sveiki atvykę į Forks miestelį!


 
FORKS
MIESTELIS

Share | 
 

 Svetainė

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
Pereiti prie : Previous  1, 2, 3  Next
AutoriusPranešimas
avatar

PRANEŠIMAI : 6091

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Sk. 08 21, 2016 3:23 am

Demetrijai atšovus nė trupučio ne mažiau sarkastiška replika, šviesiaplaukei visgi sugebant išlaikyti rimtą veidą, Veronika tik pavartaliojo akis, nuspręsdama skelbti merginą šio raundo nugalėtoja, niekam negalint suabejoti, jog tarp jų abiejų, medžiotoja pasižymėjo truputį aštresniu liežuviu, kol tuo tarpu Vera švaistėsi nekaltomis frazėmis ir pajutusi, jog kažką netyčia įžeidė puldavo atsiprašyti. Galbūt didžiausia moters neganda ir buvo jos plati, pusę pasaulio talpinanti širdis, atnešusi šviesiaplaukei beribes skausmo jūras, kuriose panelė ir toliau atkakliai skendo net ir iki šių dienų, niekaip nesugebėdama išsiropšti į krantą. Net ir dabar, Demetrijai dalijantis paskutinių Mūzos gyvenimo akimirkų nuotrupomis, Veronika sėdėjo patempusi lūpą, kalytę geriausiu atveju glosčiusi du kartus per visą savo egzistenciją ir vis tiek negalėdama neužjausti prieš porą metų amžino atilsio atgulusio šuns. -Matyt pats metas tamstai praplėsti horizontus. Žinai, pagaliau susirasti ką nors, kas myli gyvūnus lygiai taip pat, kaip tave, - Veronika žaismingai kumštelėjo Demetrijai į pašonę, visai ne subtiliai siūlydama savo kandidatūrą, kurią vainikavo keliais vyno gurkšniais, šypsenai vis noriau pasirodant panelės veide.
Medžiotoja visuomet pasižymėjo iškalbingumu, ir dabar merginos neapvildama, ir pažerdama saują minčių iš savos perspektyvos, kuri nebūtinai sutiko su Veronikos, bet iš tiesų davė moteriai peno pamąstymams. Veronika pati buvo įsitikinusi, jog nevalia kito asmens gyvenimo nugyventi už jį patį, kiekvienam individui klojant savo kelią ir stumiantis pirmyn, nepaisant karčių nusivylimų ir skaudžių nesėkmių. Tai, kad ir kaip ten bebūtų, nekeitė fakto, jog sau svarbaus asmens viltis ir svajones moteris sudaužė pati, į šipulius sutrypdama visas galimybes ir trankiai užtrenkdama duris pastarosioms nė pilnai neatsivėrus. -Nė vienas tavo išvardytų dalykų nepaverčia to ką padariau mažesne blogybe, - Ji liūdnai šyptelėjo, puikiai žinodama, jog draugė deda visas įmanomas pastangas išvaikyti virš Veronikos galvos susikaupusius tamsius debesis, ką panelė, be abejonės, vertino, visgi negalėdama atgalia ranka nubraukti fakto, jog įskaudino mylimą žmogų vien todėl, jog dar šeši tūkstančiai sukų pasaulyje padarė tą patį. Visgi, Demetrijos paporinta istorija apie laimingą Keneto pabaigą suteikė moteriai vilties, jog tokios sulauks ir Oskaras, nusipelnęs jį mylinčios moters, didelės šeimos ir namo užmiestyje su kiemu, kuriame klegėdami žaistų vaikai, Veronikai net įstengiant nusišypsoti, kai vos nepaspringo vynu, draugei neapsiribojant ties vienu pasakojimu ir netrukus prabylant apie dar vieną bendrą jų pažįstamą. Iš girdėtų pokalbių apie Bjanką, mergina žinojo tamsiaplaukę esant truputį gyvenimo nuskriaustą, bet dėl šito nė trupučio ne prastesne jauna moterimi, dėl ko turėjo džiaugtis buvusio vyro laime, kurios jis ieškojo pakankamai ilgai, jog būtų nusipelnęs kiekvienos palaimos akimirkos. Bet atėjus sekundei visa tai išsakyti balsu, rausvos panelės lūpos liko praviros, jokiam garsui neišsprūstant ir nepertraukiant įsivyravusios truputį nejaukios tylos. -Gal užsisakom picą? - Ir štai, lyg du kartus suplojus rankomis, grįžo mechaniškoji Veronikos pusė, moters lūpoms išsikreipiant į šypsnį, kurio tokiu nė pavadinti nebuvo įmanoma, jai į rankas pastveriant Demetrijos telefoną, siekiant internete susirasti artimiausios picerijos numerį. -Tu juk valgai pievagrybius, ar ne? - Pasiteiravo ištuštindama savo prieš akimirką dar pilna buvusią taurę, Veronikai įtemptai naršant po svetaines, net jeigu akys absoliučiai nieko prieš save nematė.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27578

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Sk. 08 21, 2016 4:12 am

Veronikai taip skaudžiai sureagavus į istoriją, kurią Demetrija norėjo atpasakoti kuo glausčiau, kad nė viena nespėtų susigraudinti, medžiotoja tik šyptelėjo savo perdėtai visus mylinčiai draugei, trumpam netgi suimdama josios ranką, lyg tai Vera būtų palaidojusi augintinį ir Demetrija turėtų ją guosti. Visgi, josios šviesiaplaukės draugės gedulinga nuotaika ilgai nesitęsė, Veronikai po akimirkos jau peršantis medžiotojai į porą, į ką Demetrija atsakė itin teatrališkai pavartydama akis ir sunkiai atsidusdama, it staiga būtų labai suirzusi dėl tokio jos pasisakymo. – Tai gal galėjai įsiterpti kur nors tarp mano milijono sužadėtuvių ir lakstymo nuo vyro prie vyro? Dabar vėl skirkis, pildyk popierius... – išpyškino lyg būtų nuoširdžiai nusivylusi gyvenimu, netrukus visgi nusijuokdama ir petimi trumpam pasiremdama į Veronikos petį. – Tu vis dar esi mano pirmoji meilė. Šitam neprilygs joks šunų heiteris,- pažadėjusi Veronikai amžiną meilę, atėmė iš jos butelį, pastarajam keliaujant nuo vienos merginos lūpų prie kitos, taurėms staiga tapus visiškai nereikalingu atributu.
Faktas, kad Veronika savo širdyje talpino veik visą pasaulį, turbūt ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios draugės kartais nesuprasdavo viena kitos. Taip, kaip dabar. Nuo pat gimimo auklėta kitaip nei kiti vaikai, Demetrija išaugo kiek mažiau jautri aplinkai, kadangi toks silpnumas josios brangiam tėveliui buvo nuodėmė. Tai nereiškė, kad neturėjo visų normaliam žmogui reikalingų atributų, net ir į jos smegeninės komplektą įeinant gebėjimui užjausti, suprasti ar jausti kaltę. Tačiau šviesiaplaukė nesikrimto dėl kitų taip stipriai. Na, bent jau ne tokioje situacijoje. Ir jos šviesi galva neišnešė, kaip Veronika gali save šitaip žlugdyti dėl to, kas pasitaiko jeigu ne kiekvienam, tai bent kas antram žmogui. Visgi, daugiau tikinti, kad šitai yra pakankamai normalu ir Oskaras tikrai susitvarkys, mergina neplanavo, joms abiems turint skirtingas nuomones, kurių nė viena neatsisakys. Akimirką, kai pamatė Veros reakciją, šviesiaplaukė stipriai suspaudė lūpas tarpusavyje, susimąstydama, kad jai tikrai būtų pats laikas išmokti laiku užsičiaupti. – Aš nežinau, ar jie tikrai kartu kaip pora. Tiesiog paskutiniu metu nemažai bendravo, jis padėjo Bjankai susidoroti su tam tikrais sunkumais ir ji, panašu, atsilygino jam tuo pačiu,- suskubo paaiškinti, nors šiaip jau nebesuvokė, kodėl tiksliai Vera taip sureagavo ir ko ji tikisi iš šito buvusiojo. – Žinoma,- atsakė kiek per daug entuziastingai, netrukus išsitiesdama ant sofos, o kojas permesdama per jos atlošą. – Galėsi atidaryti duris. Gal picą pristatys koks dailus išvežiotojas, o po to žinai kaip viskas būna... – sumurmėjo žiūrėdama į lubas, ties Veronika grįždama tik kai ši jos pasiteiravo apie pievagrybius. – Mhm. Noriu tos su pievagrybiais, krevetėmis ir kumpiu,- iš anksto išdėstė pageidavimus, sėkmingai ignoruodama faktą, kad jos kaip ir buvo pasiruošusios šį tą užkąsti.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6091

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Sk. 08 21, 2016 1:23 pm

Išlaikiusi savo duotą pažadą dar sykį nepulti į ašaras, Veronika sugebėjo susiturėti, išgelbėdama ir Demetrijos kailį, kuri neabejotinai būtų prisidėjusi prie gedulo maršo, pernelyg stipriai išsiilgusi savo kudloto šunyčio. Vietoj to, panelė suskubo nukreipti temą kita linkme, kas savaime aišku privedė moteris prie diskusijos ar Veronika būtų geras visų Demetrijos buvusiųjų pakaitalas, abiems šviesiaplaukėms vienaip ar kitaip jau žinant atsakymą. -Iš skyrybų galima išpešti ir trupučio naudos. Visus nuo Natanielio nusuktus pinigus panaudotume statant namelį prie jūros kur nors Amerikos pakraštyje, apsuptos labradorų ir buldogų, - Pasiūlė puikią alternatyvą, kuri visuomet Demetrijai galės atstoti planą b, jei gyvenimas su Natanieliu staiga nenusisektų. Kas, žinoma, nebuvo labai tikėtina, bet Veronika garsėjo savo naivumu, taigi buvo pasiryžusi laukti mylimosios kad ir visą likusį gyvenimą.
-Be to, nėra taip, jog šitaip alinu save tik todėl, jog kažką nuskriaudžiau, - Po akimirkos tylos pridūrė, norėdama geriau paaiškinti draugei susidariusią situaciją, panelės jaučiamam skausmui turint ir savanaudiškę potekstę. -Aš praradau draugą. Asmenį su kuriuo dieną iš dienos gyvenau ketverius metus. Asmenį su kuriuo dalinausi kiekvienu atodūsiu, kiekviena paslaptimi, kiekviena šypsena. Juk nėra taip, jog absoliučiai nieko jam nejaučiau. Tiesiog tie jausmai neprilygo tam, ką jis jautė man, kas mano atžvilgiu nėra teisinga, nes Oskaras nenusipelnė gyventi nepilnavertiško gyvenimo, - Išsakiusi viską, ką buvo galima išsakyti šia tema, Veronika tiesiog atsiduso, akmeniui nuo krūtinės stebuklingai neišnykstant, kaip kad ji tikėjosi, kas reiškė, jog sulopyti save reikės kur kas daugiau nei butelio vyno ir vienos terapijos sesijos. -Tau nebūtina jų teisinti. Jie du suaugę žmonės. Neabejoju, jog abu bus labai laimingi, - Sausai ištarė Demetrijai nusprendus pataisyti situaciją ir truputį išsiplėsti šia tema, Veronikai savo ruožtu nė nepakeliant akių į draugę, mat pagaliau sugebėjo atrasti ieškotą numerį. Demetrija buvo teisi, mergina į savo buvusį vyrą negalėjo reikšti jokių pretenzijų. Ir nereiškė, seniai užnugaryje palikusi tas dienas, kai atkakliai jo laukė parymusi prie langelio. Bet Rendalas buvo jos pirmoji meilė, kuri turėjo keistą efektą užsilikti širdyje, nepaisant to, kiek laiko prabėgtų. Ir nors dalis jos džiaugėsi, jog vyras sau rado nuostabią moterį, kuri sugebėjo užgydyti praeities žaizdas, Veronika negalėjo kartu pamiršti, kaip vampyro lūpos degino josios truputį daugiau nei prieš mėnesį. Galų gale, panelė buvo tiesiog žmogus – klystantis, pavyduliaujantis be pagrindo, darantis pačius absurdiškiausius sprendimus vien todėl, jog tą akimirką taip pasirodė geriausia. Ir faktas, jog Rendalas pagaliau pajudėjo į priekį, galbūt ir galėjęs praskaidrinti jos vakarą bet kurią kitą dieną, dabar nedžiugino, panelės kūnui pernelyg skaudant absoliučiai visur, jog galėtų džiūgauti dėl kitų laimės ir tuo pačiu metu dėl šito nesigūžti, lyg plakama botagu. -Matai, net mūsų skoniai sutampa, - Ji nusiuntė oro bučinį Demetrijos link, meiliai suraukdama nosį ir šitaip grįždama prie pradinės jų temos, kažkam kitame laido gale sutraškant, o tuomet moteriškei greitakalbe ištariant picerijos pavadinimą, kurio Veronika nebūtų atkartojusi net ir labai norėdama. Išdėsčiusi savo užsakymą ir tik dabar pastebėjusi, jog po truputį veliasi liežuvis, ji galiausiai nutėškė telefoną ant sofos ir suplojo delnais. -Sakė bus už dvidešimt minučių, - Pranešė džiugias naujienas vėl siurbtelėdama vyno, kuris butelyje ėjo į pabaigą, Veronikai dėl šito nesisielojant, mat šaldytuve mėtėsi dar trys.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27578

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Sk. 08 21, 2016 7:24 pm

Klausydamasi Veronikos plano, iš paskutiniųjų stengėsi sutramdyti prasiveržti ketinančią šypseną, dėl ko josios lūpų kampučiai vis trūkčiojo, šviesiaplaukei turint nukreipti akis į šalį, kad apsiramintų ir toliau galėtų rimtai žvelgti į draugę. – O tu viską apgalvojai,- krenkštelėjusi ir vėl trumpam nukreipusi žvilgsnį į šoną, kad giliai įkvėptų, galiausiai ramiai atsakė, diplomatiškai linktelėdama, lyg josios būtų kokiame verslo susitikime ir sparčiai artėtų link abiems pusėms naudingo susitarimo. – Ryte paskambinsiu skyrybų advokatui,- galiausiai paskelbė po dramatiškos pauzės. Žinoma, su vyru skirtis artimiausiu metu neketino, tačiau atsarginis planas nelaimės atveju dar niekam nepakenkė ir Demetrija mielai sutiktų kartu su Vera dingti į kokį pasaulio užkampį, kur jos viena kitą išgelbėtų nuo pražūties po nenusisekusių santykių. Plius, pasak merginos ten būtų šunų taigi atsisakyti pasiūlymo būtų buvę tiesiog nuodėminga.
Merginai prisipažinus, jog yra slegiama ne tik kaltės, Demetrija aukščiau kilstelėjo antakius it ragintų ją kalbėti toliau, kadangi dabar šviesiaplaukė nuoširdžiai nesigaudė, kuri Veronikos santuokos ir išsiskyrimo dalis ją žeidė labiausiai, bet labai norėjo suprasti. Išklausiusi moters, visą tą laiką kol ji kalbėjo žvelgdama sau į rankas, medžiotoja tik eilinį kartą sunkiai atsiduso, netrukus nutaisydama kuklią šypseną. – Na, bent jau galėjai parbėgti pas draugus, kuriuos turi dar ilgiau,- nežinojo, ką dar galėtų pasakyti. Nemokėjo paguosti žmogaus, iš kurio gyvenimo buvo išplėštas vienas svarbiausių ir artimiausių asmenų. Galėjo tik parodyti pirštu į save pačią, patikindama moterį, kad nesvarbu, kas vyktų josios gyvenime, kokie žmonės į jį ateitų ar išeitų, jų draugystė išliks pastovi, ir aplinkui galbūt dar milijoną kartų keisis viskas, tik ne Demetrijos meilė ir visapusiškas atsidavimas draugei, Veronikai visų audrų sūkuryje visuomet galint rasti prieglobstį medžiotojos glėbyje. – Aš ir neteisinu. Tiesiog norėjau pasitaisyti, kadangi tikrai nežinau, kokio tipo yra jų santykiai. Nesinorėtų pradėti skleisti melagingos informacijos,- tyliai murmtelėjo. Demetrija iš tikrųjų nebuvo linkusi skleisti gandų, bet tiesos buvo ir tame, kad bandė kiek sušvelninti situaciją po to, kai pamatė, kokią merginos reakciją iššaukė. Demi suvokė, jog Veronika, turėdama tokią gerą širdį, tikrai linkėjo buvusiam vyrui laimės, bet taip pat galėjo įsivaizduoti, jog šiek tiek skaudu yra suvokti, jog kadaise taip karštai mylėtas vyras dabar gyvena visiškai kitokį gyvenimą, galimai su nauja moterimi jame. – Vienodas skonis maistui ir skirtingas vyrams. Sėkmingos draugystės receptas,- kiek pasitaisiusi nuotaiką, o gal tiksliau vynui ją pataisius, iškėlė į viršų nykštį, netrukus suskubdama gaudyti Veronikos pasiųsto bučinio, kurį prilipdė sau ant skruosto. – Jeigu pristatys laiku, atiduosiu tave vietoj arbatpinigių,- suburbėjo pasižiūrėdama į neegzistuojantį laikrodį ant riešo, mintyse nuimdama laiką, nors net nežinojo, kiek tiksliai dabar valandų.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6091

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Sk. 08 21, 2016 8:10 pm

Net ir po didžiausio emocinio protrūkio ir ašarų pakalnės dėl kurios plaukė ištisi miestai, merginos būdamos kartu visuomet sugebėdavo atrasti būdą, kaip vėl šypsotis, šiam vakarui su vynu pašonėje tampant geriausiu to pavyzdžiu. Viduje pulsuojanti žaizda staiga neėmė ir nepradingo, Veronikai visgi sugebant apie ją trumpam pamiršti, kol atkakliai josios pirštus savaisiais spaudė Demetrija, ramybės širma apgobusi pavargusius šviesiaplaukės pečius ir suteikusi jai užuovėją nuo didžiulės, ją ilgą laiką blaškiusios audros, kuri neapsiribojo tik stogu virš galvos, moteriai, atvėrusiai Verai savo namų duris kiekvieną dieną atstojant priežastį, kodėl panelė apskritai teikiasi išsiropšti iš lovos. -Ar skambutis taip pat vyks telepatiniu būdu? - Pasiteiravo draugės, aukščiau kilstelėdama antakius, jos lūpoms pasidabinant ironišku šypsniu, sarkastiškai panelės pusei vėl imant kelti galvą.
-Žinai, jog amžinai liksiu dėkinga, jog mane priėmei, - Moteris suvokė, jog Demetrija jokiais būdais nebandė jai įgelti, vis tiek pasitaikius progai išreikšdama begalinę padėką, lyg visko, ką būtų dariusi buitine prasme nepakaktų ir merginai knietėtų kasdien draugams padėkoti žodžiais. -Tiesa, neketinu jums ant kupros sėdėti visą laiką. Jau pradėjau ieškotis buto nuomai, - Po akimirkos pridūrė, žydroms panelės akims kaip mat pražvalėjant, vos pastaroji gavo progą net įsivaizduoti, kaip įsikuria naujame būste, kambarius pripildydama savo šiluma ir smulkiomis, veik nepastebimomis detalėmis, kurios nerėžtų šeimininkams akių, bet kaip mat išduotų ten gyvenant būtent Veroniką Boucher. -Tik pažiūrėk į mus. Skleidžiam paskalas, lyg turgaus bobos. Bereikia, jog atsidariusios feisbuką tikrintumėm ar pasikeitė Bjankos santykių statusas, - Lengviau atsikvėpusi Veronika tiesiog pavartė akis, lengvai patraukdama jas abi per dantį, panelei nejaučiant didelio malonumo apkalbinėjant kitus asmenis, juo labiau, kai pastarieji šitaip glaudžiai siejosi su jos gyvenimo istorija, dėl ko ilgiau nepilsčiusi iš tuščio į kiaurą, Veronika užbaigė vyną, nuspręsdama temas apie buvusius sutuoktinius palikti praeityje ir apskritai atsižegnoti nuo visos vyrų giminės bent jau artimiausiems penkiasdešimt metų, visą laiką, kurį iššvaistė bandydama laimingais padaryti kitus, dabar sutelkdama tik ties savimi, ko nedarė apgailėtinai ilgą laiko tarpą. -Nori pasakyti, kad nė karto nenužiūrėjai Rendalo šiknos? - Pasiteiravo moters ganėtinai skeptiškai, nelabai tikėdama, jog sutikusi vyriškį bare ir visiškai nepažinodama vampyro, medžiotoja nežvilgtelėtų į garbanas ant pastarojo galvos bent du kartus. -Aš per daug vertinga, jog būčiau prastumta už tokią mažą sumą, - Pareiškė kildama ant kojų, mat sugalvojo atidaryti antrą butelį vyno, Demetrijai esant pernelyg gerai įsitaisiusiai, jog pasijudintų iš vietos, dėl ko Veronikai teko kelti savo dailią šikną. -Jeigu kas ir tiktų tokiam sandėriui, tai tik t.. - Panelė neužbaigė savo sakinio kažkam iš aukštybių, matyt, nugirdusiam šį pokalbį nutarus nubausti šviesiaplaukę už piktžodžiavimą prieš draugę, ko pasekoje skubėdama link virtuvės, Veronika paslydo ir dunkstelėjo ant grindų lyg malkų krūva. Akimirką svetainėje įsivyravo mirtina tyla, ją visai netrukus pertraukiant skardžiam Veronikos juokui, moteriai net susiimant už pilvo, mat dėl kažkokios priežasties gulėjimas skersai grindų sutrenkta galva ir maudžiančia alkūne iš tiesų buvo nepakartojamai juokingas.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27578

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Sk. 08 21, 2016 9:00 pm

Demetrijos šmaikščiajai draugei nusprendus vėl pasitelkti sarkazmą, kad pašieptų medžiotoją, šviesiaplaukė stumtelėjo ją toliau nuo savęs, taip išreikšdama savo nepasitenkinimą dėl jos tyčiojimosi. – Ne. Su advokatu dar neužmezgėm tokio tvirto ryšio,- visgi nepasidavė merginos erzinimui, vietoje to, kad užsičiauptų, atsikirsdama tokiu pat be galo šmaikščiu komentaru. – Kaip ir aš visuomet būsiu dėkinga už tai, kad maitini mano šeimą ir atlieki visus kitus darbus, kuriuos pagal idėją turėčiau padaryti aš,- šviesiaplaukei nebuvo jokia problema priimti draugę po savo stogu, todėl jai atrodė, kad Veronika persistengia vis bandydama kaip nors atsidėkoti. Juk jiems nereikėjo spaustis kokiame mažame vieno kambario bute ir apskritai niekam nekilo jokių nepatogumų, priešingai, buvo visai smagu turėti visus mylimiausius žmones vienoje vietoje. – Labai neskubėk, aš dar nepasiruošusi tavęs paleisti,- dar kartą priminė, jog Veronika gali likti čia kiek tik panorėjusi. – Jau radai ką nors, kas patiktų? – visgi pasidomėjo. Kad ir kaip dar nenorėjo atsisveikinti su laikinąja sugyventine, puikiai suvokė, jog kiekvienam asmeniui reikalingi savi namai, kuriuos jis galėtų tvarkyti pagal savo poreikius, jog jaustųsi jaukiai visu šimtu procentų. – Kaip tik buvau prieš pora dienų turguje. Radau fainą moterėlę, apatinius pigiai pardavinėja,- užsikabinusi už žodžio turgus, labai į temą pasidalino savo džiaugsmingu atradimu, pigiems apatiniams neabejotinai esant medžiotojos reikalingiausių dalykų sąraše, kadangi jos vyras turėjo įprotį pastaruosius draskyti. – Gerai. Pagavai nusikaltimo vietoje,- atsakė prieš tai kurį laiką patylėjusi, kadangi nesugalvojo kaip išsisukti. Dailus bičas tas Rendalas, reta kuri atsilaikytų neapžiūrėjusi. – Nesigirk anksčiau laiko. Gal bičas bus vertas gerų arbatpinigių,- nesutiko ji, žvilgsnį nukreipdama į ištuštėjusį butelį, Veronikai lyg perskaičius mintis pakilus tam, kad atidarytų naują. – Kramtyk ką šneki, padrūšk... – šviesiaplaukei dar nebaigus sakinio, nuspėjo ką ši pasakys, dėl ko Demetrija iš anksto ketino ją sudrausminti, bet nespėjo užbaigti žodžio, jai ją pertraukė garsas, primenantis ant grindų nukritusį bulvių maišą. Alkūnėmis pasirėmusi į sofą, Demi kiek pasikėlė ir iš lėto pasuko galvą garso pusėn, aukščiau kilstelėdama antakius ir nužiūrėdama ant žemės besivartančią Veroniką. – Seni... – pakraipė ji galvą ir caktelėjo liežuviu it būtų labai nusivylusi drauge, bet visgi pati nusivoliojo nuo sofos ir keturiomis pasiekė užsikvatojusią merginą. – Neuždusk tik,- murmtelėjo, visgi nesusiturėjusi prunkštelėdama ir pati. – Tai gerai, kad nesinešei su savim pilno butelio,- dar pasidžiaugė, iš lėto pakildama ant kojų ir pati suvaikščiodama iki virtuvės, iš kurios atsitempė iš karto du butelius ir atidarytyvą, kad vėliau nereikėtų vaikščioti.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6091

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Sk. 08 21, 2016 9:44 pm

Aplinkiniai Veroniką laikė doresne nei pastaroji buvo, panelei progai pasitaikius nevengiant draugiškai pasikandžioti ar truputį nuklysti į šalį, pavyzdžiui, pasiduodant gundančiam vienos nakties nuotykiui su vargiai pažįstamu prašalaičiu. Demetrija pažinodama Veroniką, kaip nuluptą, neapsigavo ir nekaltumą atspindinčiomis žydromis moters akimis patikėti neskubėjo, dėl ko panelė greitai atsidūrė kitame sofos gale, šviesiaplaukės akmeninės širdies nesuminkštinant nė patemptai Veros lūpai, kuria ši stengėsi išreikšti begalinį savo apmaudą. -Kol kas, - Žaviai mirktelėjo Demetrijai akimi, savaime aišku, juokaudama, mat buvo šimtu procentų nusistačiusi prieš neištikimybę, jokiam advokatui, nesvarbu koks gražus, geraširdis ir pinigingas pastarasis būtų, nesant vertam prarasti Natanielį. -Man patinka gaminti, - Lengvai trūktelėjo pečiais, labai šito nesureikšmindama, mat suktis tarp puodų Veronikai buvo vienas malonumas, jai galint be vargo išmaitinti net ir aštuonių asmenų šeimą, Danieliui su Oskaru niekuomet nevalgius pakankamai, dėl ko Veronika nuoširdžiai džiūgavo galinti gaminti Neitui, kurio skrandžiui nebuvo ribų. -Neišsikraustyčiau pernelyg toli, taigi vis tiek dažnai matytumėmės, - Nuramino Demetriją, iš tiesų, neketindama palikti Volteros, kas dabar atrodė truputį beprotiška, atsižvelgiant į tai, jog kraustantis į Los Andželą panelė netikėjo dar kada pasirodysianti mieste ilgiau kelių dienų, jos viešnagei, jau trukusiai mėnesį, nesimatant galo. -Radau kuklų vieno kambario butuką, kurio man per akis užtektų. Daug erdvės virtuvėje, svetainė gražiai išpuošta ir nors tektų palypėti norint pasiekti lovą, nematau to, kaip minuso, - Plačiau papasakojo Demetrijai apie ją sužavėjusį butą, kurį apžiūrėti Veronika buvo susitarusi po kelių dienų, nusižiūrėtai vietai, ironiškai, esant tame pačiame pastate, kuriame moteris praleido gerą dalį savo laiko Volteroje. Tarytum grįžusi iš valstijų, moteris toliau tęstų savo gyvenimą, kuris buvo trumpam sustabdytas, ir jeigu ne pastovus skausmas krūtinėje, panelė galėtų teigti, jos pastarieji ketveri metai neegzistavo. -Turėsi man būtinai ją parodyti, - Paprašė šviesiaplaukės, visai norėdama truputį praturtinti turimą garderobą, bet tuo pačiu vengdama išleisti pernelyg nedovanotiną pinigų sumą, dėl ko medžiotojos pasiūlymas ją itin suintrigavo. -Maniau mes vertinam picą, o ne bičą, - Veronika šūktelėjo sau per petį prieš intymiai pabendraudama su grindimis, jos seniems kaulams subarškant, bet pačiai merginai abejojant ar rimtai susižalojo, nors buvo sunku pasakyti, atsižvelgiant į tai, jog galva svaigo dar prieš susiduriant su kieta mediena. Šiaip ne taip pasiekusi sėdimą poziciją, Demetrijai atkakliai nukulniavus paimti daugiau vyno ir nė nepabandžius padėti Veronikai atsistoti, panelė be vargo pakilo pati, nesijausdama pakankamai išgėrusi, jog nepastovėtų ant kojų, dėl ko kaltinti liko tik prastą slidžių grindų ir kojinių kombinaciją. Vienaip ar kitaip, incidentas buvo greitai pamirštas, šviesiaplaukei vos kartą patrinant nubrozdintą alkūnę, o tuomet sugrįžtant atgal į svetainę, kur greitai pripildė jų taures, įsitaisydama ne ant sofos, o ant grindų priešais moterį. -Kas jeigu aplink namus kažkas suka ratus, puikiai per langus matydami, jog mes visiškai vienos ir pusiaukelėje visiškos komos link?? - Lyg niekur nieko išpyškino, tyčia įsiklausydama į mirtiną tylą kieme, o tuomet trūktelėdama porą gurkšnių iš taurės.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27578

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Sk. 08 21, 2016 10:42 pm

Tikra tiesa, Demetrija Verą pažinojo kuo puikiausiai, todėl nesistebėjo josios lūpas paliekančiomis kandžiomis pastabomis ar kartais į paviršių išlendančiu šėtonu, moteriai parodant visas savo spalvas, kai artimiau kuo nors susibendraudavo. Ir josios patempta lūpa Demetrijos nė truputėlio negraudino, šviesiaplaukei tik nusijuokiant iš liūdnos draugės minos. Medžiotoja jai malonioje ir pažįstamoje kompanijoje taip pat buvo visiškai kitokia nei viešumoje – moteriai atsipalaidavus, susiraukėlė snobė, visus nužvelgianti kritišku žvilgsniu ir kurianti įspūdį, jog yra šabloninė Lund šeimos atstovė aka tėvelio kopija, tiesiog išgaruodavo, liekant paprasčiausiai Demetrijai. Turbūt dėl to jos ir sutarė taip gerai – abi nė nesistengdamos kūrė kiek klaidingą įspūdį apie save, o susibėgusios į vieną vietą gaudavo galimybę parodyti jog yra spalvingesni personažai nei paprasta namų šeimininkė ar nevykusiai auginta medžiotoja. Veronikai mirktelėjus Demi pusėn, pastaroji tik suraukė nosytę, netrukus papurtydama savo šviesią galvą. – Neee,- nutęsė su šypsena, paprieštaraudama tokiai minčiai, net ir suprasdama, kad tai viso labo pokštas. – Nekeisčiau Neito nei į advokatą, nei dar kokį velnią,- murmtelėjo su meilia šypsena veide, nustūmusi visus juokus ir tuščius plepalus apie skyrybų galimybę į šalį, kadangi net mintis apie bet kokį kitą vyriškį jai buvo pakankamai nemaloni ir ji nenorėjo dar plėtoti tokios temos. Išklausiusi Veros, šiai pasakojant apie jai patikusį butą, Demetrija tik pritariamai linktelėjo, rodos, nenusivylusi. – Skamba neblogai. Galėsiu palydėti tave apsižvalgyti? – džiugiai sučiulbėjo, nekantraudama savomis akimis išvysti būstą, kur josios draugė galimai apsigyvens, norėdama įsitikinti, kad jai bus gera ir patogu. Tiesa, moteris kiek nerimavo, kad viena bute Vera jausis vieniša ar jai bus liūdna, bet kaip pati šviesiaplaukė minėjo, jų nebeskirs labai didelis atstumas, todėl bet kada galės susibėgti. – Žinoma,- palinkčiojo, nusiteikusi palydėti Verą iki apatinių rojaus ir dar stumtelėti link seksualesnių naktinukų skyriaus. – Neaišku, kuris bus gardesnis,- suburbėjo sau po nosimi, aiškiai vis dar neatsisakydama galimybės supiršti Veronikos su picos išvežiotoju, jei tik tas pasirodys pakankamai padorus ir pilnametis. Atlikusi svarbiausią darbą ir pastačiusi butelius ant staliuko, toliau darbuotis leido Veronikai, pati prisėsdama ant sofos krašto, bet nespėdama įsipatoginti, kadangi vėl ant kojų pakilti paragino tolimesni Veros žodžiai, išgėrusiai Demetrijai akivaizdžiai greitai pasiduodant paranojai. – Tie stebėtojai būtų labai nelaimingi sutvėrimai, kadangi visuose namo kampuose yra prikaišiota ginklų,- išdėstė įsivaizduodama, kad nuo to kuriai nors bus ramiau, puikiai žinodama, kad artimiausias ginklas yra savadarbėje slėptuvėje kambario kampe, po plytele šalia stiklinių durų. Visgi, iš tikrųjų tame paguodos buvo mažai, kadangi pakeliui į Komamiestį esanti Demetrija sunkiai gebėtų stoti į kovą. – Iš kur pas tave iš viso tokios mintys? Dabar bijosiu viena likti nuosavuose namuose,- subarė Veroniką, iš lėto, itin tyliai ant pirštų galų nutipendama prie stiklinių durų, vedančių į vidinį kiemą, kurių atidaryti visgi neišdrįso, viso labo stebėdama, kas vyksta prie tvoros ar šalia medelių.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6091

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Sk. 08 21, 2016 11:50 pm

Demetrijos ir Veronikos draugystė buvo nepakeičiama. Galbūt todėl moteris nusprendė apsistoti būtent pas šviesiaplaukę, net jeigu teko įveikti vandenyną, nors pilnai galėjo trumpam apsistoti pas seserį, gyvenusią tam pačiam daugiabutyje, merginai sutaupant pinigų už viršyto bagažo mokestį oro uoste ir netenkant prisitaikyti prie naujos laiko zonos. Šito savo sprendimo ji nesigailėjo nė trupučiu, net jeigu sesers bute buvo likęs vienas laisvas kambarys, jai sunkiai įsivaizduojant save ramiai miegančią naktimis, žinant, jog keliais aukštais žemiau jos buvusioje lovoje neramiai vartosi Oskaras. Žūtbūt norėdama ištrūkti iš milijonus talpinančio miesto į kurį pirma šitaip veržėsi, Veronika pasirinko savo geriausią draugę, po kurios sparneliu jautėsi jaukiausiai, šviesiaplaukei neturint menkiausios abejonės, jog žaizdas greičiausiai išsilaižyti sugebėtų tik Demetrijos pašonėje, kuri vos užuodusi kylančią depresiją ištemptų Veroniką iš lovos už ausų ir išstumtų pro duris pasižmonėti, net jeigu tam reikėtų taikyti prievartą. -Neskubėčiau atmesti velnio varianto. Tik pagalvok apie skeltą jo liežuvį, - Panelė pakilnojo antakius, lyg tyčia iškišdama savąjį, kuris taip pat turėjo šiokių tokių privalumų. Tiesa, pastarųjų pajusti savo kailiu Demetrija dar nebuvo nusipelniusi. -Žinoma. Neišsiversčiau be kritiškos tamstos akies, - Veronika ginčytis tikrai neketino, pati norėdama medžiotojai pasiūlyti keliauti drauge, mat blondinė ne visuomet žmonėms pajėgė atsakyti neigiamai, juo labiau matydama dideles ir liūdnas jų akis, moteriai kartą išverčiant visą piniginės turinį, vos išvydo prie parduotuvės sėdintį senuką, kuris aišku viską išleido alkoholiui, merginai tiesiog negalint nieko padaryti su jautria savo širdimi. -Gaila, kad paragauti galėsi tik vieno jų, - Ji vyptelėjo neleisdama Demetrijai pamiršti, jog varvinti seilę pastaroji gali tik dėl picos, kuri, Veros nuomone, užstrigo kažkur pakelyje, vyrukui su užsakymu turėjus pasirodyti jau prieš dešimt minučių. -Gal tie tipai nužudė mūsų gražųjį picų išvežiotoją ir dabar skaniai ryja visas krevetes? - Balsu išdėstė dar vieną mintį, akivaizdžiai sužadindama nerimą Demetrijos krūtinėje, moteriai net pakylant nuo minkštos sofos, jog geriau apžiūrėtų nakties tamsoje skendintį kiemą. -Tokių problemų neturėtum, jeigu įsigytumėt šunį, - Lyg tarp kitko pridūrė, imdama nervingai kandžioti apatinę lūpą, paranojiškam medžiotojos elgesiui muistytis verčiant ir pačią Veroniką. -Palauk.. - Ji tyliai sukuždėjo, lyg jas supančios sienos turėtų ausis, moteriai arčiau priropojant prie stiklo, kol primerkusi akis stebėjo tolumoje ošiančius medžius. -Capt! - Sukliko staiga stverdama Demetrijai už kulkšnies ir netrukus prapliupdama kvatoti visu balsu, jos iškrėstam pokštui be vargo galint pretenduoti į Italijos geriausiųjų dešimtuką.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27578

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Pir. 08 22, 2016 1:50 pm

- Liežuvis nebūtinai turi būti skeltas, svarbiausia mokėti juo tinkamai naudotis,- priminė šviesiaplaukei, nesidrovėdama leistis į eilinį tokio tipo pokalbį, dviems draugėms turbūt jau seniai pamiršus ką reiškia raudonuoti ar kokios temos yra nediskutuotinos, kadangi tarp jų tokių nebuvo. – O aš savo vyriškio sugebėjimais nesiskundžiu,- pareiškė akivaizdžiai nemeluodama ir kiek papūtė lūpas, aukščiau kilstelėdama smakrą. Verai suskubus pademonstruoti, kad ir pati turi šį tą, kuo galima pasigirti, Demi nukreipė į josios liežuvį savo rudų akių žvilgsnį, kaip mat prisimerkdama. – Mmm.... so hot,- iš lėto nutęsė, rodos, nuoširdžiai gėrėdamasi, ir tyliai sumurkė. – Kad tik po to nereikėtų ieškoti kito būsto,- leptelėjo. Šviesiaplaukė, priešingai nei Veronika, nepasižymėjo kuklumu ir jeigu kas nors nepatikdavo, nebijodavo to pasakyti, dėl ko manė galinti pagelbėti Veronikai su būstu, jeigu ji iš mandagumo nuspręstų nieko nesakyti butą prastumti siūlančiam nuomotojui, pareiškusiam, kad buto langai yra su vaizdu į ateitį ir galiausiai paaiškėjus, kad vaizdas atsiveria į kapines. – Tikiu, kad pasidalinsi informacija apie antrąjį,- išbėrė žodžius atsakydama merginai, nors buvo nustebusi, kad Vera ją nugirdo. Puiki klausa kaip pas tokio amžiaus moteriškę. – Tie šunsnukiai,- piktai sugriežė dantimis, itin pasipiktinusi mintimi, kad kažkas dabar galėtų doroti josios taip lauktą picą. – Leidžiu parašyti Neitui ir liepti greitai bėgti namo su šuniu. Tik ne telepatiškai. Tu neturi tokio ryšio,- suburbėjo, Veronikai ryškiai taikantis tiesiai medžiotojai į paširdžius ir, be abejonės, pasirūpinant, kad rytoj nuo pačio ryto Demi sekiotų paskui Natanielį ir be sustojimo kartotų 'nupirk man šuniuką'. Merginai sušnibždėjus, medžiotoja sukluso, tikėdamasi išgirsti ar pastebėti kažką, ką pamatė Veronika, tačiau vietoj to sulaukdama draugės išdaigos, Demetrijai taip išsigąstant, kad krūptelėjusi net trinktelėjo kakta į durų stiklą, jai to nepaisant ir staigiai apsisukant, tik paskutinę sekundę spėjant susivokti, kas įvyko ir nenuspirti atropojusios Veronikos, net ir apsvaigusios medžiotojos refleksams veikiant greičiau nei jos smegenims, dėl ko panelės koja jau buvo pakilusi ir veik rėmėsi šviesiaplaukei į petį. – Tai buvo labai negražu ir neapgalvota,- pasiskundė, galiausiai delnu pasitrindama kaktą ir žengdama porą žingsnių toliau nuo iš juoko besiraitančios merginos. – Už šitai liksi be picos! – dar pagrasino, greitu žingsniu nužygiuodama link lauko durų, kurių skambutis nuaidėjo per namus kaip tik laiku, kadangi jeigu tas išvežiotojas būtų pasirodęs bent minute ilgiau, jį būtų pasitikęs dviejų blondinių klyksmas, kadangi ir pati Veronika tikrai būtų išsigandusi. Pravėrusi duris, Demetrija pirmiausia visai ne subtiliai nužvelgė vaikinuką nuo galvos iki kojų, o tada itin nusivylusi caktelėjo liežuviu. – Straipsniolika! – šūktelėjo pakankamai garsiai, kad Vera išgirstų, akių nenuleisdama nuo nesigaudančio bernioko. Įgrūdusi jam į delną pinigus ir pasigriebusi picą, apsisuko ant kulno ir dramatiškai užtrenkė duris, parodydama vaikinui, kad jis pats kaltas, jog nepilnametis. Grįžusi į svetainę, padėjo dėžę ant staliuko, pasigriebdama vieną picos gabalėlį, kurio pusę iš karto susigrūdo į burną, užgerdama vynu, kad būtų lengviau nuryti. Jau buvo besuleidžianti dantis į likusią pusę, kai išgirdo kažką krebžtelint antrame aukšte, šviesiaplaukės žvilgsniui automatiškai nukrypstant į Verą. – Ką dar sugalvojai? – pasiteiravo, net neapsimesdama, jog jai nepasidarė nejauku, mat vis dar nebuvo visiškai atsigavusi po praeitos išdaigos.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6091

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Pir. 08 22, 2016 5:19 pm

-Ar tai Natanielio išmislas tau liežuviu skaičiuojant jo vargšo dantis? - Pasiteiravo šviesiaplaukės neatmesdama galimybės, jog bet kurią akimirką į jos pusę parlėks viena iš sofą puošiančių pagalvių, Demetrijai priimant sprendimą nutildyti draugę smurtu, kai žodžiai nebegelbėjo. -Kinkyk jautį, kol jaunas, - Atkartojo kažkur anksčiau girdėtą posakį, vos blondinė užsiminė apie neišsemiamus Natanielio sugebėjimus, kuriuos, merginos nuomone, Demetrija turėjo išnaudoti visu šimtu procentų. -Visuomet žinojau, kad tave traukiu, - Atstatė lūpas į priekį porą kartų pabučiuodama orą, vynui akivaizdžiai atrišus jųdviejų liežuvius, kai merginų nuotaikos ir pokalbio temos labai staigiai ir be jokių perspėjimų šokinėjo nuo rimtos prie visiškai absurdiškos. -Na, jeigu šeimininkui neužvažiuosi keptuve ir į šuns dienas neišdėsi kiekvieno buto centimetro į kurį pastarasis metai iš metų investavo ir rūpinosi, viskas turėtų būti gerai, - Atsainiai gūžtelėjo pečiais puikiai žinodama, kad reikalui esant Demetrija pajėgi parodyti savo temperamentą ir neretai sunkiai sukalbamą charakterį, Veronikai visgi dėl šito nesijaudinant, mat buvo pasiryžusi žnybti draugei į šlaunį, jei pastaroji pernelyg įsisiautės, merginai nenorint rizikuoti vieninteliu butu iš keliasdešimt, kuris iš tiesų patraukė akį. -Aprašysiu tą potyrį elektroniniu laišku, - Veronika atkirto, pati mintimi užsiropšti ant picų išvedžiotojo lyg ant medžio nesižavėdama, bet tuo pačiu metu labai šiai idėjai neprieštaraudama, mat nenorėjo atimti iš Demetrijos patiriamo džiaugsmo, jai numatant draugei kur kas nuotykingesnį vakarą, nei pastarajam buvo lemta susiklostyti. -Jei ką nors panašaus pasakyčiau Neitui, jis niekuomet daugiau nepaliktų mūsų vienų namuose, - Konstatavo faktą, jau įsivaizduodama, koks sutrikęs medžiotojas turėtų būti, Verai paskambinus jam į telefoną ir paliepus su savimi parsivesti šunį, mat merginų nuomone jas puola žmonės iš šešėlių. Vienintelis dalykas, kurį Natanielis pargabentų namo - tramdomieji marškiniai. Ir gal ne be reikalo vyrukas dvejotų dėl Veronikos ir Demetrijos draugystės su alkoholiu, atsižvelgiant į tai, kad medžiotoja vos užsimojusi koja, lyg pabaidytas arklys tvarte, vos nesulaužė žydraakei nosies, kas privertė Verą juoktis dar labiau, moters išraiškai, atsispindinčiai lange, pranokstant net geriausias merginos matytas komedijas. Sužavėta tokiu pokštu rudaakė tikrai neatrodė, net pagrasindama iš Veronikos atimti didžiąją jos gyvenimo meilę - picą, kas privertė panelę nusibraukti ištryškusias ašaras. -Ne, prašau, - Suinkštė it mažas vaikas, kol Demetrija išdidžiai iškėlusi nosį (ir beveik pusnuogė) žingsniavo atidaryti durų, Veronikai tuo metu užbaigiant vyną taurėje, pastarajai tuščia neliekant pernelyg ilgą laiką. Išgirdusi liūdnas naujienas, jog jų aptartas picų išvežiotojos nėra legalus rinkti prezidento, Veronika išskleidė žemą garsą, kuris turėjo perteikti jos tariamą apmaudą, panelei nedėjus pernelyg daug vilčių į Demetrijos planą papildyti jų kompaniją dar vienu asmeniu. Pastvėrusi iš dėžės picos gabaliuką ir nedavusi draugei galimybės kirsti jai per nagus, Veronika sukryžiavo kojas, mėgaudamasi maistu, kai įsivyravusią tylą pertraukė prabilusi šviesiaplaukė. -Aš? - Išsprogdino akis, negalėdama patikėti, jog draugė kaltina ją dėl fakto, jog pastaroji gyvena sename, traškančiame name. -Jeigu neatsimeni, visą vakarą buvau su tavimi ir nepasijudinau iš svetainės, - Išdėstė nepatikliai suraukdama antakius, mat teleportacijos meno įvaldžiusi kol kas nebuvo, taigi negalėjo būti dvejose vietose vienu metu.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27578

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Pir. 08 22, 2016 6:59 pm

– Ne toks jau jis ir vargšas,- pavartė akis, akimirką tikrai apsvarstydama galimybę sviesti ką nors į Veroniką, bet pagailėdama pagalvėlių, kurių nenorėjo svaidyti po visą kambarį ir išvolioti po žemę. – Kažin, koks jausmas jodinėti buliumi.... – susimąstė po Veros žodžių apie jautį, kas buvo visai netikėta, bet keistai viliojo, blondinei nuoširdžiai susimąstant apie galimybę nubėgti užsisakyti atostogoms bilietų į Ispaniją. Ar bent jau susirasti artimiausio baro, kuriame yra mechaninis bulius, adresą. Visa laimė, kad dar nebuvo tiek nusigėrusi. Visgi, buvo išgėrusi tiek pat, kiek ir Veronika, to pakankant, kad susėdusios imtų viena su kita flirtuoti, Veros siuntinėjamiems bučiniams staiga sukeliant medžiotojai nedidelį juoko priepuolį, jai užčiaupiant save pagalve. – Aš niekad ir nesistengiau to nuslėpti, meile,- atsakė ir toliau kurstydama tuščią diskusiją, panelėms tiesiog puikiai įvaldžius nusišnekėjimo meną. – Pasižadu kritikuoti tik tai, kas būtina ir nesiimti smurto, nebent jis pats to prisiprašys,- išdėstė it pačią iškilmingiausią priesaiką, be abejonės nusiteikusi elgtis itin gražiai ir kultūringai, kad tik Veronika gautų tą butą. – Bet tada jis visą laiką būtų čia ir nebereikėtų šuns! - paskelbė vis kylančiu balso tonu, lyg ką tik būtų padariusi nuostabiausią atradimą žemėje, nuoširdžiai nesusiprasdama, kad nuosavą vyrą ką tik sulygino su sarginiu šunimi. Bet vyrukas kaip sargybinis atrodė patikimesnis nei šuo, taigi čia buvo komplimentas. Kurio Demetrija niekada nepasakys jam į akis. Kol nuėjo iki durų ir grįžo, spėjo išvaikščioti savo pyktį dėl bjauraus Vero pokšto, dėl ko nusprendė visgi leisti merginai pasivaišinti tuo dievų maistų, juo labiau, kad nepasisekė šį vakarą gauti vyro. – Ką gi, dar kurį laiką teks pagyventi su tais voratinkliais tarp kojų,- apgailestaudama atsiduso, pakeldama taurę vyno už draugės celibatą. Šviesiaplaukei priminus, kad visą vakarą sėdėjo Demetrijai pašonėje, medžiotoja suraukė antakius, kartelį linktelėdama. – Logiška,- pripažino itin rimtu, susimąsčiusiu veidu, betrūkstant tik juokingos kepurės ir pypkės tarp dantų, kad primintų bylą išspręsti mėginantį Šerloką Holmsą. Ištuštinusi taurę ir pastačiusi ją ant stalo, patraukė link laiptų, vis dar žiaumodama picą, kad pažiūrėtų, kas ten vyksta. – M... Mykolai?! – šūktelėjo, pati sau truktelėdama pečiais, kadangi pabandyti neskaudėjo, tačiau atsakymo visgi nesulaukė, moteriai palipant kelis laiptelius į viršų, prieš tai buvusio krebždėjimo nelikus ir visame antrame aukšte įsivyravus tylai. Tylai, kurią netrukus pertraukė moters klyksmas, kai iš už Mels kambario durų išskrido kažkoks mutantas balandis, turbūt įlėkęs į namą pro pravirą langą, ir pasileido tiesiai į Demetriją, kuri pasimetusi bandė išsisukti nuo susidūrimo, bet paslydo, dėl ko viduryje laiptų vos nepadarė špagato, spėdama abiem rankomis įsikibti turėklų, kad nenusiridentų žemėn. – Višta! – suklykė perspėdama Veroniką, kuri jau turėjo susidurti su nelauktu svečiu, kuris kaip tik nulėkė link svetainės, blaškydamasis po namus ir trankydamasis į sienas, lyg pats būtų prisiuostęs vyno.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6091

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Pir. 08 22, 2016 7:35 pm

Suspaudusi lūpas į ploną liniją, Veronika ištiesė delnus priešais save, šitaip išreikšdama, kad pasiduoda, apmaudžiai po ranka neturėdama nieko balto, apart sijono, kurį nusiimti atrodė truputį nepadoru. Jautė išnaudojusi visą draugės kantrybės limitą, todėl ilgiau nebandė savos laimės, laiku prikąsdama liežuvį, Demetrijai pavojingai artėjant ties riba, kai pradeda svaidytis žaibais, Verai vis dar trokštant šį vakarą pasilikti šviesiaplaukės mylimiausiųjų penketuke. -Nori pasakyti, jog bent kartą per savaitę nepabalnoji Neito? - Pasiteiravo nuoširdžiai susidomėjusi, primerktoms moters akims išduodant, jog netiki nė vienu Demetrijos žodžiu, tiems dviems išdykėliams mėgstant naujoves lovoje ir neapsiribojant vien ties misionieriumi. Panelė pati mėgo pavadovauti miegamajame, tiesa, šia galimybe naudodamasi tik itin retomis progomis, mat bijojo sužeisti trapų pono Rendalo ego, nusivylimui, jog kartą paprašius vampyras neleido jo surišti, persekiojant Veroniką iki šių dienų. -Man reikės raštiško patvirtinimo, - Įtariai žvelgdama į draugę tarstelėjo, nelabai tikėdama apgirtusios Demetrijos žodžiais, kai jos abi puikiai žinojo moterį įsiplieskiant greičiau už degtuko galvutę, visiems namiškiams savanoriškai sulipant ant palangių ir užčiaupiant burnas vos pasirodydavo menkiausi ženklai, jog medžiotoja gali patrakti. -Galėtumei jį vedžiotis po namus už pavadėlio, - Pasiūlė rimtu tonu, neskubėdama atmesti šios išganingos idėjos, kurią įgyvendinus Demetrija Neitą savo pašonėje turėtų dvidešimt keturias valandas per parą, jiems netenkant ilgiau sukti galvos dėl šuns ir jo skleidžiamų blusų. -Prašyčiau, - Panelė pavartaliojo savo gražias akutes, draugei sarkastiškai jai įžnybus dėl fakto, jog Veroniką ne pirmus metus kamuoja sekso badas. -Man nereikia vyro, jog save patenkinčiau, - Vyptelėjusi ji gurkštelėjo vyno netrukus permesdama per petį savo plaukus, šitaip bandydama sudaryti didesnį įspūdį, kokia nepriklausoma jauna moteris ji yra. -Kaip manai, ar seksas gali egzistuoti nekomponuojamas jausmų? - Pasiteiravo, paprasčiau tariant, klausdama Demetrijos ar ji tiki vienkartinių nuotykių sėkme, po kurių širdyje neužgimtų absoliučiai jokie meilės sodai, Veronikai susibadžius rankas pakankamą kiekį kartų, jog pradėtų abejoti ar pamilti kažką jai apskritai lemta. -Natanielis. Tavo vyro vardas Natanielis, - Draugiškai priminė medžiotojai, šiai išgąsčio pagautai pradėjus kviesti Veronikai nepažįstamą vyriškį, sunkiai, bet visgi nuo grindų atsiplėšti sugebant ir pačiai panelei, šiai ketinant eiti į pagalbą baltus arklius matančiai Demetrijai. Tik staiga jos ausis pasiekė čaižus klyksmas, o kitą akimirką kažkoks kudakuojantis padaras įsivėlė į Veronikos plaukus, šiai sucypiant nesavu balsu ir pradedant kratyti galvą. -Nešk bliūdą, nešk! - Šaukė ant laiptų vis dar besivoliojančiai Demetrijai, likdama užmerktomis akimis, jog paukštis netyčia neiškabintų akių, Veronikai savo spiegimu pastarąjį išbaidant dar labiau, dėl ko neatpažintos kilmės gyvūnas į jos skalpą nagais įsirėžė dar stipriau.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27578

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Pir. 08 22, 2016 9:16 pm

- Tik kartą? Neįžeidinėk,- šviesiaplaukė garsiai prunkštelėjo ir dar kartą pavartė akis, tik šį kartą labiau žaismingai nei piktai, nesuvokdama, kaip draugei iš viso apsivertė liežuvis užduoti tokį kvailą klausimą, kai puikiai žinojo, kad medžiotojai buvo nepasotinami kaip hormonų valdomi paaugliai, be to, vienas kito kompanijoje jautėsi visiškai patogiai, kas leido jiems nesivaržant išbandyti visas Cosmopolitano siūlomas naujoves. – Tik įdomu būtų patikrinti, ar bulius stipriai nuo jo atsilieka,- nepraleido progos dar kartą pasidžiaugti savo vyriškiu, kuo jis būtų labai patenkintas jeigu tik išgirstų, tiesa, taip pat ir nustebęs, kadangi jam į akis šviesiaplaukė dažniau išsakydavo tik kandžius, nors ir neteisingus, komentarus, siekdama jį suerzinti. – Pasirašyti teks krauju? – nesuprato, kodėl draugė buvo linkusi šitaip abejoti medžiotojos švelnumu ir geranoriškumu, juk Demetrija buvo tokia dora moteris, kuri negalėtų nė musės nuskriausti. Žinoma, nebent ta musė siektų apgauti josios geriausią draugę ir, pavyzdžiui, už per didelę kainą prastumti butą ar dėstyti kokias nors ne realistiškas taisykles, kurios varžytų Veronikos gyvenimą. Natanielis visą šį vakarą turėjo žagsėti be sustojimo, kadangi moteriškės nuolat jį aptarinėjo, Demetrijai kol kas neapleidžiant ir pavadėlio temos. – Staiga viskas pradėjo atrodyti taip seksualu,- prisipažino, itin suintriguota minties laikyti vyrą pririštą prie pavadėlio, tiksliai nežinant, kodėl šiuo metu tai taip viliojo, kadangi paprastai nebuvo linkusi į tokios rūšies žaidimus. – Net neabejoju,- linktelėjo, atsakydama visiškai rimtai, kadangi šiuo atveju visai nebuvo kuo stebėtis. Moteris turi poreikių. – Žiūri porno ar pasitelki vaizduotę? – dar pasmalsavo prikąsdama lūpą, paslapčia netgi tikėdamasi, kad gaus vieną kitą įdomų patarimą. Kas žino, gal kada prireiks, jei Neitą išsiųs į kokią komandiruotę. – Nežinau,- truputį surimtėjusi pripažino, akimirką susimąstydama. – Pati neturėjau progos išbandyti,- prieš Natanielį Demetrijos gyvenime ir lovoje buvo tik vienas vyrukas, kurį paauglė medžiotoja tuomet manė mylinti iš visos širdies, todėl bent jau jai tai tikrai nebuvo paprastas, neįpareigojantis seksas. Tiesa, taip pat buvo Kenetas, tačiau jis irgi nebuvo tik atsitiktinis praeivis vienos nakties nuotykiui, net jeigu moteriai taip ir nepavyko jo pamilti. – Tačiau turėtų būti įmanoma. Juk daug žmonių be jokio sąžinės graužimo naktis leidžia vis kitoje lovoje, neprisirišdami nė prie vieno partnerio,- medžiotoja turėjo vieną pažįstamą, kuris kadaise taip pat nevengdavo šitaip pereiti per damų lovas. Būtų pasiūliusi Verai šiuo klausimu pasikonsultuoti su Natanieliu (jeigu nuoširdžiai, tai ir pati iš smalsumo būtų bent jau pabandžiusi pasiklausyti, ką jis apie tai pasakytų), tačiau nusprendė patylėti, kadangi net jeigu visiškai nekaltino Neito už jo jaunystės nuotykius ir pasirinktą gyvenimo būdą, vis tiek nenorėjo apie tai per daug galvoti, kadangi mintys apie jos vyrą, besiliečiantį prie kitos moters, kėlė pakankamai nemalonias emocijas pavyduliauti linkusiai šviesiaplaukei. – Kodėl klausi? Planuoji grįžti į rinką? – negalėjo nepaklausti, neprieštaraudama tokiai idėjai, jeigu Veronika tikrai nuspręstų pabandyti leistis į neįpareigojantį nuotykį. – Šituose namuose vaidenasi ir kiti Harlow vyriškiai,- burbtelėjo, vis dar labiau susitelkusi į veiksmą laiptų viršuje. Išsisukusi nuo susidūrimo su paukščiu, mergina šiaip taip vėl stabiliai atsistojo ant kojų, nuskubėdama atgal pas Veroniką, kurią užpuolė tas žvėris. – Kokį dar bliūdą?? – suklykė panikuodama ir kojomis imdama trypčioti vietoje, nenumanydama ką daryti. Staiga medžiotoja metėsi į priekį, viena ranka sugriebdama Veroniką ir nusitempdama ją prie durų į kiemą, atverdama jas staigiu judesiu. Palenkusi draugę į priekį, kažkodėl nusprendusi, kad patogiau bus ne išvesti ją į kiemą, o tiesiog iškišti josios galvą už namo ribų, pradėjo ranka trankyti tą baisų padarą, kažkokiu stebuklingu būdu sugebėdama nekliudyti merginos galvos, kol paukštis pagaliau išsivėlė iš šviesių Veros plaukų ir garsiai šleptelėjo ant žemės, lyg pamiršęs kaip skraidyti. Kol pabaisa nespėjo atsigauti, mergina greitai truktelėjo draugę atgal į vidų, uždarydama paskui save duris ir dar jas užrakindama.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6091

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Pir. 08 22, 2016 10:03 pm

-Bent kartą. Prasiplauk ausis, motera, - Pataisė akivaizdžiai su klausa susipykusią Demetriją, moteriai nepraleidžiant progos dar sykį pasigirti jųdviejų intymiu gyvenimu, pačiai Veronikai sparčiai artėjant ties riba, kada pradedamos vartyti akys. Ką, būdamos viena kitos kompanijoje, panelės darė ganėtinai dažnai. Įprastai, artimi draugai atskleisdavo vienas kito geras savybes ir pagelbėdavo jas puoselėti, Veronikai su Demetrija į šią kategoriją akivaizdžiai neįeinant ir primenant bręstančią bėdą, kurios padariniai nebuvo aiškūs ir pačioms merginoms. -Tavo pomėgis lyginti savo vyrą su gyvūnais pradeda po truputį mane neraminti. Ar kartais nesidomi zoofilija? - Pasidomėjo spitrindama į Demetriją įžūliu žvilgsniu, puikiai žinodama, jog savo kalbomis šviesiaplaukė omenyje turėjo visiškai ne tai, bet neatsispirdama pagundai dėl šito ant jos truputį pastumti, medžiotojai aiškiai per gerai gyvenant. -Būtų neblogai. Galiu tau porą litrų nuleisti, - Pasisiūlė su akinančia šypsena veide, išgėrusiai Veronikai akivaizdžiai įgaunant aršią pusę, kuri tūnojo giliai paslėpta viduje, kol panelė uoliai dangstėsi meiliomis veido išraiškomis ir rūpestingais gestais, tik vienai Demetrijai žinant apie viduje slypintį blogį. -Jūsų ateinančių sukaktuvių proga padovanosiu jums porą odinių diržų. Gal atrasi dar vieną užslėptą savo pomėgį, - Mirktelėjo medžiotojai dešine akimi, nekaltai veido išraiškai liudijant, jog panelė kalba visiškai rimtai, suskubdama ištvirkusiai Demetrijai į pagalbą, mat visų artimų draugų pareiga buvo padėti pastariesiems per gyvenimą atsiskleisti visomis spalvomis, net jeigu žengiant pirmąjį žingsnį savęs atradimo link, vienas kitą paskatinti reikia spyriu į užpakalį. -Kaip kada, - Pripažino be jokių skrupulų, žinodama, jog tokius dalykus gali atskleisti merginai ir nerausti lyg šešiolikmetė, įvairius padargus prieš vyrą naudoti akivaizdžiai mėgstančiai Demetrijai negalint jos dėl šito nuteisti. -Savo laimei turiu lakią fantaziją, todėl nesunku įsivaizduoti, kaip dailaus vyriškio prašau paimti mane grubiau, - Prikandusi liežuvo galiuką Veronika pati sau sukrizeno, nežinia juokaudama ar kalbėdama visiškai rimtai, o ir aiškinti plačiau neketindama ir džiūstančią burną suvilgydama dar gurkšniu vyno. -Greičiausiai tai priklauso nuo paties individo, - Po akimirkos prisidėjo prie šviesiaplaukės apmąstymų, pasidalindama ir savosiomis mintimis. -Nerūpestingas, bereikšmis seksas turbūt nepatenkintų tų, kurie ieško ilgalaikių santykių, kurdami pastaruosius remdamiesi pasitikėjimu, meile ir supratingumu, - Ji vyptelėjo netrukus pasigriebdama alyvuogę, kurios užmirštos ir liūdnos kiūtojo atokiai ant stalo krašto, iš dalies Veronikai primindamos ją pačią, moteriai pasiekiant tą stadiją, kada ėmė tapatinti save su daržovėmis. -Matai, aš vis dar nenusprendžiau, kuriai žmonių grupei priklausau, - Paaiškino draugei, perdėtai susirūpinusiai, jog Veronikos mergystės plėvė netyčiomis vėl neataugtų, dėl ko užsibrėždama moterį prastumti pirmam pasitaikiusiam, į ką Veronika žvelgė su lengvu humoru, iš tiesų tiksliai nežinodama ar artimiausiu metu bus pasiruošusi tokiam žingsniui. -Vaidenasi?? - Suspigo žodžius, savaime aišku, priimdama tiesiogiai ir nors negirdėjo naktį kieno nors bildant palėpėje, buvo linkusi tikėti Demetrija, kuriai šis namas priklausė. Tiesa, iki galo išsiaiškinti šio nesusipratimo moterys negavo progos, Veronikai įsitraukiant į žūtbūtinę kovą dėl savo gyvybės. -Virti! Bliūdą virti! - Klykė nesusipratusiai draugei atgalios, akivaizdžiai omenyje turėdama tas visas televizoriuje matytas situacijas, kuomet pro langą purptelėję balandžiai yra užvožiami puodu. Ir nors veikėjai filmuose įprastai po ranka taip pat turėdavo kietą pagrindą, kaip stalą ar pjaustymo lentą, Veronika pilnai tikėjo jos galvą esant pakankamai stipria tokiam iššūkiui. Demetrija, visgi, pasirinko kitokią taktiką, imdama tąsyti Verą po visus galus, šviesiaplaukei galint tik žiopčioti lyg į krantą išmestai žuviai, jos veidą pasiekus šaltam nakties orui. Po akimirkos tragedija užsibaigė laimingai, panelei neprarandant jokių būtinų kūno dalių, dėl ko atsitiesusi ji suskubo atkakliai apžiūrinėti jos užpuoliko. -Kodėl prie manęs kimba tik gaidžiai? - Pasiteiravo draugės patempusi apatinę lūpą, Veronikos plaukams iš tiesų primenant suveltą lizdą, bet merginai neturint pakankamai jėgų savyje juos susilaižyti.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27578

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Pir. 08 22, 2016 11:04 pm

Šviesiaplaukė aiškiai matė Veros viduje kylantį ir vis didėjantį susierzinimą, šiam faktui stipriai prisidedant prie Demetrijos pagyrų, jai akivaizdžiai tiesiog turint savybę tyčia erzinti žmones ir vesti juos iš kantrybės, nepriklausomai nuo to, kas jie būtų. Žinoma, susipykti nesiekė, todėl galiausiai nusprendė tiesiog užsičiaupti, kol šmaikštūs pasisakymai neperaugo į rimtus pasikandžiojimus, abiems merginoms puikiai sugebant peržengti ribas ir galiausiai leptelėti ką nors, kas kitai galėtų nepatikti. Po Veronikos klausimo apie zoofiliją, viso labo pasiuntė jai oro bučinuką, nesiteikdama atsakyti, kai jos ir taip suprato, kad medžiotoja omenyje neturėjo nieko panašaus. Moteriai nepasikuklinus leptelėti, kad mielai nuleistų medžiotojai šiek tiek kraujo, šviesiaplaukė palinko į priekį ir pridėjo du pirštus jai prie kaklo, siekdama patikrinti, ar ši vis dar turi pulsą. – Palengva virsti vampyre? – pasiteiravo lyg būtų nuoširdžiai susirūpinusi, iš kur kyla tokios kalbos. – Iš savo asmeninės kolekcijos? – pernelyg entuziastingai pasiteiravo, josios dirbtinei laimei veržiantis per kraštus taip, kad nuo nušvitusio merginos veidelio saldumo net darėsi bloga. Veronikos veido išraiškas pažinojo pakankamai gerai, kad suprastų, jog mergina nejuokauja ir ji tikrai nepasikuklins įteikti porai dailiai suvyniotų diržų, kurie dideliam josios nusivylimui taip ir liks nepanaudoti. Teisti Veros ir neketino, juo labiau, kad ši galiausiai nepapasakojo nieko nedovanotino. Tiesa, jai pasidalinus savo fantazijoms Demetrijai į galvą nenoromis įsipiršo vaizdas, kaip dailus vyriškis neatsisako merginos prašymams ir paima ją grubiau, dėl ko moteriai teko papurtyti galvą ir išgerti gerą gurkšnį vyno, kad nuplautų mintis, kadangi pasirodė negražu įsivaizduoti, kaip yra taršoma geriausia draugė. Kas galėjo pagalvoti, netgi Demetrija turėjo šiokias tokias moralės normas. – Arba davatkų,- dar papildė Veros išvardytų žmonių sąrašą vien tam, kad kažką pasakytų, toliau galėdama tik pritariamai linksėti draugei, nes pati nebeturėjo ką pridurti. – Nenoriu nuvilti, bet nemanau, kad galėtum sėkmingai ką nors išdulkinti, o kitą dieną nė nebeprisiminti to asmens,- galiausiai pripažino, nuoširdžiai netikėdama, kad Veronika galėtų taip lengvai veltis į atsitiktinius santykius. Nebuvo taip, kad norėtų prastumti draugę bet kam, bet jeigu netikėtai atsirastų koks nors dėmesio vertas vyrukas, tikrai nesivaržytų ir pabandytų juos supažindinti. – Jis gyvas. Tik vaikšto po namus kaip šmėkla, nepranešdamas nei kada ateina, nei kada išeina, darydamas kas jam patinka. Neito brolis,- greitai ir kiek nervingai paaiškino savo naiviajai draugei, pabijodama, jog įtikėjusi, kad name tikrai vaidenasi, moteris net ramiai užmigti nebegalės. Ignoravusi Veros pageidavimą virti paukštį, sėkmingai vykdė savo planą, kuris pasiteisino, jų košmarui netrukus užsibaigiant ir kambaryje trumpam įsivyraujant tylai, kurią pertraukė tik sunkus Demi kvėpavimas, o vėliau ir Veros klausimas. – Todėl, kad pati višta,- sumurmėjo, visgi nusišypsodama Veronikai, kurią šitaip nuskriaudė tas siaubūnas, ir kilstelėjusi pirštus, atsargiai suglostė josios plaukus, kad jie atrodytų bent šiek tiek mažiau panašūs į paukščio lizdą.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6091

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Pir. 08 22, 2016 11:40 pm

Nepaisant to, jog porą kartų pavojingai laviravo ant ribos, panelės per visą savo draugystės laikotarpį išvengė pykčių, Veronikai vertinant Demetriją pernelyg stipriai, jog aukotų jųdviejų meilę tam, jog laimėtų ginčą, medžiotojai aiškiai jaučiantis taip pat. Šiuo klausimu abi šviesiaplaukės priminė garsiai amsinčius mažus šunyčius, kurie iš tiesų skaudžiai nekando. -Niekuomet perdėtai nesižavėjau šia idėja, - Pripažino meiliai suraukdama nosytę, Veronikai tapimo vampyre, kaip realios alternatyvos nesvarstant net ir tuomet, kai buvo įtikėjusi, jog su vienu jų norėjo praleisti likusias savo gyvenimo dienas, jai ypatingai vertinant širdyje tuksinčią širdį. Iš esmės, pakeisti rasės Veronikai nė nereikėjo, kol vis dar buvo vilkolakė, amžiams įstrigusi toje pačioje formoje, tol, kol kiekvienos pilnaties metu pasikeitė, šitaip neleisdama savo organizmui senti. Viskas truputį pasikeitė tuomet, kai po Karmen prisilietimo panelė tapo šimtaprocentiniu žmogumi, šviesiaplaukei iki šiol pilnai neįsisavinus fakto, jog josios laikas ribotas ir vieną dieną išleistas atodūsis bus paskutinis. Šitos temos moteris vengė, kaip maro, sunkiai įsivaizduodama, kaip praėjus šešiasdešimt metų, o gal netgi trumpiau, pasaulyje paliks Danielį, kuris galbūt ir nebus vienas, pašonėje visuomet turėdamas tėvą, Veronikos širdžiai visgi plyštant per pusę vos pagalvojus apie tai, ją gąsdinant ne idėjai, jog apleis šį pasaulį, o faktui, kad vieną antradienio rytą taip ir nepabus, daugiau niekuomet neturėdama progos išvysti savo berniuko. -Bet aš mielai tavo kraują parduočiau juodojoje rinkoje, - Nutraukusi niūrios minties giją šiai nespėjus įsibėgėti ji pridūrė vaikiškai iškišdama draugei liežuvį. -Nesidalysiu su tavimi turtu, kurio man dar gali prireikti, - Paprieštaravo Demetrijai įnirtingai papurtydama galvą, net jeigu matė, jog draugei nuo apsimestinos šypsenos tuoj plyš skruostai, kažkuriai Veronikos daliai būtent to ir tikintis. -Mieliau padovanosiu jums naujus, jog pasilinksmintumėt juos krikštydami, - Atsainiai gūžtelėjo pečiais ta proga ir vyno išgerdama, kuris nyko beveik akyse, panelėms baigiant ištaškyti antrą butelį, kurį atsidarė, rodos, vos prieš penkias minutes. -Nebent būčiau girta, - Vyptelėjo, pasitaikius atvejų, kada retai, bet visgi Veronikos vartojamas alkoholis palikdavo skyles merginos atmintyje. Truputį užsišventusi ji buvo po skyrybų su Rendalu, kada užaugęs ir pakėlęs sparnus Denis išskrido į platųjį pasaulį, o Veronika nusprendė išnaudoti užsitarnautą laisvę. Apie porą savaičių, kurios sekė prieš merginai išsikraustant į Los Andželą, ji nepasakojo net ir Demetrijai. -Bet tu teisi. Mano nepriekaištingai švari sąžinė ir pernelyg jautri širdis negalėtų taip pasielgti, - Po akimirkos pridūrė, balse vėl nuskambant ironijos gaidelei, kurios komentuoti panelė nematė reikalo, imdama kramsnoti kitą atšalti baigiančios picos gabalėlį. -Kiek tų brolių Natanielis turi? - Sutrikusi paklausė, kol kas gaudama garbę išgirsti tik apie Metju ir Oliverį, Harlow giminėms lyg Pilypams vis lendant iš po žemių. Ir mergina būtų teigusi, jog augti tokio dydžio šeimoje turėjo būti smagu, bet per gerai žinojo sudėtingą ir nenusisekusią medžiotojų praeitį su tėvais, Veronikai liekant tik dėkoti dangui, jog nė vienas vaikų neatsigimė į asmenis, kuriems šeimos vardas buvo svarbiau už jos gėrovę. Po incidento, kurio dėka vos neprarado pusės veido, Veronika lengviau atsikvėpė, pasivaipydama prieš Demetriją, šiai visgi geranoriškai patvarkant merginos plaukus, dėl ko ilgai griežti danties ant blondinės ji negalėjo. -Taigi, gal rūsyje slepi karvę? - Pasiteiravo susidėdama rankas ant juosmens, mat turėjo bent jau pavaidinti susinervinusią, kai vos netapo dar viena Harlow šeimos auka.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27578

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Antr. 08 23, 2016 12:28 am

Joms trumpam apsistojus ties vampyrų tema, Demetrijai staiga kilo dar vienas klausimas, jai prisiminus, jog kadaise su vienu iš kraugerių jos draugė buvo susiejusi gyvenimą. – Jei būtum likusi su Rendalu, būtum leidusi jam palaikyti savo jaunystę ar visgi pasirinktum garbingai, natūraliai senti kaip ir priklauso? - nenorėjo užvesti nemalonios temos, tačiau buvo smalsu, kas Veronikai būtų arčiau širdies, jeigu turėtų pasirinkimą, atsižvelgiant į tai, kad josios buvęs vyras turi gebėjimą eiti prieš gamtą ir manipuliuoti senėjimo procesu. Be to, šiaip ar taip visiems žmonėms mirtis buvo neišvengiama ir anksčiau ar vėliau ateis pas kiekvieną, medžiotoja niekuomet dėl to per daug neišgyveno, todėl surizikavo apie tai prabilti ir šalia Veronikos, net jeigu jai dėl to ir buvo kiek neramu. Žinoma, paliko jai galimybę neatsakyti ir tiesiog apleisti šią temą. – Mmm, medžiotojos kraujas,- nutęsė kiek prisimerkusi, lyg būtų tam tikra prasme sužavėta, jog kažkam galėtų būti itin gardus kąsnelis ar vertingas kolekcijos eksponatas. Be abejo, tik patvirtindama tai, apie ką Vera turbūt ir taip jau kurį laiką mąstė, tampant dar aiškiau, kad blondinei kažkas labai negerai su galva. – Skamba pakankamai egzotiškai,- dar pridūrė ir truktelėjo pečiais. – Mhm, to nebus,- visgi neleido Veronikai per daug įsisvajoti, galiausiai pripažindama, kad nepaisant to, kaip mėgtų išbandyti vis ką nors naujo, turbūt nebūtų nusiteikusi pasitelkti į pagalbą papildomų priemonių. Jeigu net perskaičius penkiasdešimt pilkų atspalvių nesusiviliojo, turbūt ir nebe persigalvos. Panelės komentarą apie tai, kad pakankamai išgėrusi visgi leistųsi į tokį nuotykį, šviesiaplaukė palaikė viso labo vietoje ir laiku pasakytu pokštu, kadangi ir dabar jos vaišinosi vynu, tačiau kažkas Veronikos veide, jai akivaizdžiai apie kažką susimąstant, privertė merginą suklusti, įtarimus sukeliant ir sarkazmui josios balse, Demetrijai suabejojant tuo, ką prieš porą minučių pati pasakė ir dėl ko iš pradžių buvo užtikrinta šimtu procentų. – Ar tikrai? – aukščiau kilstelėjo antakius ir nukreipė atsakymo reikalaujantį žvilgsnį į draugę, šiuo metu akivaizdžiai tikėdamasi sulaukti nuoširdaus atsakymo be jokių išsisukinėjimų. Demetrija buvo pratusi ne tik viską apie savo nuotykius išpliurpti Verai, bet ir pati to sulaukti iš jos, todėl suvokimas, kad galimai nežino kažko svarbaus, vertė ją jaustis labai nemaloniai. Nors mergina ir turėjo teisę pasilikti šį tą ir sau. – Tris brolius ir vieną seserį,- šviesiaplaukė lyg tarp kitko ranka mostelėjo į kiek toliau, ant lentynos šalia knygų, stovinčią prieš porą metų darytą Harlow šeimos nuotrauką su visomis penkiomis atžalomis, į kurią šviesiaplaukė turbūt neatkreipė dėmesio. Veronikai nusivaipius, jai aiškiai bandant apsimesti nepatenkinta, Demi tik dar plačiau nusišypsojo. – Kam dar ta karvė, kai po namus nuolat trinasi ožka,- leptelėjo, žinoma, omenyje turėdama save pačią, o tuomet apsuko Verą ir stumtelėjo ją atgal link sofos, nupėdindama ir pati, netrukus prisėsdama ant žemės priešais staliuką ir prisipildydama taurę, kuri netrukus jau buvo josios rankoje, kitą užimant gabalėliui picos, kuris net ir atvėsęs buvo taip pačiai gardus.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6091

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Antr. 08 23, 2016 1:05 am

Sulaukus ganėtinai rimto klausimo, kurį iki galo suvirškinti apsvaigusios Veronikos smegenys užtruko porą akimirkų, šviesiaplaukė kryptelėjo į šalį galvą, josios kaktoje susiformuojant raukšlei. -Nežinau, - Galiausiai pratarė. Dabar moteris galėjo sakyti absoliučiai viską, išanalizuodama šį klausimą iki smulkiausių detalių, bet tiesa buvo ta, jog dabartinis panelės atsakymas galėjo ryškiai skirtis nuo to, kurį Veronika būtų ištarusi prieš porą metų, jei to paties būtų paklausęs Rendalas. -Žinojau vieną - jog noriu būti su juo. Greičiausiai niekuomet nesusimąsčiau, kaip ilgai, - Veronika silpnai šyptelėjo žodžiams iš josios lūpų įgaunant ironišką potekstę. -Būtų buvę gražu leisti jam manipuliuoti mano amžiumi iki akimirkos, kai abu nuspręstume, jog matėme ir patyrėme užtektinai, dėl ko geriausia būtų tiesiog išeiti, - Apsilaižiusi lūpas Vera parėmė smakrą į kelį, susirangiusi ant grindų sunkiai įvardijama poza. -Iš kitos pusės, būtų neteisinga iš Denio atimti du tėvus vienu metu, - Taip ir nepateikusi panelei tikslaus atsakymo Veronika tiesiog paskanavo vyno, nuspręsdama palikti šią temą ramybėje, mat kalbėti apie tai nebebuvo jokios prasmės, Rendalo ir Veronikos keliams išsiskyrus prieš panelei priimant sprendimą. -Užsidirbčiau nemenką sumelę, - Pritariamai linktelėjo galva, regis, visiškai nesutrikdyta tokiais šviesiaplaukės pasisakymais, moteriai negalint sumeluoti, jog pati niekuomet nepagalvojo, kiek rinkoje kainuotų vienas jos inkstų. -Apsunkinai mano senės dalią, mat dabar turėsiu ieškoti naujos dovanos, - Priekaištingai caktelėjo liežuviu, iš tiesų, nematydama tame jokios problemos, juo labiau, kai visą šį laiką juokavo. Iš tiesų, metinių proga Demetrija galėjo iš Veros tikėtis kokios indaujos ar žvakidės, o ne žaisliukų vakarui miegamajame praturtinti, abiems merginoms tai puikiai žinant. Jautė ją deginantį moters žvilgsnį, specialiai nepakeldama akių, mat tyrinėti ar sūris ant picos labai apskrudęs panelei pasirodė kur kas įdomiau, nė vienam raumeniui jos veide nevirptelint net ir Demetrijai jos perklausus balsu. Šviesiaplaukė drąsiai pakėlė akis į medžiotoją, pasiryžusi ją patikinti, jog išankstinė jos nuomonė buvo teisinga, bet rausvos lūpos liko praviros, meluoti draugei į akis tampant pernelyg sunkia užduotimi. -Tai nutiko kartą. Prieš porą metų. Paskutinę mano buvimo Volteroje naktį, - Pripažino panelės pečiams pakumpstant, lyg šią paslaptį Demetrija būtų iš jos mušte išmušusi. -Mes neapsikeitėm numeriais ar pažadais apie dar vieną susitikimą. Kuris galbūt ir būtų įvykęs, jei kitos dienos rytą pasičiupusi lagaminus nebūčiau skubėjusi į oro uostą, - Siurbtelėdama iš taurės ji lėtai pakilo ant nutirpusių kojų, merginai nesididžiuojant tos nakties nuotykiais, bet taip pat nesijaučiant kalta, mat paneigti, jog buvo smagu moteris negalėjo. Kita vertus, ne kiekvienas asmuo miestą palieka su štai tokiu trenksmu, tąnakt pasilakstyti Veronikai išleidžiant tamsiąją savo pusę, kuri tikrai negaišo laiko veltui. -Net nesu įsitikinusi ar prisimenu jo vardą. Bet galiu pasakyti, jog jis sudrebino mano pasaulį pakankamai, jog taptų anksčiau minėtų fantazijų įkvepėju, - Prikandusi lūpą panelė truputį pastoviniavo vietoje, galiausiai patraukdama link Demetrijos nurodytos nuotraukos, kartu gurkšnodama su savimi pasiimtą vyną. -Ar čia įžymioji Bjanka? - Pasiteiravo medžiotojos akimis trumpam apsistodama ties smulkia brunete, kuri gūžėsi po pažastimis dviem savo broliams - Natanieliui ir.. Taurė vos neišsprūdo Veronikai iš pirštų, merginos akims pasidarant bene trigubai didesnėms nei įprastai. Nors laikas ištrynė jaunuolio vardą jai iš atminties, pastarojo veidas liko neužmirštamas, Veronikai sunkiai nugurkiant seiles ir sugrįžus ant sofos tariamai atsainiai šastelint ant pastarosios krašto. -Kaip dažnai sakei tas Mykolas čia lankosi? - Pasiteiravo sau įprastu balsu, akimis vis dėlto šaudydama po kambarį, lyg ieškotų skylės į kurią galėtų nerti, kaip kirvis į dugną, jei netikėtai kažkas pradėtų krebždenti laukines duris.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27578

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Antr. 08 23, 2016 1:39 am

Nors į tiesmukumą linkusi Demetrija labiau laukė tiesiog vieno iš dviejų variantų, puikiai suprato, ką Veronika norėjo pasakyti, net jeigu josios lūpų ir nepaliko galutinis pasirinkimas. Galbūt dėl to, kad buvo apsvaigusi, o gal medžiotojai tiesiog trūko nuovokumo, užduodama klausimą ji dar nesusivokė, jog įsimylėjusi Veronika prieš keletą metų ir dabar priešais Demi sėdinti moteris šiuo klausimu mąstė visiškai skirtingai, kas buvo savaime suprantama. Meilė, ar jos išblėsimas, stipriai keitė žmones. Supratingai linktelėjusi, šviesiaplaukė taip pat nieko nebesakė, kadangi nuo pat pradžių neplanavo spausti merginos. Vietoje to, verčiau susitelkė ties kita tema, kalbėti apie savo kraujo pardavinėjimą staiga tampant kur kas lengviau. – Na, dabar žinosiu ką daryti jeigu nebebus iš ko susimokėti už elektrą,- pašmaikštavo, žvilgsniu tik sekundei nuslysdama link savo rankos, pažvelgdama į venas. Vieni pridavinėja butelius, Demetrija pridavinės kraują. Kiekvienam savo. – Man labiau prie širdies būtų jeigu neieškotum jokios dovanos,- prisipažino, šiaip ar taip ne itin sužavėta minties kažkaip ypatingai švęsti sukaktį, lyg šitai būtų koks pasiekimas, už kurį reikėtų apdovanoti. Apskritai, pagal medžiotojos logiką, reikėjo sveikinti tik tuos sutuoktinius, kurie kartu buvo tik iš pareigos, jiems ta proga įteikiant atviruką su užrašu Sveikinam, atsikankinot dar metus. Jūs tikri didvyriai, kad vis dar vienas kitą pakenčiat, o Demetrijos šeimoje taip nebuvo. – Veronika? – dar kartą kreipėsi į moterį, kai ši ėmė visiškai ją ignoruoti, visą dėmesį sutelkdama į picos gabalėlį. Jai nereikėjo atsakyti, kadangi ši tyla buvo kuo puikiausias atsakymas, bet visgi, dabar būtų buvę smalsu sužinoti ir detales. Sutrikusi ir prasikaltusi moters mina pranašavo dar vieną itin nemalonią istoriją, Demetrijai vėl ruošiantis sulįsti į sofą už tai, kad ne laiku prabilo, tačiau taip ir nesulaukė iš Veronikos nieko baisaus, jai viso labo pasisakant, jog vieną kartą permiegojo su kažkokiu biču. Ir jai buvo taip gera, kad net dabar apie jį svajoja užsiimdama savimi. Šviesiaplaukės manymu, jokia nuodėmė nebuvo padaryta. – Išgersiu už tai, kad vienos nakties nuotykis buvo toks nusisekęs,- paskelbė, susivarvindama į burną paskutinius lašus iš butelio numeris du ir atsidarydama trečiąjį. – Taip,- atsakė nė nežvilgtelėjusi į nuotraukos pusę, kadangi ten buvo vienintelė mergina, taigi sumaišyti būtų buvę sunku. Dėl to, kad pylėsi į taurę vyno, nematė Veronikos veido, pažiūrėdama į merginą tik tuomet, kai ji grįžo ant sofos, dar sykį persimainiusi, dabar josios akims baikščiai lakstant po kambarį, lyg nuotraukos ir Demi žodžių jai nebūtų užtekę, kad įtikintų, jog Mykolas ne vaiduoklis. – Kaip kada,- truktelėjo pečiais, pasivaišindama vynu, kurį vėl maukė nesismulkindama, per kartą ištuštindama daugiau nei pusę taurės, kadangi jau spėjo pajusti, kad blaivosi, o planas buvo ne toks. – Kartais ateina kiekvieną dieną.. na, arba neišeina kelias dienas nusprendęs apsistoti svečių kambary. Kartais nesirodo kelis mėnesius, jeigu išvažiuoja į kokią rimtesnę medžioklę,- papasakojo apie savo įnamį kiek išsamiau, vis dar nesusivokdama, jog Vera turėjo su juo bendrų reikalų.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6091

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Antr. 08 23, 2016 2:19 am

Netikėtas Demetrijos klausimas vieną tokių iškilti privertė ir Veronikos galvoje, panelei trumpam stabtelint, mat norėjo kuo atsargiau sudėlioti į sakinius žodžius. -Trumpą laiką tu irgi buvai vampyrė, - Pradėjusi vyptelėjo, mat tie laikai atrodė tokie neatmenami, nors viso labo vyko prieš porą metų. -Ką judu su Natanieliu būtumėt darę? - Pasiteiravo stipriai abejodama, jog susėdę prie virtuvės stalo įsimylėjėliai aptarė susidariusią situaciją prie arbatos puodelio, tiesiog stengdamiesi gyventi ta akimirka, vietoj to, jog baugščiai dairytųsi į ūkanotą ir mįslingą ateitį. Veronika geriau už kitus žinojo, kaip stipriai reikia vertinti kiekvieną sekundę, nė didžiausiam savo priešui nelinkėdami to, ką patyrė pati, vieną akimirką savo rankose laikydama visą pasaulį, o kitą stebėdama, kaip šis slysta jai iš po kojų, moteriai esant bejėgei ką nors pakeisti. Kas čia žino, kur dabar sėdėtų abi šviesiaplaukės, jeigu tąnakt jų kelyje nebūtų pasipainiojęs išprotėjęs medžiotojas, nusprendęs truputį paeksperimentuoti su Demetrija, ko rezultatas buvo jos sugrįžimas į žmonių rasę. -Hm, - Staiga numykė Veronika, atkusdama iš ją pasiglemžti baigiančio minčių srauto, šviesiaplaukę per trumpą jų vakarą pasiekiant daugybei nušvitimų, kurių įžvelgti be vyno daromos įtakos ji nesugebėjo. -Netikėtai suvokiau, jog jūsų su Rendalu istorijos kažkuo panašios. Ir susidūrimai su paslaptingaisiais psichopatais daktariūkščiais sutampa chronologiškai, - Išdėstė savo mintis balsu, nenorėdama palikti draugės nežinioje, nes, reikėjo pripažinti, sutapimai iš tiesų buvo keisti. Bet panelė pasirinko į tai pernelyg nesigilinti, puikiai suvokdama, jog alkoholyje skęstančios smegenys tiesiog kuria nebūtas sąsajas. -Jei tai nesuveiks, visuomet gali tapti striptizo šokėja, - Pasiūlė merginai gundančiai pakilnodama antakius, Veronikai šviesiaplaukės sėkme toje srityje neabejojant nė trupučiu, tik ne turint tokią pribloškiančią figūrą. -Kaip pasakysi, meile, - Nesiginčijo su Demetrija, šiai aiškiai išdėsčius savo nuomonę dovanų klausimu, kibirkščiai Veronikos akyse išduodant, jog panelė neketino klausyti draugės. Visgi, neabejojo, jog didžiausia dovana sutuoktiniams būtų, jei pagriebusi Mels Vera kuriam laikui pradingtų iš namų, palikdama balandėlius vienus, ką įgyvendinti nebuvo labai sunku. Šviesiaplaukei, vyno už liežuvio tempiamai, Demetrijai it kunigui išpliurpiant, regis, paskutinę turėtą paslaptį, medžiotoja neatrodė perdėtai nustebusi, lyg kažko panašaus ir būtų tikėjusis iš Veronikos, pačiai panelei sugebant tik atsainiai gūžtelėti pečiais. -Gaila, kad po to viskas nuėjo šuniui ant uodegos, - Ji vyptelėjo, mintimis nusikeldama į kiek šviežesnius įvykius, kurie prasidėjo džiugia kelione į valstijas ir užsibaigė dviem dužusiom širdim, atodūsiui išsprūstant iš panelės lūpų jai nespėjus laiku pastarojo sugauti, visoms temoms vedant į tą patį tašką - kaip Veronika Boucher sugebėjo susiknisti savo gyvenimą. -Ji graži, - Murmtelėjo tam, jog užpildytų nejaukią tylą, kuri įsivyravo merginai bandant suvirškinti gautą informaciją, jokiam kitam žmogui pasaulyje nenusisekant permiegoti su geriausios draugės svainiu apie kurio egzistenciją ši sužinojo tik prieš penkias minutes. -Kaip suprantu, užimu jo teritoriją, - Mergina vyptelėjo, išsikraustymą iš Demetrijos namų nuspręsdama perkelti į kuo ankstesnę datą. Ir nors egzistavo reali galimybė, jog medžiotojas jos neprisimins, rizikuoti Veronika nenorėjo, jos galvai šiuo metu gebant talpinti tik du vyriškos lyties atstovus, kurie kėlė pakankamą migreną, šviesiaplaukei netrokštant ant pečių užsikrauti ir trečio.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27578

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Antr. 08 23, 2016 3:36 am

Veronikai uždavus klausimą, Demetrija nė neplanavo atsakymo pasilaikyti sau, kadangi tai būtų buvę nesąžininga. Visgi, moteris delsė prabilti, savo tylą išnaudodama tam, kad pakiltų nuo žemės ir vėl įsitaisytų ant sofos, jai staiga panorus išgauti iš padėties kiek įmanoma daugiau komforto, dėl ko dar pastvėrė šalia buvusią pagalvėlę ir apsivijo ją rankomis, tvirtai prispausdama sau prie krūtinės ir atremdama į ją smakrą. – Nežinau,- galiausiai tyliai prabilo, pasakydama lygiai tą patį, ką jai atsakė Veronika. – Užtikrinta esu tik dėl to, kad Natanielis nebūtų tapęs vampyru, kad būtume lygūs kovoje prieš laiką,- dėl šito moteris buvo visiškai užtikrinta. Ir ne vien dėl to, jog josios vyriškis nebūtų norėjęs paaukoti savo gyvenimo ir tapti vienu iš tų, kuriuos medžiojo, vien tam, kad galėtų amžiams įsipareigoti moteriai, bet ir todėl, kad Demetrija būtų padariusi viską, kas jos valioje, jog medžiotojo širdis nesiliautų plakusi. – Bet gyvenimas tikrai nebūtų toks, kaip dabar,- šviesiaplaukei nei nereikėjo to išsakyti garsiai. Faktas, kad viskas būtų pasikeitę iš pagrindų, buvo akivaizdus. – Mes neturėtumėm Melodijos. Turbūt net nebūtumėm likę kartu,- po Demetrijos virtimo vampyre poros santykiai buvo pasiekę patį kritiškiausią tašką, jiems kuriam laikui net pamirštant, kaip stipriai vienas kitą myli, riejantis dažniau, nei apsikeičiant šilumos kupinais žvilgsniais, kol galiausiai netgi patraukė skirtingais keliais. Net ir dabar, praėjus keleriems metams ir viskam klostantis išties puikiai, moters oda pašiurpo, jai negalint ir nenorint suvokti, ką darytų, jeigu kiekvieną dieną negirdėtų dukters krykštavimo ar tamsų ir lietingą vakarą negalėtų susisukusi į pūkinę antklodę įsirangyti savo vyro glėbyje ir drauge stebėti už miegamojo langų siaučiančios audros. Gerklėje susidariusį gumulą moteris nuplovė gurkšniu vyno, kiek šyptelėdama po Veronikos pastebėjimo, moteriai atsakydama pritariančiu linktelėjimu. – Tikrai,- ir ji pati trumpam apie tai susimąstė, visgi, turėdama pripažinti, kad jai pasisekė kur kas labiau nei aptarinėjamam vampyrui. – Tik mano gyvenimą jie išgelbėjo, net jeigu tai ir nebuvo pagrindinis jų tikslas. O iš Rendalo atėmė labai svarbius ir reikšmingus metus, vargu, ar patys išpešę iš to ką naudingo,- nuoširdžiai gailėdama vyriškio, kurio gyvenimas taip pat nelepino, taip pat pasidalino savo mintimis su drauge. – Nors vargu, ar jis būtų apsidžiaugęs, jeigu po šitiek metų vėl būtų paverstas žmogumi. Turbūt nežinotų, kaip reikia egzistuoti,- nuo tokios minties šviesiaplaukė kiek pralinksmėjo, puikiai žinodama, kad Rendalas net košės išsivirti nemokėtų, ką jau kalbėti apie kasdienius žmonių vargus, tokius kaip toli gražu netobula reakcija, klausa ar rega; nuovargis ar netikėtai užklupusi sloga. – Puiki idėja,- palinkčiojo, įsivaizduodama save tokiose pareigose ir toli gražu nesižavėdama mintyse sukurtu reginiu. – Priimsi į tą savo vieno kambario butuką, kai vyras išmes iš namų? – baisu ir tuo pačiu metu juokinga buvo įsivaizduoti Neito reakciją, Demetrijai pranešus ar jam tiesiog atsitiktinai iš kur nors sužinojus, jog jo žmona vakarais sukasi aplink stulpą priešais minią girtų ir įsiaudrinusių vyriškių. Puikus receptas tragikomedijai. Žinojo, jog dėl dovanų Veronika taip lengvai nepasiduos, net jeigu ji ir teigė priešingai, bet visgi daugiau nesiginčijo, šiaip ar taip žinodama, kad draugė per gerai ją pažįsta, jog įteiktų kokį servizą, jai turint pakankamai lakią vaizduotę jog sugalvotų, kaip pradžiuginti porą, net jei Demetrija atkakliai tvirtino jokių minėjimų nenorinti. Merginai pakomentavus Bjankos išvaizdą, šviesiaplaukė menkai šyptelėjo, negalėdama nesutikti. – Gaila, jog dailus veidelis nepadėjo jai susikurti tokio gyvenimo, kokio yra nusipelniusi,- net jeigu Veroniką dėl Bjankos kamavo dvilypiai jausmai, galiausiai ji tebuvo dar viena nelaiminga siela, blondinių artimųjų rate tokiai esant ne vienai, dėl ko Demi nepabijojo pasidalinti šia mintimi su drauge, žinodama, jog ji taip pat prijaus gyvenimo į šalis blaškytai tamsiaplaukei. – Šiaip jau, visa ši teritorija yra mano, Neito ir vaikų. O jis toks pat svečias, kaip ir tu, tik kur kas mažiau pageidaujamas,- patikino merginą, net neplanuodama nuslėpti menkučio susierzinimo, kuris dažnai pasirodydavo šviesiaplaukei prabylant apie Mykolą.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6091

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Antr. 08 23, 2016 2:10 pm

Žinojo užgavusi jautrią stygą, kai Demetrijos veidas prieš jos pačios valią persikreipė, šviesiaplaukei akivaizdžiai dvejojant pateikti atsakymą. Praeitas etapas vis dar turėjo savų atgarsių, lyg aidas, atsimušantis į kalnus ir sugrįžtantis tuomet, kai mažiausiai to tikiesi, Demetriją su Natanieliu persekiojant galybei šešėlių, panelei nesant šimtu procentų įsitikinusiai ar pastarųjų medžiotojai apskritai kada nors pilnai atsikratys. -Jeigu atmintis manęs neapgauna, Natanielis pakankamai neblogai tvarkėsi su faktu, jog virtai vampyre, - Pridūrė visai nenorėdama piršti savos nuomonės, nors pati buvo įsitikinusi, jog jų išsiskyrimo priežastis neturėjo nieko bendro su pakitusia Demetrijos rase. -Jo meilė tau nesumažėjo nė trupinėliu. Ir nors neįsivaizduoju jo, kaip vampyro, tvirtai tikiu, jog su tavimi jis buvo pasiryžęs nugyventi likusius metus, džiaugdamasis, kad būdamas šešiasdešimties glėbyje gali laikyti jauną žmoną, - Šią temą panelė užbaigė trumpu juokeliu, norėdama truputį prasklaidyti virš jų galvų atsiradusius niūrius debesis, Demetrijai neturint dėl ko sukti galvos, mat tas tragiškas gyvenimo puslapis seniai buvo užverstas, moteriai turint galimybę džiaugtis pavydėtinu gyvenimu, kurį lyg išpirką už praeities skriaudas jai pasiūlė pats likimas. -Jūs abu tvirtai įsitikinę, jog iš medžiotojų gniaužtų sugebėjot ištrūkti savarankiškai. O kas jeigu taip nėra? Jeigu jie specialiai jus paleido, šitaip išplėsdami savo eksperimentų ribas? Kas jeigu net ir po ši tiek metų, jūs vis dar esat jų bandomieji triušiai? - Žodžiai pabiro iš merginos lūpų, nerimui sugniaužiant panelės krūtinėje tuksinčią širdį taip stipriai, jog Veronika akimirkai pritrūko kvapo. Šviesiaplaukė buvo linkusi į paranojiškumą, kas buvo pateisinama po visko, ką ši buvo priversta išgyventi, todėl nenuostabu, jog dabar Rendalo ir Demetrijos pabėgimai iš rankų žmonių, kurie akivaizdžiai žinojo ką darė ir juos visus lenkė trimis žingsniais, atrodė pernelyg paprasti. Lyg taškas toje istorijoje dar nebūtų padėtas. -Ir kaip tu nebijai naktį sudėti bluosto, žinodama, jog kartu su vyru metai iš metų išžudėt šimtus vampyrų, kurie galimai turėjo artimuosius ir antrąsias puses, kurios pasiryžusios keršyti? - Po akimirkos vėl prabilo, beveik įsivarydama sau panikos priepuolį, Veronikai atidarius vieną mažą abejonių stalčiuką iš kurio sliekų pavidalu pradėjo virsti didžiausi jos nuogąstavimai, šviesiaplaukei neišmanant, kaip pati turėtų ramiai miegoti, iki pat šios akimirkos nesusimąstydama, jog būti dalimi draugės, kurią mylėjo visa savo širdimi, kompanijoje buvo pavojinga jos gyvybei. -Sutuoktiniai turi palaikyti vienas kitą, - Priminė panelei vėlgi nugerdama gerą galą taurėje buvusio vyno, linksmumui lyg burbului susprogstant ore, o Veronikai dirsčiojant pro didžiulį langą į gūdų mišką, kuriame mergina jau anksčiau jautė porą jas stebinčių akių, ne veltui apie tai užsimindama Demetrijai, net jeigu vėliau šis menkutis pastebėjimas, privertęs ant šviesiaplaukės pakaušio šiauštis odą, virto joms įprastu juokeliu, panelei staiga pačiai apsvarstant galimybę namo prisikviesti medžiotoją, kurio platūs pečiai ir nuolat kartu su savimi nešiojami ginklai suteiktų truputį pasitikėjimo staiga svetimu ir šaltu tapusiu namu. -Na, ji akivaizdžiai gavo antrą šansą, - Veronika šito nepasakė ironiškai ar irzliai, vartydama akis, mat tai buvo priešiška josios prigimčiai, panelei puikiai žinant ką reiškia išgyventi skyrybas, dėl ko blondinė nuoširdžiai linkėjo, jog trapi Bjankos širdis būtų pajėgi pamilti dar sykį. -Lieka tikėtis, jog mūsų keliai nesusidurs. Kitu atveju po šiuo stogu greitai pasidarytų per ankšta, - Sausai ištarė, šitaip nuspręsdama užbaigti savo pačios užvestą temą, Mykolui staiga tampant mažiausia problema josios sąraše, Veronikai truputį pagarsinant muziką, jog negirdėtų, kaip virtuvėje ūžia šaldytuvas, panelei beveik trokštant, jog Demetrija pliaukštelėtų jai per nuogą blauzdą, kaip bausmę už tai, jog eilinį sykį perdėtai viską analizuodama ir narstydama po kaulelį temas, kurioms verčiau buvo likti nejudintoms, ji antrą sykį per vieną vakarą truputį sutirštino spalvas, tapdama priežastimi, kodėl norint užmigti Demetrijai reikės dar vieno butelio vyno.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27578

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Antr. 08 23, 2016 3:58 pm

Negalėjo ginčytis su Veronikos žodžiais, kadangi Neitas iš tiesų su tuometine situacija dorojosi kur kas geriau nei kas būtų galėjęs tikėtis, medžiotojui sėkmingai perlipant per savo nusistatymus ir liekant šviesiaplaukės pašonėje. Visgi, faktas, kad po Demetrijos transformacijos viskas ėmė blogėti, taip pat liko neginčijamas, turbūt pačiai šviesiaplaukei negalint susitaikyti pačiai su savimi ir dėl to ant pirštų galų vaikščioti verčiant visus aplinkui. Kad ir kaip ten bebūtų, turbūt neverta buvo dabar analizuoti praeities įvykių, kurie vis tiek baigėsi laimingai. – Na, dabar galės džiaugtis tokia pat gražia senute,- pasidavusi šviesiaplaukės raginimams palikti blogas mintis nuošaly, ir pati medžiotoja pasistengė atsakyti kiek linksmiau, nors nebūtų drįsusi teigti, jog taip stebuklingai visas slogumas ėmė ir išsisklaidė. Juo labiau, kad mergina neleido Demetrijai nė lengviau atsikvėpti, staiga pakišdama moteriai į panosę dar vieną mintį, pasėjusią medžiotojos galvoje krūvą abejonių ir privertusią nemenkai sunerimti. – Nėra jokio pagrindo manyti, jog tavo teorija teisinga,- paprieštaravo, nors nebuvo užtikrinta, kad Veronikos mintis negali būti teisinga. Iš tikrųjų, būtų logiška, jeigu tie, kurie šitaip pasielgė su ja ir Rendalu, vis dar juos stebėtų, priešingu atveju, kam gi apskritai būtų reikėję atlikinėti eksperimentus, jeigu negalėtų žinoti jų rezultatų? – Jau būčiau pastebėjusi, jeigu kas nors mane sektų,- vis dar iš paskutiniųjų mėgindama nepasiduoti paranojai, išdėstė visiškai neužtikrinta tuo, ką sako. Jeigu jie sugebėjo sužinoti apie Demetrijos virtimą vampyre, suorganizuoti avariją ir ją pagrobti, paprasčiausias stebėjimas tai neaiškiai grupuotei turėjo būti juokų darbas. Mintis, kad medžiotoja pati tapo grobiu, vertė merginą stipriai gūžtis ir dar labiau spaustis prie sofos, bjaurėtis verčiant suvokimui, jog šitiek laiko kiekvieną josios žingsnį galėjo stebėti kažkokie šlykštynės. Atrodo, kad Veronika šį vakarą buvo pasiruošusi priversti Demetriją abejoti dėl kiekvieno savo žingsnio, moteriai galimai po šio vakaro bijosiant netgi pasilikti vienai kambaryje. Medžiotojų gyvenime jau buvo vienas panašus personažas, itin stipriai nuskriaudęs šeimą, būtent tai neramiai sielai tampant priežastimi, dėl kurios Demetrija mirė. Ir Veronika buvo visiškai teisi manydama, kad tokių pat, o gal net baisesnių, dar labiau įskaudintų ir įsiutusių, gali būti šimtai, liekant tik laiko klausimu, kada kuris nors vėl apsireikš ir sukels grėsmę šeimai. – O ką siūlai? Pamainomis budėti prie durų? – pasiteiravo kiek virpančiu balsu, moters panikai augant tiesiog akyse, jai šiuo metu labiau nei kada nors anksčiau bijant ne dėl savo, o dėl vyro ir, svarbiausia, vaikų gyvybių, visuomet egzistuojant galimybei, jog keršto ištroškę asmenys pasikėsins į silpniausią grandį, kuri, taip jau išėjo, buvo ir skaudžiausia vieta. – Tikrai,- palinkčiojo pritardama jos žodžiams apie sutuoktinių solidarumą, tiesa, vis dar mąstydama apie prieš tai aptartus dalykus. Kiek virpančiomis rankomis šviesiaplaukė prisipildė taurę vynu, išmaukdama vieną, o po to nė neatsikvėpusi ir antrą, iš karto po to staigiai pakildama ant kojų, dėl ko staiga susisuko galva, moteriai rankomis pasiremiant į sofos atlošą, kad nenukristų. Ne tik Veronikai norėjosi pasikviesti patikimiausią galimą apsaugą ar bent jau asmenį, kuris galėtų gerai papurtyti abi blondines ir paaiškinti, kad jos prisigalvoja nesąmonių, Demetrijos žvilgsniui vėl nukrypstant į telefoną. – Šiuo metu neprieštaraučiau, jeigu namas būtų pilnas žmonių,- po merginos komentaro prisipažino, josios žvilgsniui staiga liaunantis neramiai lakstyti po visą kambarį ir tiesiog įsmingant į vieną tašką, šviesiaplaukei sukryžiuojant rankas ant krūtinės ir apsisukus vėl patraukiant prie durų į sodą, jai per stiklą žvelgiant tiesiai į mišką, moteriai visiškai sustingstant, netgi josios pečiams liaunantis kilnotis, lyg ji net nekvėpuotų.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6091

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Antr. 08 23, 2016 4:46 pm

Iš dalies, dviejų draugų išsiskyrime Veronika sugebėjo įžvelgti ir teigiamą pusę, jiems abiems gaunant progą įsitikinti, jog yra susieti amžiams, dėl ko dabar sutuoktiniai vienas kitą vertino labiau už kas rytą kylančią saulę, puikiai žinodami, jog ne be jos, o be vienas kito negalėtų žemėje gyventi nė dienos. Ir jeigu panelė bent akimirkai suabejodavo meilės egzistavimu, užtekdavo tik dirstelėti medžiotojų link, šiems kovojus su visomis negandomis ir pačiu velniu tam, jog liktų kartu. Ir jeigu Demetrija prieštaravo, nemanydama, jog jiedu su Neitu turi ką švęsti, pasirinkdama apskritai neminėti dešimties metų sukaktuvių, Veronika viską matė truputį kitomis akimis, tvirtai įsitikinusi, jog porelė nusipelnė visų pasaulio servizų, gardžiausių vakarienių ir nuoširdžiausių sveikinimų, retam asmeniui dabartiniame pasaulyje galint džiūgauti radus antrą pusę, kuri tave myli taip pat stipriai, kaip tu myli jį. -Argi tai ne didžiausia žmogaus svajonė? Sulaukti žilos senatvės šalia asmens, kuriam net ir raukšlėmis padengta oda, bylojančia apie sunkią žmogaus dalią, lieki gražiausia visame pasaulyje? - Veronika kukliai šyptelėjo, visuomet linkusi į romantiką, panelei net nereikiant įsijungti televizoriaus penktadienio vakarą, gražiausiai meilės istorijai vystantis čia pat prieš akis, dėl ko mergina tiesiog nepajėgė nesidžiaugti dėl draugės. Išklausiusi netvirtus Demetrijos argumentus, Veronika kaltai prikando lūpą, tyliai save bardama už tai, jog laiku neprikando liežuvio, visus šiuos apmąstymus galėdama pasilikti ten kur jiems ir priklausė - sudilusioje savo galvoje. -Tu teisi, - Tarė kur kas ramesniu tonu, panelės įsitempusiems pečiams kaip mat atsipalaiduojant, lyg po ilgo laiko didžiulis akmuo būtų nusiritęs merginai nuo sprando ir dabar ji galėtų ramiai alsuoti. -Jeigu ne tu, tai Natanielis būtų pastebėjęs kažką negero vykstant jūsų galiniame kieme, nė musei negalint prasprūsti pro akylas jo akis. - Žinojo, jog vyru medžiotoja pasitikėjo visu šimtu procentų, dėl ko metė būtent jo kortą, neabejodama, kad paneigti šito šviesiaplaukė nesugebės net ir labai norėdama, niekuomet nesuabejojusi Neito, kaip medžiotojo kompetentingumu. -Be to, kas čia žino, gal pakvaišusių daktariūkščių taikiniu taptum ne tu, o aš. Prisikėlusi iš mirusiųjų dėl geros Karmenos širdies, jos galiai prieštaraujant visiems gamtos dėsniams, - Truputį pasišaipė, net įstengdama nusišypsoti, lyg norėtų parodyti, jog pati dėl šito nesijaudina, taigi ir Demetrija neturėtų, moteriai veik springstant vynu, kurį be sustojimo pylė sau į gerklę, regis, bandydama nusiskandinti. -Ne, - Tvirtai atsakė spustelėdama netoliese buvusius merginos pirštus. -Tenorėjau pasakyti, kad didžiuojuosi tavo drąsa. Ir pajėgumu apginti šeimą. O dėl visų nupiepusių vampyrų jaudintis neturėtum, jiems nepasirodžius čia per keletą metų, dėl ko nėra pagrindo pasirodyti ir dabar, - Pabandžiusi dailiai užglaistyti tai, ką per porą minučių pridirbo, Veronika gurkštelėjo vyno, vis dar pasipuošusi ta pačia šilta šypsena, kuri nepasiekė josios akių, panelei malant šūdą išsijuosus, bet netikint nė vienu savo žodžiu. Jai buvo truputį keista, kodėl visą gyvenimą medžiojusi ir negana to, žinodama kuo visas šis reikalas užsibaigė jos tėvams, Demetrija apie galimybę, jog praeitis pasivys ir įkąs jai į užpakalį susimąstė tik dabar, bet šito ji nekomentavo, visai nenorėdama, jog draugė pultų į dar didesnę paniką. -Jau vienuolikta vakaro, taigi nė neabejoju, jog tavo mylimasis jau pakeliui namo, pasiruošęs nunešti saldžiai parpiančią Mels į lovą, o tuomet ten nugabenti ir girtą tavo subinaitę, prieš tai išbaręs, kam leidi tokioms nesąmoningoms mintims nuodyti tavo protą, - Išdėstė netolimos ateities planą pakyliu tonu, kol Demetrija atkakliai žvilgsniu skenavo kiemą, pačiai panelei ramybės neduodant anksčiau jų linksmą vakarą sudrumstusiam gaidžiui, kuris pasak šviesiaplaukės pateko į namus pro pravirą langą, kurio niekas iki šiol nepasivargino nueiti uždaryti, abiems merginoms trumpam užmirštant apie šį faktą. Ir nors Veronika neabejojo, jog nieko blogo neįvyks, nerimo krislelis krūtinėje vis tiek privertė ją pakilti ant kojų. -Padarom taip. Aš patikrinsiu antrą aukštą, tu patikrinsi pirmąjį. Tuomet susitiksim čia po penkių minučių ir galėsim tęsti išgertuves, kol negrįš Neitas, - Pasiūlė Demetrijai luktelėjusi akimirką, o tuomet apsigręždama ant kulno ir nupėdindama laiptų, vedančių į tamsoje skendintį antrą aukštą, link, Veronikai neabejojant, jog rytoj ryte prisiminusios išgertuves moterys tik linksmai pasijuoks iš savo nepagrįsto baikštumo.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down


Sponsored content


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   

Atgal į viršų Go down
 
Svetainė
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 23Pereiti prie : Previous  1, 2, 3  Next
 Similar topics
-
» didžioji svetainė
» SVETAINĖS PATALPA
» DIDŽIOJI PILIES SVETAINĖ
» DIDŽIOJI SVETAINĖ
» Svetainė

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
sveiki atvykę į Forks miestelį! :: Harlow namas-
Pereiti į: