sveiki atvykę į Forks miestelį!


 
FORKS
MIESTELIS

Share | 
 

 Arbatinė

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27574

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Arbatinė   Št. 11 08, 2014 2:19 pm



I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27574

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Arbatinė   Tr. 01 14, 2015 8:42 pm

Kaip sakoma - "aš bent jau pabandžiau, todėl negalima manęs smerkti", taigi Demetrijos smerkti taip pat nebuvo galima, kadangi ji nuoširdžiai stengėsi vartydamasi lovoje bent pusvalandžiui užsnūsti, kad atgautų jėgas, kadangi tikėjosi, kad tai padaryti nesant ligoninėje bus lengviau. Visgi, bute jautėsi ne ką geriau, taigi kurį laiką be tikslo prasivarčiusi nuo vieno šono ant kito, galiausiai sunkiai atsiduso ir išlipo iš lovos, žvilgtelėdama pro langą ir susimąstydama, kad galbūt sugebės kaip nors viena pati išeiti pasižmonėti ir pailsėti nuo visų pastarosios paros įvykių, pradedant avarija ir pagrobimu, baigiant netgi netikėtu sesers grįžimu į josios gyvenimą. Pravėrusi apdulkėjusią spintą, rado joje savo ten paliktus drabužius, greitai apsirengdama per ilgai nesvarsčiusi apie tai, į ką įsineria.
Pravėrusi miegamojo duris, nuklausė Oliverio ir Natali pokalbį, tikėdamasi, kad jie bus per daug įsijautę į savo pašnekesį ir nepastebės, jog dar ne pačios stabiliausios būklės Demetrija palieka butą. Būtent taip ir nutiko, šviesiaplaukei netrukus jau palengva krypuojant ramia Volteros gatve ir sunkiai renkant į plaučius orą, galvai vis dar svaigstant, nežinia, ar vis dar reiškiantis šalutiniam medžiotojo "vaistų" poveikiui, ar tiesiog nuo milijono minčių. Pirma planavusi tiesiog pasivaikščioti, medžiotoja rodos pajuto, jog dar nėra tokia patvari, dėl ko užsuko į netoliese buvusią arbatinę trumpam pailsėti prieš tęsiant pasivaikščiojimą. Įsitaisiusi prie pačiame kampe šalia lango buvusio staliuko, mergina paprašė priėjusios padavėjos žalios arbatos ir šokoladinio pyragėlio, meiliai šyptelėdama viską užsirašiusiai merginai ir nulydėjusi ją akimis, žvilgsnį nukreipė į už lango vaikštinėjančius žmones.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11488

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Arbatinė   Kv. 01 15, 2015 5:28 pm

Į Volterą kojos nekėlęs ištisus dvejus metus, į lėktuvą medžiotojas lipo su dideliu nenoru, genamas pareigos jausmo, kadangi greitai artėjo brolio pusiau jubiliejinis gimtadienis, Natanieliui jaučiantis pakankamai prastai, jog praleido pastaruosius du, kas būtent ir paskatino vyriškį įsimesti į kelioninį krepšį keletą drabužių, prasinešti bosui apie išvyką, o tuomet išskristi ruošiantis padaryti Oliveriui staigmeną. Kartą buvo praradęs brolį, tuo pačiu keliu žengti šiuo metu norėdamas mažiausiai, dėl ko keli tūkstančiai kilometrų, fobija nugarmėti žemyn su visu lėktuvu ir didelė nemeilė Volteros miestui nebuvo užtektinai stiprūs argumentai, galėję jį sustabdyti nuo susitikimo su vienu artimiausiu sau žmonių, juo labiau, kai vyras žinojo, jog tose apylinkėse taip pat sukinėjasi ir seniai nematytas sūnus. Vis dėl to, apart kelionės sukelto diskomforto, grįždamas į miestą, kurio taip niekada ir nelaikė namais, jis viso labo juto menką nostalgiją, šiaip jau išlikdamas pozityviai nusiteikęs visą kelią iš oro uosto, nuo kur tiesiog patraukė pėsčias. Palūžusio, nukankinto, žmogų vargiai primenančio asmens, kuris nė neatsigręždamas paliko Volterą ir kaip įmanoma greičiau nurūko tolyn rodos nebeliko, Natanieliui per nepakeliamus vargus ir kančias vis dėlto pavykstant atsistoti ant kojų, kas prilygo didžiausiam stebuklui. Įkyriam balsui galvoje ne kartą skatinant tiesiog pasiduoti, Neitas pats save nustebino į gyvenimą ėmęs kabintis dar reikliau nei kada nors anksčiau, prie jo pagerėjimo stipriai prisidedant stabiliai kasdienybei, patinkančiam darbui ir savaime aišku Tifanei, kuri iš naujo parodė vyrui koks gražus pasaulis gali būti vien savo paprastumu. Moteris padėjo medžiotojui vėl nuoširdžiai šypsotis ir normaliai alsuoti, Neitui ilgiau nebesivartant lovoje bandant užmigti bei nestveriant gydytojų išrašytų vaistų vos krūtinėje skausmingiau suspurdėdavo širdis. Ir nors jie galiausiai priėjo bendrą išvadą, kad dar nėra pasiruošę rimtiems santykiams ir ilgesniems įsipareigojimams, Tifanė vis tiek išliko jo mėgstamiausia moteris žemėje, jiems neretai susitinkant pažiūrėti rungtynių ir išgerti alaus, retkarčiais net užsukant į prašmatnesnį restoraną. Būtent josios paskatinimo žodžiai nebijoti savos praeities, paragino Natanielį galutinai užverti duris į nykius prisiminimus ir tiesiog gyventi toliau, kas Neito nuostabai, buvo kur kas lengviau nei jis manė iš pradžių.
Vyras lyg niekur nieko pėdino gatve, persimetęs per petį krepšį, kai netikėtai jo dėmesį patraukė jauna mergina, neatsargiai pėdinanti per gatvę, kol josios akys buvo nudelbtos į maigomo telefono ekraną, į ką Neitas nebūtų kreipęs jokio dėmesio, jei link su ausinukais palengva pėdinančios dvidešimtmetės nebūtų dideliu greičiu lėkęs sunkvežimis. Veik akimirksniu perslydęs per kelyje pasitaikiusios mašinos kapotą, medžiotojas pastvėrė merginą už liemens greitomis patraukdamas ją į šalį, kol automobilis garsiai pypindamas nuvažiavo tolyn, pačiam Natanieliui sunkiai atsidūstant, o tuomet nukreipiant akis į panelę, kad įvertintų josios būseną. Kiek nusigandusios merginos veide netrukus pasirodė nuoširdi nuostaba, jai kelis kartus bukai sumirksint akimis, vos atpažinus priešais save stovintį vyriškį, Neitui tik kreivai šyptelint tą pačią sekundę, kai atsiminė kartą jau išgelbėjęs šitą merginą nuo vampyro gniaužtų, kelios dienos prieš.. Viskam sugriūvant, o jo gyvenimui apsiverčiant aukštyn kojomis. Paklausinėjęs apie panelės sveikatą ir prisaikdinęs ją labiau savimi rūpintis, Natanielis nulydėjo jaunąją merginą akimis, pats sau šypsodamasis, kai toji šypsena išblėso tą pačią akimirką, kai jis kilstelėjo akis į arčiausiai esančio pastato langus pamatydamas ten Demetriją. Sunkus, nemalonus jausmas prislėgė vyriškio krūtinę, jam tiesiog sustingstant viduryje pėsčiųjų tako, kiek suraukus kaktą. Neturėjo žalio supratimo, kaip turėtų elgtis: įeiti į arbatinę, kurioje įprastai nesilankytų ir pakalbinti šviesiaplaukę, ar tiesiu taikymu traukti pas brolį, kas galbūt ir neatrodytų itin solidaru iš jo pusės, bet medžiotojui tai ne itin rūpėjo, jam netrukus tik sunkiai nuryjant seiles ir giliai atsidūstant, prieš patraukiant į patalpą, vos atsiminus, kad Oliveris kažką porino apie Demetrijos buvimą žmogumi, apie ką pasiteirauti savo sūnaus motinos jis tiesiog privalėjo.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27574

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Arbatinė   Kv. 01 15, 2015 6:46 pm

Galvos svaigimas, kuris prieš tai stiprėjo su kiekviena akimirka, nepatvariam kūnui grasinant kiekvieną akimirką liautis funkcionavus, dabar, rodos, praėjo visiškai vos per keletą minučių, šviesiaplaukei netgi tampant kiek žvalesne, lyg pagaliau būtų išsibudinusi po ilgų valandų snūduriuojant. Šurmuliuojantys žmonės ir džiugūs jų pašnekesiai, arbatinėje įtartinai esant tik gerai nusiteikusiems žmonėms, net pačią Demetriją, kuri šiaip jau būtų suirzusi dėl tokio zujimo, privertė pasijusti kiek labiau patenkinta gyvenimu, o krūtinę slėgęs sunkumas ėmė trauktis, kas tik įrodė, kad šviesiaplaukei iš tiesų naudingiau leisti laiką atokiau nuo buto, prigrūsto prisiminimų iš gyvenimo, į kurį ji neplanavo grįžti. Gavusi tai, ko užsisakė, mergina dar kartą šyptelėjo padavėjai, padėkodama jai ir suimdama puodelį abiem rankomis bei priglausdama jį prie lūpų, greičiau nei skystis spėjo pasiekti merginos burną, ją sustabdant sužadėtuvių žiedui, vis dar esančiam ant josios piršto, dėl ko ta tyro be priežasties pasireiškusio džiaugsmo akimirka baigėsi, Demetrijai vėl sunkiai atsidūstant ir, pastačius puodelį ant stalo, vienu staigiu judesiu nusitraukiant nuo piršto žiedelį. Moteris nejautė jokio pykčio, neturėjo teisės jo jausti, taip pat ir apmaudo josios širdyje nebuvo, kad ir kaip žiauriai tai skambėtų, atsižvelgiant į tai, kad vos prieš keletą valandų nutraukė savo santykius su vyriškiu, kuris ko gero dabar jautėsi itin įskaudintas, bet nepaisant visko, tas žiedelis vis dėl to kėlė ne itin geras emocijas, dėl ko mergina manė, kad be ilgų ceremonijų ir atsisveikinimų tiesiog nusiimti jį ir įsidėti į kišenę būtų protingiausias sprendimas.
Keista, tačiau nusiėmus žiedą, kuris buvo josios ir Keneto pasižadėjimo būti kartu simbolis, merginą užklupo netikėta palengvėjimo banga, jai pagaliau nustojant jaustis taip, lyg atlikinėtų kažin kokią pareigą ar be sustojimo dirbtų nepatinkantį darbą, dėl ko dabar apsireiškusį pojūtį buvo galima sulyginti su ilgai lauktomis atostogomis. Amžinomis. Ir beliko tik tikėtis, kad šita pabaiga bus kažko naujo pradžia, apie ką būtent ir pagalvojo Demetrija ir į ką likimas veik tą pačią akimirką atsakė garsiu cha, pasijuokdamas iš josios naivumo ir pro duris į arbatinės vidų stumtelėdamas ne naują susižavėjimo objektą, o būtent vyriškį iš praeities, nuo kurios panelė šitaip bėgo. Ką gi, rodos, kad kai kurie dalykai visiškai nepriklauso nuo asmenų apsisprendimo. Labiau atsilošusi foteliuke ir aukščiau kilstelėjusi smakrą, panelė smalsiai nužvelgė vyriškį, pati nepajusdama, kaip ima vertinti kiekvieną jo išvaizdos detalę it siektų surasti kažin kokių pasikeitimų, kurių per daug nebuvo. Neskaitant to, kad Natanielis atrodė kur kas gyvesnis. Visomis prasmėmis. Nežinojo, kas atginė vyrą ne tik į Volterą, bet ir būtent šią arbatinę, taip pat negalėjo nuspėti, ar jis turi čia su kuo nors susitikti (kadangi tai, kad jis tiesiog užsuktų čia pasisėdėti atrodė kažkaip neįtikima), todėl raginti, žodžiu ar gestu, jo prieiti neketino, iš tiesų tai net nežinodama, kaip turėtų šalia jo elgtis, akimirką net susimąstydama, kad galbūt derėtų kaip nors pasišalinti prieš jam atkreipiant į ją dėmesį. Tačiau nepaisant visų apmąstymų, josios blizgančių akių žvilgsnis taip ir liko įsmeigtas į vyro veidą, jai pamirštant ne tik apie tai, kad spoksoti negražu, bet ir apskritai apie viską, įskaitant net nuosavą vardą.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11488

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Arbatinė   Kv. 01 15, 2015 7:41 pm

Su kiekvienu papildomu žingsniu įėjimo link, vyro kojos po truputį virto medinėmis, Neitui sustingusiais ir net kiek drebančiais pirštais automatiškai suimant durų rankeną ir jas plačiai atveriant, kur akimirką privalėjo stabtelėti tam, jog suimtų save į rankas. Įžengimas į arbatinę buvo sunkiausia ką jam teko padaryti per keletą mėnesių, medžiotojui ne visai įsitikinus, kodėl apskritai šitaip pasielgė ir pasinaudojęs proga, kad šviesiaplaukės akys įsmeigtos į arbatos puodelį, nemovė šalin pirmai galimybei pasitaikius. Bet gailėtis dėl to ar apsigalvoti buvo per vėlu, Demetrijos žvilgsniui greitai susirandant vyriškį, kurio platūs pečiai ir kiek vėjo suvelti plaukai, savotiškai darantys Neitą kur kas jaunatviškesnį ir lengvabūdiškesnį, stipriai  nederėjo prie tylių murmesių ir jaukios atmosferos įstaigoje. Nežinodamas kur toliau dėtis, jis taip ir liko stypsoti netoli pirmųjų staliukų, likusiai kelio atkarpai iki šviesiaplaukės dabar prilygstant milijonui šviesmečių, kurių Natanielis staiga nemanė turintis jėgų įveikti. Tik kai tyla, visam likusiam pasauliui tarsi atitrūkstant ir susiliejant į vieną, nebylų foną, ėmė spengti, o akys perštėti maldaudamos vyro bent kartą sumirksėti, medžiotojas atkuto, kreivai šyptelėdamas, lyg pats šaipytųsi iš paiko savo elgesio, o tuomet drąsiai patraukė panelės link. Juk jie buvo daugiau nei pažįstami ir net jeigu Demetrija jam atrodė, kaip niekada tolima ir svetima, pasisveikinimo vis dėlto nusipelnė.
-Galiu? - Mostelėjo į tuščią fotelį priešais panelę, o tuomet nelaukęs atsakymo, kadangi teiravosi vien dėl mandagumo, šastelėjo į patogų krėslą, krepšį numesdamas kažkur sau po kojomis, kol žalios akys lakstė po patalpą, lyg tyčia pradėjusią tuštėti, žmonėms po pietų matyt traukiant atgal prie darbų, ko pasekoje vos už keleto akimirkų arbatinėje liko tik jiedu, personalas ir dar viena porelė susiglaudusi kitame kampe. Sunkiai nurijęs seiles, vyriškis susinėrė pirštus tarpusavyje, sudėdamas rankas ant stalo, o pats žvilgsnį lėtai nukreipdamas į Demetriją, kurios iki šiol neturėjo progos gerai ištyrinėti, būdamas pernelyg stipriai šokiruotas. Turėjo pripažinti, kad panelė atrodė kiek pavargusi ir sulysusi, bet sprendžiant iš Oliverio pateiktų faktų, ką moteris turėjo ištverti pastarąsias keletą dienų, tai buvo daugmaž pateisinama.
-Kaip jautiesi? - Pasiteiravo atsainiu, gal net kiek dalykišku tonu, kurį iš Neito lūpų išgirsti tas pats, kas laukti iš dangaus krentančių karvių, vyrui nesunkiai pajaučiant tą šaltį tvyrantį tarp jų, į kurį medžiotojas nepanoro kelti nė pusės pėdos, laikydamasis taktiško atstumo, kol veide švietė akivaizdžiai dirbtina šypsenėlė, jam nesijaučiant pakankamai jaukiai, jog rastų savyje užtektinai dorumo elgtis bent truputį nuoširdžiau. Sakyti, jog Neitas širdo ant moters buvo klaidinga, kadangi pykčio vyriškis niekuomet nejautė. Taikliausias jo savijautos apibūdinimas būtų tas, kad moteris iš krūtinės išplėšė jam širdį, sutrupino ją į šukes paties Neito akivaizdoje, o tuomet tiesiog išėjo tada, kai jos vyrui reikėjo labiau nei oro. Natanielis buvo pasimetęs savyje, visiškai paklydęs gyvenimo kelyje, tikrąja ta žodžio prasme ėjo iš proto, net pasikėsindamas į savo paties gyvybę ir tarsi to būtų negana palaužti net patį stipriausią, vienintelis jį gyvą laikęs švyturys staiga ėmė ir užgeso. Savo noru. Nusikratyti Demetrijos palikta tuštuma krūtinėje Neitas neįstengė nepaisant visų sudėtų pastangų, kartu jausdamasi išduotas žmogaus, iš kurio kažko panašaus tikėjosi mažiausiai, todėl nenuostabu, jog jo požiūris į šviesiaplaukę pasikeitė kardinaliai, jam žvelgiant į moterį ir nematant ten nė menkiausios kruopelytės kažko, ką taip beviltiškai mylėjo, pasiryžęs dėl šviesiaplaukės paaukoti visą pasaulį ir save kartu, jų santykiams užsibaigiant it didžiausiai tragikomedijai. Su kuo, beje, Natanielis kažkokiu būdu spėjo susitaikyti, bet tikrai nepamiršti.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27574

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Arbatinė   Kv. 01 15, 2015 8:43 pm

Situacija, merginai nesugebant nuleisti akių nuo plačiapečio vyrioko, kažkokiu būdu suardžiusio visą patalpos tvarką vien savo pasirodymu, bent jau Demetrijai taip atrodė, buvo švelniai tariant įtempta ir rodėsi, kad su kiekviena sekunde darosi vis sunkiau alsuoti, lyg neišvengiamai artėtų kažkokia kulminacija, ką suvokusi šviesiaplaukė trūksmingai įkvėpė, dar labiau įsispausdama į fotelio atlošą, kai vyras, kuris keletą akimirkų atrodė ne ką mažiau sutrikęs, tvirtu žingsniu žengė josios pusėn. Ji neturėjo jokios teisės leisti laiką medžiotojo kompanijoje, tik ne po to, kai savo noru atsisakė šios privilegijos nusprendusi, kad jųdviejų gyvenimas drauge jai yra per daug sunkus. Ir pats Natanielis neturėjo nė artintis prie Demetrijos, kadangi ji buvo nuodas, didžiausia išdavikė, kokia tik gali būti. Ir čia nebuvo apie ką kalbėtis. Šis netikėtas suvokimas suspaudė Demetrijos širdį taip stipriai, kad ji vos nepradėjo dusti pamiršusi, kaip reikia įkvėpti, dėl ko į vyriškio klausimą, užduotą viską iš pamatų Demetrijoje virpinančiu balsu, atsakė tik neaiškiai pakraipydama galvą ir galiausiai mostelėdama ranka it duodama leidimą, kurio bet kokiu atveju vyrui nereikėjo, jam įsitaisant priešais ją. Ne tik Natanielio žvilgsnis klajojo po patalpą, Demetrijai taip pat nesugebant daugiau sutelkti žvilgsnio į jaunuolį, tik ne tuomet, kai jis sėdėjo šitaip arti, dėl ko ji su neviltimi nužvelgė paskutinius pakilusius išeiti arbatinės klientus, patalpai galiausiai nutylant, kažkam iš aukščiau diktuojant savo scenarijų, kuriame šiuo metu buvo parašyta, kad jiedu lieka mirtinoje tyloje. Tik bėda ta, kad tame scenarijuje nebuvo parašytas nė vieno iš personažų tekstas ir iš nejaukios padėties jiems reikėjo suktis patiems, ką padaryti bent jau šviesiaplaukei, graužiamai kaltės, pasirodė per daug sudėtinga.
Kitas vyro klausimas išblaškė šviesiaplaukę ir privertė ją pasukti galvą vyruko pusėn, jai atsikvepiant ir apsilaižant staiga išsausėjusias lūpas. - Oliveris pranešė netgi tau? - su šiokia tokia nuostaba pasiteiravo, suraukdama antakius, nematydama jokio kito paaiškinimo, kodėl medžiotojas galėtų jos šito teirautis. Nors tai, kad jam buvo pranešta apie Demetrijos būklę, taip pat buvo sunkiai suprantama, kadangi jis nebuvo sąraše žmonių, kuriuos reikėtų apkrauti širdis daužančių kalių (kolekcijoje, kaip žinia, buvo jau ne tik Natanielis, kas situaciją tik dar labiau apsunkino) problemomis. Sumenkęs merginos kūnas ir perbalęs, nuvargęs veidas buvo iškalbingesni už tūkstančius žodžių, dėl ko ji tik gūžtelėjo pečiais, leisdama suprasti, kad būklė nėra ideali, bet taip pat šviesiaplaukė išspaudė iš savęs ir šiokį tokį kreivą šypsnį, kuris bylojo, kad ji dar visiškai savęs nenurašo. - Tai, kad sugebėjau išsirašyti save iš ligoninės, o paskui nepastebėta pabėgti ir iš Oliverio buto, laikau geru ženklu,- kiek atkutusi tarstelėjo bent minimaliai gyviau, vis dėl to aiškiai suvokdama, kad gali stengtis kiek nori, ir vis tiek niekada nebeturės savyje tiek veržlumo ir įžūlumo, kaip originalioji Demetrija, kuria ji buvo, rodos, prieš skausmingai ilgą laiko tarpą ir kuri šioje situacijoje su savimi susitvarkytų kur kas geriau.
Tarp pirštų vėl suspaudusi puodelio rankenėlę, moteris gurkštelėjo jau ataušti spėjusios arbatos, nejaukiai pasimuistydama. - Pyrago? - klustelėjo, stumtelėdama į priekį dar nė nepradėtą valgyti pyrago gabalėlį vyro pusėn, po sekundės vos neužspringdama arbata, kadangi netikėtai prisiminė, kad po pastarojo tokio ilgo jųdviejų nesimatymo laikotarpio ir susitikimo tuometinėje Demetrijos darbo vietoje, ji lygiai taip pat pasiūlė medžiotojui pyrago. Matyt noras įsiteikti naudojantis pačia banaliausia įmanoma vyro silpnybe niekur nedingo.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11488

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Arbatinė   Kv. 01 15, 2015 10:04 pm

Stebėdamas merginą jautėsi taip, tarsi žvelgtų į savo praeitį, kurios pasiekti negalėjo net ištiesęs į priekį rankas, moteriai tik tolstant nuo medžiotojo su kiekviena į priekį tiksinčia sekunde. Niekada anksčiau nesijautė taip beviltiškai, kaip dabar, lyg būtų pasodintas priešais mokyklos direktorių, turėjusį nuspręsti tolimesnį Natanielio likimą, bet negalėdamas išspausti iš savęs nė vieno pasiteisinimo ar prašymo pasigailėti. Atrodė taip, jog ne tik nebemoka bendrauti su mergina, bet neįstengia nė ramiai išbūti josios draugijoje, skausmui, kurį Natanielis prisiekinėjo išstūmęs iš savęs jau kadaise, dabar sugrįžtant su didžiule jėga ir įsikertant į kiekvieną vyro ląstelę taip stipriai, jog net atėmė žadą. Ir viskas ką Neitas galėjo dėl to padaryti - tiesiog sėdėti ir spoksoti į savo gniaužomas tarpusavyje rankas, retkarčiais vis dėlto susidurdamas žvilgsniu su panele, bet ne už ilgo jau sukdamas akis į kitą pusę, kadangi kas kartą jautėsi taip, tarsi būtų nuplikytas. Galvoje sukosi tūkstančiai įvairiausio plauko minčių: ką daryti toliau, kokiu būdu užmegzti pokalbį, ar toliau apsimetinėti, jog viskas gerai ir ta geležinė, niekaip neperkopiama siena tarp jų neegzistuoja, bet labiausiai ramybės nedavė tas vienas vienintelis klausimas - kaip. Kaip jiedu leido, jog kažkas panašaus jiems nutiktų? Dabar žvelgiant atgal buvo sunku pasakyti, kuomet tiksliai jųdviejų santykiai pradėjo byrėti į šipulius, vyrui liekant tik spėlioti, ką galėjo daryti kitaip. Bet nesvarbu kuriuo keliu suko, kiek skirtingų scenarijų išmąstė, viskas visuomet baigdavosi jų išsiskyrimu, dėl ko Natanielis galiausiai nenoriai, bet turėjo pripažinti, jog jiems tiesiog nebuvo lemta. Ir kovodami su šiuo nenuginčijamu faktu jie tik be reikalo išeikvojo gražiausius savo gyvenimo metus, bergždžiai žygiuodami purvinu keliu, kurio pabaiga abiems buvo aiški jau nuo pačių pradžių. Juk galų gale, tarp jų nebuvo beveik nieko bendro, jiems puolant į vienas kito glėbį dar tada, kai geresnio pasirinkimo tiesiog nematė, o pirmoms simpatijoms prigesus galiausiai įperšant sau į galvą mintį, jog su jų melu, skausmu ir nuolatiniais barniais paremtais santykiai viskas gerai. Kad taip turi būti. Jog jų meilė, ar kas po velniais tai buvo, prie gero neveda, palengva ėsdama šiuos du individus lyg kirmėlė kremta obuolį, Natanielis pastebėjo jau tuomet, kai butas prarado įprastą, namams būtiną jaukumą, lūpose, kaip ir dabar pradėjo stigti žodžių, o švelnius prisilietimus, kurių jų gyvenime buvo ir taip mažai, pakeitė aštrūs žvilgsniai ir daugkartinės Neito medžioklės, jam tiesiog atsisakant pripažinti, jog tai galas. Ir nors Neitas nenurašė galimybės, kad pasistengę jie dar galėjo viską sutaisyti, po dviejų metų mąstymo apie vakarą, kai Demetrija nusprendė išeiti, jis negalėjo drąsiai teigti, jog tai nebuvo racionalus sprendimas, vienokiu ar kitokiu būdu išėjęs į naudą jiems abiems.
-Jis nežinojo, kas su tavimi bus, todėl savaime aišku pranešė man, jeigu viskas pasisuktų blogiausia įmanoma linkme, - Trumpai paaiškino šito nesureikšmindamas, kadangi brolio žinutė jį nustebino tik savo turiniu, priežastims kodėl Oliveris kreipėsi būtent į jį išliekant aiškioms, kaip saulė danguje. Juk Demetrija galėjo pilnai mirti, kas reiškė, jog Vestui kaip niekada reikėtų šalia tėvo. -Džiaugiuosi, kad taip neįvyko, - Netrukus pridūrė pabijodamas, jog jo žodžiai nuskambėjo per daug atsainiai, lyg į Volterą jis būtų atvykęs vien iš pareigos jausmo, tik pažiūrėti ar moteris kur nenumirė. Nepaisant visko, kas tarp jųdviejų nutiko, Neitas nelinkėjo Demetrijai blogo, ką norėjo jog mergina suprastų, netrukus pasistengdamas jai šyptelėti, ką padaryti jam beveik pavyko.
-Nuo Oliverio pabėgti sugebėtų net vėžlys, - Jam netyčia išsprūdo, vyrukui netikėtai prunkštelėjant, kas privertė jį kiek labiau atsipalaiduoti, o tuomet lengvai papurtyti galvą neįstengiant praleisti galimybės kiek draugiškai pašiepti mažojo savo brolio. Nelaikė Oliverio visiška mėmė ir skystablauzdžiu, tiesiog jo, kaip vyresniojo šeimoje pareiga buvo erzinti jaunėlį kiekvienai progai pasitaikius, ką Natanielis sėkmingai darė tuo pačiu metu minimaliai praskaidrindamas slogią atmosferą, nuo kurios bet kurią akimirką būtų pradėjusios vysti gėlės. -Oliveris turi butą? - Netrukus pasiteiravo tik dabar susizgribęs, jog praleido šį svarbų faktą, dėl ko vėliau ironiškai greičiausiai būtų pasibeldęs į senuosius savo namus, kur jį pasitiktų kokia pikta moterėlė su kočėlu rankoje ir nedvejodama iškviestų policiją. Aišku, jis neturėjo nė menkiausio supratimo, kad šviesiaplaukė kalbėjo apie jų namus tarsi apie svetimus, o jeigu ir būtų kažką susivokęs, merginos teisti nebūtų išdrįsęs, kadangi tai vietai neprijautė galimai stipriau už pačią Demetriją. Panelei netikėtai pasiūlius vyriškiui pyrago, vyrukas žvilgsniu ties juo apsistojo tik sekundei, netrukus tiesiog papurtydamas galvą, kadangi alkanu nesijautė, o ir maistu dalytis su mergina perdėtai netroško bijodamas net sukrutėti, jau nekalbant apie makalavimą šakute po jos pyragą.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27574

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Arbatinė   Kv. 01 15, 2015 11:38 pm

Priešingai nei šalia sėdintis vyras, Demetrija nekankino savęs nieko pakeisti negalinčiais apmąstymais apie tai, kodėl jų gyvenimas susiklostė būtent šitaip, pirmiausia dėl to, kad aklai pasitikėjo likimu ir buvo įsitikinusi, kad viskam buvo priežastis. Gal jiems nuo pat pradžių nebuvo lemta būti drauge, gal jie abu tai puikiai suvokė, tačiau bent jau šviesiaplaukė nebūtų nė pagalvoti drįsusi, kad jųdviejų santykiai buvo viena nesibaigianti katastrofa, kadangi nepaisant visų juodų dienų, kurių buvo daugiausia, pasirodydavo ir saulė, kaip, pavyzdžiui, Vestas, kurio dabar nebūtų, jeigu ne tie "nesėkmingi santykiai, kuriems tęstis nebuvo lemta". Na, Demetrijai taip pat padėjo ir tai, kad iki šios akimirkos kiekvieną dieną rasdavo minutę mintims apie Natanielį ir jų situaciją. Ir po visų apmąstymų, galėjo drąsiai teigti, kad galėtų ir netgi norėtų su šituo vyriškiu tęsti draugiškus santykius, jeigu tik, žinoma, jis manytų, kad po to, kaip su juo pasielgė, mergina yra verta jo draugystės. Arba jeigu ji pati sugebėtų tuo įtikinti save. Tik situacijos įtemptumas leido suprasti, kad bent jau kol kas draugiški santykiai negresia, kadangi jie abu akivaizdžiai pamiršo, kaip reikia bendrauti vienam su kitu. Gaila, kad šitai jie pamiršo dar prieš skyrybas, kelioms paskutiniosioms jų kaip poros savaitėms buvus vaikščiojimu plonu lynu keliasdešimt metrų virš žemės, vienam netiksliam žodžiui galint nustumti į prarają juos abu. Ir visgi, šviesiaplaukė kol kas neplanavo pasiduoti, kad jau jie vėl po tiek laiko susiėjo į vieną vietą, šventai tikėdama, kad galbūt ta pirminė įtampa atslūgs, juk šiaip ar taip, ir praėjusį kartą iš pradžių tarp jų tvyrojo nemenka įtampa, kurios jiems pavyko atsikratyti. Žinoma, kaži, ar tą patį įtampos šalinimo metodą pritaikyti būtų galima ir dabar, tačiau koks nors kitas būdas tikrai egzistavo.
- Vis tiek manau, kad jis kiek per daug pasikarščiavo,- ištarė, truktelėdama pečiais, rodos, domėdamasi savo būkle dar mažiau, nei Natanielis. - Ne tik dėl to, kad iškvietė tave.. na, ar pranešė tau. Jis iškvietė Vestą, netgi sugebėjo kažkokiu būdu prisišaukti Natali, su kuria aš pati nebendravau gerus trejus metus. Pastovėti prie mano lovos žmonės sulėkė iš viso pasaulio. Ir aš neperdedu,- suskubo paaiškinti, liežuviui netikėtai atsirišus, ko gero jai netikėtai radus žmogų, kuris galėtų ją suprasti, o ne moralizuoti dėl tokio abejingumo sau. - O aš sveika ir visiškai gyva sėdžiu ir geriu arbatą. Argi ne absurdas? - galiausiai užbaigė, nusišypsodama savo puodeliui arbatos, šypsenai visgi nesant tokiai linksmai, kokios buvo galima tikėtis, medžiotojui priešais darant tą patį, gal netgi kiek sėkmingiau, nors Demi buvo pakankamai įžvalgi ir pakankamai gerai pažinojo Natanielį, jog suvoktų, kad jis staiga nepradės plačiai ir nuoširdžiai šypsotis apimtas begalinės laimės. Nes nebuvo čia ko džiaugtis.
Tyliai prunkštelėjusi po vyro komentaro, šviesiaplaukė kiek kryptelėjo galvą į šoną, iš po tankių blakstienų žvilgtelėdama į iki skausmo žalias medžiotojo akis, veidelyje pasirodant kiek nuoširdesnei ir linksmesnei minai. - Nereikia jo taip nuvertinti. Tai aš nepakartojama bėglė,- pasididžiuodama ištarė, nepasikuklindama pagirti savęs ir pati sau pritariamai linktelėti. - Jis buvo ne vienas, beje,- pridūrė, žinoma, tik dar labiau keldama save į aukštybes, kad jau sugebėjo prasprūsti pro akis dviems prižiūrėtojams. Akimirką Demetrijai išties pavyko užsimiršti, josios kūną užliejant seniai nejaustai šilumos bangai, tačiau giliai įkvėpus realybė sugrįžo, plačiai šypsenai, kuri nejučia buvo išryškėjusi veide, iš lėto išblunkant, panelei vėl nudelbiant žvilgsnį į stalą. - Turbūt turėjau sakyti "mūsų buto". Bet tai skamba kažkaip neteisingai, atsižvelgiant į tai, kad nei aš, nei tu nebuvom ten įžengę jau kuris laikas ir Oliveris ten gyvena vienas,- pasiaiškino dėl to, kas nė nebuvo išsakyta balsu, tuo pačiu atsakydama ir į vyro klausimą apie jo brolio būstą. - Žinai, jis ten mažai ką pakeitė. Netgi didžioji dalis daiktų vis dar savo vietose. Keista,- murmtelėjo, pasidalindama mintimis, tik neišdrįsdama pridurti, jog buvo kilusi mintis, jog viskas taip, kaip buvę, lyg Oliveris būtų numatęs, kad vieną gražią dieną į butą sugrįš ir ankstesni jo gyventojai.
Vyrui atsisakius pasiūlyto skanėsto, viso labo gūžtelėjo pečiais, duodama medžiotojui "kaip žinai" žvilgsnį, nes, ką čia slėpsi, jau siūlydama nujautė, koks bus jo atsakymas. Išvarvinusi iš puodelio paskutinius lašus arbatos, pastatė jį ant stalo, vėl prisitraukdama prie savęs lėkštutę su pyragu ir šakute atsegdama sau nedidelį gabalėlį, kuris tuojau pat atsidūrė merginos burnoje, panelei pačiai nepajuntant, kaip prisimerkia iš pasigardžiavimo. Keista, tačiau vienas iš nedaugelio pasikeitimų, įvykusių per tuos porą metų, buvo tai, kad Demetrija pati to nejusdama ėmė džiaugtis mažais dalykais, kaip, kad štai gardus gabalėlis pyrago.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11488

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Arbatinė   Kv. 01 22, 2015 6:46 pm

Norėjo teigti, kad muistytis ir raukytis verčianti įtampa tarp jų bent truputėliu sumažėjo, bet viso labo meluotų sau, kadangi nepaisant fakto, jog jiedu užmezgė pusėtinai žmogišką pokalbį, bendravimas vis dar buvo dalykiškas ir paviršutiniškas, Natanieliui nuoširdžiau pasikalbant su savo mašinos varikliu. Bet dėtis irgi nebuvo kur, vyrukui tik klusniai nunarinant galvą, šitokiu būdu privengiant susidurti su šviesiaplaukės žvilgsniu, ir ištempiant ausis, Demetrijai akivaizdžiai lyderiaujant, kai kalba pasisukdavo apie pokalbių palaikymą.
-Tai kas nutiko su tavimi buvo didžiausia įmanoma anomalija. Savaime aišku jis išsigando nė nežinodamas ko griebtis toliau, dėl ko kreipėsi į asmenis, kurie pažinojo tave minimaliai geriau nei jis pats. Iš dalies, esu laimingas, jog bent vienas Harlow savyje vis dar turi bent lašelį gailestingumo, - Atsainiai gūžtelėjo pečiais šį kartą nuspręsdamas užtarti brolį, kadangi buvo įsitikinęs, jog šiuo klausimu Demetrija buvo vienintelė perdedanti. Nebuvo geriausias pavyzdys, kai reikėdavo prižiūrėti ir rūpintis savimi, bet virtimas iš vampyro į žmogų nėra kažkokia avarija ar nelaimingas atsitikimas krentant laiptais ir pasisukant kulkšnį, Neitui nuoširdžiai nesuvokiant, kaip mergina gali šitaip ramiai į viską reaguoti, ne tik nesureikšmindama to, kas jai nutiko, bet kartu nesusimąstydama kas dar laukia ateityje. Keisti, neaiškios kilmės vaistai, pirmą kartą testuoti būtent ant Demetrijos jau savaime nieko gero nežadėjo, Natanieliui ne kartą vien šio pokalbio metu pagalvojus apie galimas to pasekmes ir šalutinį poveikį, medžiotojui tiesiog netikint, jog visas procesas, vėl priverčiant širdį bei kitus likusius organus tinkamai funkcionuoti, atsiėjo tik su sąmonės praradimu ir keliomis valandomis ligoninėje, kadangi tai buvo tas pats, kas karo metu praradusiam abi kojas asmeniui po kelių valandų bėgti ratus stadione. Bet kištis į moters gyvenimą ar juo labiau jai dėl ko nors priekaištauti Natanielis neketino, tiesiog sunkiai atsidusdamas, kas leido suprasti, jog toliau šia tema jis nebesiginčys. Tiesą sakant, su moterimi nebesiginčys apskritai jokia tema, to pakankamai prisiragavęs jiems dar būnant kartu.
-Kalbant apie Oliverį, aš čia dėl jo gimtadienio, - Patikslino regis lengviau atsikvėpdamas vos pastaroji tema buvo atidėta į šoną, jam apsižvalgant po visiškai tuščią arbatinę, kol galiausiai vėl užsispoksojo kažkur į stalą. Nenorėjo verstis per galvą ir specialiai įrodinėti moteriai, kad neapsiriktų pamaniusi, jog šitokį kelią jis sukorė vien dėl jos, kadangi tai buvo tik dalinė tiesa, jam iš tiesų norėjus patikrinti, kaip Demetrija laikosi, o datoms ir laikui tiesiog sutapus, bet jo lūpas šaltu balsu palikę žodžiai įgavo būtent tokią prasmę, dėl ko Natanielis beveik apgailestavo. -Nors šventės mūsų šeimoje visuomet baigiasi tragiškai, nutariau išbandyti laimę nusivesdamas jį į kokį barą. Jūs su Natali irgi galite prisijungti, - Pasiūlė ne tik iš mandagumo, bet taip pat norėdamas atitaisyti padėtį, kadangi žadėjo sau nesielgti su šviesiaplauke šiurkščiai, o štai savo elgesiu ir neapgalvotais žodžiais nepaliovė rodyti savo nepasitenkinimo ir užslėptų, bet vis dar nepaprastai gyvų nuoskaudų, iš naujo atsivėrusių ir paplūdusių kraujais tą pačią sekundę, kai jis išvydo merginą pro langą. Kad įrodytų panelei, jog kalba nuoširdžiai ir tikrai norėtų matyti ją su seserimi šventėje, jis netgi kilstelėjo į ją įtaigias savo akis, išspausdamas kuklų, bet užtikrintą šypsnį. Nepažinojo kitų brolio draugų, be to, buvo įsitikinęs, jog Oliui maloniausia būtų švęsti su šeima ir pačiais artimiausiais sau asmenimis, kokia jis ir skaitė Demetriją, beveik tapusią Oliverio svaine, vyrukui nė neabejojant, jog brolis ir šviesiaplaukė vienas kitam reiškia pakankamai daug, ką įrodė jaunesniojo Harlow nesavanaudiškas rizikavimas gyvybe vien tam, jog išgelbėtų merginą iš mirties gniaužtų.
-Nė neabejoju, - Tyliai, veik nesuprantamai murmtelėjo panosėje, šimtu procentų įsitikinęs, kad vėl žmogiškos Demetrijos ausys nesugebės išrišti to, ką jis pasakė, Natanieliui tiesiog patogiau atsiremiant į kėdės atlošą. Kad Demetrija puiki bėglė Neitas jau spėjo išsiaiškinti tą kartą, kai po užeigos sprogimo panelė papustė pėdas nė nesiteikdama jam pranešti, jog vis dėlto išgyveno. Arba kitas, dar šviežesnis prisiminimas, jai nuskubant gatve tolyn ir paliekant medžiotoją tuščiomis rankomis, su aplink palengva byrančiu pasauliu. Po lengvo atodūsio, pasistengęs visą susierzinimą ir blogas emocijas nustumti į šoną ir užrakinti po devyniomis spynomis, jog moteris nuo jo nepabėgtų dar ir trečią kartą, jis įsiklausė į tolimesnį josios pasakojimą apie brolio gyvenimą jų senajame bute, pastarajam irgi nepaliekant vyriškiui perdėtai didelio įspūdžio.
-Sutariau su Oliveriu, kad jis gali pasilikti butą į kurį dar ketinau grįžti, bet kažkokiu būdu atsidūriau visai kitame žemyne, kur sėkmingai įsikūriau, - Paaiškinęs aplinkybes, kodėl Olis neišsikraustė iš akivaizdžiai jam vienam per didelio buto ir ne gana to, nieko ten nepakeitė, jis kiek  kryptelėjo į šoną galvą dabar nuoširdžiai susimąstydamas ar sugebės lyg niekur nieko ten grįžti abiem sveikom savo kojom, dažniausiai įpratęs į butą įgriūti visas kruvinas ir bent su minimaliai dviem sulaužytais šonkauliais. Ši mintis iššaukė ironišką šypsnį jo veide, vyriškiui dar kurį laiką stebint palengva valgančią merginą, prieš apsilaižant lūpas ir nukreipiant žvilgsnį pro langą į darganotą dangų. -Kur Vestas? - Pasiteiravo moters nuoširdžiai išsiilgęs sūnaus dėl ko stipriai nekantravo vėl su juo pasimatyti, o kadangi, kaip pati Demetrija minėjo, beveik visa Harlow giminė vėl buvo mieste, Neitas nenorėjo ilgiau delsti, kadangi jautė, jog su sūnumi ir taip praleidžia per mažai laiko.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27574

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Arbatinė   Pen. 01 23, 2015 1:46 pm

Toliau tęsti pradėtos temos apie josios būklę ir tai, kuris labiausiai perdeda, prasmės nebuvo, kai kuo toliau, tuo akivaizdžiau buvo matyti, kad pokalbis veda link ginčo, kurio išvengti galima tik iš viso nutylant. Kai pagalvoji, tai gražu. Labai. Vienoje vietoje išbuvę mažiau nei dešimt minučių, jie jau sugebėjo rasti, dėl ko galėtų susipykti, kas reiškė, kad jiedu ne visiškai suklydo patraukdami skirtingais keliais ir keliaudami ramaus gyvenimo, kuriame nelenda vienas kitam į akis ir dėl nieko nesiginčija, link. Vyrui prabilus apie Oliverio gimtadienį, šviesiaplaukė kiek tankiau sumirksėjo, sunkiai įkvėpdama. – Tikrai. Visai pamiršau,- pratarė, rodos, dėl kažko labai dvejodama ir kiek kryptelėjo galvą į šoną, stengdamasi atitraukti žvilgsnį nuo Natanieliui už nugaros buvusios sienos, į kurią buvo įsispoksojusi, tingiam žvilgsniui niekaip nenukrypstant į šalį. Po komentaro apie šeimos šventes, Demetrija norom nenorom prisiminė pastarąjį kartą, kai jie šventė Oliverio gimtadienį. Tąkart ji virto vampyre. Dabar, veik tuo pačiu metu, atvirto atgal į žmogų. Įdomu, kokiai rasei ji priklausys po dar poros metų per medžiotojo gimtadienį. Tokia mintis privertė merginą kiek šyptelėti, jai greitai sutramdant šypsnį. Priešais sėdinčiam medžiotojui išdėsčius tolimesnius šventės planus ir pasiūlius jai bei seseriai prisijungti, Demi kiek primerkusi akis įdėmiai nužvelgė šiokia tokia šypsena papuoštą vyro veidą, nedrąsiai pakraipydama galvą į šonus. – Neprivalai įtraukti manęs į šeimos šventes vedinas pareigos, galėsiu Oliverį pasveikinti atskirai,- murmtelėjo, dalykiškam tonui subyrant, kai merginos balsas kiek virptelėjo. – Juolab, kad yra akivaizdu, jog tau mano kompanija nėra pati maloniausia pasaulyje,- kukliai šyptelėjusi pridūrė, švelniame balse neegzistuojant pykčiui ar kokiai nors panašaus plauko emocijai, nebent nusivylimui ir apgailestavimui dėl to, jog šitaip stipriai paveikė vyriškį, jam negalint ramiai šalia jos sėdėti.
Vyrui kažin ką neaiškiai sumurmėjus po nosimi, Demi stipriai suspaudė lūpas į ploną liniją, nedrįsdama pasitikslinti, ką medžiotojas sakė, kadangi vis tiek nujautė, kad jis atsakys, jog tai nesvarbu, ką šiaip ar taip išdavė jo atšiauri, susvetimėjusi mina. Jeigu panelei atrodė, kad slogi atmosfera bent šiek tiek išsisklaidė, tai dabar buvo panašu, kad įtampa padvigubėjo, dėl ko ji nerimastingai ėmė pirštais barbenti į stalo paviršių. Supratingai linktelėjo, vyrui paaiškinus, kodėl butas vis dar toks pat, toliau sėdėdama tyloje, kadangi bet kokie žodžiai vis tiek būtų įstrigę gerklėje merginai bandant juos ištarti. Medžiotojo spėjimai, kad Demetrija gali nuo jo pabėgti ir trečiąjį kartą, beveik išsipildė, šviesiaplaukei jau imant ruošti atsisveikinimo kalbą, tačiau ją sustabdė dar vienas vyro lūpas palikęs klausimas. – Palikau jį ligoninėje. Pranešiau jam, kad būsiu bute, taigi ko gero jis jau ten arba bent jau pakeliui,- murmtelėjo, nukreipdama žvilgsnį į staiga zysti ėmusį telefoną, kiek suraukdama antakius, kai pamatė ekrane nežinomą numerį. – Atsiprašau,- tarstelėjo, trumpam žvilgtelėdama į vyriškį, o tuomet dar kiek padvejojusi, pridėjo telefoną prie ausies, nepažįstamajai kitame laido gale pradedant pokalbį, kurio eigoje šviesiaplaukė tiesiog menko akyse, josios rankai galiausiai imant virpėti taip, kad sunkiai galėjo nulaikyti telefoną tarp pirštų. Moteris neverkšleno, kai ją apvogė, išliko ganėtinai stipri, kai sužinojo, jog josios geriausia draugė serga mirtina liga, ištvėrė avariją, pagrobimą, kankinimą, virtimą žmogumi, pražuvėlės sesers sugrįžimą, išsiskyrimą su sužadėtiniu ir susitikimą su seniai prarasta meile ir visa tai per vieną parą, tačiau šis skambutis ir moteriškas balsas, tariantis, kad ji yra Demetrijos motina, buvo galutinis veiksnys, palaužęs Demetriją. Užbaigusi pokalbį, mergina tuščiu žvilgsniu įsispoksojo tiesiai priešais save, telefoną be gailesčio nusviesdama ant stalo ir galiausiai susmukdama vietoje, rankomis pasiremdama galvą, pirštams įsipinant į šviesius plaukus. Visko buvo per daug. Retas žmogus sugebėtų iškęsti šitiek įvykių per visą gyvenimą, o blondinė turėjo viską pakelti per vos vieną suknistą parą ir nors šiaip jau nebuvo linkusi pulti į ašaras, verčiau išlaikydama šaltą, stiprios moters įvaizdį kuriančią, miną, dabar sunkiai galėjo susiturėti, josios pečiams imant virpėti, kai skruostais nusirito ašaros, pačiai panelei nė necyptelint. Bet kaip ten yra sakoma – tyliausiai verkiam tada, kai labiausiai skauda.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11488

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Arbatinė   Pen. 01 23, 2015 3:28 pm

Negalėjo nuneigti fakto, kokia absurdiška situacija tarp jų atrodė vyro akimis, Demetrijai ilgą laiką buvus viena artimiausių Natanieliui, kas akivaizdžiai pasikeitė drastiškai, medžiotojui neprisiruošiant nė tinkamai pažvelgti į panelės pusę. Šis susitikimas buvo bene ryškiausias nusistovėjusio dėsnio įrodymas, jog pasaulyje viskas laikina, žmonėms išeinant iš tavojo gyvenimo taip pat netikėtai, kaip ir pasirodė, o tau pačiam liekant susirinkti dalelytes to, kas iš tavęs liko ir bandyti gyventi toliau. Ką vyras ir padarė. Žinojo apie didžiąją dalį Demetrijos gyvenimo ir vis tiek negalėjo atsikratyti įkyraus šalčio krūtinėje, suintensyvėjančio kas kartą jų žvilgsniams susidūrus, tarsi stebėtų visiškai sau nepažįstamą moterį. Visa jausta meilė moteriai, visos puoselėjamos kartu svajonės, siekiai bandant išlaikyti juodu kartu buvo tarsi filmo fragmentai, kuriuos visus Natanielis atsiminė, bet nieko dėl to nejuto, tarsi veiksme būtų dalyvavęs ne pats, o viską stebėjęs iš šono. Prieš porą metų nė susimąstęs apie tokią galimybę nebuvo, veik įsitikinęs, jog šviesiaplaukę mylės iki paskutinio savo atodūsio, horizonte nepasirodant daugiau jokiai moteriai, kuri bent minimaliai galėjo jai prilygti, aukštindamas kiekvieną šviesiaplaukės žodį ar veiksmą, o dabar turėjo taikstytis su neišvengiamybe, jog viskas anksčiau ar vėliau baigiasi. Aišku, visiškai abejingas jų situacijai vaikinas taipogi nebuvo, kitu atveju šitaip aštriai nereaguotų į įprastą pokalbį apie nekaltus ir kasdieniškus dalykus, tam tikram prisirišimui ir norui, jog Demetrijos gyvenimas klotųsi kuo įmanoma geriau be abejonės išliekant, bet jeigu kas paklaustų ar Natanielis vis dar myli moterį, susinepatoginęs ir nuleidęs žemyn akis, Neitas tiesiog užtikrintai papurtytų galvą. Kas savaime vaikiną vertė jaustis taip, lyg pastaruosius keletą savo metų būtų iššvaistęs perniek, visoms bendrai kurtoms svajonėms, jaukiam namų židiniui, puoselėjamoms idėjoms apie laimingą pabaigą kartu tiesiog imant ir nueinant šuniui po uodega, vyrui nuoširdžiai nebetikint nei meile, nei faktu, jog pasaulis gali pasiūlyti kažką gražaus. Juo labiau, kad tai kas nutiko su juo ir Demetrija, po visko ką jiedu patyrė, buvo mažų mažiausiai neteisinga visais įmanomais aspektais, skųstis vyrui galint tik sienai, kadangi viršuje sėdintieji seniai vyro nebesiklausė. Todėl medžiotojui liko tik spėlioti, kaip kažkas panašaus apskritai galėjo jiems nutikti, tiek Neitui, tiek Demetrijai akivaizdžiai nusipelnius kur kas daugiau.
-Aš nedarau nieko vedinas pareigos. Bet daryk, kaip išmanai, - Panelei jo bandymą pabūti draugišku ir galbūt net sukalbamu nupūtus toli į šalį, vyras tiesiog gūžtelėjo pečiais vėl grįždamas prie tylos, kurią pertraukė kita šviesiaplaukės frazė, nuskambėjusi itin kandžiai, net jeigu Demetrija neplanavo šitaip išsireikšti. Kiek pagniaužęs pirštus, vyras palengva apsilaižė lūpas, merginos žodžiams akivaizdžiai padarant blogiausią įmanoma įtaką jų ir taip klibančiam pokalbiui. -Aš stengiuosi, Demetrija, - Murmtelėjo akivaizdžiai suirzęs, kadangi neįsivaizdavo, kaip pirmąjį jų susitikimą savo galvoje piešė pati moteris. Gal ji tikėjosi, jog Natanielis šypsosis ir palaimingai juoksis dėl kiekvienos smulkmenos? Kad nešios ją ant rankų ir dėkos už sudaužytą širdį? Kad paplekšnos per ranką ir pareikš savo džiaugsmą dėl fakto, jog buvo paliktas ant ledo? Vyras nuoširdžiai spaudė iš savęs viską, ką galėjo, prisėsdamas ir užmegzdamas su ja pokalbį vardan senų laikų, vietoj to jog apsigręžęs tiesiu taikymu patrauktų pas brolį, bet Demetrija regis nevertino ir šito. Kaip ir kitų milijono dalykų, kuriuos vyras dėl jos darė per jų buvimo kartu metus. Suspaudęs lūpas į ploną liniją, jis pasiryžo toliau leisti merginai laikytis savo, dedant jo nedovanotiną požiūrį apie jų dabartinę situaciją į šuns dienas, kadangi tapo akivaizdu, jog kalbėdamas jis tiesiog prastina ir taip tragišką situaciją.
-Puiku. Tuomet keliaudamas pas Oliverį nušausiu du zuikius vienu metu, - Murmtelėjo ganėtinai pakiliai, ilgiau nebesiraukydamas ir nekovodamas su noru vartyti akis, nes jau ketino kilti, kas reiškė, jog šio siaubingo susitikimo pabaigą vainikuoti turėtų bent jau pusėtinas atsisveikinimas, kai jį pertraukė suskambęs telefonas, privertęs vyrą tik linktelėti galva merginai atsiprašius, o tuomet užsibūti dar kelioms minutėms, jog išeidamas neatsisveikinęs nepasirodytų pernelyg šykštus. Tiesiog akyse kintanti šviesiaplaukės veido mimika privertė jį kiek labiau suklusti, pirma sunerimstant dėl Vesto gerovės, o netrukus ir dėl brolio, bet galėjo prisiekti kitame laido gale girdintis moterišką balsą, dėl ko nusprendė nesikišti ten, kur jam akivaizdžiai ne vieta. Puikiai žinojo ką simbolizuoja toji tuštuma, atsiradusi moters akyse, jai nebyliai viduje klykiant, jog galiausiai pasiduoda, gyvenimui pernelyg stipriai prislėgus josios smulkius pečius ir nedavus galimybės atsikvėpti. Žinojo, kadangi pats buvo panašioje situacijoje, nuoširdžiai manydamas, kad kraustosi iš proto, kiekvienai kūno ląstelei skaudant taip stipriai, jog norėjosi nuo galvos rautis plaukus arba užsimušti kur nors pakelėje, nebegalint ilgiau egzistuoti niekingame ir pilkame pasaulyje, kuriame kiekvienas žingsnis prilygsta tūkstančiui peilių į krūtinę. Būtent tokios būsenos: išvargusį, nusivylusį ir be jokio noro stumtis toliau Demetrija ir paliko vyriškį, nė sekundei nestabtelėdama susimąstyti apie galimas to pasekmes, tos pačios klaidos pakartoti vyrui nė neketinant dėl vienos vienintelės priežasties - jis nebuvo ji.
-Demetrija? - Pakvietė panelę vardu žymiai šiltesniu balsu nei visus kartus prieš tai, vyrui pasvyrant į priekį ir bandant sugauti neregį josios žvilgsnį savuoju, kuriame buvo matyti nuoširdus rūpestis, Neitui nė nenutuokiant kas dedasi, bet neketinant nuleisti rankų ar juo labiau leisti moteriai, dabar atsidūrusiai kažkur tarp šoko ir emocinio lūžio būsenos, su visu mėšlu tvarkytis vienai.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27574

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Arbatinė   Pen. 01 23, 2015 7:06 pm

- Žinau, kad stengiesi, Neitai,-  bejėgiškai murmtelėjo, nevilties kupinu balsu, kadangi mažiausiai norėjo, jog vyras manytų, kad panelė stengiasi  į šuns dienas išdėti visas jo pastangas elgtis su ja draugiškai, nes puikiai suvokė, kad vien jau tai, jog jis prisėdo prie josios staliuko buvo daugiau, nei ji nusipelnė. – Aš paprasčiausiai nenoriu, kad jaustum diskomfortą ir visą šventę varžytumeisi dėl to, kad šalia esu ir aš. Suprantu, kad įskaudinau tave ir jaučiuosi labai kalta, net jeigu tau tai nieko nereiškia, todėl tiesiog mąstau, kaip pasielgti būtų teisingiausia tavo atžvilgiu. Bent vieną kartą gyvenime,- išdėstė, skausmingai atsikvėpdama, kadangi galiausiai suvokė, kad gali kalbėti ką nori, bet vyro jai jaučiamo pykčio dėka kiekvienas žodis vis tiek galimai atrodys kaip pasityčiojimas iš visų medžiotojo pastangų. – Ir atsiprašau, jeigu pasirodžiau susireikšminusi manydama, kad mano buvimas toje pačioje patalpoje kažkaip galėtų įtakoti tavo savijautą,- iš anksto pratarė, užbėgdama už akių galimiems vyruko žodžiams apie tai, kad ji laiko save per daug svarbia jei mano, kad gali sugadinti Oliverio gimtadienio šventę. Galiausiai mergina prarado ūpą mėginti iš šio susitikimo išspausti ką nors teigiamo, viskam šiaip ar taip sparčiai besiritant žemyn, nors tai atrodė vargiai įmanoma, būtent dėl to tarp jų ir įsivyravo tokia nejauki tyla. Vyras, manydamas, kad Demetrija tikėjosi šypsenų, vaivorykščių ir baltų taikos balandžių, iš esmės buvo teisus, kadangi šviesiaplaukė nuoširdžiai manė, kad per tuos dvejus metus jis atsigavo ir sugebėjo bent jau nuslopinti visas nuoskaudas, dėl ko galėtų neširsdamas bendrauti su mergina, gal ne kaip su drauge, bet bent jau kaip su gera pažįstama. Demetrijai taip pat nebuvo lengva, po velnių, juk dar vakar su Veronika priėjo išvadą, kad priešais sėdintis vyras yra jos vienintelė tikroji meilė, kurios užmiršti ji nesugebėjo nei su laiko, nei su kito vyro pagalba, taigi šviesiaplaukei taip pat buvo ne pyragai, ypač aiškiai kaip dieną suvokiant, kad Natanielio širdyje tos pačios meilės nė su žiburiu nerasi, josios pačios ką tik pradėjusiai plakti širdžiai kiekvieną sekundę dundant vis garsiau, lyg tuoj sulaužytų šonkaulius, perplėštų odą ir iššoktų lauk iš krūtinės pareiškusi, kad jai jau gana šito cirko. Taigi, abu jie buvo savaip sužeisti ir abu skirtingai su tuo taikstėsi, nieko nepakeisi.
Lengviau atsikvėpusi ta proga, kad bent jau šis tas bent kažkiek pataisė vyro nuotaiką, po poros minučių vėl turėjo sunkiai gaudyti kvapą, vis dar sunkiai apdorodama tik ką gautą informaciją. Moteris sugebėjo akimirksniu pamiršti šį itin nejaukų pasisėdėjimą, kadangi pastarasis dabar buvo mažiausia jos bėda, nes kelios minutės nežinant, ką pasakyti, neprilygo dabar apėmusiam jausmui, kad net dėtis nežinai kur, Demetrijai norint ir klykti bei draskytis į visas puses, ir apmirti vietoje visiškai atbukinant viską viduje tuo pačiu metu. Vyrui kreipusis į ją, mergina dar kiek padelsusi, it nesugebėtų apdoroti jai siunčiamos informacijas, galiausiai pakėlė į jį tuščias, apašarojusias akis, lūpoms virpant, o skruostais ritantis ašaroms, kurių sulaikyti ji nebūtų sugebėjusi, kadangi tam nuoširdžiai neturėjo jėgų. – Už viską, ką blogo padariau per savo gyvenimą, pasaulis nusprendė man atsilyginti tuo pačiu per vieną vienintelę parą. Aš negaliu susidoroti su viskuo vienu metu. Negaliu,- murmėjo, vis purtydama galvą, atrodydama greičiausiai taip pat baisiai, kaip ir jautėsi, kadangi nė iš tolo nepriminė tos stiprios moters, kurią visi, įskaitant ir dabar į ją su rūpesčiu žvelgiantį vyrą, buvo įpratę matyti.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11488

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Arbatinė   Tr. 01 28, 2015 5:29 pm

-Anksčiau ar vėliau vis tiek reikėtų pradėti, - Atsainiai gūžtelėjo pečiais omenyje turėdamas nutrūkusį jų bendravimą, kurio tokiu dabar nė pavadinti negalėjai, -Juk mudu turime kartu sūnų ir nors Vestas atrodo, kaip dvidešimties, negali nuneigti, jog dažnai elgiasi, kaip penkiametis, dėl ko mums derėtų retkarčiais bent susiskambinti, jog sudarytume grafiką, kuris trauks jį iš kalėjimo kitą kartą, - Šmaikštumas buvo neatsiejama Natanielio dalis, kuo jis bandė ne tik pagerinti kitiems ūpą, bet ir išsisukti iš sudėtingų situacijų, į kokią dabar ir pakliuvo. Sūnaus, kaip pagarsėjusio teroristo ar barų terminatoriaus nematė, bet vis dėlto kol kas jųdviejų, kaip maloniai bendraujančių, kaip draugų matyti irgi nesugebėjo, vienintelei juos vis dar vienijančiai temai išliekant tolimesniam Vesto gyvenimui. Girdėjo visas tas pasakas apie asmenis, sugebančius išlaikyti gerus santykius net ir po išsiskyrimo, bet stipriai abejojo ar tos porelės buvo viena koja altoriaus link, po pažastimi turėjo pasikišę pernelyg greitai suaugusį vaiką, o paskui save tempė tiek daug emocinės naštos, jog joje sukaupta tamsa ir skausmu galėjo saulę užtemdyti visiems planetos gyventojams. Vyras oficialiai matė ir išgyveno per daug, kas savaime iš jo suformavo asmenį, nebrendantį į tą patį liūną, iš kurio vos išsikapstė pirmą sykį, dar kartą. Visgi, net jeigu jų linksmai besišnekučiuojančių tarpusavyje pačiomis įvairiausiomis temomis neįsivaizdavo, kai net žiūrėti į Demetriją buvo ganėtinai sunku, tai nereiškė, jog kelios valandos brolio gimtadienyje su šia moterimi jam prilygtų didiesiems pragaro ratams ir dienos pabaigoje Natanielis nusigraužtų rankas ligi alkūnių. Visgi, įtikinėti merginos nesiruošė, kadangi tai nebuvo jo pareiga, dėl ko vyriškis tik kreivai vyptelėjo. -Daryk, kaip tau geriau, - Galiausiai užbaigė tą temą, nuspręsdamas ilgiau nebesigilinti, juo labiau, kai Demetrija užbėgdama jam už akių pati darė savas išvadas, nė nesiklausydama to, ką bandė pasakyti vaikinas. Vyras nebuvo nusiteikęs priešiškai ir vis dėlto, Demetrijos žodžiai, kurie pasak jos turėjo netrukus palikti jo lūpas, buvo kiek per šiurkštūs, Neitui nesureikšminant jųdviejų situacijos taip stipriai, kaip galėjo pasirodyti pačiai šviesiaplaukei, jam toli gražu nelaikant jos pasipūtusia ar egocentriška. Bet ir to aiškinti merginai jis neketino, nuspręsdamas dar sykį pratylėti, kad nepasakytų dar kažko, ką panelė neabejotinai interpretuotų savaip, apsukdama viską taip, jog atrodytų, kad Natanielis kenčia būdamas jos draugijoje. Suskambėjęs telefonas galbūt ir sužlugdė panelę, bet užtat išgelbėjo juos nuo dar vieno kivirčo ar mirtinos tylos minutės, po kurios jiedu neabejotinai būtų patraukę skirtingomis pusėmis ir nė negrįžtelėję atgal. Panelei pradėjus lieti širdį, žodžiams kol kas liekant vieniems nuoširdžiausių, kuriuos jiedu sugebėjo išstenėti vienas kitam per keliasdešimt minučių, Neitas sunkiai atsikvėpė persėsdamas ant kėdės greta fotelio, ant kurio mergina buvo įsitaisiusi, jo plačiam delnui atsargiai nugulant ant josios plaštakos.
-Ei, aš mačiau, kaip gyvenimas tave mėto į kairę ir dešinę. Taip pat mačiau, kaip įnoringai sugebi jam pasipriešinti. Demetrija, šiame pasaulyje nėra absoliučiai nieko, kas galėtų tave palaužti. Ir nors kol kas viskas atrodo beprotiška, turi žinoti, jog šitai netruks amžinai. Ir vietoj to, jog gilintumei savąjį skausmą, turėtum į situaciją pažiūrėti iš gerosios pusės - tu juk vis dėlto žmogus, kas gali būti geriau nei šitai? - Natanielis retais atvejais į viešumą išleisdavo filosofiškąją savo pusę, bet dabar to reikalavo aplinkybės, medžiotojui tiesiog negalint paprastai sėdėti ir stebėti į šipulius byrančios moters, kuri nepaisant nieko vis dar jam rūpėjo. Visos tragedijos neištrynė jųdviejų kartu subrandintų prisiminimų ir drauge praleistų metų, dėl ko jis buvo pasiryžęs padėti šviesiaplaukei viskuo, kuo tik gali, pirmiausia užsibrėžęs pargabenti ją namo, kadangi Demetrija dabar atrodė ypatingai pasiligojusi, kas tik įrodė, jog pabėgti iš ligoninės tokios būklės buvo itin prasta mintis, priekaištams akyse apie jo požiūrį į tokį merginos neatsakingumą pasakant kelis kartus garsiau nei eiliniai žodžiai kada galėtų.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27574

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Arbatinė   Tr. 01 28, 2015 7:48 pm

Išklaususi Natanielio nuomonės jų bendravimo klausimu, tik pritariamai linktelėjo suspaudusi lūpas, kadangi ginčytis negalėjo, nes vyras buvo visiškai teisus. Nepaisant nieko, fakto, kad jiedu turi vaiką pakeisti negalėjo niekas ir dėl svarbių su sūnumi susijusių klausimų jiedu, kaip bent jau pusėtinai geri tėvai, tartis bei priimti sprendimus turėjo pasitarę vienas su kitu. Nors jiedu kalbėjo itin asmeniška tema, kurios neįterptum į jokį dalykinį pokalbį ar verslo pietus, Demetrija jautėsi būtent taip, lyg dalyvautų viename iš jų, kadangi viskas palengva ėmė dėliotis į punktus ir betrūko tik to, kad galiausiai jiedu pasirašytų sutartį ar pasižadėjimą kas kažkurį laiko tarpą paskambinti vienas kitam ir apžvelgti situaciją. Tikrai ne pati maloniausia patirtis šviesiaplaukės gyvenime, tačiau tai vis tiek buvo geriau nei karo išvakares primenanti tyla ir įtampa, vyravusi prieš tai jiems pritrūkus žodžių.
Priešingai nei vyras, dėl skambučio, pertraukusio nemalonų jų pasisėdėjimą, patenkinta nebuvo, kadangi buvo įsitikinusi, jog lengviau būtų buvę iškęsti dar keletą minučių prieš išsiskirstant, nei sėdėti ir raudoti dėl to, kad atsirado kai kas, kas sugebėjo galutinai palaužti merginą. Natanieliui pakilusi iš savo vietos, šviesiaplaukė trūksmingai įkvėpė, vieną sekundės dalį absoliučiai begėdiškai pagalvodama, jog jam tiesiog gana šitų nesąmonių ir jis nusprendė pasišalinti, bet blondinė pakankamai greitai susivokė, kad tokios mintys galėtų netgi prilygti vyro įžeidimui, kadangi jau seniai buvo aišku, kad jis nėra iš tų, kurie pasiplauna kai tik situacija tampa nekontroliuojama. Natanieliui persėdus, moteris nukreipė žvilgsnį į jo pirštus ant savo plaštakos, jo kūno šilumai pasklindant jos sustirusiu kūnu, merginos temperatūrai nukritus turbūt labiau, nei kada nors buvo nukritusi kol ji dar buvo vampyrė. Medžiotojo lūpoms prasivėrus, šiam ėmus kalbėti, mergina pakėlė akis į jo veidą, pati nejusdama, su kokia viltimi žvelgia į šį vyriškį it į kažin kokį išsigelbėjimą, kiekvienam jo žodžiui lyg atstatinėjant ją nuo pamatų. – Kiti prasigeria ir dėl menkesnių dalykų,- tyliai murmtelėjo, vos vos šyptelėdama, visgi kilstelėdama ranką ir nykščiu nusivalydama paskutinę skruostu besiritusią ašarą, ryžtingai nusiteikusi suimti save į rankas. – Aš džiaugiuosi, kad vėl esu žmogus. Bet vien per šiandien įvyko daug su antgamtiniu pasauliu nesusijusių nemalonių dalykų ir tas skambutis,- pratarė, linktelėdama ant stalo numesto aparato pusėn,- vienas iš jų. – Murmtelėjo, aišku, kol kas dar nežinodama, kad josios motinos reikalai dar ir kaip susiję su antgamtiniu pasauliu, ką vėliau išsiaiškinusi šviesiaplaukė galimai dar kartą išsiverks, tik tada jau apsikabinusi pagalvę kuriame nors tamsiausiame namų kampe, o ne viešoje vietoje. – Skambino moteris, prisistačiusi mano motina,- po pakankamai ilgos pauzės, giliai įkvėpusi pratarė, nusprendusi, kad jeigu jau ėmė taip staiga raudoti, tai bent jau turėtų paaiškinti dėl kokios priežasties, kad nesukurtų depresantės, galinčios be priežasties tiesiog apsiverkti, nes ji taip nori, įvaizdžio, nors pasiaiškinimo iš jos niekas nereikalavo.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
 
Arbatinė
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
sveiki atvykę į Forks miestelį! :: Kavinės ir restoranai-
Pereiti į: