sveiki atvykę į Forks miestelį!


 
FORKS
MIESTELIS

Share | 
 

 Apleistas namas

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
Pereiti prie : 1, 2, 3  Next
AutoriusPranešimas
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11490

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Apleistas namas   Antr. 06 24, 2014 9:51 pm

...



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11490

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Apleistas namas   Tr. 06 25, 2014 1:55 am

Laikas lėkė žaibišku greičiu tiems aštuoniems kilometrams, už kurių pagal Šarlotės koordinates ir turėjo stovėti apleistas namas, prilygstant vos keturiems. Aplink buvo tik miško žaluma, susiliejusi į vientisą masę, vyrukui lekiant kelis kartus greičiau nei derėjo, pilkas kelias ir nė gyvos dvasios, visiems audros metu išsislapsčius kas sau. Išvydęs reikiamą posūkį, Neitas sulėtino, visai nenorėdamas ant galinės sėdynės gulinčios merginos mėtyti, lyg kokios malkos bagažinėje, o vos įvažiavęs į paparčiais apaugusį kiemą, kaip mat sustojo užgesindamas variklį. Žinojo turintis skubėti, bet švininės kojos, jo neklausė, vyrukui sugebant tik gniaužyti tarp pirštų automobilio vairą bei spoksoti priešais save. Didžiajam šokui galiausiai atslūgus ir į galvą palengva sugrįžtant blaivioms mintims, Neitas tik dar sykį nusistebėjo visata, viską sudėliojusia Karmen palankia eile, tarsi pats likimas tyčiotųsi iš Natanielio pastangų būti savo lemties kalviu. Ir absurdiškiausia šios nakties, kuri tik prasidėjo, dalis buvo ta, jog tai dar toli gražu nebuvo viso ko pabaiga, prieš nosį laukiant kur kas sunkesniems iššūkiams. Neįsivaizdavo ką pasakys nubudusiai Demetrijai ar kaip pasiaiškins, jeigu aišku turės tam progą, merginai akimirksniu neperkandant medžiotojui kokios arterijos. Galų gale, kaip sureaguos Demetrijos sesuo? Ar Oliveris, mažiausiai laukęs tokios dovanėlės savo gimtadienio dieną? O Vestas? Kiek laiko mergina negalės prie jo artintis? Ar berniukas pastebės, jog mama pasikeitė? Vyruko lūpas paliko sunkus atodūsis, Neitui trinktelint kakta į vairą ir lėtai papurtant galvą. Džiaugsmą dėl fakto, kad šviesiaplaukė vis dėlto gyva temdė kiaurymė krūtinėje, po visų vakaro įvykių padidėjusi keturgubai ir prarijusi Natanielį nė nekramčiusi. Šaltis ir tuštuma atsiradę viduje matant Demetriją mirštančią niekur nedingo ir Neitas abejojo ar kada nors sugebės pilnai atsigauti. Vien tai, jog vis dar laikosi ant kojų prilygo stebuklui. Dirstelėjęs į save purviną, susivėlusį ir išbalusį kaip mat nusuko į šoną patinusias akis, galiausiai išeidamas į šaltą naktį bei džiaugdamasis, kad nebelyja. Nuo galinės sėdynės atsargiai paėmęs į rankas šviesiaplaukę, jis įnešė merginą į tuštutėlį namą, kiek palinkdamas arčiau, jog įsitikintų, kad mergina dar kvėpuoja. Numetęs visas tuščias alaus skardines nuo svetainės stalo, paguldė Demetriją ten, atidžiai apžiūrėdamas nebekraujuojančią josios žaizdą kakle, o po to tiesiog susmukdmas ant nešvaraus kilimo. Ranką uždėjo ant merginos plaštakos ir toliau pasiryžęs neleisti mylimajai kankintis vienai, o tuomet atrėmęs pakaušį į stalo kraštą, klusniai užmerkė violetinį atspalvį įgavusius vokus.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27578

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Apleistas namas   Tr. 06 25, 2014 2:38 am

Šviesiaplaukės sąmonė ėmė temti dar būnant miško glūdumoje, tą pačią akimirką, kai Karmen ištraukė šukę jai iš kaklo, o ją pačią numetė į Natanielio glėbį. Demetrija girdėjo vaikino balsą ir mėgino sutelkti visą dėmesį į jo žodžius, raginančius neužmerkti akių, tačiau kovoti su kiekvieną ląstelę užvaldyti mėginančiu amžinu miegu buvo per daug sunku, todėl mergina galiausiai ne savo noru užsimerkė, nė nesugebėdama pro pravertas lūpas išleisti nė žodelio, kad atsiprašytų jaunuolio už tai, kad nebeturi jėgų kovoti ir likti su juo. Paskutinėmis sąmoningomis savo, kaip žmogaus, sekundėmis, Demetrija suvokė tik tai, kad gęsta mylimojo glėbyje, dėl ko mirtis, net ir atėjusi per anksti ir itin žiauri, neatrodė baisi.
Tą neapsakomą ramybę, atėjusią ne tik dėl to, kad paskutinioji artėjo vis sparčiau, bet ir dėl to, kad medžiotojas pasiėmė didžiąją dalį jos skausmo, pertraukė nuodai, kaip mat pasklidę merdinčios merginos kūnu ir privertę josios lūpas palikti garsią aimaną, vieno iš milijono kitų, nesiliovusių visą kelią nuo miško iki šio apleisto namo. Mergina jautėsi taip, it visos jos kūne buvusios ląstelės sproginėtų, nuo rankų iki kojų jautė liepsnas, o prieš akis, kurių atmerkti ji nesugebėjo net sutelkusi visas jėgas, nesustabdomai lėkė gražiausios akimirkos, it fizinio skausmo būtų ne gana ir reikėtų žaloti merginą dar ir primenant, ką ji turėjo ir ko jau daugiau niekada nebeturės. Šviesiaplaukė ne tik negalėjo pajudinti kūno, ji nė nejautė išorinių jį veikiančių veiksnių, nė nepastebėjo, jog yra pernešama iš mašinos, be pragariško skausmo daugiau nesuvokė absoliučiai nieko, o paguldyta ant stalo ėmė nevalingai rangytis ir dar garsiau aimanuoti, pirštams paskutinį kartą suvirpant it duodant bet kam, kas ją matė, ženklą, kad žmogiškasis medžiotojos gyvenimas jau nugyventas. Širdis paskutinį kartą skausmingai suspurdėjo, o prieš tai buvusio tylaus alsavimo neliko nė ženklo, merginai galutinai liaujantis rodyti bet kokius gyvybės ženklus. Ironiška, tačiau tik pagaliau mirusi ji palengva ėmė grįžti, jai pamažu atgaunant sąmonę, dėl ko, žinoma, reikėjo dėkoti josios rankos nepaleidžiančiam Natanieliui, kuris dar kartą pasiėmė josios skausmą, prieš tai trukdžiusį susikoncentruoti į realybę.
Dar kartą pamėginusi praverti akių vokus, šviesiaplaukė pagaliau sugebėjo tai padaryti, tuo pačiu rudų akių žvilgsniu perbėgdama nepažįstamą patalpą ir keliskart tankiai sumirksėdama, nes ne iki galo suvokė, kas atsitiko. Juk vieną akimirką ji merdėjo miško gilumoje, o dabar, pabudusi iš košmaro, kuriame nežmoniškai kentėjo, o skausmui dingus be pėdsako, it jo nė nebūtų buvę, ji jau gulėjo nežinia kur, aplink tvyrant mirtinai tylai. - Natanieli? - tylutėliai pasiteiravo kiek prikimusiu bei išgąstį išduodančiu, bet vis dėl to švelniu balsu, tik po to pajusdama ant savo riešo vaikino pirštus. Nepaisant to, kad viskas rodėsi kiek ryškiau nei įprasta, o kūną kausčiusio nuovargio, apsireiškusio po sunkios dienos, neliko, mergina jautėsi visiškai įprastai, dėl ko buvo sunku įsisavinti mintį, kad greičiausiai tapo vampyre.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11490

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Apleistas namas   Tr. 06 25, 2014 1:00 pm

Kiekviena Demetrijos lūpas palikusi aimana buvo tarsi botago kirtis per nugarą, vertęs vyruką kas kelias sekundes nevaldomai krūpčioti. Buvo girdėjęs pasakojimus apie tai, jog tapimas vampyru, tai tarsi kelionė į pragarą, be atgalinio bilieto. Ir sprendžiant iš to, kaip Demetrija raitėsi ant stalo, Neitui teko pripažinti, kad pasaulyje iš tiesų nėra nieko skaudžiau, kadangi buvusi medžiotoja sunkiai pasiduodavo skausmui, veikiau kęsdama viską tylomis. Jautėsi visiškai bejėgis, žinodamas, kad viskas ką gali padaryti dėl merginos - būti šalia ir laukti, kol šis košmaras galiausiai pasibaigs, o tada prasidės didi nežinomybė, kadangi Neito smegenys nesugebėjo net įsivaizduoti, kaip klostysis jų gyvenimas po to, kai mergina atvers kruvino raudonumo savo akis. Demetrijos širdis dundėjo nepaprastai garsiai, kas iš tiesų ramino  įsitempusį ir vietos sau nerandantį vaikiną, šiam atplėšiant nuo stalo sunkią, lyg smėlio pripiltą galvą ir atsukant žvilgsnį į šviesiaplaukę, kuri atrodė taip pačiai, kaip visada, kas kiek sutrikdė medžiotoją, beveik įsitikinusį, kad virtimas ne tik turėjo prasidėti, bet ir eiti į pabaigą. Staiga kambaryje stojusi tyla po paskutiniojo merginos širdies dūžio buvo lyg mirties nuosprendis vaikinui, kuris suraukė kaktą taip, tarsi tai jam keltų fizinį skausmą, o tuomet itin sunkiai nurijo gerklėje stringančias seiles. Netikėtai atmerktos Demetrijos akys privertė Natanielį kaip mat pašokti ant kojų ir pasiruošti merginos tramdymui, jei tokio prireiks, jam susiduriant su šokoladiniu merginos akių žvilgsnių. Akivaizdžiai susvyravęs, kadangi tai ką matė atrodė visiškai neįmanoma, jis atsargiai, nenorėdamas merginos išgąsdinti, pridėjo pirštus prie josios kaklo tikėdamasis užčiuopti pulsą, kurio nebuvo. Kas reiškė, kad Demetrija iš tiesų mirė.
-Juk sakiau, kad viskas bus gerai, - Kimiai sukuždėjo, vos judindamas lūpas, su kuo problemų šviesiaplaukė neturėtų turėti, atsižvelgiant į tai, jog turi idealią klausą. Žengęs tą vienintelį juos skiriantį žingsnį, jis švelniai pirštų galiukais palytėjo šiltą josios skruostą, o tuomet garsiai atsikvėpė iš nuostabos.
-Kaip tai įmanoma? Tu turėtum būti vampyrė, - Kiek papurtė galvą bandydamas atsitokėti ir susigaudyti. Nepažinojo nė vieno medžiotojo, kuris virto vampyru, taigi negalėjo pasakyti ar taip nutinka absoliučiai visiems. Jeigu taip, tėvas nutaikęs pistoletą sau į smilkinį prarado nesvietiškai daug. Kažką sumurmėjęs panosėje, jis tiesiog stipriai apkabino Demetriją, giliai į plaučius įkvėpdamas to vieno vienintelio josios kvapo, jausdamas, kaip širdis apsąla iš neaprėpiamos ir netikėtai užklupusios palaimos.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27578

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Apleistas namas   Tr. 06 25, 2014 3:34 pm

Be jokių abejonių, perėjusi kelią, kuris ko gero buvo skausmingesnis net už kelionę į patį pragarą, šviesiaplaukė džiaugėsi, pirmiausia galėdama išvysti mylimojo veidą, tačiau jo reakcija, šiam pašokant ir akivaizdžiai įsitempiant bei pasiruošiant kovai, lyg priešais jį būtų ne Demetrija, o neprognozuojama pabaisa, merginą švelniai tariant sutrikdė, šiai palengva, pasirėmus ranka į stalą, kilstelint viršutinę kūno dalį ir atsiklaupiant ten pat, kur gulėjo, nenulipant nuo girgždančio stalo. - Aš nesiruošiu tavęs pulti,- pakankamai garsiai ir visiškai užtikrintai ištarė, suraukdama antakius, net neslėpdama, kad yra pasibaisėjusi mintimi, jog vyrukas manė, kad ji galėtų šokti ant jo it įsiutęs žvėris. Be abejonės, Demetrija aiškiai suvokė, kodėl vyrukas šitaip elgiasi, mat nė vienam iš jų nebuvo paslaptis, kaip elgiasi ką tik paversti vampyrai, kuriems užuodus kraujo kvapą nelieka nieko šventa ir kurie pamiršta bet kokius jausmus, perkąsdami gerkles net patiems artimiausiems, kad tik numalšintų troškulį, bet Demetrija nejuto nieko panašaus, kraujo troškimui visiškai jos nevaldant ir netemdant minčių, tik medžiotojas, greičiausiai, to dar nepastebėjo.
Vaikinui ištiesus ranką ir pirštais atsargiai prisilietus prie josios kaklo, šviesiaplaukė su skausmu užmerkė akis, skruostu nusiritant ašarai, mat ji žinojo, kad josios širdis neplaka dar prieš Neitui tai patikrinant. Ji nebebuvo gyva ir spėjo, kad dėl to nusivylusi buvo ne ji viena, dėl to nesuprato, kodėl vaikinas priminė sakęs, jog viskas bus gerai, lyg būtų buvęs teisus. Palengva pramerkusi šokolado rudumo akis, vampyrė nukreipė žvilgsnį į jaunuolio ranką, itin lėtai kilstelėdama savąją ir pirštų galiukais atsargiai brūkštelėdama per vaikino odą, švelniai spustelėdama jo pirštus savaisiais.
Jei būtų pamačiusi savo atspindį veidrodyje ar suvokusi, kad po mirties neprarado nė kūno šilumos, būtų greitai suvokusi apie ką vaikinas kalba, tačiau dabar žodžiai "turėtum būti vampyrė" nuskambėjo taip skaudžiai, kad rodėsi, jog įgavo fizinį pavidalą ir pervėrė visą josios kūną, priversdami merginą suglebti, nudelbiant galvą žemyn ir skausmingai įkvepiant, prieš tai net sucypiant iš skausmo. - Aš ir esu, nejaugi nematai? - pasiteiravo pakeldama balsą, klausimui, tariamam nevilties apimtos merginos, nuskambant kiek per piktai, lyg ši jaustųsi taip, it iš jos būtų tyčiojamasi. Tik balsu patvirtinusi, jog yra vampyrė, iki galo suvokė, kaip viskas pasikeitė jai persikeitus. Juk ji jau niekad, bent jau kaip manė nežinodama, kad buvo apdovanota žmogiškumu, neturės galimybės užmigti mylimojo glėbyje, be jokių abejonių niekada negalės suteikti jam galimybės turėti gausesnę šeimą ar drauge pasenti, josios sūnus niekada neturės jaunėlio broliuko ar sesutės. Demetrija jautėsi veik taip, lyg būtų sugadinusi nuosavą šeimą, dėl ko į josios sąmonę kaip mat ėmė belstis sunkiai tramdoma baimė, kad medžiotojas negalės ir nenorės praleisti savo gyvenimo su vampyre. - Tik nepalik manęs,- sušnibždėjo, atremdama galvą vaikinui į krūtinę ir nedrįsdama nė sukrutėti būdama jo glėbyje, manydama, kad nėra nusipelniusi nė liestis prie jo. Jokia vampyrė nebuvo verta šio medžiotojo švelnumo ar galimybės prie jo glaustis, tačiau net tai suvokdama Demetrija nerado savyje jėgų nuo jo atsitraukti.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11490

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Apleistas namas   Kv. 06 26, 2014 5:17 pm

Merginai patvirtinus, jog nė neketina pulti Natanielio, kas medžiotojui buvo visiškai akivaizdu, atsižvelgiant į tai, jog nudėti jį vampyrė jau turėjo progą aštuoniais skirtingais būdais, vyrukas supratingai linktelėjo galva ir akimirksniu atsitiesė nė nesudvejodamas šviesiaplaukės žodžių nuoširdumu. Nebuvo taip, kad nepasitikėjo Demetrija. Tiesiog pasinaudojusi faktu, koks Natanielis sutrikęs, medžiotojiškoji jo pusė trumpam perėmė vadeles į savo rankas ir instinktyviai užėmė gynybinę poziciją. Visos jį kamavusios abejonės apie tai, ar sugebės pažvelgti į naujagimę negniauždamas rankų į kumščius, mintyse neprašytam iškylant vaizdiniui, jog bando nuplėšti jai nuo pečių galvą, kas nevalingai nutikdavo kas kartą akis į akį susidūrus su vampyru, tarytum išgaravo, Neitui suvokiant jog prieš jį sėdinti mergina yra ta pati Demetrija. Ir niekas pasaulyje negali šito pakeisti ar bent truputėlį sumažinti Neito jausmų jai. Todėl jis šitaip drąsiai ir žengė josios link, į galvą net nešaunant minčiai, jog šviesiaplaukė kažkokiu būdu sugebėtų jį sužeisti.
-Ne, nematau, - Netrukus pratarė galiausiai sučiaupdamas jau kurį laiką iš nuostabos pravertas lūpas. Nutuokė, jog mergina neturi žalio supratimo, kas dedasi, laikydama save perbalusia raudonake pabaisa, negalinčia nė dorai išeiti į kiemą ir išnešti šiukšlių, jog nepradėtų spindėti saulėje it prakeiktas disko rutulys. -Tavo akys vis dar rudos spalvos, kaip ir mudviejų sūnaus. Ir nors atrodai išblyškusi labiau nei įprastai, skruostai tebeturi rusvą atspalvį. Tavo temperatūra lygiai tokia pati, kaip manoji. Ir tu verki, Demetrija, ko mes abu žinome vampyrai nesugeba, - Plačiau paaiškinęs merginai ką turi omenyje, jis nykščiu dar sykį brūkštelėjo jai per skruostą, šį kartą norėdamas nuvalyti išdavikišką ašarą, išreikiančią merginos apmaudą dėl susiklosčiusios padėties.
-Iš šono niekuo nesiskiri nuo žmogaus. Ir nežinau ar tai įgimtas gebėjimas, ar dovana iš dangaus, bet tu esi gyva ir kol kas manęs nenužudei, ką laikyčiau tikrų tikriausiu stebuklu, - Toliau stengėsi įtikinti Demetriją, kad situacija nėra tokia beviltiška, kokia jai atrodo. Tiksliai nežinojo ties kur užsibaigia šviesiaplaukės galimybių ribos, bet visi ženklai kol kas rodė, kad mergina panašesnė į žmogų, o ne vampyrę. Raminamai delnais porą kartų brūkštelėjęs per josios nugarą, Natanielis priglaudė lūpas prie panelės viršugalvio vienam, išsitęsusiam bučiniui, po kurio buvo priverstas truputį atsitraukti, kad pažiūrėtų Demetrijai į akis, šiai pasakius patį absurdiškiausią dalyką žemėje.
-Aš niekada gyvenime tavęs nepalikčiau. Maniau žinai šitai, - Tyliai sušnibždėjo suimdamas merginos veidelį abiem delnais ir švelniai pakštelėdamas jai į nosies galiuką. Juk buvo akivaizdu, kad Natanielis būtų šalia net jeigu šviesiaplaukė būtų virtusi kažkuo, sunkiai atpažįstamu ir net galbūt mėginusi jį nužudyti. Ir buvo kiek skaudu suvokti, jog Demetrija apskritai gali svarstyti galimybę, jog Neitas tiesiog ją pames po visko ką jiedu kartu patyrė.
-Prieš mums vykstant namo tau vis tiek reikia pasimaitinti, - Netrukus pridūrė kiek apsidairydamas aplinkui, tarsi kur pakampėje lyg tarp kitko mėtytųsi kelti maišeliai kraujo. Nežinojo ar Demetrija sutiktų būti vegetarė, o ir gyvūnų ieškoti tokios audros metu buvo kvaila, kadangi jie visi kažkur giliai išsislapstę. Taigi Natanieliui liko tik vienas vienintelis variantas. -Manimi, - Užbaigė savo sakinį puikiausiai įsivaizduodamas, kaip merginos veidą iškreipia siaubas, jai imant karštligiškai purtyti galvą, tarsi jis būtų paprašęs priglausti prie smilkinio šautuvo vamzdį ir nuspausti gaiduką. Aišku, didelės euforijos visa tai ir pačiam medžiotojui nekėlė, bet jis tikrai neketino leisti panelei numirti badu ar užpulti ko namuose.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27578

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Apleistas namas   Kv. 06 26, 2014 7:53 pm

Vos vaikino lūpas paliko žodžiai, patvirtinantys, jog jis tikrai vargiai galėtų pavadinti Demetriją vampyre, mergina prisimerkė, nė nežinodama, kaip turėtų jaustis, kažkur giliai smegenų gelmėse vis dar manydama, kad čia kažkoks nesveikas pokštas, kurį Natanielis krečia pavažiavus stogui po patirto šoko. Jaunuoliui pradėjus aiškinti esamą situaciją, dar labiau sutrikusi sumirksėjo akimis, sunkiai galėdama patikėti, kad tai tiesa, tačiau akivaizdūs faktai neleido abejoti. Tik Neitui paminėjus kūno temperatūrą, ji suvokė, kad jo prisilietimai nėra tokie velniškai šilti kokie būtų, jei josios oda būtų šilta ir susidurtų su jo žmogiška šiluma. O ašara tik patvirtino, kad ji visiškai ne tokia, kaip kiti vampyrai. - Manai tai kada nors pasibaigs? Ar.. mano galiojimo laikas trumpesnis nei kitų vampyrų? - neužtikrintai pasiteiravo, iš dalies nė nesitikėdama, kad vyrukas pateiks jai itin informatyvų atsakymą, tačiau nuomonė, bet kokia nuomonė, apie tokią josios padėtį, šią akimirką atrodė gyvybiškai svarbi ir reikalinga.
- Daugiau nesielk ir nekalbėk taip, lyg galėčiau tave nužudyti ar sužeisti. Tai mane gąsdina,- pakraipydama galvą į šonus tyliai sumurmėjo po to kai vaikinas faktą, jog šviesiaplaukė jo nenužudė, prilygino stebuklui. Be jokios abejonės, kol neįvertins savo galimybių ir neišsiaiškins, ar josios jėgos tokios pačios, kaip įprastų vampyrų, ar šiuo klausimu ji tokia pat žmogiška kaip ir išvaizda, mergina vengs tvirtesnių apsikabinimų ar neapgalvotų judesių, kad nenoromis nepersistengtų, bet mirtina grėsme jaunuoliui savęs vis tiek nelaikė.
Pakėlusi akis ir susidūrusi su jaunuolio žvilgsniu, kaip mat pasijuto kalta už tai, kad drįso suabejoti jo noru likti šalia jos, dėl ko tik stipriau suspaudė lūpas, giliai įkvėpdama. - Nebuvau tikra, ar esi pasiryžęs būti su vampyre,- prisipažino, dabar jau puikiai suvokdama, kad šalia stovinčiam vyriškiui visiškai nesvarbu, kokios ji rasės. Žinoma, turėjo susivokti anksčiau, juk pati būdama jaunuolio vietoje elgtųsi visiškai taip pat, nė nesvarstydama apie galimybę pasukti skirtingais keliais. - Ir aš tave myliu,- atsargiai apsivydama rankomis vyruko kaklą, sukuždėjo jam į ausį, kuo aiškiausiai prisimindama paskutinius prieš mirtį išgirstus žodžius, kurių pasiglemžti nesugebėjo nė temstanti sąmonė.
Delnais palengva nuslydusi žemyn jaunuolio pečiais, nežymiai linktelėjo galva, pritardama minčiai, jog turėtų kažkokiu būdu pasimaitinti, nors nužvelgusi save, visą purviną, susivėlusią ir kruviną, akimirką pasvarstė, kad josios vieta ne jaukiame bute Volteroje, o būtent šitoje ne tik žmonių, bet ir paties dievo apleistoje trobelėje. Galvoti apie tai, jog teks gerti kraują, taip pat nebuvo itin malonu, nes jokio deginimo gerklėje nejuto, veikiau kamuojama alkio, lygiai tokio pat, kokį jusdavo būdama žmogumi, organizmui maldaujant, kad ji kuo greičiau įsimestų ką nors į burną ir nuramintų maisto reikalaujantį skrandį. Tai, kad jai reikia būtent kraujo, o ne ko kito, patvirtino tik tai, kad jaunuolio kvapui pasiekus merginą, troškimas pasisotinti tik kiek labiau paūmėdavo. Žinoma, jausdama savo viduje visa tai, puikiai suvokė, kad net dabar galėdama susivaldyti, vėliau gali ir neatsilaikyti, o šalia besisukinėjant sūnui pratrūkti tikrai nenorėjo, tačiau finalinis vaikino žodis vis tiek privertė merginą prunkštelėti, veik isteriškai sukrizenant ir lengvai stumtelint jį nuo savęs, kad šis nesugalvotų įbrukti jai tarp dantų riešo ar padaryti kažko panašaus. - Tu turbūt juokauji, meile,- ištarė sunkiai galėdama atsigauti po tokio pasiūlymo, nenuvildama vaikino ir pademonstruodama jam būtent tokią reakciją, kokios jis ir tikėjosi, imdama purtyti galvą, mėgindama dar aiškiau parodyti, kad šito tikrai nebus.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11490

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Apleistas namas   Pen. 06 27, 2014 12:29 am

Visai nenorėjo mintimis nukeliauti per ne lyg toli į ateitį, kai pati dabartis buvo šitokia miglota, su milijonais neatsakytų klausimų, į kuriuos Natanielis net nebesitikėjo sulaukti atsakymų. Bet matydamas ne juokais sutrikusią merginos veido mimiką, išduodančią, jog šis keistokas gyvenimo posūkis yra didi mįslė ir jai pačiai, jis negalėjo palikti šios temos ramybėje, tarsi viskas, kas dabar vyktų, būtų visiškai normalu. Kadangi nebuvo. Niekada savo akimis nematė virsmo iš žmogaus į vampyrą, taigi galėjo tik spėlioti ar Demetrijai nėra kokia tarpinė fazė, žmogiškumą ją turint tik keletą paskutinių minučių, po kurių panelė taps vampyre, su kurių rūšimi Natanielis kiek labiau susipažinęs. Būtų paskambinęs ir pasiteiravęs apie tai Šarlotės, šimtu procentų įsitikinęs, kad ji turėtų ką patarti, bet neturėjo pastarosios telefono numerio, kurio žinojo neturi ir Demetrija. Be to, šviesiaplaukė ir taip atrodė pakankamai stipriai išsiderinusi, kas pilnai suprantama po visko ką jai teko išgyventi per keletą pastarųjų valandų, o skambinti vos pažįstamai vampyrei ir teirautis, kas su buvusia medžiotoja ne taip, atrodė pati prasčiausia idėja, kurią Neitas nedvejodamas atmetė. Dėl ko privalėjo viską išsiaiškinti vienui vienas ir nuspręsti, kur ši keista gamtos anomalija juodu su Demetrija veda toliau. Ar merginai vis dar būtinas kraujas? Ar ji toleruos žmonių maistą? Ar miegos? Ar galės išeiti į saulės šviesą? Gebės susivaldyti? Ar saugu ją vežtis namo pas Vestą, nors Šarlotė prisaikdino to nieku gyvu nedaryti? Ir svarbiausia, ar Demetrija vis dar ta pati Demetrija? Lyg bandydama pratęsti Natanielio galvoje kilusią klausimaniją, šviesiaplaukė pridėjo porą savo klausimų, pasukdama į vyruką viltingas akis, tarsi iš tiesų tikėtųsi sulaukti atsakymų. Bėda ta, jog šis reikalas visai kaip ir pačiai Demetrijai, Neitui buvo tarsi tamsus miškas, į kurį jam dar nėra tekę įkelti kojos ar susipažinti su augmenija. Jis net abejojo ar iš viso nori į šitai gilintis, per ne lyg pavargęs apskritai tinkamai funkcionuoti, jau nekalbant apie apmąstymus, kurie galiausiai nuvestų prie gyvenimo prasmės ir pasaulio atsiradimo teorijų. Ir iš tiesų, per pastarąją parą medžiotojui teko iškęsti nepaprastai daug. Gražiai prasidėjęs rytas su kvapniais blynais, kurių jis taip ir nepabaigė kepti, staiga apniuko vos Natanielis susidūrė su dešimčia lavonų, kurių nesugebėjo išgelbėti, tą naktį, kaip ir daugelį kitų, neidamas patruliuoti. Tarsi būtų visiškai pamiršęs apie pareigą padėti žmonėms. Prarastos nekaltos gyvybės yra pakankamai svari priežastis, dėl ko medžiotoją turėtų užgraužti kaltės jausmas, bet diena tapo tik prastesnė, Neitui atradus žudynių iniciatorę - Karmen. Dėl kurios kaltės vyrukas ne tik vos nemirė, bet kartu sužinojo, jog stipriai prisidėjo prie tėvo mirties, kuris dar ankstyvoje Natanielio vaikystėje išdavinėjo jo motiną. Ant žemės gulintį ir galutinai nuginkluotą vyruką, akivaizdžiai pralaimėjusį sau paskirtą kovą, likimas nusprendė pribaigti iki galo, atimdamas mylimą moterį, mat keletą akimirkų, Neitas buvo įsitikinęs, jog prarado Demetriją. Daugelis žmonių tiek neišgyvena net per visą savo gyvenimą, o medžiotojui prireikė atlaikyti smūgį po smūgio vos per dvidešimt keturias valandas. Natanielis nė karto nesiskundė dėl sunkaus savojo gyvenimo, kuriuo žengti su metais tapo vis sunkiau. Bet faktas, jog nė sekundei negali atsikvėpti ir pasirūpinti savimi ar nusipirkti suknistą elastinį bintą iš vaistinės, buvo absurdiškas. Nežinojo, ko viršininkas viršuje iš jo tikisi, siųsdamas vieną išbandymą po kito, bet šį vakarą Neitas ko gero bus negrįžtamai peržengęs lūžio tašką, po kurio niekas pasaulyje nebebus pajėgus pilnai vyruką pastatyti ant kojų. Ir vėlgi, gailėti savęs ar pilnai sugyti, Natanielis negalėjo sau leisti, per ne lyg užsiėmęs rūpinimusi kitais. Didžiausias prioritetas dabar buvo Demetrija, kuriai skausmingai stipriai reikėjo Neito paramos, kurią be abejonės ji gaus visu pajėgumu. Po to sekė augantis Vestas, kurį panašios šeimos dramos kas kartą vis stipriau traumuodavo, medžiotojui susimąstant, kas iš to mažiaus išaugs. Tuomet ėjo jo amžinai liūdnas ir skausme paskendęs brolis, Natanielio protui tiesiog neišnešant, kaip turėtų padėti vienam iš svarbiausių sau asmenų, kurio kančios lyg aidas atsiliepdavo ir pačiam Neitui. Na, dėl Bjankos priekaištų jis neturėjo, nebent Demetris vėl sudaužytų į šipulius jos širdį, vyrukui nesugebant naktimis užmigti mąstant, kaip sekasi keliais aukštais žemiau tuščioje lovoje gulinčiai seseriai.
-Dėl šito turėtum jaudintis mažiausiai. Juk tu gyva. Kas gali būti svarbiau nei šitai? - Galiausiai prabilęs po to, kas atrodė tarsi amžinybė paskendus savo mintyse, jis atsikrenkštė, kadangi balsas atrodė labiau prikimęs nei įprastai, kažkam stringant gerklėje.
-Patikėk manimi, aš lygiai toks pats sutrikęs, kaip ir tu. Gintis nuo vampyro yra pirmasis medžiotojų instinktas. Bet pažadu tau, tai nepasikartos, - Silpnai šyptelėjęs jis taip ir nepaleido merginos iš savo glėbio, per ne lyg išgąsdintas minties, jog Demetrija vėl gali išslysti jam iš rankų, dabar jau su visam. Dviejų kartų, vyrukui manant, kad ją prarado, buvo per akis, Neitui net nusistebint, kaip iki šiol nepražilo. Kita vertus, šitaip sėdėti jiedu gali dar porą valandų, kol abiejų telefonai galiausiai pradės skambėti, padangėse pasirodžius pirmiesiems saulės spinduliams ir Oliveriui jų pasigedus. Žinojo, kad nesulauktų nė vieno priekaišto iš brolio apie nežinią, kurioje jį paliko, vos Neitas jam paaiškintų visas aplinkybes.
-Tu esi vienintelė moteris su kuria norėčiau ir galėčiau būti visą likusį savo gyvenime. Nesvarbu, kokią galybę kartų šiai sąjungai prieštaraus likimas bandydamas mus išskirti, aš visuomet tave susigrąžinsiu, - Tyliai sukuždėjo skausmingai užmerkdamas akis, kadangi į galvą nenoromis vėl ėmė brautis vaizdiniai, kaip priešmirtinio virpulio krečiama, mergina sunkiai alsavo jo rankose, tuščią žvilgsnį įsmeigusi priešais. Vargu ar vaikinas apskritai kada pajėgs šitai pamiršti, kas naktį sapnuodamas košmarus, po kurių karštligiškai blaškysis po patalus, bandydamas surasti Demetriją, kurią bus įtikėjęs, jog prarado. Mergina retai kada kalbėdavo apie savo jausmus, todėl jos prisipažinimas iššaukė plačią šypseną vyruko lūpose, kurios jis net nebandė sutramdyti, labiau glustelėdamas šviesiaplaukę arčiau savęs. Visai, kaip ir rankų, suvaldyti jis negalėjo ir nerimastingų lūpų, kurios pirma pakštelėjo panelei į kaktą, o tuomet į smilkinį.
Ne nuostabu, kad itin lengvai ir taikliai nuspėjo, kokia bus Demetrijos reakcija. Bet štai stumtelėjimo visiškai nesitikėjo ir tai, kas šviesiaplaukei atrodė, lengvas pasivaikščiojimas po paplūdimį, privertė Neitą žengti kelis žingsnius atgal ir nepatikliai į viršų kilstelėti antakius.
-Nejuokauju. Nebent nori, kad vietoj manęs pasisiūlytų Vestas, - Nekalbėjo piktai, nors truputėlį peržengė ribą, įveldamas į šį pokalbį jųdviejų sūnų, bet tiesiog puikiai žinojo, kad tai bus greičiausias būdas įtikinti Demetriją perlipti savo principus ir tiesiog pasimaitinti, jei jų šeima nenori dar vienos nelaimės, kurių ir taip buvo per akis. Radęs šalimais gulėjusią stiklo šukę, tiesiog brūkštelėjo sau per riešą gal net kiek per giliai, atsiraitodamas marškinių rankovę ir leisdamas kraujui kapsėti ant grindų. -Nenorėk, kad sugirdyčiau tau jo per prievartą, - Rimta veido mimika ir nuožmus žvilgsnis įrodė, kad vaikinas tikrai nejuokauja. Kas turėjo paskatinti vampyrę pakelti užpakalį nuo stalo ir ateiti pasiimti to, ko troško.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27578

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Apleistas namas   Pen. 06 27, 2014 7:29 pm

Net po to, kai uždavusi klausimą sulaukė iš vyruko tik tylos, Demetrija nedrįso nei pakartoti klausimo, nei daryti dar ką nors, kad atkreiptų jo, akivaizdžiai skęstančio mintyse, dėmesį. Šviesiaplaukė nesugebėjo nė įsivaizduoti, kaip jaunuoliui šiuo metu sunku, juk jis turėjo dorotis ne tik su netikėtai užgriuvusiomis žiniomis apie tėvo mirtį, bet dar ir kartu su Demetrija kentėjo josios skausmus, kurie jį greičiausiai paveikė daug stipriau nei pačią merginą. Neitui galiausiai prabilus, tiesiog truktelėjo pečiais, nesugalvodama, ką galėtų atsakyti. Ji toli gražu nebuvo gyva, bet leistis į ginčus dėl to šiuo metu nesiruošė, iš dalies netgi šiek tiek besidžiaugdama, kad vaikinas ją laiko labiau gyva, nei mirusia, kokia ji iš tikrųjų buvo.
Vaikinui leptelėjus, jog gynybines pozicijas užėmė viso labo dėl to, kad tai yra medžiotojo instinktas, Demetrija skausmingai įkvėpė į nebedirbančius plaučius oro, stipriai užmerkdama akis, lyg taip galėtų pabėgti bent nuo vienos užklupusios problemos. – Žinau. Dar prieš kelias valandas pati buvau viena iš jūsų,- sunkiai dėliodama žodžius pratarė, itin skausmingai nusišypsodama, bet vis dėl to mėgindama nepasiduoti palengva į kiekvieną ląstelę besiskverbiančiam skausmui. Nuo bedugnės krašto šviesiaplaukę atitraukė tik vaikino palaikymas, be kurio ji vargu ar iš viso norėtų pramerkti akis, taip ir likdama tįsoti ant stalo ir laukdama, kol sunyks.
Nors pati nesitikėjo, kad stumtelėjimas bus toks stiprus, šviesiaplaukė viso labo tvirčiau prispaudė rankas sau prie šonų, nepasijudindama iš vietos ir nepuldama tikrinti, ar neužgavo jaunuolio. Netgi josios mina išliko mirtinai rimta, nors galvoje ir kirbėjo mintis pasiteirauti, ar neužgavo jo. Galų gale, tas stumtelėjimas buvo niekis, palyginus su tuo, ką jaunuolis norėjo, jog ji padarytų ir, panašu, jis to norėjo taip stipriai, kad panaudojo stipriausią įmanomą ginklą, dėl kurio Demetrija, vos išgirdusi sūnaus vardą, suspaudė stalo kampą, kuris kaip mat subyrėjo jai tarp pirštų. – Šaunuolis, Harlow, verti mane rinktis, kurį nuskriaust man turėtų būti mažiau skaudu,- kupina nepasitenkinimo suburbėjo, pakildama nuo stalo ir nusisukdama nuo medžiotojo, imdama palengva žingsniuoti per patalpą, dar labiau toldama nuo jaunuolio. Nenoras maitintis Natanielio krauju visiškai nebuvo joks principo reikalas, tiesiog mergina ir taip jautėsi nutolusi nuo žmogiškumo, o gerdama mylimojo kraują ji taptų visiška pabaisa, dėl savo poreikio maitintis aukojanti vieno artimiausių sau žmonių sveikatą. Vampyrė buvo tvirtai pasiryžusi nė nežvilgtelėti vaikino pusėn, kol jis neatsisakys minties apie tai, jog ji turėtų pasisotinti jo krauju, tačiau po patalpą pasklidęs kraujo kvapas akimirksniu palaužė jos valią, nes nesvarbu, kokia stipria savitvarda mergina pasižymėjo, ji vis dėl to buvo dar nė karto nesimaitinusi, prieš mirtį stipriai nukraujavusi ir savyje, ko gero, nebeturinti nė lašelio kraujo naujagimė vampyrė. Stipriai sukandusi dantis, o pirštukus tvirtai gniauždama į kumščius, šviesiaplaukė stengėsi nekvėpuoti, kad neužuostų to svaiginančio kvapo ir pagunda būtų kuo mažesnė, tačiau vyruko žodžiai galutinai ją sužlugdė, mintyse iškylant kraujo, užpildančio visą josios organizmą ir numalšinančio alkio pojūtį, vaizdinys, jai kaip mat apsisukant ir pasileidžiant medžiotojo pusėn. Nustojusi galvoti apie tai, ką daro, vampyrė įrėmė delną vyrukui į krūtinę, taip prispausdama jį prie sienos, nors turėjo puikiai suvokti, kad jis ir taip nesipriešins ir nemėgins nuo jos bėgti. Laisvąją ranka suėmusi medžiotojo, kilstelėjo ją aukščiau ir, sudvejojusi vos porą sekundžių, priglaudė lūpas jam prie riešo. Tą pačią akimirką, kai tamsiai raudonas skystis pateko į Demetrijos burną, mergina lyg atsijungė nuo pasaulio, išnykstant viskam, kas buvo aplinkui, liekant tik nevaldomam troškimui maitintis. Nežinia, kam reikėtų dėkoti už tą Demetrijai suteiktą savikontrolės dovaną, tačiau vos tik organizme buvo pakankamai žmogaus kraujo, kad jis galėtų toliau funkcionuoti, merginai tarsi prašviesėjo akyse, vėl sugrįžtant į realybę ir kaip mat atitraukiant lūpas nuo vaikino riešo. Kurį laiką su siaubu žiūrėjusi tiesiai priešais save, ji galiausiai virpančia ranka nusibraukė kraują nuo lūpų kampučių, žvilgtelėti į Neito veidą taip ir nedrįsdama, nes visą ją į gabalus ėmė draskyti nenusakoma gėda ir kaltė. Su kiekviena minute išbalusioms rankoms drebant vis labiau, Demetrija iš visų jėgų stengėsi galutinai nepalūžti, mintis nukreipdama į mylimojo ranką, iš kurios vis dar tekėjo kraujas, šiam įsirėžiant stiklu kiek per giliai, ir kurią reikėjo bent minimaliai sutvarkyti. – Turbūt labai savimi didžiuojiesi,- iškošė pro sukąstus dantis, įsikabindama į savo ir taip jau negrįžtamai sugadintos suknelės kampą, ant kurio viena po kitos ėmė kapsėti šviesiaplaukės  ašaros, ir be vargo atplėšdama nemenką gabalą medžiagos, kuria kaip mat aprišo žaizdą, kad sustabdytų kraujavimą.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11490

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Apleistas namas   Pir. 06 30, 2014 12:21 am

Kartą atvėręs nelabąsias duris, kurių bandydamas gyventi nors pusiau pilnavertį gyvenimą, vyrukas dažniausiai vengė lyg velnias kryžiaus, Natanielis nebepajėgė suvaldyti jį užklupusio įvairiausių minčių srauto. Medžiotojas nebuvo kvailas, suktą galvą sugebėdamas panaudoti net ir pačiose kebliausiose situacijose, stverdamasis už siūlo galo vien tam, kad išneštų sveiką kailį ar išgelbėtų nekaltą gyvybę. Bet tik tiek. Įprastomis dienomis, kai rankose neturėdavo ginklo ar nekurpdavo pasaulinio lygio plano, Neitas buvo panašesnis į primityvią beždžionę, per ne lyg nejautrią ir šaltą. Kita vertus, daug proto ir nereikėjo vairuojant impalą, valgant užkandinėje ar flirtuojant su didžiakrūte blondine, kurių Neito pasaulyje buvo apsčiai, kadangi nuolatinės medžioklės neleido vyrukui net mąstyti apie turiningesnį gyvenimą ar nuolatinius namus. Natanielis negalėjo leisti sau pradėti analizuoti, žinodamas kad net menkiausia galvoje gimusi idėja ne už ilgo išsirutulios į tikrą abejonių virtinę, priversiančią dvejoti viskuo, kuo pasikliovė ištisus metus, su savimi kartu atsinešusią begalinį kaltės jausmą. Neito pareiga buvo užtaisyti ginklą, nutaikyti jį į vampyrą ir tiesiog nušauti, nesiteiraujant pastarojo vardo ar pavardės. Neleidžiant savęs pažinti ir neprisileidžiant parazito per ne lyg arti. Tokiu gyvenimo būdu Natanielis uoliai sekė ištisus dvidešimt ketverius savo gyvenimo metus iki akimirkos, kai miške susidūrė su vampyre, prisistačiusia jam akimirksniu ir privertusia medžiotoją su ja komunikuoti, ko pasekoje Neitas sulaužė net dvi tėvo mokytas taisykles, jam prilygusias Dievo įsakymams. Ir tą akimirką, kai į Karmen vyrukas pažvelgė ne kaip į pabaisą, kurią reikia kuo įmanoma greičiau sunaikinti, o kaip į asmenį, turintį jausmus ir gilią praeitį, jo gyvenimas, Natanieliui dar pačiam to nesuvokiant, pradėjo sparčiai ristis žemyn. Sekundę, kai jo lūpos susilietė su vampyrės, kas jis galėjo prisiekti visais šventaisiais niekada nenutiks, Neitas prarado ne tik užsitarnautą medžiotojo vardą, bet ir tėvo pagarbą. Tėvo, kuris po keletos savaičių dėl to mirė. Tąnakt stovėdamas lietuje, pasipuošęs nuožmiausiu žvilgsniu pasaulyje, jis nė neįsivaizdavo, kas jo laukia vos po keletos metų. Neturėjo žalio supratimo, kaip į jo niūrią kasdienybę su trenksmu sugrįžusi Demetrija jį pakeis. Kaip jis leis parazitui, kurį atsainiai pakvietė į savo gimtadienį, tarsi tai būtų visiškai normalus dalykas, įkąsti mylimai moteriai ir paversti ją kažkuo, ką vaikinas medžiojo nuo pat mažumės. Ir jeigu mažytis blyksnis iš ateities ar mintis, kad kažkas panašaus gali būti įmanoma, būtų aplankiusi Harlow vyresniojo sūnaus galvą, jis į Karmen nukreiptą ginklą būtų patupdęs sau prie smilkinio ir nuspaudęs gaiduką. Nes bičiuliaudamasis su vampyrais ir stojęs į jų pusę jis pamynė viską, dėl ko iki šiol kovojo tapdamas tikrų tikriausiu išdaviku, kuriam kelio atgal nebėra. Ir faktas, jog Natanielis užtruko šitokią galybę laiko, kad visa tai suvoktų, ne juokais sutrikdė vaikiną, lyg kažkas nuo nosies būtų nuėmęs rožinius akinius ir privertęs pažiūrėti į pasaulį, kuriame gyvena, savomis akimis. Medžiotojo akimis.
-Taip. Kaip ir aš, - Akivaizdžiai užsigalvojęs patyliukais sumurmėjo, nė sekundės neatitraukdamas blankaus žvilgsnio nuo purvinų grindų, ant kurių galėjai rasti pusę supermarketo, jei gerai paieškotum. Suvokęs, kad ištarė šitai balsu, dėl ko galimai eilinį sykį per šį prailgusį vakarą privertė panelę sutrikti, kadangi josios akimis jis lygiai toks pats medžiotojas, koks buvo prieš penketą minučių, Natanielis plačiau nusišypsojo, lengvai papurtydamas apsunkusią galvą. -Pamiršk, - Netrukus švelniai paliepė merginai regis palengva pradėdamas suprasti, kodėl tuštuma viduje niekur nedingo, net panelei ir pravėrus šokoladinio rudumo savo akis, pavergusias Natanielį jau pirmąjį sykį, kai jiedu susitiko. Regis pasąmonė ir kūnas visa šitai išsiaiškino dar prieš patį Neitą. Tą akimirką miške, kai atrodė, jog miršta kartu su Demetrija, medžiotojas iš tiesų mirė. Ar bent jau iš dalies. Kartu su merginos žmogiškumu, kadangi nepaisant to, kad ji atrodo kuo puikiausiai ir elgiasi, kaip anksčiau, niekas pasaulyje nepakeis fakto, kad ji vampyrė, o ne žmogus. Kartu su ta plačiai besišypsančia padavėja, į kurios užeigą Neitas užsuko ir kuri pirmoji iš visų pasaulio moterų privertė jį nudelbti žemyn akis susigėdus, anapilin iškeliavo ir tas vaikinukas, puikiai skiriantis gėrį nuo blogio ir niekada jų nemaišantis tarpusavyje. Ta mažytė dalis jo viduje, lyg sąžinės aidas, jau kurį laiką zirzusi ir varčiusi akis, tarsi negalėtų patikėti tuo ką mato, vos Neitui nusišypsojus vampyrui ar pakvietus pastarąjį į savo namus.
-Niekada nežadėjau žaisti švariai, - Kreivai vyptelėjo visomis išgalėmis bandydamas nuo dar budresnio tapusio merginos žvilgsnio paslėpti, jog kažin koks kirminas palengva graužia jį iš vidaus. Bet net ir erzinant Demetriją, pasitelkus kimų savo balsą ir gebėjimą net nekalbant skleisti aplink save ironijos bangas, įprasto džiugesio dėl ilgo savo liežuvio, Neitas nejuto. Hipotezę, jog kažkas su juo velniškai negerai patvirtino ir faktas, kad priremtas prie sienos, kur buvo priverstas klausytis, kaip šviesiaplaukė godžiai geria ir ryja jo kraują, jis visiškai nieko nepajuto. Nei šleikštulio, nei noro kuo greičiau atstumti merginą, nei tuo labiau pasididžiavimo. Tik begalinę tuštumą, kuri atrodė apėmė vyruką visą ir artimiausiu metu neketino niekur trauktis. Ir Neitas tą akimirką būtų atidavęs labai daug, vien už galimybę kažką pajusti, nes kol kas atrodė, kad Demetrija vienintelė šiame kambaryje turi bent lašelį žmogiškumo.
-Esu pakylėtas, nesimato? - Pasiteiravo kilstelėdamas antakius ir dirstelėdamas į merginą "kodėl, dėl Dievo meilės, aš turėčiau savimi didžiuotis" žvilgsniu, iškalbingesniu už bet ką, ką Neitas galėjo pasakyti balsu. -Nuoširdžiai? Aš tiesiog jaučiuosi nepaprastai pavargęs. Galim važiuoti namo? - Pasiteiravo apatišku žvilgsniu stebėdamas Demetriją, plušančią ties jo žaizda, kuri buvo mažiausias vaikino rūpestis palyginus su tomis viduje, kurių šiltos merginos rankos, deja, bet pasiekti negalėjo. Nemėgo, kai buvo šiurkštus, juo labiau su šviesiaplauke, taigi brūkštelėjimu jai per skruostą nykščiu jis pabandė parodyti, kad suirutė jo viduje vyksta visai ne dėl merginos kaltės ir ankstesnis pažadas jos nepalikti nėra anuliuojamas vien dėl sunkiai nupasakojamos jo būsenos. Šiuo metu jį ant kojų laikė tik naivi mintis, kad pamiegojus, pasaulis vėl atrodys gražesnis, nors Natanielis puikiai žinojo, kad jokie minkšti patalai ar iliuzijų pasaulis nesutaisys to, kas per amžius sulūžo. Nesulaukęs jokio padoraus atsakymo iš merginos, tik švelniai suėmė ją žemiau alkūnės ir išsivedęs į kiemą įsodino į mašiną. Įšokęs į Demetrijaus porše pats, tiesiog užvedė variklį ir nurūko keliu.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27578

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Apleistas namas   Št. 10 18, 2014 11:14 pm

Ironiška, tačiau vieta, kurioje Demetrija patyrė ko gero didžiausią tiek fizinį, tiek dvasinį skausmą per visą savo gyvenimą, jau kurį laiką buvo jaukiausiu jaunos vampyrės prieglobsčiu, ko gero dėl to, kad vieta, su kaupu pripildyta prisiminimų apie tai, kas čia įvyko ir ką ji sugebėjo išgyventi, norom nenorom diegė merginai mintis, jog ji yra pakankamai stipri jog išgyventų bet kokius galimai užgriūsiančius sunkumus. O ir maitintis viešoje vietoje ar juo labiau namuose merginai neleido sąžinė ir keistas jausmas, kad elgtųsi labai nekultūringai, jei gertų kraują sėdėdama prie to pačio stalo, prie kurio josios šeima kiekvieną dieną valgo normalų žmonių maistą. Būtent dėl to iš ligoninės nusičiupusi porą maišelių kraujo vampyrė patraukė būtent čia, tuo pačiu keliu, kurį vien ji mynė jau nebesuskaičiuojamą galybę kartų.
Jau pirmąjį žingsnį į namą žengusią Demetriją pasitiko nuo drėgmės supuvusių grindų girgždesys ir pro išdužusius langus pučiantis vėjas, kilnojantis pusiau nuplyšusias ties priešais esančios virtuvės langais kabančias užuolaidas. Net būdama žmogumi Demetrija jautė aistrą labiau apleistiems namams nei moderniems, naujos statyboms būstas, todėl daugumai atgrasi aplinka josios nebaugino. Keletą akimirkų stovėjusi ramiai, mergina įsiklausė į kiekvieną patalpoje esantį garsą vien tam, jog įsitikintų, kad nieko nėra, o vėliau tiesiu taikymu patraukė į tai, kas buvo likę iš svetainės, keliais dideliais žingsniais ją pereidama ir įsitaisydama ant palangės, kuri rodėsi tvirtesnė nei bet kuris iš čia buvusių baldų, ant kurių būtų galima prisėsti.
Vieną kraujo maišelių pasidėjusi šalia savęs, kitą palengva praplėšė, nejučiomis užsimerkdama, kai viliojantis kvapas pasiekė josios nosį, dėl ko mergina įsitempė, o josios akys, įprastai esančios rudos ir derančios prie jos ne vampyriškos išvaizdos, blykstelėjo sodriu raudoniu, greitai užtemdamos ir pajuoduodamos kaip ir kiekvieno normalaus vampyrė. Neleisdama sau sužvėrėti ir mėgautis kvapu, Demetrija priglaudė prie lūpų maišelį, įsiurbdama šiek tiek kraujo ir tuo pačiu metu tikindama save, kad tai yra būtinas išgyvenimui procesas, kuriuo ji niekada nesimėgaus ir nepiktnaudžiaus.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Jenna Louise Coleman
PRANEŠIMAI : 5162

Bianca Juliett Harlow
And what did you think love would be like? A summer day?


RašytiTemos pavadinimas: Re: Apleistas namas   Št. 10 18, 2014 11:59 pm

Bjanka čia lankėsi pirmą kartą. Kojos vedė kažkieno jau išmintu taku, tačiau mergina visiškai nesibaimino, net jei ir netyčia nutiks taip, kad pastate ji bus ne viena. Apskritai, toks dalykas kaip baimė dėl kažko ar nerimas buvo kažkur prapuolęs arba tik labai giliai užslėptas joje. Stovėdama priešais namą ji žvilgsniu greitai apmetė jau nei remonto nebeišgelbėjamą namą ir patraukė jo vidun grynai vedama noro kur nors pailsėti. Eiti į viešumą ji negalėjo - buvo tikra, kad dar nėra pajėgi valdytis, kai aplinkui pilna žmonių, garsų ir įvairiausių kvapų, verčiančią ją gūžtis ir dairytis į šalis lyg iš beprotnamio pabėgusiai pacientei. Beliko klajoti po Volteros miškus, kol galiausiai amžina žaluma ėmė įgrysti, o tas paukščių čiulbėjimas išvis erzinti.
Vidus buvo tragiškas kaip ir visų apleistų namų, tačiau Bjankos veide nepasirodė pasibjaurėjimas net tada, kai tiesiai pro akimis prabėgo cypsinti žiurkė. Tik abejingai žvilgsniu nulydėjo tą padarėlį, o tada patraukė ten, kur girdėjosi kažkieno buvimas. Kad ir kaip norėjo pabūti viena ir su savomis mintimis, negalėjo atsispirti paprasčiausiam žmogiškam smalsumui. Dievaži, niekada nebūtų tikėjusis ten sutikti to, ką sutiko. Ant palangės sėdėjo ir kraujo maišeliais maitinosi jos brolio mergina ir jos sūnėno Vesto mama. Bjankai atvipo žandikaulis.
- Demetrija? - Kiek dvejodama tarstelėjo jos vardą ir primerkė akis, pasitelkdama savo naujais sugebėjimais ir pamėgindama įkvėpti jos kvapo ir prisiminti ar nebus pažįstamas. Tačiau netrukus prisiminė. Juk ji buvo girdėjusi, Demetrija vampyre tapo ne taip jau ir nesenai. Tiesiog kažkaip tai buvo visai išsprūdę iš galvos. Visgi prisiartinusi prie merginos, su kuria kažkada taip gerai sutarė ir lengvai rado bendrą kalbą, dabar nebežinojo, ką ir galėtų pasakyti, kadangi ir pačiai Demetrijai turėtų būti staigmena prieš akis stovinti vampyrė Bjanka.



“I was always hungry for love. Just once, I wanted to know what it was like to
get my fill of it - to be fed so much love I couldn't take any more. Just once.”  

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27578

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Apleistas namas   Sk. 10 19, 2014 12:19 am

Įpusėjusi kraujo maišelį, Demetrija išgirdo lapų šlamėjimą po kažkieno kojomis, neprašytam svečiui palengva artėjant link namo ir pertraukiant vampyrės pietus, o tam, kad sustotų viduryje maitinimosi, mergina jėgų neturėjo, mat nepaisant to, kad turėjo tarsi gebėjimą susilaikyti nuo skerdimo, bent kartą per porą savaičių, į rankas pakliuvus kraujo maišeliui, Demetrija jautėsi netgi turinti teisę penkioms minutėms netekti sveiko proto, ką dabar ir padarė, ignoruodama faktą, kad kažkas ateina, ir tik skubiau gerdama kraują. Visgi, mergina nespėjo iki paskutinio lašo ištuštinti maišelio, kai širdies plakimo nelydimas individas įžengė į namą, patraukdamas josios pusėn. Kad tai vampyras buvo visiškai aišku, ar padaras pavojingas - klausimas šiek tiek sudėtingesnis, bet nerimo ilgą susidorojimo su piktais vampyrais patirtį turinčiai merginai nekėlė. Bet tam, kas išniro iš už kampo, ji nebuvo pasiruošusi, nebūtų gebėjusi morališkai tam nusiteikti net jei kas būtų pranešęs ir kaži, kiek laiko prireiks, kol sugebės įsisąmoninti. Priešais ją stovėjo mergina, iki skausmo panaši į tą mieląją Bjanką, kurią Demetrija laikė seserimi, drauge ir dar daugiau nuo pat pirmojo susitikimo, tačiau tai buvo ne ji. Šita mergina nespinduliavo šiluma, josios skruostai nebuvo įraudę, o širdis josios krūtinėje tylėjo, tuo pačiu metu ir šaukdama apie įvykusią tragediją.
- Po velnių... - pralemeno vos judindama lūpas, kai tuo pačiu metu pustuštis kraujo maišelis iškrito iš josios rankų, veik be garso atsitrenkdamas į grindis. Vampyrė it sulėtintame filme nusileido nuo palangės, pirštais griebdamasi bet kokio paviršiaus, kuris padėtų jai išsilaikyti, mat kojos linko it būtų vatinės. Sunkiai judindama rankas, Demetrija atsistūmė nuo sienos, kad pajėgtų pajudėti į priekį, ir metėsi link naujagimės, sustodama priešais ją ir išlaikydama tik minimalų atstumą. Josios rudą spalvą atgavusios akys it pašėlusios blaškėsi tyrinėdamos Bjankos veidą ir desperatiškai ieškodamos ko nors, kas įrodytų, jog visa tai nėra tas, apie ką ji galvoja, tačiau stebuklas neįvyko. Bjanka buvo vampyrė ir šią žinią priimti buvo skaudžiau nei pavyzdžiui faktą, kad ji pati palyginus neseniai tapo viena vampyrų. - Kas tave.. ką.. - nerišliai murmėjo, nesugebėdama užbaigti nė vieno galvoje besisukančio klausimo, tik vis pradėdama iš naujo, taip pat padrikai ir neaiškiai.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Jenna Louise Coleman
PRANEŠIMAI : 5162

Bianca Juliett Harlow
And what did you think love would be like? A summer day?


RašytiTemos pavadinimas: Re: Apleistas namas   Sk. 10 19, 2014 1:04 am

Demetrijos parodyta nuostaba suglumino ir pačią Bjanką, kuri buvo jau šiek tiek apsipratusi su savimi tokia. Aišku, viskas dar buvo nauja, pati sau ji buvo nauja, tačiau Demetrija vėl jai priminė, koks keistas dalykas nutiko su ja. Mergina tik kiek nerangiai pasimuistė, tačiau jos veido nepapuošė jokia nejauki šypsena, kaip veikiausiai būtų nutikę prieš, pavyzdžiui, porą mėnesių. Gal faktas, kad nieko nebeturi, atima iš tavęs net ir paskutines jėgas šypsotis. Vis dėlto skėstelėjo rankomis ir kurį laiką patylėjo leisdama merginai dar kartą įsitikinti, kad čia yra tikrai ji. Ar bent jau tai, kas iš jos beliko. Bent jau tie patys plaukai. Nors ir tie blizgėjo labiau nei seniau. Staigiai pritūpusi spėjo sugauti tą krentantį pustuštį kraujo maišelį, o tada vėl įdavė Demetrijai į rankas. Gerai bent tiek, kad pati Bi buvo neseniai pasimaitinusi ir neketino kaulyti dalintis su ja savo pietumis.
- Forkse mane partrenkė mašina, gerai, kad šalia buvo Aro, mane ir perkeitęs, - linktelėjo pasakydama tai visiškai sausai, tarsi perskaitydama medicininį įrašą ant kortelės, lyg dar švieži ir gyvybe pulsuojantys prisiminimai jos visai nejaudintų ir neskaudintų. Vargu ar tie prisiminimai apskritai kelia jai kokius nors jausmus. - O kas nutiko tau? - Dabar jau parodžiusi šiokį tokį susirūpinimą veide pasiteiravo. Kiek galėjo matyti iš merginos, ji sugebėjo išlikti savimi, už ką rudaplaukei norėjosi paplekšnoti per petį, bet Bjanka susilaikė nuspręsdama, kad iš šono tai gali atrodyti mažų mažiausiai keistai. Neatitraukdama žvilgsnio nuo dar labiau išgražėjusios, tačiau tuo pačiu metu išlikusios savimi Demetrijos, vampyrė žengė kelis žingsnius ir atsirėmė į sieną, rankas sunerdama už nugaros. - Kaip Neitas reagavo? - Prisiminus brolį paklausė ir kilstelėjo antakius susidomėjusi. Įsivaizdavo, kad vargšui turėjo būti itin nelengva. Dar nelengviau bus sužinojus, kokia pabaisa virto jo sesuo, kuri veikiausiai jo mintyse vis dar yra gyva ir šilta. Bi veikiausiai kiek įmanydama bandys atitolinti jų susitikimą ir jo skausmą, kadangi nenori prarasti dar vieno žmogaus iš savo gyvenimo.



“I was always hungry for love. Just once, I wanted to know what it was like to
get my fill of it - to be fed so much love I couldn't take any more. Just once.”  

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27578

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Apleistas namas   Sk. 10 19, 2014 1:28 am

Bjankos spinduliuojamas absoliutus abejingumas ne tik susidariusiai situacijai, bet ir apskritai visai ją supančiai aplinkai, dar labiau glumino ir taip jau iš rikiuotės išmuštą Demetriją, kuri vis dar niekaip negalėjo apdoroti ką tik gautos informacijos. Jai į rankas vėl įbruktas kraujo maišelis jau visiškai nebedomino vampyrės, kuri atsainiai numetė kraujo maišelį kažkur ant palangės šalia ten pat gulėjusio kito, vis dar pilno, maišelio. Merginai norėjosi apkabinti Bjanką, it josios kūno šiluma galėtų sugrąžinti ne tik fizinę, bet ir dvasinę šilumą į ką tik paverstos vampyrės kūną, tačiau norą į šalį nustūmė mintis, kad Bi greičiausiai nė nenorėtų būti seseriškai apglėbta, o ir naudos iš to kaži ar būtų buvę. Vis dėl to išklausiusi tragišką istoriją, vampyrė nežinojo kur dėtis, dėl ko ėmė grąžyti rankas, jusdama kaip visą kūną apima silpnumas lyg būtų keletą parų nemiegojusi ir nuovargis imtų viršų. - Tai baisu,- išlemeno, papurtydama galvą,- aišku, gerai, kad tas Volturis buvo šalia.. ko gero,- pridėjo, pati dvejodama savimi. Be jokios abejonės, nė nepamąstė, jog geriau Bjanka būtų mirusi, nei tapusi vampyre, nes, šiaip ar taip, ji bent jau vis dar buvo šioje žemėje, tačiau kažin, ar tapimą vampyre buvo galima pavadinti paguodos prizu.
- Karmen suvarė šukę man į kaklą, o Šarlotė lyg ir išgelbėjo,- sausai leptelėjo, į saviškę mirties priežastį reaguodama ko gero taip pat šaltai, kaip Bjanka reagavo į savąją, ištardama tą trumpą sakinį taip, lyg jis būtų nesvarbus ir Demetrija tiesiog norėtų kuo greičiau peršokti tą dalį, kad galėtų grįžti prie Bjankos problemų, nors vargu, ar naujagimė troško to paties.
Giliai įkvėpusi, kadangi negyviems plaučiams kaip niekad trūko oro, Demi niūri it šešėlis nuslinko prie staliuko, ant kurio prisėdo, šiam gailiai sugirgždant it leistų paskutinį atodūsį, vargiai galėdamas pakelti naštą. Paklausta apie Natanielį, mergina nunarino galvą, įbesdama žvilgsnį į žemę. - Skaudžiai. Jis dingo mėnesiui, mes praktiškai nebendravom, jis tik kartą per savaitę atsiųsdavo žinutę, pranešdamas, kad yra sveikas ir nurodydamas, kur yra,- nenoriai atsakė, galiausiai pakeldama sunkią galvą ir įbesdama ištuštėjusį žvilgsnį į merginą. - Ir nežinau, kokiu būdu jis susidoros su sunkumais šį kartą. Jis ir taip ištvėrė daugiau, nei maniau esant įmanoma žmogui,- liūdnai prisipažino. Žinoma, Bjankos jokiu būdu nekaltino, nes tai nebuvo josios sprendimas ir ji mažiausiai norėjo įskaudinti ir taip sulūžusį brolį, tačiau negalvoti apie mylimojo būklę Demetrija taip pat negalėjo, dėl ko atmosfera ją ėmė slėgti dar labiau.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Jenna Louise Coleman
PRANEŠIMAI : 5162

Bianca Juliett Harlow
And what did you think love would be like? A summer day?


RašytiTemos pavadinimas: Re: Apleistas namas   Sk. 10 19, 2014 9:26 pm

- Argi ne įdomus tas gyvenimas, - ironiškai pasiteiravo lėtai papurtydama galvą į šalis tarsi negalėtų patikėti, kad tai iš tiesų vyksta. Keistas atsitiktinumas buvo tas, kad jos abi itin panašiu metu tapo vampyrėmis. Bjanka manė, kad Demetrijai tai vis tiek turėjo būti sunkiau nei jai. Pati juk buvo išmokyta jų nekęsti ir gyvenimą praleido juos medžiodama, o galiausiai tapo viena iš jų, viena iš savo košmarų veikėja. O dar ir sūnų turėjo, kas tik dar labiau apsunkino virsmą ir susigyvenimą su mintimi, kad tiek jos, tiek jų visų gyvenimas pasikeis. Bjankai dabar, kai nebeturėjo žmogaus, su kuriuo praleistų savo gyvenimą, visa tai neatrodė taip sunku. Iš dalies jai net patiko toks gyvenimas, kadangi savyje rado tokias užslėptas dalis, apie kurių egzistavimą nė nenumanė. Vargu, ar ją pažįstantiems ir mylintiems žmonėms tai patiko, bet ji nieko nebegalėjo pakeisti, nebegalėjo atsukti laiko atgal ir nelįsti po ta mašina. Kad ir kaip to norėtų. Kadangi viskas ėmė byrėti iš rankų iš karto po tos nakties.
- Įsivaizduoju, - suniurnėjo merginai pranešus žinias apie brolio elgesį. Ji, žinoma, nelabai jo pateisino, tačiau mėgino suprasti. Dabar, pereidama per lygiai tą patį, pro ką praėjo Demetrija, puikiai suvokė, kaip reikia palaikymo. Kaip reikia, kad kažkas būtų šalia tavęs ir tyliai šnibždėtų į ausį, kad myli tave ir tokią bei kad niekada nepaliks. O tokių dalykų juk ir tikiesi iš savo vyro ar vaikino. - Bet jis grįžo, taip? Galiausiai susitaikė su ta mintimi? - Kilstelėjo antakius, jos veidui pasidarant gal kiek labiau susidomėjusiam nei derėtų. Dėl tik pačiai Bjankai suprantamų priežasčių. Nors mintyse apie tai su savimi nekalbėjo, apskritai stengėsi negalvoti, ji norėjo žinoti, kad laimingas gyvenimas būnant vampyre su savo mylimu žmogumi yra įmanomas. Net ir po visko, ką tenka patirti.



“I was always hungry for love. Just once, I wanted to know what it was like to
get my fill of it - to be fed so much love I couldn't take any more. Just once.”  

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27578

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Apleistas namas   Sk. 10 19, 2014 9:49 pm

- Sugalvočiau milijoną kitų būdų jam paįvairinti, jeigu tik kas nors galėtų ištaisyti visa tai,- suniurzgėjo, tačiau nedemonstravo pernelyg didelio nepasitenkinimo, galų gale, Demetrija nė neturėjo teisės skųstis, nes nepaisant to, kad dabar jai reikėjo kraujo, jog pilnai funkcionuotų, ji buvo visiškai kitokia nei kiti vampyrai, netgi labiau priminė žmogų, ir niekada nesusidūrė su tokiu siaubingu dalyku kaip, pavyzdžiui, noras ką nors nuskriausti, dėl ko ji turėjo tik sėdėti sučiaupusi lūpas ir džiaugtis, jog viskas jai, dėl kažkokios dievo siųstos malonės, baigėsi geriau nei visiems kitiems vampyrams. Jei tik būtų žinojusi, ką mąsto Bjanka, ko gero būtų karčiai nusijuokusi dėl situacijos ironiškumo, nes jos abi labiau gailėjo ne savęs ir savo sudužusio gyvenimo, o viena kitos,  nors tai iš dalies buvo gerai, nes įrodė, kad nė iš vienos vampyriškumas neatėmė rūpestingumo, kuris buvo viena svarbiausių abiejų merginų sudedamųjų dalių.
- Na, jis dar nebandė manęs sumedžioti ir nevarsto manęs smerkiančiais žvilgsniais, dėl ko leidžiu sau pasvajoti, kad galbūt jis yra pajėgus mane mylėti net ir tada, kai pagal medžiotojišką idėją turėčiau būti didžiausia jo priešė,- ramiai atsakė į merginos klausimą, nujausdama, kad iš tikrųjų labiausiai ją domino ne būtent ši konkreti situacija, o pati meilės tarp vampyro ir mirtingojo idėja. - Nejau pati dar neturėjai galimybės įsitikinti, kad norint sunaikinti meilę vampyro nuodų tam nepakaks? - kiek guviau pasidomėjo, pamėgindama išriesti lūpų kampučius į draugišką šypseną. - Turiu omenyje, Demetris juk neišsižadėjo savo jausmų tau vien dėl to, kad tu šiek tiek pasikeitei.. ar ne? - pasitikslino, nors iš tikrųjų buvo visu šimtu procentų įsitikinusi, kad tas vyriškis mylėtų Bjanką nepaisant to, ar ji vampyrė, vilkolakė, fėja, ragana ar vienaragis.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Jenna Louise Coleman
PRANEŠIMAI : 5162

Bianca Juliett Harlow
And what did you think love would be like? A summer day?


RašytiTemos pavadinimas: Re: Apleistas namas   Sk. 10 19, 2014 10:11 pm

- Esu tikra, kad jis pajėgus, - pagaliau išspaudė šiokį tokį šyptelėjimą prisiminus savo brolį Natanielį, kuris priėmė ją po tų bene dvidešimties nesimatymo metų į šeimą taip, lyg Bjanka viso labo būtų išvažiavus kokioms atostogoms į San Tropezą. Ji manė, kad jo širdis tokia plati, kad yra pajėgi mylėti savo moterį net ir jai tapus vampyre. Suprantama, kad visiems tokiu atveju tenka nelengvi išbandymai ir pokyčiai, kuriuos reikia išgyventi ir kuriems tam išgyvenimui ir suvirškinimui laiko prireikia daugiau nei poros valandų.
- Taip taip, žinau, - linktelėjo sutikdama su jos žodžiais, kad iš tiesų tokie dalykai negali išskirti poros. - Jis išsižadėjo savo jausmų. Bet ne dėl to, kad tapau tokia, kokia tapau, ne, - papurtė galvą, tačiau nebuvo tikra ar nori apie tai kalbėti. Gal dėl to, kad ši tema jai vis dar buvo jautri ir skaudėjo bekalbant, tačiau galiausiai suvokė, jog čia Demetrija. Ji buvo Bjankos šeima. Nebuvo jokios priežasties to nuo jos slėpti ar nutylėti. Tuo labiau, kai kažkas kuždėjo, kad ši moteris tai jau tikrai turi ką pasakyti bei yra mačiusi gyvenimo. Šilto ir šalto. Bei galbūt netgi galėjo kaip nors jai padėti išspręsti šią visą painiavą. - Aras mane pabučiavo, aš, apimta kažkokių keistų jausmų, jo neatstūmiau. Būtent tuo metu pasirodė Demetrijus. Sakė, jog jau pavargo nuo visko ir, kaip suprantu, paliko mane, - šnekėjo žiūrėdama į žemę, nervingai krapštinėdama savo nagus. Nemanė, kad viso to prisiminimas vėl ją taip suniokos, tačiau buvo naivu tikėtis, kad po kelių dienų žaizdos sugis. Prireiks daug daugiau laiko. O ir Bjanka nebuvo įsitikinusi, kad jos apskritai kada nors užgis. Galiausiai sutrikusį ir aiškiai pasimetusį žvilgsnį kilstelėjo į Demetriją, vėl šiek tiek primindama senąją ir žmogiškąją Bjanką, kuri nesugebėdavo ilgą laiką išlikti šalta ir nereikšti savo jausmų.



“I was always hungry for love. Just once, I wanted to know what it was like to
get my fill of it - to be fed so much love I couldn't take any more. Just once.”  

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27578

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Apleistas namas   Pir. 10 20, 2014 7:44 pm

Atrodo, šiek tiek pragiedrėjusiomis akimis pažvelgė merginą, linktelėdama it pritardama kažkokiam jų bendrai priimtam sprendimui ir į rankas paėmė kraujo maišelį, kažkodėl pamaniusi, kad nors blogos emocijos niekur nedingo, vampyrės galės bent trumpai aptarti ką nors linksmesnio. Tačiau, ilgai laukti nereikėjo, kai Demetrijos pietus vėl pertraukė skaudi žinia, jai kelis kartus suklapsint iš nuostabos išsiplėtusiomis akimis, jai negalint patikėti, kad Bjanka tikrai ką tik pasakė tai, ką pasakė. Suintriguota vampyrė žvelgė į dvejojančią dėl to, ar turėtų tęsti pasakojimą, merginą, tačiau neragino jos greičiau kalbėti, puikiai žinodama, kad tokia tema gali būti itin skaudi ir versti žmogaus atsiverti prieš jo valią tiesiog negalima. Bjankai galiausiai nusprendus pasipasakoti, Demetrija įdėmiai klausėsi kiekvieno josios žodžio, skausmingai įkvėpdama pasakojimui pasiekus kulminaciją. Demi negalėjo nei išteisinti, nei smerkti nė vienos pusės. Bjankos poelgis šiek tiek trikdė moterį, kuri buvo šventai įtikėjusi, kad net ir tokia menka neištikimybės forma yra nedovanotinas, bjaurus nusikaltimas prieš meilę, na, bent jau ji niekad negalėtų žengti tokio žingsnio. Tačiau žinojo tą jausmą, kai visos emocijos tapus vampyru paaštrėja ir bet kas gali išmušti iš pusiausvyros, o paveiktas silpnumo akimirkos gali netgi įtikėti, jog trokšti iš anksčiausiai švelnumą parodžiusio žmogaus kokio nors kūniško kontakto, kad ir menkučio kaip šiuo atveju. Kita istorijos pusė - Demetris - ne tokios jau išmintingos, bet visgi šiokią tokią savo nuomonę jau turinčios, moters akyse rodėsi sureagavęs kiek per smarkiai, mat, kiek Demetrija suprato, jiedu su Bjanka nesusėdo išsiaiškinti, kas ir kodėl, bet vėl gi, jį suprasti buvo nesudėtinga, nes kas gi norėtų dar kažką aiškintis ir gilintis, kai prieš akis regi tai, ką teko regėti jam. Situacija rodėsi tokia komplikuota, kad viską apmąstydama ir tylėdama mergina praleido gal net daugiau laiko nei derėjo, galiausiai papurtydama galvą ir pažvelgdama į Bjanką, kuri dabar žvelgė į ją kiek labiau pažįstamu žvilgsniu. - Užjaučiu, mieloji,- apgailestaudama tarė, priartėdama prie jos ir delnu atsargiai paglostydama josios petį. - Nemeluosiu sakydama, kad žinau, kaip jautiesi, nes net neįsivaizduoju, kas vyksta tavo viduje, bet suprantu, kad tau nelengva,- tyliai pratarė, nesugebėdama nė rasti žodžių, kurių reikėtų Bjankai. - Nenoriu teikti tuščių vilčių, bet galbūt viską dar įmanoma sutaisyti. Turiu omenyje, kai atslūgs didžiausia skausmo banga, galbūt Demetris suteiks tau progą pasiaiškinti ir jūs viską išspręsit,- kadangi pati buvo iš tų žmonių, kurie norėjo viską ir visada išnagrinėti iki galo, nuoširdžiai tikėjo, kad galbūt šie du taip pat pasikalbės nepalikdami jokių klaustukų ir sutvarkys savo santykius, kurie jau buvo ištvėrę nemažai išbandymų ir atrodė verti pastangų.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Jenna Louise Coleman
PRANEŠIMAI : 5162

Bianca Juliett Harlow
And what did you think love would be like? A summer day?


RašytiTemos pavadinimas: Re: Apleistas namas   Pir. 10 20, 2014 10:07 pm

Dėkingu žvilgsniu žvilgtelėjo į Demetriją ir taip pat pasekdama jos pavyzdžiu linktelėjo galva. Jei jau ko dabar jai tikrai nereikėjo ir ko nebūtų pakėlusi, tai kieno nors kito smerkimo. O Demetrija suteikė jai užuojautą bei supratimą, dėl ko Bjanka ir negalėjo būti labiau dėkinga, kadangi pati vis dar negalėjo susitaikyti su savo klaidų pasekmėmis. Būtų tik dar blogiau, jei kas nors dabar badytų jai pirštais prieš nosį ir lieptų žiūrėti, kaip viską staigiai sušiko. Netrukus mergina, lyg būtų pavargusi nuo stovėjimo, kas vampyrui yra praktiškai neįmanoma, lėtai nuslydo drėgna ir šalta siena žemyn, sulenkdama kelius, o alkūnes pasidėdama ant jų. Pirštai paniro į rudus plaukus, kruvinoms akims sekundei kitai užsimerkiant ir bandant vėl atitolinti tą užplūdusį skausmą, kuris lyg koks rytinis paukštis čiulbantis prie tavo lango, pasirodydavo kiekvieną dieną. Galiausiai prisijaukini jį, netgi pripranti. Žinoma, galbūt kiti žmonės šitaip jautriai nereaguotų į dar vieną jiems likimo skirtą išmėginimą, tačiau tai buvo pirmas kartas po ilgos pertraukos, kada visą kaltę ant savo pečių galėjo prisiimti būtent Bjanka. Kada galėjo prisiimti šimtą procentinę atsakomybę už savo veiksmus. Ir taip savęs nemylinčiai merginai tai buvo dar didesnė kančia, kurią pakelti kaskart atrodė vis sunkesnė ir sunkesnė užduotis.
Visgi, po gerų kelių minučių sėdėjimo tyloje, kuri, tiesą sakant, nesijautė itin nemaloni ar nejauki, ji vėl pakėlė akis į merginą ir šiek tiek nuoširdžiai šyptelėjo, bene pirmą kartą nuo jų susitikimo pradžios.
- Žinai, aš žaviuosi tavimi, Demetrija. Visada žavėjausi. Tačiau dabar, net kai būdama vampyre tu pajėgi išlikti tokia.. žmogiška ir savimi, tai kažkas nepaprasto. Mano broliui velniškai pasisekė, kad turi tokią stiprią moterį šalia savęs, - pasakė užplūdus kažkokiam meilės Demetrijai jausmo. Iš tiesų pavydėjo jai baltu pavydu tos stiprybės, kurios Bjanka neturėjo ir kurią taip troško turėti. Tačiau dabar sėdėjo štai apgailėtinai atrodydama ir gailėdamasi savęs, nepajėgdama rasti jėgų paimti telefono į rankas ir paprasčiausiai paskambinti Demetrijui, kas būtų veikiausiai protingiausia išeitis iš padėties. Tačiau ji paprasčiausiai negalėjo to padaryti.



“I was always hungry for love. Just once, I wanted to know what it was like to
get my fill of it - to be fed so much love I couldn't take any more. Just once.”  

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Alona Tal
PRANEŠIMAI : 27578

Demetria Nadira Harlow
I wanted to change the world once, but the world ended up changing me instead


RašytiTemos pavadinimas: Re: Apleistas namas   Antr. 10 21, 2014 9:33 pm

Stebėti besikankinančią Bjanką buvo taip skausminga, kad Demetrijos neplakančią širdį vėl ir vėl badė it peiliu kiekvieną kartą vis iš naujo suvokiant, kad ji nėra pajėgi padaryti absoliučiai nieko, kad merginos skausmas praeitų kuo greičiau. Tylutėliai atsidususi, mergina priėjo prie tos vietos, kur susmukusi sėdėjo Bjanka, pirma pritūpdama šalia jos, o galiausiai ir pati atsisėsdama bei pasiremdama nugara į sieną, kurios šaltį jautė geriau, nei būtų jautęs kuris kitas vampyras, dėl savo nepakitusios kūno temperatūros. Viena ranka apsivijusi tamsiaplaukę per pečius, glustelėjo ją arčiau savęs, atremdama savo galvą į josios ir kreivai šyptelėdama po jos žodžių. - Ir tusi esi lygiai tokia pati. Ne ką mažiau žmogiška nei tuomet, kai tavo rasė iš ties buvo žmogiška. Suprantu, kad dabartinė tavo situacija ko gero nėra pats geriausias pavyzdys, bet,- trumpam stabtelėjo, apmąstydama, kaip turėtų geriau išsireikšti. - Skausmas taip pat yra jausmas. Stiprus, galingas, galbūt dažnai net nustelbiantis kitus. Bet vis dėl to, tu jį jauti, kas įrodo, kad netapai robotu ar žudymo mašina be emocijų. Ir aš esu įsitikinusi, kad visa kita taip pat liko,- ištarė visiškai užtikrinta. Jei Bjanka būtų dabar mačiusi save veidrodyje, būtų supratusi, kodėl Demetrija yra tokia užtikrinta. Po tomis kraujo raudonumo akimis vis dar slėpėsi tūkstančiai emocijų ir nepaisant to, kad merginos oda buvo kur kas labiau išblyškusi, vis tiek rodėsi, kad ji skleidžia tą nepaprastą šilumą, kurią Bjanka spinduliuodavo absoliučiai visada.
Valandėlę patylėjusi ir rūpestingai pirštais brūkštelėjusi per suveltus Bjankos plaukus, Demi šiek tiek nuo jos atsitraukė, pasisukdama šonu ir į tą pačią sieną atsiremdama pečiu. - O kaip jautiesi fiziškai? Gal jau spėjai atrasti ir kokių privalumų? - stengėsi pasiteirauti kuo guviau, tikėdamasi, kad temos pakeitimas ir mėginimas įžvelgti galimus privalumus bent šiek tiek prablaškys merginą.


I hated myself for going, why couldn't I be the kind of person who stays?
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Jenna Louise Coleman
PRANEŠIMAI : 5162

Bianca Juliett Harlow
And what did you think love would be like? A summer day?


RašytiTemos pavadinimas: Re: Apleistas namas   Tr. 10 22, 2014 9:01 pm

Netgi, regis, šiltas, nors teoriškai turėtų būti šaltas, malonus Demetrijos prisiglaudimas buvo pirmas švelnumo ir draugiškumo pilnas apkabinimas, kurio ji susilaukė po tapimo vampyre. Ir spėjimas, kad vampyrams galbūt net nereikia tų apsikabinimų ir šiaip tokių jaukių akimirkų, buvo visiškai neteisingas, merginai pajuntant, kaip kažkas viduje maloniai sukrebžda, jai vėl pasijaučiant senąja, meilės išsiilgusia savimi, kurios veide užsidega ryški šypsena kaskart kažkam ją apsikabinus. Galiausiai padėjo galvą merginai ant peties, sunkiai ir garsiai atsidusdama, žvilgsnį nukreipdama pro tamsų langą į dangų bei pamažu ryškėjančias žvaigždes. Niekada nebūtų pagalvojusi, ypač, kai pirmąjį kartą sutiko Demetriją, kad kada nors jos abi, vampyrės, sėdės štai taip ir jausis artimesnės nei bet kada. Bent jau Bjanka taip jautėsi. Bet jau kad gyvenimas įdomus ir nenuspėjamas, tai faktas.
Išklausiusi jos žodžius tik pritardama palinksėjo suvokdama, kad mergina sako tiesą. Tol, kol ji geba jausti skausmą, tol dar yra žmogiška ir pajėgi susigydyti save ir savas žaizdas. Kai krūtinę galutinai užvaldys tuštuma bei nejautra, tada jau galės laikyti save tikrai mirusia. Visgi, daugiau ką pasakyti ta tema neturėjo, tad tiesiog tylėjo, vėl akimirką paskęsdama savo mintyse. Tačiau netrukus užduotas Demetrijos klausimas privertė ją kilstelėti galvą ir susimąstyti.
- Žinau, kad kiti turi galias, aš, deja, manau būsiu ta neapdovanotoji, - pasakė kreivai vyptelėdama, tačiau per daug dėl to nepergyveno. Kažkada buvo šovusi mintis apie tai, tačiau tikrai neužėmė daug laiko ir neprivertė Bjankos kankintis dėl to. Yra - gerai, nėra - irgi nieko. - Bet iš tikrųjų man patinka pagaliau jaustis stipria ir galinga bent jau fiziškai. Eiti ne lėtai, o greitai. Nieko neskauda. Šauni vampyrizmo dalis, - šyptelėjo linktelėdama galva ir pabandydama šiek tiek pralinksmėti, gana jai čia sėdėti ir gailėtis savęs. Tai buvo pats blogiausias dalykas, kurį Bjanka galėjo daryti.



“I was always hungry for love. Just once, I wanted to know what it was like to
get my fill of it - to be fed so much love I couldn't take any more. Just once.”  

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Voltera
PRANEŠIMAI : 3229

Joshua William Lund
“In the wrong light anyone can look like a darkness.”


RašytiTemos pavadinimas: Re: Apleistas namas   Št. 11 08, 2014 2:37 pm

Kartumas burnoje neišnyko visą kelią iki mašinos, kurią Džošas buvo pasistatęs netoli nuo parko. Jam akivaizdžiai šypsojosi laimė, kadangi kelyje sugebėjo išvengti žmonių, kuriems šis jųdviejų keistas pasivaikščiojimas vėlai vakare sukeltų daug nereikalingų klausimų, medžiotojui galiausiai atidarant galines automobilio dureles ir ten atsargiai, tarsi vampyrė būtų porcelianinė, paguldant Lilę. Įsėdus į vairuotojo sėdynę, jam pro akis neprasprūdo, kaip išdavikiškai virpa rankos, krūtinei sunkiai kilnojantis į viršų ir leidžiantis į apačią, į ką porą sekundžių Džošas ir susitelkė, visomis išgalėmis bandydamas neuždusti, kadangi kvėpuoti staiga pasidarė nepaprastai sunku. Nusivylimo, širdgėlos ir tyros išdavystės kupinos panelės akys, paskutines sekundes prieš jai suklumpant nukreiptos į vyrą, akimirksniu išplėšė laukan Džošo širdį, jam puikiai suvokiant, kad nesvarbu kiek laiko nutekėtų ar kur visa tai jį nuvestų, išmesti iš atminties to skausmo perkreipto moters veido jam nieku gyvu nepavyks. Norėjo atsiklaupti ant kelių, rankomis apsivyti panelės liemenį ir be sustojimo kuždėti, kaip gailisi. Norėjo paprašyti kuo įmanoma greičiau nutraukti jam nuo pečių galvą, kadangi po to, ką iškrėtė, nenusipelnė gyventi. Kiekviena jo ląstelė buvo prisisunkusi savineapykantos, kas slėgė vyrą prie žemės labiau nei trauka kada nors galėtų. Riedėdamas keliu tolyn, akivaizdžiai nesugebėjo normaliai funkcionuoti, viso labo spoksodamas priešais save ir nė nemirksėdamas, kol krūtinėje atsivėrusi žaizda plūdo kraujais ir skausmingai pulsavo su kiekviena įveikta mylia. Per porą minučių nukako iki apleisto namo, kuriame Lund šeimos nariai buvo dažni svečiai, užgesindamas variklį, bet neįstengdamas priversti kūno judėti ir išsiropšti iš automobilio. Aplink dar labiau sutemo, dangui apsitraukiant niūriais, storais debesimis, iš kurių netrukus prapliupo stiprus lietus, garsiai besitrankydamas į mašinos stogą. Atleidęs pirštais tvirtai spaudžiamą vairą, nuo ko net krumpliai traškėjo, jis išdrįso pasukti veidą į prietemoje gulinčią ir vis dar nesąmoningą merginą, kas privertė jį trūksmingiau atsikvėpti, seilėms nepaprastai sunkiai nuslenkant gerkle žemyn. Sugriežęs dantimis, jis staiga atvėrė duris, pasiryžęs viską galų gale užbaigti, pakliūdamas į tikrų tikriausią liūtį, kuri kiaurai jį permerkė iki paskutinio siūlo galo, netrukus į glėbį paimdamas merginą, josios ryškiais plaukais padabintai galvai, patogiai nugulant vyrui ant peties, medžiotojui savo kūnu bandant pridengti panelę nuo lietaus. Įėjęs į pastatą, tiesiu taikymu patraukė į rūsį, šaltiems lašams veidu tekant žemyn nuo sušlapusių plaukų. Įveikęs dešimtį laiptų, jis atsirado apytamsėje patalpoje, pasodindamas vampyrę į geležinę kėdę, viduryje rūsio ir tvirtomis grandinėmis surakindamas josios rankas ir kojas. Kai viskas rodėsi buvo baigta, vyras nepasitraukė niekur toli, įsitaisydamas ant grindų visai šalia merginos ir prieš tai jai nuo veido patraukdamas užkritusius plaukus. Panelei vis dar būnant atsijungusiai, jis atsiėmė savo ginklą, neketindamas naudoti jo prieš vampyrę, bet bijodamas, kad to nepadarytų ji pati. Atsigabenęs merginą čia, jis neketino jos kankinti ar bandyti paversti tuo, kuo nėra. Jis tiesiog nesėkmingai bandė ją apsaugoti, galbūt pasirinkdamas ne patį radikaliausią būdą tai padaryti, bet nuoširdžiai stengdamasis. Tiesiog žinojo, kad Lilė jau buvo suskaičiavusi savo dienas. Ir kad greičiausiai į Volterą atsibeldė tik ketindama susitikti su vampyrų vadais, kurie garsėjo savo dorovingumu, galėdami be jokios sąžinės graužaties nutraukti savo rasės atstovų egzistenciją. Sunkiai įsivaizdavo panelę, kurią pažinojo ir mylėjo, įsisiurbusią į kokio nelaimėlio kaklą, kadangi Lilė visada buvo per ne lyg didelė geraširdė, kad galėtų užmušti musę, taigi mintis, jog jo moteris žudė nekaltus žmones buvo lygiai tokia pati kokti, kaip ir ta, jog Volturiai galėjo nužudyti ją. Situacija buvo nepaprastai komplikuota, bet nepaisant to, jog vyro krūtinę spaudė skausmas, jis nesigailėjo čia atgabenęs vampyrę, kadangi taip būtų pasielgęs bet koks, savo užduočiai atsidavęs medžiotojas, vertinantis ir saugantis paprastų žmonių gyvybes bei žinantis, jog absoliučiai niekas apart jo, su vampyrais daugiau susitvarkyti negali. Ir nors vaikiną akivaizdžiai per pusę plėšė abejones, jis žinojo, kad tai ką daro yra teisinga, nes taip buvo mokytas nuo pat vaikystės. Tą žinojo ir Lilė, kadangi panelei apie savo prigimtį jis papasakojo viską, bet vyras nemanė, kad šito užteks pateisinti tai, ką padarė, kadangi panelė tai akivaizdžiai laikys dar viena vyro išdavyste.


And oh God, I wanted to be your high but everything I said, it went unheard.
And everything you saw with eyes straight blurred became our downfall.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 2737

Gretos nuosavybė


RašytiTemos pavadinimas: Re: Apleistas namas   Št. 11 08, 2014 7:59 pm

Kelionė merginai atrodė tokia ilga ir kankinanti. Ji negalėjo pajudėti, pramerkti akių ar kažko pasakyti, dėl ko atrodė tarsi visiškai miręs žmogus. Balta oda, pabalusios lūpos, užmerktos akys tik paaštrino mirusios merginos vaizdą. Aštrią klausą turinti mergina sugebėjo suvokti kad važiuoja mašina, gilyn į mišką, tolyn nuo miesto, bet kur tiksliai buvo negalėjo pasakyti, mat nepažinojo Volteros. Girdėjo kaip plaka Džošo širdis ir kaip jis kvėpuoja, vairuodamas mašiną. Troško kuo greičiau pajusti kaip galva rieda nuo pečių, kaip kūną visiškai palieka gyvybės likučiai... Troško kuo greičiau mirti, palikti šį pasaulį, tokį šleikštų, pilną juodumos ir neigiamų emocijų. Nenorėjo būti jo kankinama, negalėtų žiūrėti jam į akis... Iš ties ši visą laiką troško greitos, neskausmingos mirties, tačiau jei reikės iškęs ir kankinimus jei tik tai nuves ją iki mirties. Mašinai sustojus, mergina troško pajudėti, bent pasipriešinti, tačiau viskas kas veikė tai tik jos jutimai, daugiau nieko. Juto kaip lietus pliekia ledinį jos kūną, net jei ir Džošas stengėsi ją užstoti nuo tos liūties. Staiga lietaus garsams ėmus silpti ši suvokė nešama kažkur viduje, žemyn į .. .rūsį. Tarsi per miglą juto kaip yra pasodinama ir apraizgoma grandinėmis, iškart priguldančioms jai prie odos. Galva nusviro ant atlošo, bei kiek rėmėsi į petį. Taip sėdėjo geras 10 minučių, kol nuodai ėmė palengva šalintis iš liauno vampyrės kūno. Kas kelias akimirkas ši pajudindavo vis daugiau kūno... Štai galėjo pajudinti pirštą, jau kelis, ir jau visus. Po minutės su trupučiu ši prasimerkė, tankiai sumirksėdama. Palanksčiusi kaklą vampyrė vis dar bandė išsivaduoti iš sąstingio, kuris jai taip baisiai nepatiko. Pabandžiusi pajudėti tik dabar suvokė kokios tvirtos tos grandinės, kuriomis buvo supančiota. Pakreipusi veidą pamatė Džosą, sėdintį ant žemės jai pelei kojas, kurios taip pat buvo suvaržytos. Atsidususi nusuko veidą, stipriai užmerkdama akis, jusdama kaip alkis ima ėsti jos gerkles. Para be kraujo buvo sunkiai pakenčiamas dalykas, tačiau to parodyti vyrui tikrai nežadėjo.
-reikėjo iškart nužudyti,- pasigirdo trūkčiojantis, prikimęs ir tylus merginos balsas, išduodantis kaip ji jaučiasi. - kam šitie žaidimai..- sumurmėjo papurtydama galvą, negalėdama suvokti kam jis varginosi žaisdamas su jos jausmais ir tempdamas ją iki čia. Norėjosi verkti, kūkčioti, tačiau būnant vampyre tai paprasčiausia buvo neįmanoma. Vanesos kūną kelis syk trūktelėjo nuo suvaldyti bandomos raudos, kuris kaip didžiulis gumulas užspaudė jos balso stygas. Nežinojo kodėl taip jautriai reaguoja į tai, tačiau negalėjo susivaldyti, mat paskutinius jausmų likučius bandė suryti viską apimanti tuštuma ir skausmas, kuriuos ši ir taip kentė kelis pastaruosius metus. Gal viduje ir dramatizavo visą šį reikalą, bet visgi buvo begalo negera žinoti kad žmogus prie kurio tu neseniai glaudeisi, jautei kažką gero, staiga ima ir suvaro paralyžuojančius nuodus tiesiai tau į nugarą. Atsidususi ši visgi sugebėjo prasimerkti ir nukreipti žvilgsnį į jį. Jei jau kankinasi, tai nusikankins iki galo. Sukandusi dantis, o lūpas tvirtai sučiaupusi į vieną liniją, ši stebėjo jį, laukdama jo paaiškinimo kodėl jis taip elgiasi.. Kodėl nenužudė jos iškart... Kodėl.. kodėl.. kodėl.. Tiek daug klausimų ėmė suktis jos galvoje, dėl ko ji ėmė kandžioti apatinę savo lūpą, kurią kramtydavo visada vos susierzindavo, arba kažkas vykdavo jos viduje. Lilė jau buvo pasidavusi, dėl ko nė nebandė priešinti ir net negalvojo bandyti iš čia pasprukti.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Voltera
PRANEŠIMAI : 3229

Joshua William Lund
“In the wrong light anyone can look like a darkness.”


RašytiTemos pavadinimas: Re: Apleistas namas   Št. 11 08, 2014 8:40 pm

Su nerimu laukė akimirkos, kai panelė praplėš dirvos juodumo savo akis, kuriomis akimirksniu susiras šalimais įsitaisiusį Džošą, kadangi vyras nuoširdžiai bijojo pamatyti ten neapykantą. Visa širdimi nekęsti savęs - viena. Bet, kai tavęs nekenčia bene artimiausias tau žmogus, atstojantis saulę ir mėnulį, tai visai kas kita. Panelei krustelėjus, Džošas labiau išsitiesė, nedrąsiai nukreipdamas į ją akis ir visgi surasdamas savyje jėgų susidurti su prabudusia panele žvilgsniu, vietoj to, kad suktų veidą į šoną ir verčiau spoksotų į sieną, kadangi puikiai žinojo, kad vampyrė jau ir taip menkina jį savo akyse ir pasirodyti didžiausiu bailiu, kuris negali nė už save pastovėti, Džošas neketino. Širdis skausmingai praleido vieną dūžį tą pačią akimirką, kai negalėdama ilgiau žiūrėti į vyrą ir per daug juo šlykštėdamasi, raudonplaukė nusigręžė į šalį, priversdama medžiotoją sunkiau nuryti seiles, staiga perdžiūvusioje burnoje.
-Aš neketinu tavęs žudyti, - Tyliai pratarė prikimusiu balsu, nebandydamas slėptis po kauke ar rodyti savo perdėto vyriškumo, o tiesiog leisdamas panelei pamatyti, kad tai ką daro jai, jokio malonumo jam neteikia. Atvirkščiai, tai buvo sunkiausias dalykas, kurį jam teko padaryti po tos dienos, kai nutaikė į panelę ginklą. Ir nors neplanavo skriausti vampyrės, matyti ją prirakintą prie kėdės, tokią palaužtą ir bejėgę, buvo kelis kartus sunkiau nei nugalabyti bet kokį kelyje pasitaikiusį vampyrą, kurie po Džošo rankomis krito lyg musės, jam nejaučiant jokio kaltės jausmo ar savigraužos, puikiai žinant, kad kraujasiurbiai žudytų žmogų po žmogaus, jei niekas nestotų jiems skersai kelio. Bet su raudonplauke viskas buvo kitaip. Ir blaiviai mąstyti ar nešališkai žiūrėti į šią situaciją jis negalėjo, dėl pačios paprasčiausios žmogiškos priežasties. Nes mylėjo ją. Visa sumauta savo širdimi. Su kitais vampyrais jis šitaip nesiterliotų, tiesiog prasukdamas reikalą, kaip įmanoma greičiau, bet Lilė nebuvo kažkokia, kelyje pasipainiojusi mergina, minčiai tiesiog pribaigti panelę, kaip ji ir prašė, nė neaplankant Džošo smegeninės.
-Po to ką padariau.. Aš pasikeičiau, Vanesa. Kaip ir mano požiūris į pasaulį. Su laiku suvokiau, kad paskubėjau vykdyti tavo prašymą. Kad yra kitų būdų susitvardyti ir susitaikyti su buvimu vampyru. Kad mirtis nėra išeitis. Kad naujagimiai vampyrai dar turi galimybę rinktis. Tiesą sakant, neseniai sutikau dvi naujagimes vampyras. Itin panašias į tave. Turėjau jas nužudyti, kadangi jos abi kėlė grėsmę, bet to nepadariau, tiesiog jas uždarydamas, o po to ir paleisdamas. Žinojau, kad negalima apie jas spręsti vien iš viršelio. Kad merginos pajėgios kovoti su troškuliu ir instinktais. Kad jos gali užsitarnauti žmogaus vardą net tokiomis nebūdamos.  - Papasakojęs apie Kristę su Angelą ir kaip būtent Vanesa privertė jį pasikeisti į geresniąją pusę bei atidžiau rinktis į kurį asmenį nukreipti ginklą, o kuris vertas antro šanso, jis tik sunkiai atsiduso, trumpai susimąstydamas, kaip dabar sekasi dviems Forkse sutiktoms merginoms. Nors gerai jų nepažinojo, bet panelėmis pasitikėjo beatodairiškai, žinodamas, kad nė viena jų nenuskriaustų jokio nekalto žmogaus. Būtent į tą dorovės kelią norėjo atvesti ir raudonplaukę.
-Esi čia todėl, kad noriu, jog išmoktum vieną ir pagrindinę buvimo vampyre pamoką - žmonių gerklių plėšimas nėra išeitis. Ir aš verčiau mirsiu, nei leisiu tau sykį prisiliesti prie kokio nelaimėlio, kadangi geriau už visus kitus žinau, kad tu ne tokia, Vanesa. Tu kur kas geresnė nei šitai. Tapimas vampyru nereiškia, jog iš karto virsti besieliu monstru. Gali gerti gyvūnų kraują. Arba maitintis ligoninės maišeliais. Arba manimi. Kiekvieną dieną galiu duoti tau savo kraujo numalšinti troškuliui, jei prisieksi man daugiau nepainioti į šį reikalą paprastų žmonių, - Sunkiai atsikvėpęs, jis kilstelėjo viltingas akis į panelę, žinodamas, kad iš jos prašo labai daug, kadangi žmonių kraujas tiesiai iš venos vampyrui it kokia priklausomybė, kurią jie abu turės nugalėti šiame tamsiame, apleistame rūsyje, kadangi vyras neketino pasitraukti ar paleisti merginos, kol jie nepasieks kompromiso ar menko progreso. Per tuos metus, kol Vanesos nebuvo jo gyvenime, Džošas iš tiesų matė daug. Ir gyvenimas jam parodė, kad pasaulis nesibaigia žmogui tapus vampyru. Atvirkščiai, išsitęsia iki amžinybės. Ir kad žmogiškumą puoselėjantys vampyrai nebūtinai turi būti tavo priešais, vyrui nebejaučiant jokio pasišlykštėjimo ar nepatogumo jausmo, sesei apsivejant jį rankomis. Dievaži, vienai naujagimių jis net sugebėjo jausti simpatiją, dėl ko užsitarnavo tolerantiškiausio medžiotojo vardą. Ir visgi, į Vanesą, kaip į sau lygią negalėjo žiūrėti tol, kol jos lūpos buvo suteptos mirusiųjų krauju.


And oh God, I wanted to be your high but everything I said, it went unheard.
And everything you saw with eyes straight blurred became our downfall.
Atgal į viršų Go down


Sponsored content


RašytiTemos pavadinimas: Re: Apleistas namas   

Atgal į viršų Go down
 
Apleistas namas
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 13Pereiti prie : 1, 2, 3  Next
 Similar topics
-
» GYVENAMASIS NAMAS

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
sveiki atvykę į Forks miestelį! :: Miškai-
Pereiti į: