sveiki atvykę į Forks miestelį!


 
FORKS
MIESTELIS

Share | 
 

 Kavinė lauke

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
avatar

PRANEŠIMAI : 18768

Veronique Helena Boucher
You were writing our epitaph,
and I thought we were still alive.


RašytiTemos pavadinimas: Kavinė lauke   Št. 05 17, 2014 3:51 pm

Kava 



And I'd choose you; in a hundred lifetimes, in a hundred worlds,
in any version of reality I'd find you and I'd choose you.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 18768

Veronique Helena Boucher
You were writing our epitaph,
and I thought we were still alive.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kavinė lauke   Št. 05 17, 2014 4:06 pm

-Na, neverta prarasti vilties. Svarbiausia tikėti ir galbūt, galėsi įgyvendinti dar ne vieną savo svajonę, - Palaimingai atsidususi, kadangi matyt buvo pats optimistiškiausias asmuo žemėje, ji tikrai įtikėjo, kad Dievas, ar kas po velniais ten karaliauja viršuje, suteiks vaikinui antrą šansą, grąžindamas jam regą, visai kaip suteikė Šarlotei, nors ji to nė nenusipelnė.
-Studijavai? Ką? - Pasmalsavo, kažin kodėl plačiai nusišypsodama, lyg toks paprastas dalykas, kaip mokslas, teiktų jai daugybę džiaugsmo. Galbūt todėl, kad pati Šarlotė niekada neturėjo galimybės lankyti koledžo. O jei kažkada seniai ir lankė, tai tiesiog neatsimena. Apie studijas dabar mergina galėjo tik pasvajoti, kadangi dvidešimt keturias valandas per parą būti šalia kvėpuojančių žmonių ir žinoti, kad negali nė pusės, ką gali jie, nuvarytų Šarlotę į didžiausią depresiją. O ir nuolatinis alkis situacijos negerintų. Čarlė buvo tarsi kokia niekur nederanti detalė, kurią geriausia būtų tiesiog pašalinti nuo žemės paviršiaus. Ne užtektinai žmogiška pritapti prie tos rasės, bet ir ne vampyriška, jog galėtų pasiduoti savo instinktams. Vaikinas buvo teisus, jiedu iš tiesų pasiekė kavinę, kurioje sėdėjo vos keli žmonės. Suėmusi vyruką už parankės, ji padėjo jam įveikti kelias medinių laiptų pakopas, o tuomet kartu nukeliavo prie tolimiausio staliuko. Nenorėdama nužeminti vyruko savivertės, tamsiaplaukė nepuolė į pagalbą su kėde, tik nepastebimai stumtelėjo pastarąją labiau Emanuelio link, kad rankomis jis galėtų lengviau užčiupti kėdės atbrailą. Pati atsisėdo ant kėdės priešais, įnikdama į meniu turinį.
-Gal bent numanai, ko norėtum? Jei ne, galiu perskaityti visą valgiaraštį, - Kreipėsi į vaikiną vėlgi itin draugišku ir švelniu balso tonu, regis kitaip nė nemokėdama.



And I'd choose you; in a hundred lifetimes, in a hundred worlds,
in any version of reality I'd find you and I'd choose you.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 7020

Selina Claude Blanchard
La plus belle des ruses du diable est de vous persuader qu'il n'existe pas


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kavinė lauke   Št. 05 17, 2014 4:24 pm

-Žinoma, čia ne problema, kaip jau sakiau aš nesitaikysiu su tokiais dalykais, kad ir kas man lieptų taip daryti. Per daug užsispyręs esu. - Nusijuokė eidamas su ja ir užlipdamas laipteliais aukštyn ir eidamas kartu su ja. Galbūt jiedu iš pažiūros galėjo atrodyti gan keisti kaip du žmonės. 
Jis vedamas nesipriešino, nes mergina buvo maloni ir jam tai iš dalies patiko. Paklaustas ką studijavo nusijuokė.
-Veterinariją. Bet dabar nelabai ką galėčiau padaryti šioje srityje. - Pasakė, bet per daug nesijaudindamas, kad negali kažko daryti. Jam per daug nuo to neskaudėjo. Tiesiog gaila buvo praleisto laiko, nors gal kada nors. 
Paėjo pasiekdamas ranka kėdę ir atsisėsdamas prisitraukė. Jis nebandė atrodyti normalus, lyg matantis žmogus, nereikėjo. Niekada neprašys būtent tokios pagalbos. Nors paskutinis valgymas baigėsi aprišta ranka, kuri vis dar tokia buvo.
-Šiaip nereikia skaityti, jeigu mes toje vietoje, kur manau aš meniu mintinai žinau, bet noriu kavos, maistas netraukia. - Šyptelėjo ir nuleido akis žemyn.


There are times when the actual experience of leaving something makes you wish desperately that you could stay, and then there are times when the leaving reminds you a hundred times over why exactly you had to leave in the first place.


Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 18768

Veronique Helena Boucher
You were writing our epitaph,
and I thought we were still alive.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kavinė lauke   Sk. 05 18, 2014 2:26 am

-Žinai, tu man patinki. Kaip ir tavo požiūris į gyvenimą, - Netrukus prisipažino akimis sekdama veik kiekvieną vyruko judesį. Jis jos netraukė kaip vyras, na, ne visai, vien dėl to, jog merginos širdyje vis dar įkyriai tūnojo kitas, bet Emanuelio mąstymas ir jo mėlynos akys vampyrę labai žavėjo.
-Nuoširdus, draugiškas, užsispyręs ir geros širdies. Derinys vertas milijono, - Meiliai sučiauškėjo, visai ne mėgindama jam prisigerinti, o tiesiog sakydama visišką, nenuginčijamą tiesą, kadangi būtent toks Šarlotės akyse vaikinas buvo. Ir ji žinojo, kad neklysta.
-Puiku. - Trumpai tarstelėjo priėjusiai padavėjai pasakydama, kad atneštų du puodelius kavos ir vieną gabalėlį sūrio pyrago, kurį Šarlotė ketino draugiškai pasidalinti su vaikinu, kuris be kąsnio burnoje vaikščiojo po miestą ištisas kelias valandas, nors iš esmės, tiesiog apsimes, kad valgo savo porciją.
-Taigi, tavo sesuo. Ne jau susipykot? - Pasiteiravo vyruko, leisdama sau pasmalsauti, kadangi būdama jo sesers vietoje niekada neišleistų vaikino vieno tokiame dideliame mieste.



And I'd choose you; in a hundred lifetimes, in a hundred worlds,
in any version of reality I'd find you and I'd choose you.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 7020

Selina Claude Blanchard
La plus belle des ruses du diable est de vous persuader qu'il n'existe pas


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kavinė lauke   Sk. 05 18, 2014 11:02 am

-Neblogai sakyčiau, nieko čia keisto, gyvenimas nesibaigia tuo, kad nematau, tai tiesiog kaip vaikštinėjimas naktį. Iš dalies baugoka, tačiau įdomu. - Nusijuokė linkteldamas ir išties jam patiko klausytis jos balso. Ji nebandė jam sakyti, kad jis keistas ir gaila. Šitaip daug smagiau kalbėtis.
Prabilus apie jo seserį vaikinas atsiduso linkteldamas. Nereikėjo jam išeiti ir išvis kartais jis būdavo per daug greitai supykstantis. Tiesiog jai nenorėjo būti našta, jis ir pats gali pasirūpinti savimi.
-Taip truputuką, o tada aš išėjau palikdamas ją namuose vieną. Būtų daug geriau jei tas namas priklausytų ne man, o jai, tada ji galėtų gyventi jame ir netgi negalvoti apie mane, tačiau dabar viskas kitaip. Ach... - Atsiduso patraukdamas rankas nuo stalo ir lyg nuleisdamas galvą jas stebėjo. Taip rankose slypėjo daug atsakymų. Girdėdamas merginos užsakymą šyptelėjo. Ji užsisakė kažką valgomo, visai neblogai. 


There are times when the actual experience of leaving something makes you wish desperately that you could stay, and then there are times when the leaving reminds you a hundred times over why exactly you had to leave in the first place.


Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 18768

Veronique Helena Boucher
You were writing our epitaph,
and I thought we were still alive.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kavinė lauke   Sk. 05 18, 2014 3:47 pm

-Na, aš irgi nesu visiškai sveika. Neprisimenu beveik nieko iš savo praeities. Drįsčiau teigti, kad būti visiškai vienam visame pasaulyje be jokios nuovokos kas esi ir kas turėtum būti irgi baugu. Bet taipogi manau, kad tai antras man likimo suteiktas šansas ištaisyti praeities klaidas, - Kiek liūdnai šyptelėjo, trumpam nudelbdama akis žemyn, mat po šių žodžių skausmas krūtinėje suintensyvėjo. Nejučia vėl suėmė į ranką kryželį ant kaklo, tarsi jis vienintelis, kuris laikytų Šarlotę ant kojų ir neleistų subyrėti sunkiu metu.
-Žinau, kad tavęs beveik nepažįstu ir negaliu patarinėti, bet nesistenk nuo savęs nustumti sesers. Ypač jeigu be jos nieko nebeturi. Gyvenimas vienam tikrai nėra rožėmis klotas, - Išklausiusi vaikiną galiausiai prabilo, netrukus sučiaupdama lūpas į ploną liniją. Žinojo, kad josios gyvenimas nesustojo ir iš esmės tik prasideda, dėl ko nederėtų nukabinti nosies, bet tik ką praradusi artimiausią sau asmenį, Šarlotė sunkiai apskritai įsivaizdavo savo ateitį. Juo labiau save laimingą. Padavėjai grįžus su užsakymu, Čarlė be jokių ceremonijų įbėrė Manueliui į kavą cukraus, tą patį padarydama su savąja ir netrukus įbedusi šakutę į pyragą stumtelėjo vyruko link.
-Leidžiu paragauti pirmam, - Tarė įtaigiu balsu, lyg ir leisdama suprasti, kad atsisakymo nepriima.



And I'd choose you; in a hundred lifetimes, in a hundred worlds,
in any version of reality I'd find you and I'd choose you.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 7020

Selina Claude Blanchard
La plus belle des ruses du diable est de vous persuader qu'il n'existe pas


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kavinė lauke   Sk. 05 18, 2014 7:36 pm

-Na gerai, kad aš pamenu, taip būtų buvę kraupoka, neatsimint žmonių, kurie mylėjo, kuriuos tu mylėjai ir būti pasimetusiu, lyg galėdamas matyti nematai visiškai nieko. Bet tai lyg kažkokia amnezijos forma ar ne? – Emanuelis pasakė kas sukosi jo galvoje ir šyptelėjo kartu paklausdamas. Jis pilnai buvo teisus. Nors dar jaunas ir žmogus, bet tas optimizmas tiesiog tryško jam patiko būti tokiam kai galėjo padaryti viską kas jam patiko nors ir nematydamas, bet tai nereiškė, kad negali. – Manau, kad tu teisi, tau leido pasitaisyti, todėl, Šarlote, neturėtum švaistyti gyvenimo, juk gyvenam tik vieną kartą ir daugiau ne. – Pasakė jai linkteldamas ir patvirtindamas savo mintis.
Jai pasakius apie seserį atsiduso, ji buvo viena jo giminaitė, be jos daugiau nieko nebelikę, o čia jis išsidirbinėja kaip mažas vaikas ir rodo savo principus. Bet ji norėjo jam padėti ir pasakydama apie šunį tiesiog jį pykdė, lyg vaikinas pats negalėtų susitvarkyti. Nenorėjo būti tokiu beviltišku kaip atrodė iš šono. Juk tai tik nematymas, taip pat kaip trumpai nusikirptum turėtus ilgus plaukus, kiti palaikytų bepročiu, sakydami visai ne tą ką reikia, kad buvai kvaila, kad taip padarei, bet paskuis susigyventų. Juk kiekvieno gyvenimas yra toks kokį jie susikuria ir ne kitaip, kiti negali pakeisti to ką pats darai. Gavęs kavą padėkojo atrasdamas puodelį ir nusijuokdamas kai gavo leidimą paimti pirmas.
-Atleisk aš nerasiu kur. O visko vartyti aplink visai nenoriu. – Nusijuokė laikydamas ranką ant puodelio, kad jo nepamestų, paskui dar apsilies karšta kava ir visas rimtumas baigsis tai, kad jis susijuoks ir išėjęs laukan šals kojas, kurios pagal viską bus apdegintos. Jį suėmė juokas, kažkokios keistos situacijos. – Manau, kad nereikia man, tu valgyk, nebent nori atsisėsti pas mane arčiau. – Nusijuokė aišku kažkiek ją erzindamas, galų gale bet kada pasiūlys jai atsisėsti jam ant kelių, galbūt išlaikys, ne tokia stora, nors jis ir nematė kaip atrodo mergina, bet dabar faktas tas, kad jis turėjo išmokti klausytis, o išvaizda jam visai nieko nesudarė.


There are times when the actual experience of leaving something makes you wish desperately that you could stay, and then there are times when the leaving reminds you a hundred times over why exactly you had to leave in the first place.


Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 18768

Veronique Helena Boucher
You were writing our epitaph,
and I thought we were still alive.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kavinė lauke   Sk. 05 18, 2014 11:04 pm

-Taip. Turėjau sunkią viso kūno traumą. Labiausiai nukentėjo galva, - Trumpai paaiškinusi, ji žinoma praleido tą dalį apie milžinišką uolą, nuo kurios ir nugarmėjo žemyn, ko paprastas žmogus jokiais būdais nebūtų galėjęs išgyventi, kai pačiai vampyrei vos pavyko. Šarlotė dažnai grįždavo mintimis būtent į tą akimirką, kai visu kūnu pasviro į priekį, jausdama, kaip šaltas vėjas plaka į veidą, veik raudamas nuo galvos plaukus. Regis merginai buvo lemta atsiminti viską, kas gyvenime nutiko blogiausia ir manydama, kad prasčiau už pabudimą karste, nekaltų žmonių bedvasius kūnus jai po kojomis ir tikrų tikriausią savižudybę nieko būti nebegali, ji liks šokiruota galiausiai atsiminusi, kad likimas iš jos taipogi atėmė ir jos gyvenimo meilę bei sūnų.
-Visgi, kur kas prasčiau yra vis dėlto surasti savo vienintelį brolį vien tam, jog šis tave paliktų. - Šarlotė visai nenorėjo skųstis, bet žodžiai patys paliko josios lūpas, jai sunkiai atsikvėpiant, balsui virptelėjus. Liūdesį veide ji nuo aplinkinių dar bandė paslėpti netikusiomis ir dirbtinomis šypsenomis, galiausiai pasiduodama ir leisdama save pasiglemžti melancholijai. Į kitus vyruko žodžius nieko nebeatsakė, žinodama, kad niekaip nesugebės jam paaiškinti, jog vis dar vaikščios šios žemės paviršiumi net ir Emanuelio proanūkiams mirus lygiai tokia pati. Tik galbūt dar labiau sužalota.
-Ne problema, aš rasiu, - Patikino vaikiną dar prieš jam pasiūlant prisėsti arčiau, ką būtent ir ketino padaryti Šarlotė. Sulaukusi jo pritarimo, ar kaip tuos žodžius derėtų interpretuoti, mergina persikėlė viena kėde arčiau vyruko, su savimi atsitempdama ir puodelį kavos bei lėkštę su pyragu.
-Na, žiokis, - Netrukus paliepė švelniu balsu, regis iš tikrųjų mėgaudamasi faktu, kad gavo progą pasirūpinti vaikinu, tarsi šitai teiktų jai džiaugsmo. Atgnybusi šakute gabalą pyrago, labiau palinko į priekį priglausdama jį prie vaikinuko lūpų. Nors pastarasis kvepėjo gardžiai, Čarlė buvo įsitikinusi, kad jo skonis būtų kaip žemių ir visgi, greičiausiai nesusilaikys po to pati neparagavus.



And I'd choose you; in a hundred lifetimes, in a hundred worlds,
in any version of reality I'd find you and I'd choose you.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 7020

Selina Claude Blanchard
La plus belle des ruses du diable est de vous persuader qu'il n'existe pas


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kavinė lauke   Sk. 05 18, 2014 11:33 pm

-Pas mane buvo panašiai, nuo tada pradėjau nematyti, visiškai. Tačiau nekaltinsiu nieko, nėra ko - Pasakė klausydamasis merginos žodžių. Keista, kad niekada niekam nepasakojo kas nutiko tą kartą kai jam taip nutiko ir turėjo pasiekti ligoninę pats vienas, nors paeiti galima sakyti nebuvo įmanoma, bet jis vistiek nemirė. - Nors viską pamenu, gal net per gerai. Išties Šarlote, tu juk turi dėl ko gyventi, galbūt vaikas, galbūt atsiras žmogus su kuriuo tu praleisi savo gyvenimą, aš manau... Ne, aš žinau, kad esi žavi mergina ir daug kas norėtų tai padaryti su tavimi. Tereikia laiko, kad viskas ateitų. - Išreiškė savo nuomonę. Jis aišku net nenumanė apie ką galvoja mergina. Tačiau pats nenorėjo grįžti į tą laiką kai neteko savo matymo. Buvo šalta, netgi dabar geltų viską jei jis imtų galvoti kas buvo tada kai buvo, kraupus vaizdas atmintyje ir ten pagal viską turėjo būti tokia gili skylė, daktarai netgi keistai žiūrėjo, kad vaikinas tiktai nemato kai galėjo būti daug blogiau.
Prakalbus merginai apie brolį liūdnai šyptelėjo nuleisdamas akis žemyn ir suprasdamas, kad tai tikrai gan kraupu. Žmogus, kurį myli, ateina ir išeina vien tam, kad paliktų tave vieną kentėti viso pasaulio blogį. Suprato, kad be jo Natasha nieko neturi šiame pasaulyje, todėl atsiduso.
-Šarlote, aš tave labai išnaudočiau jei paprašyčiau parašyti žinutę iš mano telefono? - Paklausė suprasdamas, kad tikriausiai ji jaudinasi, o šitas kvailys visai nekreipia dėmesio į tai, kad ji nori padėti. - Be to suprantu tave, išties kraupu kai žmonės taip elgiasi. - Gūžtelėjo petukais prikąsdamas lūpą.
Jis kažkaip ir to tikėjosi, merginai atsiradus šalia pasuko galvą į ją, atrodo žiūrėdamas tiesiai tiesiai į Šarlotės akis ir jose kažką matydamas, bet jis aišku grynai nieko nematė. 
-Tu sėdi arti, tai keista. - Nusijuokė pasitraukdamas kiek tolėliau puodelį, kad viskas tilptų pasidėti šalia jo. 
Gavęs paliepimą žiotis taip ir padarė gaudamas gabalėlį pyrago. Skonis buvo keistas, tačiau jam patiko, galbūt kada nors taip užeis čia nusipirkti pyrago. Atsimindamas gerus laikus kai šitaip sėdėdamas negalėjo nusilaikyti nesijuokdamas, nes jautėsi kaip mažas virš dvidešimties metų vaikas, tačiau lyg jam rūpėjo ką pagalvos kiti.


There are times when the actual experience of leaving something makes you wish desperately that you could stay, and then there are times when the leaving reminds you a hundred times over why exactly you had to leave in the first place.


Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 18768

Veronique Helena Boucher
You were writing our epitaph,
and I thought we were still alive.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kavinė lauke   Pir. 05 19, 2014 12:11 am

Žadėjo klausti, kaip vyrukas neteko regėjimo, bet laiku prikando lūpą suvokusi, kad ši tema vis dar gali būti skaudi vaikinui. Pati smulkiai niekaip negalėtų nupasakoti savo kritimo bei fakto, kaip po to keletą dienų buvo lipte prilipusi prie uolos, be didelės dalies savo organų, regis merdėdama ir niekaip negalėdama numirti.
-Žinau, ir neketinu pasiduoti tol, kol horizonte vis dar kils bei leisis saulė, nepaisant to, kiek tokio tipo nemalonių pokštų likimas man dar iškrėstų, - Regis užsikrėtusi vaikino optimizmu, nuo kurio net kavinė atrodė kur kas šviesesnė, ji vėl nusišypsojo, trumpam nukreipdama žvilgsnį į saulę, lyg tyčia jau beveik pasislėpusią jūroje, kuri vakarui atėjus ir vėjui nurimus, dabar raminamai lingavo.
-Aišku, kad ne. Tik pasakyk, ką rašyti, - Nutuokdama ką ir kam Emanuelis ketina parašyti, ji suspaudė lūpytes į ploną liniją, regis patenkinta, jog pasakojimas apie Rendalą privertė vyruką susimąstyti, šiam atliekant teisingą sprendimą bei nutariant parašyti seseriai. Buvo keista šitaip džiūgauti dėl kitų žmonių gyvenimo, pačios sparčiai griūnant į šipulius, bet galbūt tame ir buvo visa esmė, Šarlotei norint, jog Emanuelis nugyventų kuo geresnį ir turiningesnį gyvenimą už juos abu, mat vampyrė niekada neturės galimybės padaryti to pati.
-Keista? Nepratęs, jog kažkas šalia tavęs sėdėtų? - Pasiteiravo akylai stebėdama, kaip vaikinas praryja pyragą ir ar kartais nesirauko. Visgi, vengė prisiliesti prie jo savo ledinėmis rankomis, kad netyčiomis neišgąsdintų ir nesukeltų dar daugiau klausimų, jam greičiausiai jau ir taip laikant ją ypatingai keista asmenybe. -Ir kaip skonis? - Netrukus paklausė pašnairuodama į pyragą, kuris vis dar keistai viliojo, Šarlotei dar sykį tenkant sau priminti, kad nėra žmogus, kad ir kaip to norėtų.



And I'd choose you; in a hundred lifetimes, in a hundred worlds,
in any version of reality I'd find you and I'd choose you.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 7020

Selina Claude Blanchard
La plus belle des ruses du diable est de vous persuader qu'il n'existe pas


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kavinė lauke   Pir. 05 19, 2014 11:10 pm

-Va taip ir reikia galvoti Šarlote, viskas bus gerai aš tai žinau ir visai negalvoju dėl to, kad gali būti blogai. Žinai kodėl sakiau, kad aš nieko nekaltinu dėl to, kad nematau? Nes mane nustūmė, geras draugas ir visai dėl to nesijaudina, išties viskas kaip ir bus normaliai. - Vaikinas pasakė kažkiek vypteldamas ir kišenėje surasdamas telefoną padavė Šarlotei galvodamas ką galėtų parašyti seseriai. - Parašyk, kad aš atsiprašau, kad esu ožys ir kad ją myliu bei netrukus parsirasiu. Banalu, tačiau jei yra noras gali ką orginaliau sugalvoti. - Linktelėjo galvele ir prikando lūpą.
Jis būtų stebėjęs kaip atrodo mergina šalia jo kai šypsosi, jis tikrai tikėjo, kad ji laiminga ir viskas kas buvo prie jo tai ne kvailas apsimetinėjimas. Tobula vaidyba norint, kad jis būtų laimingas. Jei taip tegu geriau palieka jį vieną, nesikankins, geriau bus vienas negu su apsimetėliais.
-Paskutinius pora metų taip, atpratau nuo žmonių, išvis nuo normalaus kalbėjimo su kitais. Žinai likus vienam nelabai malonu žinoti, kad jie tavęs gailisi. Nereikia. Aš pats kaltas, kad esu kvailys ir nemoku užsičiaupti kai reikia. - Tarstelėjo ir sukramtė savo pyragą. Na jis tikrai buvo neblogas. - Valgomas, paragauk, nemirsi. - Pasakė pasijusdamas kaip koks karalienės maisto ragautojas, kuris turėjo patikrindamas ar neužnuodytas. Na jis nebuvo toks blogas kaip atrodo. Galbūt vaizdas ne koks, kurio jis nematė bet skonis gan geras. Emanuelis pakėlė puodelį kavos priglausdamas lūpas prie jos ir atsigerdamas. Atrodo tik dabar suprato, kad jis tikrai buvo gan alkanas, tačiau nieko tokio. Namie pats ką nors pasigamins, ne karo metas ir jis nepasimes, kad ir kas nutiks.


There are times when the actual experience of leaving something makes you wish desperately that you could stay, and then there are times when the leaving reminds you a hundred times over why exactly you had to leave in the first place.


Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 18768

Veronique Helena Boucher
You were writing our epitaph,
and I thought we were still alive.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kavinė lauke   Antr. 05 20, 2014 12:15 am

Išgirdusi vyruko žodžius, ji kaip mat grįžtelėjo galvą jo pusėn, panelės apatinei lūpai net šiek tiek atvimpant. Įstabu, kaip šitai Emanuelis sugebėjo išdėstyti jo balsui nė karto nevirptelėjus, tarsi ši nelaimė būtų ištikusi ne jį, o kažkokį personažą iš filmo. Labiau šokiruojanti nei tai, buvo žinia, jog regą vaikinas prarado dėl itin artimo draugo kaltės.
-Daugelis būdami tavo vietoje, tam draugui nebūtų atleidę, - Niūriai vyptelėjo porą kartų tankiai sumirksėdama akimis, mat pastarąsias netikėtai ėmė graužti, tik bėda ta, jog vampyrė nebuvo pajėgi tuo graužimu atsikratyti ašarų pavidalu, mat panelės akių liaukos buvo tokios pats sausos, kaip ir Saharos dykuma pačiame vasaros įkarštyje. Geriau pagalvojusi, pati Čarlė nežinojo ar atleistų asmeniui kažką panašaus. Ypač jeigu jis neatgailautų ir paliktų ją vieną likimo valioje. Bet greičiausiai, kad taip. Juk kalba ėjo apie Šarlotę, o ji daugeliu savo būdo bruožų buvo panaši į Emanuelį. Atitiko kirvis kotą, ar kaip ten sakoma.
-Na, jie daug praranda, kadangi esi puikus pašnekovas. Tai matyt vienas iš įgimtų tavo talentų, kuriuo tiesiog neįmanoma atsikratyti net jei užsisiūtum burną, - Kreivai šyptelėjo niūriai dirstelėdama į šąlantį kavos puodelį, prie kurio nė neprisilietė, regis pirmą kartą nuo pabudimo ant uolos pavargdama apsimetinėti tuo, kuo žinojo, kad nebėra ir niekada nebebus. Normalia gyva mergina, kuri gali sau leisti išgerti šaltoką vakarą kavos su maloniu vaikinu ar kimšti į burną pyragą ir mąstyti, ar jis turės įtakos josios šlaunims, o ne ar josios organizmas bus pajėgus apskritai jį suvirškinti.
-O gal tu norėtum dar gabalėlio? Staiga prisiminiau, kad sergu laktoze, - Kreivai vyptelėjo visiškai nekaltai sumeluodama pirmą į galvą šovusį dalyką, kaip pieno produktų nepropogavimas. Tarsi nujautė, kad vaikinas yra alkanas, todėl pabandys įsiūlyti jam kuo daugiau pyrago. Paėmusi į rankas vaikino telefoną, ji greitai susirado Emanuelio sesers numerį, parašydama jai trumpą, bet nuoširdžią žinutę, o tuomet vėl mobilų įdėdama vaikinui į rankas.
-Padaryta, - Veik išdainavo, patogiau atsiremdama į kėdės atlošą, nors iš esmės galėjo stovėti ant galvos, kad ir kelias valandas ir jos mirusiam organizmui tai neturėtų jokios įtakos.



And I'd choose you; in a hundred lifetimes, in a hundred worlds,
in any version of reality I'd find you and I'd choose you.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 7020

Selina Claude Blanchard
La plus belle des ruses du diable est de vous persuader qu'il n'existe pas


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kavinė lauke   Antr. 05 20, 2014 2:49 pm

Vaikinukas nusijuokė palinguodamas galva, galbūt ir daugelis nebūtų jam atleidę, tačiau niekaip negalėjo galvoti apie tai blogai, viskas visada pasitaiso, jei ką pripras ką nors daryti ir taip. Juk jie susipyko, jis nukrito ir draugo taip ir niekada daugiau nematė ir negirdėjo. Nors galbūt galėjo ir mirti, bet jis stiprus kaip žmogus ir mirtis taip lengvai jo nepaims.
-Daugelis, tačiau nukritęs daugiau apie jį negirdėjau visiškai nieko ir pagal viską netgi neturėjau išgyventi, bet atsipirkau, tik mėlynės ir nematymu, šiaip viskas gerai. Nemanau, kad turėčiau ant ko pykti. Juk su juo susimušiau. Žinai, girti žmonės kartais labai jau šoka į akis, o kai mane greitai sugeba suerzint. Kaip ir troško. Manau, kad jis įsitikinęs, jog aš iš ten taip ir nepakilau – Pasakė kažkiek sučiaupdamas lūpas. Na jis galėjo pasakoti apie tai kaip nematė ir atrodyti lyg niekur nieko, bet aišku, kad viduje jis imtų drebėti. Kol kas apie tai nenorėjo galvoti, tai tebuvo tik Emanuelis ir jo visai nereikšmingos problemos, viską galima iškęsti ir vėl šypsotis.
-Nemeluok, aš pasiekęs profesionalų nusišnekėjimo lygį, galiu kalbėti neužsičiaupdamas, tad pasiūlysiu geriau užsikimšk ausis ir visai nesiklausyk. Aš dažnai turiu laiko tam, kad tai daryčiau. – Vaikinas nusijuokė palinguodamas galvele ir gerdamas savo kavą ir šypteldamas merginai.
-Nežinau, bet jeigu negali valgyti tai aš mielai galiu viską užbaigti daug greičiau negu tau atrodo. Dok man šakutę. – Pasakė jai nusijuokdamas ir nuspręsdamas, kad kažkaip keistai atrodys jei ji norės jam padėti. Aišku nenorėjo jos atstumti nepyktų jeigu mergina neduotų jam šakutės.
-Aš tau dėkingas, kad man padėjai, daug padarei Šarlote. Ačiū. – Pasakė padėdamas savo ranką ir aišku pataikydamas ant jos suėmė ją kažkiek paspausdamas ir šypteldamas. Bet patraukė nenorėdamas, kad mergina pagalvotų, jog jis kažkoks negeras ar turi blogų tikslų norėdamas ją nusitempti į kokį pakampį ar net meluodamas apie tai, kad nemato. – Negi tau taip šalta, kad rankos kone ledinės? – Taip paklausė, nors paplūdimio oras nebuvo pats geriausias ir nuogą odą badė, o ji nespėjo nuo to atsigauti kol jiedu stoviniavo lauke ir kalbėjosi. Jis gailėjosi, kad nepasiėmė jokio megztuko, šaltoka iš ties, kai taip vaikštinėji. Jis pakėlė akis į merginą ir bandė suprasti kas ji yra. Išties kažkiek atrodė iš veido irztelėjęs, kad nematė Šarlotės, bet ne pirma sutikta mergina, kurios jis negali matyti, todėl atsiduso pasiimdamas kavą arčiau savęs.


There are times when the actual experience of leaving something makes you wish desperately that you could stay, and then there are times when the leaving reminds you a hundred times over why exactly you had to leave in the first place.


Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 18768

Veronique Helena Boucher
You were writing our epitaph,
and I thought we were still alive.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kavinė lauke   Tr. 05 21, 2014 5:39 pm

Vyrukui kalbant, Šarlotė vis labiau raukėsi, regis ne itin patenkinta tuo ką girdi. Sunkiai suvokė, kaip vaikinas gali šitaip apie save manyti. Tarytum galvotų, jog nusipelnė būti nustumtas nuo skardžio savo geriausio draugo ir apakti.
-Jis nė nepatikrino ar tu gyvas? - Šie žodžiai Šarlotės lūpas paliko šnabždesio forma, merginai regis trumpam net prarandant balsą. Istorija buvo labiau nei kraupi ir vampyrė stebėjosi, kaip Emanuelis gali šitai pasakoti kuo ramiausiu veidu.
-Na, drįstu tau paprieštarauti. Nesvarbu buvai girtas ar pats sukėlei muštynes, jis vos neatėmė tau gyvybės. O atrodo taip, tarsi jį gintum. - Papūtusi lūpytes, mergina sunkiau nurijo seiles mąstydama, kaip ironiškai tai skamba būtent iš josios pusės. Atėmė artimus žmones iš nesuskaičiuojamo kiekio šeimų, o dabar vaidina šventąją mergelę, tarytum dėl to, jog prarado prisiminimus ir tų žmogžudysčių neatsimena, kažkas pasikeitė ir jos aukos netikėtai prisikėlė antram gyvenimui. Visgi, ir savęs pačios Šarlotė visiškai neteisino, iš dalies net nekęsdama už tai, ką padarė. Tik, deja, buvo per ne lyg vėlu kažką taisyti. Bet ji gailėjosi, o štai Emanuelio draugas, kaip Šarlotė spėjo suprasti - ne. Tai turbūt ir buvo esminis jos ir to nepažįstamojo skirtumas.
-O aš su mielu noru tavęs ir toliau klausyčiausi, - Regis pagaliau atkutusi po vaikino gyvenimo istorijos, Čarlė vėl sugebėjo išspausti šypseną, nors viena josios dalis giliai viduje, niekaip negalėjo nurimti, tarsi ji ant tos nelaimės kaltininko pyktų už patį Manuelį, kuris prisipažino jokių neigiamų emocijų nejaučiantis. Na, gal Šarlotė nebuvo tokia nekalta, kokia manė esanti, dabar kaip niekada stipriai jausdama kartėlį burnoje, kurio niekaip neišėjo nuryti. Ir jeigu dabar pro duris įžengtų tasai Emanuelio draugas, pykčio, kuris vertė kiekvieną josios dalelę pulsuoti, vedina ji greičiausiai sumūrytų jo veidą į artimiausią stalą ne už tai, jog nustūmė vaikiną, kadangi tai savaime aišku atsitiko netyčia, bet už tai, kad jį ten paliko.
-Pirmyn. Sušveisk viską iki paskutinio trupinėlio, - Paraginusi vaikiną, ji stumtelėjo lėkštę arčiau jaunuolio, saugodama, kad netyčiomis visas pyragas nenukristų tiesiai Emanueliui į glėbį su visa lėkšte. Veik įdėjusi jam į ranką šakutę, ji kaip mat atsipalaidavo, patenkinta faktu, jog jos planas pamaitinti vaikiną išdegė ir jis tai daro pakankamai noriai. Liko tikėtis, kad jo sesuo perskaičiusi žinutę pagamins vakarienę ir pamaitins brolį, kaip pridera, jog jam nereikėtų bastytis po miestą alkanam arba griauti virtuvės.
-Nešnekėk niekų, juk visiškai nieko nepadariau, - Atsainiai pagūžčiojo pečiais, plačiau nusišypsodama, mat gražūs vaikino žodžiai paglostė jos negyvą širdį, lygiai taip pat, kaip tas draugiškas prisilietimas. Nepabijojusi uždėti savo antros rankos ant jojo, ji palaimingai atsiduso, regis iš ties džiūgaudama sutikusi tokį nuostabų žmogų. Tik prisiminusi, kad yra kelis kartus šaltesnė už jį, ką būtent Emanuelis ir pastebėjo, ji suskubo atsitraukti beveik tą pačią akimirką, kaip ir jis. -Man visada šalta, - Pasistengė atsainiai nusijuokti, nuleisdama viską juokais ir naiviai tikėdamasi, jog vaikinas apkaltins atšiaurų vakaro orą, o ne faktą, kad su Šarlote akivaizdžiai kažkas negerai. Aišku, situaciją gelbėjo ir faktas, kad tamsiaplaukis negali matyti juodų vampyrės akių ir pablyškusios odos, kurie garantuotai sukeltų įtarimų.



And I'd choose you; in a hundred lifetimes, in a hundred worlds,
in any version of reality I'd find you and I'd choose you.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 7020

Selina Claude Blanchard
La plus belle des ruses du diable est de vous persuader qu'il n'existe pas


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kavinė lauke   Tr. 05 21, 2014 9:22 pm

Emanuelis nemanė, kad nusipelnė būti nustumtas nuo skardžio draugo su kuriuo susimušė, kai tas buvo girtas, o pats būdamas blaivas ir protingas, tiesiog norėjo išeiti ir visai nesivelti į jokius pokalbius ir įvykius, o kai tas neleido jam trenkė. Kartais žmonės tokie nestabilūs ir atrodo gali padaryti viską kas tada šauna į galvą būtent tuo momentu. Bet jam dabar jau ne taip viskas skaudu, juk praėjo gan daug laiko.
-Ne, jis sėdo į mano mašiną ir dingo palikdamas būti ten. Kartais manau, kad kraupiau tokiu atveju jis negalėjo pasielgti. Bet pateisinu jį, aš irgi būčiau išsigandęs. – Pasakė atsidusdamas ir nuleisdamas galvą. Aišku, kad jam skaudėjo, tačiau nemėgo rodyti, kad juo galima naudotis ir tas silpnumas persiduodavo per jo veido išraiškas. Manu palingavo galva, kai Šarlotė jam paprieštaravo.
-Nelabai, aš jo neginu ir nebuvau girtas, jis buvo... Bet išties noriu viską palikti ten, tą leisgyvį žmogų prie skardžio, nes aš esu čia ir kaip ir viskas gerai, kaip ir... – Vaikinas vyptelėjo ir nusisuko nežvelgdamas į niekur, tiesiog nelaimingas jautėsi. Tik atsiduso užsimerkdamas ir papūsdamas lūpas bandė kažkiek nusiraminti, kad neimtų drebėt ir iš šalčio ir užplūdusio silpnumo. Atrodo vėl jautė kaip skauda viską bei kūnu keliauja šiurpulys. Sukando dantis persisukdamas. Pagaliau vėl aprimo.
- Ne, paskui dar išvesiu tave iš kelio, žinai virš dvidešimt metų pats linksmumas prasideda, dar būsi kokia negera mergina dėl to, kad aš taip pasakiau, o taip nelabai galima, nenoriu, kad būtum nusidėjėlė. Eik, su Dievu dukra. – Pasakė sučiaupdamas lūpas, kad nesijuoktų, tačiau niekaip nesugebėjo, tad tiesiog suprunkštė užsidengdamas delnu burną ir galiausiai nusijuokdamas pasidėjo savo rankeles ant stalo.
-Tobula. Ačiū. – Sugniaužė šakutę tarp pirštų suvalgydamas pyragą, kažkiek pasimesdamas, nes pametė šakutę, bet nieko tokio ją surado ir paskui pabaigė atsiremdamas į atlošą ir prisitraukdamas kavą ją pasiėmė į rankas. Šyptelėjo ir sėdėjo užsimerkęs. Nebuvo tokio skirtumo ar jis bus atsimerkęs ar ne, tiesiog sėdėjo ramus.
-Žinai, kad padarei, jei ne tu nežinia kiek laiko būčiau klaidžiojęs vien dėl principų ir galiausiai nueičiau į vandenį, va po to ne taip malonu būtų, man visai nepatinka toks scenarijus, ne tam prisikėliau gyventi, kad pats pasiplaukiočiau nematydamas. – Pasakė vypteldamas ir nusijuokdamas pajuto merginos šaltą ranką ant savosios. Išties tas šaltis jo visai negąsdino, jam netgi patiko. – Man irgi dažniausiai... Nors jei diena gera ir būna šilta tada galbūt ne. – Linktelėjo galvele pagalvodamas ir pastatydamas tuščią puodelį ant stalo, kad jis nenukristų.
Jam buvo malonu taip sėdėti ir klausytis merginos balso, jis skambėjo ne tik gražiai, bet Šarlotė jam pasakė ir tiek dalykų, netgi sugebėjo prisiminti savo seserį ant kurios pagal viską pyko, tačiau velniai nematė, jis bus geras ir atsileis, juk iš didelės dalies kaltas tai ne kas kitas kaip jis. Vaikinukas vėl pajuto tą skausmą galvoje, todėl pridėjo ranką prie galvos, lyg norėdamas paspausti ją ir numušti tą viską skausmą.


There are times when the actual experience of leaving something makes you wish desperately that you could stay, and then there are times when the leaving reminds you a hundred times over why exactly you had to leave in the first place.


Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 18768

Veronique Helena Boucher
You were writing our epitaph,
and I thought we were still alive.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kavinė lauke   Tr. 05 21, 2014 10:20 pm

-Tikiuosi, kad nieko pakelyje nenutrenkė, - Tyliai suburbėjo panosėje, regis vis dar pasipiktinusi tokiu atsainiu elgesiu. Visgi, Emanuelis iš dalies buvo teisus, vejami baimės jausmo, žmonės linkę iškrėsti pačius beprotiškiausius dalykus: pradedant adrenalino antplūdžių ir mašinų kilnojimu bei baigiant artimo žmogaus palikimu nelaimėje tam, jog išgelbėtum savo paties kailį. Su Šarlote viskas buvo kiek kitaip. Jei nereikėjo baimintis dėl to, jog bus partrenkta mašinos arba užpulta lokio miške. Kadangi vienintelis būdas ją nužudyti buvo sudraskyti į gabalus bei padegti, ką panelė jau spėjo išsiaiškinti, bet neskubėjo pasinaudoti.
-Atsiprašau, kad ir toliau gvildenu šitą temą, tai nederama, - Sunkiai atsiduso mergina, jos balsui dar labiau sušvelnėjant, jei tai iš vis įmanoma, kadangi šitaip Šarlotė bandė išreikšti savo nesuvaidintą atgailą dėl per ilgo savo liežuvio ir perdėto smalsumo. Užsigalvojusi, ji net pastvėrė į rankas puoduką su atšalusia kava, kiek jos gurkštelėdama ir nė nemirktelėdama akimis. Skystis buvo beskonis ir mažino deginimą josios gerklėje, taigi mergina ilgai negalvojusi vėl atsigėrė apsilaižydama rusvas savo lūpas. Matė, kaip stipriai šis pokalbis paveikė vaikiną, šiam regis vis nerandant tinkamos sėdėjimo pozos, dėl ko Čarlė tik kaltai prikando lūpą, staiga panorėdama kaip galima greičiau sulįsti į artimiausią sieną ir tūnoti ten iki kito dešimtmečio pabaigos.
-Turiu tave nuvilti, bet būčiau prasta Dievo palydovė, - Užsikrėtusi skardžiu ir ausiai maloniu vyruko juoku, Šarlotė taipogi sukrizeno, žvilgsniu tyrinėdama Emanuelio veidą, faktą, kaip jam plačiai besišypsant šalia akių atsiranda mažos raukšlelės, kaip nieko nematantis žvilgsnis kaip mat sušvelnėja, kaip blankioje prietemoje žiba jo balti dantys. Šis vaikinas buvo tikrų tikriausias pavyzdys ne tik aplinkiniams, bet ir Šarlotei, paskutiniu metu abejojančiai dėl visko gyvenime. Tik jis įkvėpė jos viduje vilties ir noro gyventi, kurie buvo veik išnykę, merginai galutinai pasiduodant ir skelbiant, kad pralaimėjo šią netolygią kovą su likimu.
-Į sveikatą, - Linktelėjo galva, ko vyrukas žinoma nematė, vėl gurkštelėdama kavos, kol galiausiai pastatė pusiau nugertą puodelį ant stalelio, atremdama alkūnes į stalviršį ir viena jų pasiremdama galvą. -Ar kada nors, kas nors tau sakė, koks velniškai dailus esi? Ir kupinas pozityvumo. Ir verčiantis aplinkinius šypsotis. Galiu prisiekti, būnant šalia tavęs net kvėpuoti lengviau, - Išbėrė žodžius nė nemirktelėdama akimis, sakydama visišką tiesą, kadangi būtent toks vyrukas ir buvo Šarlotės akyse, jai tiesiog norint, kad Emanuelis sužinotų, kaip atrodo kitiems iš šono. Aišku, būtinybės kvėpuoti Čarlė neturėjo, bet šalia vaikino viskas iš tiesų atrodė lengviau pakenčiama.
-Prisikėlei gyventi. Skamba.. gražiai, - Vis dar taip pačiai besišypsodama, ji staiga atitoko, kad prisirišti prie šio vaikino tiesiog negali, kitu atveju skaudės lygiai taip pačiai, kaip ir praeitus kartus, o dar vieno tokio smūgio panelė tiesiog neištvertų. Todėl, ji pasistengė atitraukti savo žvilgsnį nuo vaikino, dirstelėdama į laikrodį.
-Jau po devynių, kavinė tuoj užsidarys, - Perspėjo vaikinuką, leisdama suprasti, kad jiems tuoj reikės apleisti šią vietą. Bet nebūtinai skirtis. Jeigu Emanuelis neprieštaraus, mergina jį palydės iki pat namų.



And I'd choose you; in a hundred lifetimes, in a hundred worlds,
in any version of reality I'd find you and I'd choose you.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 7020

Selina Claude Blanchard
La plus belle des ruses du diable est de vous persuader qu'il n'existe pas


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kavinė lauke   Tr. 05 21, 2014 10:59 pm

- Nežinau net, tikriausiai ne, bent aš nieko apie tai negirdėjau, esu įsitikinęs, kad jis labai greitai dingo iš čia. Išties jau dabar nelabai svarbu kas yra kas. Viskas gerai. – Pasakė suprasdamas, kad kitaip atrodo ir negalėtų būti. Jis negalėtų matyti normaliai ir tiesiog gyventi paprastai nebūdamas su kitais. Parėjęs jausis pavargęs, kad iškart kris miegoti ir net nesupras ar viskas kas vakar buvo tik jo haliucinacijos ar iš tikrųjų kažkas tokio, bet jam grynai patinka būti dabar su šia mergina..
- Ne, nereikia atsiprašinėti, išties... Tu vienintelė kuriai tai pasakiau, išties sakoma sutinki žmogų, kuris tavęs nepažįsta ir gali pasakyti viską. Išties lengviau pasidarė, todėl nežinau kelintą kartą galėčiau tau už tai padėkoti. – Šyptelėjo ir palingavo į šonus girdėdamas kaip pakyla pudelis, ką jis prieš tai nei kiek negirdėjo, vadinasi Šarlotė nei karto nebuvo gėrusi kavos, tačiau jis nekreipė dėmesio. Tai jos pasirinkimas, ką nori tą daro, vaikinukas negalėjo kištis.
-Ne, niekaip negalėčiau įsivaizduoti tavęs blogos, nors manau, kad mano mintyse matomas vaizdas labai skiriasi nuo esamo, juk aš net nenumanau kaip atrodai, - Emanuelis išties bandė matyti ją bent kažkiek netokią kaip pati Šarlotė apie save galvojo. Ji nebuvo bloga, tereikėjo įkvėpti daugiau laimės, daugiau jausmo, kad turi gyvenime gauti viską kas geriausia ir ką tik galima pasiimti sau. O ne sėdėti ir verkti, kad neišėjo taip, kad visi dingo. Taip jie galbūt dingo, bet... Juk gyvenimas tuo neturėtų baigtis ar ne? Vaikinas aiškiai žinojo, kad ne, juk liko tik su seserimi ir dar nematantis, bet ar tai neleido jam verkti kokiame namo kampe visus tuos pora metų.
- Ačiū ir tau. –Tarstelėjo žinodamas, kad ji taip pat geria, todėl ir atsakydamas būtent taip. Puodeliui atsiradus ant stalo pasidėjo rankeles sau ant pilvo šypsodamasis ir bandydamas atsisukti į jos pusę, nors jį erzino faktas, kad vis tiek nemato. –Manau, kad šito dar niekada negirdėjau. – Pakreipė lūpas galvodamas ar kada girdėjo tokį mielą komplimentą iš merginos. – Kažkiek meluoji, juk kvėpuoti galima normaliai ir be kitų pagalbos, juk nepadėsiu tau įkvėpti, o gal? – Pasakė pagalvodamas ir bandydamas matyti tokią situaciją, kaip galima padėti kvėpuoti kitam žmogui ir galų gale kažką sugalvodamas kažkiek šelmiškai šyptelėjo nusukdamas veidą į kitą pusę. – Viskas, man negalima apie tai galvoti, būsiu ramus. – Nusijuokė ir papurtė galvą.
- Kitaip negalėčiau pasakyti, juk neturėčiau čia sėdėti sveikas gyvas, kai taip buvo, bet mane kažkas myli ten viršuj ir aš sėdžiu. – Pasakė jai klausydamasis, jog kavinė jau užsidaro. Pasiėmė savo piniginė puikiai atsimindamas, kad ten turėjo pakankamai pinigų, kad užmokėtų už viską. Pasiėmęs sąskaitą pakilo suimdamas merginos ranką ir netgi nematydamas puikiai išėjo į lauką į nieką neatsimušdamas. Tiesiog atsiminė visą kelią. Pasisuko į Šarlotę, nors aišku nepataikė žiūrėti į ją, todėl atsiprašomai šyptelėjo.


There are times when the actual experience of leaving something makes you wish desperately that you could stay, and then there are times when the leaving reminds you a hundred times over why exactly you had to leave in the first place.


Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 18768

Veronique Helena Boucher
You were writing our epitaph,
and I thought we were still alive.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kavinė lauke   Kv. 05 22, 2014 12:11 am

Prisiekusi sau daugiau neužsiminti nei apie tą lemtingą naktį, nei apie tą draugą, kuris nė nenusipelnė būti tokiu vadinamas, Šarlotė tik tvirčiau sučiaupė lūpas į plonytę liniją, net prikąsdama liežuvio galiuką, kad ir vėl nepradėtų to asmens dėti į šuns dienas. Galbūt jos nuomonė būtų kitokia, jei būtų dalyvavusi įvykių sūkuryje ir viską stebėjusi savomis akimis, bet dabar nesunkiai galėjo suskirstyti kas toje istorijoje priklauso geriems, o kas blogiems veikėjams.
-Esu pamaloninta, kad tapau pirmoji, kuriai atsivėrei. Nors tokią naštą nuo krūtinės reikėjo nusimesti kur kas anksčiau. Savo ruožtu, galiu pasakyti, kad tavo pasakojimas tam tikra prasme įkrėtė man proto. - Nenorėjo nė užsiminti, kas sukosi jos kvailoje galvelėje jai vienai sėdint paplūdimyje, kadangi akimirksniu nuviltų Emanuelį, bet jo noras gyventi ir kova dėl vietos po saule, kurią vaikinas išgyveno kiekvieną dieną, įkvėpė Šarlotę elgtis taip pačiai, nesvarbu kaip sunku bebūtų. Taigi, tapo aišku, kad į kraštutinumus ji pulti neketino, apie žmonių žudymą norint išlieti vidinį skausmą negalvojo ir laužo kurti artimiausiu metu neplanavo.
-Hm. Galiu papasakoti apie save, - Numykė nuspręsdama kiek paekspermentuoti ir pažiūrėti, kokią vaikinukas ją piešė savo galvoje. -Esu rudaplaukė. Turiu tamsiai rudas akis. Ūgis maždaug metras septyniasdešimt penki. Lieso sudėjimo. Plaukai siekia pečius. Kai šypsausi, skruostuose išryškėja duobutės, o ant nosies bei skruostų matyti keletas strazdanų, - Išdėsčiusi šiuos faktu, ji kažin ko kreivai šyptelėjo, naiviai tikėdamasi, kad tai padės vaikinui susidaryti josios paveikslą. Į diskusijas gera Šarlotė ar bloga, mergina nusprendė nebelįsti, puikiai žinodama, jog vis tiek negalės jam paaiškinti, kad netgi nėra žmogus, Emanueliui tiesiog palaikant Čarlę visiškai trenkta.
-Turiu omenyje, kad krūtinėje nešiojuosi kažin kokį skaudulį, trukdantį man ne tik kvėpuoti, kalbėti, judėti, bet ir mirksėti. Visa laimė, kad tavo draugijoje man kur kas geriau. Taigi, greičiausiai dabar atėjo mano eilė padėkoti, - Paaiškinusi ką tiksliai turėjo omenyje, ji žaismingai prikando apatinę lūpą regis suintriguota, kodėl vyruko veidą staiga nutvieskė tokia velniokiška šypsenėlė.
-Galvoti apie ką? - Netrukus pasitikslino, šiokį tokį įtarimą turėdama, dėl ko vėl tylutėliai sukrizeno. Seniai nesijautė šitaip paprastai, tarsi pastarosios savaitės nebūtų prilygusios didžiausiam košmarui, kurio mergina nelinkėtų net ir aršiausiam savo priešui. Trumpam ji sugebėjo pamiršti ne tik apie Oliverį, Liamą ir Rendalą, bet ir apie save pačią bei faktą, kad yra ne žmogus, galintis ramiai šnekučiuotis su nauju pažįstamu kavinėje, o kraujasiurbė pabaisa.
-Arba turi angelą sargą čia, žemėje, kuris dabar stypso tau iš dešinės ir priekaištingai purto galvą, kad gaišti savo jaunas dieneles su tokia višta, kaip aš, - Meiliai suraukusi nosytę, ji kažin ko vis dėlto žvilgtelėjo į Emanuelio pašonę, tarsi tikrai tikėtų, jog ten kažkas yra. Vaikinui taip staiga pakilus, Čarlei liko tik tuščiai skėsčioti rankomis, mat vyrukas apsisuko kur kas greičiu už Šarlotę, apmokėdamas sąskaitą, ką ketino padaryti vampyrė. Tik papūtusi lūpas iš nepasitenkinimo, ji išžygiavo su vaikinu į kiemą, kuriame pūtė šiltas vėjelis.
-Gal nutuoki, kurioje pusėje tavo namai? Norėčiau tave saugiai pristatyti sesei, - Netrukus pasiteiravo, apsidairydama aplinkui po visiškai ištuštėjusį paplūdimį, kuriame buvo ypatingai ramu ir Šarlotė pažadėjo sau dar kada nors čia sugrįžti.



And I'd choose you; in a hundred lifetimes, in a hundred worlds,
in any version of reality I'd find you and I'd choose you.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 7020

Selina Claude Blanchard
La plus belle des ruses du diable est de vous persuader qu'il n'existe pas


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kavinė lauke   Kv. 05 22, 2014 12:58 pm

Emanuelis suprato kaip mergina norėjo surasti jo tariamą draugą, atrodo pyktis būtų padėjęs, tereikėjo kaip sakoma neapsikrauti blogomis emocijomis, kitaip bus blogai. Nuleido akis, išties jis nenorėjo trikdyti kitų žmonių, kurie vos pagavę jo mėlynų akių žvilgsnį atrodo norėdavo nusisukti, bet jis visiškai nematė, tai nebuvo prasmės. Tai lyg vaikštinėti visada užsimerkusiam, juk ne vienas yra taip daręs vaikystėje. Eini keliu ir užsimerki, paskui pažiūri kaip tiesiai nuėjai, kai galiausiai supranti, kad esi visai kitoje kelio pusėje. Girdėdamas jos žodžius atsiduso.
-Niekam per daug nereikia to žinoti. Visi ir taip priprato prie istorijos, kad aš kerėpla ir paslydau. Aišku, geriau jau kaltę susiversiu sau, juk žinau, kad niekas blogo man nenorėjo. Nors šiuo atveju esu naivokas, galbūt. – Nusijuokė galiausia išvaikydamas jam nepatikusias mintis ir likdamas su miela šypsenlėle. Jam patiko negalvoti aie dalykus, kurie negalėjo leisti kvėpuoti. Nenorėjo jausti skausmo kai ir taip turėjo būti ne toks kaip dabar. Jis tik mielai šypsojosi. Visi dalykai kartais vėl pareidavo, netgi pojūčiai ir vaikinui būdavo sunku kvėpuoti, vėl jausdavo kaip krūtinei pakilus skausmas graužia ir pradeda kosėt,, lyg tai padėtų. Krenkštelėjo bandydamas nusimušti bjaurų jausmą gerklėje ir kad jis grįžtų ten kur turi būti.
Išties suprato, kai ji paklausė galvoti apie ką, todėl papurtė galvą, ach, tom moterim niekas nepraslysta pro akeles.
-Nieko, nekreipk dėmesio, tiesiog šitai tegu lieka tik tarp Emanuelio ir manęs. – Jis aišku numanė, kad ji žino apie ką būtent pagalvojo pats Manu, tačiau šiuo atveju tegul viskas lieka tik tarp jų. Taip bus daug saugiau ir negalės kompromituoti ar leisti jaustis kažkiek nejaukiai.
Šarlotei apibūdinus kaip atrodo linktelėjo galva sudėliodamas detales į vietas, nors mielai būtų ištiesęs ranką ir palietęs jos veidą, lengviau susidaryti vaizdą, tiek jau jis pilnai suprato. Tačiau tai nebūtų buvę taip mandagu, todėl viską pasiliko sau, netgi nusimušdamas tą norą prieiti ir galbūt apkabint. Kartais jis jausdavosi toks damn keistas vien savo mintyse. O gąsdinti beveik nepažįstamos merginos, apie kurią sužinojo ganėtinai daug vien per valandą. Nedaug laiko, bet galėjo atrodo jai pasakyti ką tik norėjo. Mergina jo nesmerkė dėl to, kad jis nenori kaltinti nieko, jai tiko koks ir buvo. Juk visada sunku sau suversti kaltę. Apie angelą jis nenumanė, tačiau ištiesė dešinę ranką, lyg pabaidydamas kažką stovintį, niekas negali jam sakyti, kad negalima kalbėtis su vištom jei vaikinas to norėjo. Nors ir nebuvo tikintis, bet kai kuriais atvejais negalėjo susieti tiesos ir pasakyti, kad atsitiktinumai sėkmės dalykas. Manu pajuto kaip vėjas pūsteli tiesiai į jį ir atneša merginos kvapą vos tik palikus kavinės pastatą. Aišku, Šarlė nesmirdėjo, bet toks jausmas, kad aplink būtų kažkas šalto, kažkas tokio prie ko geriau nebūti. Paklaustas ar žino kur jo namai nusijuokė.
-Žinoma, visada tiesiai, na ta prasme aš atėjau tiesiai, tai jeigu vis dar pameni tą patį paplūdimio keliuką, o juo eiti reikia tiesiai, kol prieš akis neiškyla baltas namas, jei pasimestum, tai galima daryti kaip aš darau, paklaust kur esi, gal kas atsakys. – Nusijuokė linkteldamas galvele ir žengteldamas šalia merginos. – Šalta, o atrodo diena buvo gera, bet čia visada taip pučia vėjas, kad stogą gali nuraut. – Tarstelėjo papurtydamas galvą ir atsidusdamas kai teko pasitrinti rankas.


There are times when the actual experience of leaving something makes you wish desperately that you could stay, and then there are times when the leaving reminds you a hundred times over why exactly you had to leave in the first place.


Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 18768

Veronique Helena Boucher
You were writing our epitaph,
and I thought we were still alive.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Kavinė lauke   Kv. 05 22, 2014 6:41 pm

-Kitaip tariant, esi pasiryžęs meluoti ir menkinti save vien tam, jog apsaugotum asmenį, su kuriuo nebendravai jau porą metų, - Kreivai vyptelėjo susimąstydama, kaip vienas vienintelis žmogus gali savyje turėti ši tiek gėrio ir atjautos. Kaip Šarlotės močiutė būtų pareiškusi: tokį asmenį nors ir prie žaizdos glausk. -Na, bet geriau kuo greičiau baikime šitą temą, kol ta miela šypsenėlė tau nuo veido nedingo su visam, - Netrukus pridūrė visai nenorėdama sugadinti Emanueliui nuotaikos savo kliedesiais. Tik ne tada, kai vaikinas prieš vos porą akimirkų ir taip atrodė pakankamai liūdnas, prisiminimams tarsi atvėrus naujas žaizdas. Žinojo, kad įkyrus kirminas iki šiol graužia jo širdį, ką jis subtiliai bando dangstyti atsainiomis šypsenėlėmis, lyg norėtų parodyti pasauliui, kad jam neskauda, nors taip ir nėra.
-Tik pažiūrėkit, kieno galvą lanko šelmiškos mintys. Bet tebūnie, paseksiu tavo užgaidomis ir paliksiu tai tik tarp judviejų, - Nuoširdžiai susijuokusi, kadangi balsu ištarti žodžiai skambėjo pakankamai beprotiškai, ji eilinį sykį nekaltu žvilgsniu nužvelgė vaikiną, tarytų vertintų. Niekaip negalėjo atsikratyti jausmu, kad kažkokiu būdu, pažįsta Emanuelį jau iš seniai. Galbūt todėl, kad kalbėti su juo atrodė nepaprastai lengva, kaip ir būti šalia, lyg Šarlotė ir vyrukas būtų buvę smėlio dėžės draugai, puikiai vienas kitą perprasdami ir suprasdami. Galbūt anksčiau, praeitame gyvenime, abu būdami katėmis, jiedu ir buvo susitikę. Arba tai tiesiog vienas iš geriausių Emanuelio turimų bruožų - susidraugauti su visais, kurie juda, sugebant prakalbinti net ir sieną.
Vyrukui nurodžius reikiamą kryptį, mergina tik pritariamai suniūniavo panosėje, įsitverdama į Manu parankę, jog šis kur nenuklystų ar į nieką neatsitrenktų. Nežinojo, kaip toliau klostytis vaikino gyvenimas, bet iš visos širdies troško, kad Emanuelis laikui bėgant atgautų regą ir pagaliau taptų pilnavertiškai laimingu, ko nusipelnė po visko, ką jam teko patirti. Gero gyvenimo panelė jam linkėjo labiau nei sau, kadangi tai, kas vyko su Čarle, ji laikė bausme iš pačių aukštybių už tai, ką padarė praeityje. Dėl ko nė neketino grūmoti kumščiu į padanges ir keikti visų gyvųjų, vaikštančių ant šios žemės paviršiaus, kadangi buvo įsitikinusi, kad blogi asmenys, nenusipelnė laimingos it pasakoje pabaigos.
-Su mielu noru tau nupirkčiau kailinę kepurę su ausimis, kurios Rusijoje paplitusios, bet nemanau aplink nė vienos parduotuvės ar turgaus, - Tariamai nuliūdusi, ji sumurmėjo panosėje, net apatinę lūpą patempdama, nors vien mintis, kaip mielai turėtų atrodyti Emanuelis užsimaukšlinęs kažką panašaus ant savo galvos, vertė josios lūpų kampučius virpėti, jai tramdant paiką krizenimą. Keista, kad pastarosiomis dienomis beveik nesišypsojusi, mergina pagaliau galėjo leisti sau nuoširdžiai pasijuokti, ką ir darė visą šį širdžiai malonų vakarą. Tai nereiškė, kad Šarlotė taip greitai sugebėjo pamiršti apie brolį ir tai, ką jis su ja padarė. Rendalo išvykimas vis dar buvo didelė, negyjanti žaizda josios krūtinėje, pulsuojanti nuo menkiausio judesio. Bet būtent vaikino buvimas šalia, vertė Čarlę noriai dėlioti kojas, o ne tiesiu taikymu traukti ant skardžio ar susmukti čia pat vietoje, apsivejant save rankomis. Pasukusi tiesiai kartu su Emanueliu, ji galiausiai apleido paplūdimį, pasiekdama asfaltuotą kelią, kuriuo draugiškai susikibusi su vaikinu ir patraukė jo namų link.



And I'd choose you; in a hundred lifetimes, in a hundred worlds,
in any version of reality I'd find you and I'd choose you.
Atgal į viršų Go down
 
Kavinė lauke
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11
 Similar topics
-
» UNIVERSITETO KAVINĖ
» AIKŠTELĖS KAVINĖ:

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
sveiki atvykę į Forks miestelį! :: Pajūris-
Pereiti į: