sveiki atvykę į Forks miestelį!


 
FORKS
MIESTELIS

Share | 
 

 Svetainė

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
Pereiti prie : 1, 2, 3  Next
AutoriusPranešimas
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27553

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Svetainė   Pir. 04 27, 2015 1:22 am



I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Milo Ventimiglia
PRANEŠIMAI : 2070

Marcus Hervé Volturi
Most people need love and acceptance a lot more than they need advice.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Sk. 08 02, 2015 11:04 pm

Pastūmėtas link svetainės, vyrukas prieškambaryje paliko batus ir drąsiai patraukė pirmyn, akimis imdamas apžiūrinėti namą, kuriame lankėsi pirmąjį kartą.
- Ei, aš pakankamai dėl to gailiuosi ir taip, - šūktelėjo paskui jį ateinančiai šviesiaplaukei. Žodžiai, jog prie altoriaus medžiotoją būtų lydėjęs būtent jis, be galo paglostė Vladimiro širdį, jam paslapčiomis plačiai nusišypsant, tačiau balsu to neištariant, kadangi nebuvo linkęs garsiai reikšti visas savo emocijas. Per visą egzistenciją dar neteko daryti nieko panašaus ir tai vyruką, be abejo, džiugintų ne tik dėl to, jog tai būtų pirmasis kartas, bet dėl to, jog į jo parankę būtų įsikabinusi jo Demetrija. Neitą buvo sutikęs vos kelis kartus, tačiau tas vyras Vladimirui pasirodė kaip šaunus ir pareigingas žmogus, tad atvirkščiai nei daugelis tėvų, nors jis, žinoma, tokiu nė nebuvo, vis dėlto be jokios baimės suteiktų palaiminimą Demetrijai kurti šeimą su Natanieliu.
Atėjęs į svetainę vyras pats leido sau prisėsti, patogiai įsipatogindamas ant sofos ir žvilgsnį nukreipdamas į merginą.
- O, aš jau žinau, Demi, - tarstelėjo jai ir plačiai nusišypsojo, nuoširdžiai džiaugdamasis dėl šios naujienos. Dvigubus, tiesa, antrąjį šiek tiek tylesnį, širdies dūžius išgirdo vos stvėręs medžiotoją į savo platų glėbį. Išbalęs veidas bei poreikis sulaikyti skrandžio turinį vos pamačius saldainių dėžutę taip pat tik patvirtino vyro spėliones. - Visuomet sakiau, jog tikra laimė pasauliui, kai tokie gražūs žmonės nusprendžia susilaukti vaikų, - linktelėjo galva įsitikinęs, kad antrasis vaikas tikrai nenusileis grožiu pirmajam, nors Vladas puikiai suprato, kad vien grožio žmogui neužtenka. - Labai sveikinu ir dėl šito, - dabar jau kiek surimtėjęs Vladimiras vėl atsistojo ant kojų ir žengtelėjęs kelis žingsnius į priekį švelniai delnu perbraukė merginai per šviesius plaukus, meiliai žvelgdamas į jos kiek pavargusį, tačiau tokį patį dailų veidą.



“I am not sure that I exist, actually. I am all the writers that I have read, all the
people that I have met, all the women that I have loved; all the cities I have visited.”
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27553

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Pir. 08 03, 2015 12:16 am

- Ką padarysi, bus dar tų vestuvių,- šūktelėjusi iš prieškambario tiesiog truktelėjo pečiais ir koja pastūmusi šiek tiek netvarkingai numestus Vladimiro batus į šoną, atsekė paskui jį į svetainę. - Gal susitiksim per tavo vestuves, tuomet aš galėsiu palydėti prie altoriaus tave,- džiugiai sučiulbėjo ir pakilojo antakius, lyg būtų kuo rimčiausiai nusiteikusi itin greitu metu sudalyvauti Vlado, kuris per ilgai buvo viengungis, vestuvėse. Kol vampyras įsipatogino, Demetrija patraukė link virtuvės, kur ant stalo padėjo saldainius, o gėles pamerkė į dailią stiklinę vazą, kuri netrukus kartu su medžiotoja grįžo į svetainę ir nutūpė ant staliuko prie lango, kaip mat pagyvindama ir pagražindama interjerą.
- Žinai? - nustebusi pasiteiravo ir sau per petį grįžtelėjo, kad žvilgtelėtų į vampyrą, nė nesistengdama nuslėpti veide pasirodžiusios nuostabos. Nemanė, kad ši žinia taip greitai apskriejo pasaulį ir visiškai nesuprato, dėl ko šviesiaplaukis atrodė šitoks patenkintas ir laimingas, kai pati Demetrija sužinojusi naujienas buvo labiau nei šokiruota ir dar gerą pusdienį negalėjo nė žodžio pratarti, ką jau kalbėti apie vaikščiojimą plačiai išsišiepus. Tik vyrukui pakilus ant kojų ir suskubus ją dar kartą pasveikinti, mergina suvokė, jog jiedu kalba ne apie tą patį ir nuleidusi žvilgsnį į žemę, tyliai sukikeno. - A! Ačiū,- nusišypsojusi kiek kukliau, pirštukais trumpam apsivijo vyro riešą, tačiau netrukus nuo jo atsitraukė. - Bet aš ne apie tai,- kad ir kaip norėjosi aptarti savo dar negimusį džiaugsmelį, pranešti Vladimirui mergina norėjo ne tai ir josios naujiena akivaizdžiai buvo ne tokia džiugi, ką išdavė kiek apniukęs josios veidelis. Jėgų trūkumas paskatino merginą apeiti vyrą ir prisėsti ant sofos, linktelint jam prisėsti šalia. - Mano tėvai gyvi,- nevyniodama į vatą pranešė, atidžiai stebėdama vampyro reakciją, siekdama įsitikinti, ar jam tai bus tokia pat naujiena, kokia buvo jai, ar ir apie šitai jis jau girdėjo. Medžiotojos mina nė trupučio nepriminė laimingos merginos, besidžiaugiančios dėl to, jog po ilgo laiko vėl sutiko savo tėvus, todėl panelė nusprendė iš karto pasiaiškinti. - Visai neseniai netyčia susitikau su mama. Ji vampyrė, kaip supratau, tėvas irgi. Ji pasakojo, kad kažkas juos persekiojo ar panašiai ir jie dingo, kad nekeltų pavojaus mums,- greitai atpasakojo tai, ką sužinojo, viltingai žvelgdama į Vladą ir laukdama jo nuomonės apie visa tai.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Milo Ventimiglia
PRANEŠIMAI : 2070

Marcus Hervé Volturi
Most people need love and acceptance a lot more than they need advice.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Pir. 08 03, 2015 11:25 pm

- Kad ir kaip norėčiau, stipriai tuo abejoju, - tarstelėjo išsiviepdamas ir gūžtelėdamas pečiais. Vladimiras buvo visiškai netinkamas vaikinas. Žinoma, jeigu tik panorėtų, pasitelkęs savo vampyrišką žavesį, džentelmeniškas manieras ir dailią šypseną susuktų galvą bet kuriai žemės mergelei, bet vyrui to paprasčiausiai nesinorėjo. Vladą tenkino dabartinis gyvenimo būdas, jam neįsipareigojant jokiems rimtiems santykiams. Tiesa, jeigu šalia jo sėdėtų ne jauna mergina, kuriai gyvenimas dar nusimatė pakankamai ilgas ir kuri buvo jau sukūrusi gražią šeimą, leistų sau garsiai apskritai paabejoti meilės sąvoka ir egzistavimu, tačiau tiesiog tai nutylėjo, neketindamas ūžti žmonėms galvų savo ciniškais pasisakymais.
Iš šviesiaplaukės išraiškos suvokė, kad panelė turėjo omenyje tikriausiai ne tokią džiugią žinią kaip nėštumas, tad ją pasveikinęs Vladas atsitraukė, pasiruošęs išgirsti kitas naujienas. Vis dėl to sekantys žodžiai privertė vyrą kiek nepatikliai kilstelėti antakius, tačiau merginai suskubus patikinti, jog saviems žodžiams turi rimtų argumentų, kaip, tarkim, gyvas susitikimas su motina, vyras lėtai ir užtikrintai linktelėjo galva. Kelias akimirkas nieko nesakė, tiesiog laikė bene tuščią žvilgsnį nukreiptą kažkur į kilimą. - Na, jų slapstymosi priežastis gana suprantama, - tarstelėjo primerkdamas akis. - Bet, atvirai kalbant, jei bet kuris vampyras norėtų sužinoti, kur gyvena Lundų atžalos, tai padaryti būtų visai nesunku. - Pridūrė. Pats juk irgi Demetrijos gyvenamą vietą sužinojo ne iš pačios merginos, tad savaime suprantama, kad kažkas kitas, atlikęs keletą skambučių greitai gautų norimą informaciją. - Tačiau esu įsitikinus, jog jie taip elgėsi viską labai gerai ir ilgai apgalvoję. Juk jūsų tėvai jus be galo mylėjo, - linktelėjo galva, toliau nuspręsdamas nemaišyti medžiotojos savo žodžiais apie tai, jog šitaip elgtis Ruth su Wyattu buvo gana keista ir neprotinga. Galų gale, jei nebuvo tikri, ką daryti, galėjo paskambinti Vladimirui, pastarasis tikrai būtų ką nors sugalvojęs, blogiausiu atveju pakeitęs Demetrijos ir kitų vaikų tapatybes, bet pastarieji nusprendė tiesiog bėgti. Vladimiras toli gražu jų neteisė, kadangi pats buvo pridaręs dar ne tokių dalykų, taigi nemanė galintis kažką smerkti ar teisti, tačiau buvusių medžiotojų vietoje nebūtų palikęs savo vaikų visiškai vienų, be jokių garantijų, kad kas nors jais pasirūpins.



“I am not sure that I exist, actually. I am all the writers that I have read, all the
people that I have met, all the women that I have loved; all the cities I have visited.”
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27553

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Antr. 08 04, 2015 12:25 am

Nors pažinojo Vladimirą visus dvidešimt septynerius savo gyvenimo metus, kas vedė prie išvados, jog šį vampyrą pažįsta pakankamai gerai, ir žinojo jo švelniai tariant netradicinį požiūrį į meilę ir dviejų žmonių santykius, jo atsakymas vis tiek privertė merginą sunkiai atsidusti, josios smulkiems pečiams akimirką susigūžiant, lyg su iškvėptu oru moteris būtų iškvėpusi ir visą energiją, kurią prieš tai naudojo tam, kad palaikytų kūną įtemptą. - Ar tu kada nors buvai kam nors rimtai įsipareigojęs? - mergina iš pradžių ketino klausti, ar jis nepavargsta būti vienas, tačiau laiku suvokė, jog nederėtų primetinėti kitam asmeniui, juo labiau tam, kuris nugyveno daugiau metų ir sukaupė kur kas daugiau patirties, savos nuomonės, o ir meilė bei buvimas su kitu asmeniu kartais būdavo blogesnis ir skaudesnis variantas už vienatvę, todėl šį vos spėtą laiku sustabdyti klausimą mergina pasiliko sau, vietoje jo užduodama šiek tiek subtilesnį, nors ir pastarasis nuskambėjo ne taip, kaip šviesiaplaukė tikėjosi, kažkuriai sakinio daliai primenant labiau kaltinimą, nei klausimą, nors medžiotoja to visiškai nenorėjo ir balso tono nesuvaldė netyčia. Demetrija jau ne kartą yra bandžiusi įkalbėti Vladimirą užkalbinti kokią merginą, nueiti į pasimatymą ir galbūt pabandyti sukurti ką nors gražaus, ir visuomet baigdavosi taip pat - vampyras nesėkmingai mėgindavo įkalti šviesiaplauke į galvą faktą, jog yra vienišas savo pasirinkimu, o ne dėl to, kad nesugeba užmegzti santykių. Suvokusi, kad ir vėl netiesiogiai ragina vyrą ieškoti meilės, medžiotoja delnais persibraukė veidą ir lėtai papurtė apsunkusią galvą. - Atsiprašau, su metais aš darausi vis labiau apgailėtina, kaip kokia supermama. Tebūnie žemėje taika ir begalinė meilė,- pašiepdama pati save ištarė, paskutinį sakinį tardama itin aukštu balseliu, nesikuklindama ir pasimaivyti bei rankomis mostelėti ore. Nors savo žodžius pateikė juoko forma, mergina iš ties su metais darėsi vis lėkštesnė. Prieš šešerius ar septynerius metus pati greičiausiai būtų mąsčiusi labiau kaip Vladas, visiškai sutikdama, kad gyventi vienai nėra didelė problema, o štai dabar pati vaidino Amūrą.
Vienas dievas žino, kuo būtų pasibaigę vidiniai Demetrijos pamąstymai apie meilę ir josios pasikeitimą, jeigu nebūtų prisiminusi, kad šiuo metu yra svarbesnių reikalų, kuriuos būtina aptarti. Kuo skubiau išbėrusi visą pasakojimą, panelė nagais ėmė nervingai barbenti sau į kelius, nė sekundei nenuleisdama žvilgsnio nuo Vladimiro, fiziškai jausdama, kaip kambaryje kyla įtampa, sekundėms užsitęsiant iki ilgų ir kankinančių minučių, kol aplinkui tvyrojo tyla ir vampyras netarė nė žodžio apie tai, ką tik ką sužinojo. Akimirką Demetrija netgi pagalvojo, jog vyras jau žinojo ir tai, tačiau jo į vieną tašką įsmeigtas žvilgsnis bylojo, jog jis yra išmuštas iš vėžių, kas keista, bet nuramino merginą. Dabar ji bent jau žinojo, jog nebuvo vienintelė, kurią tėvai apgavo ir apleido penkiolikai metų. Apskritai žvelgdama į vyrą Demetrija atpažino save, jam sureaguojant beveik taip pat, kaip reagavo ji - nedaugžodžiaujant ir stengiantis viską blaiviai apmąstyti. - O man visiškai nesuprantama,- staiga išpyškino su tokiu pasipiktinimu, lyg tai Vladas būtų ją apleidęs. Pastaruoju metu mergina atrodė taip, lyg būtų įgrūsta į naują kūną, kurio dar nemoka valdyti, dėl ko judesiai per staigūs, balso tonas per aukštas, o emocijų jame per daug ir ne visuomet teisingų. - Kaip du vampyrai, turintys medžiotojų patirtį, galėjo šitaip pasielgti? Mane nuo gimimo mokė kovoti su visais pavojais ir neatsitraukti, kol darbas nebus atliktas, o patys pabėgo ir pasislėpė,- nestokodama nusivylimo ir kartėlio, išliejo viską, ko negalėjo pasakyti kavinėje, sėdėdama veidas į veidą su motina. Vampyrui nusprendus nuraminti įsiaudrinusią medžiotoją žodžiais apie tai, jog tėvai viską apsvarstė ir, kad mylėjo savo vaikus, Demetrija tik tyliai prunkštelėjo, kritiškai papurtydama galvą. Žinoma, negalėjo pulti ginčytis, kadangi kitus savo vaikus Rutė ir Vajetas tikrai mylėjo, bet Demi buvo visai kita istorija ir to žinojimas merginai neleido nusišypsoti ir linkčiojant galva sutikti, kad tikriausiai taip viskas ir buvo.
- Bet kokiu atveju, tiesiog norėjau, kad tu žinotum. Savo pretenzijas turėčiau pasilikti gimdytojams,- po trumpos tylos minutės, nutarė nutraukti šią temą. Iš tikrųjų pradėjusi kalbėti apie tėvų atsiradimą, mergina tikėjosi ne tik apšviesti Vladimirą, bet ir pasiteirauti jo nuomonės apie tai, ką medžiotoja turėtų daryti, bet per keletą akimirkų paaiškėjo, jog ši tema yra per daug niūri ir ją nagrinėjant galima rimtai susigadinti nuotaiką, ko tikrai nesinorėjo, atsižvelgiant į tai, jog jiedu su Vladu nesimatė daug laiko ir turėjo daug kur kas linksmesnių temų, kurias galėjo aptarti. - Geriau papasakok, kaip tau sekasi, kas naujo? Aš neturiu super informatorių, kurie viską paneštų man taip, kaip pranešinėja tau,- nors galvoje vis dar sukosi mintys apie tik ką nagrinėtą temą, mergina pasipuošė meilia šypsena, kuri turėjo padėti išsklaidyti niūrią atmosferą.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Milo Ventimiglia
PRANEŠIMAI : 2070

Marcus Hervé Volturi
Most people need love and acceptance a lot more than they need advice.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Antr. 08 04, 2015 9:49 pm

Demetrijai nereikėjo balsu pasakyti visų tų, tuo metu jos galvoje zujusių minčių, kadangi medžiotojos veidas Vladui visuomet buvo atviras kaip knyga. Ir jis kuo puikiausiai suvokė, jog mergina erzinasi ne dėl to, jog šiaip nori ant kažko papykti, o dėl to, jog jai nuoširdžiai rūpi Vladimiras ir ji trokšta pastarajam kuo didesnės laimės.
- Aš esu turėjęs draugysčių, Demi, - iš pradžių atsakė itin diplomatiškai, neketindamas iškart atskleisti visų kortų, o savo žodžius palydėjo subtilia šypsena, kuri praktiškai nieko neišdavė. - Bet tikriausiai turi omenyje, ar buvau kada nors rimtai įsimylėjęs. Taip, buvau. Prieš gerus kelis šimtus metų. Jau tada buvau nuo gyvenimo pavargęs vampyras, o ji - naujagimė vampyrė iš Pietų Amerikos. Iš pradžių tiesiog padėjau jai su viskuo susitvarkyti, o vėliau mes vienas kitą įsimylėjom. Stebėjau, kaip kasdien ji tampa vis nuostabesne moterimi. Su kiekviena diena ji man buvo vis gražesnė, o mūsų meilė, mano nuomone, vis stipresnė, - akimirkai sustojo, sugniauždamas kumščius ir gūžtelėdamas pečiais, reikšmingai išduodamas, kad pasakojime atėjo pabaiga. - O vėliau nenutiko jokių tragedijų. Niekas nieko nenužudė, niekas nieko neišdavė. Jos meilė man paprasčiausiai išgaravo ir ji išėjo. Tai buvo pirma ir paskutinė moteris, kuri privertė mane patikėti meile, bet netrukus įrodė, kad klydau. - Baigęs tik nusišypsojo, jo veidui nei kiek nepasikeičiant viso pasakojimo metu, tarsi vyro tai daugiau nebejaudintų. Beliko tik spėlioti, ar Vladui tikrai viskas buvo nusispjaut, ar jis tiesiog mokėjo idealiai užmaskuoti jausmus. - Nieko tokio, tai visiškai normalus klausimas. Žinoma, jei dabar atsirastų kokia panaši mergina, jos neatstumčiau, - dar pridūrė, bet ore liko kaboti žodžiai, jog akivaizdu, kad dar neatsirado. O galbūt vampyras tiesiog labai prastai ieško, nebetikėdamas, kada nors atrasti kažką panašaus į pastarąją merginą.
- Aš suprantu tavo pyktį, - tarstelėjo švelniu balsu, įdėmiai akimis žvelgdamas į merginos veidą. Tėvų žūtis, kai vaikas yra dar gana mažas, buvo viena iš didžiausių traumų, kokia tik gali nutikti žmogaus gyvenime, labai smarkiai pakeičianti tiek vaiko asmenybę, tiek jo gyvenimo būdą. Taigi kai jau suaugus paaiškėja, jog tavo tėvai gyvi ir sveiki, visus metus nei karto nebandę susisiekti, savaime apima pyktis ir apmaudas. Bet, tiesa sakant, Vladas nelabai turėjo, ką pasakyti. Jis taip pat buvo nusivylęs Rutės ir Vajato elgesiu, tačiau nenorėjo kurstyti didesnio pykčio tėvams. - O ji parodė dar norą susitikti? Ar tiesiog vėl dingo? - Pasiteiravo, kad geriau galėtų suprasti šitokius moters veiksmus ir galbūt pabandyti pateisinti. - Ne, Demetrija. Juk žinai, kad man gali bet kada pasipasakoti, - rimtai patikino dar ir linktelėdamas galva. Nors nebuvo geriausias vampyras pasaulyje, galėjo bent jau išklausyti merginą, kurią pažįsta visą josios gyvenimą. Tuo labiau, kad troško noru bent šiek tiek padėti jai.
- Iš tikrųjų tai nieko. Va neseniai buvo tokia istorija, jog viena draugė paprašė apsimesti jos sužadėtiniu, kad sesuo paliktų ramybėje, o kai susitikau, pasirodė, kad ta sesuo yra mergina, su kuria kažkada labai smagiai leidom laiką, - sukrizeno pats stebėdamasis kaip sugebėjo patekti į tokią situaciją. - O kur tavo šeimyna dingusi? Natanielis, Vestas? - Užklausė dar ir apsidairydamas po kambarį ir labiau įtempė klausą, bet namas iš tiesų buvo tuščias.



“I am not sure that I exist, actually. I am all the writers that I have read, all the
people that I have met, all the women that I have loved; all the cities I have visited.”
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27553

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Tr. 08 05, 2015 5:30 am

Nesvarbu, merginai būtų penkeri, penkiolika ar trisdešimt, būdama šalia Vladimiro šviesiaplaukė visuomet jausdavosi taip pat - kaip mažas, nieko neišmanantis vaikas, kurį nuolat reikia atvesti į protą ir viską paaiškinti. Nežinojo, kodėl buvo būtent taip, galbūt įtakos tam turėjo vampyro amžius ir faktas, jog jis supažindino medžiotoją su daugeliu dalykų šiame pasaulyje, dėl ko ji ir dabar jautėsi taip, tarsi kas antras jo tariamas žodis būtų kokia nors nauja pamoka, kurią reikėtų išmokti, o gal tai tiesiog buvo Demetrijos keistenybė, bet tą sunkiai apibūdinamą jausmą, jog yra nesąmonę pasakiusi maža mergaitė, kurią reikia pataisyti, moteris jautė ir dabar, klausydama, kaip dalykišku tonu vampyras prisipažįsta, jog nebuvo vienuolis visą tūkstantmetį. - Taip, suprantama,- kiek aprimusi ir daugiau neketindama kamantinėti vyruko šia banalia tema, kurią jie jau buvo pradėję ne vieną kartą, panelė viso labo klusniai palinkčiojo galva ir kreivai šyptelėjo, rudų akių žvilgsnio visgi nepakeldama į vampyrą, verčiau pasirinkdama skaičiuoti pūkelius ant kilimo, kol josios pirštukai, sunerti tarpusavyje, ramiai ir lėtai tai susilenkdavo taip, kad nagais braukėsi į odą, tai vėl išsitiesdavo. Taip, meilės temą jie nagrinėjo jau anksčiau, įvairiausiais aspektais, o kartais netgi itin intymiomis temomis, kadangi kalbėtis apie absoliučiai viską šiems dviems žmonėms nebuvo nejauku ar nemalonu, bet visgi, po neilgai užsitęsusios pauzės vampyro ištarti žodžiai, Demetrijos nuostabai, įrodė, jog jiedu dar turėjo kuo vienas su kitu pasidalinti.
Vladimiro pasakojimo pirmieji žodžiai, nors ir buvo kiek perfrazuota "kartą seniai seniai" versija, skambėjo kaip pati tikriausia pasaka iš knygų, kurias pats vampyras, norite tikėkite, norite - ne, skaitydavo mažajai Demetrijai prieš miegą kiekvieną kartą, kai tik užsisėdėdavo Lundų namuose kiek ilgėliau. Niekas kitas, nė vienas iš tėvų, nepasiduodavo mergaitės zirzimams ir nesekdavo jai pasakų, Vladas vienintelis nusileisdavo užsispyrusiai šešiametei su nutrinta ir iš velniai žino kur gauta knyga rankose, todėl pirmiausia medžiotoja susidūrė ne su smalsumu ir noru kuo greičiau sužinoti, kaip gi susiklostė vampyro meilės reikalai, o su nostalgija, apėmusia ir sušildžiusia visą kūną taip, kad net pašiurpo oda. Visgi, kitaip nei anuomet, dabar vampyras, atrodo, nė nesistengė į savo žodžius įdėti emocijų ir būtent tai sugrąžino tamsiaplaukę į realybę, jai kelis kart tankiai sumirksint akimis it pabudus iš miego. Taip, šitai buvo ne pasaka, o tikra istorija apie ne itin sėkmingai pasibaigusią meilę. Vladimirui nutilus, Demetrijos žvilgsnis nukrypo link jo į kumščius susigniaužusių pirštų, tam vaizdui priverčiant moterį sunkiau nuryti seiles. Prieš pabaisas narsiai stojusiai moteriai netektis buvo baisesnė už bet kokius siaubūnus, todėl suvokimas, jog privertė vieną artimiausių sau žmonių prie to, jog jam teko atverti širdį ir išleisti į laisvę ne pačius maloniausius būtent su praradimais susijusius prisiminimus, ėmė šiek tiek slėgti. - Neprivalai pasakoti, jeigu ne.. - bandydama užpildyti tylą ir tuo pačiu metu patikinti vampyrą, jog jis neturi pasakoti nieko, ko nenori ar kas jam nemalonu, tyliai pratarė, tačiau nespėjo nė užbaigti sakinio, kai jis pratęsė savo pasakojimą, o Demetrijai teliko sučiaupti išsausėjusios ir šiek tiek išbalusias lūpas ir klausytis. Kadangi pati savo gyvenime buvo išgyvenusi daugybę įvairaus plauko tragedijų, mergina baiminosi, kad nelaimės persekioja ne tik ją ir galbūt šiai meilės istorijai nebuvo lemta tęstis dėl kokio nors tragiško ir skaudaus įvykio, tačiau vyras, lyg nuspėjęs panelės mintis, kaip mat viską paneigė, prisipažindamas, jog paprasčiausiai išblėso meilė, kaip daugybę kartų yra pasitaikę ne vienam ir ne dviems. Žinoma, Demetrijai vis tiek buvo gaila, kad taip nutiko, bet geriau jau suvokti, kad kažkas tavęs nebemyli ir tiesiog jį paleisti, nei stebėti, kaip žiaurus likimas išplešia mylimą asmenį iš tavo glėbio prieš abiejų valią. - Tikrai apgailestauju dėl to, kad turėjai tai išgyventi. Bet koks gi būtų gyvenimas, jeigu neišgyventum poros ar trejeto amžinų meilių,- nenorėjo, jog atrodytų taip, lyg perdėtai stipriai užjaučia vampyrą ir išgyvena dėl to nutikimo, todėl pasistengė kalbėti kuo guviau, o galiausiai šyptelėjo, visiškai nuoširdžiai ir neturėdama savyje nė lašelio nereikalingo gailesčio, tik sveiką kiekį apgailestavimo dėl nemalonaus įvykių posūkio. Šiaip ar taip, juk buvo teisi, dar paauglystėje beveik visi išgyveno tą vieną vienintelę tikrąją meilę, o po jos skaudų nusivylimą. Vlado prisipažinimas, jog atsiradus kitai moteriai, kuri sugebėtų jį šitaip paveikti, jis per daug stipriai nesipriešintų damos kerams, akivaizdžiai paliko Demetriją patenkintą, dėl ko ji plačiai nusišypsojo ir užtikrintai linktelėjo, pritardama jam visu šimtu procentų. - Argi taip sunku buvo išspausti iš savęs būtent tokį atsakymą? Visą šį laiką man tik to ir reikėjo, kad pasakytum, jog nesi griežtai nusistatęs prieš galimybę mylėti,- paskelbė išdidžiai it priesaiką, erdvioje patalpoje nuaidint jos melodingam balsui, kilstelėdama ne tik balso toną, bet ir smakrą. - Tik... - išdidžią miną staiga pakeitė kita, ne tokia patraukli akiai, kadangi šviesiaplaukė staiga susiraukė it atsikandusi gerą kąsnį citrinos. - ...panašios gal nereikia. Geriau jau protingesnė, tokia, kuri suvoks, jog tavęs nemylėti yra tiesiog nuodėmė,- užbaigė itin džiaugsminga nata ir netgi suplojo delnais. Nežinojo, ar atmosfera iš tikrųjų pasikeitė visame kambaryje ir jie abu vėl grįžo prie tos pačios nuotaikos, kuri vyravo vos tik jiedu vienas kitą išvydo, ar tai tebuvo Demetrijos nėštumas, hormonai ir jų sukeliami nuotaikų bangavimai, dėl kurių ji dabar buvo laiminga, tačiau bet kuriuo atveju moteris buvo patenkinta ir gerai nusiteikusi, priešingai nei prieš trisdešimt sekundžių.
Medžiotoja buvo įpykusi dėl tėvų poelgio, tai vampyras jau turbūt spėjo pastebėti josios veidelyje, todėl dabar tai neigti būtų buvę kvaila, tačiau tiesa buvo ta, kad šis reikalas buvo itin ne konkretus ir greičiausiai nebuvo vieno teisingo varianto, kaip į tai reikėtų reaguoti. Todėl ir iki galo teigti, jog viskas, ką mergina jaučia, tėra pyktis, būtų klaidinga. - Aš net nežinau, ką jaučiu. Vieną akimirką pykstu ir svarstau, kad geriau jau jie nebūtų grįžę į mano gyvenimą, kitą jau džiaugiuosi dėl to, jog jiems viskas gerai. Reikės daug laiko, kol priprasiu prie minties, jog jie gyvi ir tai nebeiššauks tokios emocijų mišrainės,- galiausiai moteriai neliko nieko kito, kaip tik gūžtelėti pečiais. Ji susitvarkys su šituo, tą žinojo ji pati, kuo puikiausiai šitai žinoti turėjo ir Vladimiras, stebėjęs, kaip jo augintinė nagais kabinasi į gyvenimą ir kopia iš dar bjauresnių situacijų nei ši. - Tiesą sakant, nelabai palikau jai galimybę pabėgti dar kartą. Tiksliau tai... šį kartą pabėgau aš. Kažkodėl tą akimirką man pasirodė, jog bus kur kas lengviau susitaikyti su ta mintimi, jeigu nematysiu jos veido, todėl tik užrašiau jai savo, Džošo bei Natali numerius ir išėjau,- prisipažino apie savo negarbingą ir mamos atžvilgiu labai neteisingą poelgį ir sunkiai atsiduso. Pateisinti save ji galėjo nebent tuo, jog karts nuo karto galima padaryti kažką, kas nemalonu kitiems, bet yra reikalinga tau pačiam ir šis atvejis buvo būtent toks, kai Demetrija nors kartą pasirūpino savo poreikiais, kurie tuo metu buvo paprasti - akimirka vienatvės ir šiek tiek laiko pamąstymams. - Kol kas, kiek žinau, ji dar neskambino ne tik man, bet ir Džošui ar Nati, bet gal ji irgi skiria sau laiko visko apgalvojimui,- pasvarstė, siekdama surasti ją pačią patenkinti galinčią teoriją, o paskui tiesiog numojo ranka. Kam kvaršinti sau galvą įvairiais prasimanymais, kai gali ramiai palaukti įvykių atomazgos.
Dar prieš Vladui pradedant pasakoti apie tai, kas šiuo metu vyksta jo gyvenime, Demi susikėlė ant sofos kojas bei prisitraukusi jas prie savęs, rankomis apsivijo kelius ir visu kūnu pasviro į šoną taip, kad galėtų atsiremti į vampyrą ir padėti galvą jam ant peties. Kad ir kaip būtų keista, jo kūno vėsa ar tyla krūtinėje, jo širdžiai jau seniai neplakant, visiškai netrikdė medžiotojos, priešingai, jai buvo labai jauku glaustis prie vyriškio ir klausytis jo balso, net jeigu tai prieštaravo visiems josios instinktams ar auklėjimui. Išklausiusi šios smagios istorijos, kuri skambėjo it kokio serialo scenarijus, šviesiaplaukė kilstelėjo galvą ir aukščiau kilstelėjusi antakius, nepatikliai nužvelgė vampyrą. - Dievaži, sakyčiau, kad rimtas ir suaugęs vyras, o siauti kaip koks paauglys,- juokomis sukritikavo vyrą ir kumštelėjo jam į petį. Net jeigu Vladimiro nuotykiai vertė Demetriją galvoti, kad josios gyvenimas palyginus yra labai nuobodus, mergina vis tiek džiaugėsi, kad sulaukęs tokio garbingo amžiaus, jis vis dar žinojo, ką reiškia tokios smagios avantiūros ir kaip reikia išnaudoti beprotiškas galimybes. - O kokia ten mergina? Na, ne draugė, o ta kita? Su kuria „smagiai leidai laikąąą“,- prasmingai nutęsė, ore pirštais nupiešdama kabutes. - Irgi kokia nors pažįstama iš tų laikų, kai žeme dar vaikščiojo dinozaurai, ar koks nors ne pats seniausias nuotykis? - toliau kamantinėjo, mąstydama, gal netyčia ir ji pažįsta šitą netikėtai Vladimiro sutiktą seną draugę, nors galimybė, kad panelės apibūdinimas ar vardas jai ką nors sakys buvo itin menka, kai iš Vlado draugų pažinojo, tiksliau - žinojo, tik Yvetę, bet ir tą tik todėl, kad jos buvo kaimynės ir kažkada kalbantis su vampyru jos vardas netyčia buvo išėjęs iš kalbos, jam net ir apie ją ar jų bendravimą daug nepasakojant.
- Mano šeimyna? - pasitikslino, lyg iš pradžių nebūtų supratusi, apie ką jis kalba, o po to tik prikando lūpą. Jeigu nuoširdžiai, tai turbūt buvo blogiausia žmona ir motina pasaulyje, kadangi mažai ką galėjo papasakoti apie savo šeimos reikalus. - Na, Vestas dabar gyvena atsakingą didelio berniuko gyvenimą ir šiuose namuose, nors oficialiai neišsikraustė, yra itin retas svečias. Jeigu esu gerai informuota, tai jis šiuo metu kažkur linksminasi,- išdėstė be per daug entuziazmo. Žinoma, jai ir nebuvo ko džiaugtis, netgi priešingai - kartais netgi norėdavosi ašarą nubraukti, juk jos šešiametis vaikas dabar buvo nežinia kuriame pasaulio krašte, pranešęs mamai tik tiek, kad traukia į vakarėlį, ir Demetrija kiekvieną minutę dėl jo jaudinosi, tai natūralu, tačiau žvelgiant iš kitos pusės, Demi negalėjo laikyti jo pririšto prie pavadėlio ir niekur neleisti, kadangi jo atžvilgiu tai būtų buvę labai neteisinga, net jeigu Vestui tebuvo šešeri, jo protas ir kūnas jau nebebuvo vaikiški, todėl ir elgtis su juo kaip su mažu vaiku tėvai nebeturėjo teisės. Lyg ir. - O Neitas,- pradėjo ir kiek suraukė antakius, taip pat nejučiomis apsižvalgydama, lyg tikėtųsi išvysti vyrą išnyrantį kur iš už kampo it niekur nieko. - Nežinau. Kai atsibudau, jo namie nebuvo ir aš nuoširdžiai neįsivaizduoju, kur ir kokius reikalus jis tvarko. Šituose namuose visiškai niekam nerūpi, kad aš suku galvą ir niekas nesiteikia pranešti, kur yra ir ką veikia,- padūsavo, bet visgi nusišypsojo, kadangi iš tiesų faktas, jog josios vyras išėjo nieko nepranešęs, nebuvo didelė nuoskauda, nes šviesiaplaukė žinojo, kad jis turbūt tiesiog bijojo ją žadinti, nes Demi, ypač šiomis dienomis, būna tikra pabaisa, jeigu kas nors ją pažadina anksčiau, nei ji mano, kad reikia, o sėdėti iki antros ar netgi trečios, kaip šiandien, valandos ir laukti, kol Demi išsiropš iš lovos vien tam, kad praneštų, jog kur nors išeina, būtų buvę tiesiog nesąmoninga.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Milo Ventimiglia
PRANEŠIMAI : 2070

Marcus Hervé Volturi
Most people need love and acceptance a lot more than they need advice.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Kv. 08 06, 2015 9:15 pm

Įprastai Vladimiras nebuvo linkęs pasakoti asmeninių istorijų apie save kitiems žmonėms. Ir visai ne dėl to, jog jam būtų per skaudu tarti tam tikrus žodžius ar prisiminimai priverstų jo negyvą širdį nemaloniai suspurdėti, kadangi buvo išmokęs save paleisti skaudžiausius dalykus ir gyventi toliau. Paprasčiausiai buvo ganėtinai uždara asmenybė ir manė, kad kitiems žmonėms bus paprasčiausiai nusispjauti į tai, ką galbūt tau teko patirti prieš kelis šimtus metų. Kadangi, kad ir kaip norėtų tikėti žmonių gerumu ir rūpestingumu, Vladas žinojo, jog daugumai svarbiausi žmonės pasaulyje yra jie patys. Dievaži, Vladas buvo toks pats. Tačiau kalbantis su Demetrija, kurios susirūpinęs žvilgsnis nepaliko vampyro veido nei sekundei, jai netgi bandant pasakyti, kad Vladas neprivalo toliau tęsti istorijos, jeigu ji jį skaudina, privertė Vladą galvoti, jog galbūt vis dėlto kažkam rūpi. Todėl atsipalaidavęs, tačiau nesileisdamas į nereikšmingas smulkmenas, jis galėjo papasakoti merginai tai, ką savyje labai labai ilgai laikė ir nors tai nebuvo didžiausia pasaulyje paslaptis, Demetrija buvo viena iš keleto žmonių, kurie apskritai apie tai žinojo. - Žinoma, žinoma, - murmtelėjo po Demi žodžių, jog neįmanoma eiti gyvenimo keliu ir naiviai tikėtis, jog visi, kuriuos myli, mylės tave taip pat. Tačiau tai suvokti buvo skaudu, tikriausiai, bet kam, netgi ir Vladimirui. Nė nekalbant apie idėją, kurią pasėja tie tave palikę žmonės, jog galbūt esi netinkamas mylėti. Galbūt buvai per blogas, gal nepakankamai geras. O galbūt apskritai nenusipelnęs meilės. Atsižvelgiant į tai, koks buvo vampyro gyvenimas, kiek galimai gyvenimų yra sugriovęs, nė pats nemanytų, jog yra jos nusipelnęs, jeigu kas paklaustų ir tikėtųsi pačio nuoširdžiausio atsakymo. - Tik kartais ir tokie senoliai kaip aš gali seilėtis dėl didžiosios gyvenimo meilės kaip šešiolikmečiai. Ne mi takije, zhizn takaja, - pacitavo vieną neseniai matytą rusišką filmą, tada tik nusišypsojo, o ištiesęs ranką į šoną per pečius apglėbė Demetriją, kuri kaip tik šiuo metu buvo švelniai prigludusi vampyrui prie peties. Po panelės žodžių, kad nemylėti jo yra nuodėmė, vyrukas tik dar plačiau nusišypsojo ir švelniai pakštelėjo Demetrijai į viršugalvį. - Žinai, jog visuomet man buvai, kaip dukra, taip, Demi? - tyliai pasiteiravo. Toks buvo vyruko būdas pasakyti, kad be galo be krašto myli šią žavią rudaplaukę ir jog didžiuojasi tuo, kokia protinga ir sumani moteris ji tapo.
- Na, tam tu turėjai pilną teisę. Kitus galbūt ištiktų infarktas pamačius savo motiną, kurią penkiolika metų laikei mirusią, - garsiai pasvarstė apie medžiotojos sprendimą išeiti ir suteikti laiko sau pagalvoti ir nežymiai gūžtelėjo pečiais, visiškai nesmerkdamas jos dėl tokio sprendimo. - Esu tikras, jog dar paskambins. Jeigu Rutė ir buvo įdomaus charakterio ir jos sprendimai kartais būdavo sunkiai suprantami ir man, palikti savo vaikus antrą kartą negalėtų nei didžiausias monstras. - Pridūrė bei palingavo galva. Juk net didžiausi pasaulio blogiečiai ar beširdžiai vampyrai, pamatę savo vaikų nuotraukas, skaudžiai prisimindavo, jog dar turi širdis, ar bent jau tai, kas iš jų liko. Netgi toji pati Karmen, kuri buvo dažna Harlow šeimos narių dramų veikėja, kartais atrodanti kaip didžiausia kalė, nė nemirktelėdama išdraskytų akis bet kam, kas bandytų artinis prie jos sūnaus per daugiau nei vieną metrą. Taip, Vladimiras žinojo ir apie jos gyvenimo peripetijas. Vampyrų šiame pasaulyje nebuvo nesuskaičiuojamas kiekis, tad ir turėti bent kažkiek informacijos apie daugelį iš jų nebuvo itin sunku. O ir šiaip smalsu.
- Ei, toks įvykis atsitinka kartą į šimtą metų, - lyg teisindamasis, kad visai nesiaučia kaip paauglys, atrėmė ir papurtė šviesią galvą į šalis. Ir tai buvo gryniausia tiesa. Didžiąją laiko dalį tiesiog keliaudavo iš vienos šalies į kitą, arba tiesiog iš vieno kambario į kitą, retkarčiais pamiršdamas, jog vis dar turi žmogaus kūną ir atrodo kaip trisdešimtmetis vampyras, tad pagaudavo save stovint kur nors kampe ir spoksant į vieną tašką ilgiau nei dešimt minučių, jo protui atsisakant dirbti. Po šitiek pragyventų metų nevisai lengva būti tokiam gyvybingam, smalsiam ar susidomėjusiam, kaip kažkada, todėl ir nutikus tokiems įdomiems ar net truputį nejaukiems momentams kaip tas, kurį ką tik papasakojo merginai, priversdavo vaikiškai nudžiugti. - Jos vardas Yvettė. Pameni, kažkada pasakojau? Gyveno Volteroje, tokia visuomet besišypsanti blondinė, - dar patikslino, įvardydamas dvi akivaizdžiausias Yvetės ypatybes, jeigu Demetrija būtų netyčia primiršusi. Nors minėta šviesiaplaukė buvo viena iš rimtesnių Vladimiro draugų per pastarąjį šimtmetį, tad medžiotoja tikrai turėtų atgaminti ją savo atmintyje.
Merginai ėmus pasakoti apie savo šeimos gyvenimą, dabar atėjo Vlado eilė įdėmiai klausytis, nes vyrui nuoširdžiai buvo įdomu ir labai rūpėjo, kaip jo mergaitei sekasi šeimyninis gyvenimas, tad nukreipęs žvilgsnį į jos veidą gaudė kiekvieną jame pasirodžiusią emociją, kelis kartus išanalizuodamas ir mėgindamas įspėti, kas slypi po kiekvienu atodūsiu ar žvilgsnio nusukimu į žemę.
- Supratau. Bet šiaip tarp jūsų su Neitu viskas tvarkoje, taip? - Atsargiai pasiteiravo nežymiai kilstelėdamas antakius aukštyn. Kiek nešė jo žinios, šįkart gautos jau ne iš pašalinių žmonių, o iš pačios Demetrijos, judviejų santykiai retkarčiais tapdavo ganėtinai komplikuoti, nevengiant kivirčų ar išsiskyrimų. Tačiau šiandien Demetrijos veide Vladimiras neišskaitė didelio liūdesio ar depresijos, tad vylėsi, jog jiems sekasi ganėtinai puikiai. Žinoma, kas jau kas, bet jis žinojo, kad kartais santykiuose vien meilės neužtenka, nors jiedu, be abejonės, vienas kitą mylėjo beprotiškai, bet vampyras neskubėjo daryti savų išvadų. - Bet, žinai, didžiuojuosi tavimi. Gražus, didelis namas, ne visiškai išprotėjęs sūnus, šaunus vyras ir dar vienas atkeliaujantis vaikas. Jau nekalbu apie tai, jog nebesensti nuo dvidešimt dviejų, - patikino ir plačiai nusišypsojo, norėdamas priversti nusišypsoti ir Demetriją.



“I am not sure that I exist, actually. I am all the writers that I have read, all the
people that I have met, all the women that I have loved; all the cities I have visited.”
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27553

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Pen. 08 07, 2015 4:11 am

Net jeigu ši istorija vampyrui nebuvo skausminga ir ją pasakoti, iš esmės, nebuvo labai sunku, Demetrija, puikiai žinodama jo būdą ir santūrumą, kurį lėmė tai, jog vyras manė, jog nėra pakankamai įdomus, medžiotoja vis tiek buvo dėkinga jam už tai, kad pasitikėjo ja ir pasipasakojo, nebijodamas, kad mergina bus viena iš tų, kurie tik gūžtelės pečiais ir toliau judės su savo gyvenimu, jau po poros minučių pamiršę, apie ką jis apskritai kalbėjo. Ir už tą pasitikėjimą tamsiaplaukė norėjo atsidėkoti visišku ir nepertraukiamu dėmesiu, dėl ko klausėsi kiekvieno žodžio ir pritariamai linkčiojo - ne taip, kaip daro psichologai, norėdami tik apsimesti, kad klausosi, o iš tikrųjų, kadangi nors istorija ir nebuvo itin ilga ar išsami, panelė spėjo įsitraukti į ją ir kiekvienu linktelėjimu nebyliai ragino Vladimirą tęsti. Girdėjo vyro žodžius, kurie išsakė jo sutikimą su jos nuomone, tačiau kažkas jo veido išraiškoje medžiotojai visgi neįtiko, dėl ko ji kiek suraukė antakius ir jau buvo bepraverianti burną, kad kažką sakytų, tačiau galiausiai tiesiog susičiaupė taip ir nepratarusi nė žodžio. Sprendžiant iš pasakojimo, Vladimiro mylėta moteris nebuvo tiesiog eilinis susižavėjimas ar paaugliškas žaidimas, todėl merginai apskritai nederėjo jos sulyginti su nereikšminga kiekvieno išgyvenama jaunystės meile, šiaip ar taip, juk ta moteris buvo vienintelė, kurią nuo pasaulio neretai užsisklendęs vampyras įsileido į savo širdį, o tai reiškė ypatingai daug. Na, bet bandant ką nors pralinksminti ar paguosti jai niekuomet nesisekė, todėl tiesiog beliko tikėtis, kad Vladui užteks jos pastangų ir šiltų rankų, švelniai apsivijusių jo ranką ir tingiai glostančių odą, nes nieko kito Demetrija, deja, bet negalėjo pasiūlyti. – Aš dar ne visai prie senolių, bet jau lyg ir ne paauglė, bet vis neišaugu ir štai jau dešimt metų seilėjuosi dėl to paties vyriškio, taigi...- truktelėjo pečiais, it tai reikštų, kad ji visiškai jam pritaria ir tikrai, ne vien paaugliai gali būti apsvaigę nuo meilės, kuri, kaip jie nori tikėti, bus amžina. -...tak da, naverno ty pravo,- užbaigė sakinį pakeitusi kalbą, bet vis tiek nelaužydama liežuvio, kadangi jau buvo pratusi prie rusiškų žodžių tarimo, ir netgi neturėdama jokio ryškaus akcento (greičiausiai dėl to, kad nuo vaikystės kalbėjo keliomis kalbomis ir akcentui susidaryti nebuvo galimybės, kadangi neaišku, kurios kalbos tas akcentas turėtų būti), dėl ko ne kiekvienas grynakraujis rusas atskirtų, kad mergina ne rusaitė, atsakė į jo citatą, beje, Demetrijos labai mėgstamą. Ir taip, ji taip pat matė tą filmą. Daugiau nei vieną kartą. Pirmąjį kartą žiūrėjo ne todėl, kad norėjo, o todėl, kad Vladimiras privertė.
Po vyro žodžių, nuoširdžiai reiškusių merginai visą pasaulį, ji tik patogiau susirangė ant sofos, tuo pačiu ir tvirčiau priglusdama prie jo, ir plačiai nusišypsojo, kiek susigūždama dėl kūnu nubėgusių šiurpuliukų po to, kai vampyro lūpos prisiglaudė prie josios viršugalvio. Nepaprastai keista buvo žvelgti į šį vyrą, kuris atrodė ne ką vyresnis nei buvo pati Demetrija, bet vien būnant šalia justi tą nenusakomą jausmą, kad susidūrei su išmintingu, paslaugiu ir visa siela tam, kurį brangina, atsidavusiu žmogumi, šalia kurio visuomet būsi saugus ir globojamas. Turbūt taip jaučiasi dukterys, būdamos šalia mylinčių tėvų, Demi šito nežinojo ir galėjo tik spėlioti, kadangi Vajetas Lund niekuomet nebuvo jai tikras tėvas, labiau kareivinių vadas. Todėl ji bent jau įsivaizdavo, kad tai ir yra tas jausmas ir ji džiaugėsi, kad net jeigu biologinis tėvas nesugebėjo šito suteikti, jo pareigas perimti sutiko Vladimiras – nors ir vampyras, bet vis tiek pats geriausias globėjas, kokį tik medžiotoja galėjo įsivaizduoti. – Tai ko gero bus pats savanaudiškiausias dalykas, kokį kada nors pasakysiu ir tikiuosi, kad nesuprasi kaip nors neteisingai... – po kurį laiką trukusios malonios tylos, mergina neryžtingai prabilo, galvodama, kaip geriausia būtų sudėlioti žodžius, jog savo jausmus perteiktų bent jau pusėtinai teisingai. - ...bet džiaugiuosi žinodama, kad visuomet būsi čia. Kad man neteks tavęs pergyventi, neturėsiu atsisveikinti. Net kai atrodysiu kaip tavo močiutė, tu vis dar būsi čia,- niekuomet anksčiau nėra šito sakiusi, tačiau visuomet galvojo. Demetrija žinojo, kad nėra pajėgi atsisveikinti su tokiais artimais žmonėmis, niekada nebuvo. Net jeigu sugebėdavo padėti sau užsimiršti, viena ar kita netektis kokiu nors būdu vis tiek grįždavo, trukdydama gyventi iki galo laimingą gyvenimą, ir Vladimiras buvo vienintelis, dėl kurio ji buvo užtikrinta.
- Įsidėjau gerą širdies stimuliatorių, man jau niekas nebaisu,- nors veidelis dar vis buvo šiek tiek apniukęs, mergina vis tiek nusišypsojusi pašmaikštavo ir kumštuku nestipriai pastukseno sau į krūtinę, maždaug ten, kur širdis, daugiau nebelabai norėdama aptarinėti tos temos, kadangi, kaip ir sakė Vladimiras, galiausiai ji turbūt vis tiek paskambins ir tada jau viskas bus aišku. Gaila, ji nežinojo apie Karmen reikalus, apskritai manė, kad ta dievo klaida negyva, tačiau jeigu būtų išgirdusi jos istoriją su naujausiais faktais, priešingu atveju tikrai būtų įtikėjusi, kad nėra žemėje tokio sutvėrimo, kurio širdis nesuminkštėtų kalbai pasisukus apie nuosavus vaikus.
– Aš nesmerkiu! – netikėtai skambiai nusijuokusi, taip pat suskubo pasiteisinti, jeigu netyčia josios žodžiai prieš tai būtų nuskambėję per daug griežtai ar smerkiančiai. – Priešingai, džiaugiuosi, kad kažką veiki, bendrauji su žmonėmis ir pakliūni į nejaukias situacijas, o ne sėdi kur nors vienas. Net jeigu tai būna tik kartą per šimtą metų, kas tavo atveju netgi... nėra... metafora,- džiugiai kalbėjo, tik ties paskutiniais žodžiais sulėtindama čiauškėjimą, kol galiausiai kiekvieną žodį ėmė tarti pabrėžtinai, apsimestinai surimtėjusi ir pasibaisėjusi. Išsidirbinėti baigė tik Vladui atsakius į josios klausimą, po ko ji trumpai susimąstė, o paskui tik užtikrintai linktelėjo galva. – Taip. Ji buvo mano kaimynė, kai dar gyvenau Forkse,- prisipažino tikrąją priežastį, dėl kurios vis dar nepamiršo anos linksmuolės šviesiaplaukės vampyrės ir atsiprašomai šyptelėjo, kadangi vampyras turbūt tikėjosi, jog Demi prisimins jo draugę būtent dėl to. Dėl to, kad ji buvo artima jo draugė. – Visada ateidavo skolintis cukraus. Nežinau, kam vampyrei cukrus, bet dažnai ateidavo,- dar tyliai suburbėjo, nė nemirksėdama žvelgdama į sieną priešais save ir neaišku, kalbėdama su Vladimiru ar tiesiog garsiai apmąstydama šita įdomia tema. Bet šitas laikinas proto užtemimas ilgai netruko ir greitai Demi sugrįžo į žemę, kelis kart tankiai sumirksėdama ir pakeldama galvą, kad dar kartą nužvelgtų vampyrą, kurio šiandien kažkodėl negalėjo ilgam laikui paleisti iš akių.
Moteris netruko pastebėti, jog yra po radaru, Vladimirui pradėjus akivaizdžiai sekti kiekvieną josios veido išraiškos pasikeitimą ar pasimuistymą, dėl ko jai akimirką buvo pasidarę šiek tiek nejauku, beveik kaip tą kartą, kai išgėrusi grįžo namo, kur svečiavosi Vladas, griežčiausiai iš visų artimųjų vertinęs josios išdaigas, ir mėgino apgauti vampyrą, kad yra visiškai blaivi. Jeigu galvojat, kad sunku apgauti įprastus tėvus, pabandykit į akis meluoti vampyrui. Pamatysit, kas bus. Visgi, šį kartą mergina nebuvo nieko prisidirbusi ir jos bausti nebuvo už ką, dėl ko ji sėdėjo šiek tiek ramesnė. Ir vis dėl to, atėjus metui atsakyti į Vlado užduotą klausimą, ji kiek susimąstė, rodos, ne visai žinodama, kaip turėtų atsakyti. Visiška tiesa, jos ir Natanielio santykiai nuo pat pradžių buvo labai komplikuoti, kadangi jų charakteriai buvo arba per daug skirtingi, arba per daug vienodi, bet kokiu atveju – dažnai pjaudavosi tarpusavyje. Buvo visko, ir dabar karts nuo karto pasitaikydavo vienas kitas barnis, tačiau situacija tikrai ne blogėjo ir po praėjusio išsiskyrimo jokios itin rimtos krizės nebuvo, dėl ko tamsiaplaukė leido sau daryti išvadą, kad galbūt viskas gerai. – Drauge kartais būna baisu, bet atskirai – nepalyginamai blogiau,- nusprendusi, kad būtent tokie žodžiai turėtų geriausiai apibūdinti jos ir sutuoktinio santykius, atsakė į Vladimiro klausimą ir nuoširdžiai nusišypsojo, pagaliau susipratusi, jog liūdėti nėra dėl ko, lyg norint tą patvirtinti, Vladui dar pažeriant ir sąrašą priežasčių, dėl ko jos gyvenimas galiausiai tapo tokiu, kokio ji ir buvo nusipelniusi. – Nuo dvidešimt vienerių,- pirma krenkštelėjo, o paskui pataisė vyrą, nutaisydama itin rimtą, bet kartu ir kažkuo nepatenkintą vaiką primenančią miną, kurią išlaikyti sugebėjo tik kelias sekundes, prieš vėl išsprūstant šypsenai. – Beje, kas dėl namo,- užsikabinusi ir ties šiuo punktu, nusprendė pasidalinti dar šiokiu tokiu pranešimu. – Be tavęs tą namą nelabai turėčiau,- atskleidė, puikiai žinodama, kad vyras supras, apie ką ji kalba. Net pardavus butą Forkse ar panaudojus visus pinigus, kuriuos uždirbo dar tuomet, kai gyveno Paryžiuje, šitokio namo įpirkti ji nebūtų galėjusi, todėl buvo akivaizdu, kad turtai turėjo atsirasti iš kažkur kitur. Paaiškinimas buvo ganėtinai paprastas - nuo pat Demetrijos paauglystės, į jos sąskaitą vyriškis kiekvieną mėnesį pervesdavo tam tikrą sumą pinigų, nors mergina visuomet prašė, kad jis to nedarytų. Nors negalėjo sustabdyti jo nuo pinigų pervedimo, galėjo jaustis jam neprasiskolinusi tų gautų pinigų neišleisdama. Kaupus tiek metų, galiausiai susidarė itin nemenka suma, kurios, moteriai pagaliau sugebėjus įtikinti save, kad nesielgia blogai, sudėjus su Demetrijos santaupomis, užteko ne tik namui, bet dar liko ir mašinai, kuri tapo tokia pat šeimos nare, kaip ir Natanielio Mažutė (tik Demetrijos Brangioji buvo daug daug gražesnė ir mielesnė, net jeigu balsu šito ištarti girdint vyrui ir nedrįstų). – Taigi, jei kada nors nuspręstum užsukti ilgesniam laikui, nesivaržyk. Ši vieta labiau tavo, nei mūsų šeimynos,- nors žodis „ačiū“ medžiotojos lūpų nepaliko, toks buvo jos būdas padėkoti Vladimirui už tai, kad ji turi namus.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Milo Ventimiglia
PRANEŠIMAI : 2070

Marcus Hervé Volturi
Most people need love and acceptance a lot more than they need advice.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Št. 08 08, 2015 11:50 pm

Meilė buvo toks dalykas, kuriame Vladas jau ėmė save sunkiai ir beįsivaizduoti, nors šito garsiai neištarė, norėdamas, kad Demetrija galvotų, kad vyrui dar yra vilties kažką rasti, kas, kiek matė iš pastarosios reakcijos, gerokai pralinksmino merginą. Kai buvo jaunesnis, kažkodėl viskas atrodė žymiai paprasčiau. Vladimiras dažniau kažkuo susižavėdavo, dažniau pagaudavo save nužiūrinėjant moteriškas figūras ar mirktelint šioms akį, po ko sekdavo kelionės į naktinio baro tualetą ar netgi į panelės namus arba trobą (priklausant nuo laikmečio, kuriame viskas vykdavo), jeigu tik pasisekdavo rasti drąsesnę ar labiau juo pasitikinčią asmenybę. Gaila tik, kad tuo metu vyrui nieko daugiau ir nereikėjo, tik patenkinti pačius primityviausius poreikius ir troškimus. Tačiau metams bėgant Vladimiro norai žymiai pasikeitė. Tiesą sakant, prie to žymiai prisidėjo ir jo minėta moteris, apie kurią ir papasakojo Demetrijai. Galiausiai vizitai į barus retėjo, kol apskritai dingo iš vampyro dienotvarkės, jam trokštant ramybės ir stabilumo. Žinoma, labai nepamaišytų ir kažkas, kas lauktų grįžtančio į namus, švelniai rankomis apsikabintų kaklą ir sakytų, kaip pasiilgo, tačiau svajonės retai atitiko realybę, vyrui ir toliau tęsiant šią vienišą, amžinai besitęsiančią, tiesiogine šio žodžio prasme, kelionę per gyvenimą. Kas jau kas, bet jis tai puikiai suvokė, jog ne visada gauname tai, ko trokštame.
- Tai retas dalykas, žinai. Dažniausiai visos meilės išblėsta per keletą metų, o vėliau arba žmonės pasuka skirtingais keliais arba juos laiko draugystė, pagarba ir pasitikėjimas. Ar vaikai ir bendras turtas. Taigi, jei atrandi tokį žmogų, kuris ir dabar verčia tavo pilve skraidžioti drugelius, negali paleisti jo, - šyptelėjo, savaime suprantama kalbėdamas apie Demetriją ir Neitą. Visuomet skatino pastaruosius laikytis kartu ir iš paskutinių jėgų tvarkyti savus santykius, kadangi matė, kaip Neitas žiūri į Demetriją, o kaip ji į jį. Tai buvo tokia meilė, kokios galėtų pavydėti kiekvienas šios žemės gyventojas. - O aš jau maniau, kad būsi primiršusi šią kalbą, - pasakė kilstelėdamas antakius po rusiškai ištarto panelės sakinio ir itin patenkintas jo taisyklingumu bei akcento trūkumu. Iš tiesų, tai Vladas visai nemanė, kad panelė jau bus spėjusi pamiršti. Nors niekada nevertė Demetrijos mokintis rusiškai, tačiau mergaitė visuomet buvo itin smalsi ir gabi kalboms, kas tik paskatindavo Vladimirą dažniau kalbėti savo gimtąja kalba šalia jos, kartu ir paaiškinant beveik daugelio žodžių reikšmę, kuriuos ji stebėtinai greitai įsidėmėdavo, o vėliau ir pati vartodavo. Liko itin nustebintas, kai gana greitai dar jauna mergina perprato šią kalbą, kuri nors ir nebuvo ypatingai sunki, šiuolaikiniams žmonėms daug sunkiau išmokstama nei, tarkim, anglų. Ir tai buvo tik dar vienas įrodymas kokia visapusiškai nuostabi asmenybė buvo ši rudaplaukė.
Sekantys medžiotojos žodžiai, kurie buvo pilni atvirumo ir nuoširdumo, privertė Vladimirą liūdnai nusišypsoti, jam nei kiek neįsižeidžiant ar suprantant neteisingai. Tai, ką pastaroji įvardino, buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios vampyras stengėsi išvengti bet kokio prisirišimo prie žmonių. Jis nedažnai mylėdavo, bet kai jau mylėdavo, tai stipriai ir ilgai. Vladimiro meilė buvo beveik nesibaigianti ir vargu, ar galėtų būti kas skaudžiau vyro gyvenime, nei stebėti, kaip artimi, mylimi žmonės miršta. Jo gyvenimas buvo ilgas, tačiau palyginus su gyvenimu, kurį nugyvens medžiotoja, tai buvo nedidelė dalis Vlado egzistencijos. Jis visai nelaukė dienos, kai mergina išeis iš šio pasaulio, vampyrui stovint pasislėpus po medžiais ir iš toli stebint jos laidotuves, kadangi arčiau prieiti ir išreikšti savo gedėjimo jis negalės vien dėl galimybės būti atpažintam kokio nors medžiotojos pažįstamo. Tai suvokti buvo nepaprastai skaudu, nors ir ne pirmą kartą į galvą šovė tokios mintys, tad ir vampyro veidą pasiekusi šypsena neatrodė itin linksma. Jis dar kartelį švelniai  perbraukė jai per plaukus, o tada apsilaižęs lūpas nukreipė žvilgsnį į tolį. - Taip. Niekuomet tavęs nepaliksiu, - pakartojo tai, ką medžiotoja ir sakė, o tuomet tik užtikrintai linktelėjo galva. Vladas beprotiškai norėjo, kad Demetrija būtų laiminga. Nors ir žinojo, kad panelė buvo stipri ir morališkai ir fiziškai, verčiau jau pats tvertų tą skausmą, kai kažkuomet jos nebebus ant šios žemės paviršiaus nei iš dangaus pats stebės kaip josios skruostais rieda ašaros, mat šis vaizdas tik dar kartą sudaužytų milijonus kartų jau dužusią vyro širdį. Taigi taip, iš dalies jis taip pat džiaugėsi, kad merginai nereikės stebėti kaip miršta visi aplinkiniai, o ji toliau lieka gyventi gyvenimą. Bent jau netaps tokia kaip Vladimiras. - Turi prižadėti, kad vėliau man nesivaidensi, - nenorėdamas parodyti savo melancholijos Vladimiras dar pridūrė ir palinksėjo galvele, visai neketindamas dabar imti ir liūdėti bei šitaip sugadinti šią gražią, malonią ir širdį glostančią akimirką.
Merginai patikinus, kad visai jo nesmerkia dėl tokio būdo, vampyras tik nusišypsojo, mat ir nemanė, kad ji smerkia. Galbūt kažkada ir galėtų, bet dabar jis išvis gyveno itin ramiai ir sėsliai, beveik kaip koks kunigas. Jeigu išmestume visokius netyčinius pietus kur nors ligoninėje. - Yvettė visada buvo įdomi. Tikriausiai kepė kokius keksiukus, kuriuos vėliau išdalino benamiams prie parduotuvių, - tarstelėjęs tik vyptelėjo. Iš tiesų būtų visiškai nenustebęs, jeigu jo aklas spėjimas vėliau pasirodytų, jog buvo teisingas. Šviesiaplaukė tikriausiai buvo viena iš tyriausių ir mažiausiai pasaulio sužalotų vampyrų, kuriuos jis pažinojo, o tų pažinčių buvo tikrai nemažai, tad rinktis buvo iš ko. Veikiausiai tuo ji kažkada Vladą ir patraukė. Savo trykštančiu pozityvu ir energija - tuo, ko jis neturėjo ir ko jam velniškai trūko. Ne veltui žmonės juk buvo sugalvoję tą posakį, jog priešingybės traukia.
- Tuomet džiaugiuosi tai girdėdamas, - atsakė po Demetrijos žodžių apie jos ir Neito santykius. Jei tiksliau, tai džiaugėsi negirdėdamas, kad jiems būtų kažkas labai blogai, kas trukdytų kartu sugyventi. O ir stebėdamas panelės veidą, ką ji, neblogai pažinodama Vladą be abejonės pastebėjo, neįskaitė jokių melo ar nuslėpimo ženklų, kuo vyriškis buvo didžiai patenkintas. - Tikrai? - kilstelėjo antakius išgirdęs, jog šį namą mergina nusipirko už Vladimiro siunčiamus pinigus, mat tai tikrai nustebino vyrą. Kad ir kiek vyras siųsdavo kasmet, tam tikrai reikėjo ne poros metų, jog sutaupytų sumą, už kurią galėtų įsigyti nemažą namą priemiestyje. - O aš maniau, kad visus pinigus išleidi bateliams, - pridūrė papūsdamas lūpas ir nevengdamas truputį paerzinti ir rudaplaukės, žinoma, visiškai taip negalvodamas, mat jei būtų galvojęs, kad panelė juos leidžia neapdairiai, vargu ar apskritai būtų pervedęs į sąskaitą, o ne pripirkęs maisto gaminių ir atvežęs juos į namus, įsitikindamas, kad pinigai atlieka reikiamą funkciją. - Labai malonu, bet ši vieta visu 100 procentų tavo ir tavo šeimos. - Pridūrė šiltai nusišypsodamas ir spustelėdamas jai petį. O ir Vladas juk buvo nekaltas, kad visai teisingai investavo pinigus kažkada prisipirkdamas akcijų, už kurias gauti pinigai tiesiog plaukė į jo sąskaitą. Akivaizdu, kad vienas jis neturėjo, kur jų tiesiog dėti.



“I am not sure that I exist, actually. I am all the writers that I have read, all the
people that I have met, all the women that I have loved; all the cities I have visited.”
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27553

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Sk. 08 09, 2015 3:13 am

Besiklausydama Vladimiro, besidalijančio savo požiūriu, o kartu ir patirtimi, kadangi medžiotoja tik ką sužinojo jo meilės istoriją, kuri priklausė tai kategorijai, kai meilė tiesiog baigiasi, moteris tiesiog kelis kartus pritariamai linktelėjo kukliai besišypsodama. Nors nebuvo sukaupusi tiek daug žinių kaip šalia sėdintis vyras, šiuos dalykus žinojo ir ji. Meilė tikrai buvo itin sudėtingas reikalas, dažniausiai nepaisantis sveiko proto ar žmonių pageidavimų, dėl ko kartais taip imdavo ir dingdavo, asmeniui negalint nieko pakeisti. Todėl Demetrija galėjo tik džiaugtis, jog jai taip nenutiko ir iš tiesų, josios pilve vis dar skraidė drugeliai. Ir ne tik drugeliai šiuo metu gyveno moters pilve, kas buvo dar vienas, pats tikriausias, poros meilės įrodymas. Ir taip, turint tai, ką turėjo jiedu su Natanieliu, nebuvo galima visko taip paprastai paleisti, negalima paleisti to asmens. Kartą Demetrija buvo tai padariusi ir vėliau gavo progą įsitikinti, jog tai buvo didelė ir skaudi klaida, kurios ji daugiau niekuomet nekartos.
Vampyrui leptelėjus jog manė, kad Demi neprisimins kalbos, kuri jai buvo tokia pat artima kaip anglų ar graikų, moteris taip pat aukščiau kilstelėjo antakius, josios minai išreiškiant didžiausią nuostabą. – Juokauji? Aš iki pat dabar dažnai randu progų panaudoti rusų kalbą. Filmus žiūriu be vertimo, o penkiasdešimt procentų mano knygų kolekcijos yra rusų rašytojų, originalo kalba,- paprasto atsakymo, jog tikrai prisimena vampyro išmokytą kalbą, Demetrijai akivaizdžiai neužteko, dėl ko ji ne tik paneigė jo teiginį, bet dar ir rado progą pasigirti tuo, kad jeigu jau išmoko tą šiaip jau pakankamai nelengvą ir nemažai įvairių niuansų turinčią kalbą, tai ja ir naudosis. – Kaip tik dabar pradėjau Dostojevskio „Zapiski iz myortvogo doma“,- knygos visuomet buvo vienas iš nedaugelio medžiotojos pomėgių, kuriuo ji save palepindavo visada, kai tik turėdavo laiko, o pastaraisiais metais, kai medžioklė iš josios gyvenimo dingo beveik visiškai, to laiko atsirado į valias ir tamsiaplaukė džiaugėsi galėdama jį išnaudoti sklaidydama geros knygos puslapius. Faktas, kaip beprotiškai ji tuo mėgaujasi, buvo akivaizdus vien pažvelgus į josios pasitenkinimo kupiną veidelį ir lūpas, išsirietusias į tokį šypsnį, kuris bylojo, kad ji tik per vieną žingsnį nuo murkimo. – Nuostabi knyga ir nuostabus rašytojas, gal kartais teko... – pirma norėjo pasiteirauti, gal Vladimirui yra tekę skaityti šio rašytojo kūrinius, tačiau netrukus ji susivokė, kad jis, bent jau teoriškai, turėjo ir daugiau galimybių, atsižvelgiant į jo amžių. - ...pažinoti? – užbaigė ir klausiamai išrietė antakius, nukreipdama susidomėjimo ir beužgimstančios vilties kupiną žvilgsnį. Aišku, šansų buvo mažai, bet ji negalėjo susilaikyti nepasiteiravusi.
Moteris mažiausiai norėjo nuliūdinti vampyrą ir priversti jį galvoti apie tokius dalykus kaip jos pasitraukimas iš pasaulio, ko gero apskritai neturėjo praverti burnos, kadangi, kaip ji pati ir sakė, net galvoti apie tai buvo nepaprastai savanaudiška ir jai netgi nebūdinga, nes paprastai ji būtų ta, kuri pirma pasiūlytų iškeisti savo gyvybę į kieno nors kito. Be jokios abejonės, jeigu kas nors kažkokiu būdu patupdytų ją į tokią situaciją, kad reikėtų rinktis, kuris iš jų išgyvens, ji kaip mat atiduotų save visą, kad tik jis galėtų tęsti savo gyvenimą, tačiau esant tokioms aplinkybėms kaip dabar, kai niekas nekėlė ultimatumų, o laiko tėkmė buvo negailestinga tik Demetrijai, josios mintys buvo būtent tokios ir tam tikra prasme ji džiaugėsi jomis pasidalinusi. Vampyro pažadas nepalikti nuskambėjo pakankamai skaudžiai, kadangi mergina galėjo nuspėti, kokios mintys sukasi jo galvoje, kas privertė ją užmerkti akis ir skausmingai atsikvėpti, kūnu nuvilnijant šalčio bangai. Gerai, kad Vlado socialiniai įgūdžiai nebuvo tokie surūdiję kaip Demetrijos ir jis sugebėjo pajuokauti skaudžia tema, taip išsklaidydamas niūrią atmosferą. - Kodėl ne? Būtų visai smagu, papasakočiau, kaip reikalai ten pragare,- sučiulbėjo vėl atgavusi gyvybingumą ir pakilojo antakius. Į dangų ji vis tiek nekeliaus, tai kodėl nepasityčiojus iš neišvengiamybės.
– Ji ir tai daro? – su šiokia tokia nuostaba, o kartu ir balse girdima pašaipa, pasiteiravo. Aišku, nenorėjo nieko įžeisti, tačiau net ir glaudžiantis prie vampyro bei su juo aptarinėjant gyvenimiškus klausimus, vis tiek buvo keista ir šiek tiek juokinga galvoti apie vampyrą, dirbantį bendruomenės labui. – Paklausčiau, ar ir per šį susitikimą linksmai praleidot laiką, bet kad jau apsimetei jos giminaitės sužadėtiniu, tai turbūt nieko nebuvo,- kandumas liko karaliauti merginos balse, jai, žinoma, norint šiek tiek paerzinti vampyrą dėl vienos labai paprastos ir aiškios priežasties - kai kurie dalykai nesikeičia ir Demetrija iki grabo lentos bus bjauri, sarkastiška ir draugus pašiepti mėgstanti boba. Ir visa šitai pačia geriausia prasme.
- Na, džiaugiuosi galėdama tai sakyti! Pagaliau,- entuziastingai pradėjusi, paskutinį žodį ištarė sau po nosimi. Žinant visą istoriją, įskaitant visus pakilimus ir nuosmukius, nesunku buvo atspėti, kodėl medžiotoja apskritai pridūrė tą žodį. Po šitiek laiko nestabilumo, gera buvo pagaliau pasakyti, kad viskas stojo į savo vietas. Aišku, kai likimas ją šitaip myli, egzistavo galimybė, ir pakankamai nemažai, jog dabar ji prisišnekės ir Vladui išėjus pro duris, pro jas įžengs kokia nors nelaimė, bet kodėl gi nesurizikavus ir nepasidžiaugus savo laime bent penkias minutes. Temai dar kartą pasikeitus (vaje, kiek daug reikalų jie turėjo aptarti), mergina nepatikliai prisimerkė, nesuprasdama, kodėl vyras atrodo toks nustebęs. – O ko tu tikėjaisi? – dar pasiteiravo. Juk ne kartą savo žodžiais ir veiksmais yra įrodžiusi, jog neketina išleisti iš jo gaunamų pinigų, o jeigu galiausiai ir padarytų tai, tai tikrai ne prisipirkdama kokių nors nereikalingų daiktų. Ilgai laukti, kol vyras sugalvos atsakymą, nereikėjo, Demetrijai tik pavartant akis ir nusišypsant po jo šmaikštaus komentaro. – Taip. Dar manikiūrui, pedikiūrui ir visiems briliantams, kurie nebetelpa į mano papuošalų dėžutę,- kandžiai, bet toli gražu ne niūriai, atrėžė, alkūne niuktelėdama vyrukui į pašonę. Kas jau kas, bet batai ir blizgučiai Demetrijai rūpėjo mažiausiai, jai apskritai turint tik vyro dovanotą sužadėtuvių ir vestuvinį žiedą, taigi visas jos turtas tilpo ant vieno rankos piršto. Neskaitant keleto pigių blizgučių, kuriuos vienu ar kitu gyvenimo epizodu buvo priversta įsigyti, kad savo išvaizda derėtų prie vienokios ar kitokios aplinkos. – Na, tai nekeičia fakto, kad gali užsukti kada panorėjęs ir praleisti čia tiek laiko, kiek tik tau patinka,- dar kartelį pasikartojo ir šyptelėjusi vyrukui, išsliuogė iš jo jaukaus glėbio, prieš tai dar pakštelėjusi jam į smilkinį ir kelis kartus patapšnojusi jo šviesią galvą, ką daug kas mėgdavo daryti seneliams. Iš lėto pakilusi nuo sofos, mergina pasirąžė ir pasisuko į vampyrą.
- Galiu ko nors pasiūlyti? Baras prikimštas visko, apie ką tik galėtum pagalvoti, taigi tik tark žodį,- žinojo, kad nėra prasmės siūlyti vampyrui ko nors užkąsti, todėl nusprendė pasiūlyti išgerti, kadangi, kaip yra pastebėjusi, alkoholio vampyrai nevengia. Šiaip jau, jų santykiai nebuvo tokie paviršutiniški ar dalykiški, kad Demi teirautųsi vien iš mandagumo. Ji apskritai nebūtų sukusi dėl jo galvos, geriausiu atveju mostelėdama ranka ir pasiųsdama jį patį susirasti ką nors, ko norėtų, kadangi jos visai neerzino mintis, kad šis asmuo, priešingai nei dauguma svečių, galėtų laisvai vaikštinėti po jos namus, bet dabar, prisiminusi, kad virtuvėje turi saldainių, kurių dabar, priešingai nei prieš valandą, labai labai norėjo, vis tiek traukė į tą pusę, taigi galėjo tuo pačiu prigriebti ką nors ir Vladui.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Milo Ventimiglia
PRANEŠIMAI : 2070

Marcus Hervé Volturi
Most people need love and acceptance a lot more than they need advice.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Tr. 08 12, 2015 10:24 pm

Apskritai, kad ir kokie dalykai šiuo metu vyktų Rusijoje, ar koks būtų jos prezidentas, su savo be galo stebinančia, šiurpia ir žiauria, po pasaulį greitai spėjusia pasklisti politika, Vladimirui gimtoji šalis ir gimtoji kalba buvo tokie pat svarbūs kaip Maironiui Lietuva ar Anykščių šilelis Baranauskui. Nesvarbu, kur jis bebūtų, kiek metų praleistų Ispanijoje ar Amerikoje, geriausia buvo sugrįžti į Rusiją, į kaimelį, kuriame gimė, bet kuris dabar buvo apleistas, tačiau vis dar mielas širdžiai. Tad ir dabar, Demetrijai pridūrus, jog toli gražu rusų kalbos nepamiršo ir moka taip pat gerai kaip visada, Vladimirui širdis iš saldumo apsalo, jo veidą pasiekiant linksmai šypsenai. - Žinai, aš tebesistebiu, kaip tavyje telpa tiek kalbų, - palingavo galva į šonus, šitaip išreikšdamas savo nusistebėjimą. Pats Vladimiras laisvai kalbėti galėjo galbūt keturiomis, daugiausiai penkiomis kalbomis, nors ir tos buvo išmoktos tik dėl ilgo gyvenimo skirtingose pasaulio vietose ir būtinybės susikalbėti su vietos gyventojais. O ši moteriškė galėjo kalbėti net aštuoniomis, kas tikrai darė įspūdį net ir visko mačiusiam Vladimirui. - Vienas iš rusų literatūros pasididžiavimų, - galėjo tik sutikti su Demetrija, nepraleisdamas progos pagirti ir pats to vyruko Dostojevskio, žodžius palydėdamas tvirtu galvos linktelėjimu. Į knygą sureagavo tik kilstelėdamas antakius, mat pastaroji nebuvo lengvas skaitymas ir toli gražu nepriminė lengvo romaniūkščio, kuriuos taip mėgo moteriškės įvairaus amžiaus. - Ne, deja nepažinojau. Nors kartą teko dalyvauti viename iš aukštuomenės vakarėlių, kuriame dalyvavo ir Fiodoras. Iš šalies atrodė kaip labai rimtas, susikaupęs žmogus. Visuomet sakydavo tik tai, kas visus palikdavo be žado, nežinant kaip sureaguoti į protingo žmogaus frazes. Gailiuosi, kad tuomet ne itin domėjausi literatūra ir neužkalbinau jo, - prisipažino tik sunkiai gūžtelėdamas pečiais. Vladas gailėjosi dėl daug ko savo gyvenime. Ir nors pažintis su žymiu rašytoju nekaraliavo nei penketuke, vis dėlto visai mielai kam nors pasigirtų pažinojęs Dostojevskį. Šįkart to padaryti negalėjo.
- Paruoštum ir mane ateičiai? - Linksmai pasiteiravo dar ir kilstelėdamas antakius. Nors pats netikėjo nei rojumi nei pragaru, buvo įsitikinęs, kad net jei tokie ir egzistuotų, mergina tikrai nekeliautų į pragarą. Visuomet buvusi geros širdies, teisinga ir sąžininga mergina nusipelnė pomirtinį gyvenimą praleisti malonioje, jaukioje vietoje. Kas dėl pačio Vladimiro, jis nė nedvejodamas žinotų, kad po mirties jo lauks karštas kubilas, jam susibičiuliaujant su pačiu šėtonu, mat tikrai turėtų apie ką pasikalbėti. Bet, kaip ir buvo minėta anksčiau, visu šituo jis seniai nebetikėjo, tad ir galvos nesuko. Tuo labiau, kad gyvenimo pabaiga dar kaip ir nesiartino.
- Nesu tikras, bet nenustebčiau, - atsakė tik negarsiai nusijuokdamas. Iš Yvetės, atvirai kalbant, galėjo tikėtis net ir to. Ir nors tai visiškai prieštaravo jos vampyriškajai prigimčiai, šviesiaplaukė sugebėjo išlikti gana žmogiška ir geraširdė, tyros sielos asmenybė, ko jai galėtų pavydėti bet kuris sugadintas, gyvenimu ir savimi nusivylęs vampyras. Vis dėlto Vladimiras kuo puikiausiai suvokė, kad ne kiekvienas gali būti toks kaip ji, tad vyras niekuomet ir nesistengė būti geresnis negu yra iš tikrųjų. Nebuvo prasmės apgaudinėti nei aplinkinių, nei pačio savęs. - Deja ne. Gerai, jog namuose visada laukia ištikima dešinioji, - atsakė sukikendamas pats iš savęs, visiškai nemėgindamas tokių juokelių slėpti nuo Demetrijos, kalbėdamas greičiau kaip dvidešimtmetis, o ne pagyvenęs senukas, kadangi ir pastaroji buvo nebe trylikos metų ir ne davatka, kas porą dienų vaikščiojanti į bažnyčią, kad kreivai pažiūrėtų į Vladimirą ir persižegnotų nuo jo iškrypusio humoro jausmo.
Kuo puikiausiai išgirdo ir tą tyliai jos ištartą ,,pagaliau'' sakinio gale, kad suvoktų, kiek visko panelei teko ištverti, kad pagaliau iš tiesų galėtų mėgautis normaliu ir laimingu gyvenimu. Žinoma, kas jau kas, bet Vladas žinojo, kad gyvenimas niekada nebūna tobulas, tačiau pakenčiamas tai tikrai. O iš to, ką girdėjo ir ką galėjo matyti, darė savas prielaidas, kad medžiotoja buvo laiminga. Tiesą sakant, to jis čia ir važiavo. Apart to, kad buvo be galo pasiilgęs šitos sarkastiškos raganiukės, norėjo įsitikinti, kad medžiotojai viskas gerai, kad nereikia užlenkti kokio niekadėjo, kartinančio Demetrijos ir jos šeimos gyvenimą. Nes tą jis galėtų padaryti. Be problemų ir nė nemirktelėdamas. Panelei tereikėjo pasakyti vardą, ir Demetrija turėjo tai kuo puikiausiai žinoti. - Kai kurioms moterims nereikia viso to, kad spinduliuotų visapusišką grožį, - tarstelėjo po žodžių apie briliantus, žinoma, jose įžvelgdamas ir sarkazmą, tačiau nesusilaikydamas nuo galimybės pagirti Demetriją. Ir jo žodžiuose nebuvo nei kruopelytės pataikavimo ar dirbtinio meilumo. Žvelgdamas į Demi jis matė ją kaip suaugusią dukterį, kuria negalėjo nustoti džiaugtis ir didžiuotis. - Žinosiu, - tarstelėjo linktelėdamas galva ir nusišypsodamas, kartu kilstelėdamas ranką ir švelniai pirštais paglostydamas jos skruostą, tėviška meile pripildytą žvilgsnį nukreipdamas į josios blizgančias akis.
Merginai pasiūlius kažko išgerti, Vladas valandėlę pagalvojo, o tuomet primerkė akis.
- Pasitenkinsiu ir stikline vandens. Iš solidarumo, - atsakė nenoriai paleisdamas merginą iš savo glėbio, o tuomet šyptelėdamas. Neketino gerti vienas, kai Demetrija akivaizdžiai negalėjo to daryti, tačiau apskritai atsisakyti irgi negalėjo, tad vanduo šiuo atveju buvo kaip ir tobulas variantas. Tuo labiau, kad ir šias akimirkas, kurios vėliau prisiminus šildys jo krūtinę baisiausiais gyvenimo momentais, norėjo įsiamžinti būdamas kuo blaiviausias.



“I am not sure that I exist, actually. I am all the writers that I have read, all the
people that I have met, all the women that I have loved; all the cities I have visited.”
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27553

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Kv. 08 13, 2015 6:42 pm

Žinojo, kiek daug Vladimirui reiškia jo gimtoji šalis, dėl ko labai džiaugėsi galėdama pademonstruoti, kad nepamiršo to, ko jis mokė ir pati nebūdama rusaite, vis tiek puoselėja rusų kalbą. Žinoma, galbūt visame pasaulyje atsirastų nemažai žmonių, teigiančių, kad nėra čia ko didžiuotis tuo, jog moki kalbą šalies, kuri pasauliui paliko ne patį geriausią įspūdį, tačiau tamsiaplaukei buvo nuoširdžiai neįdomi Rusijos ar viso pasaulio politika ir tarpusavio santykiai, kadangi pati kalba savaime, merginos supratimu, buvo lobis ir ji džiaugėsi ją mokėdama, taip pat, kaip džiaugėsi ir dėl visų kitų kalbų, esančių jos žodyne. Vyrui dar sykį nusistebėjus dėl to, kiek kalbų moteris sugebėjo sugrūsti į savo makaulę, Demetrija tiesiog truktelėjo pečiais ir šyptelėjo. – Aš paprasčiausiai nekaupiu daugiau jokios informacijos ir neturiu jokių talentų,- prisipažino, visiškai neabejodama savo žodžių teisumu. Demetrija neturėjo nuostabaus, širdį virpinančio balso ir nemokėjo šokti kaip balerina, bet juk kiekvienas žmogus turi sugebėti bent ką nors, taigi kalbų kaupimas turbūt buvo jos talentas. – Kokia puiki tauta, tiek didžių žmonių išaugino,- žinoma, moteris kalbėjo apie aptarinėjamą rašytoją, visiškai sutikdama su tuo, jog jis buvo ir iki pat šių dienų išliko pasididžiavimu, tačiau josios rudų, tviskančių akių žvilgsnis akimirkai nukrypo ir į josios pašnekovą, moteriai subtiliai leidžiant suprasti, kad ir Vladimirą ji laiko didžiu žmogumi, net jeigu jis ir neparašė jokios knygos. Demetrija toli gražu nebuvo naivi ir niekada neprašė, kad vampyras sektų jai pasakėles ir meluotų, sakydamas, jog niekuomet nieko nenuskriaudė, nieko nenužudė ir visad buvo taikus it avinėlis. Ne. Moteris puikiai žinojo jo nuodėmes, tačiau nepaisant jų, vis tiek rinkosi gerbti ir mylėti šį vyrą, atstojusį jai tėvą, ir drąsiai galėjo jį vadinti jį didžiu žmogumi. Bet nė viena panašaus pobūdžio mintis šį kartą neištrūko į laisvę, viskam sutelpant į tą vieną vienintelį žvilgsnį, trukusį vos sekundę, po kurio mergina vėl žvelgė tiesiai priešais save, lyg to susižvalgymo nė nebūtų buvę. Reikia pripažinti, medžiotoja iš tiesų šiek tiek nusivylė, vampyrui prisipažinus, kad šio rašytojo nepažinojo, tačiau taip pat šalia sėdintis vyras nepaliko merginos visai be nieko ir patenkino josios smalsumą, papasakodamas vieną epizodą iš savo gyvenimo, kuriame dalyvavo ir dabartinis Demetrijos susižavėjimo objektas. – Gaila, kad negyvenau tais laikais,- prisipažino, išgirdusi šiek tiek daugiau apie Dostojevskį, o kartu ir susidariusi tuometinio kultūros veikėjo portretą, prieš kurį visi šiuolaikiniai menininkai atrodė mažai ko verti. – Tuomet tauta galėjo džiaugtis protingais, išsilavinusiais, nuostabą ir susižavėjimą keliančiais žmonėmis, turinčiais talentą kurti tai, ką visi prisimins po daugelio metų, o dabar... – kiek susiraukusi mergina viso labo gūžtelėjo. – Geriausiu atveju porno literatūra,- atsiduso ir nuleidusi galvą, pakraipė ją į šonus it visata nusivylusi pensininkė. Visgi, nors kalbėjo moteris ne itin pakylėtai, josios veidelyje vis tiek švietė šypsena. Ji kalbėjo visiškai rimtai ir iš tiesų gailėjosi dėl to, kad neturėjo progos iš arti stebėti to meto gyvenimo, tačiau tai tikrai nebuvo priežastis gadinti sau nuotaiką.
- Tau ten ir taip jau paruošta speciali vieta. Sostas,- išpyškino vos Vladui spėjus užbaigti sakinį, Demetrijai akivaizdžiai sugebant greitai reaguoti situacijose, kai pasitaikydavo galimybė iš ko nors pasityčioti. Pati medžiotoja nebuvo įsitikinusi, ar tiki pomirtiniu gyvenimu, tačiau tai jos nestabdė nuo galimų ateities scenarijų aptarinėjimo.
Nei vampyro draugės galimybių, nei jo laimingos ir susižavėjimo kupinos išraiškos bei šypsenos, kai prabilo apie Yvetę, Demetrija nekomentavo, viso labo šiltai besišypsodama ir pritariamai linktelėdama, lyg pati gerai pažinotų tą šviesiaplaukę ir sutiktų su tuo, kad iš jos galima ši tikėtis. Nors iš tikrųjų Demetrija tuo linktelėjimu pritarė pati sau, nes Vlado žodžių nė negirdėjo, nes buvo per daug užsiėmusi galvojimu apie tai, kad jie derėtų tarpusavyje. Ta guvi mergina tikrai galėtų išjudinti šitą seną kelmą. – Oo, gerai, kad tik namuose,- kiek užsikirtusi sakinio pradžioje, staiga išpyškino, josios veide atsispindint akivaizdžiai nuostabai, bet ne dėl Vlado pokšto ar apskritai todėl, kad buvo paliesta ši tema, o todėl, kad vis dar klajojo mintyse ir sugrįžo į žemę tik tuomet, kai atėjo jos eilė kažką pasakyti, o atsakymo paruošusi ji nebuvo.
Vladas niekuomet nevengė pagirti Demetrijos, tiesą sakant, jis stipriai prisidėjo prie to, kad su metais josios pasitikėjimas savimi ir meilė sau (dažnai išreiškiama šmaikščiais komentarais ar sarkazmo pripildytais žodžiais, panelei neretai juokaujant pagiriant save pačią ir primenant aplinkiniams, kokia yra nuostabi) augo ir žydėjo. Žinojo, kad ir dabar vampyras tiesiog negali nieko su savimi padaryti ir jo žodžiai yra visiškai nuoširdūs, tačiau į aplinkinių josios pusėn sklindančią šilumą ir meilę reaguoti nemokančiai medžiotojai pasirodė lengviau į tai atsakyti su humoru. – Ak tu, senas šelmi,- sukrykštė kiek aukštesniu nei įprasta balsu ir pavėlė šviesius vyro plaukus. – Gaila, bet aš ištekėjusi. Gal tau labiau pasiseks, kai būsim pragare,- nutaisiusi užjaučiančią miną, it Vladimiras iš tiesų savo komplimentais būtų mėginęs nukabinti Demetriją, pasižadėjo suteikti jam šansą pomirtiniame gyvenime ir spustelėjo jo petį. Taip, jų santykiai labiausiai priminė tėvo ir dukters, tačiau jie abu žinojo, kad iš tikrųjų nėra kraujo giminės, todėl tokiose nekaltuose karts nuo karto išsprūstančiuose pajuokavimuose nė vienas neįžvelgė nieko blogo.
Vyrui išsakius savo pageidavimą, tamsiaplaukė viso labo kritiškai jį nužvelgė, aukščiau kilstelėdama antakius, tačiau nekomentavo jo pasirinkimo ir apsisukusi ant kulno nužingsniavo į čia pat buvusią virtuvę. – Kiek laiko būsi Volteroje? – šūktelėjo vien iš įpročio, nesusimąstydama, jog vampyrui su idealia klausa tikrai nebūtų problema išgirsti, ką medžiotoja sako būdama gretimoje patalpoje, kuri nuo svetainės netgi nebuvo atskirta jokia rimta siena. Nusigriebusi nuo stalo vieną saldainį, įsimetė jį į burną, o tuomet patraukė prie šaldytuvo, iš kurio ištraukė vandens buteliuką. – Kurią nors dieną galėtume ką nors kartu nuveikti,- kartais darydama pertraukas, jog galėtų kramtyti, sumurmėjo, pildama vandenį į stiklinę. – Šiandien akivaizdžiai nesu pačios geriausios formos, bet ryt arba poryt tikrai galėtume kažkur išeiti,- išdėstė savo pasiūlymą jau grįžusi į svetainę ir ištiesė vampyro link stiklinę su vandeniu. Mielai būtų išėjusi į miestą pasižmonėti ir šiandien, bet nei jos išvaizda, nei savijauta nebuvo tokia gera, kad reikėtų rodytis viešai.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11478

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Št. 01 16, 2016 1:11 am

Šviežiai nukastu taku Natanielis parmynė į namus rankose nešdamas po du pilnus maišus, dviejų medžiotojų genams Demetrijos įsčiose pažadinant tikrą žvėrį, verčiantį šviesiaplaukę neretai iš lovos keltis net trečią valandą ryto, ne už ilgo po to ją nusekusiam į apačią Natanieliui visuomet randant panelę su keptuve rankose, dėl ko medžiotojo užduotis buvo pasirūpinti, jog šaldytuve niekuomet nieko netrūktų. Juo labiau, kai mergina iš parduotuvės užsimanydavo kokio specifinio skanėsto, kurio Neitui suvažinėjus pirmyn-atgal ji, dažniausiai, nebenorėdavo, kas didelė problema nebuvo, vyrui pačiam mielai pasmaližiaujant.
-Demi, parvežiau obuolių pyrago, - Jis lengvai šūktelėjo, nusispirdamas koridoriuje batus, o tuomet sustodamas svetainės viduryje ir įtempdamas ausis, jog nugirstų kuo užsiima jo išrinktoji, bet namuose buvo tylu, vyrukui grįžtelint per petį ir įsitikinant, jog koridoriuje vis dar tebėra Demetrijos batai, o tuomet tiesiog gūžtelint pečiais. Sudėjęs maišus ant sofos, jis dirstelėjo į kampe vis dar tebestovinčią Kalėdų eglę, kurią lyg ir prašė Vestą prieš išdumiant atgal į universitetą nupuošti, bet žodžiai akivaizdžiai įėjo pro vieną jo ausį ir išėjo pro kitą, Neitui nepiktai papurtant galvą ir ligi alkūnių pasineriant į maišų kraustymą. Jis puikiai žinojo, jog sauskelnes pirkti dar gerokai per anksti ir vis dėlto, jau augindamas Vestą pasimokė, kad pastarųjų niekuomet nebus per daug, todėl negalėjo leisti sau ramiai praeiti pro akciją, kartu paslapčia vildamasis susilaukti iš žmonos poros pagyrimo žodžių. -Demetrija, aš jau išsitraukiau šakutę, - Dar sykį pratarė kiek suraukdamas antakius, jo balsui nuaidint tyliuose namuose, kol jis dėliojo parvežtus saldumynus ir vaisius ant stalo, akimirką pasvarstydamas ar panelė kartais nebus prigulusi pokaičio miego, bet žinant Demetriją, pastaroji arba užsimaukšlinusi ausines ant galvos klausėsi muzikos ir braižė mini eskizus kaip turėtų atrodyti mergaitės kambarys, arba ramiai ilsėjosi druskų ir putų pritekusioje vonioje, visiškai nekreipdama dėmesio į tai, ką aukštu žemiau šūkalioja jos kantrybe nepasižymintis vyras. -Beje, nupirkau dažus kambariui, bet nesu įsitikinęs ar turėtum būti namuose man pradėjus darbuotis.. - Šiuos žodžius jis ištarė jau murmėdamas panosėje, kol intensyviai skaitė etiketę ant pakuotės, ilgiau neabejodamas, kad kalba sienoms, todėl nematydamas prasmės laidyti gerklės, nerimo raukšlei susimetant vyro kaktoje vos šiam pradėjus svarstyti ar dažų užteks visam kambariui. Ir ar Demetrija nepersigalvos dėl persikinės spalvos, ką buvo mėgėja daryti, ypač pastaruoju metu, vyrukui įsitikinus, kad tokiu atveju dažuose išmaudytų visus jos drabužius, visą likusį gyvenimą moterį vadindamas Persikute.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27553

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Št. 01 16, 2016 1:50 am

Gal kitoms moterims nėštumas ir buvo tarsi dailiausias papuošalas, verčiantis jas švytėti ir spinduliuoti laime, tačiau Demetrijai viskas buvo priešingai ir jokio papildomo žavesio visas šis reikalas šviesiaplaukei nepridėjo, josios ir taip jau nelengvam charakteriui tampant dar nemalonesniu širdžiai, kadangi blondinė tapo bjauria, pikta ir labai savanaudiška boba, kurios nė truputėlio negraužė sąžinė, jeigu viduryje nakties tekdavo siųsti vyrą į parduotuvę kokios nors nesąmonės, kurią dar ne taip paprasta rasti, ypač tokiu metu, ir kurios po to ji netgi nebenorėdavo, neretai netgi atrodant, kad Demetrija šitaip elgiasi specialiai, kad tik ištampytų viską, kas dar likę iš Natanielio nervų, su kuo vyrukas, bent jau kol kas, tvarkėsi pavyzdingai. Atsirado ir dar kelios naujos charakterio savybės, pavyzdžiui, visiškas abejingumas aplinkai. Ir dabar, Demi kuo puikiausiai girdėjo įeinantį ir į ją vardu besikreipiantį Neitą, kadangi sėdėjo ten pat svetainėje, tiesa, už sofos, ant žemės, apsikrovusi kalnu pagalvėlių ir visiškai izoliavusi save nuo pasaulio, tačiau nepasivargino nė lūpų praverti, leisdama vyrui tvarkytis su pirkiniais pačiam, kol ji tuo tarpu spigino akimis į žodžius naujos knygos puslapiuose, akimirką dar tyliai šnypštelėdama it duodama ženklą, kad dabar reikėtų patylėti ir nedrumsti ramybės bent jau kol ji baigs skyrių. Tiesiog svajonė, o ne žmona.
- Gerai, gerai, nebeburbėk,- galiausiai, užvertusi knygą ir padėjusi ją ant žemės, pratarė, tuo pačiu metu stumtelėdama į šoną pagalvėles, kurios išdavikiškai išlindo iš už sofos, išduodamos blondinės buvimo vietą. Netrukus iš už baldo išlindo ir pati moteris, tingiai pakildama ant kojų ir delnais nusivalydama sėdynę. Nors prieš tai nieko ir nesakė, apie tai, kad namuose yra pyrago, ji girdėjo, dėl ko pirmiausia žvilgsnis nukrypo link puikiai iš svetainės matomo virtuvės stalo ar spintelių, kur ji susiraukusi ieškojo kepinio, kurio, iš tikrųjų, visiškai nenorėjo. Tiesą sakant, net nepamena, ar jo prašė. Kas, beje, pastaruoju metu jai taip pat labai būdinga, vieną minutę ko nors atkakliai zyziant, o kitą apskritai pamirštant, kad kažko norėjo. - Amm.. skanaus? - dvejodama tarstelėjo, kai pagaliau akimis užkliuvo už pyrago, ir menkai šyptelėjo, regis, netgi apgailestaudama, kad Neitui dar kartą teks pačiam suvalgyti tai, ko mergina buvo užsiprašiusi. Nors šiuo atveju tai tikrai neturėtų būti didelė kančia. Nebent, žinoma, vėliau Demi vėl užsinorėtų to pyrago, o jo jau nebebūtų, dėl ko kiltų didelė audra. Laimink, dieve, šitą nuostabią moterį.
Budri blondinės akis taip pat užkliuvo ir už sauskelnių, dėl ko ji aukščiau kilstelėjo vieną antakį ir nukreipė žvilgsnį į Neitą, vis dar vargstantį su pirkiniais. - Matau, kad pagaliau padarei išvadas ir nusprendei nuo įprastų apatinių pereiti prie sauskelnių. Bet reikėjo užsukti į vaistinę ir nusipirkti pritaikytų suaugusiems, šitos tau bus mažokos,- išdėstė ir linktelėjimu patvirtino pati savo žodžius, netrukus atsainiai patapšnodama delnu vyrui per petį, po to apeidama aplink medžiotoją ir sustodama tarp svetainės ir virtuvės. - Tu perdėtai rūpiniesi, žinai.. - burbtelėjo kiek nepatenkinta, omenyje turėdamas dažus ir tą reikalą su jos dingimu iš namų, kol Neitas dažys sienas.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11478

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Št. 01 16, 2016 2:41 am

Akimis vis dar bėgiodamas po eiles raidžių, lyg dažų sudėtyje tikėtųsi rasti pačią sieros rūgštį, kuria šviesiaplaukė ne kvėpuotų, o pasigriebusi gertų užkandžiaudama sumuštiniu, Natanielis nepatikliai nukreipė žvilgsnį sofos link, kur nugirdo lapų šnarėjimą, Demetrijai netrukus patvirtinant jo spėliones ir priešais išdygstant visu ūgiu. -Atleisk, tau sofos tapo per minkštos? - Pasiteiravo puikiai žinodamas, kad grindys pas juos šildomos, o radiatoriai pleška beveik kaip pirtyje, dėl ko panelei nebuvo nė menkiausios galimybės peršalti, vyrukui visgi nepraleidžiant šanso švelniai paburnoti ant žmonos, jam paprasčiausiai nenorint rizikuoti, kas galbūt ir darė jį perdėtai paranojišku, bet medžiotojas per gyvenimą matė ir patyrė pakankamai, dėl ko labiau už viską norėjo išvengti papildomų smūgių iš nugaros. -Gal verčiau įdėsiu pyragą į šaldytuvą, - Atsargiai pratarė, kurį laiką dar žvelgdamas į panelę budriu žvilgsniu, lyg Demetrija netekusi proto bet kurią akimirką šoktų per stalą ir dantimis įsitvertų jo gerklės, galiausiai tiesiog lyžtelėdamas išsausėjusias savo lūpas ir iškraudamas paskutines prekes, kurios pagrinde susidėjo iš buitinių priemonių, jam jau žiojantis klausti ar geras tabletes nupirko indaplovei, Demetrijai netikėtai sviestelint jo pusėn šiurkščią pastabą, kurią vyras didvyriškai pasitiko su plačia šypsena veide. -Nesu įsitikinęs ar mano dvidešimt du centimetrai tilptų net ten, - Švelniu balsu, lyg kalbėtų su vaiku, sukuždėjo iš maišelio pastverdamas obuolį ir suleidęs į pastarąjį dantis šastelėdamas ant sofos, kas akivaizdžiai reiškė, jog artimiausias penkias minutes Natanielis iš vietos judintis neketina. -Be to, manyčiau tau sauskelnių reikės labiau nei man. Girdėjau kūdikiai retkarčiais spaudžia motinų šlapimo pūslę, - Lyg tarp kitko pridūrė, pastverdamas nuo stalelio krašto pultelį ir įsijungdamas televizorių, kur kaip tik rodė CSI Majamį, jam visai ne subtiliai ilgintis dienų, kada pats galėjo gaudyti blogiukus. Tiesa, ne gatvėse, o miškuose. Ir truputį labiau mirusius už tuos parodytus televizoriuje. Nekomentavo fakto, jog naktimis negalėdamas užmigti ne kartą vartė Demetrijos žurnalus ir knygas apie nėštumą, ne tik norėdamas įsigilinti ką jo moteris patiria šių devynių mėnesių metu, bet ir trokšdamas kaip įmanoma labiau padėti, pradedant kojų masažu ir baigiant komplimentais, jog nepaisant visų pokyčių, Demetrija jam vis tiek pati gražiausia ir nuostabiausia moteris pasaulyje. -Nėra tokio dalyko, kaip perdėtas rūpestis nėštumo metu. Galėtum popietę praleisti parduotuvėse. Ar pas draugę. - Pasiūlė akimis kaip mat susirasdamas Demetriją, mat savo regą vertino pernelyg stipriai, todėl nebuvo linkęs rizikuoti ir televizoriui skirti daugiau dėmesio nei maloniai savo pašnekovei. -Ko šiandien norėtum vakarienei? - Pasiteiravo šleikščiai meiliai jai nusišypsodamas, tarsi žinotų kaip stipriai ją tai erzina, bet vis tiek nenustodamas, nes galų gale Natanielis nieko blogo nedarė, tik buvo pats geriausias ir darbščiausias vyras pasaulyje, kam, Neitas nė neabejojo, Demetrija turėjo galybę pačių spalvingiausių komentarų, kuriuos bet kurią akimirką buvo pasiryžusi pateikti medžiotojui ant padėkliuko su viltimi, kad šis pasprings.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27553

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Št. 01 16, 2016 7:02 pm

Neitui leptelėjus klausimą, blondinė sunkiai atsikvėpė, pasiruošusi mestelėti tipišką, sarkastišką atsakymą, tačiau paskutinę akimirką apsigalvojo, nuspręsdama šį kartą neišsidirbinėti. - Atleidžiu,- visgi murmtelėjo į jo "atsiprašymą", kuris šiaip jau nereikalavo atleidimo. - Pusvalandį bandžiau įsipatoginti, kol galiausiai supratau, kad mūsų sofa baisiai nepatogi,- prisipažino, dar žvilgtelėdama į baldą, o po to į savo guolį už jos, nė kiek nepasigailėdama savo sprendimo parkristi ant žemės ir skaityti būtent ten. Vyrui priėmus sprendimą neskubėti ir nesuvalgyti pyrago, viso labo pavartė akis, žinoma, pastebėdama, kaip atsargiai ir apgalvotai medžiotojas elgiasi, tikrai atrodydamas it stojęs į kovą su kraugeriu ir atsidūręs situacijoje, kurioje kiekvienas judesys ir žodis turi būti itin kruopščiai apsvarstytas, kad nepažadintų ir nesuerzintų žvėries. - Aš nesiruošiu tavęs pulti,- priminė, nors jie abu žinojo, kad tai tik žodžiai ir blondinė iš tikrųjų buvo kiek neprognozuojama.
- Tu stipriai save pervertini, meile,- murmtelėjo po šmaikštaus Natanielio atsakymo, visgi, ir pati nusišypsodama kiek plačiau, josios nuotaikai keičiantis tiesiog akyse, blogajai Demetrijai palengva pasitraukiant į šalį. Visgi, pikčiurna trumpam sugrįžo po sekančio vyro komentaro, rudoms šviesiaplaukės akims trumpam blykstelint it pavojų skelbiančiai šviesai. - Rizikuoji.. - trumpai murmtelėjo ir papurtė galvą, šiuo metu neplanuodama kreipti į šitą pasisakymą daugiau dėmesio. - Galėtum popietę praleisti kokiame miške skindamas galvas,- pasiūlymu atsakė į pasiūlymą, iš lėto artėdama prie sofos, kur buvo įsitaisęs jos vyras, ir prisėdo šalia, kojas susikeldama jam ant kelių, o rankomis apsivyniodama jam aplink kaklą. Ši moters pastaba nebuvo vien mėginimas atsikirsti, bet taip pat ir nuoširdus pasiūlymas, kadangi ne tik ji per daug užsisėdėjo namuose, Natanieliui taip pat pakankamai stipriai atitrūkstant nuo veiklos, kuri jam visuomet buvo daugiau nei darbas.
Paklausta, ko tikisi iš vakarienės tik nepatenkinta suraukė nosytę ir kiek atsitraukė nuo vyro, akivaizdžiai nesimėgaudama ta perdėtai meilia jo šypsena. - Picos, alaus ir siaubo filmo,- netrukus išpyškino lyg jau iš anksto būtų susiplanavusi savo vakarą. Nors suvokė, kad josios padėtis neleidžia jai gerti tikro, žmoniško alaus, nealkoholinio šio gėrimo pakaitalo šaldytuve šviesiaplaukė turėjo, kas jau buvo žingsnis į priekį, siekiant įgyvendinti šią idėją.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6090

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Št. 08 20, 2016 12:45 pm

Įžengusi į svetainę, panelė dailiai sudėjo visą atgabentą turtą ant kavos staliuko, kurį pritraukė truputį arčiau sofos, galiausiai patraukdama prie židinio. Kambaryje nebuvo vėsu, termometro skalei siekiant dvidešimt tris laipsnius, bet ir perdėtai daug šilumos židinys nesuteikė, pastatytas ten labiau kaip dekoracija jaukumui suteikti, kurio panelei dabar reikėjo labiausiai. Natanielis ją pramokė, kaip elgtis su nepažįstamu mechanizmu po to, kai Veronika vos nenusidegino antakių, todėl dabar mergina be jokių abejonių pasuko rankenėlę, ilgu degtuku iš dėžutės brūkštelėdama per sienos kraštą ir truputį atsilošdama atgal, kai į viršų šoktelėjo žaisminga ugnelė. Nusivaliusi rankas viena į kitą, lyg iš kiemo būtų partempusi toną malkų, Veronika lengvai pakilo nuo žemės, išpurendama arčiausiai jos buvusią pagalvę ir netrukus patogiai įsitaisydama ant sofos, vienai panelės kojų atsiduriant po jos užpakaliu, o alkūne moteriai atsiremiant į sofos atlošą. -Demetrija, jūs negalvojot su Neitu įsigyti šuns? - Pasiteiravo iš virtuvės atpėdinančios šviesiaplaukės po to, kai porą minučių stebėjo didžiulį kiemą, kuris be vargo talpintų net ir didžiausią vilkšunį. Pati panelė visuomet norėjo augintinio, bet įtemptas darbo grafikas ir netinkamos buto sąlygos sustabdė Veroniką nuo šio plano įgyvendinimo, kad ir kaip moteris troško, jog ilgaplaukė žydraakė Sibiro laika šaltą žiemos dieną įsitaisytų jos pašonėje. Pastvėrusi į rankas nežymiai aprasojusią taurę, šviesiaplaukė pirštu apvedė josios kraštus, gyvybei trumpam pradingstant iš moters veido, kaip nutikdavo dažnai Veronikai likus vienai, jai neišmanant, kaip tomis akimirkomis alsuoti, jau nekalbant apie bandymus apsimetinėti, jog blondinė jaučiasi gerai. Kadangi toli gražu nesijautė, atkakliai surastais namų ruošos darbais ir valandomis sukinėjantis aplink baro stalelius, atidėliodama lemiamą akimirką, kada turės susitaikyti su neišvengiamu, jog po ketverių metų vėl yra išsiskyrusi moteris.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27553

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Št. 08 20, 2016 5:11 pm

Pasiekusi patalpą, šviesiaplaukė pirmiausia nukreipė žvilgsnį į židinyje jau šokančias liepsnas, abiejų merginų mintims visiškai sutapus, Demetrijai taip pat mėgstant užkurti židinį vien dėl atmosferos, kuri tapdavo kur kas jaukesnė, kambarį nušvietus raudoniems ir oranžiniams atspalviams. – Galvojom,- pasekusi Veros žvilgsnį ir kurį laiką spoksojusi pro langą į kiemą, galiausiai prabilo, dėdama ant staliuko lėkštes su užkandžiais,- tiksliau, aš galvojau, kaip parsinešti į namus šunį, o Neitas mąstė, kaip reikėtų mane išmesti lauk kartu su juo,- užbaigė šyptelėdama, nors ir ne itin linksmai, iš esmės jau spėjusi susitaikyti su faktu, kad jos svajonei apie porą kieme besiganančių rotveilerių ar bokserių, kurie vakarais parbėgę į namus susirangytų šalia jos, moteriai žiūrint televizorių, išsipildyti nelemta. Įsimetusi į burną sūrio gabalėlį, šviesiaplaukė krito ant sofos šalia Veronikos, jau spėjusi pastebėti, kaip apniuko draugės veidas, Verai ne pirmą kartą mintimis nuklystant į itin nemalonią teritoriją, dėl ko Demetrijai labai skaudėjo širdį. Patogiai susirangiusi ir kojas susidėjusi po savimi, šviesiaplaukė staiga abiem rankomis apsivijo draugės liemenį ir truktėjo ją į savo glėbį, faktui, jog jos rankose laikomas vynas per neatsargumą gali išsilieti, staiga tampant nesvarbu, medžiotojai tik norint myluoti geriausią draugę tol, kol josios dailiame veide vėl nušvis šypsena. Ir, pageidautina, nuoširdi, o ne ta, kurią moteris buvo linkusi užsidėti tam, kad nesukeltų aplinkiniams klausimų, Demetrijai nesant tokia naivia, jog ją apgautų per prievartą išspaustas šypsnis.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6090

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Št. 08 20, 2016 6:11 pm

Pastaraisiais metais dvi vargiai išskiriamos draugės retai gaudavo progą susimatyti, jas skiriant neišsemiamoms Atlanto platybėms, dėl ko viešnagę po Harlow stogu Veronika vertino dar labiau, žinodama, jog bet kurią akimirką pasisukusi į šoną gali rasti šiltą ir pažįstamą Demetrijos petį, kuris stebėtinai gerai pakeičia pagalvę. Įprasti pokalbiai apie prabėgusią dieną ar nostalgiją keliančių prisiminimų dalijimasis vėlyvą vakarą be išimties pakeldavo Veronikai ūpą, šviesiaplaukei geriausios draugės kompanijoje net lengviau alsuojant. -Ir nemanai, jog galėtum jį perkalbėti? - Pasiteiravo Demetrijos, puikiai žinodama, kokia įnoringa medžiotoja gali būti ir kaip lengvai Natanielis pasiduoda jos kerams, paprasčiausiai negalėdamas atsispirti tų rudų akių spindesiui. Panelė prisiminė porą kartų girdėjusi, jog Natanielis nelabai prijaučia šunims, bet pati Veronika tikėjo, kad tai viso labo kruopščiai vyro kuriamas bravado, šiam siekiant visą likusį pasaulį įtikinti, jog yra nuožmus ir nepalaužiamas medžiotojas, kuris neišsilydytų vietoje šuneliui palaižius jo veidą. Veronika akivaizdžiai nespėjo laiku surinkti į šalis byrančių savo dalių, Demetrijai ją prigaunant nusikaltimo vietoje, kas nebuvo labai blogas dalykas, mat po akimirkos šviesiaplaukė jau glaudė merginą arčiau savęs, Verai paskutinę akimirką spėjant iš kelio patraukti taurę vyno. -Aš jo pasiilgau, - Tyliai murmtelėjo įsikniaubusi į draugės kaklą. -Pasiilgau jo kvapo. Jo balso tono. Net jo knarkimo naktį, be kurio kambaryje pernelyg tylu, - Veronika sunkiai atsiduso, pagaliau balsu išsakydama viską, kas jau ne pirmą savaitę sukosi ant liežuvio galo. -Pasiilgau taip stipriai, jog skauda kiekvieną kūno centimetrą, - Merginos akys užsimerkė, jai nenorint jų mergaičių vakaro pradėti būtent tokia nata, bet taip pat ilgiau negalint viso to laikyti savyje, moteriai ilgas savaites dangstant savo žaizdas, o dabar tiesiog leidžiant pastarosioms kraujuoti, panelei žinant, jog tik tokiu būdu gali prasidėti gijimo procesas, kuris nebus malonus. Toli gražu. Bet Veronika tikėjo nusipelniusi visko, kas jos laukė, pati paskirdama sau bausmę už tai, kam šitaip neapdairiai ir beširdiškai sutrupino į šipulius jausmus asmens, kuris jos gyvenime užėmė vieną svarbiausių rolių.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27553

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Št. 08 20, 2016 9:40 pm

Veronikai uždavus klausimą, medžiotoja, rodos, trumpam susimąstė. Turbūt tikrai galėjo perkalbėti vyrą. Geriau pagalvojus, tai netgi nebūtų itin sudėtinga užduotis. Natanielis jau ne kartą yra nusileidęs žmonai ir įgyvendinęs josios užgaidas, šis moters noras ko gero nebūtų buvęs išimtis, po poros dienų blizginimo akimis po jų kiemą jau zujant mažam šunyčiui. Bet būtent vyro negebėjimas atsakyti žmonai buvo priežastis, dėl kurios ji vis rečiau ko nors jo prašė. – Ne,- užtikrintai išrėžė, nutraukusi savo apmąstymus. – Tiksliau, galėčiau, bet nenoriu to daryti,- šiek tiek patikslino savo prieš tai išpyškintą atsakymą, kad nesudarytų Veronikai klaidingo įspūdžio ir ši nepamanytų, jog Demetrija visiškai prarado bet kokį pasitikėjimą savimi. – Jis ir taip verčiasi dėl manęs per galvą. Kiekvieną dieną. Jau visą dešimtmetį. Manau, kad turėčiau bent retkarčiais gerbti jo sprendimus ir prisitaikyti prie jo norų, į kurių sąrašą augintinis neįeina. Būtų nesąžininga, jeigu vis pildydamas mano norus jis galiausiai pasiektų tą būseną, kai net grįžti į nuosavus namus pasidarytų nemalonu, nes ten sukinėtųsi koks gyvūnas. Ar dar kas nors, kas žino, ką galiu sumąstyti,- paprastai paaiškino, menkai šyptelėdama ir trumpam nudelbdama žvilgsnį į be veiklos likusius savo pirštus, kuriuos pati to nejausdama moteris ėmė gniaužyti tarpusavyje. Medžiotoja nesuvokė, kaip joms pradėjus nagrinėti tokią nekaltą temą, ji ėmė kapstyti kur kas giliau, tačiau ją pagaliau pasiekęs suvokimas, kad Natanielis taip pat turi savų poreikių, prie kurių ji, kaip žmona, turėtų prisitaikyti, atrodė pakankamai sveikintinas ir naudingas. Net jeigu kiek prasilenkė su Demetrijos asmenybe. – Verčiau palauksiu, kol jis pats susivoks, jog jo gyvenime trūksta šuns,- pati pastebėjusi, kad pakreipė pokalbį kiek niūria linkme, suskubo sučiulbėti linksmesne nata. Veronika šiaip ar taip turbūt nenorėjo klausytis tokių išvedžiojimų ir paprasčiausio taip arba ne būtų visiškai užtekę. Panašu, jog vakarui nebuvo lemta prasidėti džiugiai, kadangi Veronikos krūtinę taip pat slėgė sunkus akmuo, josios neraminant krūvai įvairiausių minčių, Demetrijai pasiruošus išklausyti visas iki vienos. Prieš pradedant linksmintis, pašalinti iš savo sistemos visus neigiamus dalykus šiaip ar taip nebuvo labai bloga idėja. – Žinau,- tyliai sumurmėjo Veronikai pagaliau balsu pripažinus tai, ką Demetrija ir taip spėjo suprasti, moteriai švelniai ranka glostant draugės plaukus, laisvąja vis dar laikant ją glėbyje. Medžiotojai skaudėjo ne ką mažiau nei šviesiaplaukei ir ji labai gailėjosi, kad negali iš jos paimti šio skausmo, kaip kad galėtų tai padaryti su fiziniais skausmais. Bet ji galėjo būti šalia ir ją palaikyti bei pakišti į panosę taurę vyno, ką sėkmingai ir darė. – Bet dabar reikia truputį pakentėti, kad paskui būtų geriau. O taip ir bus. Viską išsiaiškinę, kaip rimti suaugę žmonės priėmėt abiems teisingiausią sprendimą, nes suvokėt, kad tai vienintelė išeitis abiems būti laimingais. Pirmą žingsnį žengėt, dabar tiesiog reikia nenustoti judėti toliau. – Veronika ir pati visa tai žinojo, tačiau Demetrija jautė pareigą jai priminti, kad josios skyrybos nebuvo viso labo spontaniškas sprendimas ar kažkokia klaida, padaryta pykčio įkarštyje. Žinoma, niekas negalėjo atspėti, kaip bus ateityje – gal pora supras, kad skyrybos visgi buvo klaida ir susitaikys. Apie tokius sprendimus Demetrija būtų galėjusi daug papasakoti. Bet kokiu atveju, jeigu jie susitaikys, tai tam bus priežastis, o kol kas jie turėjo tik priežastį skyryboms, ir medžiotoja manė, jog draugei reikėtų susitelkti būtent į ją, nes mąstydama vien tik apie tai, kas buvo gražu, ir ignoruodama akis badančius dalykus, kurie trukdė jų santuokai būti sėkminga, Veronika laisvai galėjo įsivaryti depresiją. – O kad kelelis nedulkėtų, reikia išgerti,- pratęsdama savo žodžius apie judėjimą į priekį, pasigriebė nuo stalo taurę ir be garso susidaužė su ta, kurią laikė Vera, netrukus užsiversdama ir ištuštindama pusė taurės vienu mauku.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6090

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Št. 08 20, 2016 10:29 pm

Moteris antrą kartą per penkiolika minučių sugebėjo suabejoti savo, kaip geros žmonos statusu, Veronikai neišmanant ką dar turėtų pasakyti, jog įtikintų užsispyrusią Demetriją, jog šviesiaplaukė truputį perdeda, jiems abiems aukojant daugelį retkarčiais beprotiškai atrodančių įnorių, Neitui tikrai nesant vieninteliu, kuris ieško kompromisų. Todėl panelė truputį nustebo, kai draugė nusprendė nė nemėginti, kas paliko daug peno apmąstymams, Veronikai svarstant ar Demetrija nutuokia, jos šios santuokos eigoje pasikeitė ne tik Natanielis, moteriai iš šalies pradedant pastebėti skirtumus ir medžiotojos elgesyje. -Ar jis bent jau pasakė, kodėl šuns nenori? - Pasiteiravo merginos akimis nė akimirkai nepalikdama draugės veido, dėl ko nesunkiai pastebėjo, jog šypsena, kuria panelė pasipuošė, ranka numodama į vieną didžiausių savo svajonių, nebuvo šimtu procentų nuoširdi. -Ir jeigu Natanielis yra toks supratingas vyras, kokiu jį laikau, nemanau, jog užsirūstins dėl to, jei dar sykį jo apie šitai paklausi, - Veronika atsainiai gūžtelėjo pečiais, manydama, jog pažįsta vyruką pakankamai gerai, dėl ko sunkiai įsivaizduodama, kaip medžiotojas dėl šito supyksta, pasaulyje egzistuojant milijonui kitų temų dėl kurių būtų verta pradėti ginčą. -Juo labiau, kai egzistuoja galimybė, jog Natanielis pats, kaip vyrams ir būdinga, nesusipras. Nebent subtiliai mėtysi jam užuominas, - Išdėsčiusi savo nuomonę šiuo klausimu, Veronika tik vyptelėjo, šitokiu būdu perteikdama balsu neištartus ko tu manęs senės klausai žodžius. Didžiausia moters bėda buvo ta, jog visuomet pirmoji eilėje siūlydama gyvenimiškus patarimus nelaimės ištiktiems draugams, ji niekuomet jų nesiklausė pati, ko pasekoje buvo įstrigusi apgailėtinoje būsenoje, kai žiūrėdamas į veidrodį pradedi meluoti pats sau, Veronikai kas rytą su aušra pakylant iš lovos, pasirūpinant apsitaisyti gražiausiais drabužiais, paryškinti pieštuku akis ir nutaisyti nepriekaištingą šypsnį, tokiu būdu prievarta stumiant į priekį gyvenimą, nors pastarasis sustingęs vietoje judėti dar nebuvo pasiruošęs. Šviesiaplaukė vertėsi per galvą tam, jog pasirūpintų, kad jokia detalė jos išvaizdoje neišduotų fakto, kaip moteris trupa į dalis viduje, Veronikos pasąmonėje įsijungiant autopilotui, kurio ji nebuvo pajėgi sustabdyti, dėl ko greitai judėjo artimiausio pastato link, pernelyg sutrikusi ir pasimetusi savyje laiku nuspausti stabdžių svirtį. Tiesą sakant, ji nebuvo visai įsitikinusi ar nori sustoti. -Nes fakte, jog tris metus juo naudojausi norėdama gauti pilietybę, kol jis aklai mane mylėjo, visiškai nieko nereikalaudamas mainais, tikrai yra kažkas teisingo, - Šviesiaplaukė spjaute išspjovė pagiežos kupinus žodžius, staiga atitrūkdama nuo Demetrijos ir pakildama ant kojų, kaltei užgraužiant taip stipriai, jog mergina ilgiau nežinojo kur save padėti. -Aš turėjau išeiti prieš daugelį metų. Pamiršti apie mažos mergaitės iš nediduko Prancūzijos miesto svajonę gyventi tarp dangoraižių ir milijono šviesų. Turėjau viską mesti tą pačią sekundę, kai pagavau jį į mane žvelgiantį taip, tarsi atstočiau jam visą pasaulį, - Pykčio ašaros riedėjo Veronikos skruostais, jai išleidžiant gailų, skausmo kupiną kūktelėjimą, moteriai drebančią ranką prispaudžiant prie lūpų, jog suturėtų išsiveržti ketinančią raudą. -Žinai kuomet tai supratau? - Pasiteiravo iš dėžutės ant stalo pasiskolinta servetėle pasivalydama skruostus. -Kai mano krautuvėje pasirodė Rendalas ir aš jam į akis išrėžiau, jog myliu Oskarą. Iki pat akimirkos, kol žodžiai nepaliko mano lūpų pati jais tikėjau. Ir tada suvokiau, kad visą šį laiką galimai melavau pati sau, - Truputį aprimusi, lyg nebeturėtų jėgų ašaroti, Veronika vėl šastelėjo ant sofos, lengvai papurtydama galvą ir į rankas susigrąžindama taurę, kuri skambiai susitrenkė su Demetrijos. -Pažadu šiandien nematysi daugiau jokių ašarų, - Ištarė silpnai šyptelėdama ir neatsilikusi nuo draugės beveik ištuštindama visą vyną, kurio gerbėja niekuomet nebuvo, dabar visiškai nekreipdama dėmesio į acto prieskonį burnoje, Veronikai siekiant bent penkioms sekundėms pamiršti, koks bjaurus žmogus ji iš tiesų yra.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27553

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Sk. 08 21, 2016 12:44 am

Demetrija kuo aiškiausiai suvokė, kad nei Natanielis, nei ji nebebuvo tokie patys, tačiau medžiotojos nuomone tokie pasikeitimai buvo būtini, jiems neišvengiamai privalant atsisakyti tam tikrų principų, sumažinti trintį, jeigu norėjo išsaugoti santuoką. Ir šviesiaplaukė nesuprato, kodėl Veronika taip užsikabino už fakto, kad Demi šį kartą nusprendė pasiduoti, lyg taip būtų pareiškusi, kad visiškai išsižada savęs. – Tuoj, parašysiu ir paklausiu,- murmtelėjo pamosikuodama ore it tyčia po ranka pasipainiojusiu telefonu, kuris mėtėsi ant sofos, o netrukus nutūpė ant staliuko, ekranui taip ir nenušvitus. – Taip, jis puikus, nuostabus, supratingas vyras ir tikrai nepakeltų didelės audros jeigu dar kartą ką nors užsiminčiau, bet, Veronika, tai tik šuo. Žinoma, būtų gera turėti kažką, kas palaikytų kompaniją, kol namai būna tušti, bet tai nėra būtinybė,- karštligiškai murmėjo, nežinia, mėgindama įtikinti Veroniką ar save. – Be to, jau bandėm, kai auginau Mūzą. Jis nebuvo per daug patenkintas,- prisiminė, kuo puikiausiai atgamindama visus kreivus žvilgsnius, kuriais medžiotojas stebėjo gyvūną. Visgi, kad ir kaip moteris bandė įtikėti kalbanti protingai, paveiktai Veronikos šviesiaplaukei vis tiek pradėjo pirštis mintys, kad galbūt tikrai reikėtų dar kartą pabandyti pasiteirauti vyro, ar jis tikrai labai tam prieštarautų. Juk, šiaip ar taip, moteris ilgai apie tai svajojo. Neįtikėtina, kaip toks paprastas klausimas sugebėjo per kelias minutes sujaukti protą, moteriai dabar jau pačiai nebesuprantant, ko nori ar kas būtų teisinga. – Susukai man protą, moterie,- galiausiai prisipažino ir tyliai nusijuokė, į josios veidą vėl sugrįžtant tai pačiai šiltai šypsenai, pabaigoje svarbiu liekant tik faktui, jog moterys taip karštai diskutavo ir gilinosi į augintinių temą vien dėl to, kad Veronikai labai stipriai rūpėjo Demetrija ir josios norai. Ir medžiotoja tai nuoširdžiai vertino.
Verčiau jau būtų ir toliau diskutavusi apie šunis, nei užlietusi tokią jautrią temą, gailėdamasi jog apskritai pravėrė burną, kai josios žodžiai iššaukė tokią netikėtą Veros reakciją, pastarajai pašokus nuo sofos Demetrijai tik labiau susigūžiant, akimirką atrodant, jog moteris yra pasiruošusi sulįsti į baldą. – Juk nežinojai, jog viskas baigsis būtent taip. Neplanavai tyčia jo įskaudinti taip pat, kaip jis neplanavo tavęs įsimylėti. Žmonės pridaro baisių klaidų, svarbiausia, kad sugeba atrasti jėgų tam, kad galiausiai jas ištaisytų,- pratarė žiūrėdama į savo taurę, moteriai nuoširdžiai stingant žodžių, kadangi šiaip ar taip galėjo kalbėti ką nori ir nė vienas žodis nebūtų pakeitęs situacijos, medžiotojos sumišimą aiškiai išduodant faktui, jog tarp žodžių ji darė ilgesnes nei reikėtų pauzes, o jos balsas vis virptelėdavo. Akis į draugę Demi pakėlė tik tuomet, kai Vera uždavė klausimą, kantriai laukdama, kol ji prabils toliau, sekantiems jos žodžiams iššaukiant dar vieną klausimą, moteriai nesant įsitikinusia, ar derėtų jį užduoti. – Kodėl tu apskritai kažką tokio sakei Rendalui? – visgi nesusiturėjo, smalsaus žvilgsnio nenuleisdama nuo Veros iki pat akimirkos, kai ji grįžo ant sofos. Medžiotojai tikrai buvo labai smalsu, tačiau prieš sulaukdama atsakymo nusprendė, kad turėtų būti daugiau išgėrusi, dėl ko suvarvinusi paskutinius vyno lašus sau į burną, iš naujo prisipildė taurę, ir pastarąją ištuštindama beveik akimirksniu, palengva aiškėjant, kad jeigu toliau palaikys tokį tempą, Demetrija nusigers greičiau nei Vera viską papasakos.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6090

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Sk. 08 21, 2016 1:33 am

Veronika neketino griebti į rankas rykštės ir reikalauti atsakymo į klausimą, kodėl Demetrija pasiryžusi savanoriškai palįsti vyrui po padu, mat taip toli gražu nebuvo, panelei tiesiog smalsaujant, kodėl šviesiaplaukei kalbėti su savo teisėtu vyru apie, kaip ji pati įvardijo, viso labo šunį, buvo taip nepaprastai sunku. Bet piršti savo nuomonės draugei Vera taip pat neketino, Demetrijai aiškiai išdėsčius savo požiūrio tašką, kas be vargo leido merginai suprasti, jog pats metas šią temą palikti ramybėje. -Aš irgi norėčiau rašyti sms žinutes telepatiškai, - Neiškentusi visgi patraukė šviesiaplaukę per dantį, šiai neskubant vykdyti pačios duoto pažado pakalbėti su Natanieliu, ką Veronika įvertino skeptišku žvilgsniu, kylančią šypseną paslėpdama po vyno taure, kuris lyg gyvybės eliksyras per porą minučių sugebėjo sugrąžinti raudonį į Veronikos skruostus, panelei atrodant kur kas guvesnei sėdint ant sofos nei monotoniškais judesiais ir buka veido išraiška pasigriebus po pažastimi siurblį sukinėjantis po namus. -Kalbant apie tą kudločių, kas Mūzai nutiko? - Pasiteiravo Demetrijos suraukdama antakius, mat puikiai atminė aplink kojas zujantį ir draugės be galo mylimą šunelį, kurio vieną dieną ėmė ir neliko. Veronika kurį laiką svarstė ar Mūzos šeimininkams teko atsisakyti dėl gimusio Vesto, ar Natanielis iš tiesų išspyrė šunėką į lauką (ko Vera negalėjo įsivaizduoti net ir stipriai bandydama), bet tuo metu gilintis į prašapusį Demetrijos šunį panelė laiko neturėjo, atsižvelgiant į tai, kad skradžiai žemę prapuolė jos pačios vyras. Visgi, šviesiaplaukei noriai užvedus šią temą, Veronika negalėjo susiturėti ir nepaklausti. -Ne pirma tu ir ne paskutinė pakliuvusi į tetos Veros protų stūmyklą, - Išdidžiai pratarė, iš tiesų pasižymėdama savybe susukti žmonėms protus begalinėmis savo kalbomis, Verai, tiesa, kuo toliau, tuo labiau abejojant ar ši savybė turi teigiamų pusę.
Tokio tipo protrūkiai Veronikos kasdienybėje pasitaikydavo bent kartą ar du per parą, panelei visuomet atrandant potekstę pradingti iš visų akiračio tam, jog durims užsivėrus galėtų pulti į ašaras, tiesa, grauždamasi ne dėl tuštumos, kurią jos viduje paliko išsiskyrimas, bet kankindamasi dėl tos, kurią ji paliko Oskaro. -Kaip? - Ji pasiteiravo tyliu balsu, nuoširdžiai norėdama, jog Demetrija iš stebuklingos skrybėlės ištrauktų atsakymą, kurio panelė ieškojo keturias savaites. -Aš galiu visą likusį gyvenimą nesirodyti jo akyse, bet net laikas negali atitaisyti to, ką jam padariau. Pažįstu jį pakankamai gerai, jog žinočiau, kad iki alkūnių įklimpęs darbe, kuris dabar atstoja vienintelį jo išsigelbėjimą, per savaitę jis miega geriausiu atveju penkias valandas, pamiršdamas pavalgyti ir krauju pasruvusiomis akimis gaudydamas po naktines gatves nusikaltėlius. Tokiais tempais save alindamas jis nusibaigs nė nepradėjęs stotis ant kojų, - Suglebusi ant sofos panelė vangiai kilstelėjo prie lūpų taurę, užbaigdama savo vyną, norui eilinį sykį pastvėrus į rankas telefoną surinkti mintinai žinomą numerį beveik priverčiant moterį pakilti ant kojų, bet ji puikiai žinojo, jog yra paskutinis asmuo žemėje, iš kurio Oskaras norėtų girdėti patarimus apie tinkamą mitybą ir pastovaus miego ciklo svarbą. -Ką kito reikia sakyti prie tavo lūpų prilipusiam buvusiam vyrui? - Truputį kandžiai murmtelėjo, Demetrijai, šiai papildant resursus iš naujo, pakišdama ir savo tuščią taurę, moters minai be jokių žodžių išduodant būtinybę vėl išgerti. -Tai buvo vienintelis dalykas, kurį jis privalėjo išgirsti norint, jog galutinai mane paleistų, - Detaliau paaiškino, netrukus vėl siurbtelėdama iš sklidinos savo taurės, vynui prarandant bet kokį skonį, pastarajam įtakos nedarant ir Demetrijai, kuri užsivertė taurę taip, tarsi šis atstotų limonadą. -Tai suveikė, - Netrukus pridūrė, net jeigu šviesiaplaukė to neklausė. Veronika buvo tuo įsitikinusi šimtu procentų, išraiškai Rendalo veide retkarčiais šmėkštelint jai prieš akis tarp daugybės kitų, kuriuos šviesiaplaukė kada nors nuvylė. -Per vieną savaitę praradau du savo širdis man pasiryžusius atiduoti vyrus. Beat that, - Mergina caktelėjo liežuviu, nestokodama ironijos, kuri buvo nukreipta tik prieš ją pačią, o tuomet sugraibė po ranka buvusį pultelį, patalpą netrukus pripildant moteriškam balsui, sklindančiam iš muzikinio centro.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27553

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Svetainė   Sk. 08 21, 2016 2:32 am

Veronikai pasišaipius, šviesiaplaukė viso labo dramatiškai pavartė akis, dar kartą žvilgtelėdama į telefoną, bet visgi nepaimdama jo į rankas. Jeigu ir užves šitą temą, tai tik ne šiandien ir ne žinutėmis. Nebent vakarui įpusėjus, o vyno buteliams ištuštėjus ji persigalvotų. – Jis pajaus. Turbūt jau rašo atsakymą,- išpyškino visiškai rimtai ir dar palinkčiojo, kad atrodytų įtikimiau, Veros išsiveržti ketinančio šypsnio nekomentuodama, vietoj to paleisdama į ją sūrio gabaliuką, kurį ketino dėti į burną. Temai pakrypus link pražuvusios Demetrijos meilės Mūzos, moteris tik sunkiai atsiduso, dabar taip stipriai nebeišgyvendama, bet vis dar gailėdama vargšo gyvūno. – Pakliuvo Kenetui po ratais,- atskleidė didžiąją paslaptį, kodėl visų bjaurių įvykių sūkuryje dingusi su šunimi, atgal į Volterą iš Paryžiaus grįžo jau be augintinio. – Nes aš susidedu tik su tokiais, kurie arba nemėgsta šunų, arba juos suvažinėja,- nesusilaikiusi leptelėjo ir tyliai prunkštelėjo, žinoma, suvokdama, kad jos buvęs šunį kliudė netyčia, bet visgi negalėdama nepasityčioti iš savo sėkmės tuo klausimu.
Puikiai žinojo apie Veros būklę, bet, tiesą sakant, Demetrija tam tikra prasme džiaugėsi, kad ji apskritai jautė kažkokią kaltę. Žinoma, ji galėjo būti menkesnė, tačiau faktas, kad Veronika turi sąžinę, kuri ją graužia, įrodė, jog moteris dar nėra tokia bloga, kokia ji pati save laikė. – Taip, suprantu, kad jam labai blogai,- krenkštelėjusi prabilo, vien jau persimainiusiam medžiotojos veidui išduodant, kad prieš akis Veros laukia susidūrimas su kiek nejautriais medžiotojos žodžiais, šviesiaplaukei visgi negalint susiturėti ir neišreikšti nuomonės. – Tačiau kiekvienam suaugusiam žmogui kartas nuo karto tenka susipažinti su sudaužytos širdies jausmu. Ne vienas žmogus buvo beprotiškai įsimylėjęs tą, kuris negalėjo atsakyti į tai tuo pačiu. Bet visi stojosi ant kojų. Atleisk, jei skambės negražiai, bet jis ir pats turėtų savimi rūpintis. Jeigu visi šitaip kankintųsi dėl to, jog negalėjo atsakyti į kažkieno jausmus, gyventume nesibaigiančios depresijos liūne. Aš ir pati būčiau seniai galą gavusi,- kiek įsikarščiavusi ėmė kalbėti, primindama Veronikai, kad šiame kambaryje yra ir kitų asmenų, kurie taip pat kažkam sudaužė širdį. – Bandžiau įtikinti save, kad myliu Kenetą, bet galiausiai paaiškėjo, kad tiesiog naudojausi juo, kad nukreipčiau mintis nuo Neito. Jam buvo skaudu, man buvo skaudu. Bet vyrukas susiėmė ir dabar gyvena laimingą gyvenimą, turi žmoną ir dvynukus,- savo kiek nemalonų monologą užbaigė konkrečiu pavyzdžiu, stengdamasi pademonstruoti, kad visada yra galimybė atsitiesti. Verai tik dabar pasidalinus informacija apie tai, kad buvo susidūrusi Rendalu taip artimai, Demi bukai suklapsėjo akimis, truktelėdama gurkšnį vyno tiesiai iš butelio prieš papildydama draugės taurę. – Taigi, kai kurie net po kelerių metų nepraranda vilties, o tada šiurkštus atstūmimas tampa spyriu į sėdimąją, kad pagaliau susitvarkytų gyvenimą,- išmurmėjo žvelgdama nežinia kur priešais save, omenyje turėdama naujienas iš Rendalo gyvenimo. – Jeigu palengvės, tai bent jau Rendalo širdis sveika. Kiek žinau, ją šiomis dienomis puikiai gydo Natanielio sesuo. Bjanka,- nežinia, ar reikėjo tėkšti Verai šias naujienas, bet tebūnie tai dar vienas pavyzdys, jog kiekvienas gali išgyventi išsiskyrimo laikotarpį ir sutaisyti save. Pats ar su kitų pagalba. – Bet kokiu atveju, norėčiau, kad perkopus šimtą metų ir prie mano durų vis dar rikiuotųsi eilė kavalierių,- viso labo truktelėjo pečiais, medžiotojos akims palengva imant blizgėti, alkoholiui staiga stipriai ją sušildžius ir atpalaidavus, dėl ko net tokios skaudžios temos pasidarė šiek tiek mažiau baisios.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
 
Svetainė
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 13Pereiti prie : 1, 2, 3  Next
 Similar topics
-
» didžioji svetainė
» SVETAINĖS PATALPA
» DIDŽIOJI PILIES SVETAINĖ
» DIDŽIOJI SVETAINĖ
» Svetainė

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
sveiki atvykę į Forks miestelį! :: Harlow namas-
Pereiti į: