sveiki atvykę į Forks miestelį!


 
FORKS
MIESTELIS

Share | 
 

 111 kambarys

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27587

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: 111 kambarys   Tr. 11 19, 2014 10:20 am



I liked him. I craved him. I wanted more and I took it. I took it like I needed it, like my life had a limit and if I didn't get as much of him as I could, I'd quit breathing the next instant.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: 111 kambarys   Sk. 06 19, 2016 1:09 am

Dalį kelio nuo paplūdimio iki netoliese buvusio viešbučio panelė leido kalbėti Danieliui, į jo monologą įsiterpdama tik retkarčiais tam, kad pritariamai kažką suniurnėtų ar mestelėtų tinkamą repliką, kas, rodos, jaunuoliui visiškai nekliudė, Deniui tauškiant už juos abu. Vaikino balsas, kaip ir jūros mūša, savitai ramino Patriciją, panelei tiesiog spoksant į plytelėmis grįstą grindinį, tarsi pastarosios būtų išmargintos žodžiais, kuriuos matė tik šviesiaplaukės akys. Merginai ramybės nedavė kokonas įsitvirtinęs krūtinėje nuo pat akimirkos, kai sugavo vaikino žvilgsnį ant stogo - tokį gilų ir kupiną tūkstančiu įvairiausių emocijų, kurių Patricija nepajėgė nė įvardyti, jau nekalbant apie jautimą, kažkam nerimastingai vis spurdant viduje, bet šviesiaplaukei neturint žalo supratimo, kas iš to kokono išsiris. Būti sutrikusia panelei buvo tas pats, kas bėgikui susižeisti koją ir ilgiau negalėti išlieti energijos sukant ratus aplink tuščią stadioną, iš dangaus palengva krentant ryto rasai, o miestui tik bundant iš naktinio sąstingio. Ir visgi, ši įkyri būsena lydėjo panelę jau kuris laikas ir viso labo sustiprėdavo kas kartą Deniui pasakius ar padarius kažką, ko mergina nesitikėjo. Ko nemanė, jog yra nusipelniusi. Vaikinui panelė apie šitai neprasitarė, puikiai žinodama, jog jaunuolis nesuprastų, ką tiksliai šviesiaplaukė turi omenyje, dėl ko kaltinti mišrūno Patricija negalėjo, atsižvelgiant į tai, jog panašioje pozicijoje buvo likę devyniasdešimt penki procentai žmonijos, jų smegenims nesugebant suvirškinti minties, kaip pačios elementariausios emocijos kažkam gali būti iššūkiu. Tylėdama ji tiesiog laikė Danielio ranką, nė neabejodama, jog pats jaunuolis nė nejaučia, kad Patricijos nepaleido nuo pat paplūdimio, kol galiausiai jie pasiekė kuklų viešbutuką, kuris neblizgėjo prabanga, bet bent jau neatsidavė šlapimu. Juos pasitiko senyvas vyriškis, kuris kapota anglų kalba paaiškino neturintis kambarių su keliomis atskiromis lovomis, kas pačiai Patricijai nepasirodė didelė problema, panelei tik atsainiai gūžtelint pečiais ir pasiteiraujant arčiausiai esančių restoranų telefonų numerių. Galiausiai gavusi raktą ji nupėdino nurodyto kambario link, kartu vilkdama krepšį su savo daiktais, kurių jie kelionės metu stabtelėjo paimti iš mašinos, jiems po kelių minučių klajonių pasiekiant tikslą ir atrakinus duris įžengiant į mažytį, bet jaukų kambarėlį. -Mi casa es tu casa, - Murmtelėjo panosėje kreivai šyptelėdama, o tuomet padėjusi krepšį ant kėdės patraukdama link pakankamai plačios, dailiai paklotos lovos, ant kurios krašto padėjusi savo dailų užpakalį, Patricija kiek pašokinėjo tikrindama čiužinio kietumą. Šiaip patalpoje trūko oro ir vietos, bet skųstis mišrūnė neketino, juo labiau, kai planavo čia apsistoti vos vieną naktį, šviesiaplaukei susirandant televizoriaus pultelį ir paspaudžiant pirmą pasitaikiusį kanalą, o tuomet pakylant ant kojų ir truputį atidarant langą, pro kurį matėsi automobilių aikštelė, o kitoje gatvės pusėje žibėjo neoninės parduotuvės pavadinimo šviesos. -Prieš porą savaičių aš vos nemiriau, - Staiga pratarė, pratylėjusi geras penkias minutes, žodžiams patiems išsprūstant iš pravirų lūpų dar prieš panelei spėjant juos pasverti ar geriau apsvarstyti. -Visada buvau linkusi į pavojų. Viršydavau greitį. Vaikščiojau po gatves vėlyvu metu. Persisvėrusi per balkono turėklus ieškojau Grįžulo ratų. Tai buvo būdai priversti kraują užvirti gyslose. Leisti pasijusti man visokeriopai gyvai. Dažnai elgdavausi lyg kokia adrenalino fanatikė, iš esmės todėl, jog man nerūpėjo kas nutiks. Iki akimirkos, kai leisgyvė gulėjau ant žolės, negalėdama pajudėti. Ar įkvėpti. Kartais vis dar jaučiu, kaip plaučiai, rodos, sprogsta, negavęs deguonies, o pro lūpas veržiasi kraujas. - Panelė nežymiai suraukė kaktą, jos balsui skambant truputį monotoniškai, tarytum ne apie per plauką išvengtą tragediją ji dabar jaunuoliui pasakotų balsu. Suvilgiusi lūpas seilėmis, ji apsigręžė ant kulno, susirasdama mišrūną akimis, juos abu apšviečiant tik televizoriaus spinduliuojamai šviesai, nė vienam jų nesivarginus įjungti lempos. -Nuo pat to ryto jaučiuosi, švelniai tariant, ne sava. Tarytum išgyvenusi būtų ne visa dalis manęs. Lyg kažkuria prasme vis dar gulėčiau kapinėse ant žolės, mat niekas manęs neišgelbėjo. Ir aš žinau, kad tai netiesa. Suvokiu tai racionaliu protu, kad ir kokia maišatis ten dabar dėtųsi. Bet aš vis tiek jaučiuosi ten įstrigusi. Viena. Ir nors žaizdos seniausiai sugijo, atrodo, jog vis dar kraujuoju, - Patricija užbaigė savo prokalbę į ploną liniją suspausdama lūpas. Štai ką Danielis gavo vietoj vakarienės žvakių šviesoje, jiems abiems dalinantis makaronų su sūriu lėkšte ir krizenant iš komedijos televizoriuje. Vaikinas norėjo pamatyti tikrąją šviesiaplaukės pusę ir ji pasirodė visu gražumu, Patricijai balsu jam papasakojant tai, ko negirdėjo ir niekuomet negirdės kokia kita gyva dvasia, ne tik todėl, jog panelei reikėjo kam nors pagaliau išsikalbėti, bet ir todėl, kad Denis privalėjo žinoti, jog ne žibučių puokštes ir kiaulpienių vainikus panelė užantyje nešiojasi, taigi jam reikėtų rimtai apsvarstyti ar nori būti visos šios maišaties dalimi.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1675

Atiduodama11
Some people never go crazy. What truly horrible lives they must lead.


RašytiTemos pavadinimas: Re: 111 kambarys   Sk. 06 19, 2016 5:25 pm

Danielis iš tiesų nė nepastebėjo, kad tris ketvirtadalius pokalbio sudaro jo paties monologas, merginai beveik neprisidedant prie jaunuolio svaičiojimų apie tai, jog galbūt jiems derėtų truputį pramokti šiame regione vartojamos kalbos, nes tikriausiai ne visi vietiniai supras, ką jie vapa angliškai, nedaug trūkstant iki to, kad jaunuolis įsiveltų į debatus pats su savimi, argumentams, kurie pritarė šiai minčiai ir ją paneigė, natūraliai ritantis nuo liežuvio, mišrūno nestokojant apmąstymų netgi tokiu gana keistu klausimu. Vaikinas nenutilo iki pat tos akimirkos, kai jiedu pagaliau pasiekė viešbučio fojė, tuo metu užsičiaupdamas ir leisdamas Patricijai išspręsti visus su jų nakvyne susijusius reikalus, pakankamai pasitikėdamas mergina, kad nekištų savo trigrašio ar nenurodinėtų, jog jų kambaryje būtinai turi būti 0,7 litrų talpos Fiji vandens butelis, visada tvyrotų +18 laipsnių Celsijaus laipsnių temperatūra ir po valandos pas juos ateitų profesionalus masažuotojas. Šiuo metu tamsiaplaukiui buvo svarbiausia, kad jie gautų kambarį, kuris būtų didesnis už degtukų dėžutę ir jame būtų lova su švaria patalyne, o visa kita jam neatrodė labai reikšminga, jaunuoliui turbūt nė neketinant reikšti pretenzijų, jeigu kaimynystėje bus apsistoję triukšmingi asmenys, jam nujaučiant, jog miegotų kaip užmuštas, net jei kas nors visai prie pat jo grotų būgnais. Denis iš tiesų jautėsi truputį pavargęs po ilgos kelionės, jam vienos rankos pirštais pasitrinant akis, kol kitoje rankoje nešėsi kelioninį krepšį, mišrūnui vos spėjant griebtis sienos, kad nenugriūtų, kai mergina stabtelėjo prie jų kambario, tankiau sumirksėdamas akimis, tačiau vis dar nieko nekomentuodamas, o tik paskui ją įsliūkindamas vidun. Jaunuolis už savęs uždarė duris ir pasidėjo savo daiktus ant spintelės, netrukus nusiaudamas batus ir pradėdamas krepšyje ieškoti kitų marškinėlių, kurie būtų sausi, ne taip, kaip tie, kuriuos vilkėjo dabar. – Ką norėtum užsisakyti? – paklausė vaikinas, greitai per galvą nusitraukdamas dar truputį drėgną drabužį, o tada lėtai pasisukdamas į Patriciją ir norėdamas pakartoti savo klausimą, nes galbūt šviesiaplaukė jį praklausė, mišrūnui to taip ir nepadarant, nes jos veido išraiška išdavė, kad dabar mergina tikrai negalvoja apie maistą, jos mintims, regis, klaidžiojant kažkur toli nuo šio kambario, Denio ir Brazilijos. Jaunuolis norėjo pasiteirauti, ar viskas gerai, jos tylai dabar keliant šiokį tokį nerimą, tačiau Patricija jį pralenkė ir pati prabilo apie jos širdį slegiančius rūpesčius. Mišrūnas trumpam pamiršo apie savo norą persirengti, jam tik sukryžiuojant rankas ant krūtinės ir nugaros apačia pasiremiant į spintelę, kol klausėsi ramiai merginos porinamos istorijos. Rudaakis jos nepertraukė, leisdamas jai išsakyti viską, ką norėjo, iš tiesų nė nežinodamas, kaip galėtų tai pakomentuoti, Danieliui turbūt pirmą kartą šiandien pristingant žodžių. Visgi, tam tikros jos pasakojimo detalės vaikinui pasirodė girdėtos – kapinės, nukentėjęs asmuo, gili žaizda... Iš pradžių jaunuolis pamanė, kad galbūt tiesiog ką nors panašaus skaitė vienoje iš savo mėgstamų knygų, tačiau po poros minučių jis suvokė, jog tas detales jo mintyse vardija Oskaro balsas, mišrūnui prireikiant dar trupučio laiko, kad prisimintų, ką tiksliai jam prieš keletą savaičių pasakojo vilkolakis. Jo patėvis dažniausiai namuose vengdavo kalbų apie darbą, nenorėdamas nei Veronikos, nei Denio gąsdinti išsamiais pasakojimais apie tą dieną rastas aukas, tačiau vieną popietę, kai jis buvo užsukęs į namus paplepėti su mama, rado ją sunerimusią dėl naktį prapuolusio Oskaro, detektyvui tik po kelių valandų pagaliau įžengiant pro duris, paraudusioms ilgaplaukio akims ir be perstojo virpantiems delnams išduodant apie bemiegę naktį, o kaip niekad bejausmiam balsui trumpai papasakojant apie tos nakties įvykius, kuriuos dar tą patį vakarą apžvelgė pernelyg įdegęs žinių vedėjas. – Mano patėvis prieš kelias savaites buvo įsivėlęs į panašią situaciją. Jis sakė, kad įvykio vietoje be jo ir ginkluoto medžiotojo buvo dar vienas asmuo, į kurį buvo šauta. Tačiau tas asmuo išgyveno. Ar... ar tai buvai tu? – tyliai paklausė vaikinas, išdrįsdamas spėti, kad du jo pažįstami asmenys buvo pakliuvę į tą pačią situaciją. Vis dėlto, net jei Los Andžele nuolat pasitaikydavo pačių įvairiausių nusikaltimų, rudaplaukis nebuvo linkęs manyti, kad kas nors panašaus nutinka kapinėse. Aišku, tai galėjo būti tik sutapimas ir galbūt šitie du įvykiai neturėjo absoliučiai jokių sąsajų, jas sukuriant per daug įsismarkavusiai Danielio vaizduotei.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: 111 kambarys   Sk. 06 19, 2016 8:09 pm

Pasiryžusi vartoti medikamentus panelė ne tik buvo įtraukta į sistemą, bet taip pat kartą į mėnesį, o kartais ir dažniau, jei atsirasdavo reikmė, privalėjo lankytis pas keturiasdešimtmetį perkopusią psichologę. Būtent pastaroji nuolat skatino šviesiaplaukę atsiverti ir ne tik pasidalyti savo rutina, kurią nuobodžiaujančiu balsu Patricija jai perpasakodavo kiekvieno susitikimo metu, bet atskleisti ir intymesnes savo asmenybės detales, mat pasak jos, visuomet pasidaro lengviau suvokus, kad gali būti išgirstas. Išklojusi ilgas savaites giliai savyje slėptos nakties detales, šviesiaplaukė geriau toli gražu nepasijuto, ir nors panelė nesitikėjo, jog staiga pro užuolaidų plyšius į kambarį pradės skverbtis saulės spinduliai, kurie apgaubę merginą gebės sušildyti sustirusius jos kaulus, kažkokį atlydį krūtinėje mišrūnė visgi tikėjosi pajusti. Bet regis beribė tuštuma viduje, tarytum Patricija nebūtų pilna ir joje žiojėtų skylė, buvo dar vienas dalykas su kuriuo panelė metai iš metų turės išmokti susigyventi. Iš pradžių dar norėjusi juokauti, jog katinas pagavo Denio liežuvį, panelė tiesiog leido jaunuoliui susidoroti su visa išgirsta informacija, iš tiesų nė nežinodama ko turėtų tikėtis iš Danielio. Apkabinimo? Paguodos žodžių? Lengvo patapšnojimo per petį? Mirtinos tylos? Patricija žinojo jaunuolį nesant kvailu, todėl bet kokie pažadai, jog viskas bus gerai būtų buvę tik bergždžias bandymas suklijuoti į šipulius pabirusią vazą, pro kurią vis tiek toliau tekėtų vanduo, apgailestavimui negalint atsukti laiko ir ištrinti Patricijos praeities, kad ir koks nuoširdus jis bebūtų. Apskritai, apie šitai panelė Deniui papasakojo tik todėl, jog retkarčiais ją vis dar lankydavo košmarai ir norėdama užbėgti įvykiams už akių, ji nusprendė tuo pasidalyti dabar, o ne viduryje nakties, kai išpilta šalto prakaito negalės įkvėpti, jau nekalbant apie detalų paaiškinimą, kas su ja darosi. Ir visgi, vaikinas dar sykį sugebėjo ją nustebinti, prabildamas ramiu balsu ir atskleisdamas tai, ko panelė nesitikėjo - jog Patricija nėra pirmoji, kurios lūpas paliko ši istorija. Ji specialiai neatskleidė, jog užpuolęs ją vyriškis buvo medžiotojas ir su ja tą rytą buvo dar kažkas, bet mintimis nusikėlus į tą akimirką kelios detalės visgi išsprūdo ir Denis netruko surišti visų pabirų galų. -Taip, - Paprastai atsakė, pasirinkdama nemeluoti Danieliui, juo labiau, kai tiesa vienokiu ar kitokiu būdu greičiausiai vis tiek kažkada išaiškėtų. -Jis išgelbėjo mano gyvybę, - Patricija silpnai šyptelėjo prisimindama, kaip kapinių tyloje nugriaudi dar vienas šūvis, kulkai visgi paliekant detektyvo, o ne medžiotojo užtaisytą ginklą. Per miglą panelė matė, kaip prie jos priklaupęs Oskaras kažką murmėjo į telefono ragelį, laisva ranka bandydamas sustabdyti kraujavimą, merginai visgi puikiai prisimenant vieną - tamsias ir be galo gilias detektyvo akis, kuriose tarp chaoso ir nevilties taip pat egzistavo rūpestis dėl jos. Akis, kurių vyriškis negalėjo nė pasukti į Patricijos pusę Kamilės vakarėlio metu. Lyg jo užduotis būtų baigta ir jam visiškai nerūpėtų, kaip panelei sekasi susidoroti su jų kartu išgyventos tragedijos pasekmėmis. -Medžiotojas žaisdamas su mano mintimis taip pat leido man patikėti, jog mano brolis gyvas. Jog vėl jį pamatysiu, - Panelė karčiai nusišypsojo, lengvai papurtydama galvą, tarytum pati šieptų save dėl tokio kvailumo. Po akimirkos Patricija tiesiog kelis kartus tankiai sumirksėjo akimis ir sukruto iš savo vietos, kurioje buvo sustingusi taip ilgai, jog net užmirė kojos. -Meksikiečių maistas man visai patinka, - Staiga pratarė, lyg jų prieš tai vykusio pokalbio apskritai nebūtų buvę, Patricijai persimetant per petį krepšį ir pasakius, jog trumpam palįs po dušu, dingstant už vonios kambario durų, kur greitai pradėjo tekėti vanduo, panelei nusikratant viršutinių savo drabužių, kurie vis dar buvo drėgni, bet po karšta srove lįsti neskubant ir tiesiog spoksant į savo atvaizdą veidrodyje, lyg jauną moterį priešais save matytų pirmą kartą, gerai nežinodama ar vaizdas, kurį regi jai apskritai priimtinas. Tik vėl privertusi savo kūną judėti ir patupdžiusi piliulę iš oranžinio buteliuko sau tarp lūpų, Patricija pašalino likusius drabužius ir įsmuko į dušo kabiną, kur raumenys akimirksniu atsipalaidavo, visam purvui ir prakaitui nutekant merginos kūnu žemyn, bet su savimi nepasiimant to slogaus pojūčio, kuris apsivijęs panelės gerklę smaugė ją iš vidaus.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1675

Atiduodama11
Some people never go crazy. What truly horrible lives they must lead.


RašytiTemos pavadinimas: Re: 111 kambarys   Pir. 06 20, 2016 12:34 am

Širdgėla, netektis ir nerimas dėl artimųjų, buvo tokie dalykai, kuriuos per dešimtį savo gyvenimo metų spėja patirti ne kiekvienas, daugeliui tokio amžiaus vaikų dar galint nerūpestingai džiaugtis savo vaikyste ir bijant tik spintoje lindinčių pabaisų, o ne suaugusiųjų pasaulyje egzistuojančio siaubo, Danieliui vis dėlto negalint teigti, kad pats dar nebuvo viso to patyręs ir regėjęs savo akimis. Vaikinas kol kas galėjo pasigirti tik tuo, jog pats nebuvo pakliuvęs į mirties nagus ir sugebėjo išlikti gyvas, dar nespėdamas įsigyti kerštingų priešų, kurie tik ir lauktų akimirkos, kol mišrūnas padarys ką nors kvailo ir paklius į jų parengtus spąstus. Trumpai tariant, tamsiaplaukis galėjo tik įsivaizduoti, ką patyrė Patricija, atsidūrusi tokioje situacijoje, kur ji pati tapo blogų užmačių turinčio žudiko taikiniu, jam nesunkiai galint suvokti, kad tokio pobūdžio patirtis pakeistų kiekvieną ir tikrai ne į gerąją pusę. Denis tokius pokyčius galėjo matyti kaskart, kai susidurdavo su Oskaru, patėvio akyse jau nerusenant ugnelei, kai kas nors pasakydavo bent vieną žodį apie jo darbą, dabar ilgaplaukiui tuščiai žiūrint prieš save, jei žinių reporteris pranešdavo apie kitoje šalyje įvykdytas žudynes. Vaikinas spėjo, kad ir merginos būsena buvo nė kiek ne geresnė nei detektyvo, tik galbūt šviesiaplaukė mokėjo tai geriau paslėpti ir neparodyti visuomenei, jog toks įvykis iš tiesų ją pakirto, toliau vaidinant jai priskirtą vaidmenį, tarytum tą naktį dalis jos nebūtų iškeliavusi anapilin. Rudaplaukis būtų norėjęs ją paguosti, pasakyti, kad ateityje bus geriau, jog visos žaizdos sugys ir tai tėra tik pereinamasis etapas, kai reikia vėl iš naujo atrasti savo vietą pasaulį ir tęsti pradėtą kelionę, mažais žingsneliais žengiant į priekį ir viliantis, kad galbūt kita diena bus geresnė. Kad galbūt rytoj jau neskaudės. Tačiau iš jo, tyrojo, likimo dar pernelyg nenuskriausto mišrūno lūpų tokie žodžiai skambėtų veidmainiškai, nes, galų gale, jis nebuvo kvalifikuotas ekspertas, kuris galėtų patikinti, kad kada nors gyvenimas iš tiesų bus lengvesnis nei yra dabar, nes net ir labai norėdamas jis nebūtų galėjęs įrodyti, jog taip iš tiesų bus, ateičiai vis dar išliekant mįslinga bičiule, kurios jaunuoliui kol kas dar nepavyko iki galo perprasti. – Toks jo darbas. Gelbėti gyvybes. – tyliai ištarė Danielis, nors jau pats buvo pastebėjęs, kad Oskaras į savo atliekamas pareigas žiūri daug rimčiau nei į įprastą veiklą, kuri padeda jam užsidirbti pinigų, detektyvui akivaizdžiai nebijant rizikuoti savo paties gyvybe, jog išgelbėtų kitus. Ir ta mintis truputį suminkštino vaikino širdį, jaunuoliui supratus, kad galbūt per griežtai žvelgė į patėvio pusę, baimindamasis, jog ilgaplaukis gali apsukti Veroniką aplink savo mažąjį pirštelį, o tuomet numesti ją į šalį, mišrūnui tenkant surinkti pabirusias jos širdies daleles ir bandyti jas vėl suklijuoti į vieną bendrą visumą. Tačiau dabar jis nemanė, kad detektyvas iš tiesų būtų galėjęs pasielgti ir galbūt jie buvo panašesni nei atrodė pradžioje, vilkolakiui savyje taip pat turint pakankamai gerumo, jog jo padalintų ir visiems jį supantiems žmonėms.
Jaunuolis kilstelėjo tamsias akis aukštyn, vos spėdamas išgirsti kitus Patricijos žodžius, jam prisimenant, kad mergina jau yra minėjusi savo brolį, kai mišrūnas paprašė jos pasidalinti savo geriausiu vaikystės atsiminimu, tiesiog tada Denis net nenutuokė, jog jis yra miręs. Vaikinas prasižiojo, norėdamas dar ką nors pasakyti, bet nespėjo to padaryti, šviesiaplaukei netrukus pradingstant iš jo akiračio, o jam liekant spoksoti į užsivėrusias vonios kambario duris. Rudaplaukis sunkiai atsiduso, suvokdamas, kad ką tik prieš jo akis atsiskleidė tikroji Patricija, kurios nedengė jos pačios nusipieštos kaukės, jaunuolio norui ją pažinti netikėtai išsipildant. Danielis papurtė galvą ir nervingai pirštais perbraukė plaukus, netrukus atkusdamas iš savo apmąstymų ir persirengdamas patogesnius drabužius, kaip anksčiau ir planavo, o tada susirasdamas meksikietišką maistą pristatančio restorano meniu ir įsitaisydamas ant lovos. Vaikinas nelabai žinojo, ką mergina mėgsta ir ar ji nėra kam nors alergiška, tad paskambinęs nurodytu telefonu, paprasčiausiai parinko dvi porcijas kesadilijų, tikėdamasis, kad šviesiapūkė nėra prieš jas nusiteikusi. Padiktavęs viešbučio adresą ir sulaukęs patvirtinimo, kad maistas bus atgabentas po penkiolikos ar dvidešimties minučių, tamsiaplaukis padėkojo ir padėjo ragelį, galiausiai kilstelėdamas akis ir tik dabar pastebėdamas, jog Patricija buvo įjungusi televizorių.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: 111 kambarys   Pir. 06 20, 2016 1:36 am

Patricijai gyvenimas buvo tiesus lynas, ištiestas tarp debesis siekiančių dangoraižių, šviesiaplaukei be baimės ar jokių prilaikančių virvių žengiant juo ant pačių pirštų galų ir nesidairant į apačią. Iki akimirkos, kai ją pavedė jos pačios kūnas, kojai kryptelint į šalį, o pačiai panelei prarandant lygsvarą ir visu ūgiu pasvyrant bedugnės link. Dabar panelė galėjo tik spėlioti, kaip ankstus ir šaltas rytas būtų pasibaigęs, jeigu mergina būtų leidusi medžiotojui pašauti Oskarą pirmą. Jeigu būtų stovėjusi vietoje, net ir numanydama, kas įvyks toliau, ir nedariusi absoliučiai nieko, kaip elgėsi tūkstantį ir vieną kartą, nesikišdama į kitų žmonių reikalus, kol pastarieji nelietė jos. Šviesiaplaukė, analizavusi žmogaus smegenis ir jo elgseną iš visų įmanomų kampų, žinojo, jog lemiamą akimirką suveikia savisaugos instinktas, kurio negali apeiti ar sustabdyti, už vairo sėdinčiam vairuotojui pirmiau apsaugant savo, o ne keleivio pusę. Dar daugybės ją kamuojančių klausimų sukosi ir dar vienas - kodėl? Kodėl medžiotojo pirštui virptelėjus ant gaiduko, jos kūnas metėsi į priekį panelei nespėjus nė dorai mirktelėti? Nes Oskaras turėjo jį mylinčią šeimą, pas kurią privalėjo sugrįžti? Nes jo gyvybė staiga Patricijos akyse patapo svarbesnė už jos pačios? Nes detektyvas, tiesiai šviesiai kaltinęs mišrūnę bendradarbiavimu su serijiniu žudiku, nusipelnė gyventi labiau už ją? Patricija atsakymo nežinojo. Panelė ryškiai prisiminė pokalbį su detektyvu, kurio metu šis tvirtino, jog žmonės jam nėra tik pavieniai bylų numeriai. Jog jis prisimena jų vardus ir veidus, nes tik tai išgelbėja jo darbą nuo tapimo monotonišku, jam pamirštant, jog kalba eina apie mąstančius, gyvus individus. Mergina norėjo tikėti, kad jos vardas taip pat įsirėžė į Oskaro pasąmonę ir liko išdegintas jo smegenų vingiuose, kaip jo išliko josios, net jeigu iš tiesų jam Patricija tebuvo viena iš tūkstančio netinkamoje vietoje, netinkamu metu pasipainiojusių merginų, kurios tiesiog buvo paklydusios gyvenime nerado sau vietos. Šviesiaplaukė retai stigo replikų ar komentarų, nuomonę turėdama visomis įmanomomis temomis, bet apibūdinti, kaip ją jaustis vertė vien prisiminimas apie dabar jau žymų visoje Kalifornijoje detektyvą, ji negalėjo. Kaip įmanoma ilgėtis kažko, ko niekuomet neturėjai? Patricija dažnai savęs šito klausė, bet tiesiog liko nieko nepešusi, o slogumas niekur nedingo, šviesiaplaukei vis dar atsimenant švelnia vanile atsiduodantį jo automobilio kvapą, balso toną, dėl kažkokios priežasties panelei primenantį lietaus barbenimą į langą, kol pats sėdi susisupęs į šiltą pledą, netoliese spragsint židiniui, ir akis, tokias beprotiškai liūdnas ir kupinas sunkios patirties, kurią nepaisydamas nieko jis vis dar nešė ant savo pečių.
Rausvas Patricijos lūpas suvirpino gilus atodūsis, jai beviltiškai atremiant kaktą į aprasojusį dušo kabinos stiklą, o tuomet liūdnai nusišypsant, lyg likimas tik ką būtų jai į ausį pakuždėjęs anekdotą, kuriuo, tiesa, pamažu ir tapo jos gyvenimas. Stovėjusi vandenyje kol pabrinko pirštai, o tuomet atsainiai, nedėdama į tai pernelyg daug pastangų išsimuilinusi kūną ir galvą, panelė galiausiai išsikrapštė iš dušo, nusisausindama kūną rankšluosčiu ir užsidėdama lengvus šortukus bei paprastą maikutę, merginai susirišant drėgnus plaukus į netvarkingą kuodą, o tuomet išlendant iš vonios į gerokai vėsesnį kambarį, jos akims susirandant Denį. -Jeigu neklystu, dabar tavo eilė pasakyti paslaptį, - Ji pratarė šyptelėdama, o tuomet numetė savo krepšį ant kėdės ir patraukė link lovos, ant kurios šastelėjusi ji sulenkė kojas per kelius ir ant jų pasidėjo smakrą, smalsiai stebėdama tamsiaplaukį, kuris jau antrą kartą tapo priežastimi, kodėl Patricija vis dar yra į vieną sudėta esybė, o ne milijonas pabirų šukelių, ant kurių užlipę aplinkiniai nesunkiai galėjo susipjaustyti kojas. Nedrąsiai, lyg šį kartą Denis, o ne ji būtų stiklinis, Patricija ištiesė pirštus jo link, apversdama jaunuolio ranką delnu į viršų ir švelniai perbraukdama per vieną iš daugelio jį vagojančių linijų. -Šita rodo kiek laiko gyvensi. Bet atsižvelgiant į tai, jog tau prieš akis plyti amžinybė, nemanau, jog apskaičiavimai tikslūs, - Ji vyptelėjo akimis sekdama savo pačios pirštus, kurie įgudo braižyti tik vienai Patricijai suprantamus ornamentus. -Ar žinai, jog nusipelnei viso pasaulio, Danieli Dreschleri? - Pasiteiravo nė nemirktelėdama akimis, nei meluodama jaunuoliui, nei bandydama jam prisigerinti. Tiesiog sakydama absoliučią, nenuginčijamą tiesą, kuria dažniausiai dalydavosi tik su savimi, mat nepasitikėjo kitais pakankamai. Ir gal staigiai šokinėti nuo vienos temos prie kitos buvo truputį keista, juo labiau pradėti žarstyti sentimentus, kurie netiko prie stačiokiško jos veido, bet tokia jau buvo Patricija.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1675

Atiduodama11
Some people never go crazy. What truly horrible lives they must lead.


RašytiTemos pavadinimas: Re: 111 kambarys   Pir. 06 20, 2016 11:45 pm

Patricija nebuvo viena iš tų merginų, kurią būtų galima perprasti vos kartą žvilgtelėjus į jos pusę. Ilgakojė šviesiaplaukė turėjo daug sudėtingesnę asmenybę nei buvo galima pamanyti iš pirmo žvilgsnio, mišrūnei nė iš tolo neatitinkant jokio visuomenės sukurto stereotipo, ypač to, kuris bylojo, kad patrauklios moterys nėra protingos, Danieliui pačiam turėjus galimybę išsiaiškinti, jog jos atžvilgiu tai yra visiška netiesa, Patricijai neabejotinai galint pasigirti turint nemažą intelekto koeficientą. Kuo daugiau su ja bendravo, tuo labiau vaikinas įtikėjo tuo, kad dar nebuvo sutikęs kitos būtybės, kuri būtų bent kiek panaši į merginą, kuri vieną akimirką galėjo šaltai pasakoti apie savo gyvenimo įvykius, o kitą jau kalbėti visai kita, su ankstesniu pokalbiu nė trupučio nesusijusia tema. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl tamsiaplaukis noriai su komunikavo, niekada negalėdamas iš anksto numatyti, kaip ji pasielgs jau kitą minutę, mišrūnui turint pripažinti, kad tai jį intrigavo daug labiau nei bendravimas su kitomis savo kurso merginomis ar vaikinais, daugeliui dažniausiai turint labai įprastą elgseną, kurią buvo galima nuspėti iš anksto. Iš tiesų, Denis abejojo, kad netgi tuo atveju, jeigu kartu su ja praleistų keletą savaičių, mėnesių ar net metų, galėtų užtikrintai pasakyti, jog pažįsta Patriciją kaip nuluptą ir ji jau nesugebėtų jo šokiruoti ar sukelti nuostabą, mišrūnei tikriausiai visuomet išliekant ne iki galo pažintu individu. Vaikinas svarstė, kad galbūt šviesiapūkė yra iš tų asmenų, kurie visiems laikams išlieka mįslėmis, kitiems beviltiškai ieškant rakto, galinčio atrakinti net pačius slapčiausius jų sielos kampelius. Tiesą pasakius, rudaakiui nelabai kliudė faktas, kad mergina yra apsiklojusi paslaptingumo skraistę, mišrūnui norint tikėti, jog galbūt vieną dieną jam pavyks pakelti bent vieną jos kraštą ir sužinoti jį dominančius dalykus.
Išgirdęs Patricijos balsą, Danielis kilstelėjo galvą, netrukus išspausdamas truputį drovią šypseną, nes susivokė, kad visą tą laiką, kol ji buvo duše, pats praleido galvodamas apie mišrūnę, o tai tikriausiai iš šalies jai būtų pasirodę truputį keistai. – Mano? – perklausė vaikinas ir tankiau sumirksėjo akimis, svarstydamas kokią savo gyvenimo detalę galėtų atskleisti, nė neabejodamas, kad jokia jo paslaptis nė iš tolo neprilygs tai, kurią anksčiau jam papasakojo Patricija. – Kartais einu į nepažįstamų žmonių vestuves. – pagaliau pratarė tamsiaplaukis, nė pats gerai nežinodamas, kodėl pasirinko būtent šią savo keistenybę. – Pirmą kartą taip nutiko visai atsitiktinai. Vykau į bičiulio gimtadienio gimtadienį restorane, tačiau paaiškėjo, kad Los Andžele taip pasivadinusių įstaigų yra trys ar keturios, todėl netyčia nuvykau ne į tą, kuriame iš tiesų vyko šventė. Įžengiau į salę ir iškart patekau į patį vakarėlio įkarštį, kur visi svečiai šoko kongą, į kurią kažkas netrukus įtraukė ir mane. Tik paskui, pamatęs moterį su balta suknele, supratau, kad ne ten patekau. Nenorėjau vėl važiuoti į kitą miesto galą, todėl nutariau likti. – Denis trūktelėjo pečiais. – Man tai patiko, todėl vėliau nutariau pabandyti dar kartą sudalyvauti panašiame renginyje. Taigi, pradėjau stebėti skelbimus apie būsimas vestuves ir kartais nuvykdavau į vietą, kur jos turėdavo vykti. Nėra sunku įsimaišyti tarp svečių, svarbiausia nebūti arti jaunikio, jaunosios ar jų tėvų. Tiesiog reikia susirasti senelę ir įtikinti ją, kad esi jos sesers ar brolio vaikaitis Rodžeris, tuomet kiekvienam paklaususiam, kas esu, ji turės atsakymą ir niekas nesugalvos manęs išvaryti. – vaikinas paaiškino, kaip vykdydavo savo nelabai adekvačius planus. – Dabar taip elgiuosi rečiau, tačiau anksčiau bent kartą per mėnesį apsilankydavau vestuvėse. Einu ten ne tam, kad prisivalgyčiau nemokamo maisto ar suviliočiau per daug išgėrusią pamergę. Man tokie dalykai nerūpi. Tiesiog... man patinka matyti, kaip žmonės linksminasi. Kaip visi sako tostus ir palinkėjimus naujiesiems sutuoktiniams. Nes tai viena iš nedaugelio dienų, kai visi gali visiškai atsipalaiduoti ir jaustis laimingi dėl kitų. Be to, tokioje šventėje nėra galimybės jaustis vienišu. – rudaplaukis liūdnai šyptelėjo ir atsiduso, savo dėmesį sutelkdamas ties jo delnu bėgiojančiais Patricijos pirštais. – Manau, kad yra daugybė žmonių, kurie to nusipelnė labiau už mane. – tyliai prašneko vaikinas ir kilstelėjo galvą, ieškodamas jos žydrų akių žvilgsnio, tikėdamasis jame įskaityti, kodėl mergina su juo elgėsi taip švelniai, jaunuoliui nemanant, kad padarė ką nors, dėl ko būtų to nusipelnęs.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: 111 kambarys   Antr. 06 21, 2016 12:38 am

Net jeigu Deniui absoliučiai nieko nežadėjo, galvoti apie kitą vyrą, ir ne bet kokį, o jo patėvį, kol jis ramiai laukė už durų, pasiryžęs jei ne išklausyti dar vienos beprotiškos Patricijos istorijos, tai bent jau papasakoti kažką iš savo ilgo, nesibaigiančio nuotykių repertuaro, buvo visokeriopai neteisinga. Įprastomis aplinkybėmis šviesiaplaukė šito nepaisytų, jos pažįstamų ir nepažįstamų individų interesams retai patenkant į josios prioritetų sąrašą, bet vien pagalvojus apie tai, kaip atsargiai ir švelniai Danielio lūpos pajūryje glaudėsi prie jos kaktos, merginą apimdavo itin nemalonus, muistytis verčiantis jausmas. Ir nors tai negalėjo būti kaltė, mat panelė nebuvo sukonstruota pasaulio tokią jausti, kūną sukausčiusiam mauduliui visgi stipriai pastarąją primenant. Tiesa, panelė negalėjo to vardo kartu su jį besinešiojančiu individu užrakinti giliai savo pasąmonėje į medinę dėžutę su devyniomis spynomis, detektyvui nesant liga, kurią panelė galėtų išsigydyti per savaitgalį, net jeigu simptomai buvo panašūs. Pats ironiškiausias šios istorijos taškas buvo faktas, jog būtent Danielis vertė ją jaustis geriau, panelei pirma noriai maudžiusis jo dėmesio spinduliuose, bet minutėms palengva slenkant į priekį, iš tiesų pradėjus vertinti jaunuolio kompaniją, kuri buvo tarsi lengvas atokvėpis po ilgo ir varginančio maratono, pakirtusio šviesiaplaukės kojas ir laikinai užblokavusio deguonies patekimą į plaučius, dėl ko panelė ilgą laiką vaikščiojo su smėlio pripilta galva, pavojingai pakibusi tarp realybės ir pasaulio, kuriame nebebūtų absoliučiai nieko. Ilgas savaites praleidusi bute, kuriame vienintelį garso šaltinį skleidė lašantis čiaupas ir garsiai už sienos meilės žaidimus žaidžiantys kaimynai, Patricija pati to nesuprasdama priartėjo prie beprotybės slenksčio, iliuzijoms ir iškraipytiems pastarųjų kelių mėnesių faktams, dėl kurių kaltas buvo medžiotojas ir jo paspęstos pinklės, į kurias šviesiaplaukė, kaip musė į voratinklį, naiviai įkliuvo, priverčiant ją pamiršti kuo yra. Denis ištiesė jai ranką, kurią panelė sučiupo negrabiais pirštais ir vis dar laikėsi įsitvėrusi, jaunuoliui iš esmės Patriciją išgelbstint nuo jos pačios, už ką ji jam buvo ir visuomet bus nebyliai dėkinga.
Patogiau įsitaisiusi ant lovos mergina atsigulė šonu, paremdama ranka galvą ir klusniai klausydamasi kiekvieno vaikino lūpas paliekančio žodžio, jos antakiams, akivaizdžiai stebintis porinama istorija, nežymiai šoktelint į viršų. Pati Patricija seniai susigyveno su netradiciniu savo keistumu, jai nuoširdžiai stebintis, jog įvairiapusiškų elgesio bruožų turėjo ir Denis. Ne todėl, jog matė jaunuolį tarsi monetą, apsiribojantį tik dviem pusėmis, mat taip nebuvo, mišrūnui Patricijose akyse lyg deimantui saulės šviesoje žibant visomis vaivorykštės spalvomis. Bet todėl, jog paslaptis, kuria vaikinas dosniai su ja pasidalino, atskleidė detales apie jį, kokių plika akimi, vos pažvelgus į tamsiaplaukį, įspėjusi nebūtų nė pati panelė. Danielis buvo vienišas. Ir šiuo aspektu merginai stipriai priminė ją pačią. -Nesu linkusi sutikti su paskutiniu tavo teiginiu. Nes tenka pripažinti, jog stebėti du žmones, amžinai pažadėjusius save vienas kitam ir suvokti, kad pats neturi nieko panašaus, gali sukelti šiokią tokią nostalgiją, - Šviesiaplaukė nežymiai gūžtelėjo pečiais, kalbėdama abstrakčiai, mat jos vestuvių metu riedančios ašaros ir iš nevilties į lovą sugulantys amžini priešai bei kitos šokių aikštelėje ir už jos vykstančios dramos nelabai veikė. -Pernelyg save nuvertini. Nors neturėtum. Pakankamai žmonių pasaulyje padarys tai už tave, - Mergina šyptelėjo, vangiai prisimindama, jog panašius žodžius sakė ir kitam asmeniui, bet greitai šią mintį nuvydama į šalį ir kilstelėdama Danielio ranką sau prie lūpų. Normalus žmogus tokią akimirką būtų ant švelnios jaunuolio odos patupdęs trumpą, nerūpestingą bučinį. Bet sugavusi Denio žvilgsnį savuoju panelė lengvai dantimis grybštelėjo per vieną jo krumplių, pastarąjį atsitiktinai, o gal ir ne, netrukus palytėdama liežuvio galiuku. -Kažkas beldžia į duris, - Po akimirkos sukuždėjo paleisdama jaunuolio ranką ir lyg niekur nieko apsiversdama ant nugaros, šitaip parodydama, jog artimiausiu metu neketina lipti iš lovos.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1675

Atiduodama11
Some people never go crazy. What truly horrible lives they must lead.


RašytiTemos pavadinimas: Re: 111 kambarys   Antr. 06 21, 2016 3:35 pm

Danielis visada norėjo tikėti, kad visi, įskaitant pačius didžiausius piktadarius, kurie negailestingai skriaudė kiekvieną sutiktąjį ar kitiems vien tik gero linkinčius, visa savo esybe Dievui pasišventusius asmenis, nepaisant politinių pažiūrų, religijos, seksualinės orientacijos arba kūno formų, turėjo teisę mylėti ir būti mylimi. Vaikinas manė, kad neegzistuoja toks faktorius, kuris uždraustų pasaulyje ieškoti savo antrosios pusės, sielos draugo, kuris užpildytų visus tuščius kampelius ir būtų idealus partneris koja kojon žengiant sudėtingu gyvenimo keliu. Tik po kurio laiko, jaunuoliui stebint, kaip aplinkiniai pykstasi, įžeidinėja vienas kitą ir netgi imasi fizinių veiksmų vien tam, kad išlietų po nelaimingos meilės susikaupusią pagiežą, taip sutrypdami ne tik viską, ką buvo sukūrę kartu, tačiau taip pat gerokai apkartindami vienas kito gyvenimą, jo ankstesnė nuomonė pradėjo keistis, mišrūnui pradedant abejoti, ar žmogus apskritai yra sutvertas mylėti besąlygiškai, tai meilei galiausiai neperaugant į neapykantą ar netampant keista draugystės atmaina. Todėl Denis ir pradėjo žiūrėti lėkštus, lengvai nuspėjamą siužetą turinčius romantinius filmus, nenorėdamas, kad tikras gyvenimas visiškai sugadintų jo požiūrį į santykius, ekrane žinomų aktorių suvaidinamoms istorijoms leidžiant tikėti, jog galbūt egzistuoja bent menka galimybė, kad kas nors panašaus nutiks realybėje. Tai suteikė jam nedidelę viltį, kad gal ir jam kada nors pavyks patirti tą įstabų jausmą, apie kurį žmonės rašo ir kalba jau ne vieną amžių, net jeigu tai truktų ne ištisą šimtmetį, o vos kelias akimirkas. Jaunuolis buvo įsitikinęs, kad bet kuriuo atveju tai būtų neįkainojamas dalykas, kurio jis neturėtų keisti į nieką kitą.
Atverti savo sielą kitam žmogui ir parodyti jam, koks esi iš tikrųjų, visuomet buvo truputį baugu, vaikinant negalint iš anksto žinoti, ar bus suprastas, ar galiausiai viskas baigsis tuo, kad kas nors iš jo pasijuoks ir nurašys mišrūną kaip keistuolį, kuris nėra vertas to asmens dėmesio. Vis dėlto, tamsiaplaukis nemanė, jog Patricija, nutarusi, kad tik veltui švaisto laiką, klausydamasi jaunuolio svaičiojimų ir jis iš tiesų nėra toks įdomus, kaip galėjo pasirodyti iš pradžių, maus pro duris ir pasirinks verčiau keliauti viena, nei leisti laiką nuobodulį keliančioje Danielio kompanijoje. – Todėl visuomet reikia kuo nors užsiimti, kad neliktų laiko apmąstymams. Nes prisėdus bent kelioms minutėms, nejučia pradedi galvoti apie žmones, kuriuos myli. Ar mylėjai. – pripažino vaikinas, jau ne kartą spėjęs atsidurti tokioje situacijoje, kai į galvą pradeda plūsti niūrios mintys ir smagi šventė tampa priminimu apie tai, ko trūko jo paties gyvenime. – Nenuvertinu. Tiesiog nesu labai godus. Man nereikia viso pasaulio. Užteks ir nedidelio jo gabalėlio. – rudaplaukis šyptelėjo ir gūžtelėjo pečiais, trumpai paaiškindamas, kodėl ne visai sutiko su merginos pasakytais žodžiais, kurie, turėjo pripažinti, vertė jaustis gerai. – Nuo pat pradžių įtariau, kad tu mėgsti kandžiotis. – tyliai pratarė ir nežymiai primerkė akis, kai mergina sugalvojo būtent taip pasielgti su juo, mišrūnės dantų paliestai odai lengvai dilgčiojant, net jei tai ir nespėjo palikti gerai matomos žymės. Jo minčių seką nutraukė pasigirdęs beldimas į duris, Deniui tik dabar prisimenant apie užsisakytą maistą ir nelabai noriai pakylant iš lovos, kad galėtų nueiti jį pasiimti. Vaikinas pakeliui iš savo krepšio išsitraukė piniginę ir patraukė prie durų, kurias netrukus atvėręs, akis į akį susidūrė su pilnametystės tikriausiai dar nesulaukusiu vyruku, laikančiu maišelį su maistu, kurio aromatas vertė jaunuolio burnoje kauptis seiles. Tamsiaplaukis pasisveikino su užkandinės darbuotoju ir ištraukė kelias kupiūras iš piniginės, klausiamai parodydamas jas maistą pristačiusiam asmeniui, nes pats dar nelabai susigaudė su Brazilijos valiuta ir nežinojo, kiek viskas galėtų kainuoti. Visgi, vyrukas tik linktelėjo ir ištiesė jam maišelį, o tada nužingsniavo tolyn, Danieliui taipogi pasiimant maistą ir vėl uždarant duris. – Nežinojau, ką mėgsti, tad viską užsakiau pagal savo nuožiūrą. – jis prasitarė ir pamažu nužingsniavo atgal prie lovos, jam išimant turimą maistą – du pagrindinius patiekalus ir porą kolos buteliukų – kas turėjo jiems atstoti kuklią vakarienę.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: 111 kambarys   Antr. 06 21, 2016 4:47 pm

Meilė. Net tariant šį žodį pastarasis atrodė sunkus, svetimas merginos lūpose. Kokiu, be abejonės ir buvo, Patricijai nesant įsitikinusiai ar tai ką jaučia net patiems artimiausiems asmenims turi kažką bendro su ugnį ir ledą pereiti skatinančia emocija. Nuo saldžios meilės, apie kurią parašyta tūkstančiai knygų ir dar daugiau dainų, ją taip pat stūmė būtinybė kontrolę turėti savose rankose, apsvaigusiems lyg nuo narkotikų žmonėms neretai pametant galvas ir pamirštant apie pačius save tą pačią akimirką, kai jų tariamas išrinktasis įžengė į jų apgailėtinus gyvenimus, neva absoliučiai juos pakeisdamas. Juk ne veltui žmogui įsimylėjus jo organizme išsiskiria tie patys hormonai, kaip ir nušokus nuo proto. Na, o Patricija jautėsi pakankama nevisprote ir be paskatinimų iš aplinkos. Ji galėjo įsivaizduoti save šeriančią šunį vien tam, jog pastarasis nepadvėstų, mat tai buvo prievolė, visiškai nesusijusi su nuoširdžiu rūpesčiu. Taip pat glostančią šviesius Teodoro plaukus negrabiais pirštais, šitaip parodant, jog jaunuolis jai šį tą reiškia, panelei iš tiesų jaučiant prieraišumą ne pirmus metus jos gyvenime šmėkščiojančiam mišrūnui. Bet ar tai buvo meilė? Pati primityviausia ir lengviausia jos forma? Vargu. Nes sociopatai negali mylėti. Nebent labiausiai iškreiptu, savanaudišku ir šlykščiu meilės pavidalu, siekiant naudos sau, juokiantis ir šypsantis bei pamažu išpildant visus tariamo mylimojo idealus, o tuomet paliekant jį gavus tai, ko nori ar tiesiog pabodus. Šiuos žodžius ir apibrėžimus apie gyvatišką savo prigimtį, kurios dėka ji įšliaužia į kitų žmonių gyvenimus ir priverčia juos ją mėgti ir mylėti ji skaitė kiekviename straipsnyje, kiekvienoje atsiverstoje knygoje. Ir mergina tuo atkakliai tikėjo, net jeigu neturėjo tam jokio pagrindo, mat tokiomis frazėmis besisvaičiojantys gydytojai neturėjo žalio supratimo, ką reiškė būti ja. Tikėjo, nes nematė jokio preteksto to nedaryti. Iki šiol.
-Bet ar tai nereikš, jog visą laiką tiesiog bėgi? Nuo savęs ir savo problemų? Užsiimdamas visokiais menkniekiais vien tam, jog nereikėtų nė akimirkai stabtelėt ir grįžtelėti sau per petį, - Šviesiaplaukė smalsiai pasiteiravo, prikąsdama rausvą lūpą, mat į galvą piršosi idėja, jog būtent šitaip elgėsi ir pati. Tiesa, Patricija žinojo, kodėl ir nuo ko bėga. Bet kas į pasaulio kraštą su vargiai pažįstama mergina atgynė Danielį vis dar išliko paslaptimi, kurią jai knietėjo išlukštenti. Aišku, egzistavo tikimybė, jog vaikinui tiesiog norėjosi pailsėti ir truputį pakeliauti, bet šviesiaplaukė nebuvo linkusi tikėti, kad atsakymas toks akivaizdus ir paprastas. -Jeigu esi pasiryžęs pasiimti tik dalelę to, ką pasaulis tau yra paruošęs dar nereiškia, jog nenusipelnei jo viso, - Švelniai šyptelėjusi ji atkakliai toliau tvirtino savo, nuožmiam panelės žvilgsniui išduodant, jog dėl šito ginčytis ji galėtų visą likusią naktį ir vis tiek nepakeistų savo nuomonės.  -Mmm, - Pritariamai suniurnėjo trumpam sumerkdama akis, kol išslinkęs iš lovos Denis atsiskaitinėjo su jiems valgį pristačiusiu jaunuoliu, šviesiaplaukei vangiai pramerkiant akį tik tuomet, kai kambarį pripildė mėsos ir padažo kvapas. Visgi, itin alkana panelė nesijautė, nusprendusi pirma sušildyti savo skrandį kola, kurią atsukusi patogiau atsisėdo ant lovos ir atsirėmė į atkaltę, mažiausiai dabar norėdama užspringti. -Kur norėtum traukti rytojaus rytą? - Pasiteiravo jaunuolio porą minučių patylėjusi, o tuomet akis nukreipdama į Denį, veido išraiškai išliekant neutraliai, panelei šitaip atrodant didžiąją dalį laiko, kai nereikėdavo laidyti dirbtinų šypsnių ir mandagių replikų.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1675

Atiduodama11
Some people never go crazy. What truly horrible lives they must lead.


RašytiTemos pavadinimas: Re: 111 kambarys   Antr. 06 21, 2016 11:20 pm

Danielis privalėjo visuomet mąstyti logiškai, remtis tik tuo, ką jam diktavo mokslinė literatūra ir netikėti tuo, ko nebuvo galima įrodyti, nes, pasak daugumos, jei ko nors neįmanoma paaiškinti – tai iš tiesų neegzistuoja. To reikalavo jo pasirinkta mokslo sritis ir jo būsima karjera, jaunuoliui puikiai suvokiant, kad besimokant apie žmogaus kilmę, stiprios emocijos ar dvasingumas turi būti nustumti į šalį, vietą užleidžiant preciziškumui ir užtikrintumui. Tačiau vaikinas ne visai atitiko šį standartą ir neretai į sudėtingas situacijas iš pradžių sureaguodavo jautriai, vedinas jausmų, o tik paskui, sugromuliavus visą informaciją, sugebėdavo ieškoti sprendimų, remdamasis savo mąstymu. Trumpai tariant, tamsiaplaukis buvo jautri siela ir labiau būtų tikęs meno žinovų susibūrime nei kokioje nors medikų konvencijoje, nes tikriausiai jis būtų tas keistas vaikis, kuris tik mandagiai linksi ir šypsosi savo pašnekovui, pats beveik nedalyvaudamas pokalbyje apie naujus eksperimentinius vaistus, ne todėl, kad jo tai visiškai nedomintų, toli gražu, bet dėl to, jog jis turėjo ir kitų, su žmogaus sveikata visai nesusijusių interesų, kuriuos būtų mieliau aptaręs su savo kolegomis. Literatūra, menas, socialinių tinklų įtaka visuomenei, religiniai kultai ar nauji keisti žmonių išradimai jaunuoliui atrodė kaip įdomesnės temos, kuriomis diskutuojant iš tiesų būtų galima bent minimaliai pažinti kitus, tačiau dažniausiai įvairius biomedicinos mokslus vis dar kremtantys arba juos baigę specialistai, nelabai norėdavo kalbėti apie ką nors kitą, išskyrus savo sritį, o tai sukėlė šiokių tokių sunkumų, mišrūnui negalint pasigirti tuo, kad dažnai rasdavo bendrą kalbą su bendramoksliais, todėl, neskaitant kelių išimčių, jis neretai laikydavosi atokiai, tapdamas stebėtoju, kuris nesikišdavo į pagrindinį veiksmą.
- Kaltas. – Denis kilstelėjo ištiestus delnus aukštyn ir liūdnai šyptelėjo, leisdamas merginai suprasti, kad ji visai atsitiktinai, galbūt nė to nenorėdama, atskleidė dar vieną jo paslaptį, šviesiaplaukei jo pasakojime įžvelgiant tokias detales, kurių kiti gal nė nebūtų pastebėję. Jaunuolio gyvenimas, kaip ir daugumos kitų pasaulio gyventojų, gyvenimas nė iš tolo nebuvo tobulas ir jame trūko tam tikrų aspektų, kurie paliko nemenką tuštumą jo sieloje, vyrukui beviltiškai bandant visus tarpelius užpildyti mokslais ir laisvalaikio veikla, net jei žinojo, kad galų gale tai nebus veiksminga. – Tu labai atkakli. – vaikinas tyliai nusijuokė ir palingavo galva į šalis, jam nebandant toliau ginčytis su mergina, nes jis niekada nebuvo tas asmuo, kuris labai nusimintų nusileidęs kitam asmeniui, ypač, jei jausdavo, kad susidūrė su argumentuotu, itin tvirtą nuomonę turinčiu oponentu. Pagaliau sulaukus maisto, rudaplaukis vėl įsitaisė ant lovos, sukryžiuodamas savo pėdas ir ant jų prisėsdamas, o tada išvyniojo vieną lėkštę su maistu, jam šalia pasidedant pluoštą vienkartinių servetėlių ir nuoširdžiai džiaugiantis, kad restoranas jų nepagailėjo, nes jaunuolis nebuvo labai tvarkingas valgytojas ir neretai netyčia išsitepdavo veidą ar drabužius. – Norėčiau pamatyti Kristaus atpirkėjo statulą. Ar tiesiog kur nors pasivaikščioti, patyrinėti miestą. – vaikinas atsakė ir gūžtelėjo pečiais, iš tiesų galėdamas prisitaikyti prie bet kokio Patricijos sugalvoto kelionės maršruto, o tada kibo į savo porciją, nes nenorėjo, kad maistas atauštų nespėjęs pasiekti jo skrandžio. – Beje, tau nereikės dalintis lova su manimi. Galėsiu miegoti ant grindų ar ant to fotelio. – sėkmingai sukramtęs atsikąstą maistą, tamsiaplaukis mostelėjo į kambaryje stovintį baldą, iškart patikindamas merginą, kad jai nebūtina nerimauti dėl to, jog naktį Denis galėtų prie jos lįsti, jam iškart užbėgant įvykiams už akių ir bandant užtikrinti, kad nenutiktų nieko panašaus.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: 111 kambarys   Tr. 06 22, 2016 12:28 am

Patricija pabandė įsivaizduoti, kokia galėtų būti Danielio reakcija, šiai smulkiau paaiškinus patiriamą emocijų stygių, šviesiaplaukei akivaizdžiai nesant panašiai į kitas Denio gyvenime dominuojančias moteris ir merginas, išskirtiniams panelės būdo bruožams ir savotiškam charakteriui turint specifinį medicininį pavadinimą, su kuriuo vaikinas galimai buvo susidūręs ir susipažinęs. Atsižvelgiant į tai, jog antisocialinis sutrikimas yra genetiškai perduodama liga. Visgi, net jeigu jaunuolis ir buvo skaitinėjęs apie sociopatiją, greičiausiai susipažino tik su dviem jos atšakomis: požymiais ir pasekmėmis. Nes ne asmens savijauta ar netradicinis jo požiūris domina medikus, pastariesiems siekiant išsiaiškinti, kokia įtaką šio sutrikimo paveiktas asmuo turi aplinkai ir kur gali nuvesti medikamentų nutraukimas ar atsisakymas apskritai juos vartoti. Panelė ne kartą buvo atsidūrusi situacijoje, kai nuo jos buvo slepiami aštrias briaunas turintys objektai, tarsi ši bet kurią akimirką galėtų į rankas pastverti atbukusį peilį ir perpjauti gerkles visiems auditorijoje sėdintiems studentams. Kiti, žinantys apie šviesiaplaukės sutrikimą, bet neskubantys prikabinti serijinio žudiko etiketės, dažnai žvelgė į merginą su gailesčiu, arba atvirkščiai, suko į šalį akis, kaip kad suka nuo autobusu važiuojančio neįgalaus keleivio, kažin ko susinepatogindami. Savaime aišku į tokį farsą Patricija atsakydavo tik santūriai šyptelėdama, leisdama manyti, kad į ją iš aukšto žvelgiančių asmenų egzistencijos kažką reiškė merginos gyvenime, panelei nesukant galvos dėl jų pernelyg stipriai ne tik todėl, jog šviesiaplaukei visiškai nerūpėjo, bet ir todėl, jog nė vienas jų nebuvo to verti. Tiesa, situacija su Deniu buvo nežymiai kitokia vien todėl, jog jo kompanija panelei buvo priimtina, ir Patricija norėjo pasimėgauti tomis likusiomis keliomis valandomis, mat joms praslinkus ir tiesai išlindus į paviršių, jaunuolis daugiau niekuomet nebežvelgs į ją taip, kaip žvelgė dabar. Kad ir toks geraširdis, supratingas ir visokeriopai nuostabus Danielis būtų, pasaulyje yra dalykų, kurių žmonės tiesiog nesuvokia. Ir suvokti nenori. Patricijos dilema yra viena jų.
-Gaila, jog vieną dieną teks sugrįžti ten, kur mažiausiai norisi. Ir su savo baimėmis bei problemomis susidurti akis į akį, - Ji vyptelėjo, sprendžiant iš ramios veido išraiškos labai šito nesureikšmindama, nors kažkas visgi šmėkštelėjo akyse, Patricijai visgi porą kartų tankiai sumirksint ir nukreipiant žvilgsnį į ekraną, kuriame, sprendžiant iš kažką ispaniškai rėkiančios moters, rodė kažkokią dramą. -Hm, tai viena iš pagrindinių mano charakterio savybių, - Patricija šyptelėjo, tarytum jaunuolis tik ką būtų ją širdingai pagyręs, panelei įvardytą atkaklumą neabejotinai laikant teigiamiausiu savo bruožu, kuris padėjo mišrūnei atsirasti ten, kur ji buvo tą akimirką. -Tu tikintis? - Staiga pasiteiravo jaunuolio, nežymiai suraukdama kaktą. Iš esmės tai nieko nekeitė, vaikino išpažįstamai religijai Patricijos akyse nekeičiant jo, kaip asmenybės, nors pačiai panelei buvo sunku įsivaizduoti, kaip jiedu su Veronika kiekvieno sekmadienio rytą traukia į mišias, Deniui akivaizdžiai priklausant tam tipui, kurie mėgsta savaitgaliais truputį ilgiau pamiegoti ir iš lovos juos išvilioja tik gardus kepamų blynų kvapas. -Man be abejonės malonu, jog esi linkęs šitaip aukotis, bet visą dieną rytoj būsi ant kojų, todėl nenoriu, kad popietei tik įpusėjus pradėtum skųstis skaudančiais raumenimis. Aš nesikandžioju, žinai, - Ji gūžtelėjo pečiais, kreivai šyptelėdama, mat paskutinis sakinys nebuvo visiška tiesa, net jeigu paliktos panelės dantų žymės ant Denio odos seniausiai sunyko. Trumpam atidėjusi kolą į šalį, ji pagriebė gardžiai atrodančią kesadiliją, jos skrandžiui prieštaringai susitraukiant, bet panelei noriai paragaujant skanėsto, kuris nuo sveiko maisto buvo taip toli, kaip pragaras nuo rojaus, dėl ko mergina visiškai nepriekaištavo, seniai nustodama stebėti kuo nuodija savo organizmą. -Neplanuoji paskambinti mamai prieš miegą? - Pasiteiravo jo šviesiaplaukė, suspausdama lūpas į ploną liniją. Šiaip jau Patricijai vienodai švietė jaudinasi raudonplaukė dėl savo sūnaus ar ne, bet kalbai pakrypus apie Danielį, moteris buvo bene didesnė beprotė už pačią Trišą, pastarajai visai netrokštant, jog jų kelionė būtų sugadinta vien todėl, jog pasigedusi sūnaus Veronika paskelbtų jo paiešką.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1675

Atiduodama11
Some people never go crazy. What truly horrible lives they must lead.


RašytiTemos pavadinimas: Re: 111 kambarys   Tr. 06 22, 2016 1:36 am

Faktas, kad iš tiesų gerai nepažinojo savo naujos kelionių bičiulės tikriausiai turėjo Danieliui kelti nerimą. Vaikinas nežinojo net tokių esminių dalykų kaip jos antras vardas ir net nenumanė, iš kur ji yra kilusi, egzistuojant nemenkai galimybei, kad pasielgdamas taip neatsakingai, mišrūnas galimai įsivėlė į daug pavojingesnę situaciją nei atrodė iš pradžių. Taip, jos nenuspėjamumas buvo žavus ir jaunuolis jautė didžiulę atgaivą, galėdamas būti šalia žmogaus, kuris turi įprotį elgtis neprognozuojamai, tačiau tuo pačiu tai nebuvo labai geras dalykas, nes po kurio laiko ta nuolatinė nežinomybė gali atsisukti prieš jį patį, tokiam elgesiui jau neatrodant intriguojančiai, o verčiau priverčiant jaustis nesaugiai, lyg jis staiga būtų atsidūręs minų lauke, kur padėjus pėdą netinkamoje vietoje, tektų amžiams atsisveikinti su gyvenimu. Tai vertė Denį susimąstyti, ar taip bus visada ir šis neužtikrintumas dėl Patricijos veiksmų lydės jį visos jų kelionės metu ir kuriuo momentu tai gali tapti labai nepatrauklia, baime keliančia savybe. Galų gale, vaikinas nė nežinojo, kiek laiko mergina nori likti Brazilijoje ir kur jie trauks toliau, egzistuojant ir tokiai galimybei, kad jau rytoj šviesiaplaukė pakeis savo nuomonę ir sumanys vykti namo, nusprendusi, jog jai jau užtenka gastroliavimo svečiose šalyse ir spėjus pasiilgti savo būsto, kuris buvo daug jaukesnis nei pigus viešbutis. Ir tai rudaplaukį iš tiesų gąsdino daug labiau nei merginos įprotis elgtis spontaniškai, jam visai nenorint, kad neseniai prasidėjusi kelionė baigtųsi taip anksti, jaunuoliui nė nespėjus iki galo suprasti, kodėl nuo pat jų bendravimo pradžios jam buvo taip paprasta kalbėtis su mergina, nes dažniausiai Danielis neskubėdavo neseniai sutiktiems žmonėms atvirai pasakoti apie save, pirmais susitikimais verčiau vengdamas pernelyg asmeniškų temų.
- Galima bandyti nuo to bėgti, bet galiausiai vis tiek nepavyks išvengti akistatos su savo bėdomis. Deja. – vaikinas sunkiai atsiduso, nė neabejodamas, kad pasaulyje egzistuoja ne vienas ir ne du žmonės, kurie elgiasi lygiai taip pat, tik daug kas tai daro pasitelkdami kitokius metodus ir įnikdami į priklausomybes, mišrūnui vis dėlto pasirenkant truputį ramesnius būdus. – Taigi, labai norėdama tikriausiai sugebėtum įtikinti mane daryti tai, kam iš pradžių prieštaravau. – garsiai svarstė tamsiaplaukis, manydamas, kad merginai neprireiktų įdėti labai daug pastangų, jog priverstų jaunuolį paklusti jos norams, mišrūnui tikriausiai norint leidžiantis būti apsukamam aplink jos laibą pirštą. – Ne. Tiesiog girdėjau, kad iš tos vietos atsiveria nuostabi miesto panorama. – prisipažino Denis, jam iš tiesų neturint jokių su religija susijusių tikslų, o paprasčiausiai norint pamatyti bent vieną turistų pamėgtą objektą, kol dar galimybę tai padaryti. – Nenoriu priversti tavęs jaustis nejaukiai. Be to, su manimi miegoti tikras pragaras. Galiu susigriebti visą antklodę, išsitiesti per visą lovą ar netgi netyčia apkabinti šalia esantį žmogų. – tarp kąsnių prasitarė vaikinas, iškart įspėdamas šviesiaplaukę apie savo miego įpročius, kad vėliau tai jos per daug nepriblokštų. Pats tamsiaplaukis nesibaimino miegoti kartu su Patricija ir pernelyg nesureikšmino to fakto, nors ir nebuvo visiškai įsitikinęs, jog tai buvo gera mintis. – Mmm? Parašysiu jai žinutę, kad per daug nesijaudintų. Nors ji manimi visai pasitiki. Ar bent aš taip manau. – Danielis suraukė antakius, tikėdamasis, jog labai neklysta dėl Veronikos ir galbūt moteris labai nesupyks dėl to, kad jos sūnus staigiai sugalvojo išvykti į iš anksto nesuplanuotą kelionę, jai net nežinant, kas palaikė jam kompaniją. Vaikinas trumpam atidėjo lėkštę su maistu į šalį, jog galėtų susirasti telefoną ir pranešti mamai apie savo nuotykių eigą ir patikinti moterį, kad kol kas jai tikrai nereikia rūpintis dėl savo atžalos gerovės.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: 111 kambarys   Tr. 06 22, 2016 2:26 am

Šviesiaplaukė nebuvo kvaila ir pilnai suvokė, jog ilgainiui jos bandymai išsisukti nuo tiesioginių atsakymų į kur kas svarbesnius klausimus nei tie, kuriuos Denis uždavė iki šiol, teiraudamasis apie panelės mėgstamiausią filmą ir labiausiai akį traukiančią spalvą, vaikino nebetenkins. Šiokį tokį abejonės šešėlį ji jau galėjo įžvelgti mišrūno akių gelmėje, bet savo ruožtu panelė jautėsi užduotį atlikusi, juo labiau, kai jaunuolį ne kartą perspėjo laikytis atokiau nuo jos, mat nepaisant to, kokia intriguojanti ir mįslinga atrodė iš šalies, nebuvo gėrio ir taikos nešėja. Bet mišrūnas jos nesiklausė, atkakliai sekdamas ją į kitą žemyną ir nė akimirkos nestabtelėdamas apsvarstyti nei jų kelionės plano, nei Patricijos motyvų, mat pilnai egzistavo galimybė, jog į svečias šalis panelė jį atsitempė priduoti organų į juodąją rinką arba parašyti dailų laiškelį Veronikai, reikalaujant milijono vertės išpirkos. Juk dar ne tokie dalykai šauna šiuolaikiniams žmonėms į galvas, o po to visuomenė drįsta Patriciją badyti pirštais ir vadinti kvanktelėjusia. Savaime aišku, nė vieno iš išvardytų scenarijų įgyvendinti šviesiaplaukė neplanavo, bet bekraštis Denio naivumas iš tiesų vertė ją kraipyti į šalis galvą, ir jeigu aplinkybės būtų kitokios, mergina galbūt net pasinaudotų šia jaunuolio savybe savanaudiškais tikslais, mat nors nė vienas jų nepripažino to balsu, Danielis jau buvo patekęs į mišrūnės nagus, šviesiaplaukei savo rankose laikant plakančią jojo širdį, kurią vaikinas savanoriškai ten patupdė. Ir vienintelė, pati pagrindinė Patricijos užduotis buvo pastarosios nesužeisti. Kas beveik prilygo prašymui aklam žmogui pereiti judriausią Niujorko gatvę, aplink be perstojo zujant automobiliams, ir likti be menkiausio įbrėžimo ant kūno.
-Visgi, esu linkusi galvoti, jog devynis kartus iš dešimties, mes patys esame didžiausiomis savo bėdomis. Patupdome save į situacijas iš kurių nėra išeities, o vėliau dėl to kaltinam kitus ir liejam pagiežą, mat jaučiam poreikį išsikrauti. Juk visuomet lengviau prie stulpo prikalti kitą, o ne save patį, - Šviesiaplaukė tyliai murmėjo panosėje, žvilgsnį nukreipdama į lubas, kurios ne taip, kaip namuose, toli gražu nebuvo baltos, tūkstančiui mažų įtrūkimų savitai nuraminant Patriciją, mat dabar be abejonės mergina turės kuo užsiimti, jeigu neims miegas. -Aš ne tik sugebėčiau tave įtikinti. Aš taip pat priverčiau tave galvoti, jog toji idėja nuo pat pradžių priklausė tau, - Mergina papūtė lūpas, nežinia ar truputį pervertindama savo gebėjimus, ar iš tiesų pasižymėdama neįprastais talentais. Bet jei spręsti pagal spalvingą panelės istoriją, tai Patricija sugebėjo kitiems įpiršti ne vieną beprotišką mintį, kad ir nelegalus kapo kasimas ankstų penktadienio rytą, šitaip sulaužant mažiausiai šešis teisėsaugos įstatymus, kuriuos tik tarp kitko esi pasišventęs ir prisiekęs sergėti. -Skamba neblogai. Tiesa, nemanau, jog turėtume užsibūti viename mieste pernelyg ilgą laiką. Matai, mane persekioja policija, taigi mažiausiai norėčiau atkreipti kažkieno dėmesį. O tu rašyk, rašyk mamai. Man reikia, jog kažkas galėtų paliudyti, jog vis dar esi gyvas. Jei ką, - Išdėstė ramiu balsu, toliau gardžiai vakarieniaudama, kol galiausiai jos lėkštė, kurią ji padėjo ant spintelės šalimais ištuštėjo ir prisikimšusi pilvą iki soties ji vėl atsigėrė kolos, pasukdama nekaltą žvilgsnį į Denio pusę. -Juokauju, - Pridūrė mažiausiai norėdama, jog jaunuolis visą naktį miegotų su viena pramerkta akimi, bijodamas, kad Patricija jį uždusins su pagalve. Netrukus panelė vėl įsitaisė ant šono, nesivargindama lįsti po patalais, mat kambaryje buvo pakankamai šilta, šviesiaplaukei lyg mažai mergaitei klusniai susidedant rankas po galva ir silpnai šyptelint. -Beje, grįžtant prie senosios temos. Jei ryte prabusiu ir pajusiu, kaip Danielis Jaunesnysis remiasi man į šlaunį, nepažadu, jog nuvyksime aplankyti Jėzaus statulos. Matai, mano burna bus pernelyg užimta, - Ji meiliai suraukė nosį, tarsi būtų išdėsčiusi monologą apie švelnų kačiukų kailį ir jų neapsakomo grožio akis, Patricijai po akimirkos kimiai nusijuokiant ir sumerkiant akis.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1675

Atiduodama11
Some people never go crazy. What truly horrible lives they must lead.


RašytiTemos pavadinimas: Re: 111 kambarys   Tr. 06 22, 2016 7:52 pm

Danielis jau antrą kartą taip pasielgė – viską metė ir nusekė mažai pažįstamą merginą į kitą žemyną, jaunuoliui galint tik karčiai juoktis dėl savo idiotiško polinkio nepaisyti jokių įspėjamųjų ženklų, kai kalba pasisukdavo apie jausmus, jam stačia galvą šokant nuo skardžio ir tikintis, kad pasiekus apačią dar turės bent vieną sveiką galūnę. Vis dėlto, vaikinui teko pripažinti, kad ankstesnis kartas, kai pasiryžo kraustytis į Aliaską vien tam, jog galėtų būti su Kristina, tikriausiai buvo daug kvailesnis nei dabartinis. Tada tamsiaplaukis taip pasielgė, nes nenorėjo, kad jųdviejų santykiai taptų dar viena liūdna istorija apie draugystę, kuri nutrūko dėl per didelio atstumo, mišrūnui nė akimirkai nesusimąstant, kad galbūt vis vien reikėtų neskubėti ir geriau viską apgalvoti, prieš priimant tokį drastišką sprendimą. Tai galiausiai privedė prie to, kad praėjus vos keliems mėnesiams, pabrukęs uodegą Denis grįžo namo, prižadėdamas sau, jog daugiau niekada taip nerizikuos dėl menkai pažįstamo asmens ir neatiduos jam savo širdies, kol neįsitikins, kad ji yra saugi kito rankose. Iki pat šios akimirkos vaikinas nesusivokė, jog dabar elgiasi panašiai, keliaudamas į tolimą šalį ir bandydamas laimę su kitu žmogumi, egzistuojant nemažai galimybei, kad dar kartą gali nusvilti, jei bus neatsargus ir leis sau dar labiau pamėgti Patriciją. Ir tai iš dalies gąsdino jaunuolį, kuris jau žinojo, kad meilė verčia ne tik daryti kvailus dalykus, tačiau ji taip pat žeidžia ir skaudina, o to jis visai nesiilgėjo, todėl šiuo metu tikriausiai būtų buvę protingiau nesidomėti mergina ir neleisti jai užkariauti jo širdies, kol dar nebuvo per vėlu ir jie galėjo išvengti galimos katastrofos.
- Taip ir yra. Kenkiam patys sau, o negalėdami pakelti kaltės dėl savo veiksmų, iškrečiam dar daugiau kvailysčių. – sumurmėjo rudaplaukis, tokiems apmąstymams nejučia verčiant jį analizuoti savo elgesį ir suprasti, kad galbūt užuot nuolat bėgus nuo savo rūpesčių, reikėtų kada nors stabtelėti ir bent jau pabandyti išnarplioti visus tarpusavyje susivijusius galus, kol dar buvo įmanoma tai padaryti. – Tuomet man turbūt derėtų laikytis atokiau nuo tavęs. – Danielis vyptelėjo, tačiau jo žvilgsnis išliko rimtas, vaikinui įtariant, kad Patricijos žodžiuose buvo nemaža dalis tiesos, jam jau spėjus pajusti jos žodžių ir veiksmų poveikį jo paties elgesiui. – Tu manęs negąsdini, Patricija. Bent jau ne tokiomis kalbomis. – pratarė vaikinas ir gūžtelėjo pečiais, faktui, kad ji gali būti nuo teisėsaugos bėganti nusikaltėlė nepriverčiant jaunuolio sunerimti ar iškart griebtis telefono ir skambinti policijai, kaip tikriausiai jo vietoje būtų pasielgęs kitas asmuo. Dėl visko buvo kaltas mišrūno užsispyrimas, jam nesiklausant jokių šviesiaplaukės įspėjimų ir ignoruojant visus bandymus jį atbaidyti, tamsiaplaukiui ir toliau norint būti šalia, net jei ir pats žinojo, kad tai tikriausiai nebuvo pati geriausia jo sugalvota idėja. – Kažin, ar tokiu atveju labai galėčiausi, jog nepavyko ten apsilankyti. – tyliai ištarė vaikinas ir šyptelėjo, netrukus paimdamas televizoriaus pultelį ir išjungdamas prietaisą, pats šiaip taip užbaigdamas savo porciją ir surinkdamas lėkštes, o tada viską išmesdamas į šiukšliadėžę. Tamsiaplaukis stabtelėjo prie lovos ir pažiūrėjo į ant jos susirangiusią, ramiai kvėpuojančią Patriciją, dar apsvarstydamas savo ankstesnį planą miegoti kitur, tačiau po kelių akimirkų vis dėlto papurtė galvą, supratęs, kad paskui tikriausiai visą dieną skųstųsi nugaros skausmais. Todėl Danielis apėjo baldą ir atsigulė kitoje čiužinio pusėje, šonu pasisukdamas į lango pusę ir užsimerkė, jaunuoliui neilgai trukus galiausiai užmiegant, visai kaip ir šaliai gulinčiai merginai.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: 111 kambarys   Kv. 06 23, 2016 11:21 pm

Panelė nė nepajuto, kaip paniro į gilų miegą, iš tiesų nė negalėdama pasakyti ties kuo sustojo jųdviejų pradėtas pokalbis, šviesiaplaukei, matyt, labiau pervargstant nei manė iš pradžių, todėl greitai nugrimztant į sapnų karalystę. Tiesa, ten mergina svečiavosi neilgai, demonams, kuriuos mišrūnė tvirtai laikė už pavadėlio dienos metu, pasivejant panelę tuomet, kai ši buvo bejėgė pasipriešinti. Kiekvieną naktį Patricijos sapnas, čia nešvarų žaidimą sužaidžiant jos pačios vaizduotei, nežymiai keitėsi, bet jo pagrindinė esmė išliko ta pati. Šviesiaplaukė stovėjo vienišose kapinėse, net niūriam ir apniukusiam dangui lėtais ir be galo sunkiais lietaus lašais išreiškiant savo gėlą, orui aplink ją tarytum vibruojant kiekvieno panelės įkvėpimo metu, o aukštiems, siaubingus šešėlius metantiems medžiams nejudant iš savo vietos, nesušlamant nė vienam jų lapeliui, spengiančiai tylai akivaizdžiai pranašaujant baisiausią audrą, kuri laukė panelės pečiu pasirėmusi į paminklą. Figūra priminė patį Ozyrį, atkakusį čia iš požemių pasaulio pasverti šviesiaplaukės nuodėmių ir nuteisti ją amžinoms kančioms, atimant jos gyvybę pačiais brutaliausiais būdais. Kartais figūra turėjo jos brolio veidą, išsipildant didžiausiai merginos baimei, kurią ji mėnesių mėnesius klusniai nešiojosi krūtinėje, bet kapinėse pasirodžius ne Sebastianui, o medžiotojui, vis tiek liko nusivylusi. Retkarčiais tamsi žmogysta buvo minėtasis medžiotojas, Patricijai iki pat šiol galint idealiai nupasakoti kiekvieną jo veido bruožą ir drabužių detalę. Taip pat pasitaikydavo sapnų, kur žudikas dėvėdavo Patricijos pažįstamų veidus - Kamilės, Teodoro, panelės psichologės Karolinos, Oskaro. Visų, kurie kažką šviesiaplaukei reiškė. Bet šiąnakt, ne taip kaip visus kitus kartus, figūra veido neturėjo, ten plytint tik giliai, bekraštei tamsai. Negaišęs laiko žmogysta metėsi panelės link, suleisdamas nenatūraliai ilgus nagus į merginos gerklę, paskutiniams jo nematomas lūpas palikusiems žodžiams, jog Patricijos laikas eina į pabaigą ir po jo pasirodymo iš mišrūnės neliks absoliučiai nieko, priverčiant ją nežymiai krūptelėti ir kaip pat atmerkti akis. Šviesiaplaukė sunkiai atsiduso, per petį dirstelėdama į ramiai snaudžiantį Danielį, o tuomet palengva atsisėsdama ant sujauktos patalų krūvos, mišrūnės galvai atrodant nepaprastai sunkiai, tarytum visą vakarą Patricija būtų gėrusi ir dabar turėtų akis į akį susidurti su pagiriomis. Dirstelėjusi į laikrodį ir išsiaiškinusi, jog dar viso labo tik penkios ryto, bet puikiai žinodama, jog daugiau nebeužmigs, šviesiaplaukė patyliukais išsmuko iš lovos, ant pirštų galų nupėdindama į vonios kambarį, kur užsidariusi, kaip mat pripildė šaltu vandeniu delnus ir nusiprausė veidą, bandydama išvaikyti prasto sapno paliktus pėdsakus, Patricijai nedrąsiai ranka priliečiant kaklą ir prisimenant, kaip bandė klykti, bet negalėjo, atsižvelgiant į tai, jog beveidė figūra išplėšė laukan jos balso stygas. Iš savo krepšio išsitraukusi dantų šepetėlį ji greitai išsiplovė dantis, jos beviltiškai žemyn svyrančioms rankoms nepaslenkant daryti nieko daugiau, dėl ko panelė vėl išpėdino laukan, bet aplenkusi lovą įsmuko į balkoną, po savęs sandariai uždarydama duris. Atsisėdusi ant grindų ir pilnai ištiesusi kojas, Patricija užsispoksojo į tykų miestą, horizonto pakraštyje jau matydama kylančią saulę, panelei užmerkiant akis ir įsiklausant į tylą, tarytum tikėtųsi išgirsti atsakymus į ją alinančius klausimus. Prabuvusi šitaip gal pusvalandį, kol galiausiai pradėjo justi ant veido krentančius pirmuosius saulės spindulius ir jų skleidžiamą šilumą, panelė staiga prasimerkė, suvokusi, kodėl apturėtas sapnas paliko tokį nemalonų skonį burnoje (Patricijai net patikrinus ar netyčiomis neprasikando liežuvio, jai vis dar galint justi metalo prieskonį), šviesiaplaukei galiausiai prisimenant, kad ši diena žymi lygiai mėnesį po didžiojo incidento, panelei staiga prunkštelint ir lėtai papurtant galvą, lyg būtų nusivylusi išdavikišku savo kūnu, mišrūnei atkakliai nesujudant iš vietos, net jeigu viena ausimi ir girdėjo judesius kambaryje.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1675

Atiduodama11
Some people never go crazy. What truly horrible lives they must lead.


RašytiTemos pavadinimas: Re: 111 kambarys   Št. 06 25, 2016 5:48 pm

Danielis priklausė tai žmonių grupei, kurie gali nesunkiai užmigti bet kuriuo paros metu, nesvarbu, kokioje vietoje, jaunuoliui negalint to padaryti nebent tuo atveju, jei atsidurdavo labai triukšmingoje aplinkoje, su kuo jau ne kartą buvo susidūręs bendrabutyje, kai jo kaimynai sugalvodavo, kad vidurnaktį reikia pradėti ką nors švęsti. Tiesa, dabar vaikinas nesusidūrė su tokiomis kliūtimis, kambaryje tvyrant tylai, kurios nepertraukė nei kaimyniniuose kambariuose galimai apsistoję asmenys, nei lietaus barbenimas į lango stiklą, mišrūnui pagaliau galint pasidžiaugti ramybe ir leisti savo kūnui visiškai atsipalaiduoti, o to, po ilgai trukusios kelionės, jam neabejotinai reikėjo. Tamsiaplaukis pabudo tik tada, kai išgirdo įkyrų savo telefono pypsėjimą, jam nenoriai pramerkiant vieną akį ir piktai pažvelgiant į ant spintelės gulintį prietaisą, jaunuoliui tingiai ištiesiant ranką į šalį ir šiaip taip jį sugraibant. Sėkmingai išvengęs telefono dužimo, Denis atmerkė ir kitą akį, o tada žvilgtelėjo į ekraną, kur švietė perspėjimas apie neseniai gautą naują pranešimą iš mamos. Vaikinas pamažu perskaitė Veronikos mini laiškelį ir šyptelėjo, nuoširdžiai džiaugdamasis tuo, kad moteris jo labai nekamantinėjo ir neuždavė daugybės klausimų, į kuriuos jis tikriausiai nė nežinotų, kaip atsakyti, atsižvelgiant į tai, jog šiuo metu pats net nenumanė, ką daro su savo gyvenimu. Pastebėjęs, kad dar tik ankstyvas rytas, Danielis vienos rankos pirštais pasitrynė akis ir suniurnėjo kažką neaiškaus sau po nosimi, ketindamas toliau miegoti, kai pasisukęs į šalį, staiga išvydo, jog greta nėra jo dailiosios kompanionės. Vaikinas staigiai atsisėdo lovoje ir apsidairė aplinkui, akimis ieškodamas Patricijos, jam netrunkant pastebėti, kad jos daiktai vis dar yra kambaryje ir suprantant, jog mergina turėtų būti netoliese, po keleto akimirkų pro stiklines balkono duris pamatant ir šviesią jos galvą. Rudaplaukis lengviau atsikvėpė, suvokęs, kad netyčia nepramiegojo jos pagrobimo ar mišrūnė nesugalvojo nelaukti jo ir tęsti kelionę viena, tačiau vis dėlto nutarė, jog jau laikas keltis iš lovos. Susiradęs švarius drabužius ir kitas jam reikalingas priemones, Denis pamažu nužingsniavo į vonios kambarį, kur stabtelėjęs, lėtai nusimetė tai, ką vilkėjo ir galiausiai palindo po dušu. Vaikinas kelias minutes stovėjo užsimerkęs po šilto vandens srove, jam vis dar jaučiantis truputį mieguistu, tik po kurio laiko, kai kakta nestipriai vožėsi į kabinos stiklą, jaunuoliui pagaliau išsibudinant ir greitai nusiprausiant, kol dar kartą pats sau nesukėlė didesnio pavojaus. Tamsiaplaukis išjungė vandenį ir ištipeno lauk iš siauros erdvės, netrukus nusausindamas kūną rankšluosčiu ir apsirengdamas atsineštus drabužius, o tada, susirinkęs visą savo turtą, grįžo į kambarį. Visgi, Danielis ten ilgai neužsibuvo ir susiradęs piniginę, tyliai išslinko į koridorių ir nuėjo prie kitame gale vakar matyto kavos aparato. Vaikinas po vieną sumetė reikalingas monetas, kad vieną po kito gautų porą kavos puodelių, mišrūnui pasirenkant tradicišką variantą – juodą kavą su pienu – nes dar nežinojo, ką mėgsta Patricija, nė nenutuokdamas, ar ji apskritai vartojo gėrimus, kurie savo sudėtyje turėjo kofeino. Tvirtai laikydamas du pilnus puodelius kavos, rudaakis patraukė atgal į kambarį, padėjo piniginę ant spintelės, o tada nužingsniavo balkono link, kur pabudęs matė įsitaisiusią šviesiaplaukę. Denis pamažu atvėrė duris, nenorėdamas jos gąsdinti staigiu savo pasirodymu, o tada droviai šyptelėjo ir trumpam ant grindų padėjęs plastikinius puodelius, kad nespėtų išpilti juose esančios kavos, prisėdo šalia mišrūnės. – Labas rytas. – tyliai pratarė jaunuolis ir ištiesė jai puodelį. – Būčiau tau kavą pristatęs į lovą, bet tavęs ten neradau. – paaiškino vaikinas ir gurkštelėjo savo gėrimo, laisvosios rankos pirštais perbraukdamas per vis dar drėgnus savo plaukus, jam vis dar tykiai stebint šviesiaplaukę.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: 111 kambarys   Št. 06 25, 2016 11:02 pm

Lėtai į priekį tiksinčios sekundės suskubo ištįsti į valandas. O gal valandos virto sekundėmis. Šviesiaplaukė tiksliai negalėjo pasakyti, susitelkusi tik ties tuo, kaip kvėpuoti, tarytum darytų tai pirmą kartą. Panelė galėjo tik sveikinti asmenis, kurie nė karto nepatyrė ką reiškia nevaldyti savo paties kūno, plaučiams subliūkštant lyg sprogusiam balionui ir kiekvienam deguonies gurkšniui staiga tampant beverčiui. Tiesa, šviesiaplaukė nepuolė į paniką ir sugebėjo išlikti rami, kažkokiu būdu vėl sugebėdama atrasti pusiausvyrą tarp sveiko proto ir beprotybės, nors linija tarp šių dviejų būsenų kiekvieną dieną atrodė vis plonesnė. Panelė nė nesistengdama galėjo girdėti Danielio žingsnius, kurie aidėjo per kambarį, mišrūnui vis zujant iš vieno galo į kitą. Faktas, jog jaunuolis vis dar buvo ranka pasiekiamas ir galėjo atsidurti Patricijos pašonėj vos šiai pašaukus, savitai ją ramino. O gal tai buvo jaunuolio aura, apgaubusi panelę nuo pat pirmos jų susitikimo akimirkos, tarytum mergina galėtų justi šiltas Denio rankas šiam nė prie jos nesiliečiant, patyliukais žadančias niekuomet jos nepaleisti ir neleisti jog kažkas negero dar sykį nutiktų Patricijai. Būtent dėl šios priežasties, vaikiną šviesiaplaukė pasitiko su šypsena veide, nežymiai grįžtelėdama veidą jo link, jaunuoliui gardžiai kvepiant ta pačia arbūzine dušo žėle, kaip ir ji, pro saldų aromatą sugebant prasiskverbti ir paties Denio kvapui, kuris kuteno merginos nosį ir jeigu Patricija turėtų parinkti vieną žodį, kuris geriausiai jį apibūdintų, mišrūnė pirmiausia pagalvotų apie namus. Kuriuos neabejotinai vaikinas ir atstojo, jiems esant ne pirmos jaunystės motelyje, tūkstantis mylių nuo Los Andžeo, bet Patricijai dėl to mažiau jaukiai nesijaučiant. -Manau dar turėsi tokią progą, - Patikino rudaplaukį, šviesiaplaukei noriai paimant vienkartinį puodelį į rankas ir apglėbiant jį abiem delnais, lyg merginai būtų buvę šalta. Prikandusi rausvą savo lūpą, ji trumpam nutilo, netrukus paskanaudama kavos iš aparato ir staiga pasislinkdama labiau į dešinę pusę. -Prisėsk, - Staiga pratarė padėdama puodelį į šalį ir paplekšnodama į erdvę šalia savęs, rimtai Patricijos minai išduodant, jog jųdviejų laukia itin subtilus pokalbis. -Yra kai kas, ką manau turi teisę žinoti.. - Ji pradėjo suspausdama lūpas į ploną liniją, kas išdavė, jog merginai nėra itin lengva apie šitai kalbėti ir visgi, ji paprasčiausiai nemato kitos išeities. Nedrąsiai, mišrūnė susirado Danielio pirštus, palengva sunerdama juos su savaisiais ir nežymiai suraukdama kaktą, vos pajuto, kaip kiekviena ląstelė kūne po truputį atgyja, lyg ne kofeinas, o Denis būtų pažadinęs ją iš sąstingio. Patricija žiojosi prabilti dar sykį, kai jos veidą nušvietė ryški šviesa, tiesa, neturinti visiškai nieko bendro su saule. Automobilių stovėjimo aikštelėje sustojo policijos automobilis, pareigūnams taip ir neišjungiant savo švyrutėlių, o tiesiog išlipus iš mašinos patraukiant kitame viešbučio gale esančio kambario link, jiems akivaizdžiant žinant, kur tiksliai eiti. Patricija nežymiai suraukė kaktą, akivaizdžiai sutrikusi dėl tokio įvykių posūkio, juo labiau, kai jau buvo pasiruošusi iškloti jam visą tiesą apie Oskarą, šviesiaplaukei kartu su kavos puodeliu pakylant ant kojų, o tuomet patraukiant pro duris, kur koridoriuje susidūrė su nežymiai išblyškusia kambarine. Patricijos ispanų žinios buvo ribotos, bet paklaususi kas nutiko ji iš konteksto nesunkiai suprato, jog moteris ankstyvą rytą nuėjo sutvarkyti kambario ir rado ten jauną merginą, gulinčią kraujo klane dėl perpjautos gerklės, senyvai meksikietei kelis kartus persižegnojant ir kažką atkaliai murmant sau panosėje, kol pati šviesiaplaukė liko sustingusi stovėti tarpduryje, tarytum būtų priaugusi prie grindų. Neegzistavo nė menkiausia tikimybė, jog peilį rankose laikiusi ir gyvybę atėmusi ranka priklausė Patricijai. Nes ji klusniai gėrė vaistus. Reguliariai sekė visus gydytojos nurodymus. Ir nors pastarosios savaitės jai buvo ypatingai sunkios, panelė neįsivaizdavo, jog būtų galėjusi padaryti kažką panašaus ir apie tai neprisiminti. Tykiai sugrįžusi į kambarį ir užvėrusi duris, Patricija atrėmė kaktą į netolygiai dažytą medį ir sunkiai atsikvėpė, neužtikrintumui surakint visus iki vieno josios raumenis. -Aš sapnavau tai. Sapnavau kaip ji miršta. Mačiau tai. Jaučiau tai. Kaip tai įmanoma? - Ji kilstelėjo plačias akis į Denį, lyg greičiausiai nė nenutuokiantis apie ką Patricija tauškia jaunuolis gebėtų atsakytų į klausimus, į kuriuos atsakymų neturėjo pati mergina.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1675

Atiduodama11
Some people never go crazy. What truly horrible lives they must lead.


RašytiTemos pavadinimas: Re: 111 kambarys   Kv. 06 30, 2016 1:36 pm

Net jei jo mintyse buvo visa galybė įvairiaspalvių, skirtingo dydžio klaustukų, kurių su kiekviena akimirka vis daugėjo, nei vienam, su jo naująja bičiule susijusiam klausimui kol kas dar neturint vieno aiškaus atsakymo, mišrūnas vis tiek nuoširdžiai mėgavosi tuo laiku, kurį praleido kartu su mergina, nemanydamas, kad dabar norėtų būti kur nors kitur. Danielis negalėjo jaustis kitaip ne vien todėl, kad juos nuolat supo įstabus Rio kraštovaizdis, galintis užgniaužti kvapą net pačiam didžiausiam technikos mėgėjui, kuriam vargiai pavyksta atitraukti akis nuo rankoje visuomet laikomo telefono, tačiau ir dėl to, jog buvo gera pagaliau ilsėtis kaip pridera, užuot paprasčiausiai tinginiavus namuose, net jei ir tai, jaunuolio nuomone, buvo visai neblogas būdas atsipūsti po ilgų mokslo mėnesių. Tiesa, tokiu atveju vaikinas savo pašonėje neturėtų Patricijos – žavios blondinės, kuri nežinia kodėl norėjo savo dienas leisti su juo, mišrūnui negalint sugalvoti nei vienos priežasties, kodėl kas nors norėtų keliauti po svečias šalis su savo paties gyvenime pasimetusiu, dar nieko ypatingo savo gyvenime nenuveikusiu, keistu rudaakiu. Tamsiaplaukis nebuvo linkęs į nutrūktgalviškus nuotykius, nebūtų galėjęs sau priklijuoti „blogo berniuko“ etiketės, nes toli gražu toks nebuvo, ir dažniau spinduliavo ramybę ir tylą, todėl daugeliui jis atrodė kaip eilinis nuobodus jaunuolis, su kuriuo neverta prasidėti. Tačiau mergina į savo draugiją pasirinko būtent jį, net jei tai tebuvo tik spontaniškas, gerai neapgalvotas sprendimas, o tai Denis iš tiesų vertino, todėl norėjo jai parodyti pačią geriausią savo versiją, kad mišrūnė nepasigailėtų pasikvietusi jį prisijungti prie tokio nuotykio. – Kitą rytą. – vaikinas linktelėjo galva, pasiryždamas būtent taip ir padaryti, jei tik sugebės pabusti anksčiau už Patriciją ir padėti jai pradėti savo dieną su kava. Rudaplaukis atsisėdo šalia jos ir gurkštelėjo karšto gėrimo iš plastikinio puodelio, jo tamsioms akims smalsiai žiūrint į merginos pusę ir kantriai laukiant, kol ši prabils ir atskleis, kokią dilemą ji sprendžia savo mintyse. – Gerai. – tyliai pratarė jaunuolis ir nukreipė sutrikusį žvilgsnį į jų sunertus pirštus, vis dar truputį stebėdamasis tuo, kad šviesiaplaukė prie jo liečiasi, kai anksčiau mergina net keliskart tvirtino, jog yra tam nepasiruošusi ir Danieliui apskritai būtų protingiau prie jos nesiartinti, jam nė tiksliai nežinant, ką turėtų apie visą tai galvoti, bet nesiruošiant atšlyti nuo jos ar atstumti, mišrūnui mažiausiai norint daryti ką nors panašaus. Galų gale, tikriausiai Patricija neanalizavo kiekvieno menkučio jų prisilietimo ir žiūrėjo į jį, kaip į naują draugą, nematydama galimybės, kad jų santykiai galėtų peraugti į ką nors daugiau, net ir į žaismingą vasaros romaną, tad ir vaikinui reikėjo to nesureikšminti ir leisti įvykiams tekėti sava vaga, užuot bandžius viską paspartinti vien todėl, jog jis jautėsi beprotiškai vienišas ir buvo išsiilgęs kito žmogaus suteikiamo artumo. Tamsiaplaukio minčių giją netrukus negailestingai nutraukė policijos sirenų gaudesys, privertęs mišrūno antakius šoktelėti aukštyn ir neramiai stebėti aplinkui zujančius, melsvas uniformas dėvinčius pareigūnus, kurie, vos tik sustoję prie viešbučio, iškart nuskubėjo į naują nusikaltimo vietą. – Kas... – nutęsė Denis, tačiau greitai nutilo, nes mergina staigiai atsistojo ir nužingsniavo tolyn, jam be žodžių nusekant paskui ją ir stabtelint tarpduryje, iš tolo klausantis jos pokalbio su kambarine, jaunuoliui, dėl savo menkų portugalų kalbos žinių, sugebant suprasti tik dialogo kontekstą. Vaikinas prisėdo ant lovos krašto ir abiem rankomis apglėbė savo kavos puodelį, kiek pasimetusiu žvilgsniu sutikdamas į kambarį sugrįžusią Patriciją. – Galbūt tu sapnuoji pranašiškus sapnus? – spėjo rudaplaukis, lėtai gūžtelėdamas pečiais, nes tokia galimybė iš tiesų egzistavo, prisiminus tai, kad vampyrai ir mišrūnai kartkartėmis turėjo pačių įvairiausių gebėjimų. – Ar tai pirmas kartas, kai nutiko kas nors panašaus? – Danielis pakreipė galvą į šalį ir atidžiai pažvelgė į merginą, jokiu būdu netvirtindamas, kad šviesiaplaukė pritraukia nelaimes ir tokie dalykai vyksta dėl jos kaltės, o tiesiog norėdamas sužinoti, ką galėtų reikšti toks neįprastas ateities numatymas.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: 111 kambarys   Kv. 06 30, 2016 2:37 pm

Sakyti, kad merginai rūpėjo prarasta jaunos moters gyvybė buvo tas pats, kas tikinti, jog žemė plokščia. Labiau Patriciją trikdė faktas, jog akimirką, kai panelės lūpas paliko paskutinis atodūsis ji buvo susitapatinusi su jos kūnu ir galėjo viską justi taip tarsi, staigiai nukraujavusi, peilio ašmenims pažeidus pagrindinę kaklo arteriją, būtų pati. Panelė dar sykį pirštais lėtai brūkštelėjo per savo kaklą, merginai prieinant išvadą, jog tokiomis aplinkybėmis mirti pati nenorėtų, šviesiaplaukei nenoriai dirstelint į savo rankas, lyg tikėtų, kad pastarosios būtų nusidažiusios raudoniu ir kažkokio atsitiktinumo dėka šio fakto ji nebūtų pastebėjus iki pat akimirkos, kai buvo per vėlu. Bet jos oda vis dar buvo baltutėlė, gal tik nežymiai pablyškusi, merginai akivaizdžiai leidžiant per mažai laiko saulėkaitoje ir nesimaitinant kaip pridera, kas po truputį pradėjo atsiliepti išsekusiam jos organizmui. Visgi, šviesiaplaukė nebuvo iš tų, kurie pakilus temperatūrai gulinėtų lovoje gailėdama savęs ar savo paburkusios nosies. Nebuvo iš tų, kurie lietų kruvinas ašaras kažkam užgavus jos širdį ar palikus jos gyvenimą už savęs sandariai uždarant duris. Ir jeigu sugebėjo atsigauti po to, kai buvo įviliota į suktus spąstus nusususio, bereikšmio medžiotojo, peršauta ir per plauką neišmėsinėta, kartu jausdamasi taip, tarsi brolį prarado antrą sykį, faktas, kad galbūt savo egzistencija kelia pavojų žmonių populiacija jos pernelyg stipriai nekasė. Galbūt todėl, jog šviesiaplaukės akyse žmonija priminė skruzdėlyną, kur žmonių mindomos ir nuodijamos per dieną pasimiršta tūkstančiai darbščiųjų miško sergėtojų, Patricijai greičiausiai nė nemirktelint akimis, jeigu vieną dieną tas vadinamas skruzdėlynas imtų ir subyrėtų. Taigi, vietoj to, jog susikrautų daiktus ir išsikeltų gyventi į civilizacijos nepaliestą Ramiojo vandenyno salą, panelė tiesiog sukruto iš savo sąstingio, lėtai patraukdama link lovos ant kurios krašto įsitaisė, tuo pačiu metu atidžiai galvoje apsvarstydama Denio klausimą. Tai kas buvo akivaizdu, bet kažkokiu būdu prasprūdo pro panelės pirštus, jai paprasčiausiai niekuomet nesigilinant, kodėl žmonės aplink ją krito lyg musės, dabar badė šviesiaplaukei akis, merginai karčiai šyptelint. -Ne. Tai tikrai nebuvo pirmas kartas, - Ji lėtai pratarė, tarytum skanautų kiekvieną žodį, dėlionės dalims be didesnių pastangų iš Patricijos pusės, pačioms sukrintant į tinkamas vietas, o mišrūnei liekant tik pasigrožėti tragišku gautu paveikslu. -Buvau netoli brolio, kai jis mirė. Ant manęs mirtinai nukraujavo peršautas pareigūnas. Vagis, kuriam ironiškai prognozavau liūdną pabaigą, nusišovė savo viešbučio kambaryje, kaip ir sakiau, jog jis pasielgs. Pridėjus faktą, jog girdėjau, kaip Oskaras pribaigia medžiotoją ir šį įvykį, išeina nebloga puokštė, ar ne? - Patricija suspaudė lūpas į ploną liniją. Vis dar nežinojo ką visa tai reiškia, anksčiau tvirtai manydama, jog tiesiog netinkamu laiku pasipainioja netinkamoje vietoje, bet dabar pradėdama abejoti ar tokio masto sutapimai apskritai įmanomi. -Tiesa. Kitų mirčių aš nesapnavau. Bet vis tiek kažkokiu būdu buvau viso to sūkuryje, - Panelė vyptelėjo dirstelėdama į vis dar laikomą vienkartinį puodelį, pravėsusiam skysčiui ilgiau nebedžiuginant merginos, dėl ko kavą šviesiaplaukė atidėjo į šalį, vietoj to suglausdama tarpusavyje rankas, kurias ilgą laiką tyrinėjo žvilgsniu, lyg jose staiga atsirastų raktas nuo užburtosios karalystės durų, kurioje panelė turėtų galimybę išsiaiškinti, kas su ja negerai. -Kapinėse, stovėdama prieš medžiotoją, aš žinojau, kada jis nuspaus gaiduką. Visu kūnu tai pajaučiau. Bet tiesiog pamaniau, jog greičiausiai gerai perprantu žmones. Bet tai nebuvo blyksnis iš ateities ar jos numatymas. Viduje jaučiau ne kas nutiks. O kaip viskas pasibaigs, - Balsu dėstė visas galvoje besisukančias mintis, kas dalinai padėjo panelei išnarplioti jos pečius užgulusią dilemą, Patricijos akims nežymiai išsiplečiant, o jos žvilgsniui susirandant Denio. Tas nykus, ją persekiojęs jausmas visą kelią nuo daugiabučio ligi kapinių. Toks slogus, jog merginai retkarčiais darėsi sunku kvėpuoti. Prabėgus lygiai keturioms savaitėms po gilią žymę palikusio įvykio, mergina pagaliau mintyse sugebėjo tą jausmą įvardyti žodžiais. -Aš jaučiau, kad kažkas mirs, - Ji sukuždėjo, lyg didžiausią paslaptį, kuriai nevalia palikti keturių kambario sienų, bet kuria ji noriai pasidalino su Deniu. Ne tik todėl, jog jis savo akimis matė, kaip Patricija trumpam praranda sveiką protą, beveik puldama į paniką dėl apturėto sapno. Bet todėl, jog mergina juo pasitikėjo. Kas buvo truputį beprotiška, atsižvelgiant į tai, jog šią sekundę ji nepasitikėjo nė pačia savimi.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1675

Atiduodama11
Some people never go crazy. What truly horrible lives they must lead.


RašytiTemos pavadinimas: Re: 111 kambarys   Pir. 07 04, 2016 9:55 pm

Danielis pasijuto labai nesmagiai, sužinojęs, kad visai netoliese, tame pačiame pastate prieš keletą minučių mirė žmogus. Vaikinas galėjo prisiekti, jog dabar yra išbalęs it dailininko teptuku dar nepaliesta drobė, jaunuoliui nežymiai suvirpant visu kūnu, kai į galvą pradėjo plūsti klausimai apie šio įvykio aplinkybes. Ar tai buvo suplanuota? Ar tai buvo atsitiktinis užpuolimas? Ar tos moters vietoje galėjo būti Patricija? Arba jis pats? Ir, galų gale, kur šiuo metu buvo žudikas? Tamsiaplaukis giliai įkvėpė ir pamažu atsiduso, mėgindamas nuraminti kiek paspartėjusį širdies ritmą, jam nemanant, kad dabar būtų protinga pulti į paniką, ypač, kai viskas dar buvo taip neaišku. Todėl Denis susitelkė ties mergina, vien žvilgsniu tikrindamas, ar jai viskas gerai ir ar mišrūnui dar nereikia skubėti gaudyti tuoj pat galimai nualpsiančios šviesiaplaukės. Vis dėlto, Patricija jam neatrodė kaip viena iš tų merginų, kuri galėtų nualpti vos pamačiusi kraujo lašelį, ne vien tik dėl jos pasirinktos profesijos, bet ir todėl, kad dar prisiminė vakarykštę jos istoriją apie susidūrimą su ginkluotu medžiotoju. Vaikinas nutuokė, kad kartą atsidūrus tokioje situacijoje, panašaus pobūdžio įvykiai jau nesukelia tokio milžiniško išgąsčio, kaip pačioje pradžioje, net jei visa tai neabejotinai bent minimaliai šokiruoja. Jo tamsios akys nė akimirkai nenukrypo nuo šviesiaplaukės, jam beveik pasiryžus lėkti į parduotuvę ieškoti spurgų su braškių džemu, jei mišrūnė pareikštų, kad dabar tik jos sugebėtų padėti numalšinti ją užplūdusį nerimą. Nes toks buvo Danielis – rūpestingas ir iškeliantis kitų poreikius gerokai aukščiau virš savųjų, net jeigu tokiu būdu nuskriausdavo pats save. Tiesa, mergina nepareiškė jokių keistų įnorių ir užuot tai padariusi, tiesiog numetė bombą, jaunuoliui nežinant kaip turėtų reaguoti į Patricijos samprotavimus apie tai, kad ji galimai yra mirties pranašė. – Galbūt tai tik atsitiktinumas? – truputį neužtikrintai paklausė vaikinas ir suraukė kaktą, nes iš tiesų nenusimanė apie tokius dalykus ir nebuvo šimtu procentų įsitikinęs, kad merginos teorija yra neteisinga. Rudaplaukis žinojo, kad šis pasaulis buvo mistinis ir nenuspėjamas, todėl nereikėjo atmesti galimybės, jog kiekviena, net pati beprotiškiausia mintis, galėtų būti visiškai teisinga. – Arba tu iš tiesų turi gebėjimą iš anksto kuriuo nors pojūčiu nujausti šalia įvyksiančią mirtį. – Denis lėtai gūžtelėjo pečiais, mąstydamas, kaip pats jaustųsi merginos vietoje, jeigu žinotų apie būsimą žmogžudystę dar prieš jam įvykstant, vyrukui nejučia susigūžiant, nes buvo įsitikinęs, kad tai tikrai nėra labai maloni patirtis. Vaikinas sutiko Patricijos žvilgsnį, jo lūpų kampučiams akimirksniu nusvyrant ir suprantant, kad mergina yra lygiai tokia pat pasimetusi, kaip ir jis pats, mišrūnui gailintis, jog negali jai kuo nors pagelbėti ar papasakoti kokios nors egzotiškos istorijos apie senovėje gyvenusią gentį, kuri turėjo būdą numatyti savo gimtainių mirtis, nes net neįsivaizdavo, ar kas nors panašaus galėjo egzistuoti ir apskritai nieko neišmanė apie šią sritį. Tamsiaplaukis susirado šviesiaplaukės delną savuoju ir sunėrė jųdviejų pirštus, jaunuoliui nykščiu švelniai sukant ratus ant jos delno, kol rudos akys vis dar stebėjo mišrūnės veidą. – Apgailestauju, kad tau teko tai patirti. – tyliai ištarė Danielis ir sukando apatinę lūpą, nežinodamas, kokius dar žodžius galėtų ištarti tokiomis aplinkybėmis. Tai buvo vienas iš vaikino trūkumų – jis nerasdavo tinkamų frazių, kurios padėtų nuraminti ir paguosti kitą asmenį. Todėl rudaplaukis ir šįkart nusprendė verčiau vadovautis veiksmais, netrukus ištiesdamas rankas į priekį ir apglėbdamas Patriciją per liemenį, jam priglaudžiant jos gležną kūną prie savojo, vyrukui trumpam užmerkiant akis ir tikintis, kad galbūt šio apkabinimo užteks, jog Patricija pasijustų truputį ramesne ir saugesne nuo visų ją vis besigainiojančių pavojų.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: 111 kambarys   Antr. 07 05, 2016 12:21 am

Apvaliomis lyg apuoko akimis, kurias supo skraistė šviesių blakstienų, mergina stebėjo, kaip Danielis palengva įsisavina jos išsakytus žodžius, jai beveik galint savo kūnu pajusti akimirką, kai kraujas apleido mišrūno skruostus, sekundę atrodant, jog Denis savo skrandžio turiniu netrukus pasidalys su kilimu. Visgi, šviesiaplaukė pernelyg greitai nurašė mišrūno stiprybę, šiam sugebant ne tik trumpam pamiršti patirtą šoką, bet ir pasidalyti mintimis dėl netikėtai apsireiškusio Patricijos gebėjimo, panelei vis dėlto galint nesunkiai įspėti, jog giliai pasąmonėje jaunuolis toliau atkakliai gedi moters, kurios nė nematė savo akyse. Tarytum pastarosios mirtis būtų kažkuo ypatingesnė už kitus tūkstantį, kurie įvairiuose pasaulio kampeliuose kasdien išleidžia paskutinius atodūsius, Deniui šitaip sielojantis tik todėl, jog jis atsidūrė šio uragano epicentre, nenoromis tapdamas visos sumaišties dalimi. Patricija nejautė atgailos jaunajai moteriai, nusprendusiai susidėti su nepatikimu vyruku vien dėl pinigų, o gal narkotikų, ir ne todėl, jog panelė būtų smerkusi tokį merginos poelgį ar maniusi, kad lįsdama liūtui į nasrus pastaroji pati to prisiprašė. Patricijai tiesiog nerūpėjo kitų žmonių gyvybės. Ir net dvidešimt skirtingų rūšių vaistų negalėjo pakeisti šio fakto. -Atsitiktinumas yra susitikti su savo buvusiuoju parduotuvėje po metų nesimatymo. Ne išpranašavimas kažkieno mirtį, - Patricija vyptelėjo, kaip mat atmesdama šią galimybę, kaip netinkamą, mat panelė apskritai netikėjo atsitiktinumais. Tai nereiškė, jog jos akyse viskas iki menkiausių detalių buvo sustyguota aukštesnės rankos ar nulemta šumerų lentelės prieš tūkstančius metų. Tiesiog tu atsiduri tam tikroje vietoje, tam tikru laiku dėl kažkokios priežasties, tokiems įvykiams primenant raudonas plytas iš kurių palaipsniui išauga visas namas, kurį gali vadinti savo gyvenimu. -Puiku. Papildomas galvos skausmas, - Ji vyptelėjo ganėtinai sarkastiškai, pirminiam sutrikimui atslūgstant ir dabar neišsimiegojusiai bei suirzusiai merginai tiesiog norint kuo greičiau dingti iš šito viešbučio, ne todėl, jog ją dirgintų mintis, kad už kelių durų guli negyvos moters kūnas, bet todėl, jog šviesiaplaukė į pačią Braziliją atsibeldė pasislėpti nuo ją persekiojančių juodų šešėlių, pastariesiems įkyriai sekant jai iš paskos ir neketinant merginos palikti net jeigu ši pasiryžtų perplaukti vandenyną. Denis - nuoširdusis, gerasis Denis - netikėtai atsiradusią merginos apatiją greičiausiai sumaišė su šoku, kaip mat pamiršdamas apie apsunkusią savo širdį ir nuspręsdamas panelės "jaučiamą" gėlą sutirpdyti švelniais prisilietimais, kaip mat privertusiais ją suraukti kaktą. -Kodėl? - Staiga pasiteiravo jo, primindama penkiametį vaiką, elementariai nesuprantantį kodėl mama liepia eiti į mokyklą ir valgyti morkytes. -Man teko patirti daugybę įvairiausių dalykų. Žodžiai nepadėjo nė karto, - Ji sumurmėjo jaunuoliui į petį, šiam staiga nusprendus apsivyti ją rankomis, Patricijai savo ruožtu liekant sėdėti kaip sėdėjus, mat jai tokie sentimentalūs prisilietimai nieko nereiškė, panelei visuomet apsikabinant žmones tik todėl, jog to reikalavo moralės normos, o ne kuždėjo artumo išsiilgusi širdis, juo labiau, kai nė tūkstantis tokio tipo prisilietimų negalėjo priversti jos pasijusti geriau. Galbūt atrodė per grubi, tokiu savo elgesiu sutrikdydama gero linkintį vaikiną. Bet Danielis norėjo pamatyti tikrąją ją, o ne nupoliruotą vaidmenį, kurį šviesiaplaukė kasdien pristatė pasauliui, ir štai Patricija pasirodė jam visu savo gražumu, panelei ilgiau neabejojant, jog neprireiks nė dar vienos dienos, kai supratęs kokią klaidą padarė išvykdamas su ja, Denis apsigręš ir susikrovęs daiktus patrauks namo be jos, panelei taip ir negalint pasimėgauti jo pažadėta kava į lovą. Aišku, Patricija galėjo toliau atkakliai jam šypsotis, vestis jį į atrakcionų parką ir garsiai kvatoti, spausdama jo laimėtą pliušinį drambliuką sau prie krūtinės, bet kokia būtų viso to prasmė, kai kiekvienas jos judesys būtų netikras, paremtas siekiu suvilioti jaunuolį melu ir apgavystėmis, pateikiant jam merginą, kuri nusipelnė stovėti jo pašonėje, o ne save?



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down


Sponsored content


RašytiTemos pavadinimas: Re: 111 kambarys   

Atgal į viršų Go down
 
111 kambarys
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11
 Similar topics
-
» KAMBARYS # 007
» PERSIRENGIMO KAMBARYS m:

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
sveiki atvykę į Forks miestelį! :: Brazilija :: Rio de Janeiro :: Viešbutis-
Pereiti į: