sveiki atvykę į Forks miestelį!


 
FORKS
MIESTELIS

Share | 
 

 Kambarys 666

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
avatar

MIESTAS : I live in my own little world. But its ok, they know me here.
CLAIM : Lindsey Morgan
PRANEŠIMAI : 3431

Camille Louisa Boucher
Don’t tell me the sky’s the limit when there are footprints on the moon.


RašytiTemos pavadinimas: Kambarys 666   Pir. 11 24, 2014 11:49 pm

Spoiler:
 


Je n'ai jamais compris pourquoi certains me voyaient comme un Ange et d'autres comme le Diable en personne. Je ne suis pas tout l'un ou tout l'autre, mais un simple mélange des deux.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : I live in my own little world. But its ok, they know me here.
CLAIM : Lindsey Morgan
PRANEŠIMAI : 3431

Camille Louisa Boucher
Don’t tell me the sky’s the limit when there are footprints on the moon.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kambarys 666   Antr. 11 25, 2014 12:44 am

Kamilė tikrai nesitikėjo, kad iškrapštyti vaikiną iš namų bus taip sunku, kai dažniausiai jis verždavosi kur nors eiti, tačiau kelionė į kitą žemyną, rodos, visai neviliojo jos vyro. Jie abu sutarė dėl to, kad turėtų pasinaudoti proga ir praleisti Gabrieliui dėl lūžusios rankos skirtas atostogas kitoje šalyje, tačiau niekaip nesugebėjo susitarti, kur norėtų tai padaryti. Medžiotojas norėjo, kad jiedu būtų arčiau mylimos Amerikos, o rudaplaukė troško labiau surizikuoti ir nuvykti į šiltus kraštus, kur nesimatytų daugybės sniegynų ir kalnuotų vietovių, todėl galiausiai sugebėjo įtikinti savo mylimąjį, kad jiems derėtų aplankyti kokią nors piečiau esančią Kami atsitiktinai pasirinko Argentiną, tačiau visai to nesigailėjo ir ramiai miegojo viso skrydžio metu, padėjusi galvą vaikinui ant peties ir nuoširdžiai džiaugdamasi tuo, kad jie turės galimybę kartu praleisti visą mėnesį ir visiškai nesirūpinti namų gerove, kai šis laikas priklausė tik jiems.
Išvydusi jų viešbutį, mergina išplėtė akis, bandydama nužvelgti aukštą pastatą, kuris, rodos, stiebėsi iki pat debesų, bet greitai pasidavė ir papurtė galvą, nuspręsdama, kad tokios detalės nėra reikšmingos. Rudaplaukė šyptelėjo ir pasisuko į Gabrielių, greitai pakštelėdama jam į skruostą ir suėmusi jo delną, nusivedė link durų, dar pažvelgdama į netoliese besisukinėjantį pasiuntinuką, kuris paėmė jų lagaminus. Kamilė greitai nužingsniavo prie registratūros ir pasiteiravo apie Bruksams užsakytą kambarį ir gavusi raktą, nuėjo kartu su vaikinu, kai už nugaros paskui juos sekė tas pats viešbučio darbuotojas, kuris buvo priverstas tampyti jų daiktus. Užkilus į šeštą aukštą ir pagaliau pasiekus reikalingą kambarį, mergina šyptelėjo ir davė pasiuntinukui arbatpinigių, netrukus ant durų pakabindama lentelę "Prašome netrukdyti" ir jas užrakindama iš vidaus. Rudaplaukė nusišypsojo ir neskubėdama priėjo prie Gabrieliaus, linksmai žvelgdama į jį, nes kambario interjeras šiuo metu jai nebuvo toks įdomus, kaip šalia esantis vyras.
- Taigi... nuo ko pradėsim? - ji kilstelėjo antakį ir uždėjo delnus vaikinui ant pečių, lūpomis priglusdama prie jo skruosto ir vis dar negalėdama paslėpti savo linksmos šypsenos, nes iš tiesų jautėsi laiminga ir jis nusipelnė tai žinoti, nes pats ir buvo tos laimės priežastis.


Je n'ai jamais compris pourquoi certains me voyaient comme un Ange et d'autres comme le Diable en personne. Je ne suis pas tout l'un ou tout l'autre, mais un simple mélange des deux.
Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kambarys 666   Antr. 11 25, 2014 11:48 am

Žinoma, kad Gabrielių visada buvo pakankamai sunku susitarti kai jie abu sėdėdami ant lovos ir besipykdami sugebėjo du kart vienas kitą parversti ant lovos ir ant grindų, kiek laiko pamiegot, o paskui dar persipyko, kol Gabrielius pagaliau sutiko, kad jie keliaus į Argentiną. Žinoma jo ranka buvo svarbiausias dalykas ir tas baltas gipsas jam aiškiai trukdė, nes jis būtų norėjęs padirbti daug įdomesnių dalykų, tačiau dabar negalėjo turėdamas tik vieną ranką būtent todėl leido Kamilei elgtis kaip ji norėjo. Darbe dar sustojo pasakydamas, kad jie neteks mėnesiui savo darbuotojo dėl ko buvo tikrai didelis nusivylimas, nes vaikinas buvo geras. Dabar keliaudamas su Kamile vaikinas sėdėjo laikydamas ranką kažkaip atsargiai kol Kami lengvai liesdavo pirštus. Jis neatrodė, jog patiktų tai, todėl ir aiškiai tai pareiškė, tačiau patraukė priimdamas merginą ant kelių ir pasidėdamas ranką ant jos ramiai sau palietė merginos nugarą užsimerkdamas ir negalėdamas užmigti, todėl ir parašė Aurorai kelias žinutes pranešdamas, kad jie nebus namuose, nors aišku, kad mergina nepatikėjo, jog jie galėjo susituokti, patys daugelį kartų sakė, kad jiem to nereikia, viskas kaip ir aišku, tačiau dabar matydamas ant savo piršto žiedą nieko nesakė, nes mylėjo Kamilę, o jei jai taip geriau... Jam irgi gerai. Atsiradus prie viešbučio pakėlė akis nužvelgdamas, tačiau vis dar tylėdamas ir galiausiai eidamas su mergina link kambario bei atsirasdamas jame padavė kurjeriui pinigų, kad jis dingtų iš akių ir Kami palikus kortelę pažvelgė į ją perbraukdamas per merginos plaukus ir juos patraukdamas nuo veido šyptelėjo. Tačiau ji gan greitai apkabino per pečius šyptelėdamas ir užsimerkdamas.
- Nežinau, leidžiu savo žmonai rinktis ko ji norėtų. Pasiduodu jos valiai, kokią savaitę iki kol ranka sugis, bet ji turi žinoti, kad atsiims už viską jei elgtis negražiai. - Šyptelėjo pasakydamas jai tai kas atėjo į galvą ir suimdamas smakrą pasuko link savęs pabučiuodamas ir priglausdamas viena ranka prie savęs. Toks jau buvo Gabrielius, turėdamas galimybę jis glausdavo ją prie savęs bei šypsodavosi pakankamai miela šypsena stebėdamas jos žibančias akis, todėl pasitraukė dar pakštelėdamas į žanduką bei nuleisdamas akis į jos ir stebėdamas tas žalias akis prieš save. Ji per daug traukė...
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : I live in my own little world. But its ok, they know me here.
CLAIM : Lindsey Morgan
PRANEŠIMAI : 3431

Camille Louisa Boucher
Don’t tell me the sky’s the limit when there are footprints on the moon.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kambarys 666   Antr. 11 25, 2014 1:27 pm

Ginčytis su vaikinu, kol jie namuose leido laiką vieni, neabejotinai buvo vienas iš mėgstamiausių Kamilės užsiėmimų. Žinoma, jie galėdavo rimtai apsižodžiuoti ir žvelgti vienas į kitą labai piktais žvilgsniais, tačiau visada galiausiai viskas baigdavosi tuo, kad abu gulėdavo giliai kvėpuodami ir net nesiruošdami vėl pradėti pyktis. Merginai ir šį kartą tiko toks taikymosi būdas, nes jis padėjo pasiekti savo tikslą ir gauti įdomią kelionę į Pietų Ameriką. Rudaplaukė jau seniai norėjo tokių atostogų, kur jie galėtų elgtis nevaržomai ir bent kuriam laikui pamiršti apie namus, todėl dabar jautėsi laiminga, galėdama glaustis prie Gabrieliaus ir kartu patirti kažką įdomaus.
Kami ramiai apžvelgė visą nepažįstamos vietos aplinką, bet, jai to nenorint, žvilgsnis vis tiek dažniausiai krypdavo į mylimąjį, kas priversdavo plačiau nusišypsoti ir nepaleisti jo iš savo glėbio. Jiems likus vieniems užsakytame kambaryje, mergina nusispyrė batelius ir priėjo prie tolėliau stoviniuojančio vaikino, apsiglėbdama jį ir meiliai glausdamasi šalia.
- Koks jūs mielas, pone Bruksai. Mielai pasinaudočiau šiuo pasiūlymu, tik, deja, nežinau, kas yra negražus elgesys. - ji linksmai ištarė ir pasisuko į langą, tik dabar atkreipdama dėmesį į tai, kad kol jie atskrido į Argentiną ir susirado viešbutį, lauke spėjo sutemti. Rudaplaukė atsakė jo bučinį, priglusdama arčiau prie mylimojo kūno ir vienos rankos perbraukė per jo skruostą, tačiau neilgai trukus atsiduso ir pasitraukė nuo jo, lėtai žengtelėdama kelis žingsnius atgal. - Galėtume pasivaikščioti po miestą ir pažinti naktinį gyvenimą... - Kamilė nutęsė, atsegdama savo suknelę ir lėtai išsinerdama iš jos. - Taip pat galėtume eiti miegoti, jei esi pavargęs po skrydžio ir tau per sunku ką nors su ja daryti. - toliau kalbėjo mergina, padėdama drabužį ant spintelės, bet vis dar neatsisukdama į Gabrieliaus pusę. - Arba galėtume nemiegoti. - rudaplaukė šyptelėjo ir pasisuko į jį visu kūnu, smalsiai žvelgdama į mylimąjį ir pasidėdama rankas ant savo liemens. Ji jau kurį laiką spintos gilumoje slėpė nėriniuotus apatinius, kuriuos buvo nusipirkusi ypatingai progai, o kaip tik prieš kelionę juos rado, todėl negalėjo atsispirti pagundai ir nusprendė paerzinti savo vyrą labiau provokuojančiais drabužiais. Jo gipsas šiuo atveju nebuvo labai geras dalykas, tačiau Kamilei tai labai netrukdė, nes ji visada mielai perimdavo valdžią į savo rankas.
- Geriau man pasakyk, ko tu trokšti, Gabrieliau. Juk žinai, kad aš mėgstu pildyti tavo norus. - mergina vyptelėjo, prieidama arčiau ir atidžiai žvelgdama į vaikiną, tačiau daugiau nieko nesakė ir nedarė, laukdama jo veiksmų, nes numanė, kad viskas taip nepasibaigs. Šis vyras to neleisdavo.


Je n'ai jamais compris pourquoi certains me voyaient comme un Ange et d'autres comme le Diable en personne. Je ne suis pas tout l'un ou tout l'autre, mais un simple mélange des deux.
Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kambarys 666   Antr. 11 25, 2014 6:01 pm

Jis išties nežinodavo kaip veiksmas nuo ginčo, piktų minų, surauktų kaktų ir žvilgsnių peraugdavo į tai, jog jie abu apsižodžiavę tiesiog glausdavosi prie vienas kito, netrukdė netgi tai, jog ant vaikino rankos šiuo momentu buvo gipsas. Todėl kuriam laikui abu sugebėdavo nutilti kai paskui gulėdavo pakankamai ramiai ir Gabrielius sutikdavo su nežinia kuo, netgi motiną būtų pardavęs. Medžiotojas turėjo nusileisti, nors ir pamynė savo principus, tačiau, kad ir kaip būtų keista jis nusileido duodamas galimybę jai pagaliau pasijausti laimingai ir atitrūkti nuo namų kaip galima toliau, kad sugebėtų patirti kažką naujo būdami dviese, kaip kažkada buvo sakyta, jiems reikėjo gražių prisiminimų kartu. Vyras džiaugėsi galėdamas ištrūkti iš darbo, nes netgi Aurora pastebėjo, kad jis ėmė vis mažiau laiko leisti kartu su Kamile, o būdamas namuose jis atrasdavo kitos veiklos kai jie matydavosi tikrai pakankamai retokai, bet kai susitikdavo... Tada geruoju visai nesibaigdavo. Būdamas kambaryje jis puikiai matė kaip saulė jau nusileidusi, o mergina atsiranda prie jo kai Gabrielius irgi liko be batų, o kas reiškė, kad jis niekur kol kas neis. Todėl viena ranka ją apglėbęs ramiai sau stoviniavo sugebėdamas besimėgauti tokia akimirka.
- Prakalbo moteris, kuri tikrai to nežino. – Jis sučiaupė lūpas į vieną liniją nužvelgdamas merginą ir tiesiog įsikąsdamas į lūpą. Merginai pažvelgiant į langą vaikinas taip pat taip padarė matydamas aplink esančią tamsą kol pas juos čia buvo pakankamai šviesu. Kamilei taip besiglaudžiant jis laikė ją arčiau savęs bučiuodamas šios lūpas. Kol ji galiausiai pasitraukė nuo jo, todėl dar perbraukė per merginos pirštus paleisdamas jos ranką. – Galim taip padaryti, bet rytoj, nenoriu kur nors eiti, nenoriu apsirengt daugiau. – Sumurmėjo pasižiūrėdamas į ją kai Kamilė taip pasakydama dar sugebėjo nusirengti suknelę. Beprotė, visiškai jei ji mano, kad dabar jis norėtų dar kur nors eiti. –Arba. – Kilstelėjo antakiuką matydamas kaip ji taip sukiojasi po numerį, todėl ir užsimerkė nusitraukdamas nuo pečių megztuką, kuris buvo pakankamai sunkus. Todėl pasisukęs atgal į merginą nužvelgė ją žemyn pakeldamas atgal akis į merginą kai ši stovėjo prieš jį tik su apatiniais, todėl sučiaupė lūpas. Tas gipsas tikrai erzino vaikiną, tačiau šis tik atsikvėpė užsimerkdamas, nes išties jautė bejėgiškai, Kami buvo tas žmogus, dėl kurio Gabrielius atrodydavo taip tarsi pametęs galvą ir stebėdamas ją visada norėdavo ištiesti ranką ir prisitraukti prie savęs, būtent dabar ir nebuvo išimtis. Merginai paklausus ko jis nori kilstelėjo akis į jos veidą ir ištiesė ranką užkišdamas pirštus už jos liemenėlės apačios ir prisitraukdamas prie savęs.
- Tavęs. Nesveikai. Dabar. Noriu, kad manęs taip netrauktum, kad kiekvieną akimirką vos pasisukęs nebūčiau toks apdujęs ir vos radęs akimirką nesiglausčiau šalia lyg niekada gyvenime nebūčiau buvęs šalia moters. – Pasakė sugniauždamas pirštus ir tiesiog pasiguldydamas ją ant lovos pasidėjo ranką su gipsu prie jos galvos sulenkęs per alkūnę ir kad ši nebūtų taip naudojama ir galiausiai visai gražiai ją pabučiavo neduodamas nieko atsakyti, net jeigu ir Kami būtų labai norėjusi ką nors pasakyti apie jo tokį pareiškimą.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : I live in my own little world. But its ok, they know me here.
CLAIM : Lindsey Morgan
PRANEŠIMAI : 3431

Camille Louisa Boucher
Don’t tell me the sky’s the limit when there are footprints on the moon.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kambarys 666   Tr. 11 26, 2014 12:12 am

Kamilė ir Gabrielius visada būdavo labai permainingi, todėl jiems būnant kartu, patalpoje tvyranti nuotaika, galėjo pasikeisti vos per kelias minutes. Medžiotojai nesugebėdavo pyktis taip baisiai, kaip anksčiau, kai galėdavo užsiplieksti dėl visiško menkniekio, o viskas baigdavosi peilių svaidymu ir randais. Vienas kitam jaučiama meilė neleido ilgai vaidytis, kai greitai kuris nors prisiglausdavo ir kuriam laikui viskas būdavo pamiršta iki kito karto, kai jų nuomonės imdavo nesutapti. Mergina niekada nesiskundė dėl tokio pakankamai neįprasto gyvenimo būdo, nes nenorėjo kito vyro, kai tik vienas sugebėdavo priversti šypsotis ir jaustis mylima.
Pastaruoju metų jų santykiai buvo truputį atšalę, tačiau rudaplaukė buvo įsitikinusi, jog tai ilgai netruks, todėl ji nesijaudino ir laukė to momento, kai jie vėl grįš prie senų įpročių ir norės mesti visus darbus, kad tik galėtų pabūti kartu. Poilsis nuo vaikų ir ši kelionė buvo būtent tai, ko medžiotojai dabar labiausiai reikėjo, dėl to ji buvo laiminga ir šypsojosi, neslėpdama džiaugsmo, kurį suteikė tokie paprasti dalykai.
- Kaip galėčiau tai žinoti, jei visada elgiuosi gražiai ir nedarau jokių nuodėmių? - Kami išrietė vieną antakį, linksmai nužvelgdama Gabrielių, kuris drįso tvirtinti tokius dalykus, kai kiekvienam turėjo būti aišku, kad jo žmona, turėdama tokį nekaltą veidą, tikrai negalėtų būti bloga. Vaikino sugipsuota ranka truputį kliudė, tačiau mergina vis tiek nepasitraukė nuo jo, glausdamasi prie švelnių lūpų ir džiaugdamasi tuo, kad gali taip elgtis. Ji atsitraukė, spustelėdama sveikosios mylimojo rankos pirštus ir pakankamai greitai nusimetė suknelę, aiškiai parodydama, kad šiandien nesiruošia kur nors eiti, kai mintys dabar sukosi apie kitus dalykus. - Gerai, rytoj taip ir padarysim. O dėl apsirengimo gali nesijaudinti, aš palengvinsiu tavo naštą ir mielai nurengsiu. - rudaplaukė atsisuko į jį ir nusekė akimis ant grindų krintantį megztinį, prieidama arčiau ir atsistodama priešais, kol lūpose vis dar žaidė miela šypsena. Kamilė nesakė nei vieno žodžio, pati smalsiai jį nužiūrinėdama, kai buvo priversta atsirasti visai prie pat Gabrieliaus ir išklausyti jo žodžius. Mergina užmerkė akis ir prikando apatinę lūpą, įkvėpdama truputį giliau, kai išgirdo pageidavimus, kurie paglostė jos savimeilę. Paskatinta, rudaplaukė atsigulė ant lovos ir atsimerkė, pažvelgdama į jo žydras akis ir jau norėdama pareikšti savo nuomonę, kai vaikinas tarsi atspėjo jos ketinimus ir nusprendė užčiaupti, pasitelkdamas patį efektyviausią metodą. Kami atsakė į bučinį, pati užkišdama abiejų rankų pirštus už jo marškinėlių ir lėtai keldama juos į viršų, kai galiausiai neiškentė ir tvirčiau sugniaužusi medžiagą, perplėšė drabužį, numesdama tai, kas liko iš jo, ant šviesių plytelių. Šią akimirką mergina nepasižymėjo didele kantrybe, o Gabrielius turėjo daug kitų drabužių, todėl toks veiksmas tikrai neturės jokių nuostolių. Rudaplaukė vis dar nepasitraukė nuo jo lūpų, kai pirštai nuklydo dar žemiau ir sugriebė kelnių sagtį, patempdami į jos pusę ir pamažu atsegdami. Kamilė tą patį padarė su džinsų saga ir užtrauktuku, greitai nutempdama drabužį taip žemai, kaip tik galėjo. Mergina galiausiai pasitraukė, sukąsdama jo lūpą ir atmerkdama akis, godžiai pažvelgė į Gabrielių ir netrukus apsivijo jo kūną kojomis, tokiu būdu perversdama po savimi. Ji galutinai nutempė vaikino kelnes ir įsitaisė ties jo klubais, vis dar giliai kvėpuodama ir pirštų galiukais švelniai liesdama jo pilvą.
- Žinai, man visai patinka tai, kad tavo galimybės ribotos. Esu stipresnė ir galiu ilgiau žaisti su tavimi. - rudaplaukė nusišypsojo ir palinko į priekį, priglausdama lūpas prie jo peties, vėliau krūtinės, taip leisdamasi žemyn ir nusėdama jo kūną drėgnais bučiniais. Pasiekusi vaikino pilvo apačią, Kami stabtelėjo ir atsilošė atgal, vėl atstatydama visą savo turtą, kol pirštai jau lindo į jo apatinius.
- Mes miegosim, taip? - ji paklausė ir suklapsėjo akimis, ramiai žvelgdama į daug žemiau esantį Gabrieliaus veidą. Mergina vis dar žaidė su jo trumpikių guma, tai atleisdama, tai vėl suimdama ją, kai palenkė galvą į šalį ir nusišypsojo, persimesdama plaukus per vieną petį. Rudaplaukė girdėjo kaip jos širdis daužosi greičiau, tačiau nekreipė į tai dėmesio, nes būnant su vaikinu gyvybiškai svarbus organas visada reaguodavo, todėl medžiotoja tik nekaltai stebėjo savo vyrą, svarstydama, ką turėtų daryti toliau.


Je n'ai jamais compris pourquoi certains me voyaient comme un Ange et d'autres comme le Diable en personne. Je ne suis pas tout l'un ou tout l'autre, mais un simple mélange des deux.
Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kambarys 666   Tr. 11 26, 2014 8:10 pm

Galbūt tas jų nuomonių pasikeitimas per kelias minutes sugebėdavo abu sužavėti ir dar susitaršę gulėdavo prie vienas kito ir stebėdavo šalia esantį žmogutį. Toks jau buvo Gabrielius kai jam kažkas nepatiko. Žinoma, dabar viskas buvo kitaip. Jie nebūtų galėję vienas kito sužeisti, o tai ką jautė neleido ilgai vienas kankinti šalia esančio asmens bei glausti jį šalia su tokia didele šypsena veide, kas tikrai Gabrieliui būtų tada atrodę taip lyg nukritęs meteoras ir paspaudęs jo vargšę galvą. Viskas pasikeitė nuo tada kai jie tapo vienas kitam daug artimesni, nuo Auroros gimimo pasidarė aišku, kad bus daug laisviau nei prieš tai kai Gabrielius per daug ignoravo ją savo tokiu elgesiu.
Galbūt ir pastaruoju metu jie retai kada kalbėdavosi ir susitikdavo tik tada kai eidavo miegoti, bet tai nereiškė, jog jie atsiskyrė nuo vienas kito tolimesniu atstumu. Juk jis buvo nusprendęs atsiteisti, todėl tada ir apsirengė visai ne prastai, nors ne taip jautėsi, tačiau vis vien stengėsi, nesvarbu, kad Aurora visais atvejais jį teisdavo, nesvarbu ar jis buvo vedęs ar ne, tiesiog tas vaikas net nenumanė kokius kryžiaus kelius nuėjo vaikinas kol sugebėjo taip pasakyt. Kamilė buvo jo mylima moteris, ji tai žinojo, bet pati nesiruošė pasakyti, kad būtų kada nors norėjęs jos teisiškai.
- Būtent todėl aš žinau, kad mano Marija nueis tiesiai į pragarą ir niekas net vardo nepaklaus. – Jis išsišiepė matydamas merginos tokį veidą ir šiai dar linksmai nužvelgus kai jis bandė patvirtinti, kad jo Marija yra blogesnė už patį velnią. Jis pats jau keliskart ketino nusiimti gipsą kai Kamilė neleido, tačiau ji vis vien nepasitraukė nuo jo glaustydamasi ir išties vaikinas buvo laimingas, kad galėjo būti šalia merginos ir justi nuo jos kūno sklindančią šilumą. Kamilei atsitraukus ir dar ištiesus savo ranką prie jo užsimerkė jusdamas kaip ji sugniaužia ir galiausiai nueina nusimesti suknelės, pati klausė ar eis kur nors, o vaikinas tikrai nebūtų taip atsakęs, kad eis vos tik pastebėjęs ją. – Puiku, jei sulauksim rytojaus tikrai eisim pasivaikščiot. Žinau, kad tu taip padarysi, todėl galiu visai nesijaudint, žinoma tik su apsirengimu tada būna blogiau. – Linktelėjo galvele nusitraukdamas savo sunkų megztuką nuo pečių bei nužvelgdamas merginą, kuri dabar jau stovėjo priešais vaikiną ir šypsojosi. Tamsiaplaukei leidžiant jam prisitraukti ją arčiau ir priversti išsakyti žodžius kai matėsi, jog ji buvo patenkinta, kad pavyko išgauti norimą rezultatą ir vaikinas sureagavo pakankamai neramiai. Gabrielius parguldė ją ant lovos stebėdamas merginos veidą kai ši žvelgė tiesiai į akis, todėl visai neleido jai kalbėti. Už tokius darbelius dar galėtų baigtis blogiau, bet dabar tiesiog nieko nesakė apie tai, atsikeršys kada nors. Kami užkišus rankas už jo marškinėlių ir keliant juos į viršų vaikinukas tikrai būtų pasitraukęs kai tiesiog pasigirdo plyšimo garsas ir jis tik nutraukė juos nuo rankų ir numetė ant žemės negalėdamas patikėti tokiais dalykais... Kad ir turėjo kitų drabužių, bet kartais ji plėšydavo tai ko nereikdavo, o šiam tekdavo dūsauti kol ji pasakydavo, kad suras jam tokius pat. Merginai nusprendus numesti dar daugiau drabužių jis nieko nesakė kiek pasitraukdamas ir galiausiai atsitraukdamas kai ji sukando lūpą ir dar nužvelgė. Toks merginos žvilgsnis būdavo nesveikai gundantis, todėl Gabrielius tokiais atvejais sunkiai sugebėdavo ką nors pasakyti, o pasipriešinti, todėl teko atsigulti ant lovos, nes ji parvertė ir pasidėjo ranką patogiau, kad šios nereiktų. Likęs tik ant apatinių pasimuistė kai mergina atsisėdo bei pakėlė akis į ją dar nužvelgdamas merginos pirštus kurie švelniai lietėsi prie jo.
- Žinai, jos ne ribotos. Jos tiesiog nėra pakankamai išnaudojamos. Nesi, niekada nebūsi. Neleisiu taip elgtis. – Tačiau galiausiai iškvėpė orą kai mergina palinko prie jo ir pabučiavo į petį, o vėliau nusprendė nusileisti žemyn ką jis puikiai juto, nes kiekvienas prisilietimas paiko tarsi žymę. Jis visada keistai jausdavosi, tačiau iš kitos pusės buvo gera. Kamilei atsilošus nužvelgė ją taip pasimuistydamas, nes ji erzino savais veiksmais, todėl vaikinukas iškvėpė orą kai išgirdo jos klausimą ir pakreipė galvą.
- Taip, Kamile, aš dabar tiktai miego it norėčiau. – Kiek vyptelėdamas pasakė jusdamas, kad ši žaidžia su jo apatinių guma. Todėl nuleido akis žemyn suimdamas ją viena ranka ir prisitraukdamas prie savęs kam reikėjo lygybės, todėl gan greitai jos visai dailus liemenukas gulėjo ant žemės prie jo suplėšytų marškinių. Jis prisitraukė jos veidą prisiglausdamas prie lūpų ir pervesdamas per krūtinę kai galiausiai ją sugniaužė atsitraukdamas ir įkvėpdamas prigludo lūpomis žemyn, štai taip Kamilei leis eit miegoti.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : I live in my own little world. But its ok, they know me here.
CLAIM : Lindsey Morgan
PRANEŠIMAI : 3431

Camille Louisa Boucher
Don’t tell me the sky’s the limit when there are footprints on the moon.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kambarys 666   Kv. 11 27, 2014 2:08 am

Jie visada buvo truputį kitokie nei paprastos poros, tačiau Kamilei tai patiko. Ji nenorėjo nuobodaus nusivylusios namų šeimininkės gyvenimo, todėl dėjo visas pastangas, kad nepaskęstų rutinoje ir bent retkarčiais mėgindavo nustebinti Gabrielių, įduodama vaikams ilgą pirkinių sąrašą ir išsiųsdama į parduotuvę, kaip tik tuo metu, kai vyras grįždavo namo, kai pati vesdavosi jį į miegamąjį, nuspręsdama, kad dabar pats laikas parodyti, jog jai neužteko naktimis miegoti jo glėbyje, kai kartais turėdavo ir drąsesnių norų, kuriuos jis būtų galėjęs išpildyti. Aišku, pykčiai taip pat buvo visai nebloga taktika, nes tada jiedu visai nesidomėdavo juos supančia aplinka ir „taikydavosi“, kiekvienas aiškiai pareikšdamas savo palaikomą poziciją. Galbūt todėl jų ginčai ir nebuvo labai reti, kai abiems akivaizdžiai patiko tai, kuo viskas baigdavosi.
Mergina tikrai vertino vaikino pastangas rodyti jai dėmesį, žinodama, kad jis negali dažnai to daryti, nes būna užsiėmęs įvairiais darbais, ir būdavo visiškai patenkinta tuo, ką gaudavo, nė akimirką nepasijusdama nereikalinga. Gabrieliaus sugalvota vakarienė mieste, jai iki šiol keldavo šypseną ir versdavo jaustis laiminga, prisimenant tas emocijas, kurias sukėlė tas vakaras, vėl leisdamas suprasti, kad medžiotoja buvo visiškai priklausoma nuo savo mylimojo ir gręžiotis į kitus nebuvo jokios prasmės.
- Galbūt turėjai omenyje Mariją Magdaleną? Ji buvo labai nuodėminga moteris, o aš nė iš tolo tokios neprimenu. Nepadariau nieko blogo, kas priverstų trūnyti pragare. Aš angelas, net jei mano vardas nėra Gabrielius. – ji išsišiepė ir smiliumi virš galvos ore sau nusipiešė aureolę, nekaltai sumirksėdama akimis, kad iš tiesų primintų žavų, nekaltą angelą, o ne moterį, kuri niekada nepraleisdavo progos paerzinti savo vyro, parodydama daugiau nuogos odos, nei būtų reikėję tam tikromis aplinkybėmis. Kami gėdos jausmas turbūt pranyko tą pačią akimirką, kai pirmą kartą permiegojo su savo mokytoju, nusižengdama savo principams ir pasiduodama tik troškimui jausti jį šalia savęs ir visiškai ignoruodama būsimas tokio poelgio pasekmes ir nė kiek nesigailėdama dėl to, kad taip pasidavė. – O kodėl turėtume nesulaukti rytojaus? – mergina kilstelėjo vieną antakį, tačiau neišsakė jos galvoje dėl šio pareiškimo susiformavusių teorijų. – Puikiai moku tave nurengti ir aprengti, todėl prašyčiau nepriekaištauti, jei nenori, kad ir kita ranka būtų kaip nors suvaržyta. – rudaplaukė vyptelėjo, mąstydama, jog pakankamai lengvai sugebėtų pririšti vieną jo riešą prie lovos galvūgalio, kai kita buvo sugipsuota.
Kamilė klusniai atsigulė ant lovos, nesiruošdama ginčytis, kai pati to prisiprašė, tam tikra prasme neleisdama vaikinui palikti kambario, kai pamažu nusirenginėjo ir gundė jį prisidėti prie šio keisto, tačiau labai įdomaus žaidimo. Mergina glaudėsi prie jo lūpų, visai neketindama dabar būti labai švelni, kai norėjo Gabrieliaus ir nebijojo to parodyti, pati mesdama nereikalingus drabužius į šalį. Jai nebuvo gaila vaikino marškinėlių, kai turėjo tokių daugiau nei reikėjo, o jo naujoji žmona, deja, turėjo pernelyg aštrius nagus, kuriuos norėjo panaudoti būtent tokiems tikslams įvykdyti. Atsikračiusi ir kelnėmis, rudaplaukė galiausiai sugalvojo perversti jį ir dar labiau paerzinti Gabrielių dėl to, kad pats negalėjo taip elgtis, kai vienos rankos norint pergudrauti tokią moterį, galėjo nepakakti.
- Šiuo metu tu gali kažką daryti tik viena ranka, o maniškės abi yra laisvos ir gali tau pridaryti didelių nemalonumų. Jei labai norėčiau, galėčiau būti, tačiau tiesa yra ta, kad... man patinka būti silpnesnei už tave. Jausti kaip vyras pasiima valdžią į savo rankas, gali būti labai... – ji nutęsė ir primerkė akis, ieškodama tinkamų žodžių. – Patrauklu. – Kami išsišiepė, nuoširdžiai pagirdama vaikiną ir leisdama pasijusti geriau, nes taip ir reikėjo elgtis su mylimu žmogumi. Jam pasimuisčius, mergina ištiesė rankas ir uždėjo jam ant liemens, stipriau prispausdama prie lovos. – Nejudėk, Gabrieliau. – tyliai ištarė rudaplaukė ir sučiaupė lūpas, rimtai pažiūrėdama į jį ir bandydama bent žvilgsniu prikaustyti prie čiužinio.
- Taip ir maniau, kad mano mielasis labai pavargo po skrydžio, o dar tas gipsas. Turbūt vargšei Kamilei teks pačiai patenkinti savo poreikius. – ji atsiduso, atkišdama apatinę lūpą, kai vaikinas prisitraukė ją arčiau ir nutraukė liemenėlę, nuspręsdamas, kad dabar toks drabužis nereikalingas. Rudaplaukė palinko žemyn, atsakydama į bučinį ir puikiai jausdama, kaip jo pirštai nuklysta žemiau ir susigniaužia, priversdami ją spaustis prie Gabrieliaus lūpų dar aršiau nei anksčiau. Kamilė atsitraukė, atlošdama galvą, kai vaikino lūpos nuslydo žemyn, tačiau dabar jau nenorėjo ilgiau tempti, todėl truputį pasikėlusi, pagaliau nutraukė jo apatinius nuo kojų, numesdama juos ant grindų. Norėdamas ją geriau pasiekti, Gabrielius jau buvo beveik atsisėdęs, todėl mergina tik priglaudė delną prie jo pilvo ir lengvai stumtelėjo, priversdama atsiremti į lovos atlošą. Rudaplaukė tuo tarpu nulipo nuo lovos ir nusimetė savo paskutinį drabužį, vėl grįždama į tą pačią vietą ir pasidėdama delnus ant vaikino pečių. Kami lėtai nusileido žemyn, įsileisdama jį į savo kūną ir tvirčiau sugniauždama savo pirštus, kurie lietė Gabrieliaus odą. Mergina truputį pravėrė lūpas, tačiau tik atsiduso, pamažu imdama judėti ir pati pasiimdama tai, ko dabar troško.


Je n'ai jamais compris pourquoi certains me voyaient comme un Ange et d'autres comme le Diable en personne. Je ne suis pas tout l'un ou tout l'autre, mais un simple mélange des deux.
Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kambarys 666   Kv. 11 27, 2014 10:37 pm

Jei Gabrieliui būtų reikėję gyventų paprastą ir žmogišką gyvenimą su žmonių mergina jis galbūt būtų ėjęs iš proto, ji nebūtų sugebėjusi išlaikyti medžiotojo šalia savęs. Jis visada būdavo kažkoks kitoks. Žinoma pradžioje išvis reikėjo jį kaip sakoma prisijaukinti prie savęs, kad vaikinas pagaliau atkreiptų dėmesį į ją ir parodytų, kad ši reikalinga ne tik patenkinti poreikius, bet taip pat kad galima ir mylėti. Matydamas kaip ji surašo didelį pirkinių sąrašą, nesvarbu, kad pusės dalykų jiems nereikėjo jis kartais pakeldavo antakį nužvelgdamas kaip šiedu kitapus stalo susižvalgo, tačiau linkteli, kad to reikia, todėl po kiek laiko tik nužvelgdavo Kamilę, kuri ištiesdavo jam ranką suimdama pirštus ir nusivesdama. Iš dalies jam visai patikdavo, neturėdavo dėl ko skųstis. Žinoma, jų pykčius įvairiais atvejais ir vaikai pastebėdavo, todėl šie atrodydavo išsigandę, nes nebūdavo labai ramu, kadangi nei Gabrielius neketindavo nusileisti, nei Kamilė. Tačiau kažkas vis vien nusileisdavo nuspręsdamas, kad ir piktai atremti į šalia esančią sieną reikia bei parodyti, jog bent vienam iš jų būdavo per daug ir viskas eidavo per gerklę.
Gabrielius netgi pusiau miegantis gulėdamas lovoje pasisukdavo į ją bandydamas šnekėti kaip jai sekėsi, tačiau jei ji ko nors neatsakydavo žinodavo, jog atsisukusi jau nebeturės su kuo pasikalbėti, todėl jis kol ši bendraudavo kalbėdavosi žiūrėdamas į merginą. Arba ji tiesiog pakštelėdavo į nosiuką leisdama jam miegoti. Ta vakarienė buvo vienas iš nemiegojimų veiksmų ir todėl, jog jis norėjo, kad Kami nesijaustų tiesiog atstumta, nesvarbu, kad jie miegodavo kartu. Jam visada patikdavo kaip mergina parodydavo, kad jai nereikia nieko kito, kaip Gabrielius tiesiog žiūrėdavo į ją taip tarsi niekada gyvenime nieko kito jam nebūtų reikėję.
- Ne, aš neturėjau jos, kalbėjau apie Mergelę Mariją, kuri buvo visai ne nuodėminga. Juk tu panaši į ją labiau nei į nusidėjėlę Magdaleną. Išties tada ir aš negalėčiau eiti į pragarą, per daug geras. Matai, o aš vis dėlto esu Gabrielius, angelas. – Nusišypsojo nužvelgdamas jos piešiamą aureolę virš galvos ir įsikando į lūpą, kad nepradėtų juoktis iš tokių pokalbių. Žinoma ji niekada gyvenime jam neprimins angelo, kad ir ką darytų, tikriausiai ir nieko neatsimindamas pasižiūrėtų į merginą gan gašliu žvilgsniu, nors visai neturėtų taip daryti, tačiau... Jis buvo jis. Kami nusprendžiant, jog nieko nebus ir reikėjo eilinį kartą erzinti savo vyrą vaikinas tiesiog ją stebėjo. Išties iš pradžių jie nesiruošė į vienas kitą žiūrėti kaip nors kitaip, ką jau kalbėti, kad būtų įsivaizdavę šią akimirką kai jis stovėtų prieš ją su gipsuota ranka, o mergina tiesiog žvelgtų iš netoli pusnuogė. – Nežinau. – Gūžtelėjo pečiais nusijuokdamas ir nužvelgdamas ją. Per daug trikdė mintis, jog sugebėtų atsiminti apie ką galvojo prieš tai pasakydamas. – Tai faktas, bet pirmas variantas tave visada per daug traukia. Aš tai visai ne prieš, netgi būtų įdomu pasižiūrėti tavo galimybes. – Šyptelėjo žinodamas, kad būtent apie tai ir galvojo jo gudruolė žmona.
Nebuvo kitaip galima įsivaizduoti, jog vaikinas jos nepasiguldytų kai ši pati prisiprašė tokių dalykų. Tačiau tas žaidimas savotiškai gundė jį prisidėti ir pasižiūrėti ką Kamilė galėjo pasiūlyti šiuo atveju kai viskas sukosi pakankamai įdomia linkme, o pabandyti tokių dalykų toks padaras kaip Gabrielius tikrai negalėjo praleisti. Mergina jį visada per daug žavėdavo, jos drąsumas buvo viena iš gerųjų savybių ir tai, kad visada parodydavo savo norus bei nusimesdavo drabužius apsimesdama, kad taip visai nebando atkreipti savo vyro dėmesio. Kami nebuvo jų gaila, o va vaikinui tai buvo... Jis visada norėdavo savo drabužius išlaikyti kaip ir sveikus, tačiau retai taip pavykdavo. Netekus kelnių jis tik pasižiūrėjo į merginą. Žinojo, jog jei būtų norėjęs parvestų ją, tačiau šiuo atveju bijojo, kad ranka gali atsidurti ir netyčia po ja, o kai ši dar buvo tokia... Šį kartą galimybės buvo bent jau trupučiuką ribotos, tačiau šiuo atveju Gabrielius žinojo, jog Kamilė jei norės sugalvos visko ko tik galima. Ji buvo gabi moteris, kuri sugalvodavo pakankamai įdomių dalykų.
- Viena ranka ne problema, galėsiu eiti medžioti ar ne? – Paerzindamas kilstelėjo antakį ir nusijuokė palinguodamas galvele ir aiškiai erzindamas merginą, nes reikėjo bent palaukti kol ranka sugis, šiaip būdamas čia visai neketino, kur nors eiti su tokiais tikslais. – O Dieve mano, visas gyvenimas vien tik melas, kaip aš taip galėjau viskuo tuo tikėti tiek metų... – Jis pavartė akis girdėdamas, kad mergina taip sako, tačiau šiuo atveju turėjo savo nuomonę. Girdėdamas apie tai, jog buvimas stipresniu padaro viską patraukliu vaikinas nusišypsojo kiek gūžtelėdamas petukais taip lyg pritardamas. Kamilė geras žmogus kai to norėdavo. Jai nusprendus, kad jis turi būti ramus ir gulėti ant lovos bei paspaudus ranka pakėlė akis į merginą papurtydamas galvą. – Negaliu, tai neįmanoma. – Sumurmėjo patempdamas lūpą ir nuleisdamas akis žemyn prie jos rankos kai ši vis dar laikė jį neleisdama muistytis.
- Taip, tu visiškai teisi, reikia mesti šitą moterį nuo savęs ir eiti miegoti... Žinai visas tas reikalas skamba varginančiai. Taip, vargšė mano žmona turės pasinaudoti rankomis. – Pasakė tyliai atsidusdamas, kadangi jis visai nebuvo pajėgus ką nors padaryti. Tačiau kalbos liko kalbomis ir šis numetė jos vieną iš drabužių. Gabrielius visai nenorėjo jos paleisti, bent jau šiąnakt tikrai ne, todėl prisitraukė arčiau savęs gniauždamas ir neduodamas atsitraukti kai Kamilė pati suprato, kad nieko nebus. Todėl jai pasitraukus ir palikus be drabužių vaikinukas kiek loštelėjo galvą įkvėpdamas oro bei užsimerkdamas. Merginai sugrįžus atgal ir parodžius, kad reikia taip sėdėti visai nesipriešino atsiremdamas į atlošą bei nužvelgdamas kaip krenta paskutinis drabužis. Jis šyptelėjo pasitaisydamas patogiau ir pasidėdamas rankas ant parėjusios merginos liemens. Kamilei nusileidus žemyn jis užsimerkė kuriam laikui skaudžiai įsikąsdamas į lūpą ir atsidusdamas kai turėjo ją paleisti. Galiausiai šį kartą jis prisitaikė prie jos ir padėdamas sugniaužė jos kojas kai mergina lėtai atsidususi pagaliau gavo ko norėjo, todėl jis suėmė jos veidą priglausdamas lūpas prie jos ir pasiguldydamas šalia apklojo juos abu užsimerkdamas, nes kvėpavimas buvo pakankamai gilus bei sunkus. Gabrielius pasuko veidą link jos pusės. – Meile, meile... Niekada nesuprasiu kada taip giliai įklimpau... – Sumurmėjo pakštelėdamas jai į nosiuką ir sugniauždamas sveikąją ranką taip prisitraukdamas ją arčiau savęs.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : I live in my own little world. But its ok, they know me here.
CLAIM : Lindsey Morgan
PRANEŠIMAI : 3431

Camille Louisa Boucher
Don’t tell me the sky’s the limit when there are footprints on the moon.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kambarys 666   Pen. 11 28, 2014 8:31 pm

Kamilė iš tiesų niekada nesigailėjo dėl to, kad savo širdį atidavė medžiotojui, kuris pačioje pradžioje net nežinojo kaip su ja elgtis. Tai neturėjo jokios reikšmės, nes laikui bėgant Gabrielius pasidarė tokiu mylinčiu ir rūpestingu vyru, kokio merginai ir reikėjo, todėl priekaištauti jam dėl praeities, kai nebūdavo su ja švelnus ir po vienos nakties atsiribodavo siena, nebuvo prasmės, nes dabar medžiotoja turėjo viską, ką norėjo ir netgi daugiau. Taip, jų nuomonės dažnai išsiskirdavo, o ginčai galėdavo kilti vos per kelias sekundes, bet tai buvo svarbi santykių dalis, kuri leisdavo patikrinti, ar viskas iš tikrųjų yra taip stipru, kaip jie galvojo, ir tai visada pasitvirtindavo, kai vienas arba kitas turėdavo užsičiaupti ir nugara prisispausti prie sienos, griežiant dantimis ir žiūrėti į mylimojo veidą, pagaliau išrėžiant, kad sutinka ir daugiau neketina ginčytis. Pamačiusi tokią konflikto pabaigą, Aurora dažniausiai pavartydavo akis ir ir giliai atsidususi išeidavo iš kambario, o Kami pagaliau nusišypsodavo ir priglusdavo prie Gabrieliaus, visiškai nusiramindama ir džiaugdamasi tik tuo, jog nepaisant sunkių charakterių, jie sugebėdavo rasti kompromisą ir likti kartu, net jei kartais tai tikrai nebūdavo lengva.
Aišku, taip nenutikdavo tada, kai vaikinas grįždavo iš darbo ir būdavo per daug pavargęs, kad dėl ko nors priekaištautų, vos ne iškart eidamas į lovą ir klausydamasis kaip mergina pasakoja apie savo dieną, kol žydros akys pagaliau nesugebėdavo sutelkti dėmesio ir užsimerkdavo, palikdamos ją kalbėti su savimi. Neišgirdusi jo atsakymo, dažniausiai rudaplaukė tik šyptelėdavo ir atsidusdavo, suprasdama, kad dienos pabaigoje jis jau neturi tiek daug jėgų, kaip ryte, todėl visada meiliai apsikabindavo Gabrielių ir miegodavo šalia, brangindama tas retas akimirkas, kai jie galėdavo nieko netrukdomi būti kartu.
- Ak, atleisk, bet aš nelabai domiuosi Biblijoje aprašytomis legendomis. Nors visai nesistebiu, kad tu, kaip būsimas kunigas, tai puikiai išmanai. Žinoma, abu keliausim į dangų, kurį laiką būsim geri ir paisysim taisyklių, o paskui kažką iškrėsim ir net nepastebėsim, kaip atsidursim prie pragaro liepsnų. – ji šyptelėjo, linksmai nužvelgdama vaikiną. – Sakai, angelas? Tai kodėl nematau tavo sparnų, brangusis? – Kami išsišiepė, puikiai žinodama, kad iš tiesų nei vienas iš jų negalėtų vadintis geru parapijiečiu, kai jie nesilankė bažnyčioje ir ilgą laiką gyveno „nuodėmėje“, kas garantuotai užtikrino jiedviem karštas vietas pragare. Išvydusi kaip vaikinas žiūri į ją ir, rodos, net neprisimena jų ankstesnio pokalbio, mergina nusišypsojo, atvirai mėgaudamasi tuo, kad labai panorėjusi, galėjo daryti jam tokią didelę įtaką. – Nieko negaliu padaryti, nes tavo nuogas kūnas mane traukia daug labiau nei tada, kai būna aprengtas pačiais gražiausiais drabužiais. Mano galimybės? Bet juk tu jau viską kuo puikiausiai žinai, Gabrieliau. Daugybę kartų turėjai progą pamatyti kaip elgiuosi, kai nusprendžiu perimti valdžią į savo rankas. Visos mano gudrybės tau turėtų atrodyti nuobodžios ir nevertos dėmesio. – ji patempė lūpą ir atsiduso, suvokdama, kad per tiek metų viskas jau seniai turėjo tapti įprasta ir kelti nuobodulį, tačiau kažkokiu būdu, net turėdami vaikų ir retai rasdami laisvą valandėlę, jie vis dar jaudino vienas kitą ir mokėdavo nustebinti, kai to mažiausiai tikėdavosi.
Iš tiesų mergina nemanė, kad vos tik nusigavusi iki viešbučio, ims nusirenginėti ir erzinti vaikiną, tačiau, kai ir dažniausiai, tokie norai užklupdavo netikėtai ir Kamilė nebūtų buvusi Kamilė jei nebūtų bent pabandžiusi šiąnakt ne pagal paskirti panaudoti jų naują viešbučio lovą ir parodyti, kad Gabrieliui tikrai nepakaks vienos rankos, norint suvaldyti savo naująją žmoną, kai ji galėjo būti labai gudri ir visai nesunkiai priversti norėti jos labiau nei kada nors anksčiau.
- Ne, dabar mažiausiai mėnesį galėsi tik svajoti apie medžioklę, nes neišleisiu tavęs iš akių. Jei labai reikės, esu pasiryžusi net kur nors tave prirakinti, kad nesijudintum iš vietos ir pamirštum apie tokius dalykus. – išrėžė rudaplaukė ir šyptelėjusi, pakštelėjo jam į skruostą. Ne, medžiotoja nesuprato tokių juokelių. – Tik jau nereikia. Pats žinai, kad tai tik dalis tiesos ir aš nė kiek ne mažiau už tave mėgstu parodyti savo valdžią. – ji nusijuokė, matydama kaip vaikinas varto akis ir papurtė galvą, negalėdama patikėti, kad jis taip elgiasi. Merginai nepatiko Gabrieliaus muistymasis, todėl ji turėjo garsiai paliepti nustoti, jog galėtų bent truputį susikaupti. – Įmanoma, mielasis. Pasistenk būti kantresnis, viskas ateis savu laiku. – Kami išsišiepė ir linksmai jį nužvelgė, vis dar spausdama vaikiną prie lovos ir neleisdama daryti jokių staigių judesių.
- Būtent, pagaliau teisingas sprendimas iš mano vyro lūpų. Tau reikia poilsio, o nedora žmona taip kankina... juk taip negalima. Mmm, žinai, ji galėtų taip padaryti. Atsigultų šalia ir leistų viską stebėti, tada būtų įdomu pamatyti kaip tu miegotum. – jie pakankamai dažnai kalbėdavo vieną, o darydavo kitą, taip erzindami vienas kitą, tačiau rudaplaukei tai patiko, nes kartais nutikdavo labai įdomių, netikėtų dalykų, kurie priversdavo plačiai šypsotis. Vis daugiau drabužių krito į šalį, todėl mergina darėsi nekantresnė, visai nenorėdama tempti gumą iki begalybės, kai abu tiksliai žinojo, kuo viskas pasibaigs. Likusi nuoga, rudaplaukė grįžo prie Gabrieliaus ir trumpam priglaudė lūpas prie jo kaktos, pradėdama viską ir jausdama, kaip vaikinas prisitaiko ir spusteli jos kojas, todėl nesistengė labai kankinti ir stengėsi daryti švelnius, lėtus judesius, galiausiai pasiekdama trokštamą akimirką. Šį kartą Kamilė garsiai nedemonstravo savo balso galimybių, visai nenorėdama, kad ų kaimynai kažką girdėtų, kai tai priklausė tik jos vyrui. Mergina atsakė į jo bučinį, o tada atsigulė šalia, vis dar gniauždama Gabrielių savo glėbyje, kol mėgino nuraminti savo gerokai pagreitėjusį kvėpavimą. Rudaplaukė šyptelėjo ir ištiesė vienos rankos pirštus, perbraukdama per jo skruostą ir žiūrėjo į lūpas, klausydamasi žodžių ir galvodama apie teisingą atsakymą. – Labai paprasta... kai supratai, kad aš galiu tau suteikti jaukius namus, visada šiltą lovą ir meilę, kurios galbūt tau visada trūko, net jei ir nenorėjai to sau pripažinti. Aš tiesiog žinau, ko tau reikia, mielasis, nes pažįstu tave ir myliu labiau už viską šiame pasaulyje. – ji sumurmėjo, kitos rankos pirštais glostydama jo nugarą ir žvelgdama į mylimojo akis. – Beje, kaip į naujienas reagavo Aurora? Ar tu jai nepasakei? – Kami pati paprašė pranešti dukrai apie jų išvykimą, tačiau miegojo, kai vaikinas jai rašė, todėl nieko apie tai nežinojo. Mergina dar nesijautė labai mieguista, dėl to visai norėjo truputį pasikalbėti.


Je n'ai jamais compris pourquoi certains me voyaient comme un Ange et d'autres comme le Diable en personne. Je ne suis pas tout l'un ou tout l'autre, mais un simple mélange des deux.
Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kambarys 666   Št. 11 29, 2014 1:12 am

Gabrielius galbūt iš pradžių būtų dar kitaip į viską žiūrėjęs. Galbūt jei taip būtų nutikę kažkam kitam ir tikrai pasižiūrėtų kaip į durnus, kadangi viskas nutiko kažkaip... Netikrai, bet kadangi dabar jis buvo šios istorijos dalis, todėl negalėjo būti toks kaip pradžioje kai iš dalies Kamilė jam buvo tolimas objektas ir ji jis bandydavo atsitverti nuo jos didele siena, lyg tai padėtų pabėgti nuo vaikiną užklupusio skausmo. Jis nežinojo, kad Kamilė galėtų padėti jam, daug geriau nei laikas, vaistai, medžioklė ar bandymas pabėgti nuo paties savęs. Jiems netgi nebuvo keista taip susirieti prie vaikų kai abu atrodo būtų išėję iš namų, tačiau pasiduodavo sugrieždami dantimis ir dar taip pykdami... Aurorai pastebėjus, kad šie ramesni ji išeidavo dūsaudama, bet nieko daugiau nesakydama. Tikriausiai tas kompromiso radimas pasirodydavo pakankamai malonus kai šie dar ir susitardavo kas būdavo jiems pakankamai retas atvejis kai ginčą pasilikdavo dar ir kitam kartui nuspręsdami užsiimti ir dar sava veikla bei pasipykti dar ir vakare kai ginčas vėl prasidėdavo daugmaž iš naujo, nes nusileisti nenorėdavo nei vienas.
Ilgai dirbdamas Gabrielius būdavo pakankamai pavargęs, nesvarbu, kad jis yra ne tik žmogus, tačiau visa tai taip pat vargindavo ir mišrūną. Jis tikrai nuoširdžiai klausydavosi bandydamas viską išgirsti ir šypsodamasis, kai tiesiog mergina galvodama ką turėtų dar pridurti pasižiūrėdavo, kad jau suprasdavo, jog nėra su kuo kalbėtis. Jam patikdavo taip glaustis prie merginos kai atsikėlęs pamatydavo, kad ši taip apsikabinusi jį, jog kartais tiesiog nenorėdavo keltis, o mieliau liktų spaudžiamas jos... Tačiau retai atvejais galėdavo taip likti neturėdamas pakilti iš lovos...
- Nes tu esi nusidėjėlė. Aš tau sakiau, kad tokios kaip tu nežino kas yra Biblija, tikriausiai ir paėmus į rankas jas nudegtum už tai, kad dar ir meluoju, nes Dievas teigė, kad nekalbėtum netiesos, meile, ai dar kad nekankintum savo vyro. Ne, tu būsi ten, o mane pasiims į dangų, per daug šventas esu. – Palinksėjo toliau jai bandydamas išaiškinti visas savo tiesas. – Pats pačiausias angelas. Nes... Žmonės nemato angelų sparnų... Negi nežinojai? – Kilstelėjo antakiuką pasakydamas pakankamai rimta mina, galbūt tikrai jo sparnų niekas negalėjo pamatyti, nes jie žemės gyventojai, o mergina besiliesdama neužčiuopdavo. Kamilei taip nusišypsojus, jog vaikinas neprisiminė apie ką kalbėjo prieš tai. Jis tiesiog nebuvo susitelkęs ties dalykais, kai dabar visai kitkuo užsiėmė. – Hm? – Pakėlė akis į ją ir paklausė kadangi iš dalies nesiklausė ką mergina sakė, todėl pakankamai meiliai šyptelėjo nuleisdamas galvą atgal ir ją nužiūrinėdamas. – Žinau, tačiau galbūt man nesant namie nusprendei kažką paveikti, tarkim pasikvietei kokį santechniką arbaaa pasižiūrėjai įdomų filmą. Išties kartais tai žavi, galiu pasižiūrėt kaip bandai pasigauti žvilgsnį, kuris ir taip visada priešais. Taip, bet kažkaip vis dar neatsibodo... Galbūt pripratau, kad turiu tokią galimybę kaskart norėdamas išnaudoti tavo galimybes. – Jis šyptelėjo pasakydamas savo nuomonę apie tai, tačiau žinoma, kad kažkiek buvo aišku ko mergina siekia, tačiau ji visada puikiai galėdavo ir jį pagauti visai nepasiruošusį ir dar galvojantį apie visai ką kitą, todėl vaikinukas būdavo tikrai nustebęs ir suklapsėdavo akimis kaip kokia blondinė kai ją užtiktų darančią kažką protingo.
Gabrielius išvis stengėsi negalvoti, kad galima vos atėjus mesti drabužius žemyn ir gultis į lovą, nors jis galbūt jautėsi kiek pavargęs nuo viso reikalo, kad šie buvo nusprendę keliauti, plius dar ta ranka, jam tiesiog imdavo nervas, kad negali pasinaudoti abiem savo rankom, todėl ir šis nervindavosi kai Kamilė tiesiog parodydavo jam, kad nėra ko. Todėl ir dabar jis norėjo pridėti ranką prie jos, tačiau vos ją sulenkęs pajusdavo, kad rodos vis dar duria.
- Nesvaik. Mėnesį jai matai... Aš pasižiūrėsiu kaip tu tai padarysi. Jei reiks aš lipsiu sienom, patikėk aš galiu. Netikiu, kad sugebėsi taip padaryti. Nesinori tikėt. – Jis papurtė galvą gaudamas pakštelėjimą. Ką jau padarysi, kad mergina neturėjo humoro jausmo. – Reikia. Žinau, kad dažnai taip būna, o susitarti mums gali būti pakankamai sunku. – Pasakė išsišiepdamas ir šiai papurčius galvą suėmė jos veidą pabučkindamas į lūpas bei nusišypsodamas, lyg jis nebūtų nieko daręs. Juk vaikinas nenorėjo būti ramus ir visai netgi negalėjo toks būti kai ši taip arti. – Man ne. Neturiu nei kantrybės, nei kantrumo laukti kažko. Viskas turi būti dabar. – Patempė lūpą papurtydamas galvą ir galiausiai nustodamas muistytis, todėl kad Kami pirštai laikė jį ramesnį neleidžiant pasijudint.
- Taip, kai retai jis ką nors pasako teisingai, nes nu žinai... Taip, sulaužyta ranka atsiliepia ne į gerą... Visiškai... Eik sau tokiu atveju, man visai nesinori... Kažkaip neimtų miegas, geriau ne... – Jis patempė lūpą pasakydamas, kad jam tai visai nebūtų priimti kai ši žaistų su savo rankom kai šis visai šalia, norėdama būtų galėjusi net paliesti. Šis vis dar negalėjo patikėti, jog tai nuskambėjo iš jų abiejų, todėl vaikinukas tyliai atsiduso užsimerkdamas. Matydamas, kad jo Marija darosi vis nekantresnė ir pati nesugeba išbūti rami sėdėdama prie savo naujojo vyro, todėl Gabrielius užsimerkė kai šios lūpos prigludo prie kaktos. Tokios akimirkos parodydavo, kad jie abu tokie mieli, netgi tokiomis akimirkomis žinojo, kad viskas bus gerai. Nesvarbu ar jo ranka sulaužyta ar už lango siaustų kokia nors audra, dabar jie abu buvo vienas kito. Merginai taip gražiai elgiantis šis negalėjo nesižavėti ja. Nežinojo kodėl... Neklausė savęs, bet jis ją mylėjo. Atsigulus šalia apkabino priglausdamas lūpas prie jos kaktos ir visai nelaukdamas atsakymo į savo pasakytą teiginį. – Tikriausiai taip ir yra. – Pritarė neketindamas ginčytis su mergina apie tai, kodėl jis pasiliko su ja kai tikrai būtų galėjęs į viską žiūrėti pro pirštus ir visai nekreipti dėmesio į tai, kad Kami bandė. Jai pasakius, kad myli tvirčiau sugniaužė ranką užsimerkdamas. Nuostabiausia moteris pasaulyje, kuri valdė ne tik mintis, bet vertė ir kūną savavališkai ją spausti prie savęs. – Parašiau, iš pradžių ji nepatikėjo, paskui kaip visada jei būtų mama būtų manim nusivylusi... Tačiau sakė, kad už mus išgers su Armandu šampano. Ji džiaugiasi. – Šyptelėjo vaikinas pakštelėdamas jai į pakaušį ir pasitaisydamas, kad jam būtų patogiau ranką pasidėti, todėl galiausiai nuslydo atsiguldamas ant pagalvės ir pasiguldydamas merginą šalia savęs pasisuko į ją. – Nors tas vaikas tikrai per daug panašus į mus, ji sakė, kad jei Armandas užstatytų jai vaiką ar ji galėtų tekėti už jo. Kartais pagalvoju, kad jie per greitai suaugo. – Gabrielius tyliai atsiduso.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : I live in my own little world. But its ok, they know me here.
CLAIM : Lindsey Morgan
PRANEŠIMAI : 3431

Camille Louisa Boucher
Don’t tell me the sky’s the limit when there are footprints on the moon.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kambarys 666   Sk. 11 30, 2014 1:21 am

- Ne, tiesiog skaitau rimtesnę literatūrą, o ne keistus išvedžiojimus apie Dievą, kuris, mano manymu, net neegzistuoja. Sakai, nudegčiau, paėmusi tokį daiktą į rankas? Hmm, nemanau, nes ne taip jau dažnai nuklystu į blogąją pusę. Visada sakau tiesą, o kad kankinčiau savo vyrą... ne, aš niekada taip negalėčiau. –ji išpūtė akis ir papurtė galvą, atmesdama medžiotojo sukurtą teoriją. – Tu? Šventas? Niekada negalėčiau tuo patikėti, kai žinau apie tave tokių dalykų... Na, bet nieko, aš dar turiu laiko, spėsiu tave nusitempti į tamsą. – Kamilė šyptelėjo, klausydamasi kaip jis kalba apie sparnus ir bandydama suvokti, kodėl jie apskritai aptarinėja tokias temas. – Bet juk aš nesu žmogus, todėl pagal viską turėčiau juos matyti. – mergina palenkė galvą į šalį ir pažvelgė jam už nugaros lyg ieškodama ten plazdančių sparnų. Ji atsiduso, neradusi nieko panašaus ir palinko arčiau, priglusdama prie vaikino ausies. – Nors visai neprieštaraučiau, jei per Helouvyną vadintum angelą. Aš, žinoma, būčiau demonas, o paskui lovoje galėtume išsiaiškinti, ar iš tiesų gėris visada laimi prieš blogį. – sumurmėjo rudaplaukė ir pakštelėjo jam į skruostą, atsitraukdama truputį tolėliau. Gabrieliui neišgirdus, kas buvo pasakyta apie pasivaikščiojimą, Kami tik nusijuokė ir papurtė galvą. – Nepasakiau nieko, ko negalėtume aptarti ryte. – ji gūžtelėjo pečiais ir išsišiepė, mėgaudamasi tuo, kad galėjo būti toks puikus dėmesio nukreipimo objektas. – Santechnikai manęs netraukia, bet elektrikai... jie būna visai nieko. O tokie filmai apie kuriuos tu kalbi, tikrai gali būti labai įdomūs. Keista, kad dar niekas neužklupo manęs, rašantis, ką galėčiau padaryti ir ko niekada nenorėčiau patirti. – mergina vyptelėjo, nužvelgdama vaikiną ir svarstydama, ar jis tuo patikės, kai žinojo, kad ji turi daug laiko ir gali veikti, ką tik nori. – Neatsiprašinėsiu, kad į tave žiūriu, nes... turiu tokią teisę. Ir aš ne visada tau nusileidžiu, kartais moku pasakyti ir „ne“. – rudaplaukė nusijuokė, negalėdama patikėti, kad Gabrielius išdrįso taip ją šmeižti, sakydamas, jog medžiotoja per dažnai žiūri į jį, visada trokšdama kažko daugiau. Kamilė mokėdavo nustebinti ir kartais pasinaudodavo ta savybe, kai būdavo pasiilgusi vaikino artumo ir iš tiesų parodydavo savo galimybes, džiaugdamasi tuo, kad dažniausiai jos pastangos pasiteisindavo.
Dabar mergina truputį abejojo prieš pradėdama viską, nes žinojo, jog jos vyrą erzina vis dar gipse įstrigusi ranka, todėl buvo pasirengusi bet kurią akimirką pasitraukti ir leisti jam ilsėti, tačiau matydama Gabrieliaus žvilgsnį ir jausdama jo rankas prie savęs, ji suprato, kad tikriausiai šį kartą to neprireiks. Rudaplaukei ir pačiai nelabai patiko toks jo suvaržymas, tačiau pats vaikinas buvo kaltas dėl to, kad išėjo medžioti, nepaklausydamas jos patarimo ir susižalodamas taip, jog prireikė medikų pagalbos.
- Pasakiau, kad mėnesį, reiškia, taip ir bus. Nebandyk ginčytis šiuo klausimu, nes taikymasis tikrai nesibaigs lovoje. O kaip tave nuo to atbaidyti, aš tikrai rasiu, gali dėl to nesijaudinti. Po galais, jei reikės, užsirakinsiu su tavimi rūsyje ir niekur neišleisiu. – ji ištarė su rimta išraiška veide, parodydama, kad visai nebijotų taip pasielgti, jei tik susiklostytų atitinkamos aplinkybės. – Abu esam užsispyrę ir nepakenčiami medžiotojai, kurie mėgsta įrodinėti savo tiesas. – Kami išsišiepė ir norėjo papurtyti galvą, kai Gabrielius suėmė jos veidą ir privertė trumpam prisiglausti prie lūpų, kad nusiramintų. Mergina atsakė į bučinį ir atsitraukė, primerktomis akimis nužvelgdama jo nekaltą šypseną ir pavartydama akis, nes toks elgesys buvo labai būdingas jos mylimam vyrui. – Bet juk daug smagiau būna, kai neskubam. Leisk man dar pažaisti, mielasis. – rudaplaukė atkišo apatinę lūpą ir pažvelgė į jį, truputį atleisdama vaikiną laikančius pirštus ir tikėdamasi, kad vaikinas nesugalvos pajudėti.
- Žinau, jam daug labiau patinka skleisti klaidingą informaciją... Vėliau galėsi už tai atsigriebti ir parodyti, kokios iš tiesų yra tavo galimybės... Ak, tu nenori? O gaila, man visai patiktų pamatyti tavo veido išraišką, kai taip elgčiausi. – ji išsišiepė, jau galėdama įsivaizduoti tokią situaciją ir į siaurą liniją suspaustas Gabrieliaus lūpas, aiškiai reiškiant savo piktumą. Kamilė visai nenorėjo delsti, todėl neilgai trukus jau glaudėsi šalia, parodydama, kad ne visada turi grubiai viską pasiimti, kai galėjo būti švelni ir atsargi. Mergina trumpam užmerkė akis, atsiguldama šalia vaikino, kol glaudė jį šalia savęs, klausydamasi dėl oro stokos nelabai tvirto vyriško balso. – Arba tau tiesiog patiko su manimi miegoti, todėl visai nenorėjai manęs paleisti. – medžiotoja nusijuokė, dabar visai nenorėdama diskutuoti, kodėl jie pamilo vienas kitą, nes... taip paprasčiausiai nutiko, o to priežastys nebuvo tokios svarbios. Rudaplaukė tvirčiau apsiglėbė Gabrielių ir priglaudė lūpas prie jo peties, šypsodamasi, kai išgirdo apie Auroros reakciją. – Mes daug kartų sakėm, kad to nedarysim, todėl nesistebiu, jog ji nepatikėjo... Neturiu kuo nusivilti, kai dabar esu teisiška susaistyta su mylimu vyru. Aš tikiuosi, kad jie nepadaugins šampano... Visai nenoriu laikraštyje perskaityti apie Aliaskoje nutikusią keistą nelaimę. – Kami nusijuokė ir vienos rankos pirštais glostė jo plaukus, vis dar nenustodama šypsotis, kai jie pagaliau normaliai atsigulė, bet niekaip nepaleido vienas kito iš savo glėbio. – Žinau, mane kartais tai labai erzina... Ji rimtai taip sakė? Dieve, kas iš jos išaugo... Tegul svajoja toliau, nes aš visai nenoriu anūkų bent artimiausius dešimt metų. Močiutė... Taip baisiai skamba. – mergina atsiduso ir įsikniaubė Gabrieliui į krūtinę, taip bandydama pasislėpti, nes tokie dukros pareiškimai tikrai jos nedžiugino. Rudaplaukė vis dar neatmerkė akių, tačiau nemiegojo, norėdama išklausyti vaikiną, net jei ir jautėsi pavargusi.


Je n'ai jamais compris pourquoi certains me voyaient comme un Ange et d'autres comme le Diable en personne. Je ne suis pas tout l'un ou tout l'autre, mais un simple mélange des deux.
Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kambarys 666   Pen. 12 05, 2014 1:27 am

- Ne, tu neskaitai, tu užsiimi trumpų romanų apie meilę skaitymu. – Jis taip nieko net nenumanydamas šovė, todėl išsišiepė parodydamas, kad visa tai nėra netgi tikra. – Tu netiki Dievu? Ir jo nėra? Mano gyvenime tikrai vien tik melas... Žinoma, kad nudegtum Marija. Bet... Ha, pripažinai, jog nuklysti. O tai reiškia, kad tai ne į gerą. Ne, tu kankini mane... – Patempė lūpą pasižiūrėdamas į merginą pakankamai ramiu žvilgsniu ir tyliai išpūsdamas orą. – Taip, aš šventas Nieko tu nežinai ir netgi negali šantažuoti, todėl ššš. Awww, nežinau, tokį dorovingumą sunku palaužti, meile. – Palingavo galvele šyptelėdamas ir pasižiūrėdamas į merginą kai ji palenkė galvą patikrindama. – Tu nepakankamai šventa, kad sugebėtum pamatyti, kad ir nesi žmogus. – Tiksliai pareiškė savo išvestas teorijas. Kamilė pati norėjo sužinoti, todėl jis išplėtė akeles kai ši palinko link jo ir pasakė, kad neprieštarautų, todėl dar ir delnu prisidengė burną žiūrėdamas į ją. – Kamile... Kaip tu taip drįsti kalbėti, nusidėjėle? Ir visi žinom, kad gėris visada laimi. – Jis išsišiepė pritardamas pats sau. Kas gi daugiau galėtų paskatinti jei ne savas paskatinimas. Šiai atsitraukus linksmai šypsojosi.
Jis pats suprato, kad imtis veiksmų, kurie iš dalies erzino ir dar galėjo pakenkti nebuvo pats geriausias sugalvotas dalykas, bet pats nusprendė, jog taip bus geriau, netgi jei ranka buvo patraukta į šoną, jis gabus ir turėdamas tik vieną ranką. Jam mažai kada reikdavo kažkokių kitokių priemonių norint patraukti Kami į savo pusę. Ji visada buvo ir bus jo mergaičiukė, o visi tie suvaržymai buvo jo pačio kaltė. Nors dėl jos ir abu turėjo galimybę atvykti čia bei pailsėti nuo darbo. Iš vienos pusės pliusas ir tai, jog jo ranka bus laisva gan greitai ir kitos dienos bus tiesiog galimybė praleisti laiką su savo žmona, čia kaip medaus mėnesis.
- Tu man kažkaip pradėjai nelabai patikt... – Aiškiai ją erzino, tačiau vis vien šypsojosi laikydamas šalia savęs, nes mergina buvo ta, kurios ja reikėjo. – Aš tyliu, o gal? Juk visai smagu susitaikyti ten. Rūsyje? Ten yra vyno, galima bus gerti? – Paklausė svarstydamas labai rimtai alternatyvas ką jis turėtų veikti užsidaręs su Kami rūsyje, todėl dar kiek pridėjo pirštus prie smakro galvodamas kaip turėtų būti. – Geriausia tai, kad jis puikiai žinojo, jog ji taip padarytų. Vieną kartą jau turėjo būti prirakintas viena ranka prie lovos ir negalėdamas išeiti medžioti. Tačiau Aurorai mažutei lakstant po namus sugebėjo gauti raktą ir atsirakinti kai ji nelabai suprato kas buvo. – Galbūt taip ir yra, aš nežinau... – Nusišypsojo.
Gulėdamas su mergina lovoje ir gniauždamas ją šalia savęs ir nuspręsdamas, kad reikėjo pasakyti tai ką galvojo. Nors ir balsas nebuvo pakankamai tvirtas, kad pasakytų tai kas atėjo į galvą.
- Arba šis variantas, nežinau, aš dar niekada kai galvojau nepriėjau tikslaus varianto. – Tarstelėjo nuspręsdamas daugiau nieko apie tai nesakyti, nes jie tiesiog vienas kitą mylėjo, dabar jau ir taip kaip reikėjo tikrai. Merginai apsiglėbus pasislinko arčiau ir pasitaisė kiek patogiau pakštelėdamas jai į pakaušį. – Ji per daug to norėjo, išties nesuprantu koks skirtumas ar taip, ar taip, juk mes vis vien tą patį jausim, tik, kad turėsim vieną pavardę. Dėl to aš irgi ti... Dieve mano. Jie ten ne tik šampano rastų, nuoširdžiai tikiuosi, jog nėjo per butą ieškodami kažko neaiškaus. – Gabrielius pasakė išpūsdamas orą ir papurtydamas galvą. Juk ten gyveno visai kitas Gabrielius, visiškai nepanašus į šį. – Ai dar buvo klaususi apie tai kaip mes... Ta prasme kaip susipažinom ir suėjom kartu. Jei taip galima pasakyti. – Paaiškino ir nuleido akis užsimerkdamas kai ši nusprendė pervesti per jo plaukus. – Taip, visiškai rimtai. Žinoma, todėl pasakiau, kad ji gaus ne vaiką, o brolį, nusigando vaikiukas. – Nusijuokė ir linktelėjo. – Aš irgi taip pasakiau, todėl sakė dar palauks. – Nusijuokė žinodamas, kad tas jausmas tikrai pakankamai keistas. Jai įsikniaubus pasidėjo ranką ant jos peties nusižiovaudamas. Jį jau kaip ir miegas ėmę, todėl vaikinukas palingavo galvele dar kartą nusižiovaudamas ir aukščiau užtraukdamas ant jų patalynę bei pasidėdamas gipsuotą ranką toliau. Neilgai trukus pasidėjo ją ant savęs taip paliesdamas merginos pirštų galiukus bei užsimerkdamas kai tiesiog abu beveik tuo pačiu metu užmigo.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : I live in my own little world. But its ok, they know me here.
CLAIM : Lindsey Morgan
PRANEŠIMAI : 3431

Camille Louisa Boucher
Don’t tell me the sky’s the limit when there are footprints on the moon.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kambarys 666   Sk. 12 07, 2014 4:01 am

Kažin, ar šioje Žemėje egzistavo bent viena mergina, kuri nebūtų apsidžiaugusi tuo, kad mylimas vyras nusprendė nusivežti ją į poilsinę kelionę. Na, bent jau Kamilė niekaip nebūtų galėjusi dėl to liūdėti, kai Gabrielius buvo tas žmogus, su kuriuo ji norėjo leisti visas savo dienas, besimėgaujant kaip švelniai jo lūpos brūkšteli josios, kaip jis atsargiai prisiliečia prie jos nuogos odos, lyg tikrindamas, ar niekas nepasikeitė nuo paskutinio karto, kai glamonėjo jos kūną, kaip jų žvilgsniai susitinka ir abiejų akys vos pastebimai žybteli, žvelgiant į tą vienintelį asmenį, kuris bet kada gali priversti juoktis be jokios rimtos priežasties ir kuris nieko iš tavęs neprašo, tik mylėti jį visa širdimi ir niekada neleisti kentėti vienam... Tai buvo jos idilė, jos rojus, jos palaima... Medžiotojai daugiau nieko nereikėjo, tik savo berniuko, kuris jau seniai pasisavino visas jos mintis, atėmė protą ir skatino elgtis neapgalvotai, kvailai ir per daug drąsiai, pats dalindamasis džiaugsmu, skausmu, aistra, malonumu, draugyste, meile, laime, nelaime, nesvarbu kuo... jie vienas kitam atiduodavo viską, ką turėjo, nes abu nenorėjo, kad tarp jų būtų kokių nors paslapčių, melo, intrigų ar daugybės nereikalingų dramų. Juk jie buvo tik viskuo nusivylę mišrūnai, kurie sugebėjo kartu atrasti daug daugiau nei paprastą paguodą. Kamilė ir Gabrielius drauge sugebėjo išsiaiškinti, kas yra tikras pilnavertis gyvenimas.
Nustoti mylėti tokį žmogų buvo neįmanoma, kai viskas, ką jie patyrė per visus kartu praleistus metus, suartino šias dvi sielas, jau ilgą laiką plūduriuojančias žydrame vandenyne ir nematančias nieko, išskyrus kartkartėmis pasirodančius baltus bangų purslus, kol galiausiai vienas kitame išvydo saugų krantą ir suprato, kad būtent to reikėjo, norint pasiekti tikrąją laimę, kuri neleistų kęsti dėl kadaise padarytų klaidų. Merginai tai suteikė gyvenimo prasmę, tikslą ir norą siekti kažko daugiau, o ne tik plaukti pasroviui, kai tas vyras jai buvo daug reikšmingesnis už viską, ką ji turėjo prieš jį... Jos praeitis, kurioje Gabrielius neegzistavo, buvo daug niūresnė, skaudesnė ir sudėtingesnė dėl daugybės priežasčių, o jis pats buvo gerokai apstumdytas gyvenimo ir sunkiai bendravo su žmonėmis, todėl neretai atrodydavo, kad atėjęs į jos gyvenimą, vaikinas dar labiau viską sulaužys ir sudaužys paskutines šukes, kurios jai vis dar buvo likusios, tačiau įvyko visiškai priešingai – jis atsinešė didelį kibirą su klijais ir teptuką, pamažu viską vėl sulipdydamas į vieną objektą, kartais net sukurdamas kažką naujo, ko nebuvo anksčiau, ir galiausiai pats tapdamas viena iš didžiausių dalių, kuri užpildė viską taip, kad neliktų jokių įskilimo žymių. Jis tapo jos vaistu.
Būtent tokie minčių siūleliai vyniojosi Kami galvoje, kai pabudusi ankstų rytą, rudaplaukė žvelgė į miegantį mylimąjį, nejausdama jokio pykčio, pagiežos ar nusivylimo, nes tą akimirką... viskas buvo tobula. Medžiotoja net nebūtų norėjusi jo žadinti, tik žiūrėtų į ramų Gabrieliaus veidą, kartais pajusdama kaip jo pirštai tvirčiau suspaudžia jos nuogą liemenį, kurio nepaleido visą naktį, gulėdamas šalia, tačiau privalėjo taip padaryti, nes nenorėjo vėliau girdėti nusiskundimų dėl to, kad jis pramiegojo visą dieną, o Marija buvo negera ir leido jam taip pasielgti. Mergina nusišypsojo ir atsiduso, palinkdama į priekį ir priglausdama lūpas prie vaikino peties, lėtai leidosi žemyn, paliesdama jo rankas, krūtinę, pilvą, kol rankų pirštai atsargiai suko ratukus ant jo nugaros, siekiant pasiekti visą Gabrielių ir nepalikti nei vieno kūno lopinėlio, kuris dar nepriklausytų jai. Kamilė atsirado prie jo pilvo apačios, prisiglausdama prie šiltos vaikino odos, kai pakilo aukščiau ir susirado jo ausį, iškvėpdama į ją sukauptą karštą orą.
- Kelkis, angele. Laikas išskleisti savo sparnus ir bandyti paversti pasaulį truputį geresniu. – ji sukrizeno prie pat jo, lūpomis prisiliesdama prie medžiotojo smilkinio, kol rankos tvirčiau apglėbė raumeningą kūną ir prispaudė arčiau savęs. Gabrielius rytais pakankamai jautriai sureaguodavo į kiekvieną krustelėjimą, todėl rudaplaukė buvo įsitikinusi, kad ir dabar jis jau bus pabudęs, todėl pasuko galvą į šalį ir prisiglaudė prie jo krūtinės, klausydamasi mylimojo širdies ritmo. Mergina atsiduso ir užmerkė akis, nejučia nusišypsodama ir nepaleisdama vaikino iš savo glėbio, kaip ir buvo pažadėjusi daryti visą savo likusį gyvenimą.


Je n'ai jamais compris pourquoi certains me voyaient comme un Ange et d'autres comme le Diable en personne. Je ne suis pas tout l'un ou tout l'autre, mais un simple mélange des deux.
Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kambarys 666   Sk. 12 07, 2014 9:51 pm

Gabrielius išsivežė Kamilę ne todėl, kad iškart pasitaikė tokia proga ir reikėjo ką nors sugalvoti norint palenkti ją į savo pusę. Pats vaikinas tikrai paskutiniu metu parodydavo, kad ją myli ir bijoti, kad medžiotojas pasisuks į kitą pusę ar pažvelgs dar kairiau kai jis prie visų tiesiog užėjus norui priglausdavo lūpas prie jos skruosto pasakydamas tyliai kažką tokio nepadoraus, kad paskui jam nueinant jos išplėstos akys nusekdavo vaikino nugarą, o tam norėdavosi šypsotis. Jis elgėsi atsargiai, kas vakarą apkabindavo taip, lyg imtų galvoti kas pasikeitė, kas? Nieko. Jis įsimylėjo ir negalėjo jos išduoti, negalėtų, širdis jam neleistų matyti kaip merginos širdelė plyšta į begales dalių tik dėl jo, o kai kažkada prisiliesdavo norėdamas pabučiuoti. Kvaila, kad kažkada buvęs pikčiurna medžiotojas dabar šypsojosi suprasdamas, jog jo gyvenimas negalėtų būti geresnis, dukra, žmona, aišku Auroros vaikinas... Bet jis pažinojo vaikiną tai nelabai ir jaudinosi. Gabrielius buvo pasižadėjęs sakyti viską ką galvoja, mylėti ir rūpintis Kamile, todėl dabar taip ir elgėsi, jis ją gniauždavo šalia savęs su ta pačia šypsena. Iš esmės niekas nepasikeitė jie taip pat dalinosi lova rytais, savimi, šypsenomis, nieko daugiau nereikėjo. Pradžioje kai vienas kitam jautė daugmaž neapykantą jam visada norėjosi ją erzinti, norėjo parodyti, jog jis vis yra daug vyresnis ir jai aiškinti ką nors yra beprasmiška, nes jis teisesnis, bet tas variantas, kad lovoje visi lygūs puikiai tiko Gabrieliaus nusistatymui pakeisti. Pakeisti savo požiūrį į Kamilę jis niekaip nebūtų sugebėjęs kai vien matydamas jos baltus dantukus nusukdavo akis apsimesdamas, kad ji visai jo netraukia. Praeities nebuvo verta atsiminti, kadangi ji neturėjo jokios įtakos jų dabarčiai, tai, kad abu būtų sužinoję kas kada nors kankino neverstų jų žvelgti abejingai. Išties pats Gabrielius bijojo eiti į šios naivios merginos gyvenimą kai ji žvelgė tokiomis akimis, kad galėtų išlikti tokia pat gyvenimo nepaliesta, tačiau jam reikėjo labai daug laiko, kad suprastų, jog iki laimės buvo vos vienas vienintelis ir dar nedidelis žingsnis. Jie tapo tokie kokių niekas niekada nebūtų matęs. Visą gyvenimą bijojo tokio dalyko kaip atsakomybė, nenorėdamas suprasti, kad pagaliau šio gyvenimas pasikeis kardinaliai, vos galėtum pasakyti, kad mostelėjus lazdele. Taip nenutiko ir viskas liko taip pat laimingai, jie kartu, vis dar myli vienas kito, neketina išduoti ir išvis svarbiausia tai, kad nieko kito nenori.
Gabrielius vakar nusiėmė gipsą pareikšdamas, kad jei tas daiktas dar ir toliau bus ant jo rankos jis nusižudys. Todėl Kamilė nuėmė leisdama jam palankstyti pirštus ir šypsodamasi, nes tikrai žinojo, kad jis būtų dar pabuvęs, tačiau jo pagailėjo. Dabar miegodamas visai arti Kamilės ir iškvėpdamas šiltą orą prie jos kaklo jis kartais sugniauždavo pirštus taip prisitraukdamas mylimą moterį arčiau. Vos tik pajutęs jos lūpas atmerkė akis lyg pasiruošdamas kažką daryti, bet supratęs, jog Kamilė šalia vėl užsimerkė norėdamas tiesiog pasimėgauti tuo, kad ši šalia. Tikrai buvo be galo gera jausti jos lūpas prie savęs ir suprasti, kad niekas daugiau niekada tavęs neprivers taip jaustis. Kami nusileidus kūnu perėjo toks keistas šiurpulys, jog sukando lūpą, kad neprisitrauktų jos arčiau ir tiesiog neparodytų, jog jam reikia jos daug labiau nei atrodo. Tik jai pasakius, kad metas keltis paleido lūpą.
- Man šiandien išeiginė. – Sumurmėjo tyliai ištiesdamas rankas į merginą ir apkabindamas ją per liemenį kol ji pati apkabino prisiglausdama. Jis visada per daug greitai sureaguodavo, tačiau jei pastebėdavo, jog viskas gerai vėl elgdavosi taip pat. Priglaudus ausį prie širdies buvo puikiai girdėti, kad ji kiek stipriau pradėjo rodyti, kad merginai jis vis vien kažką tokio pajuto ir ne tik širdis norėjo tai parodyti. Priglaudė lūpas prie pakaušio sugniauždamas kai galiausiai nuleido rankas suimdamas ją per riešus ir perkeldamas ant pagalvės prispaudė pats atsirasdamas virš jos. – Kiek kartų sakiau, kad taip nedarytum? Aš siaubingai išsigąstu kai taip būna. – Pasižiūrėjo į merginą, tačiau be pykčio tik atrasdamas galimybę, kad galėjo paspausti ją prie lovos, todėl įsikando į lūpą palinkdamas link jos kaklo. Jei ji norėjo tokio švelnumo... Kodėl gi neparodžius, kad galima ir švelniai, lėtai ir kankinančiai mylėti? Atleido riešus sunerdamas pirštus su jos ir taip pakeldamas akis į šios veidą sumirksėjo akimis lyg jis nieko negalėtų padaryti.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : I live in my own little world. But its ok, they know me here.
CLAIM : Lindsey Morgan
PRANEŠIMAI : 3431

Camille Louisa Boucher
Don’t tell me the sky’s the limit when there are footprints on the moon.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kambarys 666   Sk. 12 14, 2014 3:16 am

Meilė. Vos penkios raidės, kurias ištarus kartu, liežuvio galiukas paliesdavo gomurį, lūpų kampučiai automatiškai pakildavo aukštyn, akys užsipildydavo tuo jausmu, o širdis imdavo nevaldomai daužytis, rodos, dar garsiau nei netoliese esančios bažnyčios varpas. Šis vienas žodis Kamilės gyvenime jau buvo spėjęs įgauti didžiulę reikšmę, kai kiekvieną dieną girdėdavo tai iš mylimojo lūpų ir nei vieną akimirką nesijautė atstumta ar pamiršta, kai vaikinas neleisdavo jai to pamiršti, net jei kartu jie jau buvo nugyvenę daugiau nei dešimtmetį. Gabrielius buvo tas asmuo, dėl kurio mergina būtų galėjusi padaryti absoliučiai viską, nepaisant nei laiko, nei aplinkybių ar kokių nors kitų faktorių, nes jis buvo jos žmogus, antroji pusė, sielos draugas, galų gale geriausias draugas, kuriam ji galėjo išsakyti net pačias kvailiausias ir keisčiausias savo mintis, nes žinojo, kad jei jis ir pažiūrės kreivu žvilgsniu, vis tiek supras ir tikrai nesmerks jos, palaikydamas savo moterį kiekviename žingsnyje. Būtent toks, rudaplaukės manymu, ir turėjo būti tikras vyras, kuris suprato šalia esančio asmens vertę, priėmė ją kaip savą ir neleido pasitraukti, glausdamas šalia, kai būdavo sunku ar kai viskas klostydavosi gerai, nes jie paprasčiausiai buvo tokie – du įsimylėjėliai, kurie vienas kitame atrado daug daugiau nei paprastą fizinį kontaktą, tačiau ir labai stiprius emocinius ryšius, privertusius juos pasiduoti be ilgos kovos ir leisti jausmams užvaldyti mintis, net jei pradžioje tai buvo labai sunku. Kami dabar net negalėjo įsivaizduoti kaip egzistuotų be Gabrieliaus, kai jos siela priklausė jam vienam, o vos jį išvydusi netoliese, negalėdavo neprieiti ir nebakstelėti mažuoju piršteliu, dar kartą įsitikinant, kad jis nėra tik jos fantazijos vaisius. Juk net tai kaip vaikinas nuspręsdavo parodyti dėmesį, mestelėdamas kokią nors nepadorią mintį, priversdavo merginą sureaguoti ir išsižioti iš nuostabos, niekaip negalint patikėti, kad jis tai pasakė garsiai. Rudaplaukė tokį jo elgesį ir visada stengdavosi jam priminti apie kadaise išsakytus norus, paerzindama ir neretai, laikui bėgant, prisidėdama prie jų išpildymo, nes savo meilei norėjo visko, kas geriausia. Iš tiesų, Kamilė nuo pat pradžių žinojo, kad Gabrielius yra ypatingas, kai į geriausio mokytojo apdovanojimą nepretenduojantis vyras pasiryžo mokyti medžioklės ypatumų nedrąsią mergaitę, kuri baidėsi bet kokio ginklo, kol neišmoko jo tinkamai valdyti. Nesvarbu, kad tada jautė jam nuoširdžią neapykantą ir grieždavo dantimis po kiekvienos neigiamos pastabos, bet net tuo metu mergina matė vaikiną kaip nepaprastą asmenį, kuris, jei bent trumpam pamirštų savo pyktį, galėtų būti tobulas vyras. Tiesa, rudaplaukė niekada nemanė, kad ji pamatys kitokią Gabrieliaus pusę ir jos širdutė išsiplės nuo meilės jam, suspurdėdama krūtinėje kiekvieną kartą, kai pajus jo kraują kaitinančius prisilietimus.
Kamilė dūsaudavo, kai pamatydavo kaip vaikinui trukdo jo sutvarstyta ranka, todėl pati nekantriai laukė tos akimirkos, kuri leis jam nuimti į gipsą ir vėl tapti tokiu pačiu tvirtu vyru, koks buvo visada. Aišku, jis buvo dar nepakantesnis, todėl besiraukanti mergina turėjo išlaisvinti jį iš to daikto, žiūrėdama kaip pamažu susilenkia pirštai, pareikšdama, kad dar per anksti, tačiau Gabrielius tik pasisodino ją ant kelių, abiem rankomis apglėbdamas per liemenį ir priglaudė lūpas prie kaklo, tyliai pasakydamas, jog daugiau taip negali kankintis, dėl to ji nenoriai nusileido, tačiau labai atidžiai stebėjo jo ranką, netoli savęs laikydama vaistinėlę, jei paaiškėtų, kad viskas dar tinkamai nesugijo.
Rudaplaukei būdavo visai smagu tokiu būdu žadinti vaikiną iš miego, todėl kartais ji taip pasielgdavo, lūpomis prisiliesdama prie jo odos ir mažumėlę suerzindama kūną, kad tinkamai pabudintų jį, nes tai visada puikiai suveikdavo. Kami pakilo aukštyn, greitai dar kartą priglausdama lūpas prie Gabrieliaus krūtinės, kai paprasčiausiai apsiglėbė jį ir klausėsi pakitusio širdies ritmo, mielai šypsodamasi ir džiaugdamasi, kad jos planas pavyko.
- Ar tai reiškia, kad šiandien būsi blogas? – ji sukikeno, niekaip negalėdama užgniaužti savo džiugesio, kuris dažnai vertė elgtis kaip mažai mergaitei, pasiduodant ją apėmusiam laimės svaiguliui. Mergina nusišypsojo, kai vaikino rankos tvirčiau sugniaužė jos liauną kūną, galiausiai suimdamos per riešus ir priversdamos atsigulti tiesiai, kol tiesiai į ją įsmigo gilus žydrų akių žvilgsnis, kuris dabar prikaustė prie lovos. – Atleisk, bet rytais tu atrodai toks žavus ir nekaltas, kad negaliu susilaikyti prie tavęs neprisilietusi. – Kamilė patempė lūpą, apgailestaudama dėl tokio savo poelgio, tačiau greitai šyptelėjo, kai Gabrielius sunėrė judviejų pirštus kartu. Buvo gera jausti jį taip arti ir mėgautis dienos pradžia, todėl netrukus mergina patraukė savo rankas ir paprasčiausiai apsikabino vaikiną, leisdama jo kūnui trumpam prispausti prie lovos, o čiužiniui įdubti, nes šią akimirką ji norėjo laikyti savo vyrą glėbyje ir parodyti švelnumą, kas jai nebuvo labai įprastas dalykas. – Myliu. – sumurmėjo rudaplaukė į jo krūtinę, vienos rankos pirštų galiukais liesdama Gabrieliaus nugarą, kol galiausiai paleido ir suėmusi jo veidą delnais, trumpam prigludo prie lūpų. – Tu net neįsivaizduoji kaip stipriai. – ji ištarė ir pakštelėjo jam į nosies galiuką, netrukus visai atlaisvindama savo gniaužtus ir išsirangydama iš po jo, nulipo nuo lovos. – Manau, kad man reikėtų į dušą. – tarstelėjo Kamilė ir nusimetė marškinėlius, su kuriais miegodavo, pamažu eidama vonios kambario link ir pakeliui nusimaudama šortus bei apatinius. – Gal norėtum prie manęs prisidėti? Žinai, vandens taupymo sumetimais. Nors... mano žiniomis, ten galima ne tik maudytis. – mergina per petį pasisuko į Gabrielių ir jam nusišypsojo, nueidama į vonią, tačiau neuždarydama durų, kai įlindo į kabiną ir paleido karštą vandenį, leisdama jam tekėti jos kūnu.


Je n'ai jamais compris pourquoi certains me voyaient comme un Ange et d'autres comme le Diable en personne. Je ne suis pas tout l'un ou tout l'autre, mais un simple mélange des deux.
Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kambarys 666   Sk. 12 21, 2014 11:20 pm

Gabrielius buvo išsiųstas parnešti maisto, todėl dėl to visai neprieštaravo. Vaikinukas kiek laiko vaikštinėjo mieste žiūrėdamas ką galėtų pasiimti kai nusprendė, kad šiandien pasikliaus savais norais, todėl vaikštinėjo galvodamas kas kaip. Nusipirkęs visko ko jam reikėjo nusprendė pagaliau per daug nevaikštinėti ir eiti namo. Jis negalvojo, jog parėjus atgal jo visai laimingas gyvenimas bus apsivertęs. Nieko nežinodamas lėtai žingsniavo link viešbučio kambario, kuriame ir liko jo mergaitė. Dar nepriėjęs prie durų jis jau girdėjo kūkčiojimą dėl ko pagreitinęs žingsnius atsidarė duris išvydęs ant lovos jo Kamilę atsiduso uždarydamas jas ir padėdamas viską ant žemės. Nuėjęs prigulė šalia apkabindamas ją per pečius ir pakštelėdamas į kaktą.
- Kas nutiko? –Jis sugniaužė rankas pasiimdamas jos pirštus ir priglausdamas lūpas prie delno. Jis tiesiog ėmė jaustis nervingas kai net nenumanė kas nutiko ir tai, kad Kami dėl to verkė buvo dar vienas baisus dalykas daužantis jo pasaulį vaikinukas atsiduso glausdamasis prie jos ir užsimerkdamas. Atrodė lyg kažkas jam būtų nutikę... O jam nepatiko taip jaustis, visai nepatiko...

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : I live in my own little world. But its ok, they know me here.
CLAIM : Lindsey Morgan
PRANEŠIMAI : 3431

Camille Louisa Boucher
Don’t tell me the sky’s the limit when there are footprints on the moon.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kambarys 666   Sk. 12 21, 2014 11:53 pm

Kamilę pravirkdyti buvo pakankamai sunku, tačiau dar net nesibaigus pokalbiui su sūnėnu, jos akys prisipildė ašarų ir skaudi rauda išsiveržė iš krūtinės, priversdama ją vėl pasijusti mažu vaiku, kuriam reikia suaugusiojo paguodos. Mergina tarp pirštų gniaužė pagalvės užvalkalą, net nežinodama, ką turėtų daryti, kai jautėsi visiškai bejėgė, o neseniai susigrąžinta gyvenimo laimė vėl sprogo it muilo burbulas. Rudaplaukę šiuo metu guodė tik ta mintis, kad greitai turėtų grįžti Gabrielius ir ji nebus viena, nes žinojo, jog tada iš tiesų išsikraustytų iš proto, beviltiškai bandydama sugalvoti, kaip galėtų išgelbėti seserį nuo neišvengiamos mirties. Kami skruostu nusirito dar viena ašara, kai ji dar stipriau sukando savo apatinę lūpą, pagaliau išgirsdama žingsnius, o tada išvysdama ir greitai šalia atsiradusį vaikiną. Mergina numetė pagalvę į šalį ir pasislinko arčiau, apkabindama jo pečius, kai dar kartą sukūkčiojo, įsikniaubdama jam į krūtinę ir negalėdama rasti žodžių, kurie padėtų paaiškinti, kas nutiko. Kurį laiką rudaplaukė gniaužė jo marškinius, tarsi bandydama tokiu būdu išlaikyti jį šalia savęs, kai galiausiai kelis kartus kartus giliai įkvėpė ir kilstelėjo nuo ašarų paraudusias akis į Gabrielių.
- Man skambino Denis... Grįžęs namo jis rado Veroniką ant grindų, todėl nuvežė ją į ligoninę. Paaiškėjo, kad... - Kamilė nutilo, prikąsdama apatinę lūpą, kad ji nevirpėtų, ir atsiduso. - Paaiškėjo, kad jai yra smegenų auglys ir... jau negalima nieko padaryti. Jai liko keli mėnesiai... - mergina jau buvo nurimusi, tačiau jos balsas dabar jau nebuvo verksmingas, verčiau jau sustingęs, negyvas. Rudaplaukė užmerkė akis ir vienos rankos pirštais paglostė jo nugarą. - Aš negaliu netekti savo sesers, Gabrieliau... Tik ne dar kartą. - Kami suvirpėjo, vien pagalvojusi apie tai, ir tvirčiau apsikabino vaikiną, neleisdama jam pasitraukti bent truputį toliau, nes dabar turėjo tik jį vieną. Gabrielius jai dabar buvo reikalingesnis nei bet kada anksčiau.


Je n'ai jamais compris pourquoi certains me voyaient comme un Ange et d'autres comme le Diable en personne. Je ne suis pas tout l'un ou tout l'autre, mais un simple mélange des deux.
Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kambarys 666   Pir. 12 22, 2014 5:14 pm

Gabrielius negalėjo įsivaizduoti, kad jam taip bus sunku būti laimingam, per daug ką patyrė ir vis dar gyvenimas jį kankino neleisdamas nei trupučio pailsėti, gerai, sulaužyta ranka, visi dalykai kas vertė jį suirzti. Dabar suprasdamas kaip Kamilė kankinosi ir pats pagalvojo, kad nesijaustų gerai jei kas nors nutiktų jo Kristei kai negalėtų išgirsti linksmų priekaištų, kad jai neskambino, neišgirstų jos burbėjimo ar liūdno balso. Taip, galbūt kvaila taip mylėti žmones, prisirišti prie jų, bet kai tiesiog supranti, jog tai vieninteliai tau likę dalykai šiame gyvenime imi viską daug labiau branginti. Į skausmą žiūrėjo atsargiai... Atsiradęs šalimais merginos įvėlė ranką į jos plaukus priglausdamas lūpas prie jos pakaušio ir atsidusdamas laisva ranka patrynė jos nugarą. Net nenumanė ką galėtų pasakyti, o juk laiminga nesugebės jos padaryti. Todėl vis dar laukė kol ji paaiškins kas nutiko. Aišku suprato, jog dabar tikrai vėl nebus lengva, o prieš jam išeinant jie abu buvo tokie laimingi... Tik merginai pakėlus akis pakštelėjo jai į kaktą norėdamas bent kiek leisti jai suprasti, jog jis bus šalia, nesvarbu ar jai bus sunku ar ne. Ji visada buvo ir bus jo mergaitė, kuria šis mylėjo.
Klausydamasis ką pasakoją mergina jis išplėtė akis nesuprasdamas nieko, gera, tikrai viskas daug rimčiau nei jis manė, todėl apsiglėbė merginą ir priglaudė prie savęs. Bet po to kas nutiko jis sukando lūpą supratęs ir atsiduso.
- Varge... Aš nežinau ką mums reiktų daryti... – Jis tyliai atsiduso perbraukdamas per jos skruostą ir taip pasivogdamas dalį jos skausmo, kad net susiraukė, bet greitai vėl šyptelėjo jusdamas kaip galva tvinkčioja. – Suprantu, Kamile, jai viskas bus gerai. Vera stipri, ji nepaliks jūsų. – Jis pakštelėjo merginai į kaktą vis dar laikydamas ją šalimais, nes rodos jam nesinorėjo pasitraukti nuo jos, todėl vis dar gulėjo užsimerkęs ir neketindamas leisti šiai kentėti vienai. Kamilė jos dalis, o ne tai, kad jam nerūpėjo.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : I live in my own little world. But its ok, they know me here.
CLAIM : Lindsey Morgan
PRANEŠIMAI : 3431

Camille Louisa Boucher
Don’t tell me the sky’s the limit when there are footprints on the moon.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kambarys 666   Antr. 12 23, 2014 1:27 am

Kamilė tikrai nesitikėjo, kad jos susikurta laimė taip greitai subyrės į šipulius, tačiau toks buvo likimo sprendimas, todėl ji turėjo su tuo susitaikyti. Merginą šiuo metu kankino baisios mintys apie seserį ir vertė pasijusti taip, tarsi būtų maža mergaitė, iš kurios blogi vaikai nori atimti mylimą žaislą paprasčiausiai dėl to, kad jie buvo didesni ir stipresni. Rudaplaukė, rodos, taip neseniai susitaikė su Veronika, dėl to visai nenorėjo su ja atsisveikinti, kai jau daugiau nei dešimtmetį vilkė pagyvindavo jos gyvenimą savo linksmais skambučiais, pačiomis įvairiausiomis istorijomis ir pašnekesiais apie vaikus, vyrus bei kitus brangius dalykus. Žinoma, jos ir susitikusios taip pat elgdavosi, kas tik dar labiau šią akimirką liūdino Kami, kai ji bandė įsivaizduoti, kad viso to neliktų ir gyvųjų pasaulyje liktų tik viena Boucher giminės moteris.
Mergina atsiduso ir stipriai sukando apatinę lūpą, kad dar kartą nepradėtų raudoti, kai jautė Gabrieliaus švelnius prisilietimus ir visai nenorėjo, jog jis matytų ją tokią palūžusią. Rudaplaukė stipriau spustelėjo vaikiną savo glėbyje, nuoširdžiai džiaugdamasi tuo, kad jis buvo jos parama tokiu sunkiu momentu, nors ir pati visada stengdavosi jam padėti, kai tik to prireikdavo. Kamilė pažvelgė į žydras vyro akis ir švelniai paglostė jo skruostą, pagaliau pasidalindama informacija, kaip darydavo visada, nesistengdama nieko nuslėpti, nes besąlygiškai pasitikėjo Gabrieliumi.
- Aš taip pat nežinau... Galvojau, kad galbūt mums reikėtų vykti į Volterą, bet net nenumanau, ar iš tiesų derėtų daryti... Juk tau atostogos, medaus mėnesis... - mergina jau nesusilaikė ir kūktelėjo, pajusdama, kaip ateina nauja ašarų banga ir sūrūs lašeliai vėl ima ristis jos skruostais. Rudaplaukė suprato, kad vaikinas pasiėmė dalį jos skausmo, kai pirštai švelniai prisiglaudė prie jos odos, o pačiai pasidarė truputį ramiau. Ji tankiau sumirksėjo akimis, dėkingai pažvelgdama į Gabrielių, ir galiausiai atsiduso, papurtydama galvą. - Kiek supratau, diagnozė galutinė. - Kami paleido vaikiną ir delnais prisidengė veidą, trokšdama nuo visko pasislėpti. - Kodėl mums vis kažkas trukdo būti laimingiems? Kodėl? - sumurmėjo mergina ir prikando apatinę lūpą, jausdamasi taip beviltiškai, kaip niekada per savo ilgą gyvenimą, nors ir teko daug patirti. Rudaplaukė toliau nervingai kramtė lūpą, iš tiesų nežinodama, ką turėtų daryti, kad viskas vėl būtų gerai.
Kamilė netrukus vėl susigraudino ir prisiglaudė prie vaikino, kai pasigirdo jo telefono melodija ir Gabrielius ėmė su kažkuo kalbėti. Mergina bandė nuslopinti savo verkimą, galiausiai tiesiog atsidusdama ir apsiglėbdama jį, kai pabandė atsipalaiduoti ir sugebėjo užmigti.


Je n'ai jamais compris pourquoi certains me voyaient comme un Ange et d'autres comme le Diable en personne. Je ne suis pas tout l'un ou tout l'autre, mais un simple mélange des deux.
Atgal į viršų Go down
 
Kambarys 666
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11
 Similar topics
-
» KAMBARYS # 007
» PERSIRENGIMO KAMBARYS m:

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
sveiki atvykę į Forks miestelį! :: Argentina :: Buenos Aires :: Viešbutis-
Pereiti į: