tuo tikėjo. Melisa šyptelėjo pastebėdama, kad jis stebi ją ir ketina paklausti pagrindinio klausimo, nors prieš tai ji šypsojosi, kadangi jis linksmai pasakojo apie buvimą skautu, visai miela veikla. – Taip, o dabar kelkis ir einam vidun, kadangi sušalsi. – Suėmė jo rankas ir apkabinusi pastatė vaikiną ant kojų bei perbraukė per jo kelius, kad nubrauktų suodžius, kadangi kvailiukas buvo atsiklaupęs, ji būtų sutikusi netgi jei jis būtų sėdėjęs šalia, juk ne tuoktis prašė, nors... Gal geriau neprašo, Melisai tada būtų didesnis šokas nei sužinojus, jog jos šeima gyva, vestuvės nebuvo tai ko ji būtų norėjusi.


There are times when the actual experience of leaving something makes you wish desperately that you could stay, and then there are times when the leaving reminds you a hundred times over why exactly you had to leave in the first place.


Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : LA, USA
CLAIM : Dylan O'Brien
PRANEŠIMAI : 10288

Daniel Arthur Dreschler
We are stardust stories, my darling.
Things like us only exist in dreams.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kiemas   Sk. 03 15, 2015 12:24 pm

Prisipažinimas meilėje nebuvo tas dalykas, kurį Nikas darė kiekvieną dieną, begalę kartų ir sugebėjo visa tai atlikti be jokio jaudulio ir išvengti garsiai besidaužančios širdies, verčiančios drebėti visu kūnu, nuoširdžiai bijant sulaukti neigiamo atsakymo. Vaikinas iš tiesų jautėsi sutrikęs dėl to, jog pagaliau pasiryžo taip pasielgti, kai pakankamai ilgą laiką tai slėpė ne tik nuo merginos, tačiau ir nuo paties savęs, bijodamas atstūmimo labiau nei savo mirties. Juk visi jį laikė tik jaunu ir naiviu Nikučiu, negalinčiu jausti ko nors panašaus į meilę, nes tamsiaplaukis turėjo būti gerokai per mažas panašiems dalykams, tačiau niekas nesuprato, kad jo didelė širdis taip pat norėjo pagaliau atsidurti vieno žmogaus delnuose ir pajusti, kas yra švelnus atsakas į tavo jausmus.
- Geriausi draugai? Tu kalbi daugiskaita... Nejaugi Laitas pasakė, kad tave myli? Nemanau, jog jis tai ištarė rimtai, geriau nekreipk dėmesio. - Nikas mostelėjo ranka, laikinai užmiršdamas tą faktą, kad matė Melisą einančią pasikalbėti su kitu savo draugu, ir mažumėlę apsidžiaugdamas dėl to, jog jo dar niekas neatstūmė. - Atsiprašau, aš kvailas ir nesuprantu. Jau seniai galvoju, kad reikia kreiptis į specialistus ir pasitikrinti galvą, bet vis nepasiryžtu. - vaikinas liūdnai atsiduso ir papurtė galvą, nuoširdžiai nesuvokdamas, kodėl dabar turėtų saugotis merginos, kai žinojo, kad ji yra taiki, gerą širdį turinti būtybė, o ne pabaisa, kaip save bandė pavaizduoti mišrūnė.
Jei tamsiaplaukis nebūtų išgėręs ir tiksliai suprastų, ką darė, turbūt jo pasiūlymas tapti pora, būtų atrodęs daug įspūdingiau nei nerangus atsiklaupimas ant kelių ir vapėjimas po nosimi, bandant suregzti normalų sakinį ir pasakyti, ko nori, tačiau dabar aplinkybės buvo kiek sudėtingesnės, o jis nuoširdžiai norėjo kaip tik įmanoma greičiau viską pasakyti, todėl šią akimirką teko pasitenkinti būtent tokiu keistai atrodančiu prašymu. Išgirdęs teigiamą atsakymą, Nikas akimirksniu išsišiepė ir atsistojo, truputį pasiremdamas į Melisą ir ne visai stabiliai stovėdamas ant kojų, tačiau svarbiausia, kad jautėsi laimingas, trokšdamas visam pasauliui pripažinti, kad šalia savęs turi mielą mergaitę. Vaikinas ją apsikabino ir pasūpavo savo glėbyje, galiausiai paleisdamas ir pakeldamas, persimetė sau per petį. - Gerai, einam, princese. - tamsiaplaukis nusijuokė ir viena ranka prilaikė jos kojas, pats apsisukdamas aplink savo ašį ir patraukdamas link daugiabučio durų, o netrukus ir laiptais aukštyn, atgal į savo gyvenamąją vietą.


There's magic in our bones, a north star in our soul that remembers our way home. God, it's easy to forget, there's magic in all of this.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6091

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kiemas   Antr. 03 17, 2015 12:18 am

Kaip asmuo, kurio plaučiai neveikia, Adamas šį vakarą tikrai turėjo daug problemų su kvėpavimu. Krūtinę kažin kokia jėga spaudė taip stipriai, jog vaikinas niekaip nesugebėjo atsiginti jausmo, kad jo plaučiai su kiekviena sekunde vis labiau bliūkšta, naujagimiui atsigaunant tik tuomet, kai perėmusi jį į savo rankas, Marija su vaikinu atsidūrė malonioje rytmečio vėsoje. Saulė tik vos, vos kėlė galvą padangėje, dėl ko gatvės buvo visiškai tuščios, o oras švarus ir nepripildytais kitų aromatų, kaip kad alkoholio ar Melisos kvepalų, nuo kurių Adamui svaigo galva. Dar kurį laiką prastovėjęs vienoje vietoje, jis įsitaisė ant aukščiausios laiptų pakopos, iš tiesų trokšdamas dingti ne tik iš buto, o apskritai iš Volteros, bet visgi įvertindamas ir tokias Marijos pastangas. Ištiesęs į priekį ilgas savo kojas, jis užsispoksojo į balą, regis, negalėdamas išspausti iš savęs nė žodžio, kai tylą pertraukė netikėtai suskambėjęs vaikino telefonas, Adamui tik nežymiai suraukiant kaktą, kadangi tokiu metu įprastai jokių skambučių nesitikėjo, o tuomet dirstelint į šviečiantį ekraną, kur išvydęs brolio vardą jis dar labiau sunerimo. Nežinia ar dėl skambučio ar tyro oro, bet naujagimis girtu nebesijautė, dėl ko pakėlęs ragelį, prabilo sklandžia kalba, kurios ramuma visiškai neatspindėjo betvarkės Adamo sieloje. Pokalbis nebuvo perdėtai ilgas, bet pasižymėjo informatyvumu, šviesiaplaukiui netrukus prisidegant cigaretę, kurių vieną pasiūlė merginai, iki šiol nė nepakėlęs į ją akių, bet jos buvimo šalia neužmiršdamas nė sekundės.
-Regis turėsi progą susipažinti su mano broliu, - Netrukus tarė menkai šyptelėdamas, kadangi prisiminė anksčiau Marijos juokais ištartą frazę apie ateityje laukiančią pažintį su Adamo šeima, kuri nusimatė kur kas greičiau nei jis kada būtų tikėjęsis. Visgi, šypsena nepasiekė tų išraiškingų vaikino akių, kurias pamatęs net ledkalnis susilydytų. Vaikinas, pratęs būti pozityvus ir gerą nuotaiką skleisti aplink save, jautėsi tarsi būtų praradęs neatsiejamą ir labai svarbią savo dalį kažkur balkone, į galvą nenustojant lįsti karčioms ir įkyrioms mintims. Ir vis dėlto, nepaisant to, kaip dabar sudėtinga viskas atrodytų, Adamo neapleidžiant jausmui, tarsi jį ir du jo artimiausius draugus skirtų neaprėpiama ir neįveikiama praraja, galutinai nukabinti nosies ir užsidarius kambaryje klausytis liūdnų dainų jis neketino, ką įrodė tas paikas jo žvilgsnis, kaip tik nukreiptas į pro šalį skrendantį ir vienintelį padangėje matomą debesį bei rausvai žydrą dangų, iš dalies suteikusį jau seniai siektą ramybės jausmą.
-Jeigu turėtum galimybę, kur nukeliautum? - Pasiteiravo panelės po nemenkos pauzės, dirstelėdamas į tarp pirštų smilkstančią cigaretę, kuri iš esmės vaikinui darė tik minimalų poveikį, Adamui tiesiog negalint atsikratyti įpročio griebtis už pakelio kas kartą, kai pakrinka nervai. Norėdamas pabėgti jis iš pradžių turėjo turėti nors minimalų tikslą, kadangi pasaulis buvo itin platus, o jo galimybės neribotos, dėl ko šiuo klausimu jis nusprendė kreiptis į asmenį, vaikštantį šia žeme kelis kartus ilgiau nei jis pats.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Milo Ventimiglia
PRANEŠIMAI : 2070

Marcus Hervé Volturi
Most people need love and acceptance a lot more than they need advice.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kiemas   Antr. 03 17, 2015 10:20 pm

Po kelių sekundžių Marija kartu su vaikinu stovėjo lauke ir akimis gaudė rausvėjantį, bundantį Volteros dangų. Nė nepastebėjo, kaip greitai laikas, praleistas Adamo bute, praskriejo, o dabar štai ir nauja diena buvo. Visgi švintantis dangus daug džiaugsmo nesukėlė, kadangi vampyrė, kaip ir daugelis jų, buvo naktinė persona. Rankomis perbraukė suveltus, rudus, pečius siekiančius plaukus, o tada pasekusi naujagimio pavyzdžiu prisėdo ant laiptų, viena pakopa žemiau, koją susikeldama ant kojos. Trumpa suknelė gal ir nelabai derėjo prie sėdėjimo šalia laiptinės ant laiptų, tačiau sunku buvo rasti merginą, kuriai būtų labiau nusispjaut nei buvo Marijai. Nors ir stengėsi nesiklausyti Adamo ir jo brolio pokalbio, vis dėlto jautri klausa pati fiksavo žodžius, sklindančius kitame ragelio gale. Ir būtent Adamo žodžiai, kuriuos netrukus ištarė, sukėlė Marijai šiokią tokią nuostabą. Pasukusi galvą į jį kilstelėjo antakius. Paprasčiausia išeitis būtų jam tiesiog pasakyti, kad ,,nu davai, grįžta mano brolis, susiskambinsim", tačiau jis pasirinko geriau jau supažindinti brolį su mergina, kuria nepavadintum nei drauge nei mergina, ir kuri buvo neprognozuojama, žmonių krauju besimaitinanti vampyrė. Neprisiminė, kada pastarąjį kartą kas nors ja šitaip pasitikėjo. Ir negalėjo sakyti, kad jausmas buvo nemalonus. Taigi netrukus Marijos veidą pasiekė kreiva ir draugiška šypsena.
- O sakei su niekuo nesupažindinsi, - priminė jam jų pastarąjį pokalbį, net jei ir suvokė, kad tuo metu vyruko žodžiai buvo sakomi juokais ir neapgalvotai. Tačiau kitas užduotas klausimas privertė ją primerkti tamsias akis ir susimąstyti. Nors ir nebuvo sunku sugalvoti, balsu ištarti šalies, kurioje prabėgo pusė jos gyvenimo, pavadinimą reikėjo pastangų.
- Į Ispaniją, - atsakė po kurio laiko, tik dabar paimdama vaikino siūlomą cigaretę, kurią kurį laiką tiesiog sukiojo tarp pirštų. Ta pačia proga dar paėmė ir žiebtuvėlį, o užsidegusi ją įtraukė didelį kiekį nikotino į plaučius. Šiaip jau nebuvo užkietėjusi rūkorė, tačiau naudodamasi nemirtingumu galėjo daryti, ką panorėjusi. Ir tą darė. Netrukus išpūtė tirštą pilkų dūmų debesį priešais save ir apsilaižė lūpas. - Gimiau ten. O kur tu norėtum? - Pasiteiravusi vėl pasuko galvą į naujagimį ir kiek atsiduso pasigesdama jo šypsenos ar spindinčių akių. Naiviai vylėsi, jog galbūt pasirodęs brolis grąžins jam šiek tiek džiaugsmo gyvenimu.



“I am not sure that I exist, actually. I am all the writers that I have read, all the
people that I have met, all the women that I have loved; all the cities I have visited.”
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6091

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kiemas   Tr. 03 18, 2015 12:26 am

Tik dabar, stebėdamas palengva brėkštančią aušrą, suvokė, kaip retai pastebėdavo tikrąjį gamtos grožį, geriau nei kas kitas įrodantį, dėl kokių milijono dalykų visgi verta alsuoti. Tai buvo tarsi varomoji jėga vaikinui akimirkomis, kaip ši, kai visi keliai į laimę atrodė negrįžtamai užsivėrę. Jam, be abejonės, vis dar skaudėjo. Ir Adamas neabejojo, jog skaudės dar tūkstančius kartų. Ir visgi, tai nebuvo kažkokia tai pasaulio pabaiga, kuri pakeistų vaikiną negrįžtamai ar po kurios jis neliktų gyvas, dėl ko neilgai trukus vampyras jau šypsojosi nuostabos dėl tokio Adamo sprendimo neslepiančiai panelei. Pats net nesusimąstė apie galimybę, jog gali nutikti taip, kad dėl naujagimio neapdairumo kažkokiu būdu nukentės jo jaunėlis brolis, kadangi šiuo klausimu pasitikėjo panele šalimais visu šimtu procentų. Ir ne todėl, kad laikė ja tikra susivaldymo meistre. Tiesiog, negalėjo patikėti, jog moteris tyčia šitaip įskaudintų Adamą. I trust you. That's bigger to me than I love you. Velniai žino kam priklausantys žodžiai kaip mat aidu atsimušė jo ausyse, vaikinui tik apsilaižant lūpas, o tuomet kryptelint galvą į šoną.
-Aš šiandien sakiau begalę dalykų, - Kreivai vyptelėjo sarkastiškai gaidelei balse akivaizdžiai leidžiant suprasti, jog daugeliu jų vyrukas jau gailėjosi. Užgesinęs nuorūką į laipto kraštą, ją jis įmetė tarp grotelių, netrukus pagriebdamas į rankas telefoną ir paleisdamas pačią pirmą pasitaikiusią dainą, kuri idealiai tiko kaip fono muzika. Panelei pasiūlius apsilankyti Ispanijoje, vaikinas nė nedvejodamas įtraukė šią šalį į aplankyti būtinų sąrašą, netrukus tik gūžtelėdamas pečiais. -Šią akimirką tiesiog norėčiau sėsti į mašiną ir važiuoti, nesvarbu kur ir kaip. - Nė neabejojo, jog noras ištrūkti ne kartą aplankė ir Mariją, kuriai ši visa drama greičiausiai atrodė, kaip devintas vanduo nuo kisieliaus, neverta nei nervų ląstelių, nei trupinėlio širdgėlos. -Kaip manai, man keliaujančiam cirke atrastų vietos? - Sugrįžęs prie linksmesnės gaidos, jis pasuko veidą panelės link, suvokdamas, jog ši naktis savotiškai ypatinga, kadangi jie pirmą kartą dalinasi asmenine patirtimi, skaudžia praeitimi ir ateities svajonėmis, ko kalbėdami apie vakarėlį telefonu nė vienas jų greičiausiai nė sapnuoti nesapnavo. Realiai, Adamas nebuvo vienkartinio tipo vaikinas, kita vertus, tai kas siejo juodu su Marija ir netruko vieną vienintelę naktį, jų miglotiems santykiams pasiekiant ribą, kai paaiškinti kas tarp jų vyksta nebegalėjo nė pats naujagimis, viską paskirdamas į likimo rankas. Ir ne be reikalo, kadangi pastarasis atvedė juodu į įspūdžių nestokojusį vakarą, užsibaigusį vienu nuoširdžiausių jo apturėtų pokalbių per itin ilgą laiko tarpą, kuris beveik atlygino visas per dieną patirtas skriaudas.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kiemas   Št. 03 21, 2015 9:27 pm

Kornelijus neturėdamas kam daugiau skambinti surinko būtent brolio numerį, o pokalbis su juo buvo gana keistas. Jis leido vaikinui kiek atsipalaiduoti, tačiau tuo pačiu metu ir surimti dėl savojo brolio. Įsikvietęs taksi Leo stovėjo vietoje, neramiai trypčiodamas ir nerasdamas sau vietos. Automobiliui pagaliau sustojus jis įlipo, tyliai sumurmėdamas daugiabučio adresą. Sėdėdamas ant galinės sėdynės glaudė prie krūtinės tai kas buvo likę iš viso jo turto, kurį buvo spėjęs sukaupti per keletą metų. Visos emocijos, net ir ta pati baimė užsibarikadavo už durų, palikdama jį visiškai vieną, bejausmį ir pernelyg ramų. Atlaisvinęs vieną ranką, ja persibraukė per plaukus, o kiek paseilėjęs pirštus pabandė nusivalyti kiek išsitepusį veidą, kol galų gale neberado savy daugiau jėgų todėl liko sėdėti dar tylesnis. Mašinai sustojus daugiabučio kieme jis surinkęs likusius pinigus padavė juos taksistui, tačiau jis pasakė kad dar trūksta keletos dolerių.
- Tuoj ateis žmogui kuris užmokės likutį,- iš ties vyrukas jautėsi nejaukiai, kad broliui teks už jį patį mokėti, todėl kiek suraukęs kaktą išlipo iš mašinos apsidairydamas po kiemą. Kai akys apsistojo ties Adamu ir dar viena mergina vaikinas prisivertė bent menkai šyptelėti. Atrodė tarsi mažas vaikas, glaudžiantis kažką itin svarbaus prie savęs, tačiau Harperių jaunesnėlis negalėjo susiturėti, ir svarbiausiai neturėjo kur tų visų daiktų susidėti. Trypčiodamas vietoje nesitraukė nuo mašinos, kad taksi vairuotojas neužsipultų jo dėl apgaudinėjimo... O gal paprasčiausiai jis nerado savy jėgų pasitraukti nuo mašinos... Tačiau visgi.. niekas taip ir nesužinos kodėl vaikinas nedrįso žengti nė žingsnelio į priekį.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Milo Ventimiglia
PRANEŠIMAI : 2070

Marcus Hervé Volturi
Most people need love and acceptance a lot more than they need advice.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kiemas   Sk. 03 22, 2015 9:11 pm

Toliau smagiai šnekučiavosi su Adamu, į jo klausimą apie keliaujantį cirką atsakydama papurtyta galva. - Jeigu jau nebeturėsi kur eit, eik pas mane, - kreivai vyptelėjo ir gūžtelėjo petukais, lyg tai visai nieko nereikštų. Iš šono Marijos žodžiai gal ir atrodė pasakyti juokais, tačiau jiems abiems turėjo būti daugiau nei akivaizdu, kad vampyrė niekada jo neatstumtų, jei naujagimis pasibelstų į jos buto duris viduryje nakties. Ir nebūtinai dėl to, jog būtų išsiilgusi vyriško prisilietimo. Priežastys buvo taip pat pernelyg akivaizdžios bet kam, pasižiūrėjusiam į mažumėlę pakitusį, sušvelnėjusį Marijos žvilgsnį, bet ne jai pačiai. Mergina vis dar negalėjo suvokti, kodėl jautė tokį draugiškumą šiam vampyrui. Apskritai, ji visai nebuvo draugiška. Ir niekada neieškojo draugų, nes paprasčiausiai nemokėjo būti drauge. Bet šviesiaplaukio, sėdinčio priešais save, kitaip pavadinti tiesiog negalėjo.
Surūkiusi cigaretę užgesino ją į laiptų betoną, o tada taikliai įmetė į šiukšliadėžę, pastatyta už kelių žingsnių nuo jų. Netrukus išgirdo sustojusio automobilio garsą ir pasuko galvą į tą pusę. Nereikėjo daug laiko, kad Henderson išsiaiškintų, jog tai bus jaunesnysis Adamo brolis, apie kurį, tiesą sakant, girdėjo pirmą kartą. Galbūt dėl to, kad ankstesnių jos ir Adamo santykių metu būdavo įtraukta gana mažai kalbų. - Tavo brolis, - tarstelėjo vaikinui, nors ir buvo beveik tikra, kad jis jau bus pastebėjęs jį dar tuo metu, kai toks pats šviesiaplaukis sėdėjo automobilyje. Marija pakreipė galvą į šoną smalsiai primerkdama tamsias akis, kadangi nevisai suvokė, kodėl pastarasis dvejojo ir stovėjo vienoje vietoje vietoj to, kad ateitų pasisveikinti su Adamu.



“I am not sure that I exist, actually. I am all the writers that I have read, all the
people that I have met, all the women that I have loved; all the cities I have visited.”
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6091

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kiemas   Pir. 03 23, 2015 1:26 am

Gilesnę prasmę atsainiai pateiktuose merginos žodžiuose įžvelgė ir jis, vaikinui nusukant smalsų žvilgsnį į šalimais sėdinčią vampyrę, bet negalint iš savęs išspausti nė žodžio, tarsi staiga būtų praradęs sugebėjimą bendrauti. Bet vaikinas netruko suvokti, jog norint suprasti netikėtai užsimezgusio ryšio tarp jų svarbą, jokių bereikšmių sakinių nereikia, jam tiesiog šyptelint ta šilta, Adamiška šypsena, vertusia vyruko skruostuose atsirasti mielas raukšles, dėl kurių jis atrodė ne kaip idealia išvaizda pasižymintis vampyras, o kaip vos dvidešimt metų peržengęs jaunuolis, nežinantis kokį velnią daro su savo gyvenimu. Jo dėmesį nuo Marijos atplėšti sugebėjo tik variklio burzgimas, keistai netinkantis prie tik po truputį bundančio iš miego miesto tylos, naujagimio lūpoms kaip mat išsilenkiant į platesnį šypsnį, o pačiam vaikinui akimirksniu pakylant ant kojų ir patraukiant brolio link. Pirmiausia jis puse savo kūnu pradingo automobilyje, pro atidarytą langą suvedinėdamas sąskaitas su taksistu, bet vos palinkėjęs šiam geros likusios darbo dienos atsitiesė, iš karto savo gremėzdiškomis rankomis apsivijo kur kas žemesnį už save brolį, kurį stipriai priglaudė prie krūtinės.
-Net tavo plaukai atsiduoda svilėsiais.. - Pasiskundė suspausdamas lūpas į ploną liniją, kadangi širdis vėlgi nemaloniai sudrebėjo vos suvokus, jog didžiulės nelaimės Harperių šeima išvengė vos per plauką. Galiausiai skambiai pakštelėjęs broliui į viršugalvį jis teikėsi atsitraukti, iš Kornelijaus glėbio paimdamas visą jam likusį turtą, o tuomet lengvu prisilietimu prie nugaros, paragindamas brolį žygiuoti į priekį. Jiems abiems pasiekus laiptinę, kuri atrodė tarsi saugi zona, kurioje negali nutikti absoliučiai nieko blogo, Adamas net lengviau atsiduso, į veidą sugrįžtant plačiai šypsenai. -Kornelijau, čia mano draugė Marija. Marija, čia mano brolis Kornis, - Pristatęs juos vienas kitam vaikinas dar sykį pažvelgė į brolį, kuris atrodė itin nusikamavęs, pavargęs ir smirdėjo degėsiais, dėl ko vampyras nepatenkintas papūtė lūpas. -Manyčiau turėtum kilti į viršų, aš tuoj ateisiu, - Patikino brolį į rankas jam įduodamas ranką nuo buto, kurio įprastai niekas nesivargino rakinti, pats nuspręsdamas dar truputį palūkėti, jog galėtų tinkamai atsisveikinti su Marija. Naiviai vylėsi, kad visas progresas, kurį jiems pavyko pasiekti per vieną vakarą nebus nulio vertas vos vyruko smegenis paliks paskutiniai alkoholio lašai, kadangi akimirką, kai viskas ėjo šuniui po uodega, jam tikrai reikėjo bent vieno vilties blyksnio, kurį ir atstojo galimybė Mariją vadinti artima drauge, kurie vaikinas šį vakarą įsitikino, iš rankų išsprūsta taip pat greitai, kaip paplūdimyje pustomas smėlis.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : LA, USA
CLAIM : Dylan O'Brien
PRANEŠIMAI : 10288

Daniel Arthur Dreschler
We are stardust stories, my darling.
Things like us only exist in dreams.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kiemas   Tr. 04 01, 2015 8:20 pm

Pastaruoju metu Nikas į butą grįždavo itin retai, kambariokams akyse pasirodydamas tik tada, kai jam prireikdavo švarių drabužių ar kokių nors kitų reikalingų priemonių, per tą laiką mažumėlę nutoldamas nuo jų, nes neretai būdavo kartu su Melisa, pratindamasis prie to fakto, kad dabar jie nebuvo tik draugai, o kažkas daug svarbesnio, kas jaunuoliui kartkartėmis pagalvodamas, jog galbūt visa tai tėra sapnas ir stipresnis smūgis į galvą privestų prie neišvengiamo susitikimo su realybėje, kurioje viso to nė nebūtų. Vis dėlto, vaikinas ilgėjosi tiek Adamo, tiek Laito, ir norėjo su jais praleisti daugiau laiko, todėl nusprendė, kad būtų smagu kurį laiką truputį pakeliauti su šia linksma kompanija ir kaip reikiant atsigriebti už atskirai praleistas dienas.
Tamsiaplaukis sumokėjo jį tiesiai prie daugiabučio atvežusiam taksistui, dar paduodamas kelis papildomus banknotus, kad vairuotojas palauktų, kol jo vėluoti mėgstantys bičiuliai, iškiš savo dailias nosytes į lauką. Nikas uždarė automobilio dureles ir nugara atsirėmė į jas, susinerdamas rankas ant krūtinės ir stebėdamas įėjimą, vis žvilgčiojo į rankinį laikrodį ir viena pėda nekantriai trypčiojo, nes pats šį kartą buvo punktualus. Vaikinas giliai atsiduso ir palingavo galva į šalis, imdamas sau po nosimi niūniuoti jam į galvą neseniai įstrigusią dainą, tikėdamasis, kad kas nors gretai pasirodys ir jam nereikės visą amžinybę čia stoviniuoti vienam, lyg kokiam paklydėliui, kuris nežinojo, į kurią pusė turėtų eiti.


There's magic in our bones, a north star in our soul that remembers our way home. God, it's easy to forget, there's magic in all of this.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6091

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kiemas   Tr. 04 01, 2015 8:55 pm

Susikrovęs mantą, su dantų šepetėliu burnoje, kurį jis kartkartėmis vis pakramsnodavo, Adamas vis zujo po savo kambarį niekaip nerasdamas prakeiktų kojinių, kurios visos stalčiuje mėtėsi po vieną. Galiausiai vaikinas tik numojo ranka ir į batus įsispyrė be jų, iš burnos kyšantį šepetėlį pastebėdamas tik jau esant ketvirtame aukšte, kadangi vaikinas pasirinko lipti laiptais, pastarąjį sandariai supakuodamas į specialų maišelį, o visą burnoje likusią pastą išspjaudamas į Zosės gėlių vazoną. Kelis kartus apsilaižęs lūpas jis pratęsė savo kelionę, nežymiai raukydamas kaktą, kadangi nežinojo iš kur atsirado šitoks vaikino išsiblaškymas, tarytum jis kažin kur būtų palikęs savo galvą, kai jo mintis pertraukė plačiai atsidariusios durys, jam kieme išvystant seniai nematytą draugą. Kažin kokia baimė staiga pakirto Adamo kojas, krūtinėje tūnančią širdį suspaudžiant taip, jog sekundę vampyras neabejojo, jog parpuls ant žemės visu ūgiu, jam netikėtai imant ir spontaniškai užtrenkiant sau prieš nosį duris taip ir neišėjus į kiemą. Nežinojo, kaip pasiteisins Nikui, kai galiausiai prisiruoš palikti įėjimą, tą sekundę tuo nė nesirūpindamas, kadangi buvo užsiėmęs mokytis iš naujo kvėpuoti, padrikiems kvėptelėjimams vis paliekant jo praviras lūpas, kol atrėmęs kaktą į metalines duris, vyrukas bandė suimti save į rankas. Žinojo, kad Nikas keliaus kartu, iš esmės pats mestelėdamas šią idėją, kadangi jautė, kaip tolsta nuo vieno geriausių savo draugų ir visgi, kai atėjo laikas su jaunuoju Edwardsu susitikti akis į akį, visas ryžtas kažkur išgaravo, Adamui pamirštant net savo paties vardą. Juo labiau, kai jam užteko lygiai dviejų sekundžių pagauti nuo Niko sklindantį kvapą, susimaišiusį su josios. Rodėsi, kad jo širdis plūsta kraujais, kam tiesiog nesimatė pabaigos, nežinodamas nė kaip pažiūrėti į Niką neišsiduodant, jau nekalbant apie normalaus pokalbio palaikymą. Neabejojo, jog Nikas netverdamas savame kailyje dėl noro kažkam išsipasakoti, koks laimingas yra su Melisa, tikrai norės pasikalbėti su savo kambarioku, o Adamas tiesiog negalėjo jam suteikti tokios galimybės, kad ir kaip to troško, dėl ko jautėsi sumaučiausiu draugu žemėje. Po dar vieno sunkaus kvėptelėjimo, vampyras galiausiai įstengė pramerkti akis, nutaisydamas bent pusėtinai nuoširdžią šypseną, o tuomet vėl atlapojo duris kaip mat patraukdamas prie žemesnio už save vaikino, kurį be jokių perspėjimų tiesiog apsivijo rankomis, lengvai paplekšnodamas mažiui per nugarą. Tos kelios papildomos sekundės, kai galėjo susitvarkyti su savo veido fizionomijomis labai padėjo, Adamui nusišypsant jau kur kas nuoširdžiau, kadangi šiltas ir artimas draugo glėbys, vampyrui priminė, jog čia Nikas ir niekas pasaulyje nėra pajėgus atimti jo iš Adamo, jei vyrukas to neleis.
-Išnuomavau mums mašiną, - Tarstelėjo galiausiai atsitraukęs, o tuomet galva mostelėjo link ryškiai žalios spalvos golfo, kurį pastebėti būtų sugebėjęs net aklas žmogus. -Ar čia mano švarkas? - Netrukus pasiteiravo, kiek išsiviepdamas, kol atidžiai žvilgsniu tyrinėjo Niko dėvimą drabužį.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5881

George Augustine Bell
Most days my demons are silent, but when they talk,
oh, God, how they scream.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kiemas   Tr. 04 01, 2015 9:47 pm

Laitas kaip visada, nežinojo ką veikia, nežinojo kur veikia, bet veikė, nes jis tam gabus, o daug mokslo tokio tipo veikloms kaip ir nelabai reikėjo. Dabar slampinėdamas po miestą, kadangi niekas su juo neketino eiti apsipirkti kelių reikalingų drabužių, tarkim apatinių, kurie visada matėsi netgi jei jis mūvėjo diržą, žinoma ir kelnes, kas be ko, bet tas daiktas dažniausiai ne vienam duodavo galimybę sužinoti kokius triusikėlius šiandien apsirengęs vaikinas. Laitas nešėsi kuprinę, kurioje buvo reikalingi daiktai, tarp jų drabužiai, keli reikmenys, o pliusas tas, kad jis nevalgė ir jam nereikėjo nieko įsidėti kas bus nepatogu ar gendančio ir skleistų nemalonų kvapą. Vaikinas priėjo daugiabutį suklapsėdamas akimis bei apžiūrėdamas vietovę, nes tikėjosi pamatyti kažką ko ieškojo. Juto draugų kvapus, tačiau akimis jų nebuvo radęs kai galiausiai pastebėjo ir juos stovinčius prie golfuko ir nuėjo link tos pusės prieidamas bei linksmai išsišiepdamas persibraukė ranka per plaukus ir šoktelėjo Adamui ant nugaros taip jį apsiglėbdamas ir palinguodamas į šonus.
- TU NET NEĮSIVAIZDUOJI KAS NUTIKO. IRRR KAIP AŠ TAVĘS PASIILGAU. - Pasiskundė Laitas stipriau apglėbdamas vaikiną, lyg jis būtų jo gyvenimo šviesa ir aplink daugiau nieko neegzistuotų. Pakėlė akis į Niką jam mirktelėdamas viena akimi bei vėl sugrįždamas prie Adamo veido pasidėjo galvą jam ant peties. Bet kai viskas pasidarė rimta ir kelios babcės ėmė rodyti savo viduriniais pirštais link jų pusės bei aptarinėti juos vampyras nulipo žemyn apsidairydamas bei kiek linksmiau bei pasitaisydamas savo makentošą ant kupros jis vis dar stovėjo laimingas laukdamas kol kas nors ką nors pasakys.


I can hear the change in his breathing when he looks at you. It catches every time, like he’s never seen you before.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1448

Atiduodama29


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kiemas   Št. 04 04, 2015 6:04 pm

Vanesa buvo paprastas žmogutis, todėl aišku, kad į sutartą vietą atkeliavo paskutinė. Buvo visa sušilusi, susitaršiusiais plaukais, o ant pečių tempėsi kuprinę, į kurią neaišku kokiais būdais sutalpino svarbiausius daiktus. O tokių buvo daug, taigi vis teko ką nors išmesti, kad būtų įmanoma užsegti kuprinę. Neaišku kaip jai pavyko išrinkti ko neims, matyt svarbiausias argumentas buvo tas, kad likusius "reikalingus" daiktus neštis kokiam nors maximos maišelyje būtų tikrai nekas. Gaila ji nerado savo lagamino, nes dabar tikrąja to žodžio prasme tuoj perlūš dėl tokios sunkios naštos. Ką gi, pati prisikrovė, pati turės ir tampytis tą kuprinę.
- Berniukai, nepykit, kad taip ilgai reikėjo manęs laukti, - pagaliau prabilo ir nusprendė atsiprašyti. Net neabejojo, jog jie tikrai turėjo ką veikti kol jos čia nebuvo, bet vis tiek nefaina kai tavęs paskutinės reikia sulaukt, kad kažkas įvyktų. Nebesigrauždama dėl pavėlavimo, ji nusprendė, kad jos stuburas pakankamai prisikentėjo. Na ir pagaliau Vanesa nusiėmė kuprinę ir pasidėjusi ją prie kojų, kad koks negeras, pro šalį einantis, nepažįstamasis nepavogtų jos taip sunkiai tempiamo turto, išsitiesė besirąžydama. Stebėdama bendrakeleivius tikėjosi kokio nors dar vieno, įprasto jų meilės protrūkio, bet daugiau nieko nesakė, o tik mankštino savo nugaros raumenis.
Atgal į viršų Go down


Sponsored content


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kiemas   

Atgal į viršų Go down
 
Kiemas
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 23Pereiti prie : Previous  1, 2, 3  Next
 Similar topics
-
» Kiemas
» KLINIKOS KIEMAS:

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
sveiki atvykę į Forks miestelį! :: DAUGIABUTIS-
Pereiti į: