sveiki atvykę į Forks miestelį!


 
FORKS
MIESTELIS

Share | 
 

 Kopakabana

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27587

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Kopakabana   Antr. 11 18, 2014 11:19 pm



I liked him. I craved him. I wanted more and I took it. I took it like I needed it, like my life had a limit and if I didn't get as much of him as I could, I'd quit breathing the next instant.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kopakabana   Kv. 06 16, 2016 7:21 pm

Ketvirtadienio rytą Patricija pradėjo įprastai, stebėdama televizoriuje besikeičiančius vaizdus, kol vangiai kramsnojo dribsnius su truputį sugižusiu pienu, šviesiaplaukei puikiai suvokiant, jog artimiausiu metu turės pasiruošti dar sykį susitikti su civilizacija, bet šią užduotį uoliai atidėliojant. Tiesa, kai spintelėje neliko nė riekelės duonos, o šaldytuvas buvo toks tuščias, jog net pelė būtų padvisusi iš bado, Patricija nenoriai, bet visgi buvo priverta apleisti savo gūžtą, greitai šmurkštelėdama į liftą, kol maigė telefoną, rašydama Kamilei dar vieną iš tūkstančio žinučių, kuria siekė pusseserę nuraminti ir patikinti, kad jai viskas gerai ir jos gimtadienio metu tiesiog sustreikavo skrandis. Įsigilinusi į telefoną rankose ji kaktomuša susidūrė su asmeniu, kuris ramiai žygiavo pro duris, Patricijai tik tankiai sumirksint akimis, mat buvo apakinta saulės šviesos, o tuomet atpažįstant Denį, kuris pats netruko kelių sekundžių identifikuoti kaimynės. Viskas būtų ir pasibaigę tik apsikeitimais mandagiomis frazėmis, jei ne Patricijos lūpas palikęs pasiūlymas, kuris jos galvoje susiformavo tarytum iš niekur ir nustebino pačią panelę, jai visgi pagaunant save kantriai laukiant Danielio atsakymo dėl mažytės kelionės po Pietų Ameriką. Kadangi mišrūnų niekas Los Andžele nelaikė, o į krūvą sumestos jųdviejų santaupos numatė linksmas porą savaičių, jaunuoliai jau kitos dienos rytą pėdino oro uosto link, iš kurio tiesiu taikymu patraukė į Braziliją, kur jų laukė išnuomotas ir truputį aplamdytas pikapas. Nukniaukusi raktelius tiesiai Deniui iš panosės, Patricija sėdo į vairuotojos vietą ir užkūrusi netylų, bet klusnų variklį, išvairavo iš automobilių stovėjimo aikštelės, kaip mat pasukdama į pagrindinį kelią ir nuskriedama mintyse jau spėtos suplanuoti vietovės link. Tarpusavyje jiedu kelionės maršruto nederino, regis, nuspręsdama pasiduoti instinktui ir keliauti ten, kur tą akimirką labiausiai veržėsi širdis, šitaip pagyvinant kiek apniukusią savo kasdienybę, apie kurią Patricija kaip mat pamiršo, vos pro atvertus langus prasiveržėsi šiltas, sausas vėjas, o ankstesnių keleivių paliktame kompaktiniame diske buvo apstu 80-ųjų dainų, kurios vertė šviesiaplaukę pritariamai pirštais barbenti į vairą. Muzikos ritmą pertraukiantys jų pokalbiai nebuvo itin asmeniški ar intymus, jiems abiems privengiant temų, susijusių su realiu pasauliu, kurį jie noriai, pernelyg ilgai nemąstydami apie pasekmes paliko savo užnugaryje, Patricijai tik tyliai sau pasvarstant ar Denis prasinešė mamai prieš išvykdamas, mat būtų itin smagu pamatyti Veronikos išraišką, kai grįžusi namo nerastų jaunuolio daiktų, ant stalo puikuojantis tik abstrakčiai situaciją paaiškinančiam rašteliui. Saulė sparčiai judėjo laidos link, todėl ir Patricija reikliau spustelėjo pedalą, nors lakstyti Rio de Žaneiro gatvėmis ir nebuvo patartina vairuotojui, kuris nėra gerai susipažinęs su miesto planu ir tiesiog važiuoja aklai. Visgi, panelė staiga užgesino variklį, kiek kreivokai pastačiusi mašiną, o tuomet plačiai nusišypsojo Deniui prieš išsiropšdama iš automobilio ir paskatindama jį pasekti jos pavyzdžiu. Vos mašina buvo saugiai užrakinta, mišrūnė sučiupo Denio pirštus ir patraukė ne į kokį muziejų, vietinį restoraną ar viešbutį, o į kažkokią, jai pačiai nepažįstamą įmonę, kur sukinėjosi oficialiai apsirengę darbuotojai, o ore sklandė spausdinamo popieriaus kvapas. Patricija, naudodamasi proga, kad aplink nesimato apsaugininko, kartu su Deniu įsmuko į liftą, paspausdama paskutinio aukšto mygtuką, į kurį jiedu tyliai ir pakilo, šviesiaplaukei iškišant galvą ir apžvelgiant tuščius ir tamsoje skendinčius koridorius, mat didžioji dalis žmonių jau buvo patraukę namo, o tuomet timptelint Denį laiptų link, kuriuos įveikę jie susidūrė su metalinėmis durimis. -Pasiruošęs? - Paklausė jaunuolio aukščiau kilstelėdama antakius, o tuomet tas duris stumtelėdama į priekį ir patekdama ant pastato stogo, nuo kurio atsivėrė pasakiškas vaizdas, kurį iki pat šios akimirkos saugiai slėpė aukšti pastatai, panelei atsiremiant į stogą juosiančius turėklus ir padedant ant sunertų rankų smakrą, kol vasariškas vėjelis kedeno surištus jos plaukus ir maloniai vėsino automobilyje sušilti spėjusią odą. -Neįsivaizduoju kas mums bus, jei mus pagaus, - Galiausiai tyliai murmtelėjo, panelės balsui išduodant, jog dėl šito ji visiškai neapgailestavo ir viską būtų pakartojusi dar kartą, net jeigu situacija pasibaigtų tuo, kad jiedu įstrigtų ant stogo visai likusiai nakčiai.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1675

Atiduodama11
Some people never go crazy. What truly horrible lives they must lead.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kopakabana   Kv. 06 16, 2016 10:33 pm

Danielis nebuvo labai spontaniškas vyrukas ir dažniausiai galvodavo apie būsimas savo poelgių pasekmes, tačiau vis dėlto kartais pasitaikydavo tokių akimirkų, kai mišrūnas pasirinkdavo kitokį, galbūt truputį daugiau rizikos reikalaujantį kelią. Panašiai nutiko ir šįkart, kuomet atsitiktinai susidūręs su Patricija, vaikinas sulaukė pasiūlymo, kurio, jei tuo momentu būtų geriau jį apsvarstęs, rudaakis tikriausiai būtų atsisakęs, bet tiesa buvo ta, kad jis jau iš dalies norėjo ištrūkti iš namų, tad tą akimirką kelionė į kitą žemyną atrodė kaip pats geriausias turimos problemos sprendimas. Nereikėtų suprasti klaidingai, rudaplaukis mylėjo savo mama ir netgi kartais su mielu noru leisdavo laiką kartu su ja, o ir Oskaras nebuvo labai neigiamas personažas, tačiau mišrūnas turėjo pripažinti, kad nuolatinis sėdėjimas prie kompiuterio jau buvo spėjęs jam įkyrėti. Paskutinį jo nervą užkliudė vienas žaidimo įvykis, kai jo valdomą veikėją nukratė elektros srovė, Deniui netrukus pačiam pasisiūlant nubėgti į parduotuvę miltų, kad Veronika galėtų sėkmingai kepti dar vieną skanėstą, o jis pats truputį pravėdintų galvą. Būtent tai ir privedė prie to lemtingo susitikimo su mergina, jam gal po ištisos minutės išstenant ne visai užtikrintą „gerai“, kurio vyrukas, visgi, neatsiėmė, manydamas, kad nutolimas nuo puikiai pažįstamos aplinkos jam bus naudingas. Vaikinas noriai vairą (tiesiogine ir perkeltine prasme) perdavė į Patricijos rankas, pakankamai pasitikėdamas šviesiapūke, kad neįtartų, jog tai galėtų būti jos gudrus planas perduoti naivų mišrūną į vergiją ar įvelti jį į kokią nors kitą pavojingą situaciją. Vėlgi, galbūt tai nebuvo pats išmintingiausias jo gyvenimo sprendimas, tačiau šiuo metu Danielį pirmyn vedė jo vaikiškas smalsumas ir galimybė patirti ką nors įdomaus, ypač, kai atrodė, kad savo pašonėje jis turi visai neblogą kompanionę. Vaikinas nesuprato tik vieno – kodėl Patricija tokiai išvykai pasirinko jį, o ne kitą asmenį. Aišku, galėjo būti taip, kad mergina būtų pasiūliusi vykti į kitą pasaulio kraštą pirmam asmeniui, kurį būtų sutikusi, tačiau jis vis dėlto norėjo tikėti, jog gal dar nespėjo labai suerzinti Patricijos, todėl gali būti, kad keliavimas su juo žydraakei neatrodė kaip labai prasta alternatyva.
Mamai Denis apie savo planus pranešė tik prieš pat išeidamas pro duris, pasakydamas, kad kuriam laikui iškeliauja su drauge (Veronikos lūpų suformuota „o“ aiškiai parodė jos nuostabą, supratus, jog sūnui draugiją palaikys dailiosios lyties atstovė, ir reiškė, kad vėliau jam teks atsakyti į galybę klausimų), tačiau neatskleidė jokių kitų detalių, nes ir pats jų nežinojo, paprasčiausiai pakštelėdamas moteriai į skruostą ir išskubėdamas lauk, kol moteris nepabandė jo perkalbėti. Vaikinas planavo jai paaiškinti viską telefonu, jei tik ras laisvą minutę ir pavyks rasti vietą, kur bus geras ryšys, tad kol kas mišrūnas dėl to sau nesuko galvos. Rudaplaukis klusniai sekė paskui Patriciją, leisdamas jai rodyti kelią, nes buvo labai tikėtina, kad ji geriau už jį žino, kur jie turėtų eiti, mišrūnui neliekant nieko kito, kaip tik skubiai ropštis laiptų pakopomis aukštyn ir tikintis, jog jų nesiveja koks nors pliktelėjęs apsaugos darbuotojas, kuris spėjo pastebėti į pastatą įsiveržusius pašalinius asmenis. – Žinoma. – nė nemirktelėjęs atsakė Danielis, jau įtardamas, kad šviesiaplaukė jį tempiasi ant stogo, todėl tik dar kartą linktelėjo ir drąsiai žengė į priekį, taip atsidurdamas tuščioje erdvėje, iš kurios buvo galima regėti nemažą miesto lopinėlį. – Oho. – tyliai pratarė vaikinas ir užvertė galvą aukštyn, jo rudoms akims nukrypstant į neįprasta spalva nusidažiusį dangų ir tik po kelių akimirkų prisijungiant prie tolėliau stoviniuojančios Patricijos. – Tikriausiai koks nors piktas dėdė mums portugališkai šauktų, kad dingtume iš čia, kol jis dar neiškvietė policijos. – garsiai svarstė tamsiaplaukis, nenuleisdamas savo žvilgsnio nuo merginos, nors kiti jo vietoje tikriausiai būtų labiau domėjęsi gamtovaizdžiu. – Bet dabar neverta apie tai galvoti. Geriau pasimėgaukim šia akimirka, kol dar galim tai padaryti. – pridūrė Denis ir šyptelėjo, netrukus iš džinsų kišenės sužvejodamas mobilųjį telefoną ir grojaraštyje surasdamas mėgstamą dainą. – Gal pašoksi su manimi? – vaikinas kilstelėjo antakius ir pasigirdus ramiam muzikos ritmui, porą kartu sujudino klubus į šalis, o tada ištiesė ranką Patricijai. – Žinau, aš esu lėkštas, beviltiškas romantikas. – rudaplaukis nevengė pašiepti pats savęs, tačiau tik pasitraukė kiek tolėliau nuo pastato krašto, padėjo telefoną ant stogo paviršiaus ir liūdnai žvilgtelėjo į vis dar tuščią savo delną, o tada vėl į merginą, nebyliai ragindamas prisidėti prie jo.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kopakabana   Kv. 06 16, 2016 11:38 pm

Šviesiaplaukė turėjo begalę priekaištų dėl savo buto. Virtuvės čiaupas, nepaisant to, jog pasekusi patarimu pakeisti vamzdžius, ji taip ir padarė, vis dar įkyriai lašėjo. Virš miegamojo lovos siena buvo gerokai įtrūkusi ir kartais panelė manė girdinti balsus, tik nebuvo šimtu procentų tikra ar ten šnekučiuojasi kaimynai, ar ji tiesiog palengva eina iš proto. Radiatorius žiemos metu krėsdavo šunybes ir dažnai nustodavo veikti arba burbuliuodavo tarytum verdantis vanduo puode. Ir visgi, tai buvo jos namai. Vieni vieninteliai, kuriuos panelė sukūrė savo rankomis, nebylioms buto sienoms atskleisdama tą pusę savęs, kurios neišvysdavo jokios gyvos akys. Kad ir kaip ten bebūtų, jaukus ir širdžiai artimas guolis pastaruosius mėnesius panelei tapo tikru tikriausiu kalėjimu, kuriame ši kiūtodavo slėpdamasi ne tik nuo jos už durų laukiančių šešėlių, bet taip pat saugodama, kad josios viduje tūnantys demonai neištrūktų į dienos šviesą, panelei nesant įsitikinusiai, jog pajėgtų juos suvaldyti. Todėl ištrūkti tolyn nuo viso šurmulio ir chaoso tapo būtinybe. Ir Danielis, pasipainiojęs Patricijos kelyje, su amžinai lūpas puošiančia šypsena ir nekalta išraiška, staiga tapo raktas, atrakinęs ilgą laiką duris kausčiusias spynas ir suteikęs šviesiaplaukei galimybę pridususioje patalpoje vėl pajusti tyrą oro kvapą. Kiekviena ant Patricijos pečių nešta atsakomybė nutrūko ir sunyko su kiekvienu įveiktu kilometru, mišrūnei ilgiau nesant tai vargšei, nuskriaustai mergaitei, kurios pagalvė persisunkusi sūriomis ašaromis dėl ją persekiojančių baisių sapnų, kurie priverčia sugyti beveik baigiantį petį nemaloniai tvinkčioti, tarytum žaizda galėtų bet kurią akimirką atsiverti ir vėl paplūsti kraujais, kaip kad ilgą laiką plūdo medžiotojo arklu išakėtos panelės smegenys, kurių kraštai, lyg šašas ant nubrozdinto kelio, žiojėjo išsikeroję į visas puses ir tyliai bylojo apie paliktą, negają žymę. Būdama Danielio kompanijoje, alsuodama kaitriu Rio oru ir mėgaudamasi odą kutenančia saule ji kiek labiau priminė senąją Patriciją - tą, kuri nekrūptelėdavo kėdėje trakštelėjus medinėms grindims ir nepaisant rėžiančio savo charakterio visgi sugebėjo susirasti šiokių tokių draugų. Todėl ropšiantis laiptais link stogo panelės akyse spindėjo nuoširdus džiaugsmas, jai nekantraujant išvysti melsvą vandenyną, kurio bangų ošimas jau ilgą laiką glostė josios ausis. -Penkios minutės nuo įvažiavimo į miestą, o jau areštinėje.. Sumuštume net garsiausių nusikaltėlių rekordus, - Panelė plačiai nusišypsojo, tarytum ši mintis nebūtų jai atgrasi, jai nežymiai pasukant galvą į šoną ir truputį nustembant sugavus Danielio žvilgsnį, jam dėl kažkokios nepaaiškinamos priežasties stebint ne įstabaus rausvumo dangų ar tykią jūrą, o ją, kažkam Patricijos viduje išdavikiškai virptelint. Lėtai atsitiesusi šviesiaplaukė kurį laiką stebėjo Denio ranką, tarytum pastaroji būtų užminuota ir bet kurią akimirką galėtų sprogti, jai prikandant rausvą lūpą, o tuomet suimant ištiestą mišrūno delną savuoju ir žengiant arčiau rudaplaukio. -Paslaptis už paslaptį? - Netrukus sukuždėjo, pasiūlydama Danieliui dar vieną žaidimą, kol kita ranka slydo vaikino pečiu, kurį po akimirkos spustelėjo pirštais. -Aš niekada su niekuo nešokau. Šitaip. Žinoma, kartą Teodoras bandė mane šokdinti, bet galiausiai viskas baigėsi tuo, jog jis kilnojo kojas į viršų ir makalavo rankomis ore, kol aš stovėjau vietoje ir nieko nedariau, - Šviesiaplaukės lūpų kampučiai virptelėjo prisiminus šį incidentą ir jo tęsinį, kai po penkių minučių Teodoras atsisveikino su pasauliu ir seiliodamas jos pagalvę parpė ant sofos, lyg užmuštas, jai galiausiai kilstelint smalsų žvilgsnį į jaunuolį priešais, tarytum matytų jį pirmą kartą gyvenime, Patricijai kiek pakreipiant veidą į šoną suvokus, jog jaunuolis nė iš tolo neprimena visų mišrūnės sutiktų vyrų, Danieliui nesunkiai sugebant pranokti juos visus, kas vertė ją iš karto susimąstyti, ką toks vaikinas kaip jis, mato tokioje, kaip ji. Žinoma, panelė apie save neatskleidė nė trečdalio, merginai neabejojant, jog švelnus žvilgsnis, kuriuo dabar buvo pasipuošęs Denis, netruktų pradingti šiam sužinojus tamsiausias Patricijos paslaptis. Ir visgi, didžioji dalis sutiktų jaunuolių iš šviesiaplaukės dažniausiai norėjo vieno, o rytui išaušus dingdavo iš jos gyvenimo ir tik blankus jų paliktas kvapas ant rūbų išduodavo apie visų merginos sugulovų egzistavimą. Tai Patricijai netrukdė. Netgi atvirkščiai. Panelė neieškojo ilgalaikių santykių, todėl vaikinų iš naktinių klubų niekuomet nesivesdavo pas save į namus, pabijodama, jog sučirškus paukščiams ir merginai pramerkus akis, pastarieji vis dar bus šalia, jai pačiai išslenkant iš nepažįstamųjų lovų dar horizonte nepasirodžius saulės spinduliams. Bet Denis privertė ją stabtelėti ir pagalvoti apie galimybę gauti kažką daugiau nei vienas nakties nuotykis. Kas kartu gąsdino ir viliojo nieko panašaus anksčiau nepatyrusią šviesiaplaukę.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1675

Atiduodama11
Some people never go crazy. What truly horrible lives they must lead.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kopakabana   Pen. 06 17, 2016 4:00 pm

Danielis negalėjo pasigirti esantis didis keliauninkas ar niekada vienoje vietoje pernelyg ilgai neužsibūnantis jaunuolis, kuriam būtų svarbiausia pasaulio žemėlapyje pažymėti kaip tik įmanoma daugiau iksų, kad žinotų, jog apžiūrėjo viską, kas tik įmanoma. Per savo trumpą gyvenimą vaikinas spėjo atsidurti vos keliose skirtingose vietovėse, Volterai tikriausiai visą laiką jam primenant namus, Aliaskai – nelaimingai pasibaigusią meilę, o Los Andželui vis dar esant miestui, kurio vyrukui kol kas nepavyko iki galo perprasti, nes rudos mišrūno akys negalėjo aprėpti visų jo platybių. Tačiau tamsiaplaukis nuo pat mažumės svajojo, kad vieną dieną apkeliaus, jei ne visą pasaulį, tai bent nemažą jo dalį, todėl leistis į nuotykį, kuris žadėjo atnešti daugybę nepamirštamų akimirkų, atrodė kaip pati geriausia išeitis, norint atitrūkti nuo savo kasdienybės. Galų gale, dabar buvo vasaros atostogos, kai reikėjo mėgautis užsidirbtu laisvu laiku ir leisti jį turiningai, o ne bukai spoksoti į kalendorių ir laukti rudens, kuomet vėl tektų iš naujo kibti į mokslus. – Turėtume dar vieną įdomią istoriją, kurią galėtume papasakoti Beatričei ir Alanui prieš miegą. Mūsų anūkai turėtų pačius šauniausius senelius. – Denis tyliai nusijuokė, toliau bandydamas kurti jų bendrą ateitį, nors tam neturėjo jokio pagrindo, išskyrus tą, kad buvo visai smagu įsivaizduoti, kaip vieną dieną jiedu sėdėtų ant vaikų lovų ir porintų pasaką apie savo jaunystės dienas, mažiesiems gaudant kiekvieną žodį ir svajojant, jog patys kada nors patirs ką nors panašaus, kol galiausiai juos įveiktų nuovargis įveiktų Alaną ir Beatričę, o seneliai juos atsargiai apklostytų ir tyliai išsliūkintų iš kambario, dalindamiesi tik meiliais žvilgsniais ir švelniomis šypsenomis. Vaikinas krenkštelėjo ir nusuko akis nuo Patricijos, kol jo vaizduotė pernelyg neįsisiautė ir jaunuolis nespėjo suplanuoti viso likusio jųdviejų gyvenimo, verčiau nutardamas nukreipti dėmesį kita, galbūt ne tokia pavojinga linkme. – Net mokyklos šokiuose? – rudaplaukio antakiai šoktelėjo truputį aukščiau, jam truputį nustebus, kad mergina neturėjo tokios patirties, nors tam galėjo būti daugybė skirtingų paaiškinimų. Jis padrąsinamai spustelėjo šviesiaplaukės pirštus, kitam delnui po kelių akimirkų nutūpiant ant jos nugaros apačios, mišrūnui prisitraukiant ją arčiau savo kūno. – Galbūt spėjai nufilmuoti jo šokį? Man būtų įdomu tai pamatyti. – Danielis tyliai sukrizeno, nesunkiai galėdamas įsivaizduoti, kaip keletą kartų sutiktas šviesiapūkis trypia iš visos širdies. – Aš... – vaikinas staiga truputį surimtėjo, prisiminęs, kad Patricija pradėjo naują žaidimą ir galvodamas, kokią savo paslaptį galėtų jai atskleisti. – Aš mėgstu žiūrėti romantinius filmus. Būtum mačiusi, kaip verkiau pirmą kartą žiūrėdamas „The Notebook“. – rudaplaukis prikando apatinę lūpą ir papurtė galvą, pamažu linguodamas į šalis, pagal ramų muzikos ritmą. Jis trumpam atitraukė savo delną nuo jos liemens ir kilstelėjo jųdviejų sunertas rankas aukštyn, su šypsena skatindamas merginą apsisukti ratu. – Žinai, aš vis dar norėčiau nusivesti tave į pasimatymą. Žinoma, nebūtinai dabar ar šiandien. Kada nors, netolimoje ateityje. Nupirkčiau tau ledų, pasivaikščiotume promenada, nueitume ant atrakcionų, o tu turėtum progą išsiaiškinti, ar mano skrandis yra labai jautrus. Galiausiai, jei paaiškėtų, kad nesu vertas tavo dėmesio, gautum bent vieną nemokamą ledų porciją. – Denis gūžtelėjo pečiais, nepasikuklindamas pranešti, jog vis dar puoselėja viltį, kad Patricija galbūt suteiks jam šansą. Vaikinas suėmė abu jos delnus savaisiais ir susirado merginos akis savosiomis. – Aišku, tau nebūtina sutikti. Ir toliau galiu būti keistas pažįstamas, kuris neužduoda daug įkyrių klausimų ir paprasčiausiai palaiko tau kompaniją. Tiesiog... norėjau pabandyti. – jis droviai šyptelėjo ir pasilenkė žemyn, sugraibydamas truputį primirštą telefoną ir įsidėdamas jį atgal į kišenę. – Ir iš anksto atsiprašau, jei aš tavęs nė trupučio nedominu. Tik tark žodį ir aš nuo tavęs atstosiu. – jaunuolis nervingai nusijuokė ir sučiaupė lūpas, pirštais pavaizduodamas kaip raktu užrakina lūpas ir numeta jį tolyn, pagaliau leisdamas į jo monologą įsiterpti Patricijai.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kopakabana   Pen. 06 17, 2016 5:45 pm

Scena, kai jiedu lėtai leidžiantis saulei sukosi pagal muzikos ritmą, priklausė romantiniams filmas, kurių mėgėju mišrūnas prisipažino esantis, Patricijai nesant visai įsitikinusiai ar dera prie jaunuolio sukurtos trapios, bet savitai jaukios atmosferos. Mergina žinojo tik viena, jog minimalus jų kontaktas ir ją apsupęs Danielio kvapas buvo geriausia ką panelė juto metų metus, dėl ko ginčytis dėl tokio įvykių posūkio šviesiaplaukė neketino, paprasčiausiai leisdama įvykiams tekėti sava vaga, o šilumai, kurią Patricija nebuvo tikra ar skleidžia Denis, ar Rio de Žaneiras, apgaubiant jos pečius lyg skraistei, kuri akimirksniu sutirpė visą sunkumą josios krūtinėje. -Pradedu galvoti, jog turėtume parašyti atsiminimų knygą. Mat tų istorijų neabejotinai bus ne viena, - Ji silpnai šyptelėjo, vėlgi prisijungdama prie žaismingo Danielio žaidimo, šiam atkakliai tapant jųdviejų ateitį, kuri, panelė nė neabejojo, nebus tokia, kokią jaunuolis ją įsivaizduoja, mat peizažas su nameliu priemiestyje, trimis vaikais ir auksiniu retriveriu pašonėje nebuvo kažkas, ką panelė buvo pajėgi jam suteikti. Ir visgi, Denis atrodė toks jaunatviškas, toks pilnas gyvybės ir vilties kurpdamas šias neįmanomas istorijas, jog panelei nekilo ranka paimti iš jo teptukų ir dažų. -Aš neėjau į mokyklos šokius, - Atsainiai gūžtelėjo pečiais, akivaizdžiai šios detalės nesureikšmindama, mat asmeniškai Patricija nematė prasmės sukinėjantis ar parketo šokių aikštelėje, kai prieš nosį laukė visą likusį gyvenimą nulemti galintys egzaminai. -Deja, tokia mintis nešovė man į galvą. Bet esu įsitikinusi, jog dar turėsiu galimybę jį įamžinti, atsižvelgiant į tai, kad Teodoras panašiai elgiasi kiekvienos šventės metu, - Patricija tyliai nusijuokė, itin vertindama šią draugo savybę, mišrūnui be vargo galint užsiropšti ant artimiausio stalo ir rėžti kokią logikos neturinčią kalbą arba įsiveržti į nepažįstamų žmonių vakarėlį ir per pirmas penkias minutes susirasti bičiulių. -Taigi, galiu nesunkiai atspėti, kokį kiekį servetėlių suvartojai žiūrėdamas Titaniką, - Ji kreivai šyptelėjo, draugiškai patraukdama jaunuolį per dantį. Pati Patricija ne itin suprato prasmės ašarojant dėl filmų ar serialų, panelei apskritai sunkiai jaučiant atjautą, jau nekalbant apie situacijas, kai verkiama dėl neegzistuojančių personažų ir įvykių. -Nebūčiau pasiūliusi tau kelionę į visišką nežinią, jei man absoliučiai nieko nereikštum, - Atsargiai pratarė, jų žaismingam pokalbiui įgaunant itin sentimentalų pobūdį, Patricijai akimirką nežinant kur dėti akis, mat išmušė momentas, kai Denis pats to nenorėdamas įspraudė ją į kampą ir iš esmės nepaliko kitos išeities, kaip pasakyti tiesą. -Prieš mums nueinant į pasimatymą ar įvykstant dar kam nors, yra šis tas, ką turiu tau pasakyti. Nes manau, jog nusipelnei tai žinoti, - Patricija atsargiai pradėjo, užsikišdama išsprūdusią sruogą už ausies ir suraukdama kaktą, kas akivaizdžiai parodė jos vidinį sutrikimą. -Yra kai kas. Asmuo. Jei nuoširdžiai, negaliu tiksliai pasakyti, ką jam jaučiu. Žinau tik jog jaučiu kažką. Ir tokiai, kaip aš, kuri ne itin dera su bet kokiomis žmogiškomis emocijomis tai yra.. daug, - Viskas. Panelė norėjo pasakyti, bet susiturėjo, suspausdama lūpas į ploną liniją, jos pečiams nežymiai susigūžiant, tarytum akmuo, kurį panelė tikėjo nusimetusi, dabar vėl būtų ją prislėgęs. -Tarp manęs ir jo niekada nieko nebus dėl milijono skirtingų priežasčių. Ir visgi, kol jis čia, - Ji bedė pirštu ne į savo širdį, o į smilkinį, bandydama su Danieliu būti kuo atviresnė, kas šiaip jau retai pasitaikydavo Patricijos gyvenime. -Abejoju, jog būtų sąžininga tavo atžvilgiu, jeigu suteikčiau tau tuščios vilties. Tai nereiškia, jog manęs nedomi, Danieliau. Tiesiog nesi vienintelis. O aš noriu, jog būtum vienintelis. Supranti? - Patricija sunkiai nurijo seiles, pati gerai nesuvokdama ar vaikino prašo trupučio daugiau laiko, ar tiesiog ragina jį susirasti merginą, kuri būtų jo nusipelniusi, o gal viskas viename. Panelė žinojo, kaip būtų lengva nusišypsoti Deniui. Apsukti jį aplink pirštą ir priversti pažadėti visą amžinybę. Bet ji nenorėjo to daryti, bene pirmą kartą gyvenime iškeldama kito asmens poreikius viršum savų.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1675

Atiduodama11
Some people never go crazy. What truly horrible lives they must lead.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kopakabana   Pen. 06 17, 2016 7:18 pm

Danielis nebuvo labai geras šokėjas, todėl nebūtų galėjęs savo partnerės apžavėti įstabiais gabumais šioje srityje, jaunuoliui be didelių sunkumų sukinėjantis tango ritmu ar trypiant visų mylimą čečiotką, mišrūnui viso labo galint tik sukti įprastus ratus. Tiesa, vaikinui tai neatrodė kaip labai didelis trūkumas ir galbūt, labai norėdamas, jis būtų galėjęs patobulinti savo įgūdžius, net ir dabar rudaakiui tikint, kad svarbiausias, į priekį vedantis dalykas yra jausmai, o ne žingsnelių tikslumas. Tamsiaplaukis neretai dažniau kliaudavosi savo širdimi ir nuojauta, užuot klausęs savo proto balso, nors tai tikriausiai būtų buvęs geresnis sprendimas, tačiau jis neturėjo priežasties tuo nusivilti, todėl neskubėjo nurašyti savo jausmų kaip kvailo rodiklio, kuriuo remtis turbūt nereikėtų. – Aš kiekvieną mūsų susitikimą detaliai aprašau savo dienoraštyje, tad jį paversti knyga tikrai nebūtų sunku. – Denis plačiai išsišiepė, tokiu būdu netrukdamas išduoti, kad tiktai juokauja ir kol kas dar neužsirašinėja jų pažinties ir tolesnių kartu patirtų įvykių. Taip, vaikinas iš tiesų buvo svajoklis ir galbūt per greitai susižavėdavo žmonėmis, kuriems jis nebuvo toks svarbus, kaip jie jam, ir gal kartais jaunuolis nukentėdavo dėl savo įpročio tikėti, kad kiekvienas jo sutiktas asmuo savyje turi gėrio, tačiau net ir norėdamas, jis tikriausiai nelabai galėtų pakeisti tokį savo mąstymą. Neretai rudaplaukis pamanydavo, kad tikriausiai tai tik laikinas dalykas ir suaugus, iš tikrųjų suaugus protiškai, ne vien fiziškai, viskas truputį pasikeis ir naivus požiūris į pasaulį pranyks ar jau nebus toks vaikiškas, bet kol kas tai atrodė kaip labai menka galimybė, tad jam neliko nieko kito, kaip toliau dalinti savo širdį į smulkias dalis ir siūlyti naujiems draugams bei pažįstamiems, it kokiam prekeiviui, kuris gatvėje pardavinėja prisirpusius, burnoje tirpstančius, sultingus pomidorus. – Jis atrodo kaip labai linksmas vyrukas, su kuriuo niekada nebūtų nuobodu. – drįso spėti Danielis, nors pats nebuvo spėjęs gerai pažinti Teodoro ir nebuvo apie jį susidaręs tvirtos nuomonės, tad galėjo būti taip, kad mišrūnas stipriai dėl jo klydo. – Tikriausiai visą pakelį. Rouz su Džeku turėjo būti kartu. – vaikinas sunkiai atsiduso ir papurtė galvą, vis dar negalėdamas patikėti, kad to filmo kūrėjai padarė tokį žiaurų sprendimą ir numarino vieną iš pagrindinių veikėjų. – Na, džiugu žinoti, kad nebuvau tiesiog atsitiktinis, tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje pasirodęs asmuo. – rudaplaukis šyptelėjo ir susikišo rankas į kišenes, ramiai stebėdamas kalbančią merginą, kuri nutarė paaiškinti savo situaciją ir kodėl jiems dar nederėtų žengti žingsnio į romantikos pusę. – Suprantu. – jis linktelėjo, suvokęs, kad Patricijai dar rūpi kas kitas ir šiuo metu jos širdyje jam nėra vietos. – Atsiprašau, jei pernelyg tave spaudžiau. Jau keletą kartų esu girdėjęs, kad esu linkęs per greitai siūlyti daugiau nei reikėtų. Taip atbaidžiau kelis žmones. – Denis atsainiai gūžtelėjo pečiais, dabar jau nelabai sureikšmindamas šią detalę, nors tada tikrai dėl šito nesijautė smagiai. – Pasistengsiu pristabdyti apsukas ir tavęs negąsdinti pasakojimais apie mūsų vaikus ar anūkus. Gal palaukim bent dešimtį metų, nes kitu atveju mano mamą tikriausiai ištiktų infarktas, sužinojus, kad greitai gali tapti močiute. – jis nusijuokė, iš tiesų iš dalies baimindamasis Veronikos reakcijos šiuo klausimu, todėl artimiausiu metu dar neketino kurti šeimos ir galvojo apie tai itin abstrakčiai, nekurdamas jokių konkrečių planų. – Ką dar norėtum nuveikti? – vaikinas kilstelėjo akis ir pasiteiravo Patricijos, nutardamas tą temą palikti nuošalyje, kol pati šviesiaplaukė dar kartą sugalvos iškelti ją į paviršių. – Mūsų galimybės neribotos. – tamsiaplaukis primerkė akis ir patrynė delnus tarpusavyje, jo lūpų kampučiams kylant vis aukščiau, jaunuoliui pasiryžtant iškrėsti dar vieną išdaigą.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kopakabana   Pen. 06 17, 2016 8:28 pm

Danielis buvo tarytum saulė patikėta į jos negrabias, pernelyg gležnas, jog sugebėtų ją išlaikyti, rankas. Ir nors pasauliui vaikinas nereiškė nieko, egzistavo vienas asmuo, kuriam jis tą pasaulį atstojo ir kurio širdis plyštų per pusę sužinojus į kieno globą pateko jos mažasis berniukas. Nes Patricija nebuvo geras žmogus. Nes jos delnai, nerūpestingai spaudžiantys Denio, buvo sutepti nekaltų individų krauju. Ir nors šviesiaplaukės paliktos žaizdos ne visuomet matėsi ant kūno, jos saldžias lūpas palikę žodžiai pataikydavo tiesiai į širdies centrą, negrįžtamai ją sužalodami, vien todėl, jog devynis kartus iš dešimties, aplinkiniai jai tebuvo marionetės, kurias galėjai pakreipti kaip tik panorėjęs, kartu palaužiant jų valią ir orumą, jei tai reiškė, jog panelė iš to gaus kokios nors naudos. Ir štai, prieš ją stovėjo bene geriausios širdies asmuo, kuris be jokių užmačių siūlė jai visą save, neturėdamas nė menkiausio supratimo, kaip stipriai toks jo naivumas ir pasitikėjimas kitais gali atsisukti prieš jį patį, Patricijai nesumojant nė ką daryti, mat Denis stovėjo ant bedugnės krašto, drąsiai pasiryžęs šokti žemyn ir laukdamas tik kol panelė suims jo ranką, kol tuo tarpu Patricija bailiai stebėjo jį iš šalies, vaikinui nejučia atrandant vienintelį beprotišką poelgį, į kurį mergina negalėjo nerti stačia galva, nesibaimindama apie pasekmes - galimybę kažkam atsiduoti visu šimtu procentų. -Tokiu atveju tavo dienoraštis turėtų būti labai skurdus, - Ji meiliai suraukė nosį, panelei negalint įsivaizduoti, jog jų trumpų susitikimų atpasakojimai užimtų daugiau nei du puslapius, nebent Denis įsijautęs aprašytų kiekvieną Patricijos svetainėje buvusį daiktą, kurie buvo įvairiapusiškesni už pilką jos asmenybę. -Toks jis yra. Galbūt pasitaikys proga jums susipažinti truputį artimiau, - Panelė šyptelėjo, ketindama pridurti, jog tas susitikimas greičiausiai vyktų ne per ją, o per Kamilę ar kitus bendrus draugus, bet galiausiai tai nutylėdama, mat Denis galėjo ne taip interpretuoti josios žodžius, kai pati Patricija viso labo prastai funkcionavo dideliuose susibūrimuose, dėl ko pastarųjų vengė, ypač paskutiniu metu. -Gyvenimas linkęs krėsti šunybes ir viską pakreipti taip, kaip mažiausiai to tikiesi, - Ji vyptelėjo, nežinia ar kalbėdama iš asmeninės patirties, ar tiesiog bandydama susitapatinti su Danieliu ir pabandyti pamatyti situaciją taip, kaip mato jis, trokšdamas, jog du išgalvoti veikėjai filme, susikrovusiame milijonus dėl tūkstančius gyvybių nusinešusios nelaimės, privalėjo būti kartu, mat per savaitę taip pamilo vienas kitą, jog visa kita neteko prasmės. -Tai ne tavo kaltė, Danieli. Tikrai. Tiesiog pastarieji keletas mėnesių man buvo itin sunkūs. Nutiko begalė dalykų, kurių neįstengčiau paaiškinti nė labai norėdama. Ir tas asmuo buvo ten, įvykių sūkuryje, perpindamas savo istoriją su manąja. Tiesą sakant, manau, jog visa tai tik mano vaizduotės dalis. Jog situacija iš tiesų nėra tokia rimta, kokia ją padariau savo mintyse. Kelios dienos saulėje turėtų padėti man tai prisiminti, - Ji tvirtai linktelėjo galva, rodos, nuoširdžiai tikėdama tuo, ką sako, juo labiau, kai minėtasis vyriškis jau dabar jos galvoje tapo blankiu prisiminimu, baigiančiu išsprūsti panelei iš pirštų, kas be abejonės buvo geras dalykas. Ar ne? -Tiesą sakant norėčiau įmerkti kojas į tą melsvą vandenį. Ką pasakysi? - Pasiteiravo Patricija vėl atkusdama ir dirstelėdama sau per petį link pajūrio, o tuomet pašnairuodama link durų, už kurių lyg ir išgirdo krebždesį. -Tik manau teks griebtis atsarginių laiptų, - Po akimirkos pridūrė dabar tikrai išgirsdama žingsnius už durų, bet kol kas nesijudindama iš vietos, lyg lauktų kol durys plačiai prasivers ir tarp jų išdygs augalotas vyriškis su žibintuvėliu, imdamas reikšti savo nepasitenkinimą paukščių kalba.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1675

Atiduodama11
Some people never go crazy. What truly horrible lives they must lead.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kopakabana   Pen. 06 17, 2016 11:13 pm

Danielis dar nebuvo tikras, ar vėliau neteks gailėtis dėl to, kad pasiryžo vykti į tolimą kelionę, niekam tiksliai nepranešęs, kur reikėtų jo ieškoti nelaimės atveju ir tris kartus nepasitikrinęs, ar turi viską, ko galėtų prireikti, paprasčiausiai džiaugdamasis tuo, jog su savimi turi pasą, telefoną ir piniginę, manydamas, kad visa kita kaip nors gaus, tiesiog dėl to gali tekti truputį pasistengti. Apskritai vaikinas įtarė, jog ši kelionė bus labai įvairiapusiška pačiomis įvairiausiomis prasmėmis, pradedant nuolatiniu judėjimu į priekį ir baigiant emocijų pertekliumi, galbūt netgi namų ilgesiu, tačiau tai iš tiesų visai jo negąsdino ir gal tik truputį baugino. Visgi, jo kompanionė tikrai neatrodė kaip pats blogiausias asmuo, su kuriuo būtų galima pakliūti į tokią situaciją, rudaakiui manant, kad sudėjus jų abiejų protinius gebėjimus ir troškimus turėtų išeiti visai nebloga, sprogimo galimai nesukelsianti kombinacija. – Nelabai. Be to, esu įsitikinęs, kad jis dar bus ne kartą papildytas kino filmo verta informacija. – jaunuolis vyptelėjo, nuo knygos publikavimo spėdamas pereiti prie jos ekranizacijos, jam ir toliau kuriant beprotiškus planus, kuriems nebuvo lemta tapti tikrove. – Tikiuosi. – Denis palinksėjo galva, iškart sutikdamas su tokia merginos mintimi, nes mišrūnas dažniausiai nepraleisdavo progos truputį praplėsti savo mažytį draugų ratą, o Teodoras tarp jų tikriausiai būtų gerai tikęs. – Todėl dažniausiai įvairūs planai žlunga, o pranašystės taip ir neišsipildo. Nes likimas yra neprognozuojamas. – vaikinas pritarė Patricijos išsakytai minčiai, pats žinodamas, kad niekas nestovi vietoje, viskas kinta ir iš tiesų nelabai svarbu, kokios ateities tu trokšti, nes yra labai didelė galimybė, jog ji bus visai kitokia nei drįsai įsivaizduoti. – Tuomet tau dabar mažiausiai reikia žmogaus, kuris su tavimi flirtuotų ar bandyti tave palenkti į savo pusę. Taigi, prižadu savo rankas nuo šiol laikyti prie savęs. – tamsiaplaukis kilstelėjo delnus aukštyn, mėgindamas įrodyti, kad kalba rimtai ir bandys tesėti savo pažadą. Jis turbūt netgi būtų pamojavęs balta vėliava, jei tik tokią būtų turėjęs. – Bet man yra sakę, kad esu visai neblogas klausytojas. Žinai, jei norėtum kam nors išsikalbėti. – Danielis gūžtelėjo pečiais, pasiūlydamas savo paslaugas, nes pats nemanė, kad yra gerai viską kaupti savyje, o pasipasakoti mažai pažįstamam žmogui turėjo būti lengviau nei viską iškloti tam asmeniui, kuris buvo okupavęs Patricijos mintis. – Galim tai padaryti. – vaikinas taip pat išgirdo žingsnius už durų, tad buvo galima spėti, kad apsauginiai jau pastebėjo kamerų įamžintus įsibrovėlius, o tai reiškė, kad jiems būtų buvę protingiau kuo greičiau dingti iš šios vietos, kol jie nepakliuvo į didžiulę bėdą. – Einam. – greitai tarstelėjo mišrūnas ir suėmė merginos delną savuoju, sparčiu žingsniu nusitempdamas ją prie krašto, kur buvo matyti pritvirtinti laiptai. – Tu su kiekviena minute daraisi vis įdomesnė. – Denis šyptelėjo ir linksmai pažvelgė į šviesiaplaukę, jo rudoms akims užsiliekant truputį ilgiau nei derėjo, kol pro jo petį jaunuolis nepastebėjo, kad užsklęstos durys jau beveik vėrėsi. – O ne. – sumurmėjo vaikinas ir apsigręžė aplinkui, greitai įsikibdamas į turėklus ir padėdamas pėdas ant pirmosios pakopos, jam imant pamažu ropštis žemyn, nežymiai virpančiais laipteliais. Rudaplaukis norėjo kilstelėjo galvą ir įsitikinti, kad Patricija seka jam iš paskos, tačiau pernelyg bijojo netyčia paslysti, todėl tik atsargiai lipo žemyn, tikėdamasis, jog vis dėlto jiems pavyks išvengti baudos ir jiedu iš tiesų neatsidurs areštinėje.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kopakabana   Št. 06 18, 2016 12:00 am

Liežuvis pasirodė sunkus burnoje vos suvokus, jog Danieliui panelė neprasitarė apie dar vieną, nepaprastai svarbią detalę, kuri susidėjo iš septynių raidžių ir mišrūnui buvo itin pažįstama, jam tą vardą mintyse tariant kasdien. Patricija puikiai suvokė, kaip šios istorijos dalies atskleidimas atrodytų vaikino akyse, jam ir taip akivaizdžiai abejojant dėl panelės nuomonės apie jį, dėl ko jaunuoliui neliktų nė menkiausios dvejonės, kad su juo bendraudama šviesiaplaukė tiesiog siekia prisigerinti prie detektyvo. Tiesą sakant pati mergina ne vieną naktį apie tai mąstė, baltose lubose bandydama įskaityti atsakymus į klausimus, kuriuos be paliovos uždavė pati sau. Bet Danieliu ji nežaidė ir nebuvo pakankamai kvaila, jog šitokiu būdu bandytų į savo pusę palenkti vyriškį, kurio balsas persekiojo mišrūnę kas kartą sumerkus akis. Vienintelis būdas, kuriuo mergina juo naudojosi tai tik bandydama surasti užuovėją nuo ją be galo išvarginusios audros, Danieliui atstojant uostą, kuriame mergina galėjo atsipūsti ir vėl atgauti kvapą ir nors neatrodė, jog galėtų kažką už tai rudaplaukiui suteikti mainais, per jų trumpą buvimą kartu ji taip pat spėjo suvokti ir tą mažytį faktą, jog Denis ne iš tų, kurie kažko reikalautų ir prašytų. -Esi nusitaikęs į Saturno apdovanojimus? - Ji pasiteiravo vis dar žaismingai šypsodamasi, mat tokios iš piršto laužtos kalbos iš tiesų trumpam padėjo užsimiršti apie realų pasaulį ir leido pasinerti į svajones, net jeigu pastarosioms ir nebuvo lemta išsipildyti. -Aš ilgą laiką tikėjau, jog kiekvienas esame savo likimo kalvis. Jog gyvenime neegzistuoja nieko, ko įdėjęs pakankamą kiekį pastangų ir noro negalėtum pasiekti, - Mergina liūdnai vyptelėjo, nežymiai primerkdama žydras savo akis, kuriose netikėtai sublizgo melancholija, lyg kažkas nepaprastai svarbaus ir reikšmingo būtų išsprūdę iš Patricijos rankų ir dabar panelė galėtų dalytis tik prisiminimais. Panelė, visgi, turėjo priežastį tikėti savo žodžiais ir pati savimi, mat retas asmuo, sergantis tokia psichine liga, kokia kamuoja panelę, sugeba pasiekti mokslo aukštumų ir sėkmingai integruotis į socialinį gyvenimą. -Bet dienos pabaigoje to paprasčiausiai neužtenka, - Ji galiausiai užbaigė tamsiam šešėliui krentant jai ant veido, o pačiai Patricijai užsispoksant į tolumoje tykiai banguojančią jūrą iki akimirkos, kai Denis vėl prašneko ir tarytum prisiminusi, jog ant stogo nėra viena, šviesiaplaukė tankiai sumirksėjo akimis. -Prisiminsiu tau šį pažadą, kai padauginsi tekilos, - Ji kreivai šyptelėjo. Realiai panelė neprieštaravo nei faktui, jog Denis vis sučiumpa jos ranką, nei kad šokdina ją grojant romantiškai muzikai. Tiesą sakant ji mielai nugvelbtų porą bučinių iš vaikino tam, kad praskaidrintų jiems abiems dieną. Esmė buvo ne tame. Tiesiog visa tai reikštų Deniui daugiau nei jai, kas nebuvo sąžininga. Ir nors šiaip panelei buvo nusispjauti į taisykles, vaikinas buvo viena iš kelių išimčių, verčiančių Patriciją paisyti moralės ir nesužaloti jaunuolio širdies. -Arba tave tiesiog ištiko šilumos smūgis, - Panelė tyliai prunkštelėjo atkakliai sekdama vaikiną laiptais žemyn, o tuomet uždėdama ranką jam ant peties ir priversdama trumpam sustoti, mat vyriai nuo jų svorio pernelyg girgždėjo. Vėl paragino Denį judėti panelė tik tuomet, kai išgirdo užsitrenkiant duris, pati įveikdama likusias pakopas ir kojomis pasiekdama smėlį. Šiaip jau nebūtų prieštaravusi gaudynėms su apsauginiu, bet tai apsunkintų jų kelionę ligi vandens, prie kurio galbūt panelė taip ir nenusigautų, dėl ko Patricija pasirinko tiesiog išlaukti, kol ant stogo nieko neradęs vyras pasišalins, o mišrūnė galės nusiavusi batus įbristi į šiltą vandenyną, ką ir padarė, didelėms bangoms akimirksniu sušlapinant jos šortus, į ką panelė nereagavo, specialiai vandeniu aptaškydama ir Denį, kuris jai pasirodė pernelyg sausas.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1675

Atiduodama11
Some people never go crazy. What truly horrible lives they must lead.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kopakabana   Št. 06 18, 2016 2:25 pm

Danielis jau anksčiau buvo pastebėjęs, kad mergina yra linkusi apie save kalbėti gana abstrakčiai ir neskuba atskleisti visų savo gyvenimo detalių, kaip neretai elgdavosi jis pats, tačiau mišrūnui tai nelabai trukdė, atsižvelgiant į faktą, jog jie neseniai susipažino ir atviroms išpažintims apie visas savo atliktas nuodėmes dar buvo gerokai per anksti. Aišku, vaikinas norėjo geriau suprasti, kokios mintys zuja Patricijos galvoje, kas skatina ją priimti vienokius ar kitokius sprendimus ir, svarbiausia, kokia ji yra iš tikrųjų. Kokia ji yra, nuplėšus apsauginę plėvelę ir likus tik plikam, nenušlifuotam, lengvai pažeidžiamam paviršiui. Egzistavo nemaža galimybė, kad iš tiesų Patricija buvo visai kitokia nei rudaplaukis įsivaizdavo, jo mintyse nupieštam mišrūnės portretui nė iš tolo neatitinkant tikrosios, po dailia išvaizda besislepiančios, merginos asmenybės. Ir tai iš dalies kėlė nerimą Deniui, jaunuoliui nė nežinant, ar neseniai susidarytas įspūdis, kad bendrauja su šaunia, linksma ir įdomia šviesiaplauke, iš tiesų yra klaidingas. – Labiau į Oskarus. Esu įsitikinęs, jog galėčiau gauti apdovanojimą už geriausią adaptuotą scenarijų. – vaikinas ir toliau kalbėjo, išsakydamas viską, kas buvo ant liežuvio galo, nors iš tiesų jaunuolis nebūtų galėjęs savęs įsivaizduoti talentingo filmų kūrėjo vietoje, mišrūnui savyje neturint pakankamai kūrybingumo, kad galėtų rinktis tokią karjeros sritį ir nesugadintų daugelį metų klestinčios kino industrijos. – Kai kuriais atvejais tai įmanoma. Bet, deja, ne visada. – pritarė tamsiaplaukis, šįkart neketindamas teigti, kad užtenka noro, jog įgyvendintum visas savo svajones, nors pats dar nebuvo visiškai praradęs vilties šiuo atžvilgiu ir tikėjo, kad galbūt sugebės susikurti pakankamai gražų gyvenimą ir kiekviena diena jam netaps vis nesibaigiančiu košmaru. – Tekilos? Jos prisigėrus, tikriausiai tau pačiai tektų mane nešti į lovą ar automobilį, nes pats turbūt nesugebėčiau to padaryti ir tik glostyčiau tavo plaukus, svarstydamas, kiek saulių reikėjo nuskinti iš dangaus, kad jie taip spindėtų. – Denis šyptelėjo ir palingavo galva į šalis, įtardamas, jog iš tiesų galėtų pasakyti ką nors panašaus ir jam tikriausiai nė nereikėtų padauginti alkoholio, kad kalbėtų keistus dalykus. Tai buvo vienas iš tų keistų įpročių, kurių vaikinas pats nė nepastebėdavo, kol to nepakomentuodavo aplinkiniai, plepumui jau seniai tampant įkyriu charakterio bruožu, kurio buvo sunku atsikratyti. Tiesa, tamsiaplaukis kartais vis dėlto mokėdavo pabūti ramus, kantrus ir nebandydavo per prievartą prakalbinti žmogaus, jei jis to nenorėdavo, jaunuoliui dar turint užtektinai supratingumo, kad lyg pasiėmęs pagalį, nebaksnotų savo pašnekovo, kol šis neapsikentęs prabiltų vien tam, jog palinkėtų jam sėkmės pragare. – Jei tu esi saulė, tuomet gali būti. – sau po nosimi sumurmėjo Denis ir įsikando sau į skruostą, prisiminęs, kad dar nebuvo praėjusios nė penkios minutės nuo jo pažado neflirtuoti su mergina, o jaunuolis jau buvo bepradedantis jį laužyti. Vaikinas truputį baiminosi, kad netyčia padės pėdą ant labai netvirto laiptelio ir skaudžiai tėkšis žemyn, visai kaip laikraščiu prie lango prispausta musė, tačiau, jo laimei, taip nenutiko. Rudaakiui pavyko saugiai pasiekti tvirtesnį pagrindą sau po kojomis, jam su palengvėjimu atleidžiant rankas nuo virpančių turėklų ir sunkiai atsidūstant, kol laukė dar besileidžiančios Patricijos. Danielis netrukus nusekė paskui ją ir nužingsniavo link masyvaus vandens telkinio, pakeliui spėdamas nusispirti batus, jam linksmai stebint tolėliau esančią mišrūnę. Jis kol kas laikėsi saugaus atstumo ir nesiartino prie vandenyno, dar nelabai norėdamas sušlapti, bet mergina akivaizdžiai turėjo kitų planų, jaunuoliui vos spėjant užsimerkti, kai jo kryptimi atkeliavo nemažas kiekis vandens purslų. – Žaidi pavojingą žaidimą, Delacour. – ištarė vaikinas ir atsiduso, suvokdamas, kad sausas iš šios balos tikrai neišlips, todėl pasilenkė ir užsiraitė kelnes iki kelių, o tada paėjo kelis žingsnius į priekį ir stabtelėjo tik tada, kai vanduo ėmė siekti blauzdas. – Supranti, aš esu pasaulinės vandens taškymosi komisijos pripažintas pačiu geriausiu šios srities ekspertu. O tai reiškia, kad tu dar pasigailėsi, jog su manimi prasidėjai. – tamsiaplaukis plačiai išsišiepė ir pasilenkęs švystelėjo vandens į Patricijos pusę, visai nenorėdamas nusileisti savo oponentei.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kopakabana   Št. 06 18, 2016 3:49 pm

Panelė be abejonės jautė, kaip po truputį, lyg genys aštriu snapu kaldamas medį, Danielis bandė ją it riešutą išlukštenti iš kieto kevalo. Kaltinti dėl to jaunuolio Patricija neketino, atsižvelgiant į tai, jog smalsumas buvo neatsiejama žmogaus prigimties dalis, pačiai merginai mėgstant narplioti sutiktus asmenis, tarytum jie būtų tik jai vienai užmintos mįslės. Ir visgi, patyliukais ją observuodamas mišrūnas mažais žingsniais artėjo prie tiesos, su kuria jaunuolis nebuvo pasiruošęs susidurti ir kurios atskleisti kol kas nenorėjo ir pati Patricija, šviesiaplaukei atidėliojant akimirką, kai nukritus visoms teatro uždangoms, jis pamatys atvaizdą, kuris bus iškreiptas dabartinės jo pažintos Patricijos prototipas. Mergina puikiai suvokė, jog neteisinga šypsotis jaunuoliui ir suvaidinti didžiąją dalį parodomų emocijų, bet nieko daugiau pasiūlyti mišrūnui panelė negalėjo, jos širdžiai atkakliai tylint, kaip kapui, tarytum krūtinėje tūnotų kiaurymė, o pastaroji apskritai neegzistuotų.
Subtiliai išvengusi to vieno žodelio, ji vis tiek pastarąjį išgirdo, Patricijai akimirkai nustojant kvėpuoti, kas nebuvo pastebima, ir tik nepriekaištingų sugebėjimų dėka išlaikant veide ramią, nuotaikingą išraišką. -Ir po tokių pasisakymų žmonės drįsta pasipūtusia laikyti mane, - Ji nežymiai suraukė nosį, puikiai žinodama, jog Denis viso labo juokauja ir jokiu būdu nekeltų savęs ant pjedestalo, jei neturėtų tam svaraus pagrindo, vaikinui priklausant tai žmonių grupei, kuri autobuse vietą užleidžia senai močiutei ir viduryje lietaus savo pasigautą taksi atiduodant jaunai mamai su vaiku. Iš kitos pusės, toks elgesys neturėtų nieko stebinti, mat tai buvo elementarus žmogiškumas, bet iš tiesų retas individas savo širdies tyrumu prilygo jaunajam mišrūnui. -Ne saulių. Užteko kelių pakuočių syoss plaukų dažų, - Ji vyptelėjo, Denio sugalvotam palyginimui visgi prišaukiant į jos lūpas menkutę šypseną, panelei pradedant svarstyti ar tamsiaplaukis sako viską, kas sukasi ant liežuvio galo, ar vis dar turi truputį apgedusį, bet egzistuojantį mechanizmą, kuris išgelbėtų vaikiną nuo galimos gėdos ir priverstų laiku prikąsti liežuvį. -Jei iš tiesų pakliūtum į mano nagus, tave ištiktų daugiau nei šilumos smūgis, - Ji sukuždėjo jaunuoliui į ausį, visai netyčiomis nugirdusi tą jo panosėje suvapėtą repliką, kol pati atkakliai vis dar sekė Denį laiptais žemyn. Mišrūnas davė Patricijai pažadą daugiau jos nevilioti, bet savo ruožtu mergina nieko panašaus nepažadėjo, dėl ko ir kalta dėl saldžių žodžių nesijautė. -Ir kas tau leidžia spėti, jog neatsitiks atvirkščiai? Ir tu nekeiksi dienos, kai mane sutikai? - Mergina aukščiau kilstelėjo antakius, ilgiau nebandydama užpulti jaunuolio iš pasalų ir pasirinkdama kiek kitokią taktiką, Patricijai lėtai prisiartinant prie Denio ir užkišant pirštus už jaunuolio kelnių kilpų, po ko ji pasivedė jį giliau į vandenį kartu nenutraukdama užmegzto jųdviejų akių kontakto. -Galbūt būsiu priežastimi, kuri tave pražudys, Danieli, - Ji tyliai sušnibždėjo, tarytum dalytųsi didžia paslaptimi, Patricijai smalsiai kryptelint veidą į šalį, o galiausiai sustojant tuomet, kai abiejų mišrūnų šlaunys buvo gerokai apsemtos vandens, šviesiaplaukei visiškai to nepaisant ir tik plačiai nusišypsant, atstumui tarp jų sumažėjant iki minimumo, o pačiai merginai atsitiktinai nosies galu perbraukiant per jaunuolio žandikaulį. -Kur mane nusivesite po šitų maudynių, mielas kaimyne? Kokią žvaigždę pažadėsit? Nes mano kompaniją šiaip jau sunku nusipirkti, - Patricija akivaizdžiai juokavo, nekaltai porą kartų sumirksėdama akimis, bet Denį vis dar atkakliai laikydama arti savęs. Taip arti, jog galėjo justi jo širdies melodiją, kuri be abejonės buvo vienas gražiausių jos girdėtų tonų, suteikusių pasauliui atspalvį, kurio Patricijos akys nematė jau itin ilgą laiko tarpą.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1675

Atiduodama11
Some people never go crazy. What truly horrible lives they must lead.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kopakabana   Št. 06 18, 2016 7:19 pm

Danielis prisiminė, kaip visai neseniai mergina jam bandė paaiškinti, kad jai nėra lengva jausti emocijas. Vaikinui buvo gana sunku tai įsivaizduoti, bet ne todėl, jog jam trūktų vaizduotės ar proto, o dėl to, kad pats jaunuolis niekuomet neturėjo panašios problemos. Veikiau jau priešingai, rudaakis neretai nemokėdavo paslėpti savo jausmų ir pyktis, džiaugsmas, palengvėjimas arba suirzimas buvo gerai matomi jo veide, mišrūnui prilygstant atverstai knygai, kurią galėjo skaityti kiekvienas to norintis. Visgi, Patricija buvo truputį kitokia. Galbūt tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl tamsiaplaukis dar nenorėjo palikti jos ramybėje ir ieškoti kito asmens, kurį galėtų erzinti savo beveik niekada nesibaigiančiomis kalbomis. Gal jis paprasčiausiai buvo smalsus, jaunas mišrūnas, kuris pamatęs ką nors naujo, norėjo tai ištyrinėti iki pačių smulkiausių detalių, it naują gimtadienio proga gautą žaisliuką. O gal jis norėjo tęsti savo bendravimą su šviesiaplauke dėl kokios nors kitos, nelabai aiškios priežasties, kurios nežinojo nė pats jaunuolis. Šiuo metu buvo galima tik spėlioti, kas Denį stumia į priekį, vos Patricija atsirasdavo netoliese, tačiau rudaakis kol kas nesigilino į tokius apmąstymus ir verčiau mėgavosi tomis akimirkomis, kol dar turėjo tokią galimybę. – Jei niekas tavęs negiria, kartais tenka tai padaryti pačiam. – vaikinas atsainiai gūžtelėjo pečiais ir šyptelėjo, nors iki pasipūtimo jam iš tikrųjų dar buvo toli, jaunuoliui daug dažniau nuvertinant savo gabumus, nei juos aukštinant, droviai šypsenai pasirodant kaskart, kai kas nors pasakydavo jam rimtą komplimentą, nors tai nutikdavo pakankamai retai. – Ach, štai kokia yra tavo grožio paslaptis. Pasistengsiu jos niekam neišduoti. – rudaplaukis linktelėjo galva, šiandien, rodos, nepabijodamas dalyti pažadus, nors žinant jį, buvo labai tikėtina, kad neilgai trukus jie gali būti sulaužyti, o tai tikrai priverstų jį atrodyti kaip asmenį, kuris nė trupučio nesureikšmina to, ką sako, net jei tai ir nebuvo tiesa. – Tai tikriausiai būtų panašu į širdies smūgį. – balsu svarstė Danielis, iš tiesų galėdamas tik įsivaizduoti, ką su juo galėtų padaryti Patricija, tačiau vienai rankai truputį slystelėjus, vis dėlto nusprendė neblaškyti savęs tokiomis mintimis, kai bet koks dėmesio nukrypimas galėjo privesti prie mėlynių, nubrozdinimų ar dar skaudesnių sužeidimų, kurių jis mieliau būtų išvengęs. – Tai tiesiog aklas spėjimas. – vaikinas trūktelėjo pečiais, klusniai žingsniuodamas kartu su mergina, kuri jį tempėsi vis giliau į vandenį, nerimui dėl to, kad sušlaps drabužius trumpam išgaruojant, kai jo rudos akys susitiko su merginos žydromis. – Galbūt tai nebūtų pats blogiausias būdas numirti. – negarsiai pratarė jaunuolis, savo rankas sukryžiuodamas sau už nugaras ir tarpusavyje sunerdamas pirštus, kad laikytųsi anksčiau išsakytų žodžių ir neliestų jos, net jei ir knietėjo taip padaryti, ypač, kai pati Patricija šiuo atžvilgiu tikrai nesikuklino. – Kur tik pageidausite, brangioji. Jūsų noras – man įsakymas. – tamsiaplaukis vyptelėjo, tikėdamasis, kad mergina neužsimanys ko nors labai beprotiško, ko mišrūnas negalėtų jai suteikti. – Deja, negaliu tau pažadėti nei žvaigždės, nei saulės ar mėnulio. Neturiu galybės turtų ir negaliu tavęs visos padabinti auksu. – ramiai kalbėjo Denis, jo žvilgsniui nė akimirkai nenukrypstant į šalį, net jeigu jie buvo įstabaus grožio aplinkoje. – Galėčiau pasiūlyti tik save. – tyliai prasitarė vaikinas ir nesusilaikęs galiausiai palinko į priekį, švelniai priglausdamas lūpas prie Patricijos kaktos ir likdamas tokioje pozicijoje keliomis sekundėmis ilgiau nei būtų derėję, pamažu truputį atsitraukdamas, tačiau dar neskubėdamas padidinti tarp jų esančio atstumo. – O jei rimčiau, galėtume nueiti kur nors pavakarieniauti. Arba pašokti, jei mėgsti tuo užsiimti. – pasiūlė jaunuolis, galvodamas, kad turbūt pats šią akimirką nesipriešintų tokiai veiklą, nors ir maudynės vandenyne, vis dar dėvint viršutinius drabužius, dabar neatrodė kaip labai blogas laisvalaikio leidimo būdas.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kopakabana   Št. 06 18, 2016 8:14 pm

Patricija sunkiai galėjo pakelti silpnumą. Kiekvienas asmuo retkarčiais leisdavo sau pasijusti bejėgiu, ir įsikniaubęs į pagalvę išliedavo susikaupusią gėlą, išaušusį rytą pasitikdami kur kas žvalesnėmis akimis. Panelė tuo tarpu dar vaikystėje mieliau iki kraujo įsikasdavo lūpos nei parodydavo kiemo berniukams, jog užgauliodami jos išvaizdą ir tąsydami Patriciją už šviesių kasų jie daro jai kažkokį poveikį. Ir štai, prabėgus ištisam dešimtmečiui nuo dienų, kai mama, akivaizdžiai matydama ją, kaip negebančią savarankiškai pasirūpinti savimi, šlapia servetėle valė jos šokoladinius skruostus, kartu burnodama, jog mergaitė turėtų elgtis atsargiau, mat nubrozdinti keliai taip ir nesugis, Patriciją vėl užklupo tas keistas jausmas, Deniui su ja elgiantis taip, tarsi ši būtų porcelianinė ir galėtų sudužti nuo menkiausio judesio. Tiesa, šis jausmas nebuvo nemalonus, tiesiog prie tokio švelnumo neįpratusi šviesiaplaukė buvo truputį pasimetusi, lyg sužeistas žvėris, pilnai nesuvokiantis, jog link jo tiesiama ranka skirta ne tik skriausti, bet ir glostyti. Jeigu jaunuolio akyse Patricija priminė neišsprendžiamą enigmą, tai nelabai nuo tokio apibūdinimo atsiliko ir pats Denis, jai sunkiai suvokiant, kaip kažkas gali sakyti būtent tai, ką galvoja, išdalijant aplinkiniams visas savo dalelytes, su kuriomis Patricija apskritai nežinojo ką daryti, ir nieko nepasiliekant sau. -Tai ką mes manome apie save yra kur kas svarbiau nei tai, ką galvoja aplinkiniai, - Pratarė akimirką apsvarsčiusi Danielio žodžius. -Nesakau, kad nėra malonu išgirsti komplimentų. Tiesiog tai viso labo tik paiki.. žodžiai, supranti? Sklindantys iš lūpų asmenų, kurie rytoj galbūt nė nebebus tavo gyvenime, - Patricija vangiai gūžtelėjo pečiais, abejodama ar jos dalijami gyvenimiški patarimai pakeis Denio išsiugdytas nuostatas, bet kartu suteikdama jaunuoliui progą pasivaikščioti po savas mintis, šitaip parodydama savo požiūrį į pasaulį.  -Taigi, manai, jog esu graži? - Paklausė akivaizdžiai suinteresuota, jos antakiams nežymiai šoktelint į viršų. Atsakymas kaip ir buvo aiškus, bet vien tam, jog paerzintų jaunuolį ir galbūt net priverstų jį švelniai parausti, panelė norėjo, jog šį teiginį Danielis pakartotų dar sykį. -Mmm, - Mergina nutęsė nežymiai primerkdama akis, tarsi rimtai lygintų savo poveikį vaikinui su širdies smūgiu. -Ne visai. Žinai, kai kartą kažko paskanavęs vėliau negali atsiragauti, net jeigu pilvas atrodo susprogs bet kurią akimirką, mat išsižadėti to saldaus gėrio prilygtų nuodėmei? Kažkas panašaus į tai, - Visiškai nesikuklindama Patricija išdėstė, neaišku juokaudama ar iš tiesų šitaip apie save galvodama, panelės lūpose žaidžiant suktam šypsniui, o akims ryškiau sužibant vakaro prietemoje. Akimirką, kai jų lengvas flirtas peraugo į šį tą daugiau, Danieliui lūpomis priglundant jai prie kaktos, Patricija pamiršo kaip alsuoti, beveik susigūždama kažkam tarytum replėmis suspaudus jos širdį, kurios egzistavimo ji taip stipriai greičiausiai niekuomet anksčiau nebuvo jutusi. Patricijos rankos paleido vaikino džinsus ir nuklydo prie jo tamsių, beveik iki pusės šlapių marškinėlių, kuriuos mišrūnė suspaudė pirštuose taip stipriai, tarytum tai būtų vienintelis ją ant žemės paviršiaus laikantis objektas, merginos blakstienoms nežymiai suvirpant, kol ji praviromis lūpomis ieškojo bet kokių žodžių, kuriuos šią akimirką galėjo pasakyti jaunuoliui. Kažin ko sunkiai nurijusi seiles, tarsi gyvis įsikūręs gerklėje trukdytų šiam procesui, ji galiausiai silpnai šyptelėjo išdrįsdama į Denį pakelti blizgančias akis. -Gal išsinuomokim kambarį viešbutyje, užsisakykim greito maisto ir likusį vakarą praleiskim prie televizoriaus? - Pasiūlė jaunuoliui, mat šlapi jiedu į kavinę eiti negalėjo, o didžioji dalis muziejų ir kitų vertų lankyti vietų jau buvo užsidarę, dėl ko tolimesnę kelionę jie galėjo pratęsti tik pakilus saulei.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1675

Atiduodama11
Some people never go crazy. What truly horrible lives they must lead.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kopakabana   Št. 06 18, 2016 11:58 pm

Danielis visuomet manė, kad žmogus yra trapi būtybė, su kuria reikia elgtis atsargiai ir nebūti šiurkščiam, nes tai nėra daiktas, kurį galėtum numesti ant spintelės ir užmiršti artimiausiam dešimtmečiui ar vien tik pramogoms skirtas objektas, kurį sulaužius, sutrypus ar kaip nors kitaip sužeidus, jo nelauktų neigiamos pasekmės. Galbūt tokią vertybę sėkmingai išugdė teisingą auklėjimo metodą taikiusi mama, aiškindama, kad kiekvienas pasaulio žmogus yra savaip svarbus, todėl su jo jausmais žaisti negalima. O gal jaunuolis paprasčiausiai norėjo, jog kiti elgtųsi su juo kaip su reikšmingu individu, kuris turi teisę egzistuoti, lygiai taip pat, kaip bet kuris kitas asmuo, todėl nereikėtų jam į ratus kaišioti pagalių, todėl rudaakis su visais stengėsi sutarti gražiuoju, tikėdamasis, kad ir kiti jam atsakys tuo pačiu. Aišku, tokiame pasaulyje, kur dažniausiai vyravo ne gėris, o blogis, laukti, kol kas nors su tavimi elgsis, kaip su sau lygiu, buvo pakankamai naivu, Deniui daug dažniau susiduriant su žmonėmis, kurie kitiems linkėjo vien blogų dalykų, kas kartkartėmis numušdavo mišrūno ūpą ir priversdavo pamiršti savo kvailas svajas. – Nes mūsų savimonė su mumis lieka amžinai, o žmonės bet kada gali mus palikti. – vaikinas linktelėjo, nesunkiai galėdamas suvokti, ką omenyje turėjo Patricija, kalbai staiga pasisukus rimtesne linkme. Pats tamsiaplaukis nebuvo įsitikinęs, kad tai nėra taip nereikšminga, nes neretai prisimindavo draugų, kurių akyse nematė keletą metų, pasakytus gražius žodžius, tokioms detalėms nejučia užsiliekant jo galvoje, ten pat tūnant ir ne tokiems geriems atsiminimams. – Maniau, kad tai akivaizdu. – Danielis trūktelėjo pečiais, manydamas, kad turėjo matytis iš jo elgesio, nes kitu atveju, jei Patricija jo visiškai netrauktų, jaunuolis tikriausiai be perstojo nesvaičiotų apie būsimus pasimatymus ir nekurtų jiems gražios ateities, kur jiedu vaikaičiams sektų pasakas, į pagalbą pasitelkdami istorijas iš savo jaunystės dienų. – A, tai kaip pagunda. Gardus pyragaitis su saldžiu įdaru. – vaikinas atrado jam patinkantį palyginimą, kuris galbūt ir nebuvo labai tikslus ar tinkamas, tačiau skatino jo apetitą, net jei kalba iš tiesų sukosi ne apie skanėstus, o apie merginą. Denis žadėjo mišrūnei, kad nesilies prie jos rankomis, tačiau jaunuolis nieko nesakė apie lūpas, kurios tarytum pačios nuklydo prie Patricijos kaktos, jam netiesiogiai pažeidžiant savo paties susikurtą taisyklę, dėl ko jis iš tiesų nejautė nė trupučio kaltas. Visgi, vaikinas nesiėmė jokių drąsesnių veiksmų, neįsisiurbė į jos rausvas lūpas ir nepastvėrė merginos į savo glėbį, net jei nuoširdžiai troško taip pasielgti, laikinai leisdamas sau paskęsti šviesiapūkės kūno skleidžiamoje šilumoje ir trumpam pamiršti visą likusį pasaulį, viskam liekant tik jo vaizduotės sukurta iliuzija, o pačiam mišrūnui tik tyliai atsidūstant ir vėl pabandant susitelkti ties realybe. – Gerai. Man patinka toks planas. – rudaakis pritariamai linktelėjo ir šyptelėjo, vėlei suimdamas jos delną savuoju ir pamažu kartu su ja braudamasis per vandenį, kol galiausiai po kojomis pajuto šlapią smėlį. Danielis pasigriebė anksčiau numestus batus ir toliau žingsniavo su mergina, jiems pradedant viešbučio paieškas, o mišrūnui netrukus užvedant naują diskusiją ir garsiai svarstant, ar bus įmanoma suprasti, ką jie žiūri, kai turbūt net per televizorių visi kalbės portugalų kalba.
Atgal į viršų Go down


Sponsored content


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kopakabana   

Atgal į viršų Go down
 
Kopakabana
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
sveiki atvykę į Forks miestelį! :: Brazilija :: Rio de Janeiro-
Pereiti į: