sveiki atvykę į Forks miestelį!


 
FORKS
MIESTELIS

Share | 
 

 Pakrantė

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27586

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Pakrantė   Pir. 08 17, 2015 3:55 am



I liked him. I craved him. I wanted more and I took it. I took it like I needed it, like my life had a limit and if I didn't get as much of him as I could, I'd quit breathing the next instant.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 1544

Patricia Noura Delacour
Out of all the things I’ve lost,
I miss my mind the most.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Pakrantė   Tr. 07 26, 2017 8:52 pm

Los Andželas, Rio, Niujorkas, Paryžius - miestai, kuriuos per pastaruosius porą savo gyvenimo metų raudonplaukė regėjo savo akimis, bet kurių nė vienas neprikaustė ir neprivertė pasilikti. Panelė galėjo pasigirti studijavusi mylimą sritį, didžiuodamasi pasauliui skelbti, jog turi užsitarnautą ir jai patinkantį darbą, o jos telefono atsakiklyje vis aidėjo balsas asmens, kurį mergina drįso vadinti artimu širdžiai. Ir vis dėlto, to neužteko. Patricija ir toliau blaškėsi po pasaulį, pati ilgiau negalėdama supaisyti, ko tiksliai jaunajai mišrūnei trūksta. Ko aikštinga ir užsispyrusi žydraakė apskritai nori iš gyvenimo. Nesvarbu kiek kartų bergždžiai bandė iš nuotrupų sukurti idilėmis paremtą paveikslą, kuris nors minimaliai būtų panašus į normalų gyvenimą, įkyri tuštuma viduje niekur nedingo, panelei pamažu susitaikant su mintimi, jog niekuomet nematys pasaulio taip, kaip jį regi aplinkinių akys. Niekada nesugebės šnekučiuotis su bendradarbiais apie orą už lango, kol rankoje garuoja saldi latė su bananų sirupu. Negyvens jaukiame namelyje miesto pakraštyje, kurio kieme stovės milžiniškos medinės supynės, skirtos klegantiems ir krykštaujantiems vaikams. Niekada nejaus ką reiškia apglėbti mylimą asmenį rankomis ir jausti palengvėjimą krūtinėje, tarytum po ilgos kelionės grįžtum namo. Tūkstantis ir dar viena knyga tokio tipo gyvenimą įvardija, kaip viso ko prasmę ir žmonių egzistencijos tikslą. Kas paliko ryškių plaukų savininkę spėlioti, kokia rolė atitenka tokiems, kaip ji, kuriai primityvūs žmonių norai ir poreikiai atrodo menkaverčiai ir lengvai nuspėjami.
Mintys, kurios lyg bičių avilys dūzgė galvoje, atvedė panelę į vakaro dulksnoje skendinčią pakrantę, už horizonto pasislėpusiai saulei visiškai ištuštinat paplūdimį, apie buvusį susibūrimą išduodant tik tūkstančiui paliktų pėdų. Egzistavo skurdus sąrašas dalykų, kuriuos mergina nuoširdžiai mėgo, paplūdimiui visuomet atstojus savotišką tylos kampelį, o palengva ošiančioms bangoms atspindint nerimastingą jos sielą, todėl sunkią akimirką paguodos jauna moteris ieškojo bangų mūšos apsuptyje. Atitrūkusi pakankamai toli nuo miesto šurmulio ir šviesų, Patricija įsitaisė ant šalto smėlio, arčiau prisitraukdama kojas ir nukreipdama žvilgsnį į judantį vandenyną. Atidžiau įsiklausiusi, raudonplaukė galėjo suskaičiuoti visus iki vieno savo širdies dūžius, bet ausį švelniai glostantis garsas nepadėjo jai pasijausti labiau gyva, atvirkščiai, primindamas jai, jog panelės širdis toli gražu neveikia taip, kaip turėtų.



My heart is black as can be. Your heart is brighter than the sun. One day I'll kiss you
goodnight. One day you will sing me to death. You're not a monster, I'm not a monster.
But we have monsters inside of us.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1299

Xavier Quiñones Clark
You found your house
so where's your home,
where's your home?


RašytiTemos pavadinimas: Re: Pakrantė   Št. 07 29, 2017 8:00 pm

Naujasis Orleanas jau bene trečius metus buvo tapęs tikrais Xavier namais. Niujorkas, kuriame gyveno neįtikėtinai ilgai, buvo nuostabus, bet tiesiog jam per didelis ir neaprėpiamas, tad mieliau tai vadindavo jo gyvenamąja vieta nei tikraisiais namais. Tame mieste viskas keitėsi ir buvo nepastovu, o tokių bruožų jam užteko apibūdinti ir finansinei būklei, tad visuomet dairėsi gyventi kažkur kitur. Orleanas pakerėjo savo kontrastiškais vaizdais, kuriuos galėjo panaudoti savo darbuose pernelyg toli nevykdamas, o ir kaiminystės jausmas buvo visai malonus, tad dar kol kas nebuvo nė akimirkos nuo pat atvykimo pasigailėjęs šiuo atsikraustymu. Nepasakysi, jog nebuvo išvykęs asmeninių ar dalykinių atostogų, bet jos grįžus tik davė daugiau patvirtinimų šiam sprendimui.
Quiñones tą vakarą vaikščiojo pamėgto ir sąlyginai retai lankomo paplūdimio pakrante, ties krūtine kybant patikimai kompanionei - DSLR kamerai, kurią retai palieka namuose, neturėdamas planų su kuo susitikti. Ši, likus tik vienaženkliams procentams iki išsikrovimo buvo jau pilna trumpų kadrų ir dabar kybojo išjungta. Jis nebuvo fotografas, greičiau jau operatorius/režisierius, bet blausiam natūraliam apšvietimui skaičiuojant paskutines kelias minutes ir išvydus moterišką raudonplaukės siluetą tolumoje, nesusilaiko to nepavertęs statišku kadru. Tik užfiksavęs jį, prisimena, jog būtų nelabai etiška neprisistatyti ir negauti sutikimo, nors ir stovėjo tikrai toli ir greičausiai liko nepastebėtas. Būtų logiška tamsumai didėjant apsisukti ir grįžti namo, bet iš tiesų kelią jau būtų galėjęs rasti ir aklinoje tamsoje. Pradėjus žingsniuoti link netikėto modelio, apninka bloga nuojauta, jog mergina ne visai žmogiškos prigimties, bet jis ne tik dabar, bet ir apskritai nebuvo linkęs skersti visų iš eilės, tad kitas jo žingsnis smėlyje įsminga kur kas giliau.
- Atleiskit, - pritūpęs girdimu, bet duodančiu erdvės, kelių metrų atstumu šiek tiek nutolęs į šoną nuo jos nugaros, po pirmo žodžio kosteli, labiau nesiekiant atkreipti dar daugiau dėmesio, o greičiausiai kiek pagaliau pajutus šaltį, kas nebuvo gera kombinacija su jo dar kiek drėgnomis pėdomis, kulkšnimis ir apatinėmis blauzdų dalimis. - Pagavau kadrą su jumis, ir negalėjau pasiklausti, ar sutinkat su juo panaudojimu. Nes man ištrinti visai nesunku, - šypteli, jau tiesdamas kamerą merginai pasižiūrėti. Ekranėlis buvo ryškus, tad problemų įžiūrėti būti neturėjo... nebent temstant jis jau būtų per ryškus. To paminėto panaudojimo neapibrėžia, nes ir tokia situacija jam buvo nauja, niekada nefilmuojant ir nefotografuojant eilinių pavienių žmonių, kurie nebuvo aktoriai. Na, ką gali žinoti, gal susigalvos atsispausdinęs pasikabinti nuotrauką namie ar kažkam ją padovanoti, nes pelno pasidaryti iš to nesiekė ir Rhettui dabar neatrodė, jog šita nuomonė pasikeis.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 1544

Patricia Noura Delacour
Out of all the things I’ve lost,
I miss my mind the most.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Pakrantė   Tr. 08 23, 2017 11:36 pm

Pūstelėjus šiltam vėjui, kuris lyg mylimojo rankos glamonėjo Patricijos odą, į šalis plaikstydamas liepsnojančius josios plaukus, mergina klusniai sumerkė akis, mėgaudamasi atnešta gaiva. Virš galvos palengva telkėsi nieko gero nepranašaujantys debesys, grasinantys permerkti mišrūnę iki paskutinio siūlo galo, bet panelė netikėtų oro permainų nepaisė, toliau nejudėdama iš vietos visiškai apleistame ir vienišame paplūdimyje. Horizontas netruko pasiglemžti paskutinių saulės gaisų, temperatūrai per trumpas porą minučių nukrentant pora laipsnių, kas privertė raudonplaukę labiau apglėbti save rankomis, švelniai rausvoms josios lūpoms nežymiai prasiveriant, kol mergina gaudė staiga tankesniu tapusio oro gurkšnius, kurių nė vienas, rodos, nepasiekė josios plaučių, lyg kažkas prislėgęs josios krūtinę atkakliai tam trukdytų. Pasaulyje egzistavo užtektinai dainų, kuriose individas gailiu balsu giedojo apie jo sielą sunaikinusią širdgėlą, ir nors ilgiau nuo faktų bėgti būtų buvę neprotinga, Patricija toliau atkakliai nesutiko pripažinti, jog neaprėpiama tuštuma viduje buvo susijusi būtent su žmogiškomis emocijomis. Ir kaulus mausti verčiantis šaltis glaudžiai siejosi su fenomenu, kurį aplinkiniai įvardytų ilgesiu. Tiesa, mergina jautėsi pernelyg sutrikusi, jog būtų tikra ar josios kūnas ilgėjosi specifinio asmens, kurio vardo ištarti neapsivertė raudonplaukės liežuvis, ar jai stigo domestiškumo, kurį į josios gyvenimą kartu su savimi atsinešė Danielis, su šokolado rudumo akimis ir sniego baltumo šypsena leisdamas jai neteisingai įtikėti, kad mergina gali tilpti į normalumo rėmus.
Atodūsis buvo bepaliekąs jos praviras lūpas kartu su paskutiniais sveiko proto likučiais, kuomet mergina visu kūnu pajuto link jos artėjantį šešėlį, plaukeliams ant josios sprando akimirksniu pasišiaušiant, jai, rodos, sunkiai galint suvokti, kaip vakaro svečio nepastebėjo iki pat momento, kol jo žingsniai per šiužantį smėlį netapo veik kurtinantys, o širdies dūžiai užgulė ausis. Per miglą panelė suvokė vyriškį kažko ją klausus, Patricijai beveik letargiškai praplešiant akis ir grįžtelint galvą į pritūpusį tamsiaplaukį, kuris pasidabinęs nekalta išraiška bandė atkreipti josios dėmesį į kameros ekraną, nuotraukoje, kuri, beje, visiškai jos nedomino, jai nesunkiai įžiūrint savo figūros kontūrus, ir tik nežymiai primerkiant akis pastebėjus, kokie prislėgti iš nugaros atrodo josios iš pažiūros trapūs pečiai, lyg panelę būtų prigulęs viso pasaulio svoris. Pratylėjusi porą įtemptų sekundžių ji kilstelėjo vandenyno mėlio akis į pašnekovą, nesidrovėdama nežymiai patyrinėti jo žvilgsniu, net jeigu pastarasis stokojo emocijų. -Galite daryti su nuotrauka ką pageidaujate, - Ištarė šleikščiai saldžiai, orą suvirpinusiam švelniam jos balsui sukuriant sunkiai suvokiamą kontrastą su gyvybės stokojančiu josios veidu, kuriame nevirptelėjo nė raumenėlis. -Artėja audra, - Staiga pranešė po akimirkos, dangų tolumoje lyg tyčia nušviečiant į visas puses išsišakojusiam žaibui, bet stipriai vėluojančiam griaustiniui bylojant, kad perkūnija paplūdimį užklups geriausiu atveju tik po pusvalandžio, jei apskritai nepraeis pro šalį. Buvo sunku pasakyti ar mergina šitokiu būdu ragina vyriškį traukti savais keliais, ar tiesiog bando užmegzti pokalbį, bet skvarbaus žvilgsnio nuo fotografo Patricija atitraukti neskubėjo, tarytum būtų bandžiusi išlukštenti jį iš kevalo gyvą, išlupti iš pastarojo karščiausius jo norus ir slapčiausias svajones, sugerti į save didžiausias baimes ir nuogąstavimus. O tuomet, po geros minutės, o gal ir visos amžinybės, panelė viso labo tik silpnai šyptelėjo ir vėl pasuko žvilgsnį pasišiaušusios jūros link.



My heart is black as can be. Your heart is brighter than the sun. One day I'll kiss you
goodnight. One day you will sing me to death. You're not a monster, I'm not a monster.
But we have monsters inside of us.
Atgal į viršų Go down
 
Pakrantė
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
sveiki atvykę į Forks miestelį! :: Pajūris-
Pereiti į: