sveiki atvykę į Forks miestelį!


 
FORKS
MIESTELIS

Share | 
 

 Darbo kambarys

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas

PRANEŠIMAI : 1910

Atiduodama41


RašytiTemos pavadinimas: Darbo kambarys   Pen. 05 08, 2015 7:17 pm

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : In Paris they simply stared when I spoke to them in French; I never did succeed in making those idiots understand their language
CLAIM : Matthew Daddario
PRANEŠIMAI : 604

Alec Hamish Volturi
But my dear, you are playing with fire and I’m the match.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Darbo kambarys   Kv. 06 08, 2017 4:38 pm

Vegetarui greitai pradingus minioje, Alekas dar pastoviniavo porą minučių, žvelgdamas jam pavymui, prieš tvirtai apsispręsdamas, kad šį vakarą užtenka laiko kalboms, todėl ir pats netrukus sukruto, tiesiu taikymu nueidamas prie vaišėmis nukrauto stalo ir pagriebdamas ne taurę, kaip darė kiti svečiai, bet visą butelį. Netoliese buvusi padavėja jau žiojosi priešgyniauti tokiam vyriškio veiksmui, tačiau sutikusi jo žvilgsnį, pastaroji taikiai atsitraukė atgal, matyt, supratusi, kad su juo ginčytis neverta, Volturiui pirmą kartą po ilgo laiko apsidžiaugiant, kad vis dar sugeba nesunkiai įbauginti kai kuriuos žmones. Po šio poelgio, tamsiaplaukis patraukė tolėliau matomo koridoriaus link, ilgiau negalėdamas būti toje patalpoje, kur tiesiogine ta žodžio prasme jautėsi taip, lyg būtų dusinamas, jam nenorint nei žiūrėti į nuotraukas, nei užmegzti kontaktų su meno žinovais ir užvis mažiausiai norint ieškoti potencialaus partnerio nakčiai, labai abejodamas, kad tai padėtų pagerinti sugedusią vampyro nuotaiką. Jam gerokai palengvėjo pagaliau ištrūkus iš salės ir pastebėjus, kad koridoriuje tik menkai girdisi bruzdesys iš salės ir kol kas jo šešėliuose nesislepia pasiglamžyti panorusi porelė, jam trumpam stabtelint, jog galėtų pasimėgauti aplinkui tvyrančia tyla ir ramybe. Žinoma, praėjus minutei, Alekas vėl pajudėjo iš vietos, nė pats gerai nežinodamas, kur eina ir ko ieško, kai visiškai nepažinojo šio pastato ir galėjo tik spėlioti, kas slepiasi už galybės savo kelyje pastebėtų durų. Galiausiai vyriškis pasirinko vienas iš jų ir šmurkštelėjo vidun, greitai apsidairydamas aplinkui ir įsitikindamas, kad niekas nepastebėjo šio mini akibrokšto, prieš atsargiai uždarydamas jas sau už nugaros. Tamsiaplaukis dar kurį laiką stovėjo veidu į jas, klausydamasis, ar neišgirs dar kelių porų žingsnių koridoriuje, bandydamas prisiminti, ar kur nors matė kameras ir svarstydamas, kas jam grėstų už įsilaužimą į svetimą nuosavybę. Vis dėlto, Alekas neišgirdo nieko įtartino, tad netrukus apsisuko, jo akims beveik iš karto užfiksuojant toli gražu ne mažesnės patalpos dekorą, išplanavimą ar interjero detales, bet kambaryje patogiai įsitaisiusį Elizarą, jau nė nežinodamas, kaip turėtų reaguoti į tokią likimo ironiją. – Pažadu būti tyliai. – greitai ištarė tamsiaplaukis, kai apsisprendė likti, užuot vėl bandęs ieškoti kitos nuošalios vietelės, atsisėsdamas ten pat, kur stovėjo ir nugara atsiremdamas į duris. Alekas įspraudė anksčiau nukniauktą šampano butelį sau tarp kojų ir ėmėsi atsargiai jį sukti, nelabai norėdamas, kad iššautų kamštis ir atkreiptų kieno nors dėmesį į šią slėptuvę, jam iš padilbų stebint vegetarą, tačiau netariant jam nė žodžio. Juodaplaukis būtų galėjęs jam daug ką pasakyti, pradedant kaltinimais dėl to, kad pastatė jį į labai nepatogią padėtį ir baigiant atsiprašymu dėl to, jog jį užsipuolė, tačiau po kelių sekundžių nejučia ištarti žodžiai, visgi, neturėjo nieko bendro su šiuo vakaru. – Aš galvojau apie tave. Dažniau nei pats būčiau norėjęs, tačiau niekaip negalėjau išmesti tavęs iš savo galvos. Ne kartą buvau atėjęs į tavo barą vien dėl to, kad norėjau tave pamatyti. Nors, tiesą pasakius, net nelabai mėgstu alkoholį. – tyliai kalbėjo Alekas, šyptelėdamas, kai pažvelgė į rankoje gniaužiamą butelį, naiviai vildamasis, kad jame esančio gėrimo burbuliukai padės pasijusti bent truputį geriau ir šio vakaro nelaikyti visiška katastrofa. – Bet neradau tavęs. Paskui sužinojau, kad esi Islandijoje ir ketinau tą pačią dieną sėsti į lėktuvą, bet... išsigandau. Nes viskas vyko taip greitai ir per tą vieną naktį pajutau tikriausiai daugiau nei per visus savo nugyventus metus. Pirmą kartą jaučiau tokią baimę. Vis dar jaučiu. Bet tai dar nereiškia, kad tu man nerūpi, Elizarai. Ar kad aš nenoriu su tavimi turėti nieko bendro. Priešingai. – tamsiaplaukis padėjo butelį į šalį, užmerkė akis ir giliai įkvėpė, lengvai šyptelėdamas, nes suprato beveik akimirksniu sulaužęs savo tylos įžadus, iš tiesų neplanavęs sakyti nieko panašaus, tačiau manydamas, kad iš tiesų jau nebeturi, ką prarasti, tad kodėl gi ne?


“But my hips have missed your hips, so, let's get to know the kicks. Will you sway with me? Go astray with me?”
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5240

Eleazar Yahir Denali
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Darbo kambarys   Kv. 06 08, 2017 5:49 pm

Prasilenkęs koridoriuje su laimingai krizenančia ir paleisti vienas kito iš rankų neįstengiančia porele, Elizaras šmurkštelėjo pro duris patalpos, į kurią žinojo visą šį vakarą niekas nekels kojos, nebent pagrindinėje menėje dėl kažkokios priežasties kiltų didelis sujudimas, kurį išspręsti galėtų tik vakarėlio organizatorius. Jo pečius užgulus tylai, kurios ilgiau nepertraukė žmonių šurmulys ir muzika, Elizaras sunkiai sumerkė vokus, staiga pasendamas ištisus šimtą metų, kuomet atrodė, jog vegetaras nesugebės žengti nė žingsnio į priekį neparpuolęs ant grindų. Atlaisvinęs smaugiančią varlytę, kuri visiškai nebuvo susijusi su faktu, jog Elizarui nelabai sekėsi alsuoti, jis nusviedė ją ant stalo, nuo spintelės pagriebdamas butelį burbono ir įsitaisydamas ant ryškiai mėlyno fotelio, nuvargusiam vyro žvilgsniui tiesiog tuščiai spoksant į baltas lubas, tarytum jose pajėgtų įskaityti atsakymą į klausimą, kaip sulopyti skylėtą širdį ir nuraminti kenčiančią sielą. Bet išdavikės lubos nesuskubo jam į pagalbą, Elizarui liekant vienam svarstyti, kada spėjo įtikėti, jog Alekas Volturis bent minimaliai jį pažįsta. Nes šis vakaras nepaliko nė menkiausios abejonės, kad jie vienas kitam buvo svetimi, vegetarui neįstengiant neprunkštelėti balsu, kuomet prisiminė Volturio sviestus kaltinimus, jog Elizaras bando jį priversti būti kažkuo, kuo jis nėra. Tarsi į parodą vyras būtų per prievartą atitempęs vampyrą už pakarpos ir paliepęs tinkamai suvaidinti savo rolę. Tarsi kada gyvenime naudotų prievartą ir manipuliaciją tam, jog pasiektų savo. Tai skambėjo taip absurdiškai jo ausims, jog vyras netikėtai tyliai ir beviltiškai nusijuokė, tiksliai negalėdamas suvokti, kuomet Aleko galvoje sukūrė tokį savo įvaizdį. Galbūt toks Volturio pareiškimas ir būtų privertęs jį suabejoti dėl savo motyvų tyrumo, bet jokiais būdais, jokioje prakeiktoje dimensijoje ar laiko linijoje, Elizaras nesiimtų tų pačių priemonių, kurios buvo taikytos prieš jį patį Aro ar Karmen. Ir vyras nebuvo įsitikinęs, kokiu būdu atsidūrė toje pačioje kategorijoje su tais asmenimis. Dar sykį suvilgęs lūpas alkoholiu, jis permetė ranką sau per veidą, visiškai atsiribodamas nuo aplinkos ir garsų menėje, mat iš paskutiniųjų stengėsi suturėti jam likusius sveiko proto likučius, kurie pastarosiomis savaitėmis lyg smėlio smiltys sprūdo jam iš rankų. Tiesa, užsitarnauta ramybe džiaugtis ilgai Elizarui nebuvo suteikta privilegija, neprabėgus nė penkiolikai minučių darbo kambario durims vėl prasiveriant, o vyrui nusikeikiant mintyse, kam apskritai jų neužrakino ir neužrėmė spinta. Jam nereikėjo nuo akių patraukti rankos, jog puikiai žinotų, kas nusprendė palaikyti jam kompaniją, vegetarui taip pat žinant, jog čia Volturis atėjo neatsiprašyti, mat greičiausiai nė netikėjo padaręs kažką bloga. Į nekaltą tamsiaplaukio pastabą Elizaras nieko neatsakė, padaręs išvadą, jog mirtiną tylą Alekas interpretuos kaip paskatą išeiti, bet sunkus žnegtelėjimas ant grindų ir popieriaus čežėjimas leido suprasti, kad patogiai įsitaisęs ant grindų jo mielasis svetys neketina niekur nešdintis. Neslėpdamas savo susierzinimo vegetaras vėl užsivertė butelį, leisdamas skysčiui išdeginti viduje viską, kas gyva, jo palaimai dėl įsivyravusios tylos, kaip ir buvo galima nuspėti, netrunkant ilgai. Elizaras nenorėjo girdėti jokių saldžių ir švelnių žodžių, kurie žeidė jį dar stipriau, mat Alekas leido suprasti, jog vegetaras kažką jam reiškė, bet tai jo nesustabdė nuo brutalaus vampyro sumaišymo su žemėmis, tarsi Elizaras būtų kaltas dėl visų Aleką ištikusių blogybių. Bet Volturis toliau kalbėjo, jo žodžiams į vyro kūną geriantis lyg vandeniui į kempinę, kol galiausiai vegetaras privertė save atsisėsti ir susirado Aleką pozityvumo stokojančiomis akimis. -Ir kas leidžia manyti, jog aš nebijau? Jog aš taip pat nerizikuoju? O gal tai dar viena tavo susikurta prielaida apie mane, jog šokčioju iš vienos lovos į kitą ir visiškai niekuo nesirūpinu, kol bare vis dar yra alkoholio ir mane myli Paryžiaus elitas? Du mėnesius trankiausi po bala žino kokias šalis, nes negalėjau būti savo paties namuose, kur kiekvienas užkaboris kvepėjo tavimi. Ir tai plėšė mane per pusę. Tu negali su manimi šitaip elgtis - suteikti tuščių vilčių, lūpomis pažymėti kiekvieną mano kūno centimetrą, apiberti pažadais, o po to atsitraukti atgal, vos iškyla nors menkiausia galimybė likti įskaudintam. Aš nesu įrankis, kurį naudoji tam, kad save sutaisytum, Alekai. Pernelyg daug žmonių tai darė prieš tave, jog nežinočiau kuo visa tai baigiasi, - Išsakęs viską, kas slegia širdį, Elizaras apsilaižė išsausėjusias lūpas, o tuomet tvirtai sukando dantis, mat labiau nei ant Aleko, jis pyko ant savęs. Todėl, jog išdavikė jo širdis negalėjo nesidžiaugti jausdama Volturį taip arti savęs, rodos, vos ranka pasiekiamą, kas privertė Elizarą sunkiai atsidūsti ir griūti atgal ant sofos, idealiai mėnesienos apšviestam Aleko veidui sukeliant pernelyg daug emocijų, su kuriomis tvarkytis jis neturėjo jėgų.



Nobody said it was easy. It's such a shame for us to part.

OH, TAKE ME BACK TO THE START.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : In Paris they simply stared when I spoke to them in French; I never did succeed in making those idiots understand their language
CLAIM : Matthew Daddario
PRANEŠIMAI : 604

Alec Hamish Volturi
But my dear, you are playing with fire and I’m the match.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Darbo kambarys   Kv. 06 08, 2017 7:13 pm

Alekas būtų galėjęs keliais dideliais žingsniais įveikti salę, pasiekti duris ir iškart traukti namo, nė nesivarginus dar bent kartą užmesti akį į tolumoje likusius rūmus, apskritai ištrinant šį vakarą iš savo atminties ir apsimetant, kad jo nebuvo. Būtų pakankamai paprasta taip pasielgti, tačiau vyras žinojo, jog niekas nuo to nepasikeistų, nes būti tuščiame, tyliame bute vien su savo mintimis, tam tikra prasme, buvo netgi pavojingiau, kai nė nebūtų kaip jas nukreipti kita linkme. Todėl tamsiaplaukis nutarė užsibūti čia truputį ilgiau ir pasistengti, kad užsimiršti būtų paprasčiau ir galvą nelįstų įkyrios mintys. Nes jis nenorėjo galvoti apie Elizarą, analizuoti susiklosčiusios situacijos ar mąstyti, ką būtų galėjęs padaryti kitaip ar ko apskritai nereikėjo daryti, nes žinojo, kad galiausiai prieis tą pačią išvadą – jis neturėjo čia būti. Nes jeigu tą paskutinį momentą Alekas nebūtų sugalvojęs pasirodyti parodoje, vegetaras tikriausiai ir toliau sukinėtųsi po salę, savo teigiama aura džiugindamas susirinkusiuosius, užuot apturėjęs ne patį maloniausią pokalbį su Volturiu. Šiaip ar taip, vyriškis negalėjo atsukti laiko atgal ir viską pakeisti, tad jam neliko nieko kito, kaip tik susitaikyti su savo elgesio pasekmėmis.
Tamsiaplaukis nė neabejojo, kad tuo momentu, kai atsidūrė kambaryje, Elizaras jo kompanijos norėjo mažiausiai ir tikriausiai verčiau sau į draugiją būtų pasirinkęs bet ką kitą, tik ne jį, tačiau vis vien neketino išeiti, net jeigu taip padaryti tikriausiai ir būtų protingiau. Tiesa, prisiminus visus jo šiandienos veiksmus, turėjo būti aišku, kad šiandien Alekas nepasižymėjo didžiuliu protu, tad nereikėjo stebėtis, jog ir tolesnius jo sprendimus buvo galima laikyti kvailais. – A-atsiprašau. – sumurmėjo vyriškis, žodžiui veik užstringant gerklėje, nes ne, Aleko Volturio žodyne anksčiau jo nebuvo ir tuos kelis kartus, kai buvo priverstas išreikšti savo apgailestavimą, vampyras jį ištardavo pro tvirtai sukąstus dantis, veidą puošiant dirbtinei šypsenai. – Atsiprašau. – garsiau ir aiškiau pakartojo tamsiaplaukis, pasiryžęs ir toliau kalbėti, jei jau pradėjo atvirauti. – Už šio vakaro fiasko. Nes nemanau, kad norėjai man blogo, tiesiog nesu pripratęs, jog kas nors dėl manęs stengtųsi. Ir už tai, kad tada išėjau. Nenorėjau, kad viskas taip baigtųsi. Nenorėjau, kad apskritai baigtųsi. – lėtai kalbėjo Alekas, vis dėlto, abejodamas, ar atsiprašymo pakaks, tačiau šiuo metu neturėjo, ką daugiau pasiūlyti. – Žinai, kokia yra pagrindinė mūsų problema, Elizarai? Mes per mažai kalbamės. Nes aš iki pat šios minutės nežinojau, kaip tu jautiesi mano atžvilgiu. Ir turbūt tu taip pat neįtarei, kiek man reiški. Vienintelis kartas, kai apie tai užsiminėm, buvo per tą trumpą susirašinėjimą. Kai tikriausiai nei vienas nežinojome, kiek tuose žodžiuose yra tiesos. – tęsė vyriškis, pamažu atsistojo ir neskubėdamas nužingsniavo link sofos, kur matė gulint vegetarą, sustodamas visai netoli jo. – Tau su manimi nebūtų lengva, Elizarai. Tikriausiai didžiąją laiko dalį varyčiau tave iš proto ir erzinčiau labai nei kas nors kitas kada nors galėtų. Ir galbūt tu ne kartą norėsi man tvoti iš kočėlo. – garsiai svarstė juodaplaukis ir prisėdo ant tos pačios sofos krašto. – Yra vienas „bet“. Nepaisant viso to, aš nesu pasiryžęs tavęs paleisti. Taip, vis dar manau, kad esi nusipelnęs daug geresnio partnerio už mane. Bet aš noriu pabandyti. Nes nemanau, kad kada nors sau atleisčiau, jei dabar tave paleisčiau, nė dorai nepamėginęs ko nors pradėti. – iškvėpė Alekas ir pagaliau pasuko galvą link Elizaro, atkakliai mėgindamas sugauti jo žvilgsnį. – Žinoma, jei tu nori man suteikti dar vieną šansą. – tyliau pridūrė tamsiaplaukis ir pagaliau nutilo, jau neturėdamas, ką pridurti, nes dabar noriai perdavė vadžias į vegetaro rankas, pats atsisakydamas situacijos kontrolės, nes manė, kad šiuo atveju derėtų taip pasielgti. Vyriškis nežinojo, ko dabar reikėtų tikėtis, tad mentaliai pasiruošė pakilti iš savo vietos ir be jokių atsikalbinėjimų išeiti pro duris, jeigu Elizaras nutartų, kad Alekas yra to nevertas, vis dėlto, tikėdamasis, jog neteks to daryti.


“But my hips have missed your hips, so, let's get to know the kicks. Will you sway with me? Go astray with me?”
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5240

Eleazar Yahir Denali
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Darbo kambarys   Kv. 06 08, 2017 8:01 pm

Vyras tingiai stebėjo aplink sklandančias dulkių daleles, pasiruošęs alkoholyje nuskandinti visą krūtinę spaudžiančią gėlą, kuomet kvapą užgniaužė Aleko lūpas palikęs vienas vienintelis žodis, kurį gerokai nuvertindamas pašnekovą Elizaras nesitikėjo išgirsti. Jo širdis išdavikiškai apsalo, vegetarui atsargiai nuryjant seiles, jog jomis nepaspringtų ir netikėtai nustojant alsuoti tam, jog netyčia nepraleistų tolimesnių jo žodžių pro ausis. Liežuviu lėtai apvedęs išsausėjusias lūpas jis viltingomis akimis stebėjo Volturį, palengva renkantį žodžius, kas vėlgi buvo labai neįprastas vaizdas, Elizarui susimąstant kokiam skaičiui individų teko garbė išvysti šią Aleko pusę. Vos ši mintis apsilankė jo galvoje, vegetaras save nebyliai sudraudė, puikiai suvokdamas, kad visiškai nesvarbu, kiek žmonių per savo gyvenimą rūpinosi Alekas. Svarbu buvo tik tai, jog kažkokiu būdu Elizaras tapo vienu jų. -Aš negalėjau anksčiau tau papasakoti viso šito, nes norėjau, kad mane pasirinktum pats ir to sprendimo neįtakotų mano žodžiai. Norėjau, jog norėtum manęs dėl to, jog esu savimi, o ne todėl, kad pagalvė ilgiau neguodžia vienišomis naktimis. Ir bijojau, jog tiesiog pasinaudosi manimi vien todėl, jog tą akimirką buvau vienintelis, galintis tau bent jau dalinai suteikti tai, ko trokšti, - Elizaro balso tonas išdavė, jog pateikti pavyzdžiui, deja, yra jam kur kas artimesni nei kas galėtų įsivaizduoti, ne vienam Alekui šiame kambaryje su savimi ant pečių nešant ilgų metų naštą. Vegetaras ilgai kovojo, jog atsitiestų ir sau pripažintų, jog yra kažko vertas, todėl Aleko išėjimas jo viduje pažadino baimę, kurią giliai į jo pasąmonę įskiepijo prieš tai nenusisekę santykiai, jam nenorint, jog kažkam jo reikėtų tik todėl, kad jis ranka pasiekiamas ir visuomet pasiryžęs pildyti net menkiausias mylimojo užgaidas. Bet švelnus Aleko žvilgsnis ir atsargiai jo renkami žodžiai, kurie parodė, jog Volturis iš paskutiniųjų stengiasi neįskaudinti Elizaro privertė vegetarą pripažinti, jog klaidingą nuomonę susidarė ne tik tamsiaplaukis. Kol Volturis baiminosi, jog vyras bando jį paversti kažkuo, kuo jis nėra ir būti nenori, pats Elizaras tolo nuo Aleko nuogąstaudamas, jog pastarasis jį įskaudins taip pat, kaip padarė jo buvusioji, jam tik dabar, stebint tūkstančiu ilgiausių blakstienų apsuptas nuoširdžias Aleko akis suvokiant, jog vyras niekuomet šitaip su juo nepasielgtų. -Argi būtent taip ir neturėtų būti? Kuomet esi dieną iš dienos vedamas iš proto, kol galiausiai suvoki, kad buvimas kartu yra vertas bet kokios beprotybės? - Jis tyliai sukuždėjo, jo balsui ilgiau neskambant dalykiškai, tarsi žodžius jis būtų repetavęs prieš veidrodį ir veikiau įgaunant malonų ir švelnų toną, Elizarui lėtai kilstelint pirštus ir jų galais priglundant prie šalia sėdinčio Aleko skruosto. Kaip ir buvo tikėtasi, minimalus kontaktas tarp jųdviejų odos privertė ore skraidyti kibirkštis, jo odai akimirksniu pašiurpstant, o giliai pilve užgimstant alkiui kažko, kur kas didesnio nei nekalti prisilietimai. -Esi nusipelnęs milijono šansų, Alekai. Milijono darbo pasiūlymų. Milijono valandų laukimo. - Patyliukais kuždėjo vargiai judindamas lūpas, užmirštam buteliui nusiritant kažkur po sofa, kai Elizaras palengva atsisėdo, jo ir Aleko veidų ilgiau neskiriant nei penkiems milimetrams, kol vyriškis žvilgsniu lėtai glostė kiekvieną Volturio veido lopinėlį. -Aš pasiilgau tavęs, kad ir kaip beprotiškai tai skambėtų. Pasiilgau tavo odos šilumos, tavo balso skambesio, tavo juoko. Pasiilgau tavo rankų ant savo klubų. Tavo sunkaus alsavimo, kol turėjau tave visomis įmanomomis prasmėmis. Tavęs savyje, - Murmėjo tylesniu už vėjo šnarėjimą balsu, jo lūpoms retkarčiais atsitiktinai priartėjant prie Aleko, bet taip pilnai ir nesusiliečiant, kol rankomis jis lėtai slydo vyriškio pečiais ir nugara, tarytum bandytų prisiminti tai, ko atminti nė nebuvo iki galo ištrynusi. -Ką tu su manimi darai? - Retoriškai paklausė, menkutei šypsenai jo veide išduodant, jog labai dėl šito Elizaras neprieštaravo, ir nors toks stiprus potraukis neturėjo jokio logiško paaiškinimo, jam priešintis vyras ilgiau neketino. -Prašau nesužeisk manęs, Alekai, - Netikėtai pridūrė beveik iškvėpdamas šiuos žodžius į jojo nežymiai praviras lūpas, kurias geras penketą pastarųjų sekundžių Elizaras rijo akimis, jam sutinkant dėl Aleko kraustytis į kitą pasaulio galą, perplaukti vandenynus ir šokti nuo Everesto viršūnės, bet tik tuomet, jei kelionės pabaigoje Alekas vis dar tvirtai laikys jo ranką.



Nobody said it was easy. It's such a shame for us to part.

OH, TAKE ME BACK TO THE START.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : In Paris they simply stared when I spoke to them in French; I never did succeed in making those idiots understand their language
CLAIM : Matthew Daddario
PRANEŠIMAI : 604

Alec Hamish Volturi
But my dear, you are playing with fire and I’m the match.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Darbo kambarys   Kv. 06 08, 2017 11:10 pm

Alekas nebuvo iš anksto paruošęs įspūdingos kalbos, kuria siektų sužavėti vegetarą ir pavergti jo širdį, tad jam neliko nieko kito, kaip šįkart į pagalbą pasitelkti seną, gerą spontaniškumą, vampyrui manant, kad jau užtenka tylėti ir apsimetinėti, jog viską galima išspręsti nepravėrus burnos. Aišku, toks variantas jam būtų patikęs daug labiau, nes rizikuoti savo paties širdimi buvo be galo baisu, tačiau vienas labai svarbus veiksnys privertė vyriškį tam pasiryžti: Elizaras buvo to vertas. Todėl visos tamsiaplaukio galvoje susikaupusios abejonės bent jau laikino pranyko, užleisdamos vietą jo naujajam sprendimui, kuris iš dalies buvo netikėtas ir jam pačiam, bet Volturis nemanė, kad dėl jo gali tekti gailėtis ateityje, jam galint pasiguosti tuo, jog jis bent jau pabandė. – Suprantu. Ir tam tikra prasme tai buvo naudinga, nes nejaučiau spaudimo ir galėjau ramiai viską apgalvoti. Bet turi žinoti, kad niekada neketinau paprasčiausiai tavimi pasinaudoti. – prasitarė Alekas, svarstydamas, kas galėjo taip stipriai įskaudinti Denalį, kad šis jaustų pareigą šitaip saugoti save nuo galimos širdgėlos, tačiau tuo pačiu dabar nenorėdamas žinoti atsakymo, bet verčiau pats nusiteikdamas dėti pastangas, jog ir pats neatsidurtų juodajame Elizaro sąraše. Šiuo metu buvo aišku tik tai, kad nei vienas iš jų negalėjo atspėti, ką jiedviem žada likimas ir ką gali tekti patirti ateityje, tačiau vyras drįso manyti, jog kartu jie gebėtų įveikti visus jųdviejų kelyje pasitaikiusius sunkumus. Ir paprastai tamsiaplaukis buvo linkęs į stiprų pesimizmą, tačiau šiuo išskirtiniu atveju jo požiūris buvo gana optimistiškas, jam norint tikėti, kad galbūt viskas nebus taip blogai kaip galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, akį stipriai rėžiant visiems jų skirtumams, kurie dabar jau neatrodė tokie baisūs. – Nežinau, galbūt. – Alekas gūžtelėjo pečiais, nujausdamas, kad tikriausiai ateityje pasitaikytų tiek itin tamsių, niūrių dienų, kai atrodys, kad bet kurią akimirką gali kilti didžiulė audra, tiek giedrų, kupinų šypsenų, juoko ir šilumos, jam, visgi, negalint tiksliai pasakyti, kurių bus daugiau, tačiau nekantraujant sužinoti. Nes galbūt paslapčia vyras jau seniai troško ko nors panašaus, tos malonų nerimą keliančios nežinios, tiesiog nebuvo sutikęs asmens, su kuriuo galėtų dalintis savo dienomis. Arba buvo sutikęs, bet nė neįtarė, kad pastarasis ir bus jo raktas į tikrąją laimę.
Elizarui minimaliai prisilietus prie jo, tamsiaplaukis nejučia užmerkė akis ir droviai šyptelėjo, vegetarui negailint jam gražių žodžių net po to, kai Volturis toli gražu ne visada su juo buvo malonus ir vis dar nelaikė savęs tokiu ypatingu, kaip jį apibūdino vegetaras, vis dėlto, įtardamas, kad jam teks prie šito priprasti – prie šiltų žodžių ir komplimentų – kas, tiesą pasakius, vyrui neatrodė kaip labai sunkus išbandymas, jam netgi norint prie to priprasti. – Tai neskamba beprotiškai. Man taip pat tavęs trūko. – pripažino Alekas ir atsimerkė, pažvelgdamas tiesiai į visai šalia esančias Elizaro akis, suvokdamas, kad sako grynų gryniausią tiesą, net jeigu anksčiau nenorėjo tos minties įsileisti į savo galvą ir sau tvirtino, jog yra priešingai. Tačiau faktai kalbėjo patys už save, tamsiaplaukiui vėlei pametant galvą tą pačią akimirką, kai vėl susidūrė su vegetaru, o tai tik įrodė, kad ne, Volturis tikrai jo nepamiršo ir neketino artimiausiu metu pamiršti, bet verčiau drauge sukurti daugiau akimirkų, kurias galėtų įtraukti į savo mėgstamiausių prisiminimų sąrašą. – Galėčiau tavęs paklausti lygiai to paties. – Alekas tyliai nusijuokė ir nežymiai papurtė galvą, drįsdamas manyti, kad jiedu pakliuvo į tą patį voro numegztą tinklą, bet, rodos, nei vienas dar nebuvo nusiteikęs bandyti iš jo išsilaisvinti. Tiesa, kiti Elizaro ištarti žodžiai privertė vyriškį surimtėti, jam mažiausiai norint padarytų ką nors, kas galėtų įskaudinti vyriškį, nes norėjo dar kartą jo matyti tos išraiškos, to begalinio trapumo, nes net jeigu Denalis turėjo būti saugomas kaip tikrų tikriausia brangenybė, jam nebuvo galima sudužti ir Alekas buvo pasiryžęs padaryti viską, kas jo valioje, kad taip daugiau niekada nenutiktų. – Pažadu. – tvirtai ištarė jaunuolis, nes nors ir nebuvo taip stipriai užtikrintas savo galimybėmis, jis žinojo, kad stengsis iš visų jėgų, jei tik to reikės. Nusprendęs, kad jie turbūt jau išsakė viską, ką norėjo, tamsiaplaukis ilgiau nebegalėjo atsispirti jam tiesiai prieš nosį pakištai pagundai, todėl jau netrukus priglaudė delną prie Elizaro skruosto ir palinko į priekį, įveikdamas tuos paskutinius juos skiriančius milimetrus ir sugaudamas vegetaro lūpas savosiomis, artimiausiu metu nė neketindamas paleisti jo iš savo glėbio.


“But my hips have missed your hips, so, let's get to know the kicks. Will you sway with me? Go astray with me?”
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5240

Eleazar Yahir Denali
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Darbo kambarys   Kv. 06 08, 2017 11:53 pm

Nors didžioji dalis pagalvotų ar išsakytų žodžių buvo pertekę pykčiu, nė vienam jų nesant patenkintu susidariusia situacija, bet nežinant ko griebtis, jog ką nors pakeistų, juose taip pat buvo ir lašelis tiesos. Alekas su Elizaru priklausė skirtingiems pasauliams, vegetarui be perstojo trokštant būti žmonių būryje, žavintis visais gyvenimo suteikiamais atributais ir sviedžiant save į ugnies sūkurį pirmai progai pasitaikius. Volturis tuo tarpu į viską žiūrėjo kur kas subtiliau, pirma įvertindamas situaciją, o tik tuomet imdamasis veiksmų ir darydamas absoliučiai viską, jog kelyje link savo tikslo susidurtų su kuo įmanoma mažiau gyvųjų. Apart vargiai suderinamų jų asmenybių, koją kišo ir persipynusi jųdviejų praeitis, Elizarui net ir buvus Volturių gretose niekuomet tyčia neatėmus kieno nors gyvybės, kol tuo tarpu ši užduotis Alekui su laiku tapo kasdienybe, vegetarui nuoširdžiai bijant net paklausti ar atlikinėjant Aro pavestus Kryžiaus žygius išvalyti pasaulį nuo "prasikaltusiųjų", dalis jo tolimoje sielos kertelėje nesidžiaugė turima galia, vampyrui nesant tikru ar tikrai nori išgirsti atsakymą. Buvo tūkstantis ir ko gero keli šimtai kitų ženklų, liudijančių, jog šie santykiai pasmerkti žlugti, jo draugei Rozali galint paporinti, kuo baigiasi romanai tarp vegetarų ir Volturių, bet Elizarui užteko pajusti Aleko artumą, jog visos tos priežastys netektų prasmės. Vampyras buvo pasiryžęs sulaužyti visas taisykles, sunaikinti visus stereotipus ir užčiaupti visus tuščiažodžiaujančius, jei dienos pabaigoje gaus galimybę laikyti Aleką savo rankose, tik Volturio šypsenai, tokiai kerinčiai ir nepamirštamai, priverčiant jį vėl prisiminti, ką reiškia būti gyvu. Ištisus dešimtmečius Elizaras klajojo po pasaulį nežinodamas ko ieško, su kiekviena į priekį slenkančia diena prarasdamas vis didesnę dalį gyvenimo džiaugsmo, palengva jausdamas, kaip žmogiškumas jo viduje silpsta ir nyksta, nesvarbu kokiu būriu žmonių jis save apsupo, viskam pasikeičiant tąnakt bare, kuomet atrodė, jog tylinti širdis krūtinėje bet kurią akimirką vėl atgims. Jų laukė ilgas ir sunkus kelias vienas kito pasitikėjimo link, bet kol kas Elizaras tiesiog nusprendė paprasčiausiai mėgautis Aleko kompanija ir trumpam pamiršti apie visas nuoskaudas, baimes ir apačioje laukiančius du šimtus žmonių. Šios akimirkos su Aleku buvo tarytum desertas po itin ilgų ir negardžių pietų, Elizarui nusprendžiant daryti viską, jog pasimėgautų juo iki maksimumo. Tvirtu balsu vampyro ištartas pažadas privertė vegetaro lūpų kampučius akimirksniu trūktelėti į viršų, mat koncentracija Aleko veide ir visiškas jo rimtumas, tarsi į Volturio rankas vyras būtų patikėjęs kodus nuo branduolinių raketų, o ne savo širdį, buvo iki skausmo žavūs. Jis būtų tai pakomentavęs balsu, bet šmaikščią repliką iš jo savo lūpomis pasivogė Alekas, švelniam bučiniui netrunkant virsti visą mišką sunaikinti galinčiu gaisru, vyrui paskanaujant apatinės vampyro lūpos liežuviu prieš paraginant jį labiau praverti lūpas, jog galėtų ypatingos svarbos tyrimą pratęsti ir jo burnoje, Elizarui be jokio gėdos jausmo išleidžiant kimų, pasimėgavimo kupiną garsą, kuomet jų liežuviai susilietė tarpusavyje. Kaip po akimirkos jis atsidūrė ant Aleko, kojomis apsivijęs pastarojo liemenį, pasakyti negalėjo nė pats vampyras, jam tiesiog leidžiant sau ištirpti Volturio glėbyje, kiekvienam papildomam ir netikėtam prisilietimui jį svaiginant labiau už išgertą viskį, dėl ko Elizaras tvirtai tikėjo Aleko lūpas esant pavojingas, nes jose paklysti buvo nepaprastai lengva, vyrui stipriai abejojant ar nori rasti kelią atgal į realybę.



Nobody said it was easy. It's such a shame for us to part.

OH, TAKE ME BACK TO THE START.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : In Paris they simply stared when I spoke to them in French; I never did succeed in making those idiots understand their language
CLAIM : Matthew Daddario
PRANEŠIMAI : 604

Alec Hamish Volturi
But my dear, you are playing with fire and I’m the match.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Darbo kambarys   Pen. 06 09, 2017 1:32 am

Alekas nebūtų galėjęs atspėti, kiek galėtų trukti šis jųdviejų užmegztas romanas, tačiau vampyras žinojo tik tiek, kad, nepriklausomai nuo to, ar jis baigsis vos po kelių savaičių ar užsitęs gerokai ilgiau, jis stengsis mėgautis kiekviena drauge praleista akimirka ir nepriimti nieko už gryną pinigą, nes suvokė, kad tokios progos nesimėto kur papuolusios. Tamsiaplaukis nujautė, kad dėl to daugiau problemų gali turėti ne jis pats, o Elizaras, dėl to, jog išdrįso susidėti su Volturiu, vyriškiui negalint pasigirti turint nepriekaištingą reputaciją vampyrų bendruomenėje, tikriausiai ne vienam jų mielai sutinkant suvaryti kuolą jam į širdį, jeigu tik pasitaikytų tokia galimybė. Alekas net negalėjo jų už tai kaltinti, nes žinojo, kad yra to nusipelnęs už visus savo „žygdarbius“ ir galint su tuo susitaikyti, jį, visgi, truputį neraminant faktui, jog dalelė tos neapykantos gali būti atseikėta vegetarui, kuris su tuo neturėjo nieko bendro. Tačiau galbūt pats Elizaras suvokė visas rizikas ir įtarė, kad būtų galima išvardinti galybę priežasčių, kodėl jie neturėtų būti kartu, kitaip tikriausiai nebūtų sutikęs savo laiko leisti su buvusiu Volturiu.
Vėl liestis prie vegetaro buvo tikrų tikriausia atgaiva, Alekui nė pačiam nesuvokus, kaip stipriai jam šito reikėjo, vyrui neabejotinai neužtekus vieno karto, kad visiškai juo pasigardžiuotų, tad vertinant naujai suteiktą šansą dar geriau susipažinti ne tik su Denalio vidumi, bet ir išore, jam nekantraujant pradėti šią ekskursiją. Tamsiaplaukis godžiai įsisiurbė į Elizaro lūpas, visoms dvejonėms ir neužtikrintumui išgaruojant, vos tik vyras nutarė jam atsakyti tuo pačiu, nebijodamas pasiimti tai, ko norėjo. Aleko rankos netrukus sutartinai išsitiesė į priekį, platūs delnai tvirtai apglėbė vegetaro sėdmenis ir prisitraukė jį dar arčiau, nepaisant to, kad juos ir taip vargiai skyrė labai menkas atstumas, visą tą laiką nenustojant mėgautis labiau įrausti spėjusiomis jo partnerio lūpomis. Vis dėlto, vampyras nelabai norėjo, kad juos užtiktų, ypač tokioje vietoje, kur greičiausiai svečiams net nebuvo galima būti, tad jis pamažu atsitraukė nuo Elizaro lūpų, savąsias priglausdamas prie jo kaklo ir neatsilaikydamas norui grybštelėti odą dantimis, prieš prisimindamas, savo ankstesnę mintį, kurią ketino išsakyti garsiai. – Ar tau būtina čia likti? Nes jei visi tavo darbai jau atlikti ir komanda galėtų susitvarkyti be tavęs, aš mielai padėčiau tau nusigauti iki namų. Ir galbūt netgi užsukčiau išgerti arbatos. – juodaplaukis šyptelėjo ir pakštelėjo vegetaro skruostą, savaime aišku, nė neplanuodamas šį vakarą leisti gerdamas karštus gėrimus su Elizaru ir aptarinėjant naujausius pasaulio įvykius, bet turėdamas visai kitokių užmačių, kurios toli gražu nebuvo tokios doros. Galbūt kurį kitą vakarą Alekas ir sutiktų tuo užsiimti, tačiau tikrai ne šiandien, jam labiau norint, kad jo žavusis palydovas vaizdžiai ir be jokių suvaržymų parodytų, kaip buvo jo pasiilgęs.


“But my hips have missed your hips, so, let's get to know the kicks. Will you sway with me? Go astray with me?”
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5240

Eleazar Yahir Denali
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Darbo kambarys   Št. 06 10, 2017 12:37 am

Net jeigu Alekas nebūtų su tuo sutikęs, Elizaras matė jame daug gėrio, kuris ir sužadino vegetaro susidomėjimą tąnakt, tamsiaplaukiui ilgiau neprimenant stačiokiško ir iš akmens iškalto Aro pakaliko, be jokių dvejonių vykdančio kiekvieną vado paliepimą. Prireikė laiko, kol vampyras įsisąmonino, jog toji dalis visuomet buvo Volturio viduje, jam tiesiog kruopščiai slepiant visas silpnybes, kad pastarosios lemiamą akimirką nebūtų panaudotos prieš jį patį. Ši mintis savotiškai vertė jį Aleku žavėtis dar labiau, jam negalint neatjausti ilgus metus save varžiusio vampyro, kuris nepaisant visko, niekuomet neprarado tikrojo savęs. Mintis, jog švelni, menu besidominti ir laidanti pačius lėkščiausius juokelius Aleko pusė visuomet slypėjo jo viduje, net ir tuomet, kai nesiginčydamas vykdė paskirtus nurodymus vertė Elizarą vyrą glustelėti arčiau savęs, jam negalint nė nutuokti, kaip Volturiui visus tuos metus buvo sunku. Todėl vegetaras užsibrėžė padaryti viską, jog sukurtų aplinką, kurioje Alekui ilgiau nereikėtų apsimetinėti ir meluoti pro sukąstus dantis, jam trokštant, kad vampyras šalia jo jaustųsi nevaržomas ir visiškai saugus.
Elizaras staiga negalėjo prisiminti nė vienos pagrįstos priežasties, kodėl ištisus mėnesius praleido be Volturio lūpų, jiems galėjus susitikimo datą nukelti mažiausiai septyniomis savaitėmis anksčiau, bučiniais dalijantis po giedru Islandijos dangumi, laikui, kurį jie pasirinko tylomis užsidaryti savyje ir apsimetinėti, jog tarp jųdviejų nieko nėra, išnykstant be galimybės jį atsigriebti. Bet užtat priešakyje jų laukė ganėtinai pozityvi ateitis, jam neketinant kartoti tų pačių klaidų ir trokštant kiekvieną sekundę praleisti taip, tarsi ji būtų paskutinė. -Mm? - Nutęsė veik grobuoniškomis akimis stebėdamas jo pažymėtas Aleko lūpas, apdujusioms smegenims ne iš karto įsisavinant, ko Volturis jo klausė. Vos suvokęs, kad tamsiaplaukis trokšta veiksmą perkelti į privatesnę teritoriją, Elizaras išsišiepė, lyg būtų laimėjęs tik jam vienam suprantamą prizą. -Žinai, arbata visai gardi būtų ir čia, - Pakomentavo lyg tarp kitko, nors jiedu abu žinojo, jog kalba eina toli gražu ne apie karštuosius gėrimus. -Tiesą sakant, rizika būti užtiktiems ją gurkšnojant atrodo pernelyg gundanti atsisakyti, - Netrukus pridūrė kimesniu nei įprastai balsu, Elizarui pasinaudojant turimu pranašumu ir nepadoriai pasitrinant į apatinę pono Aleko kūno dalį, jo klubams delikačiai siūbuojant taip, tarytum būtų tam sutverti. Tik pajutęs, jog susigrąžino Volturio dėmesį ir pažadino geismą jo viduje iš naujo, Elizaras godžiai įsisiurbė į jo lūpas, nešvarų žaidimą tęsdamas dar minutę ar kitą, kol galiausiai lyg nesugaunamas vėjas išslydo iš Aleko glėbio ir atsidūrė prie durų su Volturio atsineštu šampano buteliu rankoje. -Tai eini ar ne? - Pasiteiravo nekaltu balsu, drįsdamas net kelis kartus meiliai sumirksėti blakstienomis, tarytum suvelti plaukai ir paburkusios nuo ilgo bučiavimosi jo lūpos bei akivaizdžiai išsiderinęs kvėpavimas neišduotų, jog jis greičiausiai didesnė sumaištis už patį Aleką, kurį Elizaras siekė truputį paerzinti, jo pirminiam planui atsiliepiant ir jo paties kondicijai. Jei, žinoma, galima apie tai spręsti iš netikėtai nežymiai ankštesnių tapusių jojo kelnių.



Nobody said it was easy. It's such a shame for us to part.

OH, TAKE ME BACK TO THE START.
Atgal į viršų Go down


Sponsored content


RašytiTemos pavadinimas: Re: Darbo kambarys   

Atgal į viršų Go down
 
Darbo kambarys
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11
 Similar topics
-
» KAMBARYS # 007
» Darbo birža
» DARBO KABINETAS:
» PERSIRENGIMO KAMBARYS m:

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
sveiki atvykę į Forks miestelį! :: Versalio rūmai-
Pereiti į: