sveiki atvykę į Forks miestelį!


 
FORKS
MIESTELIS

Share | 
 

 Terasa

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
avatar

VEIDAS : Maximilian Irons
PRANEŠIMAI : 13904

Randall Frank Dreschler
So it’s true, when all is said and done, grief is the price we pay for love


RašytiTemos pavadinimas: Terasa    Pen. 08 26, 2016 9:14 pm




the story is not a pretty one. There is violence in it. And cruelty.
But stories that are not pretty have a certain value, too, i suppose. Everything, as you well know (having lived in this world long enough to have figured out a thing or two for yourself), cannont always be sweetness and light.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 19705

Veronique Helena Boucher
Wolves don't kill unlucky deer.
They kill the weak ones.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Terasa    Tr. 08 08, 2018 1:14 am

Praleisti ligoninėje Veronika buvo priversta keletą papildomų dienų, vien tam, jog įsitikintų, kad užkratas nebėra pavojingas aplinkiniams, ir nors antibiotikai oficialiai panaikino jos simptomus, nebuvo įmanoma tiksliai nuspėti ar pirmas asmuo ant kurio moteris netyčia nusičiaudėtų netaptų šios istorijos pratęsėju. Tik kai išsityrė savo kraują kelis kartus iš eilės, tą patį padarydama ir su Karmen, gydytoja leido sau lengviau atsikvėpti ir pradėti planuoti kelionę atgal į Los Andželą, prieš išeidama iš tamsiaplaukės palatos prisaikdindama Demetrijų atidžiai stebėti ar Karmen vartoja jai išrašytus antibiotikus iki termino galo, Volturiui galiausiai neužsičiaupiančią Veroniką tiesiog "išlydint" pro duris. Buvo sunku tam tikrame lygmenyje nesuartėti su individais, kurie tapo neprašytais jos kambariokais, Veronikai net pradedant atrasti bendrą kalbą su Konoru, nors nuojauta viduje ir toliau kuždėjo verčiau laikytis nuo vyro atokiai. Moteriai nebūtų apsivertęs liežuvis jos ir Karmen vadinti draugėmis ir visgi, atrodė, jog jos sugebėjo atrasti tarpusavio supratimą ir paliko praeitį, kad ir kokia nelaba toji buvo, toli užnugaryje. Veroniką kiek neramino faktas, jog iki šiol nesusilaukė žinių iš Demetrijos, tiksliai negalėdama pasakyti ar Mykolas visgi neprasitarė jai apie naująjį savo atradimą, ar medžiotoja pernelyg pyksta, jog rašytų pirma, Veronikai pasirenkant tiesiog palaukti, kaip situacija klostysis toliau ir bandant nesureikšminti fakto, kad draugei galimai nesvarbu užspringo ji savo krauju ar ne. Ją išėjus iš ligoninės pasitikę saulės spinduliai švelniai glostė moters odą, šiai su šypsena veide įsėdant į išsikviestą taksi ir miesto gatvėmis riedant jau su kur kas kitokia nuotaika nei pradžioje, tarytum incidentas su Karmen būtų pačią Veroniką privertęs permąstyti visus priimtus gyvenimo sprendimus, galiausiai prieinant išvadą, kad galbūt ne viskas yra taip blogai. Pirminės jos nuoskaudos apie kurias liejo širdį Demetrijai, rodos, prieš ištisą amžinybę dabar nublanko prieš suvokimą, jog kiekviena Veronikos turima gyvenimo akimirka jau seniai suskaičiuota, jos galutinė data paskirta ir šviesiaplaukei tereikia džiaugtis tuo, ką turi šią akimirką. Kažkuriame gyvenimo vingyje, kurių buvo tiek daug, jog svaigo galva, Veronika sugebėjo prarasti gebėjimą džiaugtis mažyčiais dalykais, vietoj to reikalaudama likimo atlyginti jai už padarytas skriaudas ir įduoti jai į rankas jos laimingą pabaigą, kurios ji užsitarnavo. Bet vietoj to šviesiaplaukė eilinį sykį gavo riebią, didelę špygą, Karmen situacijai visgi primenant moteriai, jog savo laimingą pabaigą susikurti gali ji pati, ir pastarąją nebūtinai turi lydėti fejerverkai ir fanfaros, jai pasirenkant paprasčiausiai mėgautis tuo, ką savo rankose turi šią akimirką, o turėjo ji užtektinai.
Automobiliui sustojus tam pačiam kieme, kaip ir prieš savaitę, moteris atsiskaitė su vairuotoju ir išsiropštė laukan, greitu žingsniu nužingsniuodama link durų į kurias švelniai pabarbeno kumštuku, kitoje rankoje nešina mėgstamiausiu vampyro konjaku. Bet namuose liko tvyroti nejauki tyla, leidusi suprasti, jog namo šeimininkas dar nėra grįžęs iš kažkokio susitikimo apie kurį Rendalas minėjo vakar vakarą, vampyrui galiausiai priėjus išvadą, jog Karmen atgal į ligos patalą neatguls, dėl ko ligoninėje pasirodant vis rečiau, kas buvo visiškai suprantama, Rendalui visuomet užsivertus tik jam vienam žinomais ir supaisomais reikalais. Visgi, tai reiškė, jog moters daiktai kartu su pasu liko anapus durų, Veronikai papučiant lūpas ir kurį laiką pasvarstant ar derėtų laužtis į vyriškio namus, nes puikiai žinojo, kur vampyras laiko paslėpęs atsarginį raktą (ten prieš daugelį metų pirmą sykį jį padėjo pati Veronika), moteriai visgi nusprendžiant neperžengti nematomų linijų jų santykiuose, kuriuos jie patys nesąmoningai nubraižė ir apėjus namą iš kitos pusės įsipatoginus terasoje. Net neabejojo, jog Rendalas sugebės atrasti ją pagal širdies dūžius, kurie buvo vieninteliai girdimi per 5 kilometrų atstumą ar jos kvapą, kuris pagaliau nebedvokė medikamentais, todėl kol kas neskubėjo skambinti vyriškiui telefonu, tiesiog nenorėdama trukdyti. Vietoj to, ji pasirinko popietę praleisti šiltame vasaros ore, aplinkui linksmai čirpiant paukšteliams, o Veronikai tiesiog mėgaujantis oru, pušų kvapu ir vaizdu, kurio neturėjo galimybės matyti jau labai ilgą laiką, šviesiaplaukei ta proga nusprendžiant pasivaišinti savo pačios dovana ir pripildant vieną iš ant stalo paliktų taurių rudu skysčiu, kurį pateliuskavusi stikle visą turinį nugurkė vienu ypu, kiek pasiraukydama, mat nebuvo pratusi konjako maukti be ledukų, be to, nebuvo prisilietusi prie stipresnio alkoholio nuo tekilos "incidento", moteriai prisiminus tą naktį tik tyliai sukrizenant.



And it keeps itching at your skin and aching somewhere you can’t reach. Like something sore,
worse than a tooth.Something you suppose people feel when they’re in love and don’t want to be.
Atgal į viršų Go down
avatar

VEIDAS : Maximilian Irons
PRANEŠIMAI : 13904

Randall Frank Dreschler
So it’s true, when all is said and done, grief is the price we pay for love


RašytiTemos pavadinimas: Re: Terasa    Tr. 08 08, 2018 8:48 pm

Nuo pat tos akimirkos, kai Karmen, tiesiogine ta žodžio prasme, merdėdama paskambino jam ir paprašė kuo greičiau ją pasiimti, Rendalo dienotvarkė apsivertė aukštyn kojom, jam atsiribojant nuo visų turėtų reikalų ir paskiriant savo laiką rūpinimuisi drauge, viskam galiausiai išsirutuliojant iki kelionės į ligoninę ir užsitęsusio nakvynės vakarėlio, tuščiame klinikos aukšte visą savaitę trinantis vampyrams, buvusiai vampyrei, buvusiai vilkolakei ir nieko apie tai nenutuokiančiam žmogui, aukštaūgiui tampant neatsiejama šios tragikomedijos dalimi. Per pastarąsias keletą dienų vampyras sukosi šiame uždarame burbule, atsisakydamas dingti iš Karmen akiračio, jeigu jai kartais kažko prireiktų, kol tamsiaplaukė, atgavusi jėgas ir jai būdingą kandumą, pati neišspyrė jo lauk. Įsitikinęs, kad viskas tikrai eina gera linkme ir staiga nieko neištiks dar viena krizė, jis paliko ligoninę visam laikui ir, pirmiausia, paskyrė vieną dieną poilsiui, netrukus po to grįždamas prie įprastinių darbų. Ir šiandien, nuo pat ankstaus ryto, vyras zujo po miestą stengdamasis atlikti kaip įmanoma daugiau susikaupusių užduočių, į savo gatvę įsukdamas tuomet, kai saulė jau leidosi. Rajonas, kuriame buvo įsikūręs vampyras, buvo specialiai suprojektuotas taip, jog kaimyniniai namai nebūtų pernelyg arti vienas kito ir visiems gyventojams būtų užtikrinta ramybė, dėl ko įsukęs į kiemą ir pajutęs žmogaus buvimą jo teritorijoje, Rendalas kuo puikiausiai žinojo, jog tai ne kaimynų vaikis jo sode ieško netyčia per tvorą permesto kamuolio. Užgesinęs automobilio variklį ir išlipęs lauk, jis trumpam stabtelėjo, nosį pasiekusiam pažįstamam kvapui priverčiant jį kreivai nusišypsoti. Minutėlę pasiklausęs, jis nesunkiai nustatė ir šviesiaplaukės buvimo vietą, tačiau eiti link terasos visgi neskubėjo, vietoje to atsirakindamas paradines duris ir ramiai nužingsniuodamas į svetainę, kur nusirengė ir ant sofos numetė švarką bei batus iškeitė į gumines šlepetes, ne itin derančias prie jo vis dar dėvimų kostiuminių kelnių bei marškinių. Vis dar niekur nesiskubindamas, lyg versti savo viešnią laukti būtų visiškai normalu ir mandagu, vyras galiausiai patraukė link į terasą vedančių stiklinių durų ir ramiai jas pravėrė viena ranka, kita atlaisvindamas aplink kaklą apsivijusį kaklaraištį. – Nežinojau, kad mano svetainėje yra durys į praeitį,- su šypsena pakomentavo jis, vaizdui, kaip Veronika patogiai įsitaisiusi ilsisi ant minkštos sofos, nori nenori pažadinant prisiminimus ir sukeliant menkutę nostalgiją. Tiesa, anuomet grįžęs namo po dienos darbų ir nusigavęs iki terasos, Veroniką jis dažniau rasdavo rankoje laikančią žurnalą apie sodą ir daržą arba stiklinę šaltos arbatos, o ne stiklą konjako ir dar be ledukų. – Ką švenčiam? – negalėjo nepasitikslinti, mat manė, jog Veronikos puikų pasirodymą narpliojant Karmen ligą derėtų paminėti kartu su pačia tamsiaplauke, Demetriu ir gal dar Konoru, jei jis būtų geras, tačiau vietoje to terasoje jiedu buvo dviese. Iš viso nusiėmęs kaklaraištį, vyras nė nemąstydamas automatiškai švystelėjo jį kažkur ant kėdės, apie ką jis neabejotinai pamirš ir vėliau skųsis, kad kažkur dingsta visi jo kaklaraiščiai, o tuomet krito į krėslą šalia sofos, smalsų žvilgsnį nukreipdamas į šviesiaplaukę.



the story is not a pretty one. There is violence in it. And cruelty.
But stories that are not pretty have a certain value, too, i suppose. Everything, as you well know (having lived in this world long enough to have figured out a thing or two for yourself), cannont always be sweetness and light.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 19705

Veronique Helena Boucher
Wolves don't kill unlucky deer.
They kill the weak ones.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Terasa    Tr. 08 08, 2018 11:59 pm

Lyg kažkas būtų pakuždėjęs tiesiai jos geriausiai draugei į ausį, Veronikos telefonas rankinėje suvibravo, perspėdamas šviesiaplaukę apie gautą žinutę, nieko neįtariančiai moteriai kiek nustembant ekrane išvydus medžiotojos vardą, bet nepabūgstant ir akimis greitai permetant žinutės turinį, kuris privertė ją su palengvėjimu nusišypsoti. Tokie užgaulūs žodžiais gal ir būtų užgavę kitą asmenį, ar net pačią Veroniką, jeigu situacija būtų kitokia ir siuntėja nebūtų Demetrija, bet moterų draugystė buvo pasiekusi tokį lygmenį, jog išvadinusios viena kitą kalėmis, jos galėjo kitą dieną pasitikti su šiltu apkabinimu ir dar šiltesnėmis šypsenomis, aplinkiniams žinutėje galint įžvelgti užgauliojimus, o Veronikai - atleidimą. Greitai sumaigiusi trumpą atsaką medžiotojai, ji nežymiai sukluso, kuomet išgirdo atsiveriančias namo duris, visgi, iš vietos judintis neskubėdama, kol mėgavosi paskutiniais šiltais saulės spinduliais, po truputį atslenkančiai vėsai visgi išduodant apie artėjantį rudenį. Užsimetus koją ant kojos, jos smulkiam kūneliui beveik paskęstant pagalvių jūroje, mat laukdama spėjo pakeisti sėdėjimo pozą, dabar pusiau gulėdama ant patogios sofos, ji tik nežymiai kryptelėjo galvą į šalį, kuomet galinės durys prasivėrė ir visu ūgiu tarpduryje išdygo jos buvęs. -Man irgi tokių reikėtų, - Pripažino su žaisminga gaidele balse, kuri išdavė Veroniką tiesiog šmaikštaujant ir artimiausiu metu neplanuojant pasinerti į praeityje padarytų klaidų analizę, moteriai švelniai suraukiant nosį ir užbaigiant savo greičiausiai vis dar pirmą taurę viskio. Sugrįžusi į vertikalią poziciją ji ranka nusibraukė ant veido užkritusias garbanas, kurias prieš Rendalui sugrįžtant jau kurį laiką bandė nupūsti į šalį, prasimanydama sau pramogų, kuomet spoksoti į linguojančius medžius kiek pabodo, nuolatos dirbančiai ir lyg bitutei aplink zujančiai Veronikai nesant pratus tiesiog gulėti ir nieko neveikti. -Prisėsk, pažadu neįkąsti, - Pasiūlė vyriškiui galva mostelėdama į vieną fotelių, tarytum šemininkė šiuose namuose būtų ji ir šiuo metu priiminėtų į susitikimą susivėlinusį svečią, jai iš naujo pripildant, šį kartą, abu stiklus ir vieną jų stumtelint vampyro pusėn. Atmosfera, bent jau kol kas, nebuvo įtempta, nors Veronika baiminosi, jog atslūgus nerimui dėl Karmen, šitaip gali nutikti, buvusiems sutuoktiniams turint begalę neišspręstų klausimų, kurių jie nedrįso arba nenorėjo klausti. Kuomet prioritetų viršūnėje ilgiau nebuvo kito individo gyvybės gelbėjimas, Veronika negalėjo neatkreipti dėmesio į faktą, jog šių kelių savaičių laikotarpyje Bjanka nebuvo pašonėje savo naujai atrastos draugės ar bent jau moraliai nepalaikė savo vaikino, Rendalui galimai atkreipiant dėmesį į faktą, jog gydytojos piršto ilgiau nepuošė sutuoktuvių žiedas. Bet ir ne to aptarti jiedu čia susirinko. -Švęsim faktą, kad esu visokeriopai nuostabi ir be manęs būtumėt pražuvę, - Meiliai sučiulbėjo, visgi net ir kaimynui Antanui kartu su visa šeima žinant, jog Veronikos kūne nėra nė vieno narcisizmu atsiduodančio kaulo, panelei viso labo juokaujat, jai šią sunkią ligos istoriją sugebant išnarplioti dėl paprasčiausio atsitiktinumo. Visgi, tvirtai tarpusavyje sunertos ir ant kelių padėtos moters rankos leido suprasti, jog nelaidyti juokų šviesiaplaukė čia atkako, jai pasirenkant atsiradus progai galiausiai pradėti seniai planuotą pokalbį. Ironiškai, visa aplinka ir aplink tvyranti atmosfera jai priminė dieną, kuomet šitaip sėdėdama priešais vyriškį ji prisipažino besilaukianti, ir šiai pokalbio temai, savaime aišku, neatitrūkstant toli nuo jųdviejų sūnaus. -Kaip greičiausiai žinai, Denis dabar tokioje brendimo stadijoje, kuomet visomis išgalėmis naudojasi sau duota laisve, išsidangindamas net į Kongo džiungles. O kadangi jis nusprendė, jog negali man sakyti visko, - Ji taktiškai nutilo, omenyje turėdama tą netikėtą sūnaus apsilankymą areštinėje ir faktą, jog jo iš ten ištraukti atvyko būtent Rendalas, malonaus skambučio, visgi, susilaukiant ir Veronikai. -Vadinasi artimiau komunikuoti turime mes. Kas, pastaraisiais metais, mums švelniai tariant nesisekė. Vien pagalvojus apie tai, kaip elgiamės per Denio išleistuves.. - Ji švelniai papurtė galvą, jos kaktoje susimetant giliai raukšlei, vos prisiminus, kad universiteto baigimo proga vaikinas turėjo valgyt dvi atskiras vakarienes, jo tėvams atsisakant būti toje pačioje patalpoje ilgiau penkių minučių. Kas dalinai paaiškino, kodėl spjovęs į juos abu, jis apsigyveno kitame pasaulio gale. -Tai kvaila, beprasmiška ir puikiai žinau, jog mudu abu galim pasistengti kur kas labiau. Nes jeigu pasaulyje ir egzistuoja tėvai, išgyvenę tiek kiek mes, bet vis dar galintys palaikyti taikius santykius - tai mes, - Su šypsena veide ji užbaigė, pirštais apglėbdama viskio stiklą, apie kurį akimirką buvo pamiršusi, švelniam Veronikos žvilgsniui susirandant jojo ir iškeliant savąją taurę, tikintis, jog vyriškis pasitiks ją pusiaukelėje, kaip kad darė iki tol, kol viskas nuėjo velniop. -Pamirškim viską, kas buvo blogo. Viską, kas buvo ne taip. Viską, kas skaudu. Ir tiesiog judėkim toliau, - Galiausiai užbaigė širdžiai kažin ko krūtinėje išdavikiškai suspurdant, bet Veronikai nepaisant jos įkyraus balso, kurio bergždžiai klausėsi metai iš metų, likdama su negajomis žaizdomis krūtinėje, moteriai nesant tikrai ar kada nors gyvenime pajėgs jas išsigydyti, bet pasiruošus pamėginti, mat toliau atkakliai laikytis praeities ir jos paliktų nuoskaudų buvo pernelyg sudėtinga, Veronikai metų metus be sustojimo save graužiant ir beveik leidžiant vidinei gėlai visiškai ją sunaikinti. Kol galiausiai ji suvokė ilgiau nenorinti - ir negalinti - šitaip gyventi, mat tokiu atveju būtų paprasčiau į smilkinį nutaikyti revolverį, nei lėtai kas dieną save marinti tuščiomis viltimis ir prisiminimais, kurie ilgiau nieko nebereiškė.



And it keeps itching at your skin and aching somewhere you can’t reach. Like something sore,
worse than a tooth.Something you suppose people feel when they’re in love and don’t want to be.
Atgal į viršų Go down
avatar

VEIDAS : Maximilian Irons
PRANEŠIMAI : 13904

Randall Frank Dreschler
So it’s true, when all is said and done, grief is the price we pay for love


RašytiTemos pavadinimas: Re: Terasa    Kv. 08 09, 2018 1:23 am

Nuoširdžiai abejodamas dėl moters poreikio durims, kurios atsivertų į jų bendrą praeitį, mat šviesiaplaukės vedybinio gyvenimo patirtis buvo kiek kitokia nei tą patį įvykį prisiminė Rendalas, vyras pasirinko daugiau nebetęsti šios temos ir viso labo šyptelėjo įvertindamas buvusios žmonos pokštą. Veronikai užėmus namų šeimininkės poziciją, aukštaūgiui neliko nieko kita, kaip tik truktelėjus pečiais daryti taip, kaip buvo liepta, moteriai kažkokiu būdu priverčiant jį pasijusti taip, lyg iš tikrųjų būtų pavėlavęs į suplanuotą susitikimą ir tokiu būdu užsitraukęs nemalonę, nors šis nepatogumo jausmas veikiausiai buvo paskatintas to prisiminimo apie moters pasiūlymą pasikalbėti, kai Karmen drama baigsis, šiam momentui atėjus greičiau, nei jis tikėjosi. Kol šviesiaplaukė pasirūpino taurių pripildymu, vyras labiau įsipatogino atsiremdamas fotelyje ir atsisagstydamas bei atsiraitodamas marškinių rankoves, jam kol kas neskubant į rankas griebti gėrimo, nors viena jo dalis nepaprastai to troško, jeigu netyčia pasidarytų per sunku apturėti rimtą pokalbį blaivia galva. – Suprantu, kad juokauji, bet negaliu sakyti, kad tai netiesa,- paprastai išpyškino su šypsena veide ir lengvabūdiškai skėstelėjo rankomis, jam dar ligoninėje Veronikai išsakius, kokia nuostabia moterimi ją laiko, nuomonės per pastarąją savaitę pakeisti jam nespėjus ir neketinant to daryti artimiausiu metu.
Moteriai galiausiai trumpam atidėjus visus juokus į šalį, vyro šypsena taip pat šiek tiek prigeso, jam akivaizdžiai surimtėjant ir įdėmiai klausantis kiekvieno Veronikos žodžio, jam tik linktelint, kai ši pradėjo kalbėti apie dabartinį periodą jų sūnaus gyvenime. Šviesiaplaukei taip subtiliai užsiminus apie tam tikrus dalykus, kuriais Danielis nebuvo linkęs dalintis su motina, Rendalas iš karto pagalvojo apie vieną konkretų atvejį ir iš lėto nunarino galvą bei, rodos, susigėdęs pabandė sulįsti giliau į fotelį, mat jautėsi ir pats šiek tiek prisidirbęs, tąkart tam tikra prasme tapęs Denio nusikaltimo partneriu, sūnui akivaizdžiai pasinaudojus jo sukalbamumu. Akių į Veroniką Rendalas nepakėlė ir tuomet, kai ji tęsė savo monologą, jam kuo puikiausiai prisimenant ne tik sūnaus išleistuves, bet ir priežastis, dėl kurių vengė su jo motina drauge leisti laiką nepriklausomai nuo aplinkybių, nors dabar, praėjus šiek tiek laiko, tai iš tiesų atrodė gana kvaila. Visgi, žvelgiant į situaciją iš kitos pusės, vampyras ne savo noru nusprendė, jog nuo to jų susitikimo miške jam skaudės kiekvieną kartą žiūrint į moterį. Jis negalėjo to pasirinkti ir įjungti ar išjungti savo jausmų, todėl rinkosi daryti tai, ką kontroliuoti galėjo – tiesiog jos nematyti. Po tiek metų blaškymosi pirmyn ir atgal, jiems akivaizdžiai negalint apsispręsti, ar myli vienas kitą, ar ką nors kitą, šitai atrodė lengviausias būdas padėti tašką. Bet kaip moteris ir pastebėjo, ši taktika daugiau nebepasiteisino, dėl ko Rendalas buvo pasiryžęs su ja sutikti ir pereiti į naują etapą, kur jie bendrautų kaip civilizuoti, suaugę žmonės, ką, beje, pastaruoju metu darė gana sėkmingai. – Puikiai pasakyta,- negalėdamas surasti tinkamesnių žodžių ir išsireikšti geriau, nei tai padarė Veronika, jis viso labo iškėlė savąją taurę ir susidaužė su moterimi, šitaip išreikšdamas sutikimą ir norą tiesiog pradėti iš pradžių su viltimi, kad tolimesniame jų kelyje bus šiek tiek mažiau nesusipratimų. Užsivertęs stiklą ir vienu mauku ištuštinęs visą jo turinį, vyras vėl pakilo ant kojų, dabar jausdamasis stebėtinai geriau nei prieš tai, alkoholiui su tuo neturint nieko bendro, jam viso labo džiaugiantis užklupusiu palengvėjimu. – Džiaugiuosi, kad nusprendei apie tai prabilti, nes pats niekad nebūčiau pasiryžęs, net jeigu panašios mintys kirbėjo ir man,- prisipažino jis, dar kurį laiką stoviniuodamas vietoje. – Bet gal galim kurį laiką nebeapturėti jokių „mums reikia pasikalbėti“ momentų? Baisiai nejauku,- paatviravo jis dar sykį, dabar tokiam senyvam vampyrui savo išvaizda visiškai neatitinkant reputacijos ir atrodant kaip mažam vaikui, kuris su nekantrumu laukia kol tėvai pasakys, kad pokalbis baigtas ir šį kartą jis išsisuks tik su įspėjimu.



the story is not a pretty one. There is violence in it. And cruelty.
But stories that are not pretty have a certain value, too, i suppose. Everything, as you well know (having lived in this world long enough to have figured out a thing or two for yourself), cannont always be sweetness and light.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 19705

Veronique Helena Boucher
Wolves don't kill unlucky deer.
They kill the weak ones.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Terasa    Kv. 08 09, 2018 12:52 pm

Subtiliai paminėdama galimybę pro duris dirstelėti į praeitį, moteris omenyje turėjo kur kas platesnį spektrą, nei manė Rendalas, jai gyvenime, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui su nerimastinga širdimi, pridarius pakankamai klaidų, kurias įkyriai norėjosi ištaisyti ir kurios neapsiribojo vien jų skyrybomis. Bet kadangi to nekomentavo vampyras, plačiau apie tai prabilti negalėjo ir pati šviesiaplaukė, galimai padarydama paslaugą jiems abiems, mat vakaras kol kas klostėsi sėkmingai, o pasivaikščiojimai jau seniai pramintais ir užmiršti spėti takais, be abejonės, būtų tai sugadinę. -Dariau viską, kas buvo mano valioje, - Kukliai pratarė, nenorėdama prisiimti visų laurų, kadangi ir Rendalas buvo didžiai pasižymėjęs šioje istorijoje, ir tiesiog bandydama atlikti sau priskirtą darbą, už kurį jai pagyrų nereikėjo, kad ir kaip malonu tai buvo girdėti iš vyro lūpų, moterį visiškai patenkinant faktui, jog josios pacientė visiškai sveika ir dabar greičiausiai su Demetrijumi pašonėje žygiuoja savo užsitarnauto Volturių sosto link.
Kurį laiką Rendalas atrodė kaip baramas šuva, tarp kojų paslėpęs uodegą ir žemai nuleidęs galvą, kas privertė Veronikos lūpų kampučius išdavikiškai virptelėti, jai sunkiai galint supaisyti, kokiu būdu būdama įstrigusi paprasto žmogaus kūne gali turėti tokį efektą kelis tūkstančius metų sulaukusiam vampyrui. Vyrui nebuvo jokio pagrindo šitaip baimintis, šiam pasaulyje neegzistuojant jokiai frazei, kurią Veronika dabar ištarusi galėtų sužeisti jojo širdį, mat visi užgaulūs žodžiai ir kaltinimai jau buvo seniai išsakyti. Iš kitos pusės, ji galėjo suprasti, kodėl šitai sukėlė Rendalui blogų prisiminimų, šviesiaplaukei jų pokalbį apie skyrybas pradedant būtent tokia fraze. Visgi, jos monologui įpusėjus ji nepraleido pro akis, kaip vyriškis pastebimai atsipalaiduoja, tarytum šių žodžių būtų laukęs visą savo gyvenimą. Pati moteris jautė tam tikrą palengvėjimą, sugebėjusi bent minimaliai atitaisyti bent vienus savo santykius, kam padaryti neprireikė net ir durų į praeitį. Pasekusi vampyro pavyzdžiu ji lengvai nugurkė alkoholį, jai supratingai porą kartų linktelint galva, kol klausėsi Rendalo žodžių, šiam nusprendžiant balsu išreikšti palengvėjimą, kurį Veronika nesunkiai jau buvo įžiūrėjusi jo veide. -Aš nebaigiau, - Švelniai ištarė, jos lūpas papuošiant kiek melancholiškam šypsniui, kas dalinai liudijo, jog savo darže buvę jaunavedžiai tik ką bendromis jėgomis atrado usnį, bet norint nusigauti iki jos šaknų dar reikėjo truputį pasistengti. -Aš.. atsiprašau, - Staiga pratarė akimirką nustodama kvėpuoti, tarsi kažkas būtų kūju smogęs tiesiai į paširdžius. -Atsiprašau už tą naktį miške, man nereikėjo nieko sakyti, kuomet mačiau, jog tavo gyvenimas klostosi gera linkme, tiems žodžiams tiesiog sujaukiant visas kortas. Bet labiau apgailestauju dėl to, jog prieš gerą penkmetį sudaužiau tau širdį, - Greitai išbėrė, bijodama, jog Rendalas bet kurią akimirką gali įsiterpti ir ją pertraukti, nenorėdamas daugiau girdėti nė žodžio, nors karti tiesa buvo ta, jog jiems abiems reikėjo pagaliau apie tai pasikalbėti. -Ilgą laiką svarsčiau, kodėl tądien nusprendžiau išeiti, bet mano emocijos buvo tokios susijaukusios ir jaučiausi tokia beviltiškai sutrikusi. Ištisą dešimtį metų aš nedariau nieko, tik gyvenau viltimi, jog tu sugrįši, kas galiausiai beveik privedė mane prie beprotybės. Bet tuomet tu vis dėlto grįžai - sutrikęs, pasimetęs, palūžęs iki tokio laipsnio, jog aš nuoširdžiai nežinojau, kaip tau padėti. Be visa ko, tu buvai.. kitoks, - Veronika sunkiai nugurkė seiles, rodos, pradėdama atsargiau rinkti žodžius, jog užgautų vampyrą kuo įmanoma mažiau. -Tu ilgiau nebuvai mano Rendalu. Kartais dirstelėdavau į tave vienokioje ar kitokioje situacijoje, kuri iš pažiūros turėjo būti mums pažįstama, bet viskas ką mačiau tai svetimą vyrą savo namuose. Ir tai beprotiškai mane gąsdino. Man prireikė daug laiko viskam suvokti, bet galiu pripažinti, jog taip pat ilgiau nebuvau tavo Veronika, tam dešimtmečiui mane pakeičiant, norėjau aš to ar ne, ir ne visai į teigiamą pusę, - Ji kaltai prikando lūpą, visgi nuspręsdama eiti iki galo ir paskutinį sykį praverti žaizdą krūtinėje, bet tik tam, jog ištekėjus visiems pūliams ši pagaliau galėtų tinkamai sugyti, Veronikai paprasčiausiai pabodus be perstojo kraujuoti, įvykiams, kurių dalimi to nenorėdama tapo suknistant Veroniką labiau nei bet kuris jos artimasis būtų pagalvojęs, iš išorės šviesiaplaukei atrodant, kaip stipriai moteriai, galinčiai nugalėti bet ką, kol realybė tuo tarpu buvo kur kas niūresnė, jai esant ant dviejų kojų vaikštančia suirute. -Dalis manęs ant tavęs širdo. Ir nors puikiai suvokiu, jog tai kas tau nutiko visiškai nepriklausė nuo tavęs, žiūrėdama į tave negalėjau negalvoti apie tai, kad tavęs nebuvo tuomet, kai man to reikėjo labiausiai. Žiūrėdama į tave negalėjau nemąstyti apie visas prarastas akimirkas, kurias galėjom turėti, bet neturėjom. Žiūrint į tave man skaudėjo, Rendalai. Skaudėjo taip, kad atimdavo kvapą ir užsirakinusi darbo tualete valandų valandas verkiau balsu. Nes pagaliau po ši tiek metų vėl tave turėjau, nors buvo visokeriopai per vėlu, - Ji sunkiai atsikvėpė tankiai sumirksėdama akimis, kol bandė sutramdyti ašaras, mat ne kūkčioti apsikabinus pagalvę čia atkako, tiesiog norėdama pagaliau pateikti atsakymą į ilgai vampyrą kamavusį klausimą - kodėl. -Atsiprašau nėra itin tinkamas žodis, mat jis nieko nekeičia ir nepateisina mano savanaudiškumo. Bet tai geriausia, ką galiu dabar tau pasiūlyti, - Šviesiaplaukė nuoširdžiai nusišypsojo, į šią šypseną sudėdama visą jaučiamą kaltę, visą atgailą, visą vis dar puoselėjamą vyrui meilę ir tikėdamasi, kad to užteks jiems užrakinti slogius prisiminimus talpinančias kambario duris ir daugiau į jas nesigręžioti.



And it keeps itching at your skin and aching somewhere you can’t reach. Like something sore,
worse than a tooth.Something you suppose people feel when they’re in love and don’t want to be.
Atgal į viršų Go down
avatar

VEIDAS : Maximilian Irons
PRANEŠIMAI : 13904

Randall Frank Dreschler
So it’s true, when all is said and done, grief is the price we pay for love


RašytiTemos pavadinimas: Re: Terasa    Kv. 08 09, 2018 2:18 pm

Vyriškis buvo besuplojantis delnais lyg filmavimo aikštelėje, kai scena pagaliau buvo baigta, ir jau ruošėsi ramiai žingsniuoti link terasos kampe įrengto židinio, kurio šviesa ir skleidžiama šiluma turėjo praskaidrinti sparčiai tamsėjantį vakarą, tačiau moteris sustabdė jį dar prieš jam pradedant judėti, dėl ko vampyras taip ir liko stovėti viduryje terasos. – Žinoma, kad nebaigei... – tyliai suniurzgė, be abejo, ne priekaištaudamas moteriai, o tiesiog pašiepdamas savo paties naivumą, nes nuoširdžiai manė, jog jų taikos sutartis buvo galutinai sudaryta ir užtvirtinta, kai abu išlakė savo dalį konjako. Moteriai nedrąsiai dar kartą prabilus, šį kartą pradedant nuo atsiprašymo, Rendalas tik primerkė akis. Melas būtų teigti, jog vyriškis neįžvelgė priežasties, dėl ko Veronika turėtų atsiprašyti, kadangi net jeigu nė viename išsiskyrime nėra kalta tik viena pusė, vampyras iš tiesų jautė nuoskaudą dėl tam tikrų šviesiaplaukės priimtų sprendimų, būtent josios paminėtam incidentui miške, o ne pačioms skyryboms, užimant pirmąją vietą Rendalo blogiausių su jų santuoka susijusių prisiminimų sąraše. Nes moters pageidavimą nutraukti santuoką ir josios skausmą, kai viskas pradėjo byrėti į šipulius, jis puikiai suprato, o štai josios elgesio, jai atstumiant jį kai šis aiškiai parodė vis dar nesantis jai abejingas, o vėliau prisipažįstant, kad iš tikrųjų jį myli, suvokti ar pateisinti vyras nesugebėjo.
Veronikai desperatiškai beriant žodžius ir bandant kuo švelniau paaiškinti, kaip anuomet jautėsi ir kodėl tiksliai priėmė sprendimą pagaliau užbaigti tą nesusipratimą, kuriuo virto jų vedybinis gyvenimas, Rendalas skubiai prižingsniavo prie sofos, ant kurios vis dar buvo įsitaisiusi šviesiaplaukė, ir pritūpė priešais ją, delnus patupdydamas moteriai ant kelių, jam nepaprastai trokštant nuraminti moterį ir priminti, kad viskas iš tiesų yra gerai, bet nesiryžtant josios pertraukti, mat jausmų išsakymas balsu ir staiga užklupęs skausmas buvo neišvengiama gijimo proceso dalis. – Iš tavo gyvenimo dingau ne savo noru, tai tiesa. Bet tai taip pat nereiškia, kad kažkuo nusikaltai tu. Dešimt metų yra velniškai ilgas laiko tarpas ir neįsivaizduoju, jog kokia nors kita moteris būtų šitiek metų iššvaisčiusi laukdama to, kuris galėjo ir nesugrįžti. Jei ką ir turėtum jausti, tai pasididžiavimą savo pačios stiprybe ir kantrumu. Ir visiškai niekas, įskaitant mane patį, nekaltina tavęs dėl to, kad man grįžus jautei svetimumo jausmą. Aš pats nežinojau, kas esu, tiesiogine to žodžio prasme. Buvau tik nepažįstamasis tavo vyro kūne. Turėjai teisę apskritai neįsileisti manęs į namus, bet nepaisant to vis tiek bandei susitaikyti su esama situacija,- moteriai įsileidus jį į savo širdį ir pasidalinus prisiminimais, kurie net ir dabar buvo be galo skausmingi, vyras nenuleisdamas žvilgsnio nuo jos akių išsakė tai, kas sukosi jo paties galvoje, kiekvieną žodį jam sakant nuoširdžiai, o ne tiesiog stengiantis bet kokia kaina įtikinti moterį, kad viskas gerai, jog ši nebesijaustų kalta. – Jei būčiau žinojęs, kaip būti vyru, kurio tau reikia, būčiau taip ir padaręs, net nedvejodamas. Bet man reikėjo daug laiko, kad susigrąžinčiau prisiminimus, kad pirmiausia vėl tapčiau savimi, o tuomet suvokčiau, kaip stipriai tave myliu. Užtrukau per ilgai, žinau. Ir tave susiradau kai jau buvai ištekėjusi ir buvo visokeriopai per vėlu. Bet anksčiau prisidėti prie tavęs ir drauge taisyti padarytos netvarkos tiesiog nesugebėjau,- dėl to, kad viskas baigėsi taip, kaip baigėsi, buvo kaltas ir vampyras (gal netgi kalčiausias iš visų, net jeigu ir prisidirbo prieš savo valią), todėl jam taip pat derėjo pasiaiškinti dėl apgailėtino savo pasyvumo, kurį anuomet demonstravo, jam viską išdėstant ir menkai šyptelint, o galiausiai tiesiog beviltiškai atsidūstant ir nunarinus galvą atremiant kaktą į Veronikos kelius. – Praėjo šitiek metų, o tu vis dar varai mane iš proto, moterie,- su šypsena veide, kurios Vera negalėjo matyti dėl dabartinės vyro pozicijos, pridūrė jis kiek pralinksmėjusiu tonu ir prunkštelėjo, omenyje turėdamas ir moters gebėjimą priversti jį taip stipriai panikuoti ar susigūžti iš gėdos vos ištarus „mums reikia pasikalbėti“, ir šviesiaplaukės talentą tiesiogine prasme parklupdyti už save gerokai stipresnį ir vyresnį vampyrą ant kelių, ir faktą, kad jis vis dar buvo beviltiškai ją įsimylėjęs.



the story is not a pretty one. There is violence in it. And cruelty.
But stories that are not pretty have a certain value, too, i suppose. Everything, as you well know (having lived in this world long enough to have figured out a thing or two for yourself), cannont always be sweetness and light.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 19705

Veronique Helena Boucher
Wolves don't kill unlucky deer.
They kill the weak ones.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Terasa    Kv. 08 09, 2018 3:33 pm

Šitaip atsiverti ir išsakyti, kas ne vienerius metus nemaloniai gulė ant krūtinės prireikė daug pastangų, Veronikai net slapčiausiuose sapnuose nesapnavus, jog kada išauš diena, kuomet sėdėdami prie konjako butelio jie sugebės dar sykį vienas kitam šitaip atsiskleisti, dalinai sugrįždami į laikus, kuomet tarp jų nebuvo jokių paslapčių, o kartu praleistų akimirkų nelydėjo į skutus plėšanti įtampa. Visgi, Veronika norėjo tikėti, jog jųdviejų tik ką pradėtas naujas gyvenimo etapas - nesvarbu pastarąjį jiedu praleis kartu ar atskirai - bus visokeriopai geresnis už jau išgyventąjį. Jų gyvenimuose buvo begalės pačių įvairiausių vingių, jiems abiems priimant bent po keletą kvestionuojamų sprendimų, dėl kurių dabar buvo galima tik beviltiškai skėsčioti rankomis, Veronikai visgi įsitikinus, jog geriausiems dalykams išsipildyti reikia laiko, dėl ko ji nebuvo linkusi daugiau analizuoti, kodėl pasielgė kaip jai tą akimirką atrodė geriau, o veikiau pripažinti padarytą klaidą ir su ja susitaikyti, Rendalui nesant vieninteliam, kurio moteris prašė atleidimo, Veronikai turint pirmiausia atleisti pačiai sau.
Pajutusi Rendalo artumą, šiam neįstengiant laikytis atokiai, kuomet Veronika pati viena kovojo su prabudusiais savo demonais, ji tik lengviau atsikvėpė, tarytum jausdama vyrą esant šalia įstengtų lengviau kvėpuoti, kas buvo truputį ironiška, atsižvelgiant į tai, jog vampyrui šios funkcijos atlikti apskritai nereikėjo. Buvęs jos vyras staiga vėl tapo jos lynu, padedančiu nepasimesti, kuomet mintys pasidarydavo pernelyg tamsios, o gyvenimo gniaužtai surakindavo pernelyg stipriai, vien faktui, jog jie yra čia šią akimirką įrodant, jog viskas pasaulyje įmanoma, jei trokšti to pakankamai, Veroniką lyg ramybės skraistei apgaubiant vėl viduje užgimusiam pozityvumui. -Aš to nesigailiu. Nė vienos dienos, - Švelniu balsu, vargiai garsesniu už kuždesį, paprieštaravo vyriškiui, akimis godžiai klajodama po tą beprotiškai mylimą ir iki skausmo pažįstamą veidą, bet visgi neįstengdama neatsakyti trumpu komentaru į Rendalo pastabą apie iššvaistytus Veronikos gyvenimo metus, nes pati šviesiaplaukė to dešimtmečio nematė, kaip praleisto tuščiai ir jeigu kažkas būtų pametėjęs jai antrą šansą pakeisti tam tikrus dalykus, ji galbūt būtų pasirinkusi ankščiau pradėti atlikinėti chemoterapiją ir šitaip išsaugoti savo gyvastį be Karmen pagalbos ar virusi Danieliui daugiau manų košės, bet niekada nenustotų laukti Rendalo. Į galvą ironiškai jai toptelėjo mintis, jog iš esmės laukti vampyro ji nesustojo net ir pastarajam sugrįžus, kas paaiškintų ganėtinai nesėkmingus jos santykius su kitais vyrais, Veronikai visgi visu kūnu galint jausti, jog tas laukimas galiausiai atsipirks. Tolimesni vampyro žodžiai ją ramino, suteikdami viskam, ką jiedu išgyveno tam tikros prasmės ir įrodydami, kad kankintasi buvo ne be reikalo, mat jeigu jie būtų susitikę, kol dar nebuvo tam pasiruošę, kol užantyje vis dar slėpė tam tikras nuoskaudas, kol negalėjo patys būti laimingi, jau nekalbant apie kito asmens pavertimą tokiu - nieko jiems nebūtų išėję. Visgi, keli žodžiai, panaudoti esamuoju laiku privertė ją nežymiai suklusti, moteriai be žodžių įpinant pirštus į Rendalo plaukus, šiuo švelniu gestu jai siekiant suteikti vampyrui bent lašą paguodos ir ramybės, kurią juto pati, jiems vos per dešimt minučių pasikeičiant rolėmis. Kas tik dar sykį įrodė, jog net ir po visko, ką kartu išgyveno, noras paremti vienas kitą sunkią akimirką ir daryti viską kas jų valioje, kad skausmas plėšiantis krūtinę bent minimaliai sumažėtų, buvo stipresnis už bet kokį racionalų protą. -Rendalai.. - Ištarė jo vardą taip tarsi pastarasis būtų lengviausias jos lūpas palikti galintis garsas, tarytum tie trys skiemenys priklausytų jos balsui, šviesiaplaukei švelniai smulkiais delnais suimant jojo veidą ir be jokių didesnių pastangų priverčiant vampyrą žiūrėti jai į akis. Rendalo buvimas šitaip arti svaigino labiau už konjaką, jei neprieštaraujant jei po minutės užsilenktų su visam, šioms kelioms sekundėms nuodėmingame rojuje galint atpirkti tai, kas Veronikos laukia anapusiniame pasaulyje. -Myliu tave taip stipriai, jog kartais atrodo, kad tai nesveika. Myliu taip, jog kaip net labai stengdamasi nesugebėčiau mylėti nieko kito. Jog nenorėčiau mylėti nieko kito. Taigi, manyčiau mes abu bepročiai, - Ji plačiai nusišypsojo, pirštais švelniai lytėdama vėsius vampyro skruostus, bet kartu jausdamasi taip, tarsi maudytųsi kaitriausios saulės spinduliuose, Veronikos žvilgsniui, klajojančiam po Rendalo veido kanjonus, apsistojant ties nežymiai praviromis jo lūpomis, jai priimant sąmoningą sprendimą dar sykį - galbūt paskutinį - pabūt savanaudiška, kuomet glustelėjo savo kakta prie vyriškio, godžiai pripildydama plaučius Rendalo kvapu, jai galiausiai įveikiant juos skiriančius varganus centimetrus ir pasigaunant vampyro lūpas savosiomis.



And it keeps itching at your skin and aching somewhere you can’t reach. Like something sore,
worse than a tooth.Something you suppose people feel when they’re in love and don’t want to be.
Atgal į viršų Go down
avatar

VEIDAS : Maximilian Irons
PRANEŠIMAI : 13904

Randall Frank Dreschler
So it’s true, when all is said and done, grief is the price we pay for love


RašytiTemos pavadinimas: Re: Terasa    Kv. 08 09, 2018 4:47 pm

Moteriai tiesiog nesugebant suspausti savo dailių lūpų ir patylėti, Rendalas skubiai ją pertraukė. – Tuomet tu esi visiška kvailė,- su šypsena pratarė jis, toli gražu nesiekdamas įžeisti moters ir vis dar manydamas, jog priėmusi sprendimą šitiek metų laukti savo vyro Veronika pademonstravo tiesiog nesuvokiamą atsidavimą ir kantrybę, tačiau pats vampyras linkėjo jai kur kas geresnio likimo, šviesiaplaukei turėjus šansą jau seniai susikurti gražų ir patogų gyvenimą, bet to atsisakius ir dabar dar pareiškus, kad dėl to nesigaili. Jis nebuvo nusipelnęs tokio pasiaukojimo. Per visą jųdviejų pažinties laikotarpį, niekuomet nepadarė nieko tokio įspūdingo, jog moteris turėtų dėl jo išsižadėti laimės. Jis buvo tik eilinis vyriškis, kuriam pasisekė sutikti sau per gerą moterį, kuri kažkodėl jį įsimylėjo. Ir savanaudiškoji jo pusė dėl to labai džiaugėsi. Moters pirštai, iš lėto slystantys jo plaukais, privertė jo kūną atsipalaiduoti akimirksniu, pažįstamiems moters prisilietimams ir jų atnešamai ramybei esant arčiausiai, kiek vampyras gali priartėti prie miego, kurio visomis prasmėmis išsekęs kūnas taip troško, bet negalėjo gauti. Rendalas būtų mielai praleidęs nors ir visą amžinybę tiesiog tyloje mėgaudamasis moters artumu, tačiau jai švelniai pakvietus jį vardu, vyras klusniai pakėlė galvą, akimis susidurdamas su Veronikos žvilgsniu, jam nei galint, nei norint nusisukti nuo šio nuostabaus reginio, jo blizgančioms ir susižavėjimo kupinoms akims išreiškiant kur kas daugiau, nei tai galėtų padaryti jo nemokšiškai ir visai ne poetiškai parinkti žodžiai.
Kai Karmen pasakė, jog pasikvietė Veroniką į Volterą, aukštaūgis nė nesusimąstė, kad susitikimas su buvusia žmona galėtų baigtis būtent šitaip, tačiau dabar, klūpėdamas priešais ją ir girdėdamas sielą glostančius moters žodžius, jai patvirtinant, jog jaučia tą patį, ką ir jis, vyras suvokė, kaip stipriai jam to reikėjo, net jeigu pats to ir nežinojo. Trumpam užmerkęs akis, Rendalas plačiai nusišypsojo, jam neturint jokio tinkamo būdo, kad parodytų šviesiaplaukei, kokiu laimingu ji jį pavertė per vos keletą minučių. – Tuomet siūlau daugiau nebeatgauti sveiko proto,- iškvėpė moteriai į ausį, kai josios veidelis atsidūrė taip arti, Verai akivaizdžiai nesipriešinant ir patraukiant tolyn beprotybės keliu, jai nevaržant savęs ir pasigaunant vyro lūpas, į ką šis atsakė dar vienu šypsniu. Netrukus vyras kiek atsitiesė, jog Veronikai nereikėtų ir toliau sėdėti susilenkus per pusę, ir patupdė delnus ant liauno josios liemens, visam kūnui trokštant, kad moteris prie jo glaustųsi tvirčiau. Švelniai prasidėjęs lūpų žaidimas ne ilgai trukus peraugo į reiklų bučinį, vampyrui trokštant šviesiaplaukės taip pat, kaip ilgai po vandeniu išbuvęs žmogus trokšta oro. Tik tuomet, kai jo rausvaskruostė gražuolė ėmė sunkiau gaudyti kvapą, jai susidūrus su problema, kurios vampyras neturėjo, jis kiek atsitraukė nuo jos lūpų, savosiomis visgi prisiliesdamas prie moters skruosto, paausio, o vėliau ir kaklo, kuriam skyrė kiek daugiau dėmesio. Jaučiant viliojantį moters kvapą ir nuo jos sklindančią šilumą, buvo lengva prarasti kontrolę ir pamiršti, kiek jėgos yra kiekviename jo nemirtingo kūno raumenėlyje, tačiau vampyras, lūpomis pažymėjęs kiekvieną moters odos lopinėlį nuo lūpų iki peties, nė karto jos neužgavo, švelnumui ir atsargumui šią akimirką užimant pirmąją vietą, Rendalui visgi neabejojant, jog Veronika pati pareikalaus šiek tiek daugiau, jei tik to užsimanys, o jis su malonumu tenkins kiekvieną moters užgaidą.



the story is not a pretty one. There is violence in it. And cruelty.
But stories that are not pretty have a certain value, too, i suppose. Everything, as you well know (having lived in this world long enough to have figured out a thing or two for yourself), cannont always be sweetness and light.
Atgal į viršų Go down


Sponsored content


RašytiTemos pavadinimas: Re: Terasa    

Atgal į viršų Go down
 
Terasa
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
sveiki atvykę į Forks miestelį! :: Nuosavų namų kvartalas :: Dreschler namas-
Pereiti į: