sveiki atvykę į Forks miestelį!


 
FORKS
MIESTELIS

Share | 
 

 Namelis Nr. 1

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
avatar

CLAIM : Sarah Hyland
PRANEŠIMAI : 5103

Jennifer Eleanor Lund
I want to be your late night loud and your early morning silence.


RašytiTemos pavadinimas: Namelis Nr. 1   Antr. 03 31, 2015 1:21 am



“You're a carousel, you're a wishing well, and you light me up, when you ring my bell. You're a mystery, you're from outer space, you're every minute of my everyday.”
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Sarah Hyland
PRANEŠIMAI : 5103

Jennifer Eleanor Lund
I want to be your late night loud and your early morning silence.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Namelis Nr. 1   Antr. 03 31, 2015 2:46 am

Visą kelią iki pat namelių, Dženė pakankamai dažnai žvilgčiodavo į vaikiną, tarsi norėdama įsitikinti, kad jam viskas gerai, nes dar buvo praėję labai nedaug laiko nuo paleidimo iš ligoninės ir ji baiminosi, jog vėl gali nutikti kas nors panašaus, todėl dabar stengėsi saugoti vyruką kaip tik įmanoma labiau. Vis dėlto, merginai reikėjo stebėti kelią ir žydros akys labai greitai grįždavo prie horizonto, jai tik atsidūstant ir mintyse save subarant dėl tokio savo neatidumo, nes pati visai nenorėjo pakliūti į avariją. Tamsiaplaukė prikando apatinę lūpą, taip mėgindama paslėpti šypseną, nes iš tiesų paruošė Bretui staigmeną ir nesakė, kur jie važiuos ir ką veiks, todėl jautė menką jaudulį, nežinodama, kaip jis į tai sureaguos. Dženė norėjo padaryti jam kažką ypatingo gimtadienio proga, ypač, kai pastarosios savaitės nebuvo pačios lengviausios, todėl manė, kad buvimas gamtoje su mylimu žmogumi, turėtų jį prablaškyti ir leisti pamiršti anksčiau patirtas skaudžias akimirkas. Mergina atsiduso ir sustojo automobilių stovėjimo aikštelėje, pasisukdama į vaikiną ir atsisegdama saugos diržą, šyptelėjo ir nieko nesakiusi išlipo, palaukdama, kol jis padarys tą patį ir apeis automobilį.
- Nebijok, nesugalvojau nieko blogo ir tavęs labai neskriausiu. - ji suėmė Breto delną ir palinkusi arčiau, pakštelėjo jam į skruostą ir nusitempė link registratūros, kur turėjo pasitikrinti savo rezervaciją. Gavusi namelio raktą, rudaplaukė išsišiepė ir kartu su vaikino lėtai žingsniavo reikiama kryptimi. - Pamaniau, kad didelio vakarėlio tu turbūt nenorėtum, todėl sugalvojau, jog galėtume savaitgalį praleisti dviese ir pailsėti nuo miesto triukšmo. Jaučiuosi truputį nesmagiai, atimdama tave iš brolio ir draugų, bet šį kartą noriu pabūti savininkiška. - išdėstė Dženė ir paspartino žingsnį, kuomet pajuto ant galvos kapsint kelis lietaus lašus ir pastebėjo kaip aptemo dangus, suprasdama, kad tuojau prasidės audra. Mergina beveik bėgo, tempdamasi vaikiną su savimi ir juokdamasi iš situacijos absurdiškumo, kai pagaliau pasiekė namelį. Ji atrakino senas duris, kuris girgžtelėjo vos pastūmus jas tolyn, o tada pasisuko į Bretą ir suėmusi jo delnus savaisiais, patempė į save, kad jaunuolis kartu su ja atsirastų viduje. Tamsiaplaukė lengviau atsikvėpė ir užtrenkė duris, vis dar tyliai juokdamasi, nes nesitikėjo, kad juos pasitiks toks oras, ir pažvelgė žemyn, į savo drabužius, kurie jau lipo prie kūno ir vertė virpėti iš šalčio, todėl nusirengė švarką ir pakabino jį ant netoliese buvusios kėdės atkaltės, tuo pačiu metu nusiaudama ir batus. - Žinau, kad tai nėra kažkas labai ypatingo, tačiau... grožis slypi paprastume, ar ne? - ji paklausė ir palinko į priekį, savo kakta priglusdama prie jo. - Bet tai dar ne viskas. - pridūrė Dženė ir pasitraukė nuo jo, pagaliau ištiesdama dėžutę, kurią visą tą laiką laikė laisvojoje rankoje. - Su gimtadieniu! - linksmai ištarė tamsiaplaukė ir išsišiepė iki pat ausų, nors net nenumanė, ar Bretui patiks jos parinkta dovana. Mergina ilgai, jau kelis mėnesius svarstė, ką galėtų jam nupirkti, kai atrodė, kad viską, kas reikalingiausia jis turėjo, todėl galiausiai nusprendė panaudoti savo rankas geriems tikslams ir išmoko megzti. Rudaplaukė buvo pakankamai gabi ir turėjo nemažai laisvo laiko, dėl to pakankamai greitai pramoko šio amato ir sugebėjo numegzti jam storą žieminį, ryškiai raudoną megztinį, kurio priekyje puikavosi didžiulis užrašas „I ♥ You”. Dženė nervingai kandžiojo lūpą ir vienos rankos pirštais braukė per sušlapusius plaukus, vis neramiai pažvelgdama į lango pusę, už kurio pastebėjo šviesų žaibo blyksnį, tuo pačiu metu bijodama, kad Bretas pamanys, kad jos dovana lėkšta, tačiau vis tiek norėjo, jog jis turėtų kažką, ką ji darė nuoširdžiai, dėdama nemažai pastangų, net jei galiausiai drabužis atsidurs spintos gale ir bus apsirengtas tik norint paglostyti jos savimeilę.


“You're a carousel, you're a wishing well, and you light me up, when you ring my bell. You're a mystery, you're from outer space, you're every minute of my everyday.”
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Maximilian Irons
PRANEŠIMAI : 13551

Randall Frank Dreschler
So it’s true, when all is said and done, grief is the price we pay for love


RašytiTemos pavadinimas: Re: Namelis Nr. 1   Antr. 03 31, 2015 10:35 pm

Bretas iš pradžių tikrai ilgą laiką muistėsi nenorėdamas niekur važiuoti, nes jam nelabai buvo lengva kartais pasisukioti, vaikinas vis dar šlubavo, tačiau taip nesiskundė, nes nesijautė blogai, jam buvo daug lengviau nei būnant ligoninėje kai vienintelis dalykas ko jis norėjo tai - miegas. Pagaliau sutikęs su ja važiuoti pasiėmė kelis reikalingus daiktus. Jiems sėdint vienas prie kito automobilį, kurį šį kartą vairavo Dženė ir pats stebėjo pro langą pralekiančius vaizdus netgi nenumanydamas, kur jie keliauja, nors ir neklausė, neaišku kokia proga, koks tikslas ar vieta, jam nereikėjo tuo rūpintis. Kažkodėl Weller‘ių vaikis buvo atsipūtęs ir jokios problemos, neskaitant dilgčiojimo dar neišnykusiose mėlynėse ar nubrozdinimuose, nekamavo. Na faktą, kad šiandien jo dvidešimtmetis jis puikiai žinojo, kas galėtų pamiršti savo gimimo dieną jei ją žinotų, bet dėl to, kad mergina ją žinojo tai jis nebuvo tikras ir tikėjosi, kad nenumanė, bet galbūt brolis buvo kada minėjęs apie tai. Jai sustojus atsisegė diržą bei šyptelėjo išlipdamas iš automobilio ir atsisukdamas jos pusėn.
- Aš nebijau. Nėra gi ko. – Tarstelėjo ir nuleido akis jai suėmus pirštus ir sugniaužė savuosius mielai nusišypsodamas bei užsimerkdamas kai ji pakštelėjo į skruostą. Eidamas su ja link registratūros nieko nesakė ir tylėjo būdamas ramus žmogeliukas. Kol pasiėmus viską jis nuėjo su mergina laukan. – Nemanau, kad ištempčiau kokį nors vakarėlį tokios būklės, tačiau aš nesu prieš laiką praleisti su tavimi vieniems. Nieko tokio, nemanau, kad jiems labai reikalingas. – Atsakė šiek tiek susiraukdamas, nes reiškia, kad ji žinojo apie tai, kad vaikinas jau paseno dar vienais metais. Pajutęs kaip lašai pradeda kristi žemyn ant jų ir paspartino žingsnį, galiausiai imdamas skubiai bėgti ir pasiekdamas namelį. Atrakinus duris jie įėjo ir Bretas papurtė galvą, kaip šuo nupurtydamas lašus nuo galvos ir iškvėpdamas orą nusijuokė. Pasižiūrėjo jos pusėn pastebėdamas jos drabužių prilipimą prie kūno, todėl nusuko akis apsimesdamas, kad nežiūri, nors ir būtų mielai į ją spoksojęs. – Tikriausiai taip ir yra. – Nesuprasdamas linktelėjo ir pasisuko merginos pusėn kai ji prisiglaudė prie jo, Bretas palinko pabučiuodamas jai į pakaušį. – Nereikia man nieko, užtenka, kad esi čia. – Jis pasakė merginai ir aiškiai pasakė, jog jam užteko šios vietos, kad pasijustų laimingas. Jai ištiesus dėžutę pakėlė antakį paimdamas į rankas ir nuleisdamas galvą žemyn į gražiai supakuotą daiktą. – Ačiū. – Išvyniojo dovaną iškart nusišypsodamas ir padėdamas dėžę ant spintelės ištraukė megztinį apžiūrėdamas jį bei kilstelėdamas antakį pasidėjo šalia nusitraukdamas kiek sušlapusią striukę ir pakabindamas ją ant pakabo apsirengė megztuką, ačiū Dievui, jog rankovės buvo kaip tik jam bei timptelėjo jas žemyn linksmai ją apsiglėbdamas ir parversdamas ant lovos bei atsiremdamas rankomis į patalus. – Dabar aš būsiu labai gražus. – Palinksėjo pakštelėdamas merginai į nosiuką ir pasidėdamas galvą jai ant peties.



The story is not a pretty one. there is violence in it. And cruelty. But stories that are not pretty have a certain value, too, I suppose. Everything, as you well know (having lived in this world long enough to have figured out a thing or two for yourself), cannont always be sweetness and light.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Sarah Hyland
PRANEŠIMAI : 5103

Jennifer Eleanor Lund
I want to be your late night loud and your early morning silence.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Namelis Nr. 1   Tr. 04 01, 2015 12:39 pm

Dženė buvo nustebusi dėl vaikino užsispyrimo likti namuose ir niekur nevažiuoti, turbūt nujaučiant, kad artėja audra, nenorint nieko kito, tik sėdėti apsikabinus radiatorių ir mėgaujantis nuo jo sklindančia šiluma, kuri paliestų visą kūną. Mergina nepaisė prasto oro ir vis tiek išsitempė Bretą su savimi, norėdama jį bent truputį pralinksminti ir padėti pamiršti buvimą ligoninėje, nes paprasčiausiai troško, kad tuoj dvidešimties sulauksiantis jaunuolis, jaustųsi laimingas ir negalvotų apie jokius neigiamus dalykus. Juk jiems dabar reikėjo džiaugtis, kad yra kartu, turi vienas kitą ir nepaisyti jokių negandų, kurios būtų galėjusios pasimaišyti jų kelyje, nes vis dėlto ne kiekvieną dieną ateina suvokimas, jog myli žmogų ne tik kaip geriausią draugą, bet ir kaip asmenį, su kuriuo norėtum praleisti visą likusį gyvenimą.
- Mano drąsuolis. - svajingai iškvėpė tamsiaplaukė ir nusijuokė, atsidarydama automobilio bagažinę, iš kurios išsitraukė dovaną ir kelioninę rankinę, į kurią buvo sukrovusi drabužių tiek sau, tiek vaikinui. Dženė šyptelėjo ir nusivedė jį su savimi tolyn, jau nekantraudama truputį nustebinti Bretą ir leisti jam pasijausti ypatingu, nes jos mylimasis iš tiesų toks ir buvo, visada, net, kai viskas, ką jautė jaunuoliui, tebuvo tik draugystė. - Džiaugiuosi, kad taip manai. Mums ir dviese turėtų būti visai smagu, o jei labai tau nusibosiu, galėsim išvažiuoti ir anksčiau, tikrai dėl to ant tavęs nepyksiu. Šį savaitgalį atsiduodu tavo valiai. - paskutinius žodžius mergina ištarė kiek tyliau ir sukando apatinę lūpą, linksmai pažvelgdama į vaikiną, kai pradėjo kristi pirmieji lietaus lašai ir jiedu buvo priversti bėgti į namelį, kuriame planavo pabūti kelias naktis. Rudaplaukė nusijuokė ir lengviau atsikvėpė, kuomet durys už jų užsivėrė ir abu liko prietemoje, smagiai stebėdami vienas kitą, kas ir paskatino ją imtis veiksmų ir pagaliau įteikti savo paruoštą dovaną, tikintis, kad jam patiks. Dženė išsišiepė, kai pastebėjo Breto šypseną ir smalsiai stebėjo kaip jis apsirengia megztinį, nudžiugdama, kad dydis buvo geras, o ir pats jaunuolis su juo atrodė tikrai žavingai. Vaikinui ją apsiglėbus, mergina apkabino jį per pečius ir prigludo arčiau, sukrizendama, kai buvo parversta ant lovos ir virš jos atsirado mylimo žmogaus veidas. - Tu visada gražus, nesvarbu, ar su megztiniu, ar be jo. O dabar bent jau nesušalsi. - tamsiaplaukė užmerkė akis, kai pajuto jo lūpas prie savo nosies galiuko, ir nusišypsojo, vienos rankos pirštais paglostydama Breto skruostą. - Galbūt norėtum ko nors užkąsti? O gal išgerti? Kažkur tarp mano daiktų yra vyno... Arba galbūt tave traukia prie miego? Aš galėčiau užkurti židinį, kad būtų šilčiau. - vieną po kito, Dženė bėrė pasiūlymus, kol galiausiai suspaudė lūpas į siaurą liniją ir prunkštelėjo, suprasdama, kaip keistai visa tai skambėjo, todėl atmerkė žydras akis ir pažvelgė į vaikiną. - Gerai, aš rami, sakyk savo pageidavimus. - mergina pasiūlė ir šyptelėjo. - O jei nieko nesugalvoji, gali padėti man nusirengti... - ji gūžtelėjo pečiais ir nužvelgė savo šlapius drabužius, žinodama, kad geriau reikėtų iš jų išlįsti, kol dar nesusirgo.


“You're a carousel, you're a wishing well, and you light me up, when you ring my bell. You're a mystery, you're from outer space, you're every minute of my everyday.”
Atgal į viršų Go down
 
Namelis Nr. 1
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11
 Similar topics
-
» NAMELIS #005:

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
sveiki atvykę į Forks miestelį! :: Kempingas :: Nameliai-
Pereiti į: