sveiki atvykę į Forks miestelį!


 
FORKS
MIESTELIS

Share | 
 

 Pokylių salė

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27587

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Pokylių salė   Pir. 08 17, 2015 3:44 am



I liked him. I craved him. I wanted more and I took it. I took it like I needed it, like my life had a limit and if I didn't get as much of him as I could, I'd quit breathing the next instant.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 604

Atiduodama2
But my dear, you are playing with fire and I’m the match.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Pokylių salė   Tr. 06 07, 2017 9:14 pm

Dažniausiai Alekas nesilankydavo nuolat įvairias parodas rengiančiose galerijose ar brangius meno kūrinius akylai saugančiuose muziejuose dėl vienos labai paprastos priežasties: žmonių. Jis niekuomet nebuvo didelis jų gerbėjas, tačiau viską iki smulkmenų ištyrinėti linkę individai, švelniai tariant, varė jį iš proto savo beprasmiškomis kalbomis, kai be perstojo bandė atspėti, kokia buvo pagrindinė autoriaus mintis, kai jis tapė savo garsųjį paveikslą. Pats vampyras visai nenorėjo leistis į tokias diskusijas ir verčiau būtų troškęs jokių apmąstymų grožėtis darbais, tad susibūrimai, kur lankėsi nosis užrietę snobai, apsimetantys didžiais meno ekspertais, toli gražu nebuvo jo mėgstamiausias būdas leisti savo laisvą laiką. Būtent dėl šios priežasties, sulaukęs pasiūlymo apsilankyti fotografijos parodoje, tamsiaplaukis išmetė jį į šiukšliadėžę, nė nesivargindamas perskaityti visos jame pateiktos informacijos apie būsimą renginį, jam įtariant, kad šis kvietimas iš tiesų buvo skirtas kam nors kitam ir visai netyčia pateko į jo rankas.
Alekas apskritai spėjo apie tai pamiršti ir neprisiminė iki pat vieno lemtingo trečiadienio vakaro, kai grįžęs į savo kuklų būstą, jis spaudinėjo televizoriaus pultelio mygtukus, naiviai vildamasis atrasti ką nors, kas būtų verta dėmesio, ryškiaspalvėms vampyro akims visai atsitiktinai pastebint kažką blizgant tolumoje. Tai buvo auksinis ornamentas ant anksčiau minėto kvietimo, tik šįkart suėmęs jį vienos rankos pirštais, vyriškis perskaitė tai, kas buvo parašyta ant popieriaus, netrukus suprasdamas, kad minima paroda vyks jau šiandien, vos už kelių valandų. Aleko socialinis gyvenimas pastaruoju metu vertas geriausiu atveju tik vieneto, nes vienintelis asmuo, su kuriuo Volturis palaikė ryšius, buvo jo sesuo. Na, prieš kelis mėnesius dar buvo ir kitas asmuo, su kuriuo tamsiaplaukis mėgino kalbėtis, tačiau po kurio laiko, paaiškėjus, kad bendravimas yra vienpusis, jo pažįstamų ratas vėl sumažėjo. Tad galbūt tamsiaplaukiui būtų išėję naudą truputį prasiblaškyti, ištrūkti iš savo saugios slėptuvės ir bent jau pabandyti apsimesti draugišku asmeniu.
Alekas pradėjo gailėtis šio sprendimo vos po kelių minučių, kai paaiškėjo, kad vakarėlio link jį gabenantis taksi vairuotojas yra linkęs kalbinti savo klientus, vampyrui kurį laiką atsakinėjant vienu ar dviem žodžiais, o po kurio laiko tiesiog pasiduodant ir pažadant jam sumokėti penkiais eurais daugiau, jei likusį atstumą šis netars nė žodžio, jam lengviau atsikvepiant, kai automobilyje įsivyravo tyla, kurią tik retkarčiais nutraukdavo priešinga kryptimi greta pravažiuojantys automobiliai. Pasiekus kelionės tikslą, vyriškis išsitraukė piniginę ir sumokėjo vairuotojui, kiek ir buvo žadėjęs, jam netgi išspaudžiant menką šypsnį ir tyliai padėkojant, o tuomet nuslenkant šešėliuose paskendusių rūmų link. Tamsiaplaukis jau dabar įtarė, kad tikriausiai viduje ras nemažai savo prabangiausius kostiumus iš spintų išsitraukusių vyrų, į kurių parankes bus įsikabinusios dailiai išsipusčiusios damos, jam tikriausiai gerokai išsiskiriant iš minios, nors Volturis būtent to mažiausiai norėjo. Alekas suraukė kaktą, tačiau vis dėlto suvokė, kad trauktis jau truputį per vėlu, tad įžengė vidun ir nuo padėklo pasigriebė šampano taurę, vos tik jo akiratyje išdygo padavėja, vyriškiui stabtelint, nužvelgiant salėje jau susirinkusį nemenką būrį ir nuryjant kelis gurkšnius gėrimo, prieš patraukiant pirmyn į patį minios sūkurį.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Pokylių salė   Tr. 06 07, 2017 9:51 pm

Palengva įsibėgėjęs vakaras klojosi, taip sakant, lyg sviestu pateptas, salėje aidint akivaizdžiai gerai laiką leidžiančių žmonių, vampyrų ir mišrūnų juokui, kuris buvo lyg gražiausia operetė Elizaro ausims. Nebuvo galima teigti, jog vyriškis mėgo, taip sakant, bučiuoti kitų pasturgalius (nors tyliai sukikenęs vampyras su šelmiška liepsnele akyse šį teiginį patvirtintų), bet vyras juto truputį liguistišką pasitenkinimą žinodamas, kad vienokiu ar kitokiu būdu sugebėjo pagerinti kažkam dieną, svečių šypsenoms veikiant jį lyg dyzeliui senos, bet vis dar pajėgios mašinos variklį. Pastaruosius keletą mėnesių vyras lyg išprotėjęs darboholikas keliavo iš miesto į miestą, organizuodamas įvairiausio plauko vakarėlius ir puotas, pradedant bernvakariais ir baigiant Italijos premjero 68-uoju gimtadieniu, vampyrui sviedžiant save į minios sūkurį su tokiu griausmu, tarytum nuo to priklausytų jo gyvybė. Vardai, veidai ir datos pamažu pradėjo maišytis tarpusavyje, jam ilgiau negalint atminti, kuriame mieste sutiko rytą ar palydėjo saulę. Po truputį ėmė atrodyti, jog vyriškis tokiu būdu bandė užpildyti prasivėrusią tuštumą viduje, po didžiausius Europos miestus gainiodamas kažin kur pamestą savo laimę, bet įkyrus maudimas krūtinėje jo neapleido. Elizaras naiviai vylėsi, kad situacija pasikeis, kuomet jis grįš į išsiilgtus namus, bet spengianti tyla ir tušti kambariai paliko tik dar didesnį nykumą jo viduje, dėl ko vos gavęs progą iškelti dar vieną puotą, vampyras ja nė nemirktelėjęs pasinaudojo, tvirtai tikėdamas, jog bent jau jo mylimo miesto gyventojai turėtų gyventi pilnavertiškai.
Stalams lūžtant nuo valgių ir gėrimų, Elizaras palengva judėjo per minią, prie lūpų subtiliai kartas nuo karto priglausdamas taurę su grynu viskiu, nuo vyro veido nedingstant šypsenai, net jeigu pastaroji niekuomet nepasiekė jo akių. Jis kaip tik šnekučiavosi su žymaus dainininko žmona, kuomet jį suklusti privertė minioje išsiskirianti, tarytum paklydusi balta varna, kitaip dar žinoma Aleko Volturio vardu. Elizaras nė pats nepajuto, kaip lūpų kraštai išdavikiškai suvirpčiojo, jam neįstengiant suvokti, kokiu būdu asmuo gali šitaip išsiskirti iš minios, dėl ko po akimirkos patyliukais atsiprašęs savo pašnekovės, jis pajudėjo į priekį, netrukus sustodamas vampyrui iš kairės.
-Susilaukei pirkėjo, - Nepasisveikinęs ir nė nežvilgtelėjęs į Aleko pusę jis mįslingai tarstelėjo, nykščiu truputį nervingai apvesdamas taurės briauną, jo akimis akylai sekant vyrą salės gale, jo baltutėliai barzdai ir raustelėjusiai nosiai tolumoje beveik atrodant komiškai, bet senolio žvilgsnis buvo kaip niekada budrus ir kupinas tyro susidomėjimo, jam gėrintis ant sienos kabančiomis keturiomis nuotraukomis, kurių autorius lyg tarp kitko stovėjo Elizarui iš dešinės. Fotoaparatą po ilgo seanso duše ir mirtinos dozės kofeino jis atsitiktinai rado balkone, vyro širdžiai išdavikiškai suvirpant krūtinėje. Atidėjęs jo paties Volturiui skolintą aparatą į šalį, vegetaras kuriam laikui bandė pamiršti apie jo egzistenciją, pirštams visgi netrunkant patiems susirasti reikiamo mygtuko ir įvertinti kvapą atimančių meteoritų lietaus nuotraukų. Vampyras neturėjo teisės jų pristatyti į parodą be paties Aleko sutikimo, bet jų "santykiai" buvo kupini prieštaringų dalykų ir klaidų. Viena papildoma nekeitė absoliučiai nieko. Juo labiau, kai vienos nuotraukos modeliu tapo pats Elizaras, šviesai nuo dangaus metant ant jo veido paslaptingus šešėlius, kurie jo bruožus ir tapatybę darė beveik neįskaitomus, bet dėl to tik gražesnius, jam niekuomet anksčiau nemačius dailesnio peizažo. Vampyras nebuvo visiškas narcisistas, nusikabinęs sienas savo portretais, bet šią nuotrauką įsigyti niežtėjo pirštai, jam abejojant ar kada jautėsi vertas daugiau nei tą akimirką Aleko akyse.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 604

Atiduodama2
But my dear, you are playing with fire and I’m the match.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Pokylių salė   Tr. 06 07, 2017 11:18 pm

Buvo beveik neįmanoma nepastebėti spalvingai pasidabinusio ir iš tolo savo šypsena apakinti galinčio Elizaro, kurį Volturio akys užfiksavo dar kartą keldamas taurę sau prie lūpų, jo rankai taip ir sustingstant ore, jam akivaizdžiai nesitikėjus čia sutikti žavingojo vegetaro. Žinoma, buvo kvaila apie tai nepagalvoti, kai Denalis šioje vietoje, ne taip, kaip pats vampyras, tiko labiau nei bet kuris kitas atvykėlis, tarytum iš tiesų būtų šių rūmų dalis. Tamsiaplaukis greitai užsivertė šampano taurę, vis dar svarstydamas apie galimybę pasprukti, kol niekas nespėjo užkalbinti Aleko ir nespėjo sugadinti visai neblogos jo nuotaikos, nes apsisukti ant kulno ir išnykti niekam nepastebėtam iš tiesų buvo pakankamai paprasta. Ir galbūt netgi teisinga, Volturiui abejojant, kad Elizaras labai norėtų dar kartą su juo susidurti, kai, jo dėka, paskutinis jųdviejų susidūrimas baigėsi ne pačia linksmiausia nata. Tiesa, tamsiaplaukis kol kas dar neskubėjo judintis iš savo vietos, jo tamsioms akims iš tolo stebint, Aleko nuomone, vienintelį dėmesio vertą meno kūrinį, kažin ką šnabždant savo pašnekovei į ausį ir šypsantis taip, lyg ką tik būtų laimėjęs milijoną.
Galiausiai Alekas nusisuko į priešingą pusę, padėjo tuščią taurę ant vieno iš stalų ir nukreipė žvilgsnį į arčiausiai buvusią nuotrauką, visai ne subtiliai stengdamasis savo dėmesį sutelkti ties kuo nors kitu. Priešais jį kabantis, iš arti nufotografuotas besišypsančios, strazdanotos merginos veidas jam pasirodė pakankamai įdomus, kad vyriškis trumpam pamirštų apie tam tikrą individą, jam mintyse bandant atspėti, kokia įranga buvo naudota, norint pasiekti tokį rezultatą. Šie itin gilūs apmąstymai netruko išgaruoti, kai nepraėjus nė porai minučių, greta savęs išgirdo pažįstamą balsą, kurio neužgožė nei garsi muzika, nei gausybė aplinkui juos vykstančių pokalbių. Vis dėlto, Elizaro ištarti žodžiai jam pasirodė neaiškūs, vampyrui netrukus kilstelint antakius ir užmetant akį į vegetarą, o tuomet nusekant jo žvilgsnį į kitoje salės pusėje esantį vyriškį. Iš pradžių, Alekas nesusigaudė, ką pražiopsojo, jam viso labo matant tik paprastą žmogų, kol nepažvelgė į jo apžiūrinėjamas nuotraukas. – O. – pratarė tamsiaplaukis, veik akimirksniu atpažinęs savo rankų darbą, nors nemanė, kad tos fotografijos kada nors išvys dienos šviesą, o tuo labiau, bus demonstruojamas Paryžiaus elitui, jam didžiai abejojant, jog jis buvo to vertas. – Tu... – nutęsė vampyras ir liežuviu apvedė staiga išsausėjusias lūpas, nežinodamas, kaip į visa tai reaguoti, jam tiesiogine to žodžio prasme netenkant žado, o vampyro viduje maišantis galybei emocijų, įskaitant nuostabą, susierzinimą, šiokį tokį pasididžiavimą ir netgi kuklumą, jo veido išraiškai, vis dėlto, per tas kelias sekundes beveik nepasikeičiant. – Tikiuosi, kad jis domisi tik meteorų lietaus nuotraukomis, o ne ta, kurioje yra tavo profilis. Nemanau, jog sugebėčiau jį nurungti kovoje dėl tavo širdies. – pagaliau atgavęs kalbos dovaną, ištarė Alekas ir kreivai šyptelėjo, akies krašteliu žvilgtelėdamas vegetaro pusėn. Tamsiaplaukis dar kol kas nebuvo apsisprendęs, ar šie siurprizai jam patiko, ar ne, tačiau suprato neturintis kitos išeities, nes bandymas dabar pat nukabinti nuotraukas sulauktų pernelyg daug dėmesio, todėl neketino to daryti, net jei ir jautėsi truputį nejaukiai, kai žinojo, kad kiti vertins jo darbus. – Aš jau maniau, kad tu dingai nuo Žemės paviršiaus. Atsižvelgiant į tai, jog su tavimi susisiekti sunkiau nei su pačia Anglijos karaliene. – dar pridūrė tamsiaplaukis, negalėdamas bent žodeliu neužsiminti apie tai, kad ne taip jau seniai mėgino susirasti Elizarą, nors jis ir neturėjo įpročio vaikytis savo mylimųjų, šįkart nežinia kodėl, padarydamas išimtį, tačiau nesulaukdamas norimo atsako.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Pokylių salė   Kv. 06 08, 2017 12:05 am

Vos atsidūręs vampyro dėmesio lauke, vegetaras jautė nežymiai prarandantis savitvardą, tarytum kažkas būtų staigiu judesiu ištraukęs kilimą jam iš po kojų ir Elizaras bergždžiai pirštais graibytų orą, kol atbulas virto žemyn į prarają. Jį lyg margaspalvė skara apgaubė krūva prisiminimų iš tos nakties, vegetarui beveik įtikint, jog vis dar gali justi Aleko lūpų skonį ant savųjų, kurias lyg tarp kitko jis lėtai apvedė liežuviu, burnoje viskio paliktam kartumui beveik prilygstant tam, kuris karaliavo jojo širdyje. Jis stengėsi nepastebėti idealiai tiesios Volturio nosies ar jo lūpų rausvumo bei fakto, kaip neklusniai krito ir viena su kita pynėsi jo plaukų sruogos, kurias tik ir norėjosi tvirtai sugriebti pirštais, jam į parodą vampyrą pasikviečiant ne dėl šios priežasties. Pastarieji keli mėnesiai Elizarui atstojo detoksikacijos procesą, kuris buvo pernelyg ilgas ir sudėtingas, jog pastarojo rezultatus vyras atbula ranka nublokštų į šalį ir grįžtų prie pradinių savo užgaidų. Geismas niekur nedingo, tiesą sakant, Elizaras puikiai galėjo jausti, kaip jis tarytum rūgštis degina jo venas, bet paskui lyg nykus šešėlis sekė jausmas, kuris ilgą laiką lydėjo vegetarą po to, kai Alekas teikėsi apleisti jo apartamentus ir išnyko iš Elizaro akiračio lyg ten niekuomet nebuvęs. Vegetaras jautėsi taip, tarytum juo būtų nešvariai pasinaudoję, o žaidimui pabodus jis lyg sutrūnijęs ir aplūžęs žaislas būtų nusviestas į šalį. Kaip žinia, vampyras geriau nei kas kitas žinojo, ką reiškia kitam asmeniui atiduoti visą save, leisti mylimajam suleisti į krūtinę savo nuodingus nagus ir panosėje lyg maldą kuždėti apie amžiną meilę, kol pastarasis niekingai plėšė laukan jo širdį. Paskutinis kelis šimtus metų trukęs vampyro romanas, kuriam jis atidavė viską, ką galėjo, suteikė vyrui skaudžią, bet neišdildomą pamoką - niekuomet daugiau gyvenime neleisti savęs trypti niekieno kojoms. Elizaras jautė, jog po skandalingosios nakties krūtinėje atsivėrė senos žaizdos, vyrui prisibijant dar sykį eiti tuo pačiu keliu, mat netikėjo galįs vėl išgyventi kažką panašaus. Alekas tądien priėmė sprendimą išeiti ir vegetaras buvo mieliau pasiryžęs viską prakeikti nei dar kada keliaklupsčiaujant maldauti kažkieno meilės.
-Atleisk, kad nepranešiau tau apie tai iš anksto. Nuojauta kužda, jog nebūtum leidęs nuotraukų čia talpinti, o kadangi jose mačiau didelį potencialą, nutariau surizikuoti, - Trumpai paaiškino tokias savo pasirinkimo priežastis, santūriai jam puse lūpų šyptelėdamas. Prie minėtųjų nuotraukų stabtelėjo dar keli potencialūs klientai, Elizarui priimant tai kaip ženklą ir staiga kilstelint ranką į viršų, jo delnui klusniai priglundant prie vamptro nugaros, nepakankamai stipriai, jog būtų įmanoma pajusti per drabužių sluoksnį, bet užtektinai, kad Alekas tai priimtų kaip paskatą judėti į priekį. -Eime, - Paragino jį neprarasdamas to dalykiško tono balse, tarytum vampyras būtų senas jo pažįstamas, kuriam dėl begalinio savo gerumo Elizaras darytų mažytę paslaugą. -Man asmeniškai patinka truputį jaunesni kavalieriai, - Jis pašmaikštavo atsakydamas į Aleko pastabą, bet balse trūko tikros emocijos, Elizarui ir toliau užsispyrus nežiūrint į Volturio pusę, kol palengva žingsniavo pro žmonių minią link pirma minėto vyriškio. -Buvau užsiėmęs, - Sausai ištarė, o tada plačiai nusišypsojo, tiesa, šypsena nebuvo taikyta vampyrui, o buvo nukreipta į juos pasitikusį barzdotą vyrą, kuris kaip mat plačiai į šonus išskėtė rankas ir kažką svaičiodamas kapota ispanų kalba trumpam apglėbė Elizaro pečius. Tiesa, jų susitikimo akimirka ilgai netruko, vampyrui kimiai nusijuokiant dėl kažkokios į ausį pašnabždėtos svečio replikos, o tuomet susitelkiant į Volturį šalimais. -Čia Aleksandras, jis šių nuotraukų autorius ir nepakeičiamas fotografas. Turiu pripažinti, jog šie šedevrai neįamžina nė dalelytės to, ką šis vyras sugeba, - Jis staiga nusijuokė kartu su pagyvenusiu vyru, tarytum jie būtų pasidalinę tik jiems vieniems suprantamu juokeliu, Elizarui netrukus atsikrenkščiant. Menką sekundės dalį, tariant vampyro vardą, kuris natūraliai nuslydo jo liežuvio galu, vegetaro balsas įgavo švelnią gaidą, bet netruko grįžti prie įprasto tono, kuris nors ir pasižymėjo melodingumu, buvo tarytum suvaidintas. -Alekai, čia Migelis Servantesas, vienos iš modelių agentūros Ispanijoje savininkas, kuris nuoširdžiai domisi tavo kūrybiniais sugebėjimais ir galimu potencialu, - Jis netrukus pridūrė, estafetę perduodamas minėtajam vyrui, kuris netrukus pradėjo iškalbingai pasakoti apie naują filialą Paryžiuje, fotografijos kursus ir egzistuojančią darbo vietą. Elizaras savo ruožtu palengva žvalgėsi po minią žmonių, rodos, visiškai atitrūkęs nuo besivystančio pokalbio jei ne faktas, kaip jo kūnas natūraliai palinko arčiau Aleko, tarytum nebyliai sakytų, jog yra čia, jog jį palaiko ir Volturis neturi menkiausio pagrindo dėl ko nors nerimauti.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 604

Atiduodama2
But my dear, you are playing with fire and I’m the match.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Pokylių salė   Kv. 06 08, 2017 1:44 am

Alekas nežinojo, ką reiškia bandyti gyventi su sudaužyta širdimi. Tikriausiai jis nebūtų galėjęs pateikti net labai abstraktaus žodžio „meilė“ apibrėžimo, nes neturėjo žalio suvokimo, kas tai yra. Ir galbūt vampyras apskritai nebuvo sutvertas kada nors justi ką nors panašaus, tačiau tai dar nereiškė, kad jis niekada apie tai negalvojo. Kad nenorėjo viso to patirti savo kailiu ir įsitikinti, jog tas jausmas iš tiesų egzistuoja. Anksčiau vampyras būtų galėjęs savo patirties stygių paaiškinti tuo, kad neturėjo tam galimybės, kai visas jo gyvenimas susidėjo iš nurodymų ir jų vykdymų, jam vargiai liekant laiko paprasčiausiai egzistuoti. Tamsiaplaukis suprato, kad visą tą laiką tai tebuvo nevykęs pasiteisinimas, nes netgi pradėjęs savarankišką gyvenimą ir pats pradėjęs priimti visus gyvenimiškus sprendimus, vis vien vengė bet kokių galimų įsipareigojimų ir pradingdavo dar prieš jo naujajam draugužiui spėjant paklausti, ar jam paskambins. Volturis žinojo, kad nuo galimų ilgalaikių romantinių santykių jį atbaidė ne kas kitas, bet tyra baimė stačia galva šokti į nežinomybę, kai nebuvo jokios garantijos, jog vis tiek viskas baigsis gerai. Šis jausmas buvo visiškai nepažįstamas vyrui, kuris nė nemirktelėjęs akimis anksčiau galėdavo žengti į mūšio lauką ir žinoti, kad iš jo ištrūks sveikutėlis, nes pakankamai pasitikėjo savo gebėjimu apsiginti. Tačiau jo požiūris į asmeninį gyvenimą buvo visai kitoks ir pats Alekas sėkmingai blokavo savo kelią link laimingos pabaigos su savo partneriu, nes nesugebėjo į savo širdį įsileisti kito asmens. Būtent ta pati baimė tą kartą ir paskatino vampyrą ankstyvą rytą bėgti nuo Elizaro, jam beveik fiziškai galint jausti kaip sienos, kurias pastatė aplink save, pradeda pamažu griūti, jam nė trupučio nepasiruošus tai akimirkai, kai jų nebeliks ir vegetaras supras, kad Volturis turi daug daugiau trūkumų nei privalumų.
– Nieko tokio. – tarstelėjo Alekas ir atsainiai gūžtelėjo pečiais, galėdamas kaltinti tik save dėl to, kad visai pamiršo apie tų nuotraukų egzistenciją, tad Elizaras galėjo daryti su jomis, ką tik panorėjęs. Žinoma, tai jo beveik neguodė, nes vampyras nemėgo būti dėmesio centre ir būtų labiau norėjęs, kad Denalis būtų jas pasilikęs sau, jam vis dėlto džiaugiantis bent tuo, jog parodoje buvo demonstruojami ir kitų menininkų darbai. Vyriškis atkuto, kai Elizaras sumanė išjudinti jį iš vietos ir klusniai nužingsniavo pirmyn, nors pastarasis nė nesiteikė pranešti, kur jį vedasi, visgi, tam nesipriešindamas. Sulaukęs vien truputį atsakymų į savo žodžius, Alekas prikando liežuvį ir suspaudė lūpas į siaurą liniją, leisdamas sau manyti, kad turbūt vegetaras paprasčiausiai nenorėjo palaikyti ryšių su buvusiu Volturiu, kas jam pačiam atrodė suprantama, nes jo vietoje tikriausiai būtų pasielgęs lygiai taip pat. Būtent todėl, tolesni įvykiai gerokai nustebino nieko panašaus nesitikėjusį vyriškį, jam sunkiai galint suvokti priežastį, kodėl Elizaras nutarė jį supažindinti ir išgirti įtakingam asmeniui, kuris veikiausiai būtų galėjęs tapti svarbiu Aleko kontaktu meno industrijoje. – Elizaras gerokai perdeda. Aš nesu toks gabus. – tamsiaplaukis prisivertė nusišypsoti ir paspausti vyro ranką, kelis kartus neužtikrintai žvilgtelėdamas į vegetarą, lyg tikėdamasis, kad šis tuojau pripažins, jog tai tik pokštas. Volturis netruko užmegzti pokalbio su Migeliu ir papasakojo jam truputį plačiau apie tai, kuo ir kiek laiko užsiima bei kokios galimos perspektyvos jį domintų, visą tą laiką abejodamas, kad jo pašnekovas galėtų rimtai domėtis jo darbu. Tik vyrui ištiesus savo vizitinę kortelę, paprašius atsiųsti daugiau pavyzdžių, o tuomet atsisveikinus ir nuėjus pabendrauti su kitais svečiais, Alekas drįso pagalvoti, kad galbūt Elizaro dėka jam gali būti suteikta unikali galimybė pasiekti kažko daugiau nei būti mėgėju fotografu, kuris nė nežinojo, koks jo vaidmuo šiame pasaulyje. Vyriškis įsidėjo kortelę į kišenę ir tankiau sumirksėjęs akimis, visu kūnu pasisuko į vegetarą. – Ačiū. – jis susikišo rankas į kelnių kišenes ir sukando apatinę lūpą, dar ne visai suprasdamas, kas vyksta. – Nežinau, ar iš to kas nors išeis, bet vis tiek dėkoju. – pridūrė tamsiaplaukis ir nukreipė savo žvilgsnį žemyn, kelioms akimirkoms labai susidomėdamas Elizaro batais. – Originalas vis tiek atrodo daug geriau. – tyliai ištarė Alekas, nė nebūdamas tikras, kad vegetaras spės užfiksuoti tą pastabą, nežymiai kryptelėdamas galvą šalia jų kabančios nuotraukos pusėn, kurios tikrasis objektas tikriausiai buvo žinomas tik jiedviem. Faktas, kad nei vienas į ją spoksantis lankytojas tikriausiai nesupras, ką tuo metu jis jautė Elizarui, nesuvokdamas, kodėl Denalis nutarė trumpam įsileisti jį į savo pasaulį, tačiau trokšdamas mėgautis kiekviena tos nakties minute ir atsakyti tuo pačiu, net jeigu tai buvo baisiau nei bet kas, ką jam iki tol teko patirti, Alekui, visgi, drąsiai galint teigti, kad nesigaili dėl nei vienos jų kartu praleistos sekundės.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Pokylių salė   Kv. 06 08, 2017 11:37 am

Tąnakt jie priėmė sprendimą savanoriškai įlipti į liftą ir leisti jam nunešti juodu keliais aukštais į viršų, kur neegzistavo jokios problemos ir netruko pasimiršti bet kokie realybės fragmentai. Būtent tai ir pakišo koją svajokliui Elizarui, kuris gyvenimo iššūkius pasitikdavo plačiai į šonus išskėstomis rankomis, savisaugos instinktui nustojant egzistuoti jo viduje, kuomet kalba pasisukdavo apie šiltus jausmus. Tą stebuklingą naktį jis matė kaip kur kas didesnį įvykį nei Alekas, nors pradinė idėja tebuvo smagus laiko praleidimas be papildomų rūpesčių ir pasekmių, vegetarui kiekvienas prisilietimas tapo kur kas svarbesniu nei eilinio nakties nuotykio taisyklės tam leistų, į vyro atmintį rytinėse saulės gaisuose įsirėžiant ne Aleko aimanoms (kad ir kokios nuostabios ir ausį glostančios pastarosios buvo), o plačiai šypsenai Volturio veide, kol jis palaimingai voliojosi tarp jo patalų ir beveik domestiškas jų pokalbis virtuvėje, jam nesunkiai galint įsivaizduoti, kaip jiedu šitaip dieną pradeda dar šimtus kartų. Pavojaus varpai lyg išprotėję pradėjo skambėti jo galvoje jau akimirką, kuomet pro Aleko lūpas išsprūdo pirmasis vakaro juokas, dailiai užliejęs visą svetainę lyg pati tobuliausia dekoracija. Bet visus ženklus, skatinančius jį atsitraukti nuo situacijos ir iš naujo blaiviai ją įvertinti Elizaras ignoravo, o to pasekme buvo maudulys krūtinėje, kuomet išėjęs iš dušo vegetaras įsitikino, jog jo svečias iš tiesų išėjo, nepalikęs jam nė atsisveikinimo raštelio. Tuomet, lyg mantrą galvoje vampyras pradėjo sau nuolatos kartoti, jog taip viso labo tik geriau, jo ir Aleko istorijoms ir asmenybėms pernelyg rėžiantis tarpusavyje, jog galimybė iš šito sukurti šį tą daugiau apskritai egzistuotų. Ir Elizaras tuo patikėjo.
Pokalbiui įsikarščiavus, vegetaras negalėjo nepastebėti, koks menkas, nepratęs būti giriamas ir vertinamas, Alekas staiga tapo, aukštaūgiui tarytum susitraukiant į save, lyg vėl būtų jaunas ir nepatyręs mažo miestelio berniokas, ir kažkieno kito, o ne jo rankos prieš porą metų būtų traukusios vampyrų galvas nuo jų pečių. Elizaras tikėjo, jog Alekas būtų tvirtai išraudęs, jei tik turėtų kraujotaką, šiai minčiai savotiškai žavint, mat vegetaras stipriai abejojo, jog didijį Aro numylėtinį daugeliui teko garbė pamatyti būtent tokiame amplua. Vegetarą staiga apėmė sunkiai sutramdomas noras priglusti arčiau vyriškio ir tyliai jam į ausį pakuždėti, jog tamsiaplaukis nusipelnė šito ir dar daugiau, kad galimybei atsiradus Elizaras jam po kojomis nuraškytų pačias žvaigždes, ne tik eilinį darbo pasiūlymą, bet šie žodžiai mirė taip ir nepalikę vegetaro lūpų, jam tiesiog užbaigiant savo viskį ir pastveriant naują taurę nuo pro šalį skubančios padavėjos padėklo. Migeliui nusprendus pratęsti kelionę ir surasti daugiau potencialių klientų, jie iš pažiūros šiltai vienas su kitu atsisveikino, Elizarui dar kurį laiką lydint jį akimis, o tuomet nukreipiant jas į Aleką. Pirmą sykį po keleto mėnesių vegetaras pažiūrėjo Volturiui tiesiai į akis, tas angeliškai plačias ir gilias akis, bandydamas jose surasti emocijas, kurių perteikti vampyras negalėjo žodžiais. -Manau su laiku mėgėjiški tavo darbai turėtų virsti kažkuo, kas be abejo puoš žurnalų viršelius. Nesakau, kad bus lengva, bet mano nuožiūra nusipelnei šanso į normalų gyvenimą, - Jis kukliai šyptelėjo, žvilgsnį nukreipdamas į meteoritų lietaus nuotraukas, į jo galvą grubiai įsibraunant minčiai, jog tąnakt meteoritai nebuvo vieninteliai, kurie krito. Būtent tuomet jo ausis pakuteno tolimesni vampyro žodžiai, Elizarui žioptelint sakyti kažką šmaikštaus, bet netrukus tiesiog sučiaupiant lūpas į ploną liniją ir be jokių papildomų žodžių ar veiksmų stebint vampyrą vieną, labai ilgą akimirką, kurios metu viskas aplink tarytum sustojo, o vienintelis dalykas turintis bent kokią prasmę buvo vyras stovintis priešais vegetarą. -Gal norėtum apžiūrėti likusias fotografijas? - Staiga pratarė, rodos, visiškai ignoruodamas ankstesnius jojo žodžius, kurie privertė krūtinėje neplakančią širdį nevalingai susitraukti, jam puikiai suvokiant, jog žarstytis koplimentais Aleksandrui Volturiui yra didis žingsnis į priekį. Bet jam paprasčiausiai negalint atsakyti tuo pačiu, mat bijojo, jog akimirką, kuomet švelnus Aleko delnas priglus prie jo skruosto, jis visiškai subyrės į šipulius, kurių niekam nebus lemta surinkti į vieną visumą. Jis neklausė Volturio, kieno glėbyje pastarasis leido keletą prabėgusių mėnesių ar kuo apskritai užsiėmė. Neklausė, kodėl vieną silpnumo akimirką pasidavęs pagundai vėl būti šalia vampyro jis taip ir nesulaukė jo atvykstant į Islandiją. Nes tai nebuvo svarbu. Užėmęs svetingo šeimininko rolę jis ketino apvesti Volturį po galeriją, supažindinti jį su dar keliais įdomiais asmenimis, kurie nesunkiai galėtų tapti jo draugais naujoje industrijoje, o tuomet palinkėjęs geros kloties, Elizaras ketino pasišalinti ir vakarą užbaigti kitų individų kompanijoje, net jeigu savo svarbumu jie nė trupučio neprilygo Alekui. Tiesą sakant, taip jis elgėsi todėl kad nė vieno jų draugija nebuvo vegetarui tokia svarbi, kaip vampyro netoliese, jo detoksikacijos varikliui po truputį imant springti, vos Elizaras pagavo kvapą savo nuostabaus ir nepakeičiamo kokaino.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 604

Atiduodama2
But my dear, you are playing with fire and I’m the match.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Pokylių salė   Kv. 06 08, 2017 1:44 pm

Alekas būtų norėjęs truputį pakedenti vegetaro plunksnas; atlaisvinti jo pernelyg tvirtai prisegtą varlytę, atsegti kelias marškinių sagas ir suvelti tamsius plaukus, vildamasis, kad galbūt to pakaktų, jog Elizaras nusiimtų tą dalykišką kaukę, kurią šiąnakt užsidėjo, ir vėl būtų tuo asmeniu, kurį jis sutiko prieš kelis mėnesius, net be jokių fotografinių įrodymų prisimindamas, ką reiškė atsidurti jo dėmesio centre, matyti kaip ryškiai gali žibėti vyro akys ir klausytis su kokiu entuziazmu jis kalba apie jam rūpinčius asmenis. Ta Elizaro versija, kurią jis šiandien sutiko, nė iš tolo nepriminė vampyro, kurį jis manė truputį pažinęs tą lemtingą naktį, kai pirmą kartą per daugelį metų iš tiesų pasijuto laisvas, visiškai nesuvaržytas ir nenorėjo nieko kito, kaip tik tiesiog būti su Denaliu jų mažame burbule ir pamiršti apie likusį pasaulį. Todėl dabar jam buvo keista matyti Elizarą kitokį, beveik neprimenantį tokio, koks šis buvo išlikęs jo atmintyje, vampyrui netgi suabejojant, ar tai nebuvo tik jo vaizduotės sukurtas, realybėje neegzistuojantis asmuo. Nepaisant to, Alekas nė žodžiu neprasitarė apie savo abejones ir nutarė prisijungti prie šio keisto žaidimo, jam taip pat galint būti šaltu ir apsimesti, kad tarp jų nieko nebuvo, jei Elizaras to pageidavo.
– Aš nesu toks užtikrintas savo galimybėmis. Esu įsitikinęs, kad vien čia būtų galima rasti tokio šanso labiau nusipelniusių kandidatų. – vyriškis pareiškė savo nuomonę, nė neabejodamas, kad vegetaro draugas greitai ras kitą jo dėmesio labiau nusipelniusį fotografą ir visai pamirš apie savo pažintį su Aleku. Bet kuriuo atveju, tamsiaplaukis nebūtų nieko praradęs, jei bent jau pabandytų pasinaudoti jam suteikta proga ir prasiveržti į gilesnius vandenis, tad kol kas dar neketino visiškai atmesti minties greitu metu susisiekti su Migeliu. – Normalus gyvenimas. Aš net nežinau, kas tai yra. – netrukus pakomentavo Volturis, jo lūpoms vėl susiformuojant į kreivą šypsnį, nes tai buvo visiška tiesa. Alekas vis dar buvo panašus į jauniklį, kuris dar tik nedrąsiai žengia pirmuosius žingsnius ir mokosi pirmųjų gyvenimo pamokų, nė nenuotuokdamas, kas jo laukia ateityje, todėl daug dalykų, nepaisant nugyventų šimtmečių, jam vis dar buvo nauji ir nepažįstami. – Ne. – išgirdęs Elizaro pasiūlymą, iškart atsakė vyriškis ir įsižiūrėjo į priešais stovintį vampyrą. – Nė neabejoju, kad pamatyčiau įstabių, galbūt kvapą gniaužiančių nuotraukų, kurios galėtų įkvėpti ar paskatinti pačiam išbandyti kokią nors naują techniką. Galbūt supažindintum mane su daugybe įtakingų žmonių, kurie būtų pasiruošę už mano darbus savo čekių knygelėje išraityti sumas su keliais nuliais. Bet tai ne man, Elizarai. Aš nemoku labai įtikinamai apsimesti iškalbingu jaunuoliu, kuris neužsičiaupdamas pliurptų apie savo nuotraukas ir savo charizma gebėtų sužavėti kiekvieną išdrįsusį prieiti arčiau. Aš netinku šitame pasaulyje. Aš netinku šalia... – kalbėjo tamsiaplaukis, mėgindamas paaiškinti, kodėl atsisako, galiausiai, rodos, pritrūkdamas žodžių, bet iš tiesų tiesiog sustabdydamas save, kol neištarė per daug, kol pro lūpas nespėjo išsprūsti tavęs, nes vis dėlto vėliau negalėtų atsiimti to, ką pasakė. – Nežinau, ką apskritai čia veikiu. – pridūrė Alekas ir suraukė kaktą, vienai rankai instinktyviai pakylant aukštyn ir nervingai perbraukiant per visuomet pasišiaušusius tamsius plaukus, jaunuoliui pačiam nesitikėjus, kad prabils apie tai garsiai, jam, visgi, dar ne visai įpratus viską, ką galvojo, išsakyti balsu, ypač viešoje vietoje, kur jį nesunkiai galėjo išgirsti aplink juos ratus sukantys žmonės, vampyrui mažų mažiausiai norint sukelti sceną. Todėl dabar vyriškis stovėjo nudūręs akis į grindis, suspaudęs pirštus į kumščius ir bandydamas mintyse apskaičiuoti, per kiek laiko sugebėtų nusigauti iki artimiausio išėjimo, nes, kaip ir pats sakė, nemanė, kad turėtų čia būti.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Pokylių salė   Kv. 06 08, 2017 2:34 pm

Galbūt mažytė viltis, nepailstanti Elizaro širdies kertelėje, slapčia tikėjosi, jog vyras dėl jo kovos. Jog švelniai pirštais apsivijęs jo riešą privers bent akimirką stabtelėti ir pakuždomis jo pasiteiraus, kas Elizarui neduoda ramybės ir kur jis pametė amžinai jo lūpas puošiančią šypseną. Jog prirems jį prie artimiausios pastato sienos ir prieš pasisavindamas jo lūpas pripažins, kad viskas, ką sakė žinutėmis yra neišdildoma tiesa. Bet Alekas tiesiog pasidavė. Greičiau nei vegetaras spėjo mirktelėti akimis ar įsijausti į šaltos personos vaidmenį, vyro lūpas papuošiant ironiškai ir truputį liūdnai šypsenai, kuri išnyko lyg dūmas ore dar prieš Volturiui sugebant ją pastebėti. Rodos priimdamas sprendimą atsiriboti nuo tamsiaplaukio, jų santykiuose padedant riebų tašką, kuris buvo matomas per mylių mylias, Elizaras neprašovė pro šalį.
-Maniau Aro savo liaupsėmis tavyje išugdė truputį daugiau pasitikėjimo savimi. Mielasai, tavo rankos akivaizdžiai pritaikytos kur kas daugiau nei vien atiminėti gyvybėms, - Saldžiai ištarė, gerokai nugerdamas savo šeštojo per vakarą viskio, apatiją jo akyse akimirką pakeičiant pykčiui, Alekui galint save girti iššaukus iš vyro bent vieną nuoširdžią emociją. -Tikiuosi neįžeidžiau, - Netrukus nekaltai pridūrė atsainiai į šalis skėstelėdamas rankomis, nors karti šypsena veide išliko. Elizaras laikė Volturį itin talentingu, kitu atveju nebūtų į aukšto prestižo galeriją atgabenęs jo nuotraukų, vyrui galint atpažinti tikrą meną, mat vampyro kūriniai pasižymėjo mįslingumu, pačio Elizaro nuomone nė vienam autoriui šioje salėje negalint pranokti Aleko, galbūt ne nuotraukų kokybe ar patirtimi dirbant su fotoaparatu, bet natūralumu, kiekvienai nuotraukai pasakojant savotišką istoriją. Žinoma, darbas nebuvo idealus ir bet kurio patyrusio asmens akis galėjo pastebėti tam tikrus trūkumus, bet būtent jie suteikė fotografijoms savito šarmo ir švelniai tariant gniaužė kvapą. Šito, žinoma, suirzęs Elizaras sakyti balsu neketino, puikiai žinodamas, jog Alekas ir toliau laikytųsi savo. -Turi galimybę išsiaiškinti, - Tarstelėjo, nes nepaisant rūškanos nuotaikos ir pavojingos linkmės, kuria suko pokalbis, Elizaras pradinės savo idėjos neatsisakė. Aleko jis nelaikė asmeniu, lengva ranka galinčio priimti išmaldą, bet šis vegetaro gestas tokia ir nebuvo. Jis žinojo, jog panorėjęs tamsiaplaukis pats prasibrautų į aukštumas, bet pokalbių nuotrupos vis sukosi vampyro galvoje, jam įtikint, kad šią akimirką Alekas truputį pasimetęs ir po šimtus metų trukusios Aro tironijos nežino, ko daugiau nori iš gyvenimo. Elizaras šioje istorijoje tebuvo pagalbininkas, turėjęs padėti Alekui surasti tinkamas duris, kurias pastarasis turėjo atrakinti savo talentu ir nuolatiniu įdarbiu. -Niekas to iš tavęs ir neprašo, - Jis tyliai sumurmėjo panosėje, visam jo kūnui išdavikiškai įsitempiant, o kaktą išvagojant raukšlėms, kuomet Alekas ėmė plūstis ir kelti mini sceną, kurios visa laimė niekas nepastebėjo, nes vakaro vedėjas lyg tyčia į mikrofoną pradėjo suokti visą minią juoku prapliupti privertusius juokelius. Tiesa, pačiam vyrui juoktis nesinorėjo. -Nieku gyvu tau neprimesčiau kažkokios rolės ir neliepčiau jos vykdyti, po to, kai.. - Jis sučiaupė lūpas nusišypsodamas kažkokiai pro šalį einančiai damai ir neužbaigdamas minties, bet pastaroji buvo aiški. Elizaras neverstų Aleko būti niekuo kitu tik savimi, po to, kai ištisus amžius tai vertė daryti Aras. -Kuo tu mane laikai, Alekai? - Nežymiai sutrikęs ir gerokai įsižeidęs, Elizaras nudelbė žemyn akis, puikiai žinodamas, jog turi pasišalinti iš salės, kol nepasakė kažko, ko vėliau negalėtų susigrąžinti. Jo ausyse aidu skambėjo žodžiai, kuriuos vyras nesunkiai mintyse užbaigė pats, Alekui jam į akis išrėžiant, jog Elizaro propaguojamas gyvenimas ir jo į visas puses išsikerojusi asmenybė nėra, švelniai tariant, paties Volturio idealų sąraše. Kas, teko pripažinti, įskaudino vegetarą labiau nei turėjo. -Pasikviečiau tave čia tam, kad pristatytum savo darbą. Kad pritrauktum potencialių klientų ir šitaip pradėtum pildyti savo seną svajonę. Kad pagaliau atskleistum tikrąjį savo potencialą ne kaip mano ar kieno nors kito kopija, o kaip Aleksandras Douglas, - Jis sunkiai atsikvėpė, susimetusiam gumului gerklėje trukdant plėtoti tolimesnį pokalbį, juo labiau, kai ir pasakyti daugiau nebebuvo ko. -Gero tau gyvenimo, Alekai, - Jis užbaigė, nežymiai kryptelėdamas galvą į šalį, bet privengdamas susidurti su Volturiu žvilgsniu, mat visos jo kruopščiai statytos sienos tik ką subyrėjo į šipulius ir jis mažiausiai troško, jog po visų išsakytų žodžių, Alekas gautų unikalią galimybę pažvelgti į labiausiai pažeidžiamą Elizaro pusę. Todėl jis apsigręžė ant kulno ir nužingsniavo tolyn, tiesa, neprisijungdamas prie vis dar kvatojančios minios, o dingdamas kažkur už kampo, jam priėjus išvadą, jog pokylis nesužlugs, jei bent penkiolika minučių vampyras paskirs sau.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down


Sponsored content


RašytiTemos pavadinimas: Re: Pokylių salė   

Atgal į viršų Go down
 
Pokylių salė
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11
 Similar topics
-
» LAUKIMO SALĖ:
» UNIVERSITETO SALĖS

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
sveiki atvykę į Forks miestelį! :: Versalio rūmai-
Pereiti į: