sveiki atvykę į Forks miestelį!


 
FORKS
MIESTELIS

Share | 
 

 Virtuvė

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11488

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Virtuvė   Pen. 03 28, 2014 6:50 pm

.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1910

Atiduodama41


RašytiTemos pavadinimas: Re: Virtuvė   Sk. 05 25, 2014 1:05 am

Už išklerusių durų, pro kurias prasmuko šviesiaplaukė, pasirodė tuščia ir ankšta patalpa, kuri buvo netinka absoliučiai jokiam naudojimui. Tai, pasirodo, buvo susisiekimas tarp virtuvės ir rūsio. Mažos durelės virtuvės grindyse vedė į rūsį, iš kurio, mėgindama judėti kuo įmanoma tyliau, ir išlindo vampyrė. Po savimi uždarydama dureles, šviesiaplaukė apsidairė patalpoje, prieš tai šiaip taip pripratinusi akis prie šviesos, užklupusios ją vos tik išlindus iš anos niūrios ir tamsios skylės. Puikiai suvokdama, kad ilgai gaišti negali, naujagimė pasileido pro duris, buvusias čia pat virtuvėje ir vedusias į kadaise buvusį galinį kiemą, dabar tapusį kelio į miškus pradžia, ir dingo.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Zayn
PRANEŠIMAI : 6550

Matthew Lúcio Harlow
"Stop looking for happiness in the same place you lost it."


RašytiTemos pavadinimas: Re: Virtuvė   Sk. 10 05, 2014 3:24 am

Kelionė nuo kavinės iki Forkso pakraščio nors ir truko vos keliasdešimt sekundžių, Arui ištįso iki kelių valandų, jam dažniau nei derėtų žvilgčiojant į Bjankos veidą. Žinojo, kad pakitimų jame būti dar negali, kadangi virtimas vampyru trunka net keletą dienų, kol nuodai nužudo visas nervų galūnėles ir organizmo ląsteles, bet jam net ir daug virtimų patyrusiam vampyrui, retkarčiais atrodydavo, kad mėnulio apšviestas panelės veidas yra baltesnis nei įprastai, o josios vos užčiuopiamų širdies dūžių iš vis neliko. Vien nuo tos minties, kažkas didelis ir sunkus kas kartą prislėgdavo Aro krūtinę, neleidžiantis jam nė inicijuoti dirbtinio kvėpavimo, vyro pečiams pakumpstant, o nuo veido dingstant, bet kokiai, audrą viduje galinčiai išduoti mimikai, tarsi žvelgtum į tuščią, nieko nesakantį lapą. Jautė merginos svorį rankose, bet kartu atrodė, kad tos ją nešančios rankos nepriklausė jam. Tarsi jis būtų stebėjęs visą situaciją iš šono ir vertinęs tai, kas vyksta visiškai nešališkai. O vyko daug, kadangi moters, kuri dar visai neseniai gyrėsi taip ir nepakliuvusi po vampyrų iltimis, gyvenimas ėjo į pabaigą, kartu prasidedant sunkiai, ne visiems pakeliamai kelionei, kurios metu Bjanka privalės iš naujo atrasi save, kartu kovodama su nepaprastu alkiu ir aplinkinio pasaulio visišku susvetimėjimu. Vien vaizdas, kaip ši panelė kažką skriaudžia savo noru, norėdama patenkinti nepažabojamą troškimą išsiurbti žmogų gyvą ligi paskutinio lašelio, vertė Arą pasimuistyti ir nežymiai suraukti kaktą, kadangi tai atrodė taip pat neįmanoma, kaip snigimas karvėmis. Bet atgal kelio nebuvo ir viskas, kas liko - susitaikyti su būsimomis šio jo sprendimo, neleisti mergini nusibaigti gatvėje, pasekmėmis. Nežinojo kokia bus pačios panelės reakcija, bet stipriai abejojo, kad susilauks švelnaus patapšnojimo per petį ir padėkos, kadangi Bjanka ši tiek laiko gyvenusi tarp vampyrų puikiai suprato, kokia žema, savanaudiška ir pirmykštė iš tiesų yra ši rasė, dažnai nutrūkstanti nuo pavadėlio, paminanti visas moralės normas ir siekianti tik naudos sau, tarsi niekas aplink neegzistuotų. Kol kas neįsivaizdavo Bjankos tokioje pozicijoje, bet ir savęs žmogiško gyvenimo pabaigoje monstru nelaikė, o štai, dabar be jokių išlygų nesigynė tokiu vadinamas. Mirtis, nepaisant nieko, vis tiek buvo mirtis. Ir Aras geriau nei kiti žinojo, jog paskutinis panelės širdies dūžis vienokiu ar kitokiu būdu vis tiek kažką iš jos atims. Ar tai bus panelės naivumas, ar optimistiškumas, ar nekaltumas, ar noras padėti, ar gebėjimas mylėti ir atjausti vyras nežinojo. Bet buvo įsitikinęs, kad blogiausia dar tik ateityje. 
Įžengęs į mažiausiai tvartą primenančią patalpą, Aras numetė nuo medinio ilgo stalo visus butelius, puodus ir maisto likučius paguldydamas ten merginą, kadangi į kažkieno prišnerkštą ir sujauktą lovą josios nešti tikrai neketino. Sunkus, nugalėto asmens atodūsis paliko jo lūpas, vampyrui atsitraukiant žingsniu tolyn nuo stalo ir atsiremiant į nebe pirmos jaunystės spintelę. Tvirtai suspaudęs lūpas į ploną liniją, jis nenoromis iš kišenės išsitraukė telefoną, tik dabar pastebėdamas, kad jo pirštai, kaip ir drabužiai sutepti Bjankos krauju, kas privertė jo kūnu perbėgti dar vieną šalčio bangą, stingdančią sąnarius ir kaulus. Suvokęs, ką turi daryti - pranešti Bjankos vyrui, jog jam ir mylimajai tiesiog nelemta pasenti ir numirti kartu, Aras akivaizdžiai dvejojo, be perstojo rydamas seiles. Pažinojo Demetrijų tūkstantį metų. Gerbė jį ir vertino, ypač tada, kai šis vienintelis išdrįso ateiti pas jį ir pasiprašė leidimo išeiti, kurį Aras nenoriai, bet visgi suteikė. Todėl pranešti jam, kad stebi jo skausmuose besiraitančią ir su kiekviena sekunde gęstančią žmoną buvo daugiau nei nežmoniška. Bet taip jau nutiko, kad Volturis nuolat atsidurdavo situacijoje, kur turėdavo peržengti ribą ir padaryti kažką, ko tiesiog nesugebėtų kiti. Todėl greitai suspaudęs mygtukus, pridėjo telefoną prie ausies, padarydamas išvadą, kad jeigu kas nors ir turi būti šalia Bjankos šią sunkią akimirką, tai tik Demetris.



CAUSE WE ARE WHO WE ARE WHEN NO ONE IS WATCHING.

Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Jenna Louise Coleman
PRANEŠIMAI : 5159

Bianca Juliett Harlow
And what did you think love would be like? A summer day?


RašytiTemos pavadinimas: Re: Virtuvė   Pir. 10 06, 2014 10:25 pm

Kurį laiką Bjankos nebebuvo, ji nebe egzistavo kaip žmogus ar kaip asmenybė. Nors jos širdis dar ir plakė paskutinius dūžius, panelė nieko negalvojo, niekur nebuvo, niekaip neatrodė ir nieko nežinojo. Norėtų galvoti, kad tas kelias akimirkas, kuomet sužalotas ir sulaužytas kūnas tysojo jos pačios kraujo baloj, ji atsirado kur nors, kur labai gera ir šilta. Galbūt šilčiausiose ir mėgstamiausiose jos prisiminimuose, kada ji jautėsi laiminga. Ant Volteros pilies stogo vidurį nakties, su Demetrijumi, jam uždegant žvakių aplink juos ir sukuriant tobulą atmosferą. Jų vestuvių akimirką, kai matė jo iš laimės žibančias akis ir šypseną lūpose, o pati lėtai žygiavo link altoriaus, negalėdama patikėti realybe. Paplūdimiuose su garbaniumi Adamu, bekylant rausvai vasaros saulei ir atsispindint jūros bangose. Arba šeštadienio rytai tik su mama, kai ji dar nebuvo paskandinusi savęs alkoholyje, o Bjankos rudas kasas puošė kaspinai. Popietinė kava ir šokoladiniai blyneliai su broliu ir jo drauge Bi mėgstamoje kavinėje. Vesto gimimas bei augimas (ir jos tapimas teta!). Bet, deja, Bjankos nebuvo šiose prisiminimuose - jos nebuvo niekur. Tyra jos siela jau buvo bepaliekanti kūną, kai jos širdis sumušė paskutinį, lemiamą dūžį, privertusį ją pačiai nė nesuprantant atsisveikint su ankstesniuoju, žmogiškuoju gyvenimu.
Mergina nežinojo, kiek laiko praėjo nuo tos akimirkos, kai ji mirė. Apskritai, viskas, ką pirmiausia ji galėjo atsiminti - tai nežmoniški ir nepakeliami skausmai. Dievaži, niekada nebuvo patyrusi kažko, kas bent truputį prilygtų tai kūną apėmusiai agonijai. Atrodė, kad kažkas lėtai, kankinančiai laužo jos kūną, kiekvieną kaulą atskirai, lupa odą, drasko rankas ir kojas, rauna plaukus, trupina kaukolę. Lyg kažkas norėtų uždėti jai naują odą, suteikti naują, tobulesnį kūną, to pasekoje panaikinant senąjį. Labiausiai skaudėjo nugarą, kadangi avarijos metu jai buvo sulaužytas stuburas, kuris dabar pats savaime turėjo kažkokiu būdu atsistatyti. Vėlgi, tas akimirkas, kurios atrodė, jog trunka amžinybę, ji negalėjo nieko galvoti. Tik šaižus klyksmas kartas nuo karto užpildydavo tylią patalpą, jai nagais raižant stalo paviršių, kas tik sukėlė dar didesnių kančių, kadangi apskritai judėti tokioje stadijoje nebuvo gera mintis.
Paskui akimirkai (ar kelioms) nurimo. Vis dar jautė šiokį tokį labai nemalonų diegimą kiekvienoje kūno ląstelėje, lyg kas badytų adatėlėmis, bet baisiausias kūno laužimas buvo praeity. Jei būtų pajėgusi galvoti, būtų galvojusi, kad tokio skausmo nepakels, bet galvoje visą tą laiką buvo tuščia.
Po dar kiek laiko, Bjankos siela sugrįžo į jos kūną ir ji atmerkė akis. Nieko nebeskaudėjo, tik ją užgriuvo lavina garsų ir kvapų. Kažkada išpiltas alkoholis ant grindų, už lango žolytę kramsnojanti stirna ir daugybė kitų. Jautėsi it tuoj išprotėtų. Pasukusi galvą į šoną ji išvydo nepažįstamą vyrą, esantį šalia jos ir žvelgiantį labai susirūpinusiomis akimis. Prireikė laiko, kol ji suvokė, kad priešais ją Aras. Ir kad ji kažkodėl guli ant stalo kažkokiam apleistame name. Tačiau kaip žmogui, anksčiau jau susidūrus su vampyrais ir žinant visas buvimo juo ypatybes, nebuvo labai sudėtinga susigaudyti, kas nutiko. Nors, žinoma, laiko prireikė. Ji lėtai pakilusi atsisėdo, kojas, kurios atrodė lyg nesavos, nuleisdama žemyn, o sutrikusias ir sumišusias akis nukreipdama į Arą. Ji nežinojo nei ką sakyti nei ko klausti, nei nuo ko pradėti, tačiau žvilgsniu maldavo, kad vampyras prabiltų.



“I was always hungry for love. Just once, I wanted to know what it was like to
get my fill of it - to be fed so much love I couldn't take any more. Just once.”  

Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Zayn
PRANEŠIMAI : 6550

Matthew Lúcio Harlow
"Stop looking for happiness in the same place you lost it."


RašytiTemos pavadinimas: Re: Virtuvė   Antr. 10 07, 2014 12:08 am

Baigęs pokalbį su vienu iš savo sargybinių, Aras dar ilgą laiką be jokio tikslo spoksojo į užgesusį telefono ekraną, vargiai prisimindamas jo nuotrupas, tik viso labo suvokdamas, kad tik ką sugriovė laimingai vedusio vyro gyvenimą, išplėšė laukan jo širdį, pranešė apie mylimos moters dalinę mirtį, o kad padengtų emocinius nuostolius, viso labo sugebėjo pasiūlyti tik nemokamą skrydį privačiu lėktuvu. Numetęs telefoną ant artimiausio stalo, Volturis įsitaisė ant nešvarių grindų, pasiruošęs kiekvieną šio pragaro sekundę nejudėti iš vietos, kol Bjanka nepravers akių ar kitokiu būdu nepraneš, kad galiausiai prabudo. Visgi, sėdėti vietoje ir jaustis visiškai bejėgiu, kol mergina išgyveno tikrą agoniją, apie kurią primindavo daugkartiniai jos šūksniai, tiesiog kurtinantys mirtinoje tyloje paskendusiame name, nebuvo lengva net ir Arui, kuris dažniausiai mokėdavo atsiriboti nuo emocijų ir pažvelgti į situaciją iš šalies. Dabar blaivus protas, iškėlęs į viršų baltą vėliavą, pasitraukė į šalį, palikdamas Arą ir jo seniai nebegyvą širdį vienui vienus. Būtent ji paskatino Volturį, po bala žino kiek laiko, pakilti ant nepatikimų kojų ir žengus merginos link, suimti josios ledinę ranką tarp savų delnų, lyg įrodymą, kad Bjanka šiame kančių sūkuryje nėra viena. Kad Aras šalia. Ir kad neketina jos palikti. Būtų atidavęs viską, jeigu kažkas būtų suteikęs jam šansą paimti iš panelės bent didžiąją dalį josios skausmo, bet Volturis galėjo tik laukti, o laikas lyg tyčia tekėjo kelis kartus lėčiau. Momentais, kai Bjanka sučiaupdavo lūpas ir trumpam nurimdavo, Aras suskubdavo šnabždėti jai į ausį paguodos žodžius, ne visai įsitikinęs, kad ji gali jį girdėti ar kad jai apskritai tai rūpi, bet tiesiog negalėdamas apkęsti spengiančios tylos. Nuo pažadų, kad viskas susitvarkys, jis perėjo prie pačių paprasčiausių istorijų apie tas senas dienas, kai ji vis dar užėmė postą už registratūros stalo, kai gavusi pastabą iš Aro iškišdavo jam liežuvį, kai manydavo, jog Volturis nemato, kai ant kompiuterio darbalaukio turėjo užsidėjusi savo katiną, kas vesti derybų į pilį atvykusius žmones, vertė manyti, jog po kačių mylėtojų stogu negali gyventi piktą linkintys asmenys. Galiausiai jis apsistojo ties šiandieniniu jų susitikimu ir kiek jis jam reiškė. Aišku, Aras mažiausiai norėjo, jog viskas užsibaigtų būtent šitaip, bet jųdviejų tarpusavyje netikėtai susipynę keliai, buvo vienas iš geresnių įvykių pastaraisiais gyvenimo mėnesiais. Ir kad jis siaubingai apgailestauja, jog šviesi Bjankos ateitis, galimai turinti laimingą pabaigą, užsibaigė būtent šitaip. Lyg ir pajutęs, jog neturi teisės liestis prie merginos, Aras sunkiai atsiduso, panardindamas veidą plačiuose delnuose, per kurį porą kartų šiurkščiai perbraukė, bandydamas atsipeikėti iš užklupusio sąstingio. Nespėjęs nė žengti doro žingsnio toliau nuo merginos, jis pajuto ją sujudant ant stalo, dėl ko akimirksniu pasisuko į Bjankos pusę, susidurdamas su plačiu josios žvilgsniu. Jis žinojo, kas įvyks. Juk pats jai įkando. Bet faktas, kad jį pasitiko ne rudos, o kruvinai raudonos panelės akys, atvėrė kažkokią nepaaiškinamą tuštumą jo krūtinėje, vyro lūpų kampučiams regis per amžius nusvyrant žemyn.
-Aš tavęs nesužeisiu, - Tyliai pratarė kaip įmanoma švelnesniu balsu, netrukus į viršų lėtai iškeldamas rankas, lyg bandytų parodyti rudaplaukei, kad nėra ginkluotas. Nesibaimino to, ką ji gali jam padaryti išsigandusi, kadangi su naujagimiais buvo susidūręs jau ne kartą, taigi labiau jaudinosi dėl fakto, ką Bjanka panikos metu gali pasidaryti sau. Suvokimui pasiekus josios veidą, kuris netrukus persikreipė, o žvilgsniui maldaujant Arą paneigti, kas yra akivaizdu, Volturis tik beviltiškai papurtė galvą, ilgai negalvodamas ir žengęs prie merginos, stipriai ją apkabino, kadangi kitaip išreikšti savo sielvarto nesugebėjo.



CAUSE WE ARE WHO WE ARE WHEN NO ONE IS WATCHING.

Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Jenna Louise Coleman
PRANEŠIMAI : 5159

Bianca Juliett Harlow
And what did you think love would be like? A summer day?


RašytiTemos pavadinimas: Re: Virtuvė   Antr. 10 07, 2014 8:54 pm

Pamažu ji ėmė suprasti, kas nutiko su jos gyvenimu. Blankiai prisiminė greitai atlekiančią mašiną ir savo kojas, kurios nesugebėjo pajudėti iš vietos ir buvo tarsi įaugusios į betoną. Prisiminė ją apakinusias mašinos šviesas. Daugiau nieko. Anksčiausias prisiminimas - kaulus laužantis skausmas. Kad ir kaip žiauriai beskambėtų, mergina suvokė esanti negyva. Į galvą ėmė brautis milijonas priežasčių, leidžiančių jai imti rėkti ir klykti bei prašyti, kad Aras ją sudegintų dabar, kol ji nepraliejo nei vieno nekalto žmogaus kraujo. Buvo aišku kaip dieną, niekada sau už tai neatleistų ir veikiausiai visą likusią egzistenciją praleistų nekęsdama savęs. Gerai buvo bent tai, kad nors dabar ir jautėsi alkana, arti nebuvo nei vieno žmogaus, kurio kraujo kvapas ją išvestų iš proto ir mergina nepajėgtų nė susigaudyti, kai jos aštrios iltys smigtų į to žmogaus odą.
Tačiau kad ir kaip norėjo pulti į paniką ar daužyti galvą į sieną, visiškai skausme paskendęs Aro veidas jai neleido to daryti. Atrodė, tarsi jis pats velniškai sielvartautų dėl to, jog Bjanka pavirto į vampyrę. Jos pačios mintyse šis žodis visai nederėjo su savu vardu. Tačiau, regis, teks prie to priprasti. Kad ir kaip nenorėjo dabar kelti isterijos, visai valdytis negalėjo ir jos akys ėmė blizgėti labiau nei įprastai, apatinei lūpai imant nežymiai virpčiot. Bjanka norėjo verkti, norėjo jausmus išlieti per ašaras, tačiau negalėjo. Arui prisiartinus prie jos, mergina nė neketino prieštarauti ar neprisileisti vyro prie savęs. Jei Aro apkabinimas nebuvo toks drąsus ir stiprus, mergina pati rankomis stipriai apsivijo jį ir prigludo prie Aro krūtinės, išleisdama garsą, kuris priminė kūkčiojimą. Nors skruostais ir neriedėjo ašaros, panelės viduje visa nebegyva širdis virpėjo taip, lyg per pačią didžiausią raudą, o lūpos ėmė gaudyti nebereikalingą orą.
- Viskas gerai, - išspaudė pro lūpas, iškart nusistebėdama savo balsu, kuris atrodė pakitęs. Jei būtų pamačius save veidrodyje, vargu ar apskritai būtų pažinusi, bet dabar tai buvo nesvarbu. Baltos, tačiau nebe tokios gležnos ir silpnos rankos spaudė Arą prie savęs, kad galėtų pajusti bent kažkokį jausmą, kuris jai primintų saugumą. Kad ji žinotų, kad kažkas ja pasirūpins, kad suvoktų, jog galiausiai tai praeis - kaip ir viskas šiame gyvenime. Baisiausia buvo tai, kad ji žinojo, jog nepraeis. Jog tokia ji bus visai likusiais egzistencijai, kuri truks nežinia kiek. Po kurio laiko atleidusi gniaužtus šoktelėjo nuo stalo ant savų kojų ir vėl liko nustebinta. Jautėsi lyg nesavame kailyje ir tai ją dar labiau trikdė. Susikaupusi ir suėmusi save į rankas, ji kilstelėjo galvą į Arą. - Kaip man reikės pažiūrėti broliui ir vyrui į akis?.. - paklausė vampyro nuoširdžiai trokšdama sulaukti kokių paguodos žodžių, o jos balse visiškai nebuvo kaltinimo gaidelės. Tiesiog toks klausimas dabar jai iškilo galvoje. Bjanka suvokė, kad tai, ką dėl jos padarė Aras, buvo daugiau nei kilnu. Palikti merdėti merginą, kuri žinojo apie vampyrus ir velniškai daug apie Volterą ir Volturius, būtų buvęs dėkingas Arui ir pačiam klanui sprendimas. Viena kliūtimi mažiau, kurios dėka gali įvykti nemažai nelaimių. Tačiau jis ne tik kad nepaliko jos mirtį, bet ir suteikė antrąjį gyvenimą, galiausiai pasilikdamas šalia jos. Deja, dėkingumą dabar akimirkai buvo nustelbęs skausmas suvokiant, kaip sunku bus gyventi toliau. Ir alkis. Alkis, kuris pamažu vis labiau ėmė kutenti gerklę, merginai nesėkmingai bandant apie tai negalvoti ir pamiršti, koks yra pagrindinis vampyrų maisto šaltinis.



“I was always hungry for love. Just once, I wanted to know what it was like to
get my fill of it - to be fed so much love I couldn't take any more. Just once.”  

Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Zayn
PRANEŠIMAI : 6550

Matthew Lúcio Harlow
"Stop looking for happiness in the same place you lost it."


RašytiTemos pavadinimas: Re: Virtuvė   Antr. 10 07, 2014 10:14 pm

Neprisiminė, kada paskutinį kartą šitaip kažką glaudė prie savo krūtinės, kadangi sentimentai ir paguodos žodžiai nebuvo kažkas, ką apskritai nejausti įpratęs Volturis sugebėdavo tinkamai perteikti. Bet dabar šio apsikabinimo Arui reikėjo lygiai taip pat stipriai, kaip ir pačiai Bjankai, vyrui niekaip nepavykstant nusikratyti nemaria tuštuma viduje, kuri su kiekviena sekunde plėtėsi ir kerojosi į šalis vis labiau, jo plačiam delnui rūpestingai keliaujant aukštyn ir žemyn merginos nugara, vos iš jos lūpų ištrūko širdį veriantis kūktelėjimas, patvirtinantis baisiausius Aro spėjimus, jog virtimas vampyre merginai atrodys toks pats tragiškas, kaip atrodė ir jam. Tik įsitikinęs, jog panelė nesubyrės jo akyse, Aras teikėsi atsitraukti, dar kurį laiką švelniai prilaikydamas ją sėdinčią ant stalo už pečių ir akylu žvilgsniu tyrinėdamas pakitusį panelės veidą, lyg ten ieškotų bent menkiausio patvirtinimo, jog Bjanka yra stipri visa tai išgyventi. Tie paguodos žodžiai, kuriais ji bandė nuraminti save, o kartu greičiausiai ir stačiai iš proto einantį vampyrą, garantuotai nenuramino nė vieno jų ir veikiau priminė pigią reklamą nei nuoširdžius žodžius. Bet to Aras nekomentavo, žengdamas toliau nuo panelės ir leisdamas jai išbandyti naujas savo kojas, ką Bjanka padarė greičiau nei spėjo apie tai pagalvoti, nuostabai trumpam išstumiant tą karčią ir viską kelyje deginančią agoniją josios akyse. Jo veidas neprisipildė laimės, lūpų kampučiai nepakilo į viršų ir Aras nė nemanė girti Bjankos už puikią koordinaciją ir gebėjimą greitai perprasti naująjį savo kūną, kadangi džiaugtis čia nebuvo kuo. Visgi, rudaplaukė ir taip buvo ties bedugnės kraštu, o visiškas nusivylimas Aro veide negelbėjo situacijos, todėl lengvai atsikvėpęs jis nusprendė savo ruožtu pasakyti bent porą gražių žodžių.
-Tavo brolis ir Demetris džiaugsis faktu, jog esi Bjanka. Kartu su jais, kiekvieną jų gyvenimo dieną. Kad jie turi galimybę tave matyti, tavęs klausytis, būti šalia tavęs. Juk žinai, ką reiškia prarasti mylimą žmogų. Taigi, pamąstyk, ar jie lengviau susitaikys su faktu, kad į jų gyvenimus grįši nežymiai pakitusi, ar kad rytojaus rytą jie būtų priversti keliauti ir pirkti tau karsto? - Švelniai pratarė, nežymiai pakreipdamas galvą į šoną ir dar sykį nužvelgdamas visu ūgiu prieš jį stovinčią merginą. Kraujo dėmės, bylojančios apie neseniai įvykusią tragediją rėžė Aro akis ir vertė į krūtinę smigti milijonus mažų adatėlių, bet didžiausią šoką jis jau buvo įveikęs, kaltės jausmui visgi dar pasiliekant giliai viduje ir su kiekviena sekunde neramiai pulsuojant.
-Tau reikia pasimaitinti, - Tarė itin atsargiai, lyg nuoširdžiai bijotų Bjankos reakcijos. Niekada dar nesiūlė nė vienam iš paverstų vampyrų maitintis gyvūnu krauju, bet kitokios alternatyvos rudaplaukės atveju tiesiog nebuvo, kadangi jie abu puikiai žinojo, jog mergina nebus pajėgi prisiliesti prie žmogaus, o iki ligoninės bei kraujo maišelių per ne lyg ilgas kelias. -Pasitikėk manimi. Visą procesą pabandysiu paversti kaip įmanoma mažiau nemaloniu ir skausmingu, - Pakuždomis ištarė lėtai ištiesdamas ranką merginos link, kadangi abejojo ar gali paleisti panelę toli nuo savęs, kai į šalis klaidžiojančios karštligiškos josios akys įrodė merginą nesant visiškai susikoncentravusią, kas galimai privestų prie didelių nelaimių. Mokymus kaip būti vampyru Aras jau pravedė kelis šimtus kartų, žodžiams galiausiai netenkant prasmės, bet dabar jis ypatingai sunkiai dėliojo mintyse sakinius, mat žinojo, kad ko jau ko, bet šios panelės paversti dar viena iš daugelio kraugerių tiesiog negalėjo, turėdamas taikyti naujus metodus, kas buvo šioks toks iššūkis senamadiškam vyrui.



CAUSE WE ARE WHO WE ARE WHEN NO ONE IS WATCHING.

Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Jenna Louise Coleman
PRANEŠIMAI : 5159

Bianca Juliett Harlow
And what did you think love would be like? A summer day?


RašytiTemos pavadinimas: Re: Virtuvė   Pen. 10 10, 2014 11:01 pm

Žinojo, jog Aras buvo teisus. Jog tokią, kad ir vampyę, kad ir pasikeitusią, ją mylintys asmenys priims lengviau nei apskritai mirusią ir laidojamą. Galų gale, puikus pavyzdys buvo jos gera draugė Ofelija - ji sugebėjo išlikti tokia pati žmogiška bei gera net ir būdama vampyre. Tai šiek tiek teikė vilties, tad mergina po vyro žodžių tik linktelėjo galva prikąsdama apatinę lūpą. Nežinia, ar čia tie tūkstančiai metų ar kas, bet šalia jo mergina iš tiesų ėmė jaustis saugi ir prižiūrima, o Aro ramus tembras ramino jos sumišusią sielą bei vertė lėčiau kvėpuoti, o raudonoms akims mažiau lakstyti į šalis. Net jei ir prieš gerą pusvalandį tik suvokė esanti vampyrė, o jis buvo jos antro gyvenimo suteikėjas. Visada žinojo, kad šis gyvenimas velniškai keistas ir pilnas netikėtumų. Galbūt jai nekilo tiek daug klausimų, kaip kitiems naujagimiams vampyrams, nesuprantantiems, kas apskritai vyksta, kadangi Bi apie viską žinojo. Kiekvieną smulkmeną, kiekvieną ypatumą buvimu kraugeriu. Netgi matė juos besimaitinant, kas kažkada įvarė jai gerą šoką, bet prie visko priprantama, kraujo gėrimas nebuvo išimtis. Dabar jai tereiks viską išmokti daryti pačiai, kas atrodė jau kiek sunkesnė užduotis. Tik tikėjosi, kad labai neužknis Aro. Ir taip, net suvokdama savo padėties keistumą ir beviltiškumą, vis dar norėjo sukelti kuo mažiau rūpesčių kitiems. Apie tai, kaip reaguos ją pamatęs Demetris stengėsi išvis negalvoti, nes būtų visai išprotėjusi. Vampyrė geriau nei negyva, bet blogiau nei paprastas žmogus.
- Aš nealkana, - tarstelėjo po vyro pasiūlymo pasimaitinti ir išspaudė kažkokį keistą šypsnį. Ak taip, melavime ji buvo visai ne specialistė. Krenkštelėjo nusukdama žvilgsnį šalin, kad nesijaustų dar nejaukiau sakydama netiesą. Bet esmė buvo tame, kad jai perštėjo gerklę, o naujas organizmas reikalavo kraujo kiekviena kūno ląstele. Suvokė, kad vyras nelieps jai maitintis žmonių krauju, bet ir gyvūnai Bjankai atrodė kaip gyventi nusipelnę ir po vampyro dantimis neturintys mirti sutvėrimai. Tačiau vyrui vėl prabilus, ji kilstelėjo galvą. Lyg ištarti žodžiai ,,pasitikėk manimi" iš tiesų būtų pakeitę jos nusistatymą nesimaitinti, panelė vėl tik linktelėjo galva bei tyliai sutiko suimdama jo ranką. Netrukus pajuto pirmąjį savo skrydį nuo palangės iki žemės. Nors aukštis buvo visai nemažas, Bi netgi nusišypsojo, pagaliau pasijusdama galinga ir nesunaikinama. Tas jausmas jai patiko. Buvo pavargusi nuo amžino jausmo, kad yra bejėgė ir visi turi ją saugoti bei gelbėti. Galbūt būtų ir toliau juo džiaugusis, jei nebūtų staiga suvokus, kas ką tik nutiko. Ji mirė ir prisikėlė. Visgi, žygiuodama su Aru miško tankme ji bandė kuo labiau save raminti. O kad mintys nebūtų tokios įkyrios, reikėjo užmegzti kalbą.
- Žinai, visada mąsčiau.. O kaip tu tapai vampyru? - Pasiteiravo Aro ir pasukus į jį galvą tęsė savo ramų ėjimą, veikiausiai ieškant kokių stirnų, jei ponas Kalenas dar nebus išnaikinęs jų populiacijos savo ilčių pagalba. Žygiavimas kojomis kol kas dar buvo gana panašus į žmogišką gyvenimą, tik tiek, kad galėjo girdėti kiekvieną lapelio sušlamėjimą ir matė jų gijas, kas blaškė, bet tikėjosi, kad laikui bėgant prie to pripras.



“I was always hungry for love. Just once, I wanted to know what it was like to
get my fill of it - to be fed so much love I couldn't take any more. Just once.”  

Atgal į viršų Go down
 
Virtuvė
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11
 Similar topics
-
» Virtuvė
» Virtuvė/valgomasis
» Virtuvė

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
sveiki atvykę į Forks miestelį! :: Apleistas namas-
Pereiti į: