sveiki atvykę į Forks miestelį!


 
FORKS
MIESTELIS

Share | 
 

 Vouliagmeni paplūdimys

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27578

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Vouliagmeni paplūdimys   Pen. 04 17, 2015 5:40 pm



I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 1532

Patricia Noura Delacour
Out of all the things I’ve lost,
I miss my mind the most.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Vouliagmeni paplūdimys   Tr. 06 29, 2016 12:27 am

Moteris vis dar prisiminė ryškius paskutinių turimų atsiminimų fragmentus, kurių šviesiaplaukė laikėsi taip tvirtai, lyg nuo to priklausytų jos gyvastis. Iš dalies, ir priklausė. Plačiai besišypsantis Vaitas, su ginklu žengiantis per samanotą miško dangą, Rutės ausis kutenanti žaismingai gaidelė vyro balse, kaip niekas kitas parodanti pozityvų jo nusiteikimą. O tuomet viskas ką jiedu kartu kūrė, viskas ką plyta po plytos statė, išsprūdo iš po jų kojų, porelę medžiotojų apsupant ne keliems, kaip jie pirma įsivaizdavo, bet tuzinui naujagimių vampyrų, jų krauju pasruvusioms akims pergalingai žibant tamsoje, mat nepaisant tvirtai rankose spaudžiamų ginklų ir ryžto abiejų individų žvilgsniuose, jie žinojo kovą jau laimėję. Akimirką, kai aštrūs vampyro dantys smigo merginai į dešinį petį, kitam su pasimėgavimu lyg dėlei įsisiurbiant į jos šlaunį, vos pirmojo kraujasiurbo svorio neišlaikęs panelės kūnas pargriuvo, ji negalėjo galvoti apie nieką kitą, kaip apie tris namuose paliktas atžalas. Vos dviejų sulaukusią Natali, vis dar neturinčią priekinių dantų, bet dėl to tik dar mielesnę savo pūstais žandais ir skardžiu juoku. Džošą, klusniai sekantį kiekvieną tėvo judesį žibančiomis akimis, tarytum pastarasis iš aukštybių jam būtų nuskynęs pačią saulę ir įteikęs į šešiametes, dar negrabias ir vaikiškas jo rankas. Ir Demetriją - jauną, bet nepaprastai stiprią mergaitę, kuriai Rutė turėjo milijoną atsiprašymo žodžių, kurių taip ir negalės ištarti. Žydros moters akys dar sugavo Reino žvilgsnį, prieš absoliučiai viskam aplink aptemstant, o Abigailės širdžiai griausmingai sustojant. Tai kas sekė po to buvo miglota ir labiau priminė blyksnius iš filmo, o ne šviesiaplaukės gyvenimą, jai jaučiant skausmą kiekviename savo kūno centimetre, bet kas kartą prabudus pakankamai, jog išvystų baltas patalpas ir akinančią lempų šviesą, vėl nugrimztant į nejudrią, pirštais neužčiuopiamą erdvę. Abigailė buvo įsitikinusi, jog tokioje būsenoje prabuvo ištisus mėnesius, po truputį įsisavindama žinomas detales, kol galų gale sugebėjo sukurpti pabėgimo planą, moteriai nė nenutuokiant, jog tiksliai patalpoje be langų nustatyti kuriuo paros metu ir kaip dažnai baltais chalatais apsirėdę šundaktariai suleidžia jai naują, venas it rūgštis deginančių vaistų dozę, jai prireikė toli gražu ne kelių savaičių, o ištisų penkiolikos metų. Ji prisiminė lėtai išlaisvinusi riešus iš pančių, tuomet nusukusi atėjusiam tipui sprandą į kitą pusę, o galiausiai, skambant pavojaus signalui, išsinešdinusi iš pastato pro labirintą primenančius koridorius, panelei tiksliai negalint pasakyti, kiek dar žmonių nužudė savo kelyje. Papuolusi į mišką moteris tiesiog skuodė į priekį, jausdamasi taip, tarytum skęstų, vis išneršdama į vandenyno paviršių įkvėpti tyro gurkšnio deguonies, kuris nepaisant visų pastangų nepasiekė jos plaučių, šviesiaplaukei atrodant, jog bet kurią akimirką sprogs iš vidaus. Aštrūs saulės spinduliai vertė raukytis, moteriai ramybės visgi neduodant faktui, kaip paskutinis sutiktas daktariūkštis jai nusišypsojo, savitai primindamas tąnakt jos gyvybę atėmusius vampyrus. Lyg žilstelėjęs vyras savo mirties akimirką žinotų jau nugalėjęs, nepaisant to, jog moteris buvo viena koja laisvės link. Ir tai vertė tyloje tūnančią jos širdį neramiai virpėti. Pasiekusi proskyną iš miško, šviesiaplaukė staiga sustojo, lyg sužeistas žvėris beviltiškai apsidairydama į šalis, bet gyvos dvasios niekur nesimatė, jai nedrąsiais žingsniais pasiekiant smėlėtą pakrantę, Abigailės jautrioms ausims pagaunant kiekvienos po basomis kojomis esančios smilties girgždesį. Pabūgusi apleisti savo saugų šešėlį prie didžiulio medžio, panelė tiesiog įsitaisė vietoje, atidžiai apžiūrėdama savo balkšvą odą, ant kurios matėsi daugybė greičiausiai niekuomet nebesugysiančių randų, jos dėmesį visgi prikaustant kitam faktoriui. Moteris žinojo kuo virto, savo rase neabejodama nė kruopelyte, mat turėjo pakankamai laiko tai išsiaiškinti ant ligoninės lovos. Bet saulėje, kurios spinduliai tiesiogiai krito ant jos odos, vampyrė nežibėjo, Abigailei tankiai sumirksint juodomis akimis ir sutrikusį žvilgsnį pakeliant į ramią jūrą, moteriai susimąstant ar tai dar vienas daktarų sukurtas sapnas, ar tąnakt ji iš tiesų mirė. Tiesa, kol kas, šviesiaplaukei buvo sunku nuspręsti pateko ji, visgi, į rojų ar pragarą.



There are wounds that never show on the body that are deeper and more hurtful than anything that bleeds.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 8597

Felix Konstantin Volturi
“Warriors want a worthy opponent. There is no redress in fighting the pathetic.”


RašytiTemos pavadinimas: Re: Vouliagmeni paplūdimys   Tr. 06 29, 2016 2:27 pm

Vyras nemėgo šios vietos, tiksliau - nekentė iš visos širdies. Ne tik šio paplūdimio - vietos, kurioje prieš turbūt milijoną metų, kai dar buvo ne iki galo sugadintas, su tuomet dar tik būsima žmona sėdėjo pakrantėje ir gurkšnojo vyną, Reinui prisiverčiant būti romantišku bent penkioms minutėms, kad tik įtiktų savo damai - bet ir visos šalies apskritai, jam stebintis, kaip pasaulio kampelis, kuriame kažkada jautėsi itin laimingu dabar virto vienu vengiamiausių užkampių. Ir visgi, medžiotojas neturėjo kito pasirinkimo ir bent kartą per mėnesį klusniai sėsdavo į lėktuvą ir vos pasiekęs Graikijos žemę jau skubėdavo belstis į uošvės namus, kuriuose vis dar gyveno mažiausia jojo dukra - vienintelis vaikas, kurio dar nespėjo iki galo nuvilti ir kuriam vis dar reikėjo daugiau tėvo dėmesio nei viena atvirutė per gimtadienį. Sprendimas iš karto po žmonos dingimo apgyvendinti du jaunesniuosius vaikus pas senelę buvo savanaudiškas, vyras niekuomet nebūtų gynęsis ir sakęs, jog yra priešingai. Norėdamas pats vienas auginti tris vaikus jis neabejotinai būtų turėjęs mesti medžioklę, o šito padaryti jis negalėjo. Ir nenorėjo. Senoji, kad ir kaip nemėgo Reinhardo, puikiai suvokė situaciją, dėl ko nesipriešino ir priglaudė anūkus, patį Reiną su jo mažąja kareivėle, kuria tuomet buvo Demetrija, išleisdama į nežinią. Metai bėgo, vaikai augo, vyresnieji patraukė savais keliais, dabar su tėvu susitikdami tik prieš didesnes šventes Džošo atveju ar darbo klausimais Demetrijos, ir tik vienintelė Dėja dar laukė atvykstančio tėvo, dėl ko ir šiandien medžiotojas, leidęs sau pasiimti kelias laisvas dienas, išlipęs iš lėktuvo sukandęs dantis žingsniavo šiuo paplūdimiu, kadangi tai buvo trumpiausias jam žinomas kelias pas dukrą. Ir, žinoma, pas jo žavingąją uošvę, kurią vyras taip mylėjo, kad net nevalgė jos gaminto maisto, būdamas šimtu procentų įsitikinęs, kad baba užnuodytų jo sriubą.
Paplūdimys, ar bent jau ši jo atkarpa, visuomet, kiek tik vyras prisimena, buvo rami, dėl ko medžiotojas buvo itin dėkingas, kadangi maltis tarp porelių, daugiavaikių šeimų su auksaspalviais retriveriais ar girtų draugų kompanijų būtų buvęs pernelyg didelis išbandymas net jam. Ir šį kartą aplinkui buvo visiškai tuščia ir ramu, tylą pertraukiant tik jūros ošimui, kuriam tamsiaplaukis neprieštaravo. Visgi, jautri jo klausa negalėjo neužfiksuoti sunkaus, trūksmingo kvėpavimo atokiausiame kampe, medžio pavėsyje, kurio link vien iš įpročio nukrypo medžiotojo žvilgsnis, jam kaip mat sustojant vietoje, kai žydros jo akys įsmigo į moters figūrą, pastarajai glaudžiantis šešėlyje ir, rodos, bijant net sukrutėti, Reinui šiuo metu matant vargšę būtybę kaip sužeistą, išsigandusį žvėriuką. Reinhardas niekuomet nėra matęs šios moters tokios išsigandusios ir bejėgės, Rutė visuomet laikėsi tvirtai, todėl šis vaizdelis buvo daugiau nei neįprastas. Ir visgi, faktas, kad moters laikysena pakitusi, nesutrukdė medžiotojui atpažinti jos tą pačią sekundę, kai tik pamatė. Vyras žinojo, kad jo žmona gyva. Žinojo, nes kartojo sau tai kiekvieną dieną, ištisus penkiolika metų. Jis nuolat save tikino, kad jeigu Abigailės nebebūtų gyvųjų tarpe, jis tikrai, kažkokiu būdu, tai pajustų. Bet jis niekuomet nejuto nieko panašaus ir tai jam teikė vilties, kad kada nors dar išvys savo numylėtą šviesiaplaukę ir pagaliau sužinos, kas jai nutiko. Bet tą akimirką, kai sustojo per šimtą metrų nuo moters, jis suprato, kad net jeigu būtų kiekvieną dieną po kelias valandas repetavęs pasisveikinimo kalbą, nebūtų galėjęs tinkamai pasiruošti šiam momentui. Dievaži, jau penkiolika metų neplakanti jo širdis dabar atsigavo ir gerą pusę minutės lipo per gerklę. Visas kūnas įsitempė ir suakmenėjo, medžiotojui akimirkai prarandant bet kokią savikontrolę, dėl ko netgi jo gebėjimas liovėsi veikęs ir oda akimirksniu tapo balta it popierius, o dailų akių žydrumą pakeitė šlykštus raudonis, kuris nebuvo pasirodęs jau gerus keturiolika metų, nuo tada, kai vyriškis išmoko tinkamai sukontroliuoti savo talentą. Reinas pamiršo net savo paties vardą ir it idiotas stovėjo, žvelgdamas į vieną tašką, kol galiausiai paskutiniai sveiko proto likučiai susivienijo ir priminė medžiotojui, kad laikas atsigauti ir kažką daryti. Tankiai sumirksėjęs, it ką tik būtų pabudęs iš gilaus miego, vyras trumpam nuleido žvilgsnį nuo moters, kad žvilgtelėtų į savo ranką, kuri palengva vėl įgavo padorų, žmogišką atspalvį. Iš lėto Reinas atgavo gebėjimą valdyti savo kūną ir nors galvoje vis dar buvo tikrų tikriausia audra, šią akimirką jis suvokė, jog sugebės bent jau išoriškai apsimesti ramiu. Kai Abigailė atrodė tokia nestabili, bent vienam iš jų tikrai reikėjo suimti save į rankas.
Davęs sau komandą judėti, vyras tvirtais žingsniais leidosi į priekį, moterį pasiekdamas greičiau, nei pats spėjo susivokti. Kuo arčiau šviesiaplaukės buvo, tuo netikriau jam viskas atrodė, jam nuoširdžiai pradedant abejoti savo psichine sveikata, kadangi staiga faktas, jog žmona stovi priešais jį, ne pati sveikiausia, bet visgi gyva, ėmė atrodyti visiškai nerealus. Bet ir šie apmąstymai neatsispindėjo visiškai ramiame, kaip įprasta, jo veide. - Abi? - galiausiai prabilo, tyliai ir nedrąsiai, kadangi bijojo išgąsdinti moterį, kuri buvo daugiau nei sutrikusi, lyg pati nežinotų, kas su ja vyksta. Reinas nebuvo įsitikinęs, kad moteris orientuojasi aplinkoje ar apskritai į ką nors reaguoja, dėl ko, norėdamas atkreipti jos dėmesį, delnais švelniai suėmė josios veidelį ir kiek kilstelėjo smakrą, tikėdamasis sugauti jos žvilgsnį.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 1532

Patricia Noura Delacour
Out of all the things I’ve lost,
I miss my mind the most.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Vouliagmeni paplūdimys   Tr. 06 29, 2016 9:29 pm

Paskutinė knyga kurią skaitė mažiausiam savo stebuklui buvo apie raudonkasę mergaitę, vieną dieną į krantą iš jūros gilumos išlipusią ant dviejų kojų. Moteris prisiminė, kaip švelniai vartydamas akis Reinas barėsi, jog šviesiaplaukė atžalų galvas prikiš nieko vertais paistalais, motinos instinktams jos viduje visgi negalint pasakyti ne prašančioms Natali akims. Dabar, kaip dukros mėgstamiausias personažas, panelė jautėsi taip, tarytum ilgą laiką būtų turėjusi uodegą, kurią per naktį iškeitė į porą tvirtai jos ant žemės nelaikančių kojų, kurias lyg tūkstantis adatų dūrių vėrė šaižus skausmas kiekvieno padėto žingsnio metu. Tai Abigailės nesustabdė, moteriai atkakliai skinantis kelią per krūmokšnius ir medžių šaknis, nors jos kelionės tikslas vampyrei buvo toks pats neaiškus ir mįslingas, kaip ir institucija, kurios sienas ji apleido prieš geras porą valandų, merginos klajonėms, visiškai nesiorientuojant aplinkoje, gerokai užsitęsiant. Tik pasiekusi šiltą paplūdimio smėlį, ji leido sau lengviau atsikvėpti, bent porai akimirkų nustodama karštligiškai blaškytis, akims šokčiojant nuo vieno objekto prie kito, bet niekaip nesugebant susikoncentruoti ties vienu tašku, kiekvienam šešėliui ir traškesiui miške pranašaujant jos mirties valandą. Panelė akimirką įvertino drabužius kuriuos dėvėjo - šviesiai žalias, pastelinės spalvos kelnes ir baltą palaidinę, kurie nepaisant ilgo laiko nelaisvėje buvo švarūs, kas reiškė, jog merginai laviruojant tarp realybės ir nesvarios būsenos, kurioje įstrigusi panelė jautėsi tarytum plauktų žele pripildytu baseinu, ją iš tos nejautrios būsenos pasišaukti sugebant tik žvėriškam skausmui, ją kažkas prižiūrėjo ir nuolat perrengė. Abigailei į galvą dingtelėjo mintis, jog laiku negavus vaistų dozės, kuria buvo pumpuojama metai iš metų, skausmas vėl pasibels į duris it per petį dalgį persimetusi giltinė, atėjusi į svečius pakankinti merginos, o tuomet pasisavinti jos gyvybės, bet buvo verta iškęsti net ir didžiausią agoniją už galimybę ramiai pasėdėti gryname ore, niekam ilgiau nemakaluojant jos galvoje šakute, lyg po makaronų lėkštę. Kitas jos dėmesį patraukęs aspektas buvo faktas, jog mirtinai išblyškusi jos oda degte degė, lyg panelė turėtų temperatūros, ir gavus galimybę ją pasimatuoti, raudona linija aparate siektų kritinį tašką. Moteris prie vėsios vampyrų odos lietėsi pakankamą kiekį kartų, iš esmės kaskart, kai tekdavo atskirti kraujasiurbio galvą nuo jo pečių, jog žinotų, kad dabartinė jos būsena yra tikrų tikriausia anomalija, kas vėlgi sugrąžino ją prie klausimo - ką jie ten su ja padarė.
Tolimesnius tyrimus teko atidėti į šalį, moteriai labiau pajaučiant nei pastebint ją sekančią porą akių, šviesiaplaukei sustingstant vietoje, tarytum būtų chameleonas ir galėtų susilieti su aplinka, šitaip tampant nematoma. Ranka, nevalingai draskanti ant riešo pritvirtintą juostelę su nieko jai nereiškiančia numerių eile, nenatūraliai liko kyboti ore, Abigailės blakstienoms suvirpant, o tuomet jos juodoms it anglis akims baugščiai pakylant į viršų ir susirandant netoliese stovinčią žmogystą. Prieš jos pačios valią moters lūpos prasivėrė ir jos gerklę paliko šnypštimas, svetimas net pačios Abės ausims, jai pasiryžus mestis atgal ir skuosti atgal į mišką, bet paskutinę sekundę susirandant nepažįstamojo veidą. Akimirką, kai susikryžiavo jųdviejų žvilgsniai, josios lūpas paliko atokvėpis, kurį moteris manė krūtinėje laikiusi visą amžinybę, visai gyvybei išgaruojant iš jos kūno ir tarytum kažkas būtų nuspaudęs išjungimo mygtuką, šviesiaplaukei lėtai sumerkiant akis ir priglaudžiant kaktą prie vyro peties. -Tavęs čia nėra, - Sukuždėjo gergždžiančiu balsu, kuris penkiolika metų nieko kito nedarė kaip tik klykė ir keiksnojo visus ją apspitusius šundaktarius, jei tik tam leido jėgos. -Tavęs čia negali būti. - Ji tyliai suinkštė, drebančiais pirštais įsikibdama į dėvimus vyro marškinius. Reinas jos sapne ar haliucinacijoje, panelei buvo sunku nuspręsti, apskritai atrodė apsirengęs juokingai, su pirmą kartą jai matomais drabužiais, šią mintį šviesiaplaukei visgi pasilaikant sau ir tiesiog mėgaujantis vyro kvapu, kurio ji išsiilgo taip stipriai, kad net fiziškai skaudėjo. -Nes čia pragaras. O tu nenusipelnei būti pragare, mano meile, - Užbaigė lūpomis švelniai palytėdama medžiotojo kaklą, o tuomet pati sau šyptelėdama, mimikai moters veide nė trupučio neprimenant nuoširdžios šypsenos ir veikiau asocijuojantis su negrįžtamai iškreipta grimasa, kurios kada pataisyti nebuvo jokių šansų.



There are wounds that never show on the body that are deeper and more hurtful than anything that bleeds.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 8597

Felix Konstantin Volturi
“Warriors want a worthy opponent. There is no redress in fighting the pathetic.”


RašytiTemos pavadinimas: Re: Vouliagmeni paplūdimys   Tr. 06 29, 2016 11:04 pm

Kai paklaikusiomis akimis po paplūdimį lakstanti moteris galiausiai pastebėjo link jos artėjantį medžiotoją, Reinas sulėtino tempą ir link Abigailės ėmė artintis kur kas atsargiau, nei prieš tai, lėtai atkišdamas rankas į priekį lyg bandytų moteriai parodyti, kad šalia savęs neturi jokio ginklo (kas buvo ne tiesa, bet akivaizdžiai nei peilio, nei šaunamųjų ginklų nesimatė) ir yra visiškai negrėsmingas bei nesiruošia jos skriausti. Visgi, rodos, net tai nepadrąsino moters, kuri, rodėsi, tuojau pat ners į krūmus ir lėks į priekį tiek, kiek leidžia jėgos. Žinoma, medžiotojas būtų ją pavijęs dar prieš jai dingstant už medžių, bet vaikytis šviesiaplaukės ar dar labiau jos varginti vyras nenorėjo, todėl apskritai sustojo vietoje kaip įbestas ir kiek palaukė. Vampyrei apsipratus su jo buvimu ir bent jau šiek tiek nurimus, Reinas įveikė paskutinius juos skyrusius porą žingsnių, nustebdamas, kaip staigiai persimainė moteris. Prieš tai bandžiusi jį atbaidyti savo šnypštimu ir maniusi pabėgti, dabar ji pati krito jam į glėbį praradusi ir norą, ir gebėjimą priešintis. Liepsnojam moters kūnui prisiglaudus prie jo ir pasiuntus karščio bangą, puikiausiai juntamą net per drabužius, vyras pasijuto it paralyžiuotas, sugebėdamas tik sunkiai nuryti seiles. Jeigu prieš tai manė, kad yra sutrikęs, tai dabartinės savo būsenos nebūtų galėjęs nusakyti nei jis pats, nei pats iškalbingiausias poetas. Žinoma, vyras negalėjo nepastebėti, kad per penkiolika metų jo žmona nepaseno nė diena. Josios juodas akys, kurios jo atmintyje buvo tokios pat žydros kaip ir jo, taip pat neprasprūdo po akis. Ir, atrodo, pridėti du prie dviejų nėra sudėtinga -  Abigailė turėtų būti vampyre. Bet ji buvo išsekusi, kas paprastai anai rūšiai nėra būdinga, o josios kūno temperatūra buvo aukštesnė ne tik už vampyro, bet ir už daugumos žmonių. Vyras per savo gyvenimą yra matęs vampyrų, žmonių, vampyrų, kurie atrodė kaip žmonės – po velnių, pats buvo vienas iš tokių, tačiau tokio fenomeno, kuriam nežinojo pavadinimo ir kuriuo tapo jo žmona, jam dar nėra tekę sutikti ir jis žinojo tik vieną asmenų grupę, kuri galėtų šitaip pasielgti su vampyru. Mielai būtų ignoravęs faktą, kad pats yra potencialus tyrinėjimų bei eksperimentų objektas, ir lėkęs tiesiai liūtui į nasrus, tačiau šią akimirką svarbiausia buvo ne tai, kas šitaip pasielgė su moterimi, o kas bus toliau. Ir pati šviesiaplaukė nesuteikė Reinui progos ilgiau klaidžioti apmąstymuose ir dvejonėse, jo mintis pertraukdama savo klejojimu, kuris taip pat stipriai neramino vyrą. Pirmąjį, o taip pat ir antrąjį, kartą moteriai ištarus, kad Reinhardo čia nėra ir negali būti, vyras neatsakė nieko, viso labo kilstelėdamas ranką ir uždėdamas delną ant moters pirštukų, kurie iš paskutiniųjų kabinosi į jo marškinius, lyg vyras mėgintų kažin kur nuo jos pasprukti. Reinas niekada nebuvo emocionalus vyrukas, niekad per daug nesijuokė, juolab neverkė, geriausiu atveju sarkastiškai šyptelėdavo, jei situacija stipriai kirsdavo jam per nervus. Bet šią akimirką, Rutei akivaizdžiai nesuvokiant realybės ir nuoširdžiai tikint, jog yra pragare, netgi jam norėjosi trumpam prarasti savitvardą. Deja, jis negalėjo sau to leisti, dėl ko viso labo trumpam užmerkė akis ir skausmingai įkvėpė, ne ilgai trukus vėl prasimerkdamas ir pažvelgdamas į moterį. – Nusipelniau. Tačiau greitu metu ten keliauti nesiruošiu. Nekeliausi ir tu,- prabilo visiškai ramiu, tolygiu balsu, nė vienai nereikalingai rūpesčio sklidinai natai nepaliekant jo lūpų. – Tu nei pragare, nei rojuje. Viso labo Atėnų paplūdimyje,- paaiškino moteriai ir atsargiai ją prilaikydamas, apėjo aplinkui, dabar stovėdamas jai už nugaros, viena ranka apsivijęs liemenį, o kita prilaikydamas jos petį. – Pasižiūrėk,- tyliai pridūrė, pakreipdamas moterį taip, jog jai prieš akis atsivertų jūros ir paplūdimio vaizdas. Jiedu tiek kartų mindė šios pakrantės smėlį, kad šviesiaplaukė tiesiog privalėjo prisiminti ir suvokti, kur atsidūrė. O jeigu ir ne, tai gal juos supanti ramybė bent jau įtikins ją, kad ji nėra pragare.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 1532

Patricia Noura Delacour
Out of all the things I’ve lost,
I miss my mind the most.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Vouliagmeni paplūdimys   Kv. 06 30, 2016 9:05 pm

Nors negalėjo prieštarauti, jog po visko buvo malonu vėl būti šalia Reino - matyti jo vandenyno žydrumą primenančias akis, jausti grublėtas, bet vis tokias pat artimas rankas, klausytis vyro kvėpavimo, kuris begalę bemiegių ir sekinančių naktų padėjo moteriai bent kelioms valandoms sudėti bluostą, užliūliuodamas ją it gražiausia lopšinė, jai vis dar nebuvo aišku, kas pasikeitė. Ar tai buvo skalpelių ir grąžtų mylėtojų pasiųsta haliucinacija, šiems siekiant dar labiau palaužti josios valią ir išsiaškinti, kiek kartų moteris pajėgtų prarasti mylimąjį vis iš naujo ir iš naujo prieš išprotėdama? O gal tai buvo viso ko pabaiga - paskutinė klejonė prieš moters akims užsiveriant paskutinį kartą? Kaip ten bebūtų, trapios svajonės šviesiaplaukė laikėsi sugniaužtais pirštais, pernelyg bijodama, jog akimirką, kai paleis Reino marškinių skvernus, iš po kojų išsprūs visas pasaulis ir moteris paseks balsus, kurie ilgą laiką šaukėsi jos iš anapusinio pasaulio. Medžiotoja, niekada nestokojusi savyje jėgų ir ryžto, šią akimirką nebepajėgė ilgiau kovoti, mosuodama ore nematoma balta vėliava ir šitaip skelbdama savo pralaimėjimą, kuris galbūt ir buvo visokeriopai gėdingas, panelei tiesiog nuleidžiant rankas ir pasiduodant, bet Abigailė neabejojo padariusi viską, ką galėjo. Tiesa, pasaulis neapsivertė aukštyn kojomis akimirką, kai merginos rankos palūžusios nusviro žemyn, bedugnė į kurią moteris spoksojo jau kuris laikas neprasivėrė ir jos neprarijo, žuvėdroms danguje klegant kaip klegėjusioms, šį šaižų garsą lydint jūros ošimui. Nedrąsiai suplazdėjusi blakstienomis mergina prasimerkė, kilstelėdama sunkią, lyg smėlio pripiltą galvą nuo Reino peties ir atidžiau sutelkusi dėmesį į jo tariamus žodžius, kurie skambėjo dusliai, tarytum sklistų iš kanalizacijos vamzdžio, šviesiaplaukė kryptelėjo galvą pajūrio link, kur praleido vienas gražiausių savo jaunystės dienų, pirma lydima Reino, jų sunertoms rankoms siūbuojant vėjyje, kol jie lengvu žingsniu pėdino link Abigailės namų, o vėliau vedina šurmuliuojančių vaikių, šiems šokčiojant nuo vienos kriauklės prie kitos ir garsiai tauškiant, kaip pasiilgo senelės blynų ir jos mėtinių saldainių, kuriuos močiutė Dragoumis slėpė savo chalato kišenėje. Suvokimas, jog visa tai, ką moteris patyrė pragaro ligoninėje buvo tikra, atnešė naują silpnumo bangą, šviesiaplaukei suinkščiant ir pirštais priglundant prie pulsuoti pradėjusių smilkinių. Panelė nebūtų nustebusi, jei galiausiai paaiškėtų, jog norėdami paslėpti savo būstinę, moteriai į galvą jie prisodino mikroschemų ar kitaip užkrėtė jos protą, migrenai, kuri užklupdavo kas kartą šviesiaplaukei pagalvojus apie palatą ir ją supančius gydytojus, verčiant akis atsidurti galvūgalyje. Kartu su šiuo suvokimu atėjo kitas - jog Reinas visai ne jos fantazijos dalis, o yra kartu su panele paplūdimyje, merginai dirstelint per petį į vis tokį patį žavų ir jauną jo veidą, Abigailės akims akimirksniu prašviesėjant, lyg dangui po ilgos, kurtinančios audros. Žaibišku greičiu apsisukusi taip, kad būtų veidu į savo vyrą, ji kilstelėjo drebančius pirštus ir jų galais palietė medžiotojo skruostą, netrukus aiktelėdama lyg asmuo pirmą kartą išvydęs spalvas. -Kaip ilgai? - Ji sukuždėjo šį klausimą, žvilgsniu vis dar gėrėdamasi mylimuoju, nors liūdesys, kuris tapo neatsiejamas nuo panelės, josios veide lyg ir leido suprasti, kad apytikslį skaičių šviesiaplaukė žino, sprendžiant iš to, kaip ūgtelėjo aplink esantys medžiai ir pasikeitė kražtovaizdis, kas į šipulius daužės jos širdį, Abigailei puikiai suvokiant, kaip daug praleido.



There are wounds that never show on the body that are deeper and more hurtful than anything that bleeds.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 8597

Felix Konstantin Volturi
“Warriors want a worthy opponent. There is no redress in fighting the pathetic.”


RašytiTemos pavadinimas: Re: Vouliagmeni paplūdimys   Pen. 07 01, 2016 12:23 am

Abigailė šiuo metu nebuvo vienintelė, besijaučianti taip, lyg viskas būtų tik sapno ar haliucinacijos dalis. Faktas, jog praėjus tokiai daugybei metų, kai viskas šitaip stipriai pasikeitė, įskaitant ir patį Reinhardą, jis būtent šią akimirką atsidūrė tinkamoje vietoje, kad būtų pirmasis sutikęs klajojančią žmoną, atrodė per daug neįtikimas, kad būtų realus. Medžiotojas netikėjo tokiais sutapimais, dėl ko ėmė svarstyti, ar jis pats galutinai nepametė proto, kuris po tos lemtingos kovos ir taip nebebuvo pats šviesiausias. Tikėti, kad išprotėjo šiuo metu buvo lengviau nei priimti faktą, jog likimas turi tiek galios, kad atvestų žmoną tiesiai į jo glėbį vos šiai ištrūkus iš kankinimų palatos. Juk jei jis būtų likęs Maskvoje viena diena ilgiau arba pasiekęs uošvės namus bent pusvalandžiu anksčiau, jiedu galėjo visai nesusitikti. Beprotybė. Ramybės nedavė ir kitas svarbus klausimas: ar Abigailė jau spėjo pastebėti, kad jis ne toks, koks buvo anksčiau? Gal visgi žydros akys ir šilta oda tinkamai užmaskavo jo neplakančią širdį? O gal jo moteris nėra ir dar ilgai nebus pajėgi atkreipti dėmesį į tokias detales, ignoruos faktą, jog medžiotojas nuo jų paskutinio susitikimo nepaseno nė diena ir nesuvoks, jog nė nesusimąsčiusi patikėjo save į vampyro rankas? Nemažiau kankino ir dar vienas aspektas – tie prakeikti penkiolika metų, per kuriuos jis iš paskutiniųjų stengėsi judėti į priekį ir sėkmingai, daugiau ar mažiau, tai padarė. Ko jis pasiekė per tą laiką? Pirmiausia – susitaikė su žmonos netektimi. Niekuomet jos nepamiršo, tai neįmanoma. Tačiau jis išmoko gyventi laikydamas ją tik gražiu prisiminimu, praėjusiu etapu, kuris daugiau nebepasikartos. Jis įsileido į lovą ir kitas moteris, toliau medžiojo, grįžo į gimtą šalį bei klajojo po visą pasaulį, nesisielodamas ir nesijausdamas taip, lyg būtų palikęs svarbiausią savo dalį ten, kur gyveno su Rute. Ir galiausiai – liovėsi taip aistringai, besąlygiškai mylėjęs moterį ir ją paleido. Dar prieš dvidešimt minučių tai atrodė visiškai suprantama ir pateisinama, bet dabar? Vyras nebebuvo toks tikras. Šią akimirką, laikydamas šalia išsigandusią ir sutrikusią šviesiaplaukę, jis jautėsi tikras veidmainis. Sakė jai, kad viskas, ką ji regi prieš akis, yra realybė, nors pats nebebuvo tuo įsitikinęs visu šimtu procentų. Laikė ją savo rankose lyg nieko nebūtų nutikę ir jis vis dar būtų tas pats, kurį ji pažinojo, nors iš tiesų tapo tuo, kas net jam pačiam buvo visiškai svetima ir galiausiai – atliko Abigailės sutuoktinio, kokiu moteris turbūt vis dar jį laikė, vaidmenį, nors tiesa buvo ta, kad visi anksčiau buvę jausmai liko giliai palaidoti ir vyras nebuvo įsitikinęs, kad pastaruosius pavyks sugrąžinti, kai tiek laiko sąmoningai juos marino.
Kad per ilgai buvo susitelkęs į save, vyras suvokė tik tuomet, kai šviesiaplaukė pati to nenorėdama savo inkštimu, apimta skausmo, priminė, jog šią akimirką nieko nėra svarbiau už ją, kadangi vargšei moteriai teko pereiti pragaro kelius, kad dabar čia stovėtų. Galbūt Reinhardas ir nebedegė tokia pačia meile, kaip anksčiau, tačiau begalinė pagarba, pasigėrėjimas ir nuostaba, kiekvieną kartą stebint, kaip Rutė kovoja su negandomis, niekur nedingo. Gal jai pačiai ir atrodė, jog pasiduoda, tačiau medžiotojo akyse viskas buvo kitaip – ji ne mosavo balta vėliava it pasiduodama, o smeigė tą prakeiktą vėliavą tiesiai ir giliai į žemę, įrodydama, kad pasiekė savo, įveikė prakeiktus kankintojus ir visapusiškai nugalėjo. Visgi, nors ir neabejojo moters stiprybe, tamsiaplaukis neketino dabar pat atsitraukti, pareiškęs, kad ji susitvarkys ir pati. Per bendro gyvenimo metus išugdyta pareiga ja rūpintis niekur neišgaravo, dėl ko jis viena ranka dar tvirčiau spustelėjo ją prie savęs, laisvąja atsargiai paglostydamas jos skaudančią galvą. Liepęs moteriai žvelgti į jūrą, pats nukreipė akis ta pačia linkme, tiesiog spoksodamas ir nesujudėdamas iki akimirkos, kai Abigailė grįžtelėjusi sau per petį nužvelgė jo veidą. Jai staiga apsisukus, nežymiai kilstelėjo antakius, nusistebėdamas tokiu netikėtu moters jėgų antplūdžiu, bet visgi džiaugdamasis, kad ji taip greitai ėmė suvokti, kas vyksta. Moters delnams kylant link jo skruostų, jo paties rankos nuslydo nuo jos liemens ir prigludo prie šonų, vyrui daugiau nebesiliečiant prie moters, bet ir nenutolstant nuo jos nė per milimetrą. – Penkiolika metų,- nedelsęs atsakė į moters klausimą, kadangi išsisukinėti ar vynioti į vatą nebuvo prasmės, melas neapsaugotų vampyrės nuo skausmo. Gerą minutę dar žiūrėjo į jos juodas akis, bet galiausiai kryptelėjo galvą į šoną, vėl susitelkdamas į jūros vaizdą, kadangi buvo sunku susidoroti su liūdesiu, kurio buvo kupinas moters veidelis, ir susižavėjimu, kurį ji spinduliavo žvelgdama į savo vyrą. Lyg būta čia kuo žavėtis – viso labo atšiaurus, emocijų stokojantis veidas. Nors, geriau pagalvojus, toks pat jis buvo ir tada, kai jiedu susipažino, kas moteriai, rodos, niekuomet netrukdė. – Žinau, atrodo, kad tai siaubingai daug... – kurį laiką tylėjęs ir leidęs moteriai pagalvoti, galiausiai prabilo kiek gyvesniu, bet vos vos gergždžiančiu balsu, kuris buvo kur kas geriau pažįstamas, nei tas duslus murmėjimas prieš keletą minučių,- bet būsiu šalia tiek, kiek tau reikės ir, jei tik leisi, supažindinsiu tave su pasikeitusiu pasauliu,- noriai pasiūlė, nuoširdžiai trokšdamas padėti moteriai iš naujo prisitaikyti.  - Ir pasikeitusiais vaikais,- galiausiai žengė patį rizikingiausią žingsnį, galėdamas tik tikėtis, jog mintis apie suaugusius, gyvus ir sveikus, vaikus moteriai įkvėps noro kovoti, o ne dar labiau ją palauš ar privers mąstyti, kad per daug praleido.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 1532

Patricia Noura Delacour
Out of all the things I’ve lost,
I miss my mind the most.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Vouliagmeni paplūdimys   Pen. 07 01, 2016 3:11 pm

Plačios Abigailės akys kurį laiką stebėjo Reinhardą, žvilgsniu sluoksnis po sluoksnio lukštendama jį iš kevalo lyg svogūną, kuris pagardino bet kokį skanaujamą patiekalą po to, kai privertė nubraukti ne vieną karčią ašarą, moters pirštams, vos prieš sekundę švelniai lytėjusiems vyro skruostą, dabar priglundant prie šviesiaplaukės pilvo, lyg panelė būtų mažas vaikas, tik ką netyčiomis prisilietęs prie karšto puodo, kuris skaudžiai nudegino. Nes nepaisant rūpesčio raukšlės medžiotojo kaktoje, šiam nerimaujant, jog šviesiaplaukė bet kurią akimirką subyrės jo rankose tarytum ilgą laiką statyta smėlio pilis, kurios paskutinius pėdsakus nuplaus jūros bangos, vaiskiose Reino akyse ji ilgiau nematė tos viską žemėje sudeginti galinčios kibirkšties. Galbūt vyras negrįždavo namo su puokšte raudonų rožių. Galbūt lovoje nežaidė su šviesiomis, ant pagalvės pasklidusiomis jos plaukų sruogomis. Galbūt niekada nebučiavo jos krumplių ir užmerktų akių. Bet žvilgsnis, kuriuo jis stebėjo moterį – toks gyvas, toks ugningas, lėtais liepsnos liežuviais liečiantis jautrią Abigailės odą, vertė ją jaustis taip, tarytum ji būtų gražiausias meno kūrinys visoje galerijoje. Tarytum jos vyrui būtų užtektinai. Ir štai, po visų kartu užturėtų metų, jie stovėjo vienas prieš kitą lyg du nepažįstamieji, prasilenkiantys gatvėje, moters kūną sukaustant kokčiai minčiai, kad ji ilgiau nebeturi teisės šitaip prie jo liestis. Jai jų kartu kruopščiai kurti prisiminimai vis dar buvo švieži, it vakar vykę, panelei sumerkus akis vis dar galint ryškiai užuosti mylimiausią Reino odekoloną, kuriuo atsidavė jų lova ir didžioji dalis spintos, moteriai niekuomet nedrįstant dėl šito priekaištauti, mat ilgų medžioklių metu, namuose tvyrantis kvapas buvo vienintelis užčiuopiamas ryšys su vyru. Bet nustojusi čiuopti medžiotoją drebančiais pirštais, lyg jis būtų virvės galas, Rutei įklimpus į liūną ten palengva skęstant, ir moteris užgestų tą pačią sekundę, kai pasileistų, šviesiaplaukė iš tiesų pažvelgė į Reino veidą, ne į išsiilgtus jo bruožus, kurie vieninteliai padėjo jai išsaugoti sveiko proto likučius sunkią akimirką, o į realybę, kurį įžūliai spoksojo Abigailei į akis ir skatino ją greičiau susivokti. Nors iš išvaizdos vyras nepaseno nė akimirka, penkiolikos papildomų ir be galo sunkių metų kraitis ant jo pečių puikiai matėsi šaltame jo žvilgsnyje, moteriai vangiai suvokiant, jog tai nėra vyras, kuriam ji pažadėjo savo širdį. Jau nebe. Kaltinti vyrą, jog žmonai pasimirus, jis išmoko gyventi toliau nebuvo teisinga. Atvirkščiai, tokia Reino stiprybė ir pasiryžimas buvo pagirtini, ir moteris puikiai suvokė, jog laukti amžinybę, nepaisant to, jog būtent tai jis jai prisiekė prie altoriaus, buvo absurdiška ir neadekvatu. Bet mažiau nuo to neskaudėjo. Panelė jautėsi taip, tarsi jos rašyta pasakų knygelė su žaviu princu, trimis atžalomis ir jaukiais jų namais, būtų patekusi į piktas rankas, o tuomet suplešėkjusi kaitrioje ugnyje, iš visų vilčių ir puoselėjamų svajonių liekant tik pelenų krūvai. Žmonės sako, jog nėra nieko skaudžiau nei prarasti mylimus asmenis. Kiti tikina, jog blogiau už tai yra prarasti save. Moteris atitiko abu šiuos pavyzdžius, lyg iš anapusinio pasaulio sugrįžusi vėlė, visiškai nepritampanti pasaulyje, kurį ji ilgą laiką vadino savu, mat kol moteris egzistavo sustingusi viename taške, kitų gyvenimai judėjo į priekį, Abigailei nuoširdžiai nežinant ar turės pakankamai jėgų savyje juos pavyti. Jau nekalbant apie dalykus, kuriuos moteris praleido. Kurių niekuomet niekuomet niekuomet nebepavyks susigrąžinti. Pirmųjų raiškių Natali žodžių. Pirmojo jos bandymo važiuoti dviračiu. Kasų pynimo pirmąją dieną mokyklos suole. Džošas pasidabinęs mantija universiteto baigimo ceremonijoje, kurioje jaunuolis be jokios abejonės dalyvavo, rankoje spausdamas diplomą su geriausiais rezultatais, kurį pasigriebusi ir tyliai ašarodama moteris be jokios abejonės būtų įsirėminusi ant sienos, matomiausioje vietoje, didžiuodamasi sūnumi, net jeigu tėvas troško jam truputį kitokio kelio. Ir Demetrija.. Jos pirmagimė mergytė. Tėvai taisydami savo atžalų drabužius ir bučiuodami jų skruostus prisiekinėja visus vaikus mylintys vienodai, bet moteris gali patikinti, jog egzistuoja sunkiai žodžiais nupasakojamas ryšys, siejantis tėvą su pirmąja atžala. Tarytum mažytis vaikutis, kuriam suteikei gyvybę, taip pat būtų pradžia tavęs. Šviesiaplaukė neabejojo iš dukros reikalavusi per daug. Retkarčiais pernelyg ją spaudusi ir tinkamą akimirką neradusi žodžių, kurie paguostų jauną Demetrijos širdį. Bet ji taip pat žinojo, jog ta penkiolikmetė mergaitė rudomis akimis ir į viršų iškeltu smakru, buvo geriausia ką jai kada nors yra tekę sukurti, moteriai neabejojant, jog dukra gavo viską, ką savyje Abigailė turėjo geriausio. Abės esybė vien nuo minties, kad ilgiau nepažįsta savo vaikų byrėjo į šipulius, sustingusiai jos formai beprasmiškai spoksant priešais save, lyg smėlyje būtų išraižyti atsakymai į klausimus, kurių moteris bijojo paklausti balsu. Panelės pečiai drebėjo lyg epušės lapai, akys vėl apniuko, o į ploną liniją suspaustos lūpos liudijo, jog Abigailei sunkiai sekasi aprėpti visą šią informaciją, kai viskas ką norėjo daryti tai klykti tol, kol neteks balso. Nežinojo ką buvo nuskriaudusi aname savo gyvenime, jog sulauktų tokio akibrokšto iš likimo, kuris spjovė jai veidą, tėškė per skruostą šlapiu skuduru ir išrakinėjęs panelės kūną buku peilio galu paliktų ją galinėtis su pasekmėmis vienui vieną, bet ilgiau stoviniuoti vietoje ir toliau atkakliai gailėti savęs moteris laiko neturėjo. –Noriu juos pamatyti, - Atsargiai pratarė Reinui, seilėmis suvilgiusi išdžiūvusias savo lūpas. Nežinojo ar buvo tam pasiruošusi, tiesiog pasiduodama kelius linkti verčiančiam norui vėl pamatyti savo vaikus, lyg nuo to priklausytų išgyvens ji šį sunkų etapą ar ne. Moteris nė nenutuokė kuo yra ar kuo norėtų būti, bet galimybė pamatyti jau užaugusius savo vaikus suteikė moteriai vilties, kad galbūt, tik galbūt, jie padės jai prisiminti.



There are wounds that never show on the body that are deeper and more hurtful than anything that bleeds.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 8597

Felix Konstantin Volturi
“Warriors want a worthy opponent. There is no redress in fighting the pathetic.”


RašytiTemos pavadinimas: Re: Vouliagmeni paplūdimys   Pir. 07 04, 2016 12:07 am

Vyras niekuomet nebuvo vienas iš tų drovių jaunikaičių, besistengiančių išlikti nepastebėtais ir neužkalbintais ar bijančių atsidurti dėmesio centre. Tiesą sakant, priešingai – Reinas mėgo, kai žmonės kreipė į jį dėmesį, stebėjo jį ir gėrė kiekvieną jo tariamą žodį. Taip jis jautėsi dar svarbesnis, nei jau buvo. Visgi, šią akimirką, kai galėjo pasigirti turintis besąlygišką žmonos dėmesį, jos plačioms akims nė sekundei nenuklystant į šalį, jis jautėsi itin nejaukiai. Nereikėjo būti genijumi, kad suprastum, kas privertė moterį atsitraukti ir priglausti rankas prie savęs. Reinas nepratarė nė žodžio, tačiau jo akys, į kurias žmona neabejotinai atkreipė dėmesį, buvo pakankamai iškalbingos, jog išreikštų pasikeitusius medžiotojo jausmus. Tačiau Abigailei manyti, jog jiedu tapo svetimi ar tikinti save, kad nebeturi teisės nė prie jo prisiglausti, buvo visiškai kvaila. Moteris vis dar buvo jo žmona ir vaikų motina, nesvarbu, praeitų penkiolika ar penkiasdešimt metų, šitai niekada nepasikeis, kaip nepasikeis ir faktas, kad Reinas pasižadėjo rūpintis šia moterimi, ką jis ir ketino daryti, net jeigu „medaus mėnesio“ etapas ir buvo pasibaigęs. Moteris kas akimirką atrodė vis graudžiau, lyg vien stovėdamas priešais ją ir nevaidindamas meilės Reinas griautų visas jos kurtas svajonių pilis. Žinoma, tai buvo suprantama, po visų išbandymų, moteriai mažiausiai reikėjo dar ir žinios, kad josios vyras nebejaučia tokios karštos meilės, kokią juto anksčiau. Bet ne jai vienai buvo sunku, todėl susiturėti dabar reikėjo jiems abiems. Sunkiai atsidusęs, vyras kilstelėjo ranką ir plačiu delnu apgobė moters veidelį, nykščiu paglostydamas skruostą. – Šiuo metu yra svarbesnių dalykų. Šiandien geriau nesigilinkim į tokį sudėtingą klausimą,- Reinas neprisiminė, kada tiksliai jiedu išmoko bendrauti telepatiškai, tačiau tai nebuvo pirmasis kartas, kai jiedu be žodžių suprato, kas vyksta kito galvoje. Būtent dėl to, jog susivokė, jis ir pasiūlė kol kas nesukti sau galvos ir nemėginti išnagrinėti klausimo, kas ką myli ir kas bus toliau, nes nė vienas jų šito nežinojo, nors vyro tonas skambėjo labiau kaip įsakymas, jam primygtinai raginant moterį susiimti ir galvoti apie tai, kas yra svarbiau už jo neaiškia jausmų būseną, pavyzdžiui – savo sveikatą arba vaikus.
Reinhardas didžiąją dalį savo gyvenimo buvo grubus. Ne tyčia, ne dėl to, jog būtų piktas ant viso pasaulio, jis tiesiog toks buvo. Ir dabar, tokią sunkią akimirką, kai žmona atrodė esanti itin trapi, jis galimai elgėsi per daug  nejautriai, tačiau vyras vis tiek manėsi besielgiantis teisingai ir džiaugėsi, kad jo raginimas susiimti ir galvoti apie ką nors kitą, nukreipė moters mintis kiek geresne linkme, jai netrukus pasisakant, jog nori pamatyti vaikus. – Žinoma,- supratingai linktelėjo jis, sukryžiuodamas rankas ant krūtinės ir šiek tiek suraukdamas kaktą, lyg įtemptai apie kažką mąstytų. Minutę patylėjęs, jis galiausiai pravėrė lūpas, šnekėdamas lėtai, lyg vis dar galvotų tuo pačiu metu, kai šneka. – Dėja gyvena čia, su tavo mama. Taigi jei nori, galiu palydėti tave ten nors ir dabar pat. Bet su Džošu ir Demetrija šiek tiek sudėtingiau, pas juos pėstute nenueisim. Bet jeigu palauksi kelias dienas, gal man pavyks prikalbinti juos susiburti į vieną vietą,- dėstė, žvelgdamas kažkur į tolį, tik kartas nuo karto žvilgtelėdamas į šviesiaplaukę. – Jie irgi norės tave pamatyti,- galiausiai patikino moterį ir padrąsinamai jai šyptelėjo, norėdamas dar kartą priminti, kad jokios neatitaisomos žalos per tuos penkiolika metų nebuvo padaryta ir net jeigu ji praleido svarbią savo vaikų gyvenimo dalį, prieš akis buvo dar daugiau įvykių, kuriuose Abigailė dar sudalyvaus.
Atgal į viršų Go down


Sponsored content


RašytiTemos pavadinimas: Re: Vouliagmeni paplūdimys   

Atgal į viršų Go down
 
Vouliagmeni paplūdimys
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11
 Similar topics
-
» PAPLŪDIMIO SKARDIS:

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
sveiki atvykę į Forks miestelį! :: Atėnai-
Pereiti į: