sveiki atvykę į Forks miestelį!


 
FORKS
MIESTELIS

Share | 
 

 Miškas

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
Pereiti prie : Previous  1, 2, 3
AutoriusPranešimas
avatar

PRANEŠIMAI : 18801

Veronique Helena Boucher
You were writing our epitaph,
and I thought we were still alive.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Pir. 02 09, 2015 11:19 pm

Jautė kaip vien žvilgsnio galia vaikinas bando perkąsti merginą, kuri dažnai pati savęs nesuprasdavo, Elizai tiesiog mintyse palinkint medžiotojui sėkmės priėmus šį bene sunkiausią pasaulyje iššūkį. Visgi, jos odą per atstumą glostančiomis akimis ir kartas nuo karto veide pasirodančia šypsena mergina skųstis negalėjo, nuspręsdama priversti vaikiną dar labiau kamuotis ir pasislėpdama po dar keliais sluoksniais kaukių, į paviršių neprasprūstant nė vienai nepageidautinai emocijai, o pačiai merginai primenant vieną, išlukštentį paruoštą svogūną, kurį bandydamas įveikti apsiašarojo ne vienas.
-Tau nusispjauti ant šio reikalo, ar ne? - Nuoširdžiai pasiteiravo priėjusi būtent tokią išvadą, visas sarkastiškas frazes ir įmantrius žodžius kol kas palikdama nuošalėje, jiems pagaliau pradedant priminti jaunuolius, kuriais ir buvo, o ne pagyvenusius žmones, savo gyvenime mačiusius tiek mėšlo, jog be vargo galėjo vadinti save visiškai sugadintais. Mielai iš Vesto būtų perėmusi šią savybę, bet medžiotojų auginta tiesiog negalėjo leisti sau atsipalaiduoti nė akimirkai, kas savaime išugdė itin kitais nepasitikinčią ir po žemėmis užsikasti vien tam, jog nebūtų niekieno paliesta ar įskaudinta, galinčią jauną moterį, faktui, kad vis dar kalbasi su vaikinu ir iš tiesų juo domisi stebinant net ir ją pačią.
-Vestas, - Pakartojo lūpų kampučiams virptelint, kas savaime pranešė apie artėjantį dar vieną juokelį, -O kur rytus padėjai? - Pasiteiravo luktelėdama, kol vaikinas ją prisivijo, o tuomet palengva pradėdama žingsniuoti į priekį, regis, niekur neskubėdama, kadangi oras buvo geras pasivaikščiojimui po miškus.
-Sakyk, vyriški, ar jau išaugai iš košių ir pieno mišinių? - Netrukus pasiteiravo, o tuomet nejučia įvykdė vaikino prašymą ir vėl plačiai nusišypsojo, dar ir nusijuokdama, lyg iš tiesų būtų prajuokinusi pati save, kas buvo pirmasis šizofrenijos požymis. Ne už ilgo jiedu abu tiesiog paliko miško tankmes ir pasiekę kelią įsėdo į Elizos džipą bei nudardėjo miesto link.



And I'd choose you; in a hundred lifetimes, in a hundred worlds,
in any version of reality I'd find you and I'd choose you.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Maximilian Irons
PRANEŠIMAI : 13555

Randall Frank Dreschler
So it’s true, when all is said and done, grief is the price we pay for love


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Št. 09 03, 2016 9:59 pm

Vyras viso labo linktelėjo, kai šviesiaplaukė paprašė minutės, kad galėtų persirengti, jo perdėtam atsargumui dar nepasiekus tokio lygio, jog negalėtų išleisti moters iš akių nė porai minučių, nors, reikia pripažinti, nebuvo itin malonu suvokti, jog bet kas gali išblaškyti josios dėmesį, jai pasileidžiant pro duris paskui kokią nors atsitiktinę laiptine žygiuojančią kaimynę. Visa laimė, kad nieko panašaus nenutiko, panelei netrukus sugrįžtant į svetainę, o Rendalui tą pačią sekundę pakylant nuo sofos ir jau stovint priešais ją. Išgirdęs josios prašymą, vyras santūriai linktelėjo, jo lūpoms išlinkstant į liūdną šypsnį, jam nesugebant žodžiais išreikšti, kaip stipriai jam gaila dėl to, jog panelė turi baimintis, kad ką nors sužeis. – Tu nieko nenuskriausi,- pažadėjo jai, tvirtai pasiryžęs pasirūpinti, jog jų kelionės metu nebus sužeistas nė vienas ne laiku pasimaišęs asmuo, tą sekundę rūpindamasis ne tiek Volteros gyventojais, kiek pačios Veronikos sąžine, kuri užgraužtų merginą taip, jog ji imtų dar labiau gailėtis sugrįžusi į gyvųjų pasaulį. Dar prieš atverdamas buto duris, vyras pasigavo moters ranką, sunerdamas savo pirštus su josios ir tvirtai spustelėdamas, nusprendęs, jog ją nulaikyti vietoje taip bus paprasčiau. Net jeigu moteris ir nepuls bėgti it nuo grandinės nutrūkęs šuo, geriau jau buvo apsidrausti. Dar kartą sunkiai atsidusęs ir morališkai nusiteikęs kelionei, jis galiausiai kartu su vampyre išsidangino iš buto, ragindamas ją judėti kuo sparčiau, ne vien tam, kad greičiau ištrūktų iš miesto teritorijos, bet taip pat ir tam, kad panelė galėtų išbandyti savo naujuosius gebėjimus, iš kurių vienas buvo nepaprastas greitis. Kelio nebuvo itin daug, dėl ko netrukus porelė jau stovėjo miško glūdumoje. Tik gerai įsiklausęs ir įsitikinęs, jog aplinkui nėra nė vieno žmogaus, vyras galiausiai paleido Veronikos ranką, saviškę įbrukdamas į kelnių kišenę. – Pravesčiau apmokymus, bet manau instinktai padės susigaudyti pačiai,- murmtelėjo, trumpai apsidairydamas ir kiek pamindžikuodamas vietoje.



The story is not a pretty one. there is violence in it. And cruelty. But stories that are not pretty have a certain value, too, I suppose. Everything, as you well know (having lived in this world long enough to have figured out a thing or two for yourself), cannont always be sweetness and light.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6091

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Št. 09 03, 2016 10:30 pm

Rendalas nebuvo įpareigotas šito daryti. Sekti kiekvieną moters žingsnį ir įsitikinti, kad ji nekels pavojaus nei sau, nei aplinkiniams, mat jautėsi už ją atsakingas. Jis turėjo savo gyvenimą, kuris judėjo šiek tiek kitokia linkme nei josios, šviesiaplaukei drovintis įsiterpti į sustyguotą jo kasdienybę, kurioje moteriai vietos nebebuvo. Bet štai, vampyras stovėjo šalia, švelniai spausdamas jos pirštus savaisiais ir nerodydamas nė ženklo, jog auklės vaidmuo jį erzina ar kad jis nekantrauja kuo greičiau užbaigti šią dieną ir sugrįžti namo. -Ar vargšių mergelių gelbėjimas dabar oficialiai įeina į tavo dienotvarkę? - Neištvėrusi pasiteiravo, balse pasigirstant žaismingumui, kuris truputį nustebino ir pačią Veroniką. Tiesiog ištrūkusi iš buto, kurio sienos baigė įvaryti jai klaustrofobiją, o rūpestingi aplinkinių žvilgsniai vertė ją jaustis pernelyg nuoga ir pažeidžiama, Veronika pasijuto kur kas laisviau, prie nežymiai į viršų šoktelėjusio ūpo prisidedant ir faktui, jog galėjo kartu su vampyru lėkti per miestą, nesižvalgydama sau per petį, vėjeliui maloniai kedenant jos plaukus, o kojoms vargiai liečiant cementą, Veronikai jaučiantis lengva it plunksna. Aišku, kelione moteris mėgavosi iki akimirkos, kuomet jiedu pasiekė tikslą, šviesiaplaukei kaip mat imant raukyti kaktą, lyg užkandus rūgščios citrinos, vampyrei esant vienai tų bepročių, kurios pamačiusios vorą mieliau išneša jį laukan nei pritrėškia rankoje laikomu žurnalu, jau nekalbant apie briedžio didelėmis rudomis akimis žudymą, ir dar tam, jog patenkintų primityvų alkį. Bet nepaisant to, kaip stipriai šiam planui priešinosi moters širdis, ausys kaip mat pagavo tylų žolės šnarėjimą keli metrai nuo jų buvimo vietos, Veronikai tik skausmingai užmerkiant akis, o tuomet leidžiant kūnui trūktelėti ją į priekį, šviesiaplaukei beveik akimirksniu atsiduriant šerno pašonėje, kur atrodydama, kaip vaikas, iš kurio piktas berniukas atėmė saldainį, ji sekundę sudelsė, bet galiausiai puolė meiliai kriuksinį grobį, pirmiausia pasirūpindama iš karto nusukti pastarajam sprandą, jog šis per daug nesikankintų, o tuomet švelniai lūpomis priglusdama prie jo kaklo arterijos. Ne ilgi gyvūno plaukai, besiveliantys moters burnoje ir kutenantys jos nosį, ne nosį riečiantis kiaulaitės kvapas, bet kraujas, kurio buvo pilna Veronikos burna, privertė šviesiaplaukę staiga atšokti lyg nuplikytą. Skystis nebuvo gardus ir kažkuo moteriai priminė coca-colą zero, kurios Veronika nepirko net ir maksimoje pasitaikant akcijai, gėralui be saldiklių primenant tualeto valiklį, bet ne šis aspektas privertė ištroškusią vampyrę visą kraują išspjauti lauk. Pastarasis tikrąja ta žodžio prasme išdegino visą moters burną ir dalį stemplės, šiai dar kurį laiką kosėjant, kol klūpėjo delnais atsirėmusi į drėgną miško paklotę, bandydama susivokti, kas tik ką nutiko ir kokiu būdu ji turėtų maitintis, kai medžiotojai akivaizdžiai savo hibridų armiją suprojekavo taip, jog šių organizmas nebūtų pajėgus priimti gyvūnų ir greičiausiai žmonių kraujo, nepaisant to, kaip viliojančiai pastarasis kvepėjo Veronikai.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Maximilian Irons
PRANEŠIMAI : 13555

Randall Frank Dreschler
So it’s true, when all is said and done, grief is the price we pay for love


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Št. 09 03, 2016 11:55 pm

Net jeigu dabar Rendalas gyveno tokį gyvenimą, kuriame Veroniką matydavo kur kas rečiau nei prieš tai ir jų nebesiejo santuoka, moteris vis dar buvo to gyvenimo dalimi, todėl padėti jai, vyro nuomone, buvo jo pareiga, kurią jis atliko visiškai ne per prievartą. Visas pastarųjų poros dienų procesas buvo švelniai tariant nemalonus, bet vyrui buvo gera žinoti, jog prisidėjo prie to, kad šviesiaplaukė gavo dar vieną šansą gyventi, būti su jųdviejų sūnumi ir susikurti laimingą gyvenimą, kurio dabar nebegalės atimti jokia liga, kaip kad kartą jau buvo nutikę. – Kai prieš dešimt metų pirmą kartą išgelbėjau vieną vargšę mergelę, nemaniau, jog nuo tos dienos tai taps mano pastoviu darbu. Bet turbūt man šita profesija tinka labiausiai, tad kam dabar kažką keisti,- truktelėjo pečiais, atrodo, pats šiek tiek pralinksmintas pasitaisiusios merginos savijautos, vampyrei turbūt jaučiantis kur kas patogiau ten, kur nėra trijų žmonių ir jų kraujo kvapo, pasklidusio tarp keturių sienų ir neturinčio galimybės išsisklaidyti. Gal iš jo lūpų tai ir skambėjo kaip pokštas, tačiau vampyras iš tikrųjų manė, jog Veronikos gelbėjimas (ar tiksliau tiesiog buvimas šalia jos kai moteriai to reikia, nesvarbu, ar tai didžiausia katastrofa kaip pastaroji, ar tiesiog menkniekis, dėl kurio jai suskaudo širdį) buvo jo darbas nuo tada, kai susipažino. Ir nors jie seniai išsiskyrę, Rendalo mąstymas akivaizdžiai per daug nepasikeitė, kadangi šviesiaplaukė buvo pernelyg svarbi jo gyvenime, kad parašas ant skyrybų dokumentų galėtų pakeisti jo nusiteikimą visad gelbėti moterį, jei tik pajėgs tai padaryti. Matė, kaip sunku moteriai nusiteikti ir susitaikyti su mintimi, jog dėl jos gerovės turės mirti niekuo dėtas gyvūnas, tačiau jokios kitos išeities nebuvo. Vyrui dar norėjosi pasakyti, kad ji visą savo gyvenimą valgė mėsą, o tai yra toks pat gyvūnų žudymas, tačiau susilaikė, nusprendęs, kad dabar ne laikas tokioms diskusijoms. Pasekęs paskui merginą, per atstumą stebėjo josios itin humanišką maitinimosi būdą, jai iki paskutinės sekundės rūpinantis, kad grobis nesikankintų. Jau ketino nusisukti ir suteikti moteriai šiek tiek privatumo maitinimosi metu, tačiau negalėjo nepastebėti, kaip ji pasibjaurėjusi išspjauna kraują. – Žinau, kad tai ne pati gardžiausia rūšis, bet... – jis murmtelėjo, dar ketindamas pridurti, jog norėdama gardesnio kraujo turėtų maitintis žmonėmis, tačiau priėjęs arčiau pastebėjo, jog problema ne skonyje, kas kaip mat privertė jį užsičiaupti. Priklaupęs šalia moters, vampyras atidžiai ją apžiūrėjo, nuo josios lūpų kampučių nuvalydamas ten buvusį kraują, kuris ėdė josios odą lyg rūgštis, jam nuoširdžiai nesuvokiant kas vyksta. Būtų manęs, jog kaltas gyvūnas, tačiau pačiam Rendalui jo kraujas nedarė jokio neigiamo poveikio, kas privedė prie išvados, jog tai šalutinis virtimo vampyre, organizme turint ir kitokių nuodų, poveikis. Turbūt nereikėjo stebėtis dėl to, jog anie medžiotojai, manydami jog stengiasi dėl visų mirtingųjų gerovės, buvo pakankamai sumanūs jog pasirūpintų, kad vieno iš jų hibridų virtimo vampyru atveju pastarasis negalėtų skriausti mirtingųjų. Tačiau egzistavo kitų kraujo turinčių sutvėrimų, nepriklausančių grupei asmenų, kuriuos bet koks pasišventęs medžiotojas norėtų apsaugoti. – Vera, noriu, kad pabandytum patikrinti vieną teoriją. Nesu tikras, jog tai reali išeitis, tačiau nesužinosim nepabandę,- atsargiai pratarė jis, netrukus kilstelėdamas ranką ir dantis suleisdamas į savo paties riešą, jog atvertų žaizdą.



The story is not a pretty one. there is violence in it. And cruelty. But stories that are not pretty have a certain value, too, I suppose. Everything, as you well know (having lived in this world long enough to have figured out a thing or two for yourself), cannont always be sweetness and light.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6091

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Sk. 09 04, 2016 12:36 am

Vyro žodžiai, taip pat kaip ir josios, pateikti juoko forma, paliko nemalonų kartumą Veronikos burnoje, jai kurį laiką patylint, kol palengva kurpė mintį. -Tu man nieko neskolingas. Žinai tai, taip? - Ji staiga pasiteiravo vyriškio, vos jie prilėtino žingsnį, daugiaaukščius pastatus pakeičiant kur kas malonesniems akiai plačialapiams medžiams. -Aš suvokiu, kodėl taip pasielgei. Ir esu tau be galo dėkinga, Rendalai. Omenyje turiu, jog tau nebūtina sustabdyti savo gyvenimo kas kartą, kai man kažko prisireikia. Nenoriu būti šmėkla iš praeities, alsuojanti tau į pakaušį, tau bandant judėti toliau. Nenoriu stoti skersai kelio tau.. ar kam nors kitam tavo gyvenime, - Ji viską išdėstė lėtai, atsargiai rinkdama žodžius, mat nenorėjo jog pasivaikščiojimas pamiške galiausiai virstų ginču. Tiesiog nuo pat akimirkos, kai paskambino vyriškiui Veronika jautėsi be galo kalta, puikiai žinodama, kad savo skambučiu ketvirtą ryto galėjo prikelti miegančią Bjanką, kuri ir dabar greičiausiai kantriai laukė sugrįžtančio vampyro, kol šis mokė Veroniką, kaip pasigauti triušį. Moteris net buvo pasiryžusi patikinti Rendalą, jog kelią namo po medžioklės ras pati ir jam nereikia dėl jos jaudintis, mat šviesiaplaukė pajėgi su savimi susitvarkyti, bet jai sutrukdė faktas, jog kitą akimirką vampyrė springo šerno krauju, kuris lyg skystis vamzdžiams valyti išėdė viską savo kelyje, Veronikai galint džiaugtis, jog greitai gijo. Prieš moteriai pradedant skambinti pavojaus varpais ir internete ieškoti sau karsto, Rendalui į galvą šovė idėja, kuri įspūdžio šviesiaplaukei nepaliko, šiai imant karštligiškai purtyti galvą, vos suvokė, kur link krypsta pokalbis. Kurį laiką panelė tiesiog skeptiškai spoksojo į Rendalą, galiausiai leisdama sau truputį įkvėpti pro nosį, vampyro kvapui švelniai pakutenant merginos šnerves ir priverčiant Veroniką tvirtai į ploną liniją suspausti lūpas, puikiai žinant, jog šią kovą pralaimėjo pastarajai nė dorai neprasidėjus. Link vyriškio ji žengė neužtikrintai, švelniai pirštais apglėbdama vyro ranką, kurią kilstelėjo prie pražiotų lūpų, pirma nežymiai suraukdama antakius, o galiausiai jomis priglusdama prie atviros žaizdos. Skonis buvo unikalus, su tuo panelė ginčytis negalėjo, bet tikrai ne blogas, ką išdavė išsprūdusi tyli aimana, gardžiam skysčiui sušildant visą jos kūną ir tarytum iš miego pažadinant visas nervų galūnėles, visam Veronikos kūnui atgyjant. Žaizdai nespėjus pilnai užsitraukti, Veronika į vyriškio riešą dantimis įsikirto stipriau, staiga nuskraidindama juos ligi artimiausio medžio, prie kurio panelė prispaudė Rendalą laisva ranka, moteriai akivaizdžiai trumpam prarandant kontrolę. Kraujas jos gerkle tekėjo be jokių nesklandumų, atvirkščiai, lyg balzamas švelniai glostydamas šerno paliktas žaizdas, moters viduje pulsuojant kiek kitokio tipo žaizdai, dėl kurios skaudėjo trigubai stipriau nei tuomet, kai atrodė, jog netyčiomis rūgštimi prasiskalavo gerklę.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Maximilian Irons
PRANEŠIMAI : 13555

Randall Frank Dreschler
So it’s true, when all is said and done, grief is the price we pay for love


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Sk. 09 04, 2016 1:17 am

Moteriai suskubus priešintis vos tik teko pasikeisti rolėmis ir iš guodėjos bei pagalbininkės ji pati tapo ta, kuria reikėjo rūpintis, vyras nunarino galvą ir kiek sunkiau atsidusęs kreivai nusišypsojo, vis dar žvelgdamas į žemę. - Esu tau už daug ką dėkingas. Jeigu manai, jog tai kažkokios skolos grąžinimas – tuomet tebūnie. Nors aš tiesiog noriu tavim rūpintis tiek, kiek galiu ir pasistengti, jog jaustumeisi gerai,- ramiai išdėstė, nesistengdamas sukelti ginčo, o tiesiog norėdamas aiškiai išdėstyti savo poziciją. Kuo greičiau moteris supras, jog nepaisant absoliučiai nieko ji užims aukštą vietą vampyro prioritetų sąraše, tuo bus geriau ir ramiau jiems abiems. Galbūt tai prieštaravo visoms nerašytoms buvusiųjų taisyklėms, tačiau Rendalui nebuvo itin svarbu, jog toks elgesys kažkam atrodė netradicinis ir nepriimtinas. Jis neturėjo būti kažko iki ausų įsimylėjęs, jog atiduotų dėl asmens visas savo jėgas ir faktas, jog tarp jų nebėra tokių pat jausmų kaip kadaise, tikrai neatims iš vyro vieno iš ryškiausių jo bruožų – noro padėti net tokiose situacijose, kai kiti mano, jog pagelbėti jau nebėra kaip. – Aš savo gyvenime turiu pakankamai laiko, jog galėčiau dalį jo skirti savo sūnaus motinai, kuri, ačiū dievui, šiandien netapo šmėkla iš praeities. Ir manau, kad kas nors kitas mano gyvenime turėtų būti pakankamai supratingas jog suvoktų, kad niekuomet nemesiu savo šeimos, kad galėčiau judėti toliau,- nors ir abu žinojo, apie ką sukasi kalba, nė vienas taip ir nepaminėjo Bjankos vardo, pastarai, Rendalo nuomone, iš tiesų turint būti pakankamai supratinga, jeigu ketino užsilikti jo beprotiškame gyvenime. Veronika tikrai vis dar buvo Rendalo šeima taip pat, kaip ir jųdviejų sūnus, dėl ko kitoms jo gyvenime pasirodysiančioms moterims, jei šių bus daugiau, beliks tik prie to prisitaikyti. – Veronika, per daugiau nei tris tūkstančius metų turėjau pakankamai progų tam, jog apgalvočiau, kaip noriu gyvent ir koks noriu būti. Prieš porą dienų stojęs į mūšį ir išžudęs ne vieną padarą, kuris kažkada buvo žmogus, jau sulaužiau vieną iš sau duotų pažadų. Nesiruošiu laužyti ir dar vieno, nuspręsdamas daugiau nebepadėti tiems, kuriems tikrai esu reikalingas,- užbaigė visiškai ramiai, kaip jam ir buvo įprasta kalbėti, o tuomet viso labo apsuko merginą ir švelniai stumtelėjo ją į priekį, leisdamas pamiršti visas kalbas ir pasimėgauti pietumis. Gaila jog nežinojo, kuo šitai baigsis. Vampyras ir nesitikėjo, jog moteris nesipriešindama sutiks su jo siūloma išeitimi, dėl ko jai ėmus purtyti galvą, aukščiau kilstelėjo riešą, kad kraujo kvapas pakutentų josios nosį. Jie neturėjo per daug laiko, kadangi žaizda gijo greitai, o be sustojimo savęs kandžioti vampyras taip pat per daug nenorėjo. Tvirtai suspaudęs lūpas vyras stebėjo, kaip nedrąsiai Veronika paragauja pirmųjų lašų, vampyro kraujui akivaizdžiai įtinkant josios organizmui, ką įrodė ir pasitenkinimo pilnas moters veidas, jai mėgaujantis skysčiu. Moteris greitai įsidrąsino ir pareikalavo daugiau, dėl ko vampyrui teko tik tarpusavyje sukąsti dantis, kai šviesiaplaukė iš naujo atvėrė žaizdą, rodos, neketindama sustoti. Su kiekvienu jo kūną palikusiu kraujo lašu vyro akys darėsi vis tamsesnės, tą akimirką, kai staiga itin lengvu tapęs jo kūnas Veros dėka atsidūrė prie medžio šioms galutinai pajuoduojant. – Gana,- trumpai teištarė, kai moteris ne tik baigė jį išsunkti, bet dar ir ranka, kurioje turėjo daugiau jėgos nei senas vampyras visame kūne, bandė sumūryti jį į medį. Nemanė, kad įsiaudrinusiai naujagimei maitinimosi metu tas žodis ką nors reikš, dėl ko laisvąja ranka staiga grubiai suėmė moters veidelį, neleisdamas jai pasijudinti kol nepatraukė riešo nuo jos burnos, baimindamasis, jog kitaip staigiu judesiu atitraukęs savo ranką, galėjo pusės jos netektis, plaštakai taip ir pasiliekant vampyrės nasruose.



The story is not a pretty one. there is violence in it. And cruelty. But stories that are not pretty have a certain value, too, I suppose. Everything, as you well know (having lived in this world long enough to have figured out a thing or two for yourself), cannont always be sweetness and light.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6091

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Sk. 09 04, 2016 2:09 am

Rendalas buvo ypatingas, net jeigu apie tai prabilus balsu visomis išgalėmis būtų tai neigęs. Lyg ryškiai raudona rožė baltų lelijų jūroje. Net ir po ši tiek egzistencijos metų, po ši tiek nuopolių ir smūgių iš šalies, vyriškis savo širdyje nešiojosi tiek šviesos, jog nutraukus elektros tiekimą visą Volterą pakaktų apšviesti bent jau keletą artimiausių metų. Vampyro oda buvo ledinė, amžiams nekintanti, kaip ir likęs jo kūnas, bet šalia vyriškio niekuomet nebuvo šalta, lyg saulė Rendalui virš galvos šviestų skaisčiau. Būtent dėl šios priežasties vampyras buvo šitaip įsitvėręs Karmen, kurią aplinkiniai laikė negrįžtamai prarasta, tamsiaplaukiui nė karto neatgręžiant jai nugaros. Galbūt dėl to buvusią žmoną jis iki pat šiolei laikė šitaip arti sužeistos savo širdies, moteriai neabejojant, jog kiekvienas patekęs į Rendalo artimųjų sąrašą turėtų jaustis laimingas, vyriškiui mylimiems žmonėms be jokių lūkesčių ar užslėptų ketinimų atiduodant viską, ką turi. Vampyro kilniaširdiškumas buvo viena iš priežasčių, kodėl moteris jį pamilo. Ši jo savybė, vyrui pačiam to nė nesuvokiant, taip pat buvo toji, žeidžianti ją labiausiai. Nes buvę įsimylėjėliai tokie atviri ir paslaugūs vieni su kitais galėjo būti tik tuomet, kai nebelieka jokių dvejonių. Kai sudedami visi taškai. Ir nors Veronika be galo didžiavosi galėdama turėti vyrą savo gyvenime, akimirkomis kaip ši, ji susimąstydavo ar skaudėtų mažiau, jei jo jame neliktų, jam išsikraustant į Bahamus, kur moteris nematytų šilto jo žvilgsnio, negirdėtų rūpestingo balso ir nesimaudytų jo dėmesio spinduliuose. -Tiesiog nenoriu tapti problema, - Trumpai paaiškino, pasirinkdama daugiau neplėtoti šios temos, mat vis tiek nesugebėtų paaiškinti vyriškiui, jog būti jo bff sąraše dar nebuvo pasiruošusi. -Ne visus pažadus lemta ištesėti, žinai. Nesvarbu duoti juos sau ar kam kitam. Jeigu nebūtum sustabdęs daktarų, jie kartu su hibridais būtų galėję padaryti neatitaisomą žalą miestui ir jo gyventojams. Tame ir visa ironija. Gyvenime pasitaiko atvejų, kuomet teisingumas nėra teisingas, - Veronika vyptelėjo, visgi puikiai suvokdama gėlą, kurią jautė Rendalas, moteriai žinant, jog naktinis jų su Demetrija svečias nebuvo doras pilietis ar geras vyras, šviesiaplaukei vis tiek jaučiant kaltę, kam atėmė jo gyvybę, net jeigu vyriškis viso ko pabaigoje vis tiek laimėjo, su savimi pasiimdamas ir Veroniką. Panelė galėjo ir toliau lieti karčias ašaras dėl jo ar dėl šerno, kurį pasirodo nužudė visiškai be reikalo, bet nuo to absoliučiai niekas nepasikeistų, tuštuma viduje nedingtų ir gyvenimas staiga nenušvistų ryškesnėmis spalvomis. Veronika taip pat nesijautė maloniai gerdama savo buvusio vyro kraują, jiems nelabai turint kitą pasirinkimą, moteriai tiesiog nuryjant savo orumą su pirmuoju kraujo gurkšniu, kuris įrodė, jog net ir mirę daktarai gebėjo viską apversti taip, kad situacija tiktų jiems, vampyrei savo ruožtu tiesiog pasistengiant pasimėgavimo nereikšti balsu, jog šios akimirkos nepaverstų dar nemalonesne. Rendalui staiga atplėšus ją nuo žaizdos rankoje, Veronika nesipriešino, bet ir akių į vyrą nepakėlė, nuleistoms josios blakstienoms švelniai kutenant skruostus, kol moteris stengėsi suturėti sukilusias emocijas, kaip mat prikąsdama virpėti ėmusią lūpą, vampyrei jau po akimirkos atgręžiant Rendalui nugarą. -O maniau, kad labiau suknista situacija būti nebegali, - Murmtelėjo panosėje, nežinia už jos stovinčiam vyrui ar sau, Veronikai buku žvilgsniu spoksant į kelmą priešais, tarsi šis bet kurią akimirką galėtų prabilti, pareikšdamas, jog supranta panelės sutrikimą.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Maximilian Irons
PRANEŠIMAI : 13555

Randall Frank Dreschler
So it’s true, when all is said and done, grief is the price we pay for love


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Pen. 09 09, 2016 1:28 am

Galbūt jeigu būtų žinojęs, jog moteris nebuvo visu šimtu procentų nuoširdi tą vakarą, kai pareiškė mylinti Oskarą ir parodė nebenorinti nė bandyti atstatyti santykių, kuriuos jiedu su Rendalu kadaise turėjo, vampyras būtų elgęsis atsargiau, laiku prikąsdamas liežuvį ir neskaudindamas moters savo perdėtai draugišku rūpesčiu. Gal apskritai būtų dingęs tą pačią akimirką, kai virptelėjo vampyrės blakstienos, jai pirmą kartą po transformacijos pramerkus akis, savo buvimu nedraskydamas josios dar ne visiškai užgijusios žaizdos. Tačiau jis nežinojo. Net sulaukęs tokio amžiaus, turėjo savyje pakankamai naivumo, jog patikėtų moters žodžiais ir paliktų ją ramybėje, pats prisiversdamas judėti toliau. Gaila, jog tik vienas iš jų žinojo, kad dar nėra tinkamas laikas kurti tik draugiškus santykius. – Be tokių problemų gyvenimas būtų labai nuobodus,- vyras viso labo truktelėjo pečiais, nė nesusimąstydamas apie tai, kad Veronika kada nors galėtų tapti problema ar našta. Pati situacija ir jos metu išgyventa baimė – taip. Bet tik ne šviesiaplaukė. – Atrodo, jau turėčiau tai žinoti ir suprasti,- Rendalas negalėjo nesutikti su moters žodžiais. Prisidėdamas prie medžiotojų jis iš tiesų padarė paslaugą miestui. Tačiau viso proceso metu nukentėjo pats. Jau seniai vampyras nebuvo atėmęs niekieno gyvybės nei aštriais dantimis, nei tam tikslui pasitelkęs savo gebėjimą, tačiau praūžusios nakties įvykiai privertė jį susimąstyti apie pastarąjį kartą kai po jo kojomis krito gyvybės apleistas kūnas, jam su siaubu prisimenant padarą, kuriuo buvo. Ir dabar iš naujo teko taikstytis su kalte, kartėliu ir gėda dėl ankstesnių laikų, jam aiškiai suvokiant, kad žudikas vis dar egzistuoja kažkur giliai jo viduje. Ir visgi, jo kilnumas ir noras visiems padėti nebuvo tik bandymas kompensuoti už viską, ko yra pridirbęs tamsiuoju savo egzistencijos periodu, dabar vampyrui iš tiesų tapus tokiu asmeniu, su kuriuo nebūtų baisu susidurti kiekvieną dieną veidrodyje. Ir tas asmuo nuoširdžiai, nenorėdamas nieko mainais, dabar troško iš nepavydėtinos situacijos ištraukti naujai sukurtą vampyrę, leisdamas jai tiesiogine prasme išsunkti jį visą iki veik paskutinio lašo. Šviesiaplaukei atsitraukus, vyras trumpam sumerkė juodas akis, akimirkai pasiremdamas į tą patį medį, kuris dabar buvo laikina jo atrama. – Labiausiai suknista situacija buvo tada, kai dvidešimt minučių gulėjai negyva, tavo draugams ir Danieliui tylomis einant iš proto,- sugavęs tylius moters žodžius, vyras atsakė vos judindamas išdžiuvusias lūpas. – O dabar, kai vėl stovi ant kojų, visa kita yra tik nesklandumai, kuriuos išspręsti rasim būdą,- jis patikino moterį, neabejodamas, jog nėra nieko, su kuo panelė negalėtų susitvarkyti. Juk su mityba susijusią problemą jiedu išsprendė pakankamai greitai ir sklandžiai. – Nori grįžti namo ar dar pabūti čia? – pasiteiravo garsiau, atsistumdamas nuo medžio ir sumažindamas jį bei Veroniką skyrusį atstumą, jo delnui nutūpiant moteriai ant peties.



The story is not a pretty one. there is violence in it. And cruelty. But stories that are not pretty have a certain value, too, I suppose. Everything, as you well know (having lived in this world long enough to have figured out a thing or two for yourself), cannont always be sweetness and light.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6091

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Pen. 09 09, 2016 11:30 pm

Viena koja gulėdama grabe, kita netvirtai laikydamasi ant siūbuojančio žemės paviršiaus, Veronika gailėjosi visų laiku neištartų žodžių, kurie amžiams mirė josios lūpose, taip ir nepasiekę jiems skirto adresato. Ironiškiausia dalis buvo ta, jog gavusi antrą (o jei tiksliau trečiąjį) šansą šią klaidą ištaisyti, šviesiaplaukė ir toliau atkakliai tylėjo, sugebėdama mintyse atkapstyti milijoną ir dar šešias priežastis, kodėl kai kurioms istorijoms neverta turėti aiškios pabaigos, retoriniams klausimams, į kuriuos niekam nelemta atrasti atsakymų, tampant geresne alternatyva už painius paaiškinimus, kurie atneštų tik dar didesnį sumišimą jų ir taip sudėtinguose gyvenimuose. Todėl Veronika klusniai nurijo gumulą gerklėje, mieliau rinkdamasi padėti Rendalui išnarplioti sumaištį jo galvoje, nei balsu papasakoti, kas plėšia pusiau ją pačią. -Niekam apie šitai nepasakojau, bet ilgą laiką smerkiau tai, ką daro Demetrija su Natanieliu. Nesu šimtu procentų tikinti ir visgi, į galvą peršasi mintis, jog jie bando atlikti dievų darbą. Spręsdami, kas šiandien mirs, o kas sveikas ir gyvas sugrįš namo. Bet matydama jų atsidavimą ir kiek daug jie paaukoja, jog atneštų šviesesnį rytojų, suvokiau, kad absoliučiai viskas sumenksta prieš faktą, jog jų dėka, suvargusi mama galės apglėbti savo septyniolikmečio sūnaus pečius dar sykį. Užvakar naktį jūs visi pasirūpinot, kad likęs miestas miegotų ramiau. Ir nors tai nėra sąžininga ar humaniška, jums atėmus gyvybę gyvo, protaujančio ir skausmą jaučiančio padaro, pražuvę jie jau buvo prieš jums įžengiant į tas patalpas. Be to, nori nenori, kažkam reikia atlikti juodą darbą. Ir nors be abejonės apmaudu, jog tokia gėla atgulė ant tavo pečių, negali leisti tos nakties vaiduokliams įsikirsti tavo sąžinės, nes jie artimiausiu metu nepasileis, - Kaip įmanoma švelniau išdėsčiusi savo nuomonę šiuo klausimu, moteris galiausiai tik gūžtelėjo pečiais, nemanydama, jog jos porinami žodžiai bent truputį užglaistė pulsuojančias žaizdas vyro viduje, bet norėdama tikėti, kad vampyras atras būdą sau atleisti. Rodos net ir po visko, pagrindinė jų užduotis buvo besąlygiškai remti vienas kitą akimirkomis, kuomet stovėti vienam pasidarydavo per sunku, vyrui tai įrodant jau tą pačią sekundę, kai tragiškoje situacijoje suskubo įžvelgti bent lašelį pozityvo. Moteris viso labo tik silpnai šyptelėjo, nesugebėdama nė mirktelėti nuo pat akimirkos, kai atitrūko nuo Rendalo, ant lūpų vis dar galėdama jausti jo kraujo skonį, tokį keistai pažįstamą, bet kartu ir tolimą. Lyg blunkantį prisiminimą, kurio atmintis tiesiog nepajėgė išsaugoti, Veronikai jaučiant, kaip vyriškis tolsta nuo jos, net jeigu pastarasis stovėjo visai už nugaros, vampyrei puikiai žinant, jog vienintelė išeitis iš šios situacijos - stumtelėti ledo lytį ant kurios stypsojo buvęs vyras kuo tolyn nuo kranto ant kurio įstrigusi buvo ji. -Naktį, kuomet palikai mano kavinukę, aš grįžau namo, įteikiau Oskarui savo žiedą ir pareiškiau, jog noriu skyrybų, - Mergina prikando lūpą, nunarindama žemyn galvą ir leisdama plaukams užkristi jai ant veido, kol formulavo kitą mintį. Mintis visa tai pasilaikyti sau išgaravo ore, lyg dūmas, tą pačią sekundę, kai Rendalas švelniai prisilietė prie jos peties, moteriai jaučiantis taip, tarsi šis tik ką būtų ją nudeginęs, Veronikai per gyvenimą paaukojus daugelį dalykų, bet neketinant toliau stovėti ir šypsotis jam į veidą tuomet, kai visu kūnu skaudėjo. -Aš bandžiau jį mylėti. Taip stipriai, kad akimirką pati tuo įtikėjau. Bet vos ištariau tuos žodžius balsu, rožinis burbulas tarytum susprogo ir mane pasiekė šaltas suvokimas. Suvokimas, kad niekuomet nebranginsiu jo taip, kaip jis yra nusipelnęs, nes mano širdis priklauso kitam, - Veronika vis dar neatsisuko, atkakliai liedama širdį priešais stovinčiai liepai, mat ši prokalbė nebuvo kažkas, ką vėliau Danielis galės pasakoti savo vaikams, porindamas istoriją, kaip jų seneliai susitaikė, į vampyrės tikslą neįeinant laimingai Dreschler-Boucher šeimos pabaigai. -Ir žinai kokia šlykščiausia viso to dalis? Nedavusi man naktį ramybės, kol vedina kaltės jausmo ir bjaurėdamasi savimi neprapliupdavau ašaromis plauti savo pagalvės? Stebint tave žengiantį pro durisman skaudėjo labiau nei matant, kaip Oskaras prieš mano akis byra į šipulius, man į skutus suplėšius jo širdį, - Ji prunkštelėjo ašarų pilnomis akimis, galiausiai tiesiog lėtai papurtydama galvą. -Man reikia, kad tu išeitum. Aš noriu, kad tu išeitum. Nes aš mieliau plūsiu kraujais girdėdama tolstančius tavo žingsnius nei toliau būsiu šios parodijos dalimi, - Veronika visu kūnu suvirpėjo, stipriau įsikąsdama sau į lūpą, kad neišskleistų nė menkiausio garso, kuris galėtų išduoti, jog ši akimirka žeidė ją labiau nei gydytojų nuodai ar ėjimas devyniais pragaro ratais. -Prašau, - Pakuždomis pridūrė užmerkdama akis ir tikėdamasi, jog kitą kartą jas atvėrus miške vėl bus viena, kaip kad turėjo būti nuo pat pradžių.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Maximilian Irons
PRANEŠIMAI : 13555

Randall Frank Dreschler
So it’s true, when all is said and done, grief is the price we pay for love


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Št. 09 10, 2016 5:45 pm

Po pirmojo moters ištarto sakinio, vampyras supratingai linktelėjo, nors pats niekuomet nesmerkė medžiotojų darbo, net jeigu jo rūšis nurodė, kad turėtų būti priešingai. Jis tiesiog puikiai žinojo, kaip sunku yra sukontroliuoti tam tikrus troškimus, medžiotojams, taip pat kaip ir vampyrams, užtrunkant ne vienus metus, kol išmoksta sukontroliuoti savo instinktą susidoroti. Be to, jis neabejojo, jog per ilgus Demetrijos, Natanielio ar kitų jų kolegų darbo metus, sunaikinta buvo kur kas daugiau blogų, kenksmingų ir pasauliui tikrai nereikalingų vampyrų, nei gerųjų. Tam netrukus paantrino ir šviesiaplaukė, vyriškiui savo ruožtu tik menkai šyptelint. Galbūt ji ir buvo teisi. Galų gale, šį kartą jis žudė ne savo malonumui ir tai tikrai nebuvo bereikšmis išpuolis. Taigi nerimauti dėl savo sielos, jeigu tik tokią vis dar turėjo, prasmės turbūt nebuvo.
Vampyro ranka, globėjiškai spustelėjusi šviesiaplaukės petį, iš lėto nusviro žemyn, vos tik ji pranešė išsiskyrusi su savo vyru. Ir ne bet kada, o būtent po jų nenusisekusio susitikimo. Jis neturėjo ką į tai atsakyti, dėl ko tiesiog iš lėto sukryžiavo rankas ant krūtinės ir tylomis klausėsi, nenuleisdamas žvilgsnio nuo moters pakaušio, jai nesiteikiant nė žvilgtelėti į jį kol pasakojo tokius dalykus. Verai galiausiai užbaigus kalbą, vyras sunkiai atsiduso, trumpam nukreipdamas žvilgsnį į šalį, lyg į šviesiaplaukę žiūrėti staiga būtų pasidarę per sunku. – Labai gaila, kad nesugebėjai šito pasakyti tada, kai dar nebuvo per vėlu,- vyro balsas buvo pastebimai šaltesnis nei prieš keletą minučių, o veidas rūstus – akys dabar nebespinduliavo šiluma, o raminamas šypsnis nežaidė lūpose, Rendalui nė nebandant slėpti kartėlio. Jeigu nuoširdžiai, vyrui buvo labiau pikta nei skaudu. Veronika atstūmė jį tuomet, kai šis parodė esantis jai vis dar neabejingas. Įtikino jį, kad myli savo vyrą, su kuriuo atsisveikino tą patį vakarą. Dabar tikino vis dar mylinti vampyrą, tačiau lemtingu metu leido jam gyventi nežinioje ir iš naujo tvarkytis su skausmu. Sulaukė, kol jis pajudės į priekį, pradės kurti savo gyvenimą su nauja moterimi, o tuomet išspjovė visą informaciją jam į veidą. Ir galiausiai po šitokių naujienų paprašė jo išeiti. Jeigu dėl ko nors šviesiaplaukė ir buvo visiškai teisi, tai dėl to, jog visa šitai buvo parodija. Tiesiog nuostabus pasityčiojimas iš Rendalo, Oskaro ir jos pačios jausmų, moteriai blaškantis tarp vyriškių, niekaip nesugebant apsispręsti, ko nori ir galiausiai liekant prie suskilusios geldos. Ir vyriškiui šito buvo jau užtektinai, dėl ko jis neketino prieštarauti moteriai ir dar pasilikti čia bent minutę. Jos prisipažinimas būtų reiškęs nepaprastai daug vos prieš porą mėnesių, tačiau dabar viso labo sujaukė vyro mintis. Visai taip pat, kaip vyriškio bučinys sujaukė Veronikos protą. Skirtumas buvo tik tas, jog grįžęs namo Rendalas nepareikš Bjankai, jog nori skirtis. Kadangi jis Veronikos taip nebemylėjo, beje, jos pačios dėka, moteriai dėl kažkokios priežasties pasirenkant atstumti Rendalą, nors jį mylėjo ir žinojo, kad jis taip pačiai nori vėl būti su ja. Žinojo, ką daro palikdamas Veroniką vieną tokios būklės, tačiau taip pat suvokė, kad jos gyvenime yra ir kitų asmenų, kurie gali ja pasirūpinti. Rendalui nebebuvo jokio reikalo budėti šalia ir iš paskutiniųjų stengtis ją išgelbėti visomis prasmėmis. Būtent dėl to jis nemirktelėjęs, nesukrutinęs lūpų atsisveikinimui ir nelaukęs, kol moteris pramerks akis, kad žvilgtelėtų į jį paskutinį kartą, apsisuko ir dingo tyliau už vėją, vietoje jo liekant tik tuštumai, lyg Rendalo apskritai nė nebūtų buvę.



The story is not a pretty one. there is violence in it. And cruelty. But stories that are not pretty have a certain value, too, I suppose. Everything, as you well know (having lived in this world long enough to have figured out a thing or two for yourself), cannont always be sweetness and light.
Atgal į viršų Go down


Sponsored content


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   

Atgal į viršų Go down
 
Miškas
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 33Pereiti prie : Previous  1, 2, 3

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
sveiki atvykę į Forks miestelį! :: Miškai-
Pereiti į: