sveiki atvykę į Forks miestelį!


 
FORKS
MIESTELIS

Share | 
 

 Koridorius

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
avatar

CLAIM : Danielle Campbell
PRANEŠIMAI : 9849

Deianeira Natali Lund
I'm not a snob. Ask anybody.
Well, anybody who matters.


RašytiTemos pavadinimas: Koridorius   Tr. 07 06, 2016 8:38 pm

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11488

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Koridorius   Antr. 08 30, 2016 9:32 pm

Jų išvyką lydint kandiems komentarams ir linksmam juokui Natanielis pasirinko tylėti sučiaupęs lūpas, akimis vis dar šaudydamas po niūria skraiste apsigobusį pastatą, kažkam, rodos, peiliu rakinėjant medžiotojo vidurius, kas vertė nemaloniai šiurpti odą ant vyro kaklo. Medžioklių metu Neitas retai kada nervindavosi ir šį rytą susiruošdamas į kelią taip, tarsi važiuotų į darbą ofise, o nerizikuotų savo gyvybe siekiant išnaikinti parazitų lizdą. Ir visgi jo niekaip neapleido įkyrus, beveik akinantis jausmas, jog jie kažką praleido. Kažką labai svarbaus. Visgi, Natanielis pasirinko nematyti galvoje mirksinčių raudonų šviesų, kurios klykte klykė apie pavojų, tiesiog priskirdamas dabartinę savo būseną jauduliui, medžioklei nuo visų kitų skiriantis tuo, jog vyras gaudė ne pavienius, niekuomet anksčiau akyse nematytus vampyrus, o padarus, kurie persekiojo jo šeimą, kas visą šį reikalą darė kur kas labiau asmenišku. -Kas tave paskyrė operacijos vad.. - Pradėjo, kreipdamasis į Feliksą, kuris nesunkiai užėmė lyderio poziciją, suskubdamas komanduoti kur kas turėtų eiti, Natanieliui taip pat pro akis neprasprūstant, kokiu godžiu žvilgsniu Volturis nužiūrinėja jo žmoną, visiems šmaikštiems komentarams pasimirštant, kuomet įėję pro duris, kurios tyliai užsidarė jiems už nugarų, jie susidūrė su vaizdu, kuris asmeniškai Natanieliui priminė sceną iš fantastinio filmo. Visi praėjimai buvo užmūryti. Kelias į valgyklą, palatas, rūsį. Vienintelis koridorius vedė į akliną tamsą, Neitui sunkiai galint suvokti, kuomet medžiotojai spėjo grobti žmones, daryti su jais eksperimentus ir seną ligoninę pertvarkyti pagal savo nuožiūrą, kam akivaizdžiai reikėjo daug laiko ir resursų, vyrui akimirką pamirštant, kaip kalbėti ir tiesiog laukiant, kol grupelė, kuriai nebebuvo lemta išsiskirti, pajudės į priekį, Natanieliui akylai dirsčiojant aplink save, tarsi tikėtųsi, jog bet kurią akimirką sienos atgis ir praris juos nė nekramčius, vyrukui jaučiantis taip, tarsi tik ką būtų pakliuvę į pabaisos burną ir dabar atkakliai keliautų skrandžio link.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Danielle Campbell
PRANEŠIMAI : 9849

Deianeira Natali Lund
I'm not a snob. Ask anybody.
Well, anybody who matters.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Koridorius   Antr. 08 30, 2016 10:47 pm

Žinojo, kad Demetris nėra pats didžiausias jo gerbėjas, dėl ko proga jį paerzinti buvo dar saldesnė, nors jo atsakymo medžiotojas net nebesiklausė, mažai domėdamasis Volturiu ir stipriai susižavėjęs be jokių įžangų prasidėjusia misija, jam klusniai žingsniuojant paskui Demetriją, kuri, rodos, pamiršusi bet kokį baimės jausmą, drąsiai ir užtikrintai žengė į priekį, sustodama tik tuomet, kai susidūrė su koridoriumi, vedančiu tik į vieną tašką. – Kažkas pasirūpino, kad nebūtų užklupti netikėtai,- murmtelėjo šviesiaplaukė, sau per petį žvilgtelėdama į kiek iš vėžių išmuštą Mykolą, šiam dairantis aplinkui. – Arba už tų durų ruošia ne patį draugiškiausią sutiktuvių vakarėlį,- papildė ją Harlow, būdamas beveik įsitikinęs, kad jeigu už prieš tai buvusių durų niekas nesprogo, tai už tų, kurios buvo prieš juos, laukė tikras fejerverkų šou. Nereikėtų stebėtis, jeigu profesoriai jau dabar užtaisę ginklus stovėtų priešais duris, tik ir laukdami, kol šios prasivers, kad galėtų tą pačią akimirką imti aklai šaudyti į bet ką, kas sujudės. – Siūlau pirmą leisti tą, kurio mažiausiai gaila,- kurį laiką tylėjęs, vyrukas galiausiai murmtelėjo, ir pats prisidėdamas prie Felikso strategijos planavime. – Demetri,- žvilgtelėjęs sau per petį į už jo stovintį vampyrą, kreipėsi būtent į jį, aukščiau kilstelėdamas antakius lyg skatintų jį praeiti. Demetrijai neliko nieko kito, kaip tik eilinį kartą pavartyti akis, jai visiškai nenorint dar pradėti peštis tarpusavyje, tačiau Mykolui atkakliai tampant jos nervus savo išsidirbinėjimais, dėl ko pakankamai arti medžiotojo stovėjusi moteris, alkūne trinktelėjo jam į pilvą, kad šis pagaliau užsičiauptų ir nustotų laidyti savo juokelius, kurie buvo nei laiku, nei vietoje. Kol Mykolas gaudė orą po netikėto smūgio, Demi kiek stumtelėjo jį į šalį, pati vėl žengdama į priekį, sparčiai artėdama link paslaptingųjų durų, širdžiai imant plakti vis tankiau su kiekvienu žingsniu, kol ji galiausiai sustojo taip arti, kad ranka jau galėjo pasiekti rankeną.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5240

Eleazar Yahir Denali
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Koridorius   Antr. 08 30, 2016 11:17 pm

Nustebę liko jie visi, medžiotojams kruopščiai užtaisius visas angas ir palikus tik vieną kelią, kuris akivaizdžiai vedė į patį pragarą. Demetris vargiai mirktelėjo akimis, net jeigu ir atrodė, jog žingsniuoja į savo kapą, vyriškiui labai neimant į galvą, jog planas, kurio jie net neturėjo, truputį nukrypo nuo numatyto kurso, gydytojams su kariauna akivaizdžiai už uždarų pastato durų ne arbatą visą šį laiką gurkšnojus. -Ar aušindamas burną bandai kompensuoti faktą, jog amžinai liksi brolio šešėlyje? - Smalsiai pasiteiravo Mykolo, išspausdamas kuklų šypsnį, jam visgi, neketinant šviesiaplaukei leisti keliauti vienai, dėl ko aplenkęs medžiotoją šis nuskriejo prie panelės, švelniai suimdamas Demetriją už riešo dar prieš moters rankai pasiekiant durų rankeną. - Leisk man, - Tyliai paprašė beveik neabejodamas, jog sprogimą, radiacijos antplūdį ir sieros rūgštį išgyventi galėtų, kol tuo tarpu medžiotoja jeigu nežūtų vietoje, amžiams liktų randuota. Pabandęs atkirsti medžiotoją nuo durų, Demetris akimirką sudelsė, o tuomet stumtelėjo jas į priekį, pastarosioms tyliai sugirgždint ir plačiai atsiveriant be jokių didesnių staigmenų. Siurprizas laukė už jų, Volturiui nenatūraliai sustingstant vietoje, kol rausvomis akimis greitai įsisavino visą atsivėrusį vaizdą - ant žemės gulinčius išmėsinėtus kūnus. Keliems jų trūko galūnių, keli puvo iš vidaus, pora vis dar pusiau gyvų nelaimėlių tyliai žiopčiojo, negalėdami išskleisti jokio garso. Vyras nesunkiai galėjo atspėti juos esant nepavykusiais eksperimento dalyviais, kuriems ši psichiatrinė ligoninė atstos bendrą kapą, medžiotojams nė nesivarginus jų palaidoti ar galutinai pribaigti, dėl ko ore tvyrojo vimdantis mirties dvokas, Demetrijui nedrąsiai perlipant vieną į anapusinį pasaulį iškeliavusį padarą, jam netrukus priešais užmatant kitas duris. -Manau linksmybės prasidės už jų, - Perspėjo visus, perlipdamas kitą negyvą kūną, kuomet kažkas čaižiai sucypė jam iš dešinės, Demetrijui savomis akimis regint, kuomet deformuota moteris, kurios kūną vagojo tamsios venos, panašios į visų mirusiųjų jam po kojomis, atsiplėšė nuo sienos, tarytum visą šį laiką būtų su ja suaugusi, ir užsimojo dešine, gerokai peraugusia ranka, vampyrui įgudusiais judesiais sugriebiant ją ir tėškiant į tolimiausią sieną, panašaus tipo klykimui pasigirstant iš visų įmanomų pusių, parazitams pradedant lįsti iš po žemės lyg tarakonams iš po šaldytuvo.



Nobody said it was easy. It's such a shame for us to part.

OH, TAKE ME BACK TO THE START.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 8597

Felix Konstantin Volturi
“Warriors want a worthy opponent. There is no redress in fighting the pathetic.”


RašytiTemos pavadinimas: Re: Koridorius   Antr. 08 30, 2016 11:56 pm

Visos kandžios replikos Volturiui pasidarė nebeįdomios tą pačią akimirką, kai įžengė į koridorių su vienintelėmis durimis, už kurių neabejotinai laukė krūva siurprizų, vampyrui neprieštaraujant susidūrimui nė su vienu iš jų. Suintriguotas ir tiesiog leipstantis iš smalsumo, vyras sklandžiai prasispraudė pro visus asmenis, kuriems sekė iš paskos, netrukus jau stovėdamas prie Demetrio ir dailios blondinės, kurią švelniai apglėbęs per liemenį, apsuko į kitą pusę. – Geriau leisk tvarkytis profesionalams, brangioji,- saldžiai sučiulbėjo moteriai į ausį, o tuomet stumtelėjo ją toliau nuo durų, pats nusekdamas paskui Demetrį ir tyliai švilptelėdamas, kai išvydo visus ant žemės besivartančius padarus ar bent tai, kas iš jų liko, jam tenkant pripažinti, kad nieko panašaus dar nėra matęs. – Reikėtų kiek apsitvarkyti, prieš pradedant mūšį,- pasiūlė prabilęs pakankamai tyliai, kad jį nugirstų tik čia buvę vampyrai, nusprendęs, jog mutantai nėra pakankamai vikrūs ir gyvybingi, jog jų trijų nepakaktų, kad greitai juos sudorotų. Medžiotojus Felikso manymu vertėjo pasitaupyti rimtesnei kovai. Prieš tai žingsniavęs be jokių ginklų, dabar į pagalbą pasitelkė savo gebėjimą, jį apgaubiant nematomam jėgos laukui, šiam suveikiant kaip tik tuo metu, kai vienas iš parazitų šoko tiesiai ant vampyro, paklaikusiam padarui tiesiog trenkiantis į skydą ir krentant ant žemės, Volturiui tuo metu nė nemirktelint akimis, tik viso labo nudelbiant žvilgsnį į dabar jau ant žemės besivartantį sutvėrimą, kuriam vienu staigiu judesiu nuspyrė nuo pečių galvą it futbolo kamuolį. Rendalas, kuris nugirdęs Volturio pasiūlymą kaip mat įsmuko į patalpą, panašiu gebėjimu pasigirti negalėjo, tačiau taip pat galėjo be vargo ir nesitepdamas rankų įveikti bent jau tuos, kurie dar bent šiek tiek priminė žmones. Vampyrui iš dešinės krebždėjo mažiausiai trys sutvėrimai, aukštaūgiui nukreipiant žvilgsnį būtent į juos, pastarųjų judesiams dar labiau sulėtėjant ir jiems riečiantis tiesiog akyse, padarų plaukus paliekant spalvai, o veidams susiraukšlėjant, šiems pasenstant per mažiau nei minutę, kol galiausiai vieno po kito individų širdys tiesiog neatlaikė spaudimo, kadangi prieš tai akivaizdžiai buvo labai įsiaudrinę. – Pažiūrėkit, kas prisiminė, kaip reikia būti blogu berniuku,- pasigirdo Felikso balsas, šiam su susižavėjimu žvelgiant į Rendalą, kurio akys vis dar buvo įsmeigtos į jau nebejudančius kūnus. Gaila, kad neturėjo daugiau laiko pagyroms, kadangi eilėje į mirtį stovėjo dar ne vienas nepavykęs eksperimentas, Volturiui su džiaugsmui leidžiantis į priekį ir pakeliui taškant visus į sienas bei laukiant, kada gi prasidės tikrosios įdomybės.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11488

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Koridorius   Tr. 08 31, 2016 12:33 am

Natanielis jautėsi lyg būtų apsuptas darželinukų, kurie nepasidalino žaislo, medžiotojui tik teatrališkai pavartant akis, bet situacijos nekomentuojant, mat bandė neprarasti budrumo. Ir ne be reikalo. Šalia Demetrijos vyras išdygo beveik akimirksniu, švelniai apglėbdamas ją per liemenį, kol stebėjo, kaip trys vampyrai be jokios sąžinės graužaties doroja asmenis, kurių ilgiau nebuvo įmanoma išgelbėti, gelbėjimo komandai gerokai pavėlavus, nė vienam iš padarų toli gražu nebeprimenant žmonių. Vyras nematė reikalo tuščiai eikvoti kulkų, kuomet trijulė stipruolių puikiai tvarkėsi ir be jokių pagalbos, Natanieliui visgi galiausiai paleidžiant Demetriją ir metantis į priekį tuomet, kai kelias buvo pravalytas, jam greičiau už kitus pasiekiant kitas duris, kurias vyras dramatiškai išspyrė, pasiruošęs dar vienai tokio tipo bangai, ir likdamas karčiai nenuviltas, kuomet susidūrė su mažiausiai penkiolika porų akių, šioms būtybėms vis dar primenant mąstančias ir ne gana to, dar turinčias specialių sugebėjimų, mediniam stalui staiga pakylant į viršų ir nuskriejant Natanielio link, medžiotojui mikliai pasitraukiant į šalį ir tą pačią akimirką akimis sugaunant kaukėtą padarą, balsui klykiančiam viduje nepaliekant jokių abejonių, jog tai vienas iš daktarų. Savo kelyje nunešęs porą ne vietoje pasimaišiusių būtybių, Neitas palyginus nesunkiai pasivijo medžiotoją, paleisdamas kelis šūvius jam į nugarą, garsiajam daktarui stebėtinai tik kluptelint, bet nesustojant eiti didžiulio kompiuterio link, matyt, siekiant ištrinti visus įrašus. To leisti medžiotojas jam neketino, puikiai žinodamas, kokia gyvybiškai svarbi visa jų surinkta informacija, vyrui pasileidžiant kaukėto tipo link, šiam visgi nuspėjant tolimesnį jo ėjimą ir pastvėrus Natanielį už pakarpos parbloškiant ant stiklinio stalo. Skausmas, rodos, vyriškį veikė lyg energetinis gėrimas, medžiotojui pakylant ant kojų gyvybingesniu nei atgulė ant žemės, įniršiui visiškai užtemdant jo protą, Neitui įgudusiais judesiais iš už diržo išsitraukiant mečetę ir duriant ja priešininkui į nugarą, vyrukui sugebant pažeisti gydytojo nugaros smegenis, šiam tiesiog susmunkant vietoje. -Išdraskysiu tavo širšių lizdą tau nė nespėjus ištarti sudie, - Jis piktai sušnypštė kaukėtajam į ausį, naiviai tikėdamasis, kad pastarasis tokią apskritai turi, daktariūkščiui viso labo garsiai nusijuokiant, kas privertė beprotybės pagautą Neitą smogti jam mečete dar kartą. Mes laimėjom. Staiga kimiai pratarė medžiotojas balsu, kuris vargiai priminė žmogaus ir negana to, paliko Natanielį sutrikusį, mūšiui aplink liudijant, kad pergalė jau vyro ir jo draugų rankose, ką suvokti turėjo ir savo paties krauju springstantis daktaras. -Ką turi omenyje? - Pasiteiravo jausdamas, kaip nuojauta, kuri jam nedavė ramybės nuo pat įžengimo į pastatą, dabar sustiprėja trigubai, šalčiui įsiskverbiant į jo sąnarius su tokia jėga, jog buvo sunku ilgiau išstovėti ant kojų. Jūs pavėlavot. Sugergždė jis pajuokos kupinu balsu, Natanieliui suimant jį už apsiausto skvernų ir pradedant be perstojo kratyti, siekiant šitaip išreikšti savo neviltį. -Pavėlavom kur? - Jis pasiteiravo apsidairydamas aplink, kovai ir toliau tebevykstant, dėl ko Neitui beveik baigė per pusę susprogti galva. Vietoj to, jog atsakytų tiesiai šviesiai, prieš išleisdamas paskutinį atokvėpį šundaktaris spėjo sumurmėti savo paskutinius žodžius. Žodžius, kurie pakirto Natanieliui kojas, jam sugebant tik be žado spoksoti priešais save, nekreipiant dėmesio, jog link jo artėja vienas iš klykiančių parazitų. Nes čia daktarai juos atsiviliojo ne tartis. Net ne kautis. Tai buvo dėmesio nukreipimo taktika, į kurią niūniuodami jie visi iki vieno įžengė savomis kojomis. Ji bus tokia nuostabi.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27574

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Koridorius   Tr. 08 31, 2016 1:07 am

Moteris net sušnypštė, Feliksui, kuris apskritai čia buvo tik kaip pagalbininkas, o ne kažkoks didelis vadas, net jei ir įsivaizdavo toks esantis, sumenkinus merginą, lyg ji čia būtų tik kažkoks trukdis, kliudantis vyrams atlikti darbą. Volturiui nustūmus ją į šalį it kokį ne vietoje stovintį baldą, šviesiaplaukė jau buvo pasiruošusi šauti į priekį ir jeigu ne nuskinti galvą pačiam Feliksui, tai bent jau išguldyti kelis aplinkui buvusius padarus, kad įrodytų, jog yra pakankamai gabi medžiotoja, kurios nereikėtų vertinti kaip kažkokio papuošalo vyriškoje kompanijoje. Tačiau pačiu laiku moterį sustabdė ant josios liemens nutūpusios Natanielio rankos, jai tik tvirčiau sukandant dantis ir liekant stovėti kaip įbestai, kadangi nepaisant to, koks erzinantis buvo Volturio elgesys, jis buvo reikalingas kovoje, dėl ko mergina negalėjo tiesiog išgrūsti jo lauk ar paskersti, kad ir kaip niežėjo rankas. Vampyrams atlaisvinus kelią ir Neitui pasileidus į priekį, paskui jį nulekiant ir Mykolui, Demetrija dar kurį laiką stovėjo vietoje, įdėmiai nužvelgdama kiekvieną patalpos centimetrą ir vaizdą už dar vienų prasivėrusių durų. Iš tolo matė patalpoje esant ne tik kompiuterius, bet ir didžiules lentynas, prikimštas įvairiausių aplankų, jai net neabejojant, kad jei tik pajėgtų iki ten nusigauti nepastebėta, galėtų susirasti ir savo pavarde pažymėtą failą. Šviesiaplaukė delsė pakankamai ilgai, tačiau ji galiausiai sulaukė, kol baigę darbą vampyrai taip pat įsivels į mūšį tolimesnėje patalpoje, o ten užvirus pragarui, į priekį visu greičiu leidosi šviesiaplaukė, jai nesustojant nė akimirkai, net ir tuomet kai vienas iš gydytojų ar antraeilių laboratorijos darbuotojų ištiesė į moterį rankas, pasirengęs ją sučiupti, šviesiaplaukei viso labo pasilenkiant ir praslystant pro vyriškį, kuriam, pastebėjęs situaciją, Mykolas vienu judesiu nurėžė galvą, moteriai nė nemanant gaišti laiko, jog atsisuktų ir jam padėkotų. Buvo jau visai prie pat lentynų, kai lyg iš niekur išniro dar vienas vyriškis, staiga sugriebęs merginą už kaklo ir kilstelėjęs ją nuo žemės. Vyruko nelaimei, Demetrija buvo per daug įpykusi ir per daug susitelkusi į tikslą, kad leistųsi taip lengvai nugalima, moteriai viena ranka įsikimbant jo rankos, o kita išsitraukiant ginklą, kuris greitai nukrypo į bjaurybės galvą, kulkai perskrodžiant jo smegenis. Tiesa, to pakako tik tam, kad išprotėjęs profesorius nr. 2 paleistų ją iš savo gniaužtų, moteriai išsilaisvinant ir nustumiant jį į šalį, kur jo jau laukė moteriai į pagalbą prisistatęs Rendalas. Palikęs vampyrą tvarkytis su savo užpuoliku, moteris susmuko ant žemės, likusį kelią iki lentynų įveikdama keturiomis, stengdamasi likti nepastebėta. Pusė darbo buvo padaryta – ji buvo reikiamoje vietoje. Dabar tereikėjo tarp šimtų aplankų surasti tą, ant kurio buvo Lund pavardė, šviesiaplaukei tvirtai pasiryžus šiandien ne tik išnaikinti bjaurybių lizdą, bet ir išsiaiškinti, kas su ja buvo padaryta. – Blondine, saugokis! – moteris išgirdo atsklindantį Felikso balsą, kaip mat pakeldama galvą ir nukreipdama ginklą į dar vieną užpuoliką, kuris jau skriejo į ją, bet didelei merginos nuostabai staiga atsitrenkė į patį orą ir krito žemėn, Demetrijai nukreipiant žvilgsnį į Volturį, kuris tik mirktelėjo ir apsisukęs grįžo prie kovos. Kiek papurčiusi galvą, moteris vėl grįžo prie raidėmis pažymėtų lentynų, viršuje pastebėdama raidę L, dėl ko dar kartą apsidairiusi pakilo ant kojų, viena ranka imdama rausti aplankus, o kitoje laikydama iškeltą ginklą, jeigu kas nors imtų prie jos artintis. Per daug ilgai neužtruko, kol surado storą failą, ant kurio buvo užklijuota etiketė, kurioje medžiotoja įskaitė tik Lund pavardę, dėl ko kaip mat subruko aplanką į kuprinę, pastarąją pasikabindama ant pečių ir pagaliau išlėkdama į pagalbą vyriškiams, taip ir nepastebėjusi, kad prieš pavardę, kuri sutapo su josios, buvo parašytas ne Demetrijos ir netgi ne Isadoros vardas.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5240

Eleazar Yahir Denali
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Koridorius   Tr. 08 31, 2016 1:44 am

Vyras niekuomet perdėtai nesimėgavo žudydamas, Arui su Čelsės ir kitų pagalba tiesiog subtiliai apraizgius vampyro mintis ir įskiepijus idėją, jog klane Demetrijus yra savo noru, šiai iliuzijai susprogstant lyg muilo burbulas tą pačią sekundę, kai minėtoji Volturė vadui dingus viena iš pirmųjų išdūmė pro duris, nė nesigręžiodama atgal. Galiausiai skinti vampyrams galvas Demetrijui tapo taip pat lengva, kaip kažkam žiūrint krepšinį gliaudyti saulėgrąžas, vyrui vargiai mirktelint akimis. Ir visgi, šį kartą, matydamas, kaip po kojomis krenta negyvi kūnai ir žinodamas, kad tai daro ne buvusio šefo įnoriams patenkinti, Volturis galėjo justi saldų malonumo skonį burnoje, jo veide pasirodant mažytei šypsenai, vos priešininkai sustiprėjo, Demetrijui pakraipant galvą vien pagalvojus, ką Aras būtų padaręs, jei būtų sugebėjęs savo purvinais pirštais prisiliesti prie šios gydytojų sukurtos individų kolekcijos, vienam hibridų pasižymint telekinezės galiomis (kuriomis nelabai gelbėjo Mykolui jį nužudžius), kitam sugebant iš rankų leisti ugnies kamuolius (jo egzistenciją nutraukė Rendalas), pačiam Demetrijui irgi negaištant laiko ir neriant į kovą visa galva. Iki akimirkos, kuomet jo žvilgsnis apsistojo ties Natanieliu, kuris lyg niekur nieko šnekučiavosi su vienu daktarų, nors jų pokalbio meiliu pavadinti nebuvo galima, Volturis abejojo ar laiko gaišimas bandant išsiaiškinti tokio gydytojų pamišimo priežastis duos vaisių. Tik pastebėjęs link medžiotojo, kuris, rodos, galutinai atsiskyrė nuo aplink jį vykstančio sujudimo, judant vieną stebuklingųjų kūrinių, Demetris pasileido jo link, nesunkiai nukautuodamas padarą vienu judesiu, o tuomet suimdamas už peties Neitą, kuris savo saujose gydytojo švarką laikė taip stipriai, kad net krumpliai traškėjo, tarytum nuo to priklausytų jo paties gyvybė, ir tikrąja ta žodžio prasme atplėšdamas jį nuo vietos su kuria vyras atrodė suaugęs. -Kas su tavimi yra? - Pasiteiravo sąmoningo ir iš pažiūros sveiko Natanielio, į vampyro galvą akimirkai šaunant beprotiškai idėjai, jog gydytojas kažkokiu būdu sugebėjo medžiotoją užverbuoti. Visa laimė, jog didžioji kova buvo baigta, grupelei pasirūpinant, kad nė vienas parazitas neištrūktų į dienos šviesą ir visi iki vieno prie šio farso prisidėję daktarai gautų bausmę, kurios nusipelnė, jiems šlykščiai žaidžiant su žmonių gyvybėmis, kuomet tam neturėjo jokios teisės. Natanielis tyliai sau panosėje kažką murmėjo apie užkrėstą kraują ir užpuolimą, Demetrijui turint galimybę stebėti, kaip puzlės dalys klusniai susidėlioja Neito mintyse, jo akims akimirkai ryškiai nušvintant, lyg virš jo galvos būtų pakibusi lemputė, pačiam vampyrui savo ruožtu liekant aklinoje tamsoje. Net jeigu iki galo nesuprato, kas vyksta, įspėti emociją, kuri jau kitą sekundę pasirodė vyro veide nebuvo sunku, atsižvelgiant į tai, kad toji išraiška puošė Demetrijaus veidą devynis kartus iš dešimties jam pažvelgus į veidrodį - kaltė. -Manot, jog turėtume iššniukštinėti likusią pastato dalį? - Staiga garsiai visų paklausė, akimis skubiai apmesdamas suirutę, kurią paliko nuožmi kova aplink besimėtant nejudriems kūnams, kuriuos be abejonės reikėjo sudeginti, jog pastarieji neatgytų, kaip tie koridoriuje, Demetrijui taip pat smalsaujant, kas slypi kompiuterio failuose ir dokumentų perpildytose lentynose, egzistuojant realiai galimybei, jog ši būstinė nebuvo vienintelė ir pasaulyje slypėjo dar kelios panašaus pobūdžio institucijos, kurioms lygiai taip pat reikėjo užkirsti kelią.



Nobody said it was easy. It's such a shame for us to part.

OH, TAKE ME BACK TO THE START.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 8597

Felix Konstantin Volturi
“Warriors want a worthy opponent. There is no redress in fighting the pathetic.”


RašytiTemos pavadinimas: Re: Koridorius   Tr. 08 31, 2016 2:32 am

Kad ir kaip Feliksas mėgo gerą kovą, net ir jis turėjo pripažinti, kad šiandien jiems visiems labai pasisekė, nes gydytojų būstinę pasiekė pakankamai anksti, jog jų kūriniai dar būtų sunkiai besitvarkantys su savo gebėjimais. Jei bent vienas jų būtų mokėjęs prisijaukinti jam skirtą talentą, ko gero kova būtų trukusi kur kas ilgiau ir aukomis visko pabaigoje būtų tapę ne tik hibridai, bet ir kai kurie juos išnaikinti susirinkusios grupelės nariai. Taigi nesvarbu, kad mūšis buvo pakankamai trumpas, svarbiausia, jog baigėsi visiškai sėkmingai, Volturiui lyg tyčia paspiriant koja paskutinio nelaimėlio galvą, kuri nuskriejo į sieną, trinktelėjimui paskelbiant pabaigą. Na, bent jau vyrukas to tikėjosi. Jo bičiulis Rendalas taip pat atrodė nenusivylęs rezultatu, nors per daug ir nedžiūgavo, vampyrui nors ir sugebant būti itin profesionaliu kovos metu, visgi nemokant po to atsiriboti nuo savo sąžinės, kuri neabejotinai dabar jam pasakojo negražius dalykus. Tas smagus medžiotojas taip pat baigė doroti savo nusižiūrėtą daktarėlį, jam tai darant pakankamai džiugiai, kas reiškė jog vyrukas mėgo savo darbą lygiai taip pat, kaip ir Feliksas. O štai blondinė, kuri taip patraukė Volturio akį, pasirodė esanti kur kas kietesnė, nei vyrukas iš pradžių mąstė, jai sugebant taip sklandžiai judėti, kad išsisukusi nuo priešo dar sugebėjo nugvelbti kažkokį jai itin svarbų popierių ryšulį, kuris turbūt negalėjo palaukti, kol viskas nurims. Nors, turbūt gerai, kad mergina paskubėjo pasiimti to, ko norėjo, kadangi dabar prieš tai tvarkinga buvusi lentyna gulėjo ant žemės, o dalis aplankų ir juose buvusių popierių barstėsi ant žemės, pasmerkti amžiams likti sumaišyti. – Puikiai padirbėjai, brangenybe,- pagyrė jis moterį ir žavingai jai nusišypsojo. Gaila, kad nebuvo pakankamai nuovokus, jog numatytų, kad šitaip kreiptis į Demetriją privilegijos neturėjo. Trumpam stojusią tylą pertraukė užtaisomo ginklo garsas. – Aš tau ne brangenybė,- Demi lūpas paliko piktas šnypštimas, jai kilstelint ginklą ir paleidžiant kulką tiesiai į Feliksą, šiai praskriejant vyrui per koją, moteriai tyčia pasistengus, kad tik per plauką nekliudytų tos vietos, kur labiausiai skauda. Šviesiaplaukė žinojo, kad Volturiui nieko rimto nenutiko, nors šis ir liko stovėti it įbestas, absoliučiai šokiruotas tokio moters akibrokšto. Visą reginį matęs Rendalas tik tyliai prunkštelėjo, nesugebėdamas suturėti šypsenos, kadangi pažinodamas medžiotoją, tikėjosi iš jos kažko panašaus po to, kai Volturis šitaip negražiai ją nuvertino. Papurtęs galvą, vampyras tiesiog pasisuko į Demetrį. – Prasuksiu ratą ir viską apžiūrėsiu. Jei ką pastebėsiu, pranešiu,- murmtelėjo, nors nelabai tikėjosi, jog dar ką nors sutiks, ir apsisukęs išlėkė iš patalpos. O Demetrija, tuo tarpu, pagaliau atkreipė dėmesį į Natanielį, mikliai pamesdama iš rankų šiaip ar taip dabar jau nereikalingą ginklą ir priskriedama prie medžiotojo. – Neitai? – šviesiaplaukė švelniai pridėjo delnus vyrui prie skruostų, pasukdama jo veidą tiesiai į save, viso užvirusio pragaro metu nepastebėjusi, kas įvyko, dėl ko dabar baugščiai žvelgė į vyriškį, laukdama, kol šis paaiškins, kas vyksta.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11488

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Koridorius   Tr. 08 31, 2016 3:04 am

Vyras puikiai prisiminė Demetrijai dar virtuvėje, jų pokalbiui dabar rodos vykus prieš visą amžinybę, pataręs neieškoti draugės, įsitikinęs, jog mergina susitvarkys viena, jiems tuo metu, kaip kiekvieną antradienio vakarą, gelbstint pasaulį nuo pražūties. Jis taip pat prisiminė tuos žodžius pakartojęs dar sykį, šviesiaplaukei siektelėjus telefono, mat noras pasiteirauti Veronikos ar viskas gerai buvo stipresnis už suvokimą, kad juos gerokai spaudžia laikas. Be viso to, medžiotojas prisiminė ir savo pažadą pasirūpinti, jog iš šios situacijos jie visi išsikapstys sveiki ir gyvi, vyrui dabar sugebant tik beviltiškai spoksoti priešais save, per vėlai, bet visgi suvokiant, koks neteisus buvo nuo pačių pradžių. Kokia neteisi buvo ir Demetrija, dėdama į medžiotoją tiek daug vilčių ir pasitikėjimo, jam savo ruožtu visa tai paleidžiant iš pirštų ir su siaubu stebint, kaip viskas aplink subyra į šipulius, negalint padaryti absoliučiai nieko, jog ką nors pakeistų. Šilti, jo skruostą palytėję žmonos pirštai privertė jį pabusti iš sąstingio, Natanielio akims skausmingai užsimerkiant, lyg vyras tik ką būtų išvydęs didžiausio masto katastrofą, kurios niekuomet nepavyks ištrinti iš atminties. -Visas šis susibūrimas.. - Jis kimiai pratarė, priverstas atsikrenkšti vos pajuto gerklę varstant metaliniams peiliams, vyrui nesureaguojant nei į tai, kad moteris pašovė vieną Volturių, ar kad kova pasibaigė ir jie galėjo skelbtis nugalėtojais, jam nedrąsiai praplėšiant akis ir susirandant Demetrijos žvilgsnį savuoju, jam žinant, jog pastarojo pusvalandžio įvykiai atrodys kaip pokštas palyginus su tuo, ką medžiotoja jau sekančią sekundę išgirs iš savo vyro lūpų. -Tai priedanga. Jiems nebuvo svarbu mirs jie ar išgyvens, nes tikslą jau pasiekė. Kaip ir minėjo laiške, jie buvo vienu žingsniu arti pergalės. Ir mes padarėm viską, ką galėjom, jog tą užkirstume, bet.. didžiausias mūšis vyko ne čia, - Jis užbaigė, puikiai žinodamas, kad vaikšto ratais ir savo kalba sukelia daugiau klausimų nei suteikia atsakymų, Natanieliui nežinant, kaip žiūrėdamas žmonai į akis gali pasakyti, jog ne visi dalyvavę pastarųjų dienų įvykiuose liko sveiki. Jis norėjo, jog moteris visa tai išskaitytų iš jo žvilgsnio, kuris buvo toks pasimetęs ir sutrikęs, kaip niekuomet anksčiau, jam visgi suvokiant, kad skolingas Demetrijai jis yra bent jau ištarti žodžius garsiai. -Demetrija, į mūsų namus jie įsiveržė ieškodami tavęs. Bet išėjo nešini kitu prizu. Kurį gavo. Tas šunsnukis tai išrėžė man tiesiai į akis. - Drebančiomis kinkomis, Natanielis pritūpė ant grindų, be žodžių pakeldamas vieno mirusiųjų hibridų ranką ir pasukdamas ją taip, jog lempos šviesa kristų tiesiogiai ant juodu rašalu išmargintos mirusiojo odos, medžiotojui nė nesivarginant perklausti moters ar šį fenomeną ji yra mačiusi ir anksčiau. Vyras taip pat žinojo, jog nebebuvo jokios prasmės skambinti telefonu, kai anapus ragelio nebuvo kam atsiliepti. Nebuvo prasmės per miestą lėkti it akis išdegus, mat apskaičiavę viską iki paskutinės sekundės daktarai žinojo, jog pro duris medžiotojų grupė įsiverš tą pačią sekundę, kai Veronika nustos kvėpuoti.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27574

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Koridorius   Tr. 08 31, 2016 3:38 am

Apskriejęs ratą aplink ligoninę, Rendalas dar kartą užsuko į mūšio vietą, vien tam, kad patvirtintų daugiau nesutikęs nė vieno asmens. Vampyras manėsi padaręs pakankamai, dėl ko daugiau nebenorėjo trintis šioje įstaigoje ir žiūrėti į ant žemės besimėtančius lavonus, tarp kurių galėjo laisvai mėtytis ir Karmen kūnas, nes jis pats buvo įgrūdęs draugę į šią įstaigą, kai joje ko gero jau buvo pradėję kurtis šie bepročiai. Jis turėjo pakankamai savų demonų, su kuriais po visko reikėjo susidoroti, dėl ko vyrukas išlėkė daugiau nebežvilgtelėjęs sau per petį, paskui jį nulekiant ir Mykolui, kuris pamanė, jog kažką tik jiems abiems suprantamais žodžiais aiškintis pradėję medžiotojai turės ką aptarti tarpusavyje, o Volturiai turbūt ant pečių neneš jo namo, dėl ko pasiprašė pavežamas vampyro, šiam maloniai sutikus jį pametėti iki miesto, net jeigu ir labai skubėjo bei buvo ne itin pakiliai nusiteikęs. Dabar patalpoje be medžiotojų buvo likę tik du Volturiai, į kuriuos šviesiaplaukė nekreipė absoliučiai jokio dėmesio, susitelkusi vien tik į Natanielį, kuris atrodė taip lyg būtų pralaimėjęs viso gyvenimo mūšį, šios dienos pergalei, rodos, jam nereiškiant nieko. Moteris vis dar atkakliai laikė delnus vyrui ant skruostų, pasiryžusi padaryti viską, ko tik reikės, kad jis nurimtų, josios rūpesčio ir šilumos kupinoms akims nė sekundei nepaliekant nelaimingo vyro veido. Jam pareiškus, kad jie nespėjo laiku sustabdyti medžiotojų ir šie galiausiai vis tiek pasiekė savo, moteris trumpam nusuko žvilgsnį į šalį. Žinoma, tai buvo labai blogai ir neaišku, ką tas daktarų kūrinys galės padaryti, koks jis bus ar ko reikės, norint jį sutramdyti, tačiau tai nebuvo tokia baisi tragedija ir jie tikrai būtų radę išeitį. Šviesiaplaukė nesuvokė, kodėl tai taip stipriai paveikė vyrą. Iki tos akimirkos, kai jis atkreipė josios dėmesį į išskerstų hibridų pajuodusius kūnus. Daugiau nereikėjo jokių paaiškinimų. Būtent tą akimirką medžiotojai nebereikėjo absoliučiai nieko, josios akims išsiplečiant iš baimės, kol moteris atkakliai purtė galvą, atsisakydama apdoroti tai, ką vyras mėgino jai pasakyti. Moteris atbulomis atsitraukė nuo medžiotojo, užkliūdama už vieno iš lavonų dėl ko vos neparkrito, bet išsilaikiusi ant kojų pasileido į priekį, kaip mat išbėgdama iš pastato ir susmukdama prie tos pačios angos, pro kurią įėjo taip kovingai nusiteikusi, josios drebantiems pirštams dabar maigant telefoną, moteriai atsisakant tikėti, kad viskas baigta, dėl ko atkakliai vėl ir vėl spaudė skambinimo mygtuką, nepasiduodama net tada, kai šeštą kartą po ilgo pypsėjimo atsiliepė tik balso paštas.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11488

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Koridorius   Tr. 08 31, 2016 4:05 am

Pajutęs įtampą kambaryje, kuri buvo tokia aštri, jog galėjo perrėžti net vampyro odą, Demetrijus nejaukiai pasimuistė vietoje, kelis kartus dirstelėdamas į krūvas popierių besimėtančių ant žemės, jam galiausiai be jokių ceremonijų atjungiant kompiuterį, nusprendus pastarojo nepalikti čia dulkėti neprižiūrimo, ten esant daug informacijos, kuri galėtų apnuoginti visą antgamtinį pasaulį, vyrui paprasčiausiai nenorint rizikuoti, dėl ko persimetęs dėžę per petį jis išžygiavo laukan, su savimi išsitempdamas ir dėl savo kojos lūpas pučiantį ir besivaipantį Feliksą. Kas reiškė, jog lavonais nusėtoje patalpoje Natanielis ir Demetrija liko vieni. Egzistavo dvi galimybės. Pirmoji, jog gydytojas suklydo, o gal specialiai žaidė medžiotojo jausmais suteikdamas jam tuščios vilties, nors Veronika, kaip ir visi kiti jų eksperimento dalyviai užgeso taip ir nepasiekusi reikiamo rezultato. Antroji, kuri dėl kažkokios priežasties šiurpino vyriškį labiau už pirmąją, jog Veronika tapo tuo, kam pasiekti išprotėję daktarai paaukojo šimtus nekaltų žmonių. Lėtais žingsniais, lyg nepasitikėtų savo paties kūnu, vyras išžingsniavo į kiemą, kur rodos visai neseniai aidėjo savimi pasitikintys jų balsai, Natanieliui sunkiai, lyg būtų pasenęs dviem dešimtmečiais, įsitaisant ant žemės šalia Demetrijos. -Jis buvo įsitikinęs, kad jiems pasisekė, - Vyriškis dar sykį atkartojo paskutinius medžiotojo prieš mirtį ištartus žodžius, balsui išduodant, jog pastipęs padugnė be galo savimi didžiavosi. -Vadinasi ji gyva. Ko pilnai pakanka, - Pasistengė nuraminti karštligiškai rankoje telefoną spaudžiančią moterį, Natanieliui jos tirtančias rankas netrukus apglėbiant savosiomis. Ir nors tai buvo menka paguoda, vyriškis nesuvokė ko dar tokioje situacijoje galėtų griebtis. Žinojo, jog turi pakilti ir sėdęs į automobilį nuvykti iki daugiabučio patikrinti ar Veronika nesėdi ant sofos, jam nesunkiai galint įsivaizduoti, kaip vos įžengus pro duris šviesiaplaukė raukydamasi nosį pasiūlytų jiems abiems keliauti nusimaudyti, kol pati plušėtų prie puodų gamindama gardžią vakarienę, šypsenai nepaliekant jos lūpų. Žinojo, kad ši susikurta fantazija yra lygiai taip pačiai įmanoma, kaip skraidančios kiaulės, jam nerandant savyje jėgų nė alsuoti. Jis jautėsi taip, tarsi gyvenimas būtų jį patvarkęs pačiu brutaliausiu būdu, vieną akimirką vyrui burnoje galint justi pergalės skonį, kitą - metalo prieskonį, šiam iki kraujo persikandus liežuvį, lyg kažkas būtų vožtelėjęs jam per galvą iš bulvių maišo. -Demetrija, - Švelniai pakvietė šviesiaplaukę vardu, prisimindamas, jog paramos šiuo metu labiausiai reikia ne jam. -Mes kalbam apie Veroniką. Ta moteris išlįstų iš pačios kapo duobės, jei prisimintų neišplovusi lėkštės kriauklėje. Jai viskas gerai, - Ir kažkaip tą sekundę savo žodžiais įtikėti sugebėjo ir pats Natanielis, retai aklai pasikliaudamas viltimi, bet dabar visa širdimi tikėdamas, jog danguje sėdi kažkas, kas labai nenori, jog Veronika Boucher artimiausiu metu mirtų, sergėdamas moterį ir vis suteikdamas jai naują galimybę rytojų pradėti gražesne gaida.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27574

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Koridorius   Tr. 08 31, 2016 11:43 am

Šviesiaplaukė dar vieną, paskutinį kartą priglaudė prie ausies telefoną, deja ir šį kartą niekam neatsiliepiant, dėl ko galiausiai moters rankos nusviro žemyn, Demetrijai susiriečiant į kamuoliuką, aparatą prispaudžiant prie išbalusių lūpų. Vyrui taip pat apleidus pastatą ir prisėdus šalia, medžiotoja nė nemirktelėjo, vis dar žvelgdama kažkur priešais save, akyse nelikus nė lašelio tos gyvybės, kuria spinduliavo dar prieš dešimt minučių. – Jog ji gyva dar nereiškia, kad vis dar yra tas pats asmuo,- nors nerodė jokios reakcijos, vyro žodžius visgi girdėjo, negalėdama neatsakyti, josios balsui nesant nei liūdnu, nei nusivylusiu. Jis buvo tuščias, visai kaip ir pati šviesiaplaukė šiuo metu. – Ji pati bijojo to tobulo sutvėrimo, spėliojo, ką jis galėtų padaryti... o galiausiai paaiškėjo, kad pati juo ir tapo,- šviesiaplaukė puikiai žinojo, ką reiškia tapti tuo, ko bijai ar nekenti, todėl suvokė, kaip užsibaigus transformacijai jausis Veronika. Jeigu daktarai apskritai paliko jai galimybę ką nors jausti. Pakankamai bjauru buvo suvokti, kad dėl to, jog bėgo tavęs ginti ir ne laiku pasimaišė kažkokiam padarui po kojomis, vienas iš artimiausių tau žmonių dabar tapo kažkuo svetimu, Demetrijai sunkiai apdorojant šį faktą, kaltei ir apmaudui tiesiog deginant moters kūną iš vidaus taip, kad net fiziškai skaudėjo. Vyrui pakvietus ją vardu, iš lėto kryptelėjo galvą jo pusėn, susirasdama medžiotojo akis savosiomis, jai dar kartą neieškant nieko kito, tik vilties. Tokios būsenos Demi jau nebesugebėjo atskirti, ar vyras kalba nuoširdžiai, pats tikėdamas kiekvienu savo žodžiu, ar tiesiog nori paguosti žmoną, tačiau per daug į tai ir nesigilino, viso labo linktelėdama ir parodydama, jog sutinka. Galbūt tuščiai tikėti ir buvo naivu, bet šviesiaplaukė neatsispyrė pagundai. – Reikia sudeginti tai, kas liko,- staiga prisiminė, nusitempdama nuo pečių kuprinę, kurioje ėmė raustis ieškodama degaus skysčio, aplankui su Lauren Lund vardu iškrentant ant žemės, kol moteris negrabiai kraustėsi po kuprinę.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11488

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Koridorius   Tr. 08 31, 2016 1:51 pm

Jeigu vakar naktį visi tokiu laiku buvo švelniai tariant sutrikę, pasauliui į priekį pradedant suktis nežmonišku greičiu, bet pamirštant į pasivažinėjimą paimti ir trijulę, dėl ko tarytum iškritę iš medžio jie visiškai nesigaudė erdvėje, tai šiandien sumišimą pakeitė slogus gedulas. Ar bent jau jį Natanielis jautė giliai savo krūtinėje, kartų jausmą akompanuojant kaltei dėl to, jog nepadarė absoliučiai nieko tuomet, kai dar turėjo tam progą. Žinoma, žvelgiant į praeitį buvo sunku įspėti ar per pusdienį medžiotojams būtų pavykę išlukštenti po Veronikos kūną plintančios infekcijos pobūdį ir svarbiausia atrasti priešnuodį anomalijai pašalinti. Ir visgi, faktas, jog Natanielis būtų bent jau pamėginęs kažką daryti, o ne nustūmęs šviesiaplaukę į savo prioritetų sąrašo galą, galėjo pakeisti absoliučiai viską. -Jie medžiotojai. Išprotėję, pridarę neatleistinų klaidų, bet medžiotojai. Ginti žmonių rasę yra mūsų genuose. Ir labai stipriai abejoju, jog Veroniką jie sukūrė tam, jog sukeltų apokalipsę, - Atsargiai dėliodamas žodžius jis garsiai išdėstė savo mintis, kiek sunkiau nurydamas seiles, vos apie vieną artimiausių savo draugių prašneko taip, tarsi ši būtų porcelianinis dubuo, kažkieno kito negrabiomis rankomis sulipdytas Kinijoje, jam norint tikėti, jog absoliučiai niekas nepasikeis, bet kartu nesugebant meluoti nė pačiam sau. -Puiki mintis, - Pritarė šviesiaplaukei, šiai pasiūlius susitvarkyti su kūnais, kurie eilinį sykį tapo medžiotojų našta, visiems kitiems tiesiog pasiplovus, lyg tik ką būtų praūžęs vakarėlis ir visi suskubtų skirstytis namo nenorėdami plauti indų. Vyras buvo bekylantis ant kojų, kuomet jo žvilgsnis užkliuvo už papkės, medžiotojo antakiams susiraukiant tarpusavyje, vos pastarąją jis paėmė į rankas. -Kas tokia yra Lauren Lund? - Jis pasiteiravo nukreipdamas žvilgsnį į Demetriją ir tikėdamasis iš jos atsakymo. Juk panelė nebūtų pagriebusi būtent šitos bylos, jei nepažinotų merginos, apie kurią joje kalbama. Šniukštinėti ir atversti pirmojo puslapio vyriškis nesiryžo, failą atiduodamas žmonai, mat šią paslaptį atskleisti turėjo ji, o ne kas kitas, Neitui tiesiog atsistojant ant kojų ir susinėrus rankas ant krūtinės laukiant kuomet išaiškės ką dar gydytojai slėpė nuo jų visą šį laiką.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27574

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Koridorius   Tr. 08 31, 2016 2:36 pm

– Genuose, kuriais jie sėkmingai žaidė metai iš metų,- karčiai ištarė, nesiekdama užginčyti visko, ką sako medžiotojas, bet tiesiog nesąmoningai įsikibdama kiekvienos detalės, lyg kažkas jos viduje siektų įtikinti pačią moterį, jog vilties, kad viskas dar gali baigtis geruoju, nebėra. Turbūt po paskutinių įvykių moters pasąmonė dabar darė viską, kad šviesiaplaukė kuo anksčiau susitaikytų su bjauriomis žiniomis ir neturėtų tuščių vilčių, kadangi nusivylimų tam kartui buvo per akis. – Bet tikrai nereikėtų spręsti anksčiau laiko,- galiausiai tik sunkiai atsiduso, nusprendusi palaukti, kol galės akis į akį susidurti su naująja Veronika ir iki galo paaiškės, kas įvyko trasnformacijos metu. Medžiotoja negalėjo daugiau sėdėti ir isterikuoti, tik ne dabar, kai dar turėjo galimybę bent trumpam nuo to atitrūkti, mintis nukreipdama į netvarkos naikinimą, dėl ko moteris, pagaliau susiradusi tarp kulkų dėžučių pasimetusį degų skystį, jau buvo belendanti atgal į ištuštintą parazitų irštvą, kai ją sustabdė vyro žodžiai, Demetrijai tik suraukiant antakius ir vėl pasisukant į vyriškį, josios minai išduodant, kad ji net neįsivaizduoja, apie ką jis šneka. – Kas? – perklausė, lyg būtų nenugirdusi, bet dar prieš Natanieliui atsakant, paėmė aplanką, pati perskaitydama vardą ir laisva ranka pasitrindama akis. – Norėjau susirasti informaciją, kurią jie turėjo apie mane. Per žioplumą pažiūrėjau tik į pavardę ir pasigriebiau ne tą aplanką,- pratarė lyg staiga būtų baisiai pervargusi, jai nuoširdžiai nesuvokiant, kaip sugebėjo taip susimauti lygioje vietoje. Visgi, smalsumas nespėjo niekur išgaruoti, dėl ko nors ir ne itin patenkinta, šviesiaplaukė atvertė aplanką, nusprendusi sužinoti, kas per bendrapavardė taip pat kentėjo tarp šių sienų. Lauren Savana Lund. Motina: Isadora Lund. Tėvas: Reinhardas Lundas. Gimimo vieta: Graikija, Atėnai. 2001 metai. Buvo išrašyta tituliniame puslapyje, Demetrijai virpančiu balsu perskaitant kiekvieną pateiktą žodį, o tuomet tankiai sumirksint, lyg būtų praradusi gebėjimą protauti, dėl ko dabar nesuvokia žodžių reikšmės. Visiškai priblokšta, moteris pakėlė akis į Natanielį, lyg šis turėtų žinoti, kas čia per velniava.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11488

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Koridorius   Tr. 08 31, 2016 3:01 pm

-Galbūt jie įsitikinę, kad didesnis gėris buvo vertas kelių aukų, - Jis gūžtelėjo pečiais, nusprendęs, jog bent jau vienam jų reikia išlikti pozityviu ir nors Natanieliui ši rolė nelabai tiko, jam nuolatos esant pertekus skepticizmu, ją vyras apsiėmė noriai, gerdamas į save viltį, net jeigu pastaroji ir buvo tuščia. -Beje, kada atgal į Volterą turėtų grįžti Danielis? - Pasiteiravo šviesiaplaukės, manydamas, jog moterys bent kartą per keturias savaites apie tai šnekučiavosi, Natanieliui staiga prisireikiant žinoti ar namo parsiradęs berniukas neras savo motinos gulinčios ant grindų kraujo klane, ar dar blogiau, ar jaunasis mišrūnas nebus pirmoji Veronikos auka. Suvirpėjęs visu kūnu jis pastarąją mintį pasistengė nuvyti į šalį, kaip įmanoma greičiau, kol laki fantazija dar ties tuo neužsikabino ir nepradėjo kurti vaizdingos scenos, kaip Veronika drasko savo pačios sūnų į skutus šešiomis rankomis ir dviem eilėm dantų. -Lauren Lund, - Jis pakartojo vardą, pats nė neabejodamas, jog anksčiau su juo susidūręs nebuvo, šiaip jau girdėjęs apie visus Lundus, kurie savo pavarde ir gyvenimo istorija garsėjo visame antgamtiškame pasaulyje. Demetrijai nedrąsiai pradėjus skaityti aplanke išrašytus žodžius, Neito antakiai nepatikliai šoktelint į viršų, neliekant jokių abejonių, kad apibūdintoji mergina yra šviesiaplaukės sesuo, apie kurią pastaroji niekuomet gyvenime anksčiau nebuvo girdėjusi. -Ar Reinhardas nesakė, jog tavo mamai įkando? - Jis pasitikslino nežymiai papurtydamas galvą, kuriai artimiausiu metu prireiks aušinimosi, vyrui jaučiant, jog baigia perkaisti nuo visos per porą minučių sužinotos informacijos. Kai paskutinį kartą tikrino, vampyrės susilaukti palikuonių negalėjo, kas reiškė, jog garsieji medžiotojai sugalvojo būdą, kaip apeiti ir šią taisyklę, jam ilgiau negalint nesižavėti jų darbu. Tai taip pat įrodė, jog daktarai nesunkiai galėjo pasipriešinti grupelei, jeigu būtų iš tiesų to norėję, jiems viso labo pasiduodant į jų rankas, lyg būtų tapę marionetėmis savo pačių žaidime, išprotėjusiems parazitams nusprendžiant paaukoti savo gyvybes, tarsi pastarosios absoliučiai nieko nereikštų, Natanielio viduje pabundant norui kuo įmanoma greičiau pamatyti Veroniką ir savomis akimis įsitikinti, kad moteris buvo viso šito verta. -Palauk, - Jis staiga pratarė iškeldamas rankas į viršų, net jeigu Demetrija per pastarąsias keletą minučių nė nesujudėjo iš vietos. -Kas jeigu jie kalbėjo ne apie Veroniką? O apie Lauren, kurią kažin kur laikė visą šį laiką ir dabar nusprendė paleisti? - Jis karštligiškai išbėrė žodžius, jausdamasis taip, tarsi atpasakoja kažkokio fantastinio filmo scenarijų, jam nesunkiai galint įsivaizduoti, kaip panašių bruožų į Demetriją mergina, iki šios dienos buvusi užšaldyta kur nors jų specialiai sukurtame konteineryje, dabar prabunda iš užsitęsusio miego ir žengia pirmuosius žingsnius naujojo pasaulio link.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27574

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Koridorius   Tr. 08 31, 2016 8:53 pm

Į vyro pasvarstymus Demetrija atsakė viso labo truktelėjusi pečiais, nusprendusi, kad ko gero dabar jau neverta svarstyti, apie ką tie pabaisos visgi mąstė kai savo laboratorijoje kankino žmones, kadangi jie visi dabar negyvi gulėjo savo pačių irštvoje, sulaukę pelnyto likimo. – Tiksliai nežinau. Gal po kelių dienų ar savaitės,- moteris prisiminė Veroniką minėjus, jog sūnaus kelionė jau turėtų eiti į pabaigą, bet visgi puikiai žinojo, kad Denis dar nelekia tiesiai į Volterą, kadangi priešingu atveju moteris būtų lipusi sienomis iš nekantrumo, skaičiuodama minutes iki akimirkos, kai pagaliau vėl sutiks savo berniuką. Prieš tai medžiotoja nesusimąstė, kad Veronikos sūnus gali būti pirmasis radęs arba sutikęs moterį, tačiau dabar ta pati mintis ėmė stipriai neraminti ir Demetriją, jai nervingai imant kramtyti lūpą, nors anksčiau tokio įpročio niekuomet neturėjo. Vyrui pakartojus pačiai šviesiaplaukei nė karto negirdėtą vardą, moteris tik palinkčiojo, susitelkdama į tekstą, suprasdama, jog pateikti duomenys įrodo, jog ji turi dar vieną seserį, bet vis dar negalėdama patikėti, jog niekuomet apie ją negirdėjo, tėvui turbūt ir pačiam nieko nežinojus apie dar vieną atžalą, kadangi priešingu atveju tikrai būtų užsiminęs. Tai nebuvo kažkas tokio, ką galėtum lengvai nuslėpti. – Taip ir buvo,- ji linktelėjo, imdama skubiai vartyti puslapius, kuriuose buvo krūva informacijos apie Lauren augimo procesą nuo pat josios gimimo. – Gal iš šito pavyks išsiaiškinti, kaip tai įmanoma,- Demetrija kilstelėjo šūsnį popierių. Omenyje moteris turėjo visą šį fenomeną, kai vampyrė suteikė gyvybę naujagimiui. Nors baisiai suklydo, vietoje saviškio pasigriebdama ne tą aplanką, dabar turėjo pripažinti, kad kažkas iš viršaus yra nusiteikęs bent šiek tiek padėti ir jai, kadangi jei ne atsitiktinumas, tokia didelė paslaptis greičiausiai ir būtų likusi neatskleista, visas žinias apie Lauren egzistavimą gydytojams nusinešant į kapus. Vyrui prabilus ir atkreipus moters dėmesį, šviesiaplaukė kaip mat pakėlė akis į jį, klausiamai kilstelėdama antakius į viršų. Nauja vyro teorija skambėjo pakankamai įtikinamai, tačiau privertė moterį sunerimti dėl draugės dar labiau nei prieš tai. – Bet tuomet yra galimybė, kad Veronika bus tokia kaip... tie,- moteris linktelėjo galva įėjimo pusėn, neišmesdama iš galvos matyto vaizdo, kai paklaikę, į žmones nebepanašūs sutvėrimai puolė vampyrus, patys krisdami žemėn, kadangi nė neturėjo pakankamai proto ir vikrumo bent menkiausiai priešintis. Šviesiaplaukė krūptelėjo, josios rankoje suvibravus telefonui ir ekrane nušvitus neseniai aptarto Denio vardui, moteriai kaip mat pakeliant ragelį, josios širdžiai imant beprotiškai trankytis.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11488

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Koridorius   Tr. 08 31, 2016 9:28 pm

Neegzistavo, jokia priežastis, galinti pateisinti gydytojų elgesį, Natanieliui nesijaučiant prastai, jog susivieniję medžiotojai pravalė jų irštvą, sunaikindami padarus, kurie ištrūkę į laisvą galėjo padaryti nepataisomą žalą, iki akimirkos, kai ryškiai prieš akis vyriškis įsivaizdavo vieną tų padarų esant Veroniką, Natanieliui nedrąsiai per petį dirstelint į netoli įėjimo gulinčią negyvą moterį, ar bent jau į tai, kas iš jos liko, skrandžiui medžiotojo pilve nemaloniai susitraukiant, jam tiesiog džiaugiantis, jog šįryt nepusryčiavo. -Gerai. Būtų geriau, jei mes iki jos nusigautume pirmi, - Pratarė tiksliai nežinodamas, ką pravėrę duris jie ras ir kur apskritai ieškoti šviesiaplaukės, jiems pirmiausia, visgi tenkant tvarkytis su galybe lavonų, kurie vyriškiui savotiškai priminė pernykščius lapus, pastariesiems storu sluoksniu padengus miško paklotę - užmiršti ir visiškai nereikalingi. Mąstyti apie tai, kaip kiekvienas individų turėjo savo šeimas, savo gyvenimo istorijas ir ateitį, vyras sau neleido, tikėdamas, jog ne jis, o daktarai atėmė iš jų gyvybę, palikdami tik tuščius, mąstyti ilgiau negebančius kūnus. -Planuoji leistis į jos paieškas? - Pasiteiravo linkęs tikėti, jog moters jaunėlė sesuo vis dar gyva ir galbūt sukinėjasi visai netoliese. Sunku buvo įspėti, kokiomis sąlygomis augo mergaitė ir kaip stipriai jai padarė įtaką nuolatos ją supę medžiotojai, būtent dėl šios priežasties Natanieliui neketinant moters į šią misiją išleisti vienos. Po kito Demetrijos teiginio, vyriškis tiesiog į ploną liniją suspaudė lūpas, puikiai žinodamas, kad tokia galimybė egzistuoja, kas reiškė, kad šviesiaplaukė arba mirė, jos organizmui nesugebėjus pasipriešinti nuodų poveikiui, arba dabar laksto po miestą lyg pasiutęs, nuo grandinės nutrūkęs šuo, būtent jiems, o ne kam kitam, tenkant ją sugauti ir.. Vyras beveik užspringo savomis seilėmis, kuomet įsivyravusią skausmingą tylą pertraukė telefono vibracija, jam tankiai sumirksint akimis, kol stebėjo Demetrijos veidą netikėtai persikreipiant, jam kažkokiu būdu nereikiant išvysti skambintojo numerio, jog žinotų, jog balsas anapus ragelio priklauso vienuolikmečiam berniukui, kuris tik ką savomis akimis matė tai, ko niekas, niekuomet nepajėgs iš jo atminties ištrinti.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27574

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Koridorius   Tr. 08 31, 2016 11:27 pm

Demetrija apskritai gailėjosi taip ir nenusekusi paskui Veroniką, kai ši taip greitai išlėkė pro duris be jokios žinios, kur keliauja, bet jeigu jau jos nesugavo kai tam buvo laikas, dabar galėjo bent jau leistis jos ieškoti, kol Denis to nepadarė pirmas, moteriai taip pat visiškai netrokštant, kad vaikinas susidurtų su moterimi, kai josios būklė buvo labai neaiški. Vyrui pasiteiravus, ar šviesiaplaukė mąsto apie sesers paieškas, moteris užtikrintai linktelėjo, nė nesvarsčiusi galimybės tiesiog ignoruoti tokias naujienas ir apsimesti, jog kažkur po pasaulį nesiblaško josios jaunesnė sesuo, kuri taip pat buvo pakliuvusi į gydytojų nagus. – Taip. Negalėčiau ramiai gyventi, jeigu neišsiaiškinčiau, kur ji ir kaip laikosi,- net jeigu nė karto gyvenime nematė merginos, nežinojo josios būdo ir net nenutuokė, ar ji pati norėtų palaikyti kokius nors ryšius sužinojusi, jog turi netgi dvi seseris ir brolį, tiesiog negalėjo visko šitaip palikti, moteriai norint bent jau įsitikinti, kad jai viskas gerai. Kaip vyriausios šeimos atžalos, Demetrijos pareiga buvo rūpintis jaunėliais, moteriai šį instinktą turbūt turėjus iš prigimties, o ne įgijus per ilgus metus. Deja, paieškų planavimą teko kuriam laikui atidėti, kadangi Danielio skambutis per vieną akimirką išmušė tvirtą pagrindą moteriai iš po kojų, jai žengiant link Neito ir tvirtai viena ranka apsivejant jo juosmenį bei atremiant kaktą į vyro krūtinę, laisvajai rankai vis dar glaudžiant prie ausies telefoną. Tyliai pažadėjusi Deniui netrukus pas jį atvykti, moteris iš lėto įsidėjo telefoną į kišenę, pirštais netrukus įsikibdama į vyriškio marškinius ir gailiai suinkšdama. – Jos nebėra,- sušnibždėjo vos judindama lūpas, staiga pamiršdama kaip reikia kvėpuoti, dėl ko staiga ėmė žiopčioti, plaučiams pritrūkus oro. Viskas aplinkui ėmė temti, moteriai vieną akimirką pamanant, jog atsijungs čia pat, tačiau visai netikėtai visą jos kūną užliejo nepaaiškinama karščio banga, jai atsistumiant nuo vyriškio ir griebiant į rankas buteliuką su degiu skysčiu bei mikliai neriant pro angą ir vėl pasiekiant lavonais nuklotą patalpą. Įtūžio, skausmo ir nusivylimo apimta moteris ėmė negailėdama į visas puses šlakstyti skystį, pasirūpindama, kad liepsnotų kiekvienas kampas, jai netrukus uždegant degtuką ir metant šį tiesiai ant pagrindinio šio pragaro organizatoriaus, vyro kūnui kaip mat užsiplieskiant, o paskui jį įsiliepsnojant ir visiems likusiems. Moteriai ištrūkus į lauką, jai už nugaros viskas jau skendėjo liepsnose, šviesiaplaukei nedemonstruojant jokių emocijų, lyg ką tik būtų tiesiog išmetusi šiukšles. Panašiai ir buvo. – Turim važiuoti pas Danielį,- pareiškė į kuprinę atmestinai subrukdama popierius su informacija apie seserį, o tuomet sparčiu žingsniu patraukė link atokiau palikto automobilio.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11488

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Koridorius   Tr. 08 31, 2016 11:47 pm

Porelė galėjo stovėti tuščiomis ir toliau atkakliai svarstyti, kas būtų, jeigu būtų, šitokiu būdu viso labo tik alindami save, mat nepaisant savigraužos dėl padarytos klaidos, absoliučiai niekas nepasikeistų, realybei išliekant tokia pat karčia, jog net strigo gerklėje. -Manau tavo tėvas bus suintriguotas tokiomis naujienomis, - Vyriškis vyptelėjo, puikiai žinodamas, jog reikalui esant Reinhardas plytą po plytos išardytų visus pastatus, kuriuose tikėtų rasiantis dukterį, medžiotojui gal ir esant apatišku daugeliu gyvenimiškų klausimų, bet niekuomet šeimos. Kas pačiam Natanieliui leido į vyrą žvelgti truputį atlaidžiau, nepaisant nesukalbamo jo būdo ir praeityje padarytų klaidų, jam žinant, jog medžiotojo gyvenimas nėra vien juodai baltas ir retkarčiais tenka priimti sprendimus, kurie prieštarauja absoliučiai viskam, kuo esi kada tikėjęs, tau paprasčiausiai neturint kito pasirinkimo. Nebaigta vystyti mintis apie Lundų gretas papildžiusią naują šeimos narę nutrūko tuomet, kai jų pokalbį pertraukė skambutis, vyrui visu kūnu galint pajusti įtampą sklandančią ore. Visgi, tolimesnių Demetrijos žodžių jis nesitikėjo, vyriškio lūpai atvimpant suvokus, jog klydo dar sykį, prieš porą minučių puoselėtai vilčiai, jog dar ne viskas prarasta dabar nudeginant jį tarsi rūgštis, vyrui išgalint tik arčiau savęs glustelėti virpantį žmonos kūną, jam neįstengiant išstenėti nė žodžio, lyg būtų praradęs kalbos dovaną. Demetrijai staiga pasiutus ir metusis atgal į pastatą, Natanielis tiesiog liko stypsoti vietoje, net ir po ši tiek metų medžioklės, nesugebantis susitaikyti su mintimi, jog kažko nesuspėjo išgelbėti laiku. Juo labiau, kai minėtasis asmuo buvo didelė dalis jo gyvenimo ištisus šešerius metus. Sukruto jis tik tuomet, kai smarvė pasiekė jo šnerves, jam tankiai sumirksint akimis ir tiesiog nusekant iš pastato išlėkusią Demetriją, už vairo sėsdamas pats, mat nepasitikėjo šalta šviesiaplaukės išraiška, kuri Neitui viso labo priminė kaukę, jam žinant, kaip lėtai ir skausmingai medžiotoja dabar byra į šipulius viduje. Užvedęs variklį ir nė nedirstelėjęs į liepsnojantį pastatą, kurio atvaizdas matėsi automobilio veidrodėlyje, jis reikliai spustelėjo akceleratorių ir nuskriejo gatve tolyn, taip ir neištardamas moteriai nė žodžio.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
 
Koridorius
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11
 Similar topics
-
» Koridorius

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
sveiki atvykę į Forks miestelį! :: Psichiatrinė ligoninė-
Pereiti į: