sveiki atvykę į Forks miestelį!


 
FORKS
MIESTELIS

Share | 
 

 Miškas

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
Pereiti prie : Previous  1, 2, 3  Next
AutoriusPranešimas

PRANEŠIMAI : 2174

Atiduodama33


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Antr. 08 05, 2014 4:00 pm

Kiek prisimerkusi sutiko ją kiaurai varstantį vampyro žvilgsnį ir nors neišsidavė, iš paskutiniųjų stengėsi įžvelgti jame bent menkiausią ženklą, kad jis dar ne visiškai prarado tai, ką kadaise jai jautė. Deja, jeigu jo viduje kas nors ir buvo, tai nebent prisiminimai, kurių jis pats, ko gero, būtų su mielu noru atsisakęs, jeigu tik tai būtų įmanoma. Mergina būtų leidusis į gilesnius filosofinius apmąstymus, tačiau josios mintis pertraukė pašaipus vyruko balsas, privertęs ją akimirkai sukąsti dantis ir giliai įkvėpti. - Tiesą sakant, nėra nė vieno, galinčio tai padaryti,- ramiai ištarė, truktelėdama pečiais ir išlaikydama kasdienišką miną, taip aiškiai parodydama, kad tema apie tai, kad jos neįmanoma pribaigti, yra ne kažin kuo įdomesnė už temas apie orą. - Bet mintį supratau. Tu per daug tyras ir nekaltas sutvėrimas, kad teptumeisi rankas mėgindamas su manimi susidoroti. Ak, Elizarai, tu tikras angelas,- murmtelėjo veik pakiliai, svajingu balsu, aiškiai pašiepdama net tai, kas liko iš vampyro moralės.
Pati nė nekrustelėdama ir nepasukdama galvos į šalį nė per milimetrą, akimis vis dėl to sekė judantį vaikiną it būtų plėšrūnas, tykantis savo grobio. Tamsiaplaukei netgi kilo sunkiai sutramdomas noras sukikenti, kai pastebėjo, kaip graudžiai vyrukas žiūri į savo marškinius, kuriuos greitu metu turėtų pakeisti naujais, o naujus jis gautų nebent prekybos centre, kurių, kaip ji puikiai prisiminė, vyrukas nemėgo. Prieš tai niekada nesusimąstė, bet jųdviejų gyvenime iš ties būdavo pakankamai žmogiškų užsiėmimų, tokių kaip pasivaikščiojimas po parduotuves, Karmenai entuziastingai lekiant nuo vienos vitrinos prie kitos ir tempiantis Elizarą už rankos, šiam vos velkant kojas ir žvelgiant į ją nukankinto šunyčio žvilgsniu, maldaujančiu kuo greičiau išvaduoti jį iš šio pragaro. Gaila, kad tuomet dar vampyrei to atrodė maža ir tik dabar ji suvokė, kad būtų gyvenusi absoliučiai idealų gyvenimą, jeigu nebūtų veržusis gauti daugiau ir galiausiai likusi prie suskilusios geldos. Bet daugiau laiko prisiminimams ji negavo, nes tos kelios tylos akimirkos, pasirodo, buvo tik tyla prieš audrą, vyrukui ne juokais įpykstant po kitų tamsiaplaukės žodžių, jam imant atkakliai prieštarauti. Plačiau išplėtusi akis, Karmen žvelgė į Elizarą negalėdama patikėti, kad tai žodžiai to paties žmogaus, kuris vargiai kada pratardavo šiurkštesnį žodelį. O štai dabar pažiūrėkit į tą bernelį, visas įtūžęs ir pasiruošęs morališkai sužlugdyti savo didžiausią skriaudėją.  - Tu esi nenusakomai seksualus kaip šitaip įsikarščiuoji,- tylia murmtelėjo netikėtai plačiai nusišypsodama ir perbėgdama rudų akių žvilgsniu visą vyruko kūną, demonstratyviai prikąsdama lūpą.
Gal dėl to, kad buvo lengvai apžavėta pasikeitusio vampyro, o gal tiesiog todėl, kad buvo visiškai išsiblaškiusi ir praradusi budrumą, nespėjo nė sureaguoti, kai Elizaras jau buvo apsisukęs ir stovėjo veidu į ją, daugiau nieko netaręs suėmė ją už kaklo ir nubloškė prie medžio, šiaip skausmingai trenkiantis į kamieną ir sušvokščiant. Žinojo, kad šitai jos nepribaigs, tačiau vis tiek įnirtingai mėgino kojomis pasiekti žemę, kurią lietė tik pirštų galiukais, mat vis dar ją laikantis vampyras per daug įsismaginęs netgi kilstelėjo ją nuo žemės. - Meluoji pats sau, meile,- sunkiai išspaudė, kūną apleidžiant paskutiniam deguonies lašeliams.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Alicia Vikander
PRANEŠIMAI : 1320

Savannah Claire Blanchard
Loving me isn’t easy, I have sharp edges, I have missing parts.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Sk. 11 02, 2014 7:40 pm

Mišelė buvo velniškai alkana, akys tokio tamsaus raudonio, kokio iki šiol dar nėra buvę. Klajojo po miestą kankindama save, kadangi aplink vis dar zujo nepasiruošusių miegoti italų, nusprendusių, kad vienuoliktą valandą vakaro išeiti pasivaikščioti yra pats tas. Bet ji niekada nežudė viešumoje ir, tiesą sakant, šį kartą išvis ketino ir toliau save kankinti ir nesimaitinti žmonių krauju. Realiai nė nežinojo, kokio velnio atsibeldė į prakeiktą Italiją, tačiau žinojo, kad būti mieste, kuriame gyvena jos brolis su mama ji nebegalėjo. Šį kartą ji nebėgo, kadangi neketino skirtis su broliu ir vėl apleisti jį. Net ir tiek prisidirbusi Mišelė dar turėjo sąžinės neskriausti to žmogaus, kuris niekada nenustojo jos mylėti.
Taigi, miškas alkanai vampyrei buvo puiki vieta. Sustojusi kažkur viduryje jų tik porą kartų įkvėpė giliai oro į plaučius ir pamėgino nusiraminti tikėdamasi, kad čia niekas jai netrukdys. Tačiau netrukus jos ausis pasiekė kažkoks šurmulys tolumoje, linksmas krizenimas ir kalbos. Gretai pasiekė vieta, kurioje laužą kūreno ir linksminosi vietinis (girtas) jaunimėlis. Visas vampyrės kūnas įsitempė, jos gerklei dar labiau susausėjant, bet kol kas tik stebėjo juos iš saugaus atstumo pasislėpusi už medžio ir neketino žudyti nekaltų žmonių. Tačiau kažkas šovė durnai merginai į galvą ir ji ėmė artėti link tos pusės, kurioje slėpėsi vampyrė. Mišelė žengė žingsnį atatupsta, tačiau šviesiaplaukė nesiliovė artėti. Netrukus pati nė nesuvokus ką daro, pajuto kaip atsidūrė jai iš už nugaros, laisvąja ranką užspaudė burną, o iltimis prisilietė prie šiltos, krauju atsiduodančios jos kaklo odos. Tačiau Miša taip tiesiog ir stovėjo kovodama su savimi ir su begaliniu kraujo troškimu, dantimis dar neužkabindama jos odos. Ją taip pat blaškė stipriai plakanti išsigandusios panelės širdis, tačiau atleisti savo rankų ir paleisti jos taip pat nepajėgė.




"Do not fall in love with people like me. I will take you to museums, and parks,
and monuments, and kiss you in every beautiful place, so that you can never
go back to them without tasting me like blood in your mouth. I will destroy you
in the most beautiful way possible. And when I leave you will finally understand,
why storms are named after people."

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11488

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Sk. 11 02, 2014 8:08 pm

Šį kartą tiesiu taikymu iš miesto medžiotojas nebėgo, nuspręsdamas prieš išvykstant prie Volturių durų palikti bent porą ant iešmo pakabintų vampyrų galvų, kaip priminimą, kam tiksliai tie, anot jų pačių, viską žinantys ir matantys kraujasiurbiai, ši tiek laiko buvo atvėrę savo miesto duris. Puikiai žinodamas, kad Aras nudaigotų visus, kurie viešoje vietoje pravertų burną ir parodytų savo iltis, Neitas tiesiu taikymu patraukė į mišką, kuris nebuvo toks prižiūrimas, kaip Volteros gatvės, o jei tiksliau, visiems buvo nusispjauti kas pražudys kokį paklydėlį grybautoją: vampyras ar pasiutęs vilkas. Pastatęs savo automobilį po krūmais, jis apsitaisė galybe ginklų, patraukdamas į gūdų, tamsoje paskendusį mišką, kurį vargiai apšvietė net skaisčios mėnesienos šviesa. Neilgai vyras klampojo per samanas ir tešlas, kai jo ausį patraukė pakankamai garsus klegesys, privertęs Natanielį pavartyti akis. Kiekviena jo kūno ląstelė virpėjo, todėl knietėjo išsikrauti ir visgi, medžiotojas bergždžiai vylėsi, kad bent kartą nereikės rizikuoti savo gyvybe dėl paikų, idiotiškų paauglių, kurie į bėdą pakliūna vien dėl savo kvailos galvos. Sulėtino žingsnius tik tada, kai prieš akis atsivėrė vaizdas į laužavietę, trankiai muzikai užgožiant bent kokį lapų šnaresį po jo kojomis. Visgi, kiek pritūpęs ir iš užanties išsitraukęs ginklą vyras buvo pasiryžęs sėdėti čia, kad ir visą naktį, jog savo gyvybių nevertinantys paaugliai, galėtų ramiai ir saugiai grįžti namo pas greičiausiai šiuo metu nerimaujančius tėvus. Jo paties nuostabai, laukti teko neilgai, vyrui kaip mat įsitempiant,  vos akies krašteliu pastebėjo pakrūmėje vykstantį sujudimą, kurio nepastebėjo nė vienas akivaizdžiai apgirtęs vaikigalis. Natanielis apsilaižė suskeldėjusias lūpas, pasiryžęs laukti, tarytum kiekviena tempiama sekundė, kurios metu vampyrės gniaužtuose atsidūrusi mergina gaudė paskutinius savo oro gurkšnius, suteiktų medžioklei dar daugiau adrenalino ir jaudulio. Tik tada, kai merginos širdies dūžiai jau buvo suskaičiuoti, Natanielis teikėsi nukreipti užtaisytą ginklą į netoliese buvusią vampyrę ir luktelėjęs dar sekundę, kad galėtų idealiai nusitaikyti, paleido paralyžiuojančią kulką į tamsią figūrą, šūviui nuaidint per visą mišką ir akimirksniu į šalis pabaidant vaikus, kurie klupinėdami ir klykdami išsibėgiojo į skirtingas puses.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Alicia Vikander
PRANEŠIMAI : 1320

Savannah Claire Blanchard
Loving me isn’t easy, I have sharp edges, I have missing parts.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Sk. 11 02, 2014 8:35 pm

Merginos akyse, jai dar uodžiant būsimos aukos kraujo kvapą, iškilo ja pasibaisėjusios motinos portretas. Jos akyse, kurios kadaise žvelgė į maištingą paauglę Mišą su šiluma ir meile, tik šiokiu tokiu nuovargiu, dabar buvo galima matyti tik begalinį nusivylimą ir nenorą turėti jokių bendrų reikalų su paklydėle dukra. Vampyrė niekada neįsivaizdavo, kas turėtų įvykti, kad motina išsižadėtų savo vaiko. Koks įvykis priverstų žmogų, suteikusiam tau gyvybę ir gyvenimą, gana greitai išsižadėti tavęs ir išbraukti iš gyvenimo, net kai darai viską, jog parodytum savo atgailavimo dėl to. Merginai skaudėjo ir viskas, ką norėjosi daryti, tai išlieti tą skausmą kažkur. Visgi, motinos veidas ir tebuvo vienintelis dalykas, neleidęs jai įkasti tai merginai. Gaila, kad norėjo atleisti ją jau per vėlai, kadangi netrukus pajuto šūvį į savo nugarą ir už kelių sekundžių jau tysojo ant šaltos miško žemės, tamsius suveltus plaukus panardinus kažkur į samanas. Pamėginusi pasijudinti ir greitu būdu pakilti ant kojų suvokė nejaučianti nei vienos savo kūno vietos, tad beliko tiesiog sumišus ir išsigandus gulėti ant žemės ir nekantriai laukti, kol kažkas teiksis prisiimt atsakomybę už savo šūvį ar bent jau parodyti savo veidą. Įprastu atveju jos venose jau virtų kraujas ir ji būtų pasiruošusi nuplėšti galvą tam, kuris šitaip pasielgė, tačiau dabar nejautė jokio pykčio, tiesiog smalsumą ir nuostabą, kadangi per savo vampyrišką gyvenimą niekada nebuvo sutikusi medžiotojų. Dabar, regis, bus tas ilgai lauktas pirmasis kartas. Tačiau mirti ji nenorėjo, tad dar kartelį pamėgino pasijudinti. Ją kliudęs asmuo turėjo būti itin greitas, kadangi kulkos poveikis pamažu mažėjo, merginai pajaučiant, kaip gali nežymiai kilstelėti pirštus nuo žemės.




"Do not fall in love with people like me. I will take you to museums, and parks,
and monuments, and kiss you in every beautiful place, so that you can never
go back to them without tasting me like blood in your mouth. I will destroy you
in the most beautiful way possible. And when I leave you will finally understand,
why storms are named after people."

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11488

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Sk. 11 02, 2014 8:57 pm

Pašaipi nugalėtojo šypsena papuošė jo lūpas, iškreipianti dailius medžiotojo veido bruožus, vampyrei susmunkant ant žemės, lyg iš vežimo išmestai malkai. Lengvai pakilęs ant dviejų kojų ir nedvejodamas nė akimirkos, jis keliais plačiais žingsniais pasiekė sustabarėjusią iš baimės žmonių merginą, švelniai uždėdamas ranką jai ant pečio ir pakuždomis liepdamas kiek įkabinant lėkti į priešingą nuo čia pusę. Vyro pasirodymas regis pabudino jaunąją panelę iš šoko, jai kaip mat atitokstant ir pasileidžiant per kelmus ir girias miesto link, kol tuo tarpu Neitas priartėjo prie vampyrės, stuktelėdamas jai į pašonę batu, o netrukus apversdamas ją ant nugaros, kad galėtų pažiūrėti į panelės veidą. Vampyrė buvo jaunesnė nei jis tikėjosi, nors smulkus sudėjimas iš karto išdavė, kad su galiūne kovoti nereikės, bet Natanielis nė nemirktelėjo akimis, paimdamas ir tarp pirštų pavartydamas vieną iš geriausiai galąstų savo peilių, kuriuo patrumpino galūnes ne vienam kraujasiurbiui.
-Esi lėta, kaip vampyrė, - Leptelėjo kaip niekada puikiai suvokdamas, kad prieš iššaunant, vampyrė panelę nudaigoti galėjo šešis kartus iš eilės, bet vis dėlto delsė, regis kovodama pati su savimi, kuo ir pasinaudojo medžiotojas. Raudonos tamsiaplaukės akys nepaliko jokių abejonių, kad žmonėms pakliuvusiems į josios nagus taip pasiseka toli gražu ne visuomet. Kita vertus, Natanielio ranka nesudrebėtų net ir sutikus kokį geltonaakį, kadangi tą sekundę jam buvo giliai nusispjauti į visus medžiotojų įstatymus, kurie skelbė, kad vampyrų, negeriančių žmogaus kraujo, liesti nevalia. Ir visgi, Natanielis nekilstelėjo savo peilio ir nenurėžė tos dailios galvos vampyrei nuo pečių, likdamas stovėti kaip stovėjęs, neįskaitomam žvilgsniui veriant rudaplaukę skersai ir išilgai be jokios priežasties. Žinojo, kad artimiausiu metu nuodų poveikis išsisklaidys ir vampyrė vėl stovės ant dviejų kojų, pasiryžusi atsikeršyti už sutrukdytą vakarienę, bet būtent to medžiotojas iš esmės ir siekė, trokšdamas kovos, kuria šiuo metu nė kvepėti nekvepėjo. Į merginą šovė tik todėl, kad norėjo pabaidyti jaunimą ir galbūt iš dalies pažeminti vampyrę, kuri dabar prislėgta prie žemės turėjo stebėti jį stovintį visu ūgiu ir ironiškai jai besišypsantį. Rudaplaukės nuožmus žvilgsnis išdavė, kad ji pasiryžusi sudraskyti jį į skutus, kas iššaukė palaimingą atodūsį iš vyro krūtinės, jam laukiant nesulaukiant, ką ši gražuolė turi jam parodyti. Žmonės su skausmu, širdgėla ir praradimais kovoja skirtingai. Vieni verkia apsikabinę pagalvę, kiti paguodos ieško butelyje romo ar artimo žmogaus glėbyje, o Natanielis pasirinko kitą kelią. Tas sunkiai paaiškinamas tuštumo jausmas buvo veik nepakeliamas, persekiojantis vaikiną jau ne pirmą mėnesį ir varantis Neitą iš proto. Su krūtinę per pusę plėšiančia agonija jis dar galėjo susitaikyti. Pyktį viduje jis galėjo numalšinti arba paskatinti. Bet nuo tuštumos bėgti tiesiog nebuvo kur. Ir jis buvo pasiryžęs griebtis bet kokių priemonių, kad nors vieną vienintelę sekundę kažką pajaustų. Net jeigu tai reikštų, kad teks atlaikyti vampyrės puolimą, kol ji kumščiais vanos jo šonkaulius. Todėl sulenkęs du pirštus pasivadino merginą link savęs, lyg skatintų ją padaryti viską, jog sugebėtų išmušti iš vyro veido tą pašaipų šypsnį.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Alicia Vikander
PRANEŠIMAI : 1320

Savannah Claire Blanchard
Loving me isn’t easy, I have sharp edges, I have missing parts.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Sk. 11 02, 2014 9:26 pm

Kažkodėl nenustebo, kad į ją šovęs žmogus buvo vyras. Gražiai sudėtas ir vyriškas, jei jau taip vertinus iš moteriškos perspektyvos. Tiesą sakant, panašiai juos ir įsivaizdavo. Piktus, nekenčiančius vampyrų, galingus bei vyriškus, ir nieko nesigailinčius. Nors visa šita vampyrų-medžiotojų situacija pačiai Mišelei ir atrodė šiek tiek ironiška (medžiotojai žudo vampyrus, nes vampyrai žudo žmones), tačiau negalėjo sakyti, kad medžiotojai yra nereikalingi. Veikiausiai dar ir reikėjo padėkoti tam vyrui, išgelbėjusiam nekaltos merginos gyvybę ir Mišelės sąžinę. Jam dar kažką ironiškai leptelėjus, Mišelė kilstelėjo antakius pernelyg daug emocijų neparodydama, tačiau šiek tiek nustebdama, kad jis dar nenužudė jos vos išvydo raudonas akis.
- Atleisk, kad norėjau ilgiau pasimėgauti tobula akimirka, - tarstelėjo taip pačiai ironiškai dar ir kreivai šyptelėdama, pati žinodama, kad tai yra visiškai netiesa, tačiau jai nė velnio nerūpėjo, ką apie ją pagalvos medžiotojas. Lai galvoja, kad ji yra didžiausia pabaisa visame pasaulyje - nebuvo jokio skirtumo. O ir to pažeminimo jausmo, kad ji guli išsidrėbus ant žemės, o į ją paniekinančiai iš aukštai žvelgia vyras, nejautė. Galbūt kai tokių žvilgsnių (ir dar baisesnių) sulauki ne kartą ir ne du per visą savo gyvenimą, pamažu pripranti ir tai atrodo netgi normalu. Įprasta.
Netrukus kiekvienas kūno raumenėlis atitirpo iš to sąstingio ir ji staigiai bei grakščiai šoktelėjo ant kojų. Susiraukusi dėbtelėjo į vyrą žvilgsniu priekaištaudama jam, kad išsipurvino drabužius, ir rankomis pasivalė žemes nuo užpakalio. Iš plaukų išsitraukė kankorėžį. Tačiau pasitikintis savimi vyro žvilgsnis jai kažkodėl užkliuvo, tad akimirksniu suėmusi jį už kaklo šiek tiek kilstelėjo aukštyn ir nuskriejusi kartu su juo link medžio prirėmė prie jo ganėtinai stipriai. Bet ne tiek, kad uždusintų jį. Medžiotojo akyse karaliaujanti tuštuma ją išgąsdino. Net pas kai kurios vampyrus nebūdavo tokių dalykų. Tad nusprendė dar šiek tiek paerzinti jį savo egzistencija.
- Esi gana lėtas. Kaip medžiotojas, - nusišypsojo veikiau jau linksmai nei piktai, o tada atleido ranką nuo vyro kaklo ir paleido jį. Mišelė nė neketino jo žudyti, kankinti ar apskritai eiti į kovą. Iš dalies dėl to, kad nebuvo puiki kovotoja, žinanti tuos vampyriškus triukus ir gebanti atsilaikyti prieš bet ką, iš dalies dėl to, kad nejautė visiškai jokio noro kažką žudyti. Bent jau jei ne dėl kraujo. Taigi dabar stovėjo paprastai ir visiškai atsipalaidavus, tačiau smalsiai žvelgė į vyro veidą mąstydama, ką jis dabar galėtų galvoti ir ką darys toliau. Baimės numirti, keista, bet nebuvo. Gal dėl to, kad nelabai turėjo ką palikti. Keli draugai buvo visiškai pamiršę ją, Adamo susirasti nepavyko, kas reiškė, kad jis, kaip ir daugelis kitų, ją paliko, motina atsisakė, o broliui jos sugrįžimas veikiausiai suteikė daugiau skausmo nei džiaugsmo. Tad net jei dabar pat ir užsilenktų, niekam tai nebūtų tragedija. Net jai pačiai.




"Do not fall in love with people like me. I will take you to museums, and parks,
and monuments, and kiss you in every beautiful place, so that you can never
go back to them without tasting me like blood in your mouth. I will destroy you
in the most beautiful way possible. And when I leave you will finally understand,
why storms are named after people."

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11488

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Sk. 11 02, 2014 9:56 pm

Už tas porą minučių, kai reikėjo laukti, tiesiog iš aukšto stebint pamažu atsileidžiantį merginos kūną jam buvo atseikėta bene dvigubai, kai pakilusi ant kojų, panelė pasinaudojo turimais privalumais ir netrukus Natanielis buvo skaudžiai sumūrytas į pirmą pasitaikiusį medį. Bet net ir tas, į šonkaulius nemaloniai įsirėmęs šakalys ar ledinė vampyrės ranka ant kaklo, neprivertė jo nė suraukti kaktos, jam rudaplaukę stebint tuo pačiu šaltu žvilgsniu. Akys dažniausiai būdavo it vartai į žmogau sielą, bet Natanieliui ši sąlyga negaliojo, lyg pastarosios vyriškis apskritai nebeturėtų, taigi į rudaplaukę žvelgė viso labo tik pora juodų skritulių, už kurių neslypėjo absoliučiai niekas. Merginos atkirtis privertė jo lūpų kampučius trūktelėti į viršų, jam labiau atgalios atlošiant galvą, lyg medžiotojas iš tiesų gėrėtųsi šia akimirka, kurią vampyrė greitai sužlugdė tiesiog jį paleisdama, ko Natanielis ne itin tikėjosi.
-Ar tai viskas ką sugebi? - Skeptiškai pasiteiravo aukščiau kilstelėdamas antakius, kadangi niekuomet anksčiau susidūrus su vampyru jam nėra buvę taip nuobodu. Blanki, lyg iš akmens iškalta Natanielio mimika neišdavė apie tolimesnius vyro ketinimus, ir atrodė taip, lyg vyrukas pats neketintų pulti vampyrės dar sykį, kai netikėtai metėsi į priekį, be jokių įžangų pargriaudamas merginą ant žemės, nuo kurios jai taip knietėjo prieš tai atsikelti, ir prislėgdamas savo svoriu, kol dvi vyriškio rankos tvirtai spaudė rudaplaukės riešus, abipus jos galvos.
-Pamaniau, kad tau reikėjo paskatinimo, - Šleikščiai meiliai ištarė, šitaip pateisindamas netikėtą antpuolį ir faktą, jog jiedu abu dabar tįso ant šaltos ir drėgnos žemės mieste, kuris nė vienam jų nebuvo prie širdies. Pasistengęs suimti vampyrės rankas viena savo, kitoje stebėtinai greitai suėmė jau anksčiau laikytą peilį, kuriuo pervėrė merginos širdį, ar bent jau tikėjosi, kad pataikė ten, nuspręsdamas pirma truputį pakankinti merginą, prieš nurėžiant jai galvą. Kita vertus, dar nebuvo aišku ar jam apskritai pavyks pasiekti savo tikslą prieš atsisveikinant su savo paties gyvybe, kuri regis jaudino Natanielį ne labiau nei vampyrę josios, kas darė juodu iš vieno molio drėbtais savižudžiais. -Esu įsitikinęs, kad tėvelis už tokius nevėkšliškus bandymus apsiginti tavęs nepagirtų, - Netrukus pridūrė lyg suuodęs ar išvydęs vampyrės veide, kad prie josios nenoro kovoti už savo gyvybę stipriai prisidėjo šeima ar šiaip kažkoks artimas žmogus. Ir kas labiau įpykdytų žvėrį jei ne druskos bėrimas ant vis dar atviros žaizdos?



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Alicia Vikander
PRANEŠIMAI : 1320

Savannah Claire Blanchard
Loving me isn’t easy, I have sharp edges, I have missing parts.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Sk. 11 02, 2014 10:27 pm

Vyrui ėmus ją provokuoti, panelė nieko nesakė, tik itin įdėmiai stebėjo jį, tokį atbukusį nuo visko ir tarsi nieko nebejaučiantį. Jeigu jai nebūtų nusispjaut, veikiausiai net susirūpintų pastarojo tokio nusiteikimo priežastimis. Tačiau dabar tiesiog stebėjo jį itin nustebusi, kadangi dar nebuvo sutikusi tokio žmogaus.
- Ar tu išsikraustei iš proto? - Paklausė lėtai ir ramiai, dabar jau nė nemėgindama jo įžeidinėti, tiesiog šiaip pasiteiraudama, kadangi su tokia situacija vampyrei dar nėra tekę susidurti. Jei jau atvirai, Natanielis buvo pirmasis puolęs ją ir mėginęs sužeisti fiziškai ar nužudyti per visus ketverius buvimo vampyre metus. Tačiau veikiausiai iškarto nužudyti jam atrodė pernelyg paprasta ir nuobodu, todėl netrukus mergina vėl gulėjo ant prakeiktos žemės, jai šiek tiek iššiepiant dantis ir suurzgiant. - Tikiuosi nepamiršai prieš ką kovoji, - pasakė jau aiškiai suerzinta, kadangi nemėgo gulėti ant žemės dažniau nei kartą per dešimt minučių, persiversdama taip, kad jis būtų po ja, gana stipriai kojomis suspausdama jo klubus bei suimdama rankas. O ir ta vyro nepaaiškinama neapykanta jai jau ėmė slėgti. Aišku, naiviai tikėdamasi, kad tuo viskas ir baigsis, jau ketino pakilti nuo jo, tačiau netrukus savo širdyje pajuto aštresnį nei įprastai peilį, eilinį sykį nespėdama laiku sureaguoti. Nu tokiu peiliu tai jau tikrai agurkų nepjausto ponas medžiotojas. Tyliai aiktelėjusi ir nustebusiu žvilgsniu žiūrėjo į vyrą, nesugebėdama išleisti nei garselio. Turėjo būti daugiau nei akivaizdu, kad Mišelė nebuvo ta žiaurioji vampyrė, kuri savyje neturi nė lašelio jausmų, kadangi ir sekantys vyro žodžiai buvo it dar vienas durklas į negyvą širdį. Nusistūmusi nuo jo į šoną, mergina sukando stipriai dantis ir tyliai inkšdama išsitraukė į ją suvarytą peilį. Jautė kaip ląstelės iškart ima atsigaminti, tačiau dar nebuvo pasiruošusi daryti kito manevro, tad tiesiog žengė dar kelis žingsnius nuo jo, šį kartą jau įdėmiai stebėdama vyro veiksmus. Veidą perkreipė skausmas. Ją vis dar slėgė kaltė dėl tėvo mirties.
- Jis pagirtų, kad netapau panaši į tave. Net jei ir esi žmogus. - Tarstelėjo jos veide dingus bet kokiam linksmumui, atsiradus tik nežymiai sumišimui. Nesmagu taip dažnai būti sužeidžiamai. Atsigavusi nuo smūgio ji neketino jo pulti, kad ir kaip to norėjo medžiotojas. Aišku, sakydama tuos žodžius ji nebuvo šimtu procentų tikra, kad jis toks visada yra. Tačiau suvokė, kad draugiškai bendrauti su žmogum, ketinančiu tau nukirsti galvą, nepavyks. - Šitaip elgdamasi nesi kažkuo geresnis už mane. - Dar pridūrė pasivalydama kraują nuo rankų ir mesdama jo peilį kažkur tolyn.




"Do not fall in love with people like me. I will take you to museums, and parks,
and monuments, and kiss you in every beautiful place, so that you can never
go back to them without tasting me like blood in your mouth. I will destroy you
in the most beautiful way possible. And when I leave you will finally understand,
why storms are named after people."

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11488

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Sk. 11 02, 2014 10:53 pm

Netikėtai pateiktas merginos klausimas ir sumišęs jos žvilgsnis, lyg Natanielis vilkėdamas tik tramdomuosius marškinius bėgtų viduryje gatvės ir rėktų, kad pardavinėja ramunes, privertė jį truputį atitolti nuo kovos, kuri bent jau kol kas buvo vienpusė, ir dirstelėti į vampyrę.
-Taip, - Ironiška, kad šis trumpas ir konkretus žodis buvo vienas iš nuoširdžiausių dalykų, kurį Natanielis per šiuos mėnesius buvo kažkam pasakęs. Dar ironiškiau, jog skirtas jis buvo būtent kraujasiurbei. Žmonės palūžta ir ryžtasi beprotiškiausiems žygiams dėl kur kas menkesnių dalykų nei tai, ką per vos keletą savaičių turėjo išgyventi Natanielis. Pirma į jo gyvenimą su griausmu sugrįžo viena iš vampyrių, kurią jis trumpiau vadino tiesiog klaida, atnešusi jam žinią, kad ne tik turėjo romaną su jo tėvu, bet ir pasinaudojusi proga, kad Neitas žmogiškumui ne laiku pabudus ją paleido, jam įkando, medžiotojui tėvui nelikus nieko tik įsikišti į burną pistoletą. Tarsi to būtų ne gana, jo rankose mirė tos pačios vampyrės sužalota Natanielio mylimoji, virtusi kažkuo tolimu ir svetimu vaikinui, jam iš paskutiniųjų stengiantis pamiršti, kad prie savęs glaudžia kažką, ką palei idėją turėtų medžioti. Ir visai suirutei dar labiau pagardinti, vyras sužinojo, kad mirdama Demetrija nešiojo jo kūdikį, kurio gyvybė nė dorai neprasidėjusi užsibaigė tą pačią sekundę, kai sustojo josios širdis. Ir po visko, žmonės stebisi, kodėl Natanielis lyg nesavas nuolatos blaškosi į šalis, paprasčiausiai nebetilpdamas savo paties kūne, kuris visai kaip ir likęs pasaulis vyro akimis atrodo koktus ir bereikšmis.
-Nė norėdamas nepamirščiau, tu smirdi per mylią, - Sarkastiškai iškošė pro sukąstus dantis, trumpam pristigdamas oro tą pačią sekundę, kai per ne lyg greitai jį apvertusi vampyrė stipriai prispaudė medžiotojo kūną prie žemės. Bet tai truko vos porą akimirkų ir štai Neitas patenkintas galėjo stebėti, kaip vampyrė galima sakyti pati užkrenta ant jo atstatyto peilio, greitai nusirisdama į šalį ir praviromis lūpomis godžiai traukdama orą tik dėl įgimto reflekso, kadangi josios plaučiai buvo per ne lyg supuvę, jog dar kada priimtų deguonį. Palengva atsisėdęs jis įsmeigė žvilgsnį į merginą šiai perėmus medžiotojo taktiką ir į pagalbą pasitelkus šiurkščius žodžius, kurie neva turėjo jį įskaudinti.
-Ne mano lūpos prieš penkias minutes buvo priglaustos prie nekaltos merginos kaklo, - Priminė vampyrei jų susidūrimo priežastį, pakildamas ant kojų ir nuo skruosto nusibraukdamas kraują, kuris tekėjo iš nežinia kada praskeltos kaktos. Buvo akivaizdu, kad vyras negali pasakyti ir padaryti nieko, kad priverstų rudaplaukę pulti, kas buvo apmaudu, kadangi nusiramins jis tik tada, kai akys bus tokios užtinusios, jog nebus įmanoma nieko matyti, o pats Neitas bus užsiėmęs kosėdamas iš plaučių kraują.
-Aš ir nesu geresnis, - Paprastai pripažino, šito visiškai nesureikšmindamas, kadangi puikiai žinojo seniai pasiekęs visišką dugną ir atsidūręs žemai tarp kitų atmatų, kurie seniai suglaudę rankas turėjo gulėti po velėna. -Kas toliau? Šautuvas ar bomba? - Pasiteiravo jos per ne lyg entuziastingai, regis, iš tiesų leisdamas rinktis, kas tik įrodė, kad vyrui priešais rudaplaukę toli gražu ne visi namie.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Alicia Vikander
PRANEŠIMAI : 1320

Savannah Claire Blanchard
Loving me isn’t easy, I have sharp edges, I have missing parts.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Sk. 11 02, 2014 11:17 pm

Vyrui tai pripažinus garsiai, merginos veide pasirodė tik neviltis jai garsiai atsidūstant. Jei tik būtų žinojusi vyro elgesio priežastis, veikiausiai būtų pamėginus jį įtikinti, kad jis negali pasiduoti, kad viskas nėra taip blogai, jog negalėtų būtų pataisyta, o jo žaizdos nėra tokios gilios, kad negalėtų išgyti. Kad kol turi kažką, kas tave myli visa širdimi, o tokių žmonių, Mišelė buvo tikra, jis turėjo, tol privalai kovoti. Kadangi esi atsakingas ne tik už save, bet ir už žmones aplink save. Tačiau ji viso šito sakyti negalėjo, mintyse tik spėliodama kas turėjo įvykti tokio siaubingo, kad vyras prarastų vieną iš svarbiausių dalykų, kurį turi - save. Daugiau ji nieko jam nesakė, dar kurį laiką bandydama atsigauti po dūrio, kol galiausiai krūtinė sugijo ir ji vėl buvo sveika ir gyva. Sučiaupė lūpas į ploną liniją ir svarstė, kodėl ji vis dar stovi čia ir nepalieka šito išprotėjusio medžiotojo vieno kovoti su savais demonais. Galbūt todėl, jog suvokė, kad kažkokiu būdu stovėdama čia ir leisdama save žaloti ji padeda jam. Net jei ir tik vienu procentu. Ką mergina žinojo tvirtai, tai kad viduje laikomas pyktis, skausmas bei kitos neigiamos emocijos niekada nepadaro nieko gero. Tad net jei dabar turės būti kažkieno pykčio objektas - tebūnie. Galų gale, neturi, ką geresnio veikt.
- Juk suvoki, kad jei būčiau norėjus ją nužudyt, būčiau padarius tai tą pačią sekundę, - tarstelėjo vėl žvilgsniu sugrįždama prie jo veido ir nežymiai primerkdama akis. Ir ji buvo teisi. Mišelė nebūtų žudžiusi tos merginos, tačiau nejautė turinti jam teisintis, todėl tiesiog tuo ir apsiribojo. Tačiau bėgantis kraujas iš vyro kaktos ją išblaškė, merginai prisimenant, kodėl ji iš viso kėsinosi į tą merginą. Alkis. Sulaikiusi kvėpavimą ji ėmė ignoruoti sausą gerklę.
- O gal tiesiog nueinam išgert alaus į barą. Katės ir pelės žaidimai galbūt ir būtų įdomūs, jeigu aš nuo tavęs bėgčiau ar pulčiau atgal. Bet to nebus, - pasakė, regis, vėl įgaudama šiek tiek linksmumo ir pamiršdama, kad anas vis dar yra pasiryžęs ją žaloti tol, kol... Na, nežinia iki kada, bet kad pasiruošęs, tai aišku. Visgi Mišelė manė, kad yra geresnė alternatyva. Ir taip, ji būtų pasiryžusi sėdėti su juo kokioje skylėje ir gerti pigų alų. Tačiau visgi atsargumo dėlei pasiruošusi artėjančiam smūgiui ar vėl kokiam peiliui, kuris numanė, kad bus, ji tik nepaleido jo iš akių, šįkart jau pasiruošusi neleisti savęs žaloti.




"Do not fall in love with people like me. I will take you to museums, and parks,
and monuments, and kiss you in every beautiful place, so that you can never
go back to them without tasting me like blood in your mouth. I will destroy you
in the most beautiful way possible. And when I leave you will finally understand,
why storms are named after people."

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11488

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Sk. 11 02, 2014 11:41 pm

Akimirką atrodė, kad vampyrė jo gaili, ko pasekoje Natanielis nepatenkintas suraukė kaktą, kadangi mažiausiai norėjo pasirodyti menkas merginos akyse, kuri mestelėjusi į jį vieną žvilgsnį manė perpratusi visas jo sužalotos sielos subtilybes. Tai iššaukė naują neapykantos bangą, jam tvirčiau sukandant dantis tarpusavyje ir nuoširdžiai nežinant prieš ką būtent tas stiprus ir kartus jausmas nukreiptas - merginą ar save patį. Nors turėjo pripažinti, kad ši vampyrė skyrėsi nuo visų sutiktų iki šiol, savyje turėdama tą pačią tamsą, kuri gaubė ir Natanielį, kėsindamasi bet kurią akimirką visiškai susukti medžiotojui protą ir praryti jį nė nekramčiusi, nusileisti neketino.
-Juk norėjai pasimėgauti tobula akimirka, - Nukreipė panelės žodžius prieš ją pačią, ką daryti akivaizdžiai mėgo jiedu abu, nežymiai pakreipdamas galvą į šoną, jo akims sekant kiekvieną merginos judesį, lyg grobuoniui, susidūrusiam akis į akį su savo auka. Klausimas išliko vienas vienintelis - kuris iš jų grobuonis ir kuris auka. Po paprasto ir žmogiško merginos pasiūlymo, lyg jiedu nekovotų už savo gyvybes, o žaidę kortomis bendrai nuspręstų esantys ištroškę ir patrauktų alaus, Natanielis suvokė, kad mergina žiūri į jį, kaip į nevykusį pokštą, ar per ne lyg daug lojantį šunį, kuris amsi, bet nedrįsta įkasti. Tai privertė jį žengti kelis plačius žingsnius merginos link, gerai žinant, kad ji kaip žadėjo nepasitrauks iš savo pozicijos ir nepabėgs į šalį bei kreivai nusišypsant, tarytum prieš pasakant kažką nepaprastai juokingo. -Bomba tai bomba, - Atsainiai į šonus skėstelėjo rankomis, kažką miniatiūrinio ir vargiai pastebimo mestelėdamas į tą menką tarpą tarp jų. Užteko vos trijų vargiai girdimų ir laikrodį primenančių tiksėjimų, jog per mišką audringai nugriaudėtų sprogimas, Natanieliui padarant išvadą, kad jeigu Mišelė neketina su juo kautis, jam reikia sužaloti juodu abu, dėl ko sprogimo banga į šalį nunešė ne tik vampyrę, bet ir patį Neitą, kuris visu svoriu susidūrė su jau anksčiau paženklintu medžiu, netrukus atsidurdamas ant žemės, kartu su keliomis šakomis, ką palydėjo netikėtai pratrūkęs vyro krizenimas, šiam apsiverčiant ant nugaros ir akis įsmeigiant į pro medžių viršūnę matomą žvaigždėtą dangų. Užuodė kraują. Jautė, kokie lipnūs pirštai ir drabužiai. Kaip įtartinai šilta. Bet skausmo nebuvo, dėl ko krizenimas mirė Natanielio lūpose, šiam nesugebant pasijudint iš vietos, kadangi kūnas neklausė, o galva per ne lyg svaigo, dėl ko vyras liko tįsoti ant žemės, klausydamasis spengimo ausyse.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Alicia Vikander
PRANEŠIMAI : 1320

Savannah Claire Blanchard
Loving me isn’t easy, I have sharp edges, I have missing parts.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Sk. 11 02, 2014 11:57 pm

Šį kartą Mišelė jau buvo apdairesnė. Vos vyrui išsitraukus bombą ji staigiai metėsi atgal, savo greičiu pajėgdama šiek tiek išvengti smūgio, net jeigu ir plaukai bei oda šiek tiek apsvilo. Tačiau apart šių dalykų ir nuo tokio triukšmo sužalotų ausų būgenlių, kurie netrukus atsistatė į vėžes, rimtų sužeidimų nebuvo. Nuo sprogimo vietos ji buvo per gerus keliasdešimt metrų, bet tolumoje gulintį medžiotoją, besikamuojantį tarp gyvenimo ir mirties, ji galėjo matyti. Buvo dvi išeitys - apsisukti ir kulniuoti tolyn pamiršus šį išprotėjusį vyrą bei toliau gyventi savo gyvenimą arba grįžti pas jį. Tačiau palikti jį vieną buvo tas pats kas nužudyti. Suraukusi antakius ji greitai prisiartino prie pasliko vyro ir pritūpė pro jo.
- Tu kvailas vyre, - burbtelėjo jam, rankomis čiuopdama pulsą. Visur pasklidęs jo kraujas nelengvino situacijos, tačiau netrukus ji atsargiai, lyg nenorėtų sukelti jam skausmo, paėmė į rankas. Vėl sulaikius kvėpavimą trumpą laiką stebėjo jo žaizdas spėliodama ar jos nebus pernelyg gilios, o tada, po nosimi burbėdama jam kažkokius dalykus, kurių vyras tikriausiai nė negirdi, greitai nuskriejo artimiausios ligoninės.




"Do not fall in love with people like me. I will take you to museums, and parks,
and monuments, and kiss you in every beautiful place, so that you can never
go back to them without tasting me like blood in your mouth. I will destroy you
in the most beautiful way possible. And when I leave you will finally understand,
why storms are named after people."

Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 2196

West Elliot Harlow
we are so scared of people breaking us, that we end up breaking ourselves


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Kv. 02 05, 2015 10:13 pm

Vesto rankoje laikoma pintinė, kurią rado numestą kažkur bute, jau galėjo pasigirti šio vakaro pasigėrėtinais laimikiais - trimis dideliais gražuoliais baravykais, keliomis voveraitėmis, kurias jis vėliau ketino išsikepti keptuvėje su sviestu ir vien nuo šios minties burnoje jau kaupėsi seilės, ir dideliu kiekiu kažkokių įdomių grybų, kurių pavadinimo jis nežinojo, bet nusprendė, kad bus valgomi. Ir visa tai tik per pusvalandį, kuo Vestas nerealiai didžiavosi ir mišku žygiavo tarsi Paryžiaus podiumu. Burnoje, tiesa, rūko cigaretės galiukas, o ant galvos buvo užmaukšlinta kažkokia keista medžiotojo kepurė, kas darė visą vaizdą ganėtinai komišką ir ironišką. Nusprendęs pakvėpuoti grynu oru ir pasisotinti deguonies, neatsisakė kažko, kas visą šią gryno oro idilę sugadino ir vertė jį atrodyt kaip didžiausią idiotą. Visgi šito vyriokas visai neėmė į galvą ir džiaugėsi, kad yra miške, kur jį teisti gali nebent už medžių pasislėpusios ir smerkiančiu žvilgsniu jį ir jo kepurę stebinčios stirnos. Pasidėjęs pintinę šalia savo kojų, nutūpė ant kažkokio samanomis apaugusio kelmo ir išpūtė cigaretės dūmus virš savęs, visą vaizdą pasitikdamas su patenkinta šypsena ir mažumėlę atsilošdamas atgal. Galiausiai ėmė svajoti apie grybus, akimis imdamas klaidžioti po prieš akis atsivėrusią miško žalumą.



But frankly, my dear, I don’t give a damn.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 18801

Veronique Helena Boucher
You were writing our epitaph,
and I thought we were still alive.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Kv. 02 05, 2015 11:08 pm

Pamiškėje sustojęs automobilis ir iš jo išlipusi panelė iš pažiūros priminė eilinę grybautoją, kurių šiuo metu laiku Volteros miškuose knibždėte knibždėjo. Deja, voveraičių mėgėjai nebuvo vieninteliai trokštantys skanios vakarienės, masiniam žmonių judėjimui į krūmais ir didžiuliais medžiais apaugusią teritoriją, iš po kelmų paraginant išlįsti įvairiausio plauko atmatas, įskaitant ir vampyrus. Elė medžioklėje tebuvo pradžiamokslė, bet maudžiantys raumenys ir sunkiai pažabojamas noras vėl pajusti ginklo svorį rankose, paragino ją išvykti į miškus vieną pačią, su tikslu bent kiek nuleisti susikaupti trukdantį garą, kartu nuo žemės pašalinant keletą labiausiai gyventi nenusipelniusių individų. Taigi, užtaisiusi šautuvą, o į galinę kišenę įsidėjusi keletą pakuočių papildomų šaudmenų, mergina patraukė gilyn į tankmę, netrukus išgirsdama moterišką klyksmą, kurio link ir pasileido, savo pačios nuostabai bėgdama kur kas greičiau nei kada anksčiau gyvenime, prie ko stipriai prisidėjo faktas, jog kūnas be jokių jos paliepimų pats žinojo ką daryti toliau, veikiamas medžiotojiškų instinktų, kurių suvaldyti panelei vis dar nesisekė, jai neretai visiškai be priežasties užpuolant kokį bare pasitaikiusį ir ją nužiūrėjusį vyrioką. Vietoje tamsiaplaukė pasirodė pačiu laiku, spėdama paleisti vieną šūvį, kuris kliudė iš pažiūros jauno vampyro petį, šiam numetant nepaliestą savo auką ir nuskuodžiant tolyn į šiaurę, kur pasileido ir Elė. Nežinia kiek laiko bėgo, beveik įsitikinusi, kad pametė tą nelabąjį, kai josios žvilgsnis apsistojo ties tamsia figūra, medžiotojai veik neabejojant, jog tai tas pats vampyras, stabtelėjęs pailsėti, kadangi buvo veikiamas kulkos nuodų. Veikdama spontaniškai ir gerai negalvodama ką daro, panelė įveikė atstumą tarp savęs ir tamsiaplaukio, užšokdama pastarajam ant nugaros, o tuomet kartu su vyruku nusiridendama nedideliu šlaitu žemyn ir sustodama tik netoli upelio. Suvokė apsirikusi tik tuomet, kai išgirdo tankų vyrišką kvėpavimą ir delnais užčiuopdama reikliai besikilnojančią savo aukos krūtinę, nesunkiai prisimindama vieną nenuginčijamą faktą, jog vampyrų plaučiai neveikė. Puikiai pažinojo tą jausmą, kai norėjosi prasmegti skradžiai žemę, nuolatos įsiveldama į tokio tipo situacijas dėl ko dabar tik skausmingai sumerkė akis, bandydama išsivaduoti iš po vaikino, jų rankoms ir kojoms susipynus taip, kaip net ausinės nemoka.
-Viskas gerai? - Pasiteiravo vaikino galiausiai įstengdama atsisėsti, kol plačiomis iš išgąsčio akimis stebėjo tamsiaplaukį, ieškodama bent menkiausių sužeidimų, kadangi pati jautė nusibrozdinusi didžiąją dalį kūno ir susitrenkusi galvą. Nė neabejojo, jog josios skruostų spalva prilygsta močiutės verdamai burokėlių sriubai, dėl ko Elė tik prikando lūpą nudelbdama žemyn akis, kadangi apsimesti, jog ieško savo ginklo buvo palankiau nei susidurti su nukentėjusiu vyruku žvilgsniu.



And I'd choose you; in a hundred lifetimes, in a hundred worlds,
in any version of reality I'd find you and I'd choose you.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 2196

West Elliot Harlow
we are so scared of people breaking us, that we end up breaking ourselves


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Pen. 02 06, 2015 2:00 pm

Sėdėjo Vestas ir toliau ramiai ant samanoto kelmo, koją susikėlęs ant kojos, besimėgaudamas miško teikiama ramybe ir saugiu, drėgnu prieglobsčiu, karts nuo karto svajingai ir nostalgiškai atsidusdamas. Galėjo prisiekti jaučiantis kaip net sieloje viskas pasidarė skaidru ir tyra. Aišku, būtų naivu tikėtis, kad viskas taip ramiai ir baigsis, kadangi už kelių akimirkų ant savo nugaros pajuto užšokusią kažkokią smulkią ir lengvą, bet ryžtingą būtybę. - Kas per veln.. - sušnypštė šoktelėdamas aukštyn, tačiau užkliuvęs už savo pintinės netrukus ėmė kartu su ja ridentis šlaitu žemyn, rankomis galiausiai užsikabindamas už kažkokios medžio šaknies ir sustodamas tik už kelių metrų nuo šniokščiančio upeliuko. Suraukęs antakius išspjovė cigaretės galiuką, kuris per visą sumaištį atsidūrė jo burnoje bei atsistojo ant kojų delnais nusibraukdamas nuo savęs visus šapus ir žoles, kurios buvo prilipusios prie jo drabužių. Netrukus įdėmų žvilgsnį nukreipė į juodaplaukę merginą, kuri buvo akivaizdžiai pasimetusi ir sumišusi, iš ko Vestas darė išvadą, kad ši apsiriko. Į jos klausimą atsakė tik vos pastebimu galvos linktelėjimu. Šautuvas, gulintis už kelių metrų nuo jos, išdavė merginą esant vampyrų medžiotoją, bet, matyt, dar tik naujokę. Žengtelėjęs kelis greitus žingsnius pasilenkė ir paėmė tą šautuvą į rankas, kurio juodaplaukė nepastebėjo, iš visų pusių atidžiai ir smalsiai jį apžiūrėdamas ir pirštais slysdamas per jo briaunas. Panašius dalykus buvo regėjęs tik pas tėvą, kadangi pats buvo linkęs naudotis kiek kitokiais įrankiais. - Oho. Kaip kažkam, kas sugeba užpulti ne vampyrą, o kitą medžiotoją, visai neblogai, - ištarė galiausiai atkišdamas tą šautuvą merginai ir dabar visą savo dėmesį sutelkdamas į ją, rudomis primerktomis akimis stebėdamas jos išraudusį veidelį, kuris vyriškiui pasirodė pernelyg žavingas ir mielas, kad nuspręstų apsisukęs žygiuoti tolyn. - Treniruojiesi? - su šiokia tokia kreiva ir kiek pašaipia šypsena veide pasiteiravo kilstelėdamas antakius, kas reiškė, kad Vestas tikrai nepraleis progos šiek tiek pabendrauti su mergina. Kilstelėjęs ranką ištraukė iš jos plaukų įsipainiojusią medžio šakelę ir vis dar taip pačiai, tačiau kartu ir draugiškai besišypsodamas taip pat įteikė ją jai į rankas.



But frankly, my dear, I don’t give a damn.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 18801

Veronique Helena Boucher
You were writing our epitaph,
and I thought we were still alive.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Pen. 02 06, 2015 3:28 pm

Gėdą panelės veide staiga pakeitė siaubas, vos tamsiaplaukė suvokė, kad netyčiomis užpuolusi niekuo dėtą vaikiną kartu leido pasprukti vampyrui, kuris greičiausiai atgavęs savo savitvardą sugrįžo pas savo auką arba pasigavo kitą. Nusivylimas iškreipė josios veidelį, panelei akivaizdžiai suirzus sunkiai atsikvepiant, o tuomet atsistojant ant netvirtų kojų ir kiek pasivalant žolėmis aplipusį užpakalį. Senelis visuomet ją mokė iš rankų nepaleisti ginklo, kad ir kas nutiktų, merginai ne tik prarandant vienintelę apsisaugojimo priemonę, bet ir leidžiant ją be vargo perimti vaikinui, kuris nors ir prisistatė medžiotoju, papūtusiai lūpas Elei žavesio nesukėlė, jos veideliui kuo puikiausiai atspindinti nepritarimą, jog kažkas kitas liečia josios daiktus ir ypač ginklą, kuris priklausė dabar jau pasimirusiai mamai. Tik dabar pastebėjusi aplink pabirusius grybus ir kiek sulamdytą jo pintinę, panelė nepatikliai kilstelėjo į viršų antakius, galiausiai kreivai dirstelėdama į vyruką.
-Tai pasalos dalis ar iš tiesų nusprendei grybauti, kai Voltera knibždėte knibžda vampyrų? - Pasiteiravo iš pažiūros kiek pasipūtusio ir perdėtai savimi pasitikinčio vaikino iš jo rankų perimdama ginklą, kurį kaip mat užsikišo už diržo, kiek sustingdama vos vaikino pirštai prisilietė prie josios plaukų. Tai nebuvo kaltinimas, veikiau klausimas, panelei kiek pasmalsaujant ar vienintelė šioje teritorijoje atlieka savo, kaip medžiotojos pareigą, kol kiti prispaudę šiknas sėdi namuose ir stebi kvailas laidas televizoriuje, apsimetinėdami, jog kelios mylios nuo jų žmonės nemiršta nuo vampyrų rankų, jiems be vargo galint tai sustabdyti.
-Ne. Užpuldinėju medžiotojus, - Atkartojusi paties vaikino ištartus žodžius mergina pati kiek ironiškai šyptelėjo, gėdos jausmui paliekant josios kūną vos ši suvokė ilgiau nesijaučianti kalta dėl tokio netyčiuko, kadangi nesunkiai padarė išvadą, jog šis Volteros gražuolis su sulaižytais plaukais ir kvaila kepure to nusipelnė. -Dar kas nors? - Pasiteiravo kiek atžagariai, parodydama, jog po raudonais skruostais ir kuklia asmenybe iš tiesų slepiasi ne pati maloniausia persona, galinti perkąsti venas tiems, kurie netinkamu metu ir netinkamoje vietoje ją užkabindavo. Be to, prie tokių nuotaikos kaitų prisidėjo ir faktas, jog kiekviena josios kūno ląstelė pulsavo nuo noro žudyti, kas po truputį pradėjo varginti šiaip jau po miškus lakstyti ne itin mėgstančią jauną moterį.



And I'd choose you; in a hundred lifetimes, in a hundred worlds,
in any version of reality I'd find you and I'd choose you.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 2196

West Elliot Harlow
we are so scared of people breaking us, that we end up breaking ourselves


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Pen. 02 06, 2015 3:47 pm

Merginai užsiminus apie jo grybavimą, Vestas itin staigiai pasisuko į pusę, kurioje buvo jo sulaužyta pintinė, mat už jos užsikabino krisdamas, ir išvirtę baravykai su voveraitėmis. Jo veidą akimirksniu papuošė nusivylimo išraiška, kadangi keli iš jų buvo sutrinti ir nebetinkami valgymui. Sučiaupęs lūpas į ploną liniją jis vėl pasisuko į merginą ir kiek papurtė galvą į šalis šitaip išreikšdamas savo liūdesį.
- Už nuridenimą nuo šlaito galėjau tau atleisti, bet tik ne už grybus. Turėsi kažkaip atsilyginti, - atsakė visiškai rimtai nė nešyptelėdamas. Žinoma, ir prieš tai užduotą klausimą vyrukas girdėjo. Įprastai bet kuris kitas turbūt jaustųsi kaltas, kad neatlieka savo darbo, bet Vestas vis dar buvo pernelyg nusiminęs dėl baravykų, kad galėtų jausti kažkokį tai kaltės jausmą. Tuo labiau, kad priešingai nei visi medžiotojai, kartais manė esantis kažkoks netoks. Galbūt turėjo per mažai to medžiotojo geno, mat niekada nejautė didelio poreikio trankytis paskui vampyrus ir kalti juos prie medžių. - Aš iš tiesų grybauju. Niekad nebandei pasidžiaugti gamtos teikiamomis gėrybėmis? - Pasiteiravo šįkart regis be jokių pašiepiančių užuominų ir kilstelėjęs antakius atsirėmė į vieną iš medžių. Vestas galbūt iš šono ir atrodė pernelyg pasipūtęs ar susireikšminęs, greičiausiai iš dalies toks ir buvo, bet jo keisti sprendimai ar nesuprantama nuomonė nustelbdavo bet kokį narciziškumą.
Juodaplaukei veik akimirksniu persimainant ir pajaučiant jam kažkokią antipatiją, vyrukas tik kiek aukščiau kilstelėjo antakius ir plačiau nusišypsojo negalėdamas patikėti, kad prieš akimirką ji atrodė kaip pati tyriausia ir nekalčiausia mergina pasaulyje. Tai jį itin nudžiugino, kadangi vaikinas mėgo iššūkius. Būtent tokia ir atrodė prieš jį stovinti medžiotoja.
- Na, aš tik svarsčiau, galbūt pamokytum mane šių stulbinančių medžiotojiškų triukų, - tarstelėjo skėstelėdamas rankas į šonus ir nepatraukdamas akių nuo jos nuožmaus veidelio. Žinojo, kad šiais savo žodžiais turėtų iššaukti kokią kandžią repliką iš merginos pusės, bet to jis ir nekantriai laukė, kreivai besišypsodamas ir džiaugdamasis tokiu netikėtu susitikimu su kita bendraamže medžiotoja, kokių jis daug nepažinojo.



But frankly, my dear, I don’t give a damn.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 18801

Veronique Helena Boucher
You were writing our epitaph,
and I thought we were still alive.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Pen. 02 06, 2015 4:28 pm

Akylu žvilgsniu stebėjo vaikiną, regis, nuoširdžiai susikremtantį dėl pabirusių grybų, kas nori nenori vertė Elę susimąstyti ar tai naujas, jai iki šiol dar nežinomas išsidirbinėjimo lygis, ar vaikinui tikrai ne visi namie.
-Tu juk suvoki, kad pusė šių grybų nevalgomi? - Pasiteiravo jo vis dar pasipuošusi skeptiška veido mina, kai paspyrė vaikino link vieną iš grybų. -Raudona galva, taškiukai ir puikiai matomas sijonėlis. Regis iš tavęs grybautojas toks pats prastas, kaip ir medžiotojas, - Nepraleido progos kiek įkąsti savo prarastų gėrybių gedinčiam vaikinui, kuris rodėsi buvo tik per plauką nuo miniatiūrinių kapų kasimo prie upės, kur galėtų palaidoti mūšyje kritusius savo bendražygius.
-Be abejo. Bet štai nusinuodyti niekada nebandžiau, - Susinėrusi rankas kiek žemiau krūtinės ji taktiškai dirstelėjo į visus vaikino surinktus šungrybius, dabar jau nuoširdžiai džiaugdamasi, kad jų susitikimas įvyko būtent šitaip, kadangi nesugebėjusi sugauti vampyro, ji bent jau išgelbėjo kito netikėlio gyvybę, mat suvartojęs visas tas musmires jis būtų pakratęs kojas dar prieš spėjant nusigauti iki ligoninės. Senelis savo vienintelę anūkę prie miškų pratino nuo mažens, todėl Elė buvo susipažinusi su didžiąją dalimi grybų ir uogų ir nors ilgiau nebuvo linkusi savo laisvalaikio leisti pakrūmėse ieškant mėlynių, visa sukaupta informacija iš jos galvos išgaruoti nespėjo, dėl ko ji jautė turinti prieš šį vaikiną pranašumą, kurį ir pabrėžė netrukus nusišypsodama patenkinta savimi šypsena.
-O gal nereikia? Ne duok Dieve nusilauši nagą, - Mestelėjo dar sykį nužvelgdama vaikiną nuo galvos iki kojų, o tuomet nežymiai pavartydama akis. Žinojo, kad nevalia teisti žmogaus per pirmąjį susitikimą, bet negalėjo nusikratyti susidarytu įspūdžiu, kad prieš ją stovi tikras tėvelių numylėtinis, savo gyvenime turėjęs viską, ko tik troško, jam po kojomis nuolat krintant merginoms, o tėvams apsiperkant tik firminėse, gerą vardą turinčiose parduotuvėse. Pati panelė užaugo be tėvų, daug laiko praleisdama kelyje kartu su seneliu ir kitomis giminėmis, jiems judant iš vieno miesto į kitą ir medžiojant vampyrus. Šilumos mergina gyvenime manė minimalų kiekį, apie pakštelėjimą į kaktą ar apkamšymą prieš miegą jai galint tik pasvajoti, todėl iš dalies pavydėjo medžiotojui gražaus gyvenimo, kurį ji nė neabejojo, jis ir turi, kartu pykdama ant likimo už neteisybę, kai to nenusipelniusieji gali turėti viską, kol kiti skęsta purve ir nepritekliuje.



And I'd choose you; in a hundred lifetimes, in a hundred worlds,
in any version of reality I'd find you and I'd choose you.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 2196

West Elliot Harlow
we are so scared of people breaking us, that we end up breaking ourselves


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Št. 02 07, 2015 2:58 pm

Medžiotojai sukritikavus jo grybus, vaikinas dar sykį pusiau pasisuko išmėtytų grybų link ir kiek primerkęs akis mąstė, ar jis tikrai galėjo būti toks bukas ir žioplas, kad rinktų musmires. Baigęs mokyklą ir universitetą su pagyrimu, vyras galėjo duoti ranką nukirsti, kad atskyrė pavojingus grybus nuo nepavojingų. Bet, aišku, kam nepasitaiko. Galiausiai nežymiai kilstelėjo antakius vėl sugrįždamas ties jos veidu, kuris toli gražu nepriminė to draugiško ir pasimetusio, kuris buvo iš pradžių, jam pirmąsyk dirstelėjus į juodaplaukę.
- Tu dar nematei manęs medžiojančio, spindulėli, kaip gali daryt tokias išvadas? - atsakė nuoširdžiai nesuprasdamas, kaip ji gali abejoti jo gabumais. Tai, kad laisvalaikiu mėgdavo eiti grybauti dar nereiškė, kad Vestikas yra prastas vampyrų žudyme. Žinoma, nebuvo galvą pametęs kaip daugelis medžiotojų, po pagalve laikančių arbaletus, kas galbūt ir sudarė įspūdį, kad Vestas niekam tikęs toje srityje. Bet dėl to, kaip ir dėl daugelio kitų dalykų, vyras pergyveno mažiausiai, jam buvo paprasčiausiai smalsu.
- Ir dar šukuoseną susigadinsiu, - perbraukė ranka per ir taip suveltus nuo ridenimosi plaukus ir baisiai laimingas nusišypsojo. Vestas neketino kažkam įrodinėti esąs kitoks nei apie jį mano. Daug smagiau buvo patvirtinti jų sukurtą nuomonę ir leisti toliau galvoti tai, kas jiems patogiausia. Tegul, kaip šiuo atveju juodaplaukė, mano jį esant savimylai, kuris bijo susipurvinti rankeles. Dievaži, būtų turėjęs kremo, būtų čia pat išsitraukęs ir ėmęs drėkinti rankas. Dar kurį laiką žvelgęs į ją, vaikinas galiausiai nustojo naglai šypsotis ir kiek surimtėjo primerkdamas akis. - Kodėl nusprendei medžioti miške? Vampyrų daug daugiau vaikšto paprasčiausiai Volteros gatvėse, - tarstelėjo gūžtelėdamas pečiais ir, regis, nuoširdžiai pasiteiraudamas. Atvirkščiai nei pastaroji, besisvaidanti piktais ir kreivais žvilgsniukais, Vestas buvo draugiškas ir komunikabilus vaikinas, nežadantis savo gyvenimą praleist ieškant su kuo pasipykti. O visi tie draugiški pasikandžiojimai taip tik ir atrodė - kaip draugiški pasikandžiojimai.



But frankly, my dear, I don’t give a damn.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 18801

Veronique Helena Boucher
You were writing our epitaph,
and I thought we were still alive.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Št. 02 07, 2015 3:57 pm

-Tu tik ką paprašei manęs tave treniruoti, nors ir matei mane dardančią nuo skardžio. Drįsčiau teigti, kad šioje srityje esi prastesnis už mane, - Paprastai atsakė atsainiai gūžtelėdama pečiais, jų pokalbiui palengva peraugant į protų mūšį, kuriame tik paskutinis išlikęs bus paskelbtas geriausiu. Įprastai, Elė nesiskubindavo šiepti prieš kitus dantų, bet vaikinas savyje turėjo kažką, kas baisiai merginą erzino ir veik su kiekvienu ištartu žodžiu vertė vartyti iš nepasitenkinimo akis. Maža ji žinojo, jog tokių emocijų kaltininkas iš esmės nėra pats vaikinas, o veikiau faktas, kaip jis verčia merginą jaustis, Elizos širdžiai reikliau stuktelint krūtinėje kas kartą, kai šis kreivai šyptelėjo ar praskenuodavo ją tuo šokoladinio rudumo savo akių žvilgsniu. Nepamesdavo galvos dėl vaikinų ir su didžiuliu plakatu nestovėdavo prie 1D viešbučio langų alpdama dėl fakto, kokie jie saldainiukai ir vis dėlto, su tamsiaplaukiu viskas buvo kitaip, kas ir erzino panelę labiausiai, jai akivaizdžiai nesižavint faktu, kaip vienas vienintelis jo judesys sudrumsčia protą. Todėl išlaikyti savo pozicijas šiame, tik įsivaizduojamame ginče, kurio iš tiesų nė nebuvo, Vestui akivaizdžiai esant pernelyg geranoriškam, jog veltųsi į bet kokias dramas, ji užsispyrė dar labiau.
-Susigadinsi? - Kreivai vyptelėjo pabrėždama būtent šį žodį, kadangi josios akimis vaikino šukuosena jau buvo sugadinta, jai nė neabejojant, jei želė būtų valgoma, visa mase iš Vesto plaukų būtų galima pamaitinti bene pusę badaujančių Afrikos vaikų. Josios sunertos rankos galiausiai atsilaisvino, panelei susikišant jas į galines džinsų kišenes, kol kelis kartus pasvyravo nuo pirštų galų ligi kulnų ir atgal. Buvo akivaizdu, kad permetus plaukus per petį ir paskutinį sykį ironiškai šyptelėjusi vaikiną čia stovėti vieną panelė galėjo palikti bene dešimt kartų, ir vis dėlto ji nusprendė pasilikti, ne tiek trokšdama dar pasipykti, kiek tiesiog negalėdama atsispirti norui išsiaiškinti, kas vaikinas per vienas.
-Puikusis medžiotojau, kuris turėtų žinoti šitai nė neklausęs, mieste pilna žmonių, kurių akivaizdoje negaliu tiesiog šauti į pirmą pasitaikiusį pakeleivį. Be to, ant kiekvieno kampo tupi po Volturį, o su savo gyvybe atsisveikinti aš dar nepasiruošus, - Atsakiusi jau kiek malonesniu tonu ir vis dėlto nesugebėdama pilnai atsisakyti ironijos ji tik nežymiai primerkė akis dar sykį įvertindama vaikiną, lyg tikrintų kiek pastarasis iš vis nusimano apie medžiotojiškus dalykus, kadangi kol kas jo žinios atrodė netgi skurdesnės už jos pačios.



And I'd choose you; in a hundred lifetimes, in a hundred worlds,
in any version of reality I'd find you and I'd choose you.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 2196

West Elliot Harlow
we are so scared of people breaking us, that we end up breaking ourselves


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Sk. 02 08, 2015 9:23 pm

- Supratau. Sarkazmo daugiau nenaudosiu, - nė sekundės po jos žodžių neluktelėjęs atsakė ir eilinį sykį jo veidą papuošė kreiva šypsena, kuri, kaip spėjo suprasti iš šių kelių minučių kiek įtempto bendravimo, ypatingai erzino juodaplaukę, stovinčią priešais. Dažniausiai buvo linkęs susilaukti kiek kitokių reakcijų iš bendraamžių merginų, joms nepuolant kritikuoti kiekvieno jo sakinio, tačiau Vestui tai nemaišė - atvirkščiai, jam netgi savotiškai patiko medžiotojos elgesys. Buvo visai įdomu pagaliau sutikti merginą, kuri pasitiki savimi ir neketina pulti jam prie kojų ar skėsti savųjų. Negalėjo teigti, kad dėmesys jam nepatiko ir kad jis nedėkojo savo dailiems tėveliams už puikius genus, tačiau retkarčiais besikartojančios istorijos kaskart įžengus į kokį klubą imdavo įgristi net ir Vestui.
- Manau, pati žinai esant kiek subtilesnių būdų nužudyti vampyrą nei snaiperiu taikytis į širdį, - dar paprieštaravo gana abejingai gūžtelėdamas pečiais, nes nebuvo iš tų žmonių, kurie visomis išgalėmis mėgintų piršti savo nuomonę ar visada vaizduotų esantys teisūs. Taigi ir šios diskusijos nusprendė neberutuliot toliau, kadangi buvo akivaizdu, kad nesvarbu, ką jis pasakytų, medžiotoja ras būdų, kaip tai užginčyti, nors ir negalėjo sau paaiškinti jos elgesio priežasčių. Aišku, suvokė, kad ir pats nėra aukselis, su kuriuo malonu ar labai lengva bendrauti, taigi labai į tai ir nesigilino, labiau dėmesį sutelkdamas į jos ryžtingas akis. Dar sykį akimis nužvelgęs jos dailią, smulkią, bet tuo pačiu tvirtą figūrą tik pats sau patenkintas šyptelėjo. - Tai kaip tarsimės dėl sulaužytų grybų? - Kilstelėjęs antakius klausiamai pačia nekalčiausia veido išraiška pasiteiravo ir, jei netyčia panelė medžiotoja būtų tai užmiršusi, ranka mostelėjo į tą pusę, kurioje lyg išprievartauta gulėjo pintinė su į šalis pabirusiais ir perpus lūžusiais jo vakaro laimikiais. Savaime suprantama, jam rūpėjo ne kiek rasti naujų grybų, kiek paprasčiausiai pratęsti pažintį su šia mergina, net jei ir suvokė, kad ji mieliau jau sumūrintų tą pintinę į jo snukutį nei šnekėtųsi apie gyvenimą.



But frankly, my dear, I don’t give a damn.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 18801

Veronique Helena Boucher
You were writing our epitaph,
and I thought we were still alive.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Pir. 02 09, 2015 8:30 pm

-Ar tai ne tas pats, kas atsisakyti savo asmenybės? - Pasiteiravo iš pažiūros vėlgi šiepdama vyruką, nors iš tiesų tiesiog bandė jo kantrybę trokšdama sužinoti, kurio žodis vis dėlto bus paskutinis, kai nė vienas jų akivaizdžiai nebuvo linkęs nusileisti. Visgi, buvo galima pastebėti, jog mergina pastebimai atsipalaidavo, pokalbiui netikėtai įgaunant ne piktybišką ar ironišką, o žaismingą nuotaiką, panelei ilgiau nebeslepiant fakto, kad erzindama vaikiną jaučia tam tikrą malonumą.
-Oi, atsiprašau, dūris į krūtinę ar akies išskobimas viduryje aikštės tikrai pritrauktų mažiau aplinkinių dėmesio, - Vėlgi atsikirto šį kartą nesuvaldydama plačios šypsenos, pasirodžiusios veide, lyg vaikino žodžiai būtų ją nuoširdžiai pralinksminę, jai dabar nė neabejojant, jog tamsiaplaukis greičiausiai nė dorai šaudyti nemoka, kuo Elė tikrai apsiimtų, jeigu nebūtų užsiėmusi besilinksmindama tampant šį nepavojingą liūtą už ūsų. Vaikinui, aiškiai juokaujančiam, vėl sugrįžus prie tų nelemtų grybų, Eliza nė negrįžtelėjo galvos pintinės pusėn, kol išsitiesusi lyg styga varstė vaikiną kiek primerktomis akimis, svarstydama kas šį cirkininką paleido į viešumą ir juo labiau vieną į miškus, kuriuose jis greičiausiai neišgyventų nė nakties be dviejų pūkinių striukių ir mamos megztų vilnonių kojinių.
-Bandysi išpešti iš manęs pinigų ar man atsiskaitinėti natūra, prie ko neabejotinai esi labiau pratęs? - Pasiteiravo atsainiausiu žemėje balsu, liežuviu palengva apvesdama lūpas, saulės šviesoje josios akims staiga žybtelint kelis kartus ryškiau, kai galiausiai lengvai papurčiusi galvą medžiotoja paėjo porą žingsnių atgal, regis, pagaliau pasiryžusi nutraukti jųdviejų susitikimą štai tokia dviprasme gaida.



And I'd choose you; in a hundred lifetimes, in a hundred worlds,
in any version of reality I'd find you and I'd choose you.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 2196

West Elliot Harlow
we are so scared of people breaking us, that we end up breaking ourselves


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Pir. 02 09, 2015 9:15 pm

- Ne visai, kadangi nesu sudarytas vien iš sarkazmo, - pridūrė nelabai tikras, kad teisingai interpretavo juodaplaukės žodžius, tad tik kiek nepatikliai primerkė akutes bei papūtė lūpas, jo žodžiams labiau nuskambant kaip klausimui, o ne teiginiui. Galbūt šioje vietoje ir pripažintų savo pralaimėjimą, tačiau netrukus suskambo jo ragelis, tad Vestis tik kilstelėjo pirštą, šitaip prašydamas medžiotojos dar luktelėti, kadangi neketina su ja taip lengvai atsisveikinti, ir ėmė kalbėti su Demetrija. Baigęs pokalbį padėjo ragelį ir vėl kilstelėjo galvą į merginą.
- Taigi, yra trys būdai nužudyti vampyrą. Turėsiu omenyje, - kreivai vyptelėjo, taip pat neketindamas pasiduoti šiame žodžių mūšyje, kuris nebuvo toks jau ir karingas ar piktybiškas, Vestui judviejų pokalbį priimant kaip draugišką vienas kito paerzinimą. Visgi, kiti jos žodžiai privertė vyruką kilstelėti antakius ir išsišiepti, akivaizdžiai susigundant paskutiniu jos pasiūlymu. Panelė savo spėjimu šovė ir pataikė tiesiai į dešimtuką, vyras tikrai neatsisakytų praleisti kokią linksmą naktelę su šia puikiai atrodančią juodaplauke. Buvo įsitikinęs, kad lovoje ji gali būti tokia pati užsivedusi, kaip ir gyvenime. Tačiau galiausiai jo veidą paliko savimi pasitikinti šypsena ir liko tik draugiška veido mina, kadangi Vesto gyvenimo tikslas toli gražu nebuvo ieškoti žmonių, su kuriais galėtų pasikandžioti. Jam reikėjo draugų, o tokių medžiotojų, suprantančių jo gyvenimą, beveik neturėjo.
- Ketinau siūlyti nueiti pavakarieniauti, mano teta kaip tik gamina kažką, - tarstelėjo stebėdamas jos reakciją, tačiau merginai nusprendus tolti nuo jo, Vestas tik nežymiai gūžtelėjo pečiais, iš dalies nusivildamas jos sprendimu, kadangi medžiotoja pasirodė ganėtinai įdomi persona. - Na, bet jei nesi alkana.. - pasilenkęs čiupo savo kepurę nuo žemės ir šiek tiek pavalė visus purvus nuo jos, mintyse jau įsivaizduodamas kokį didžiulį šernienos kepsnį, kuris garuoja virtuvėje ant stalo, visai nė nenutuokdamas, kad dabar jų virtuvėje vyksta kiek kitoks gaminimas. Ir visai ne maisto.



But frankly, my dear, I don’t give a damn.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 18801

Veronique Helena Boucher
You were writing our epitaph,
and I thought we were still alive.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Pir. 02 09, 2015 10:11 pm

Mergina žiojosi saldžiai mielu balsu ištarti, jog kitą Vesto dalį greičiausiai užėmė pasipūtimas ir savimeilė, kai žodžiai tiesiog užstrigo josios gerklėje, kas sutrikdė net ir pačią tamsiaplaukę, rudame medžiotojo žvilgsnyje panelei sugebant įžiūrėti ne tik menkutį vaikino sutrikimą, bet ir naivumą, kurį išvysti Elė tikėjosi mažiausiai ir kuris nuginklavo ją veik akimirksniu. Kurį laiką atrodė lyg liežuvį prarijusi, pirmą kartą per visus dvidešimt dvejus gyvenimo metus ne tiek neturėdama, kiek negalėdama ko atsikirsti, šį kartą merginai nesuirztant dėl to, kaip ją veikė vaikinas, kurio nė vardo ji nežinojo. Atvirkščiai, nors ji niekuomet nepripažintų ją minimaliai sužavėjus tikram kazanovai, vaikino sukeliamos emocijos, kurios merginai buvo tokios naujos ir ligi šiol vargiai patirtos, buvo kažkas nepaprasto. Nebuvo tikra neišmanėle, kai kalba pasisukdavo apie vyrus, bet panelė nė vieno jų neprisileido pakankamai arti, jog jie turėtų nors menkiausią šansą pasikėsinti į josios širdį, Elei itin mėgstant bėgti nuo tokio tipo jausmų ir įsipareigojimų. O štai vaikinas be jokių didelių pastangų, tik keliais kreivais šypsniais ir tuo šiltu žvilgsniu, pasirodo slepiančiu toli gražu ne paprastą miesto bernioką, palindo po josios oda, panelei neįstengiant juo nusikratyti nė prie didelio noro.
-Tam tau taip pat reikia nuodais išteptų peilio geležčių arba kulkų, kad vampyras būtų suparalyžiuotas. Kol jis vartosi ant žolės, turi unikalią progą nurėžti jam galvą ir sudeginti palaikus, - Išdėstė kantriu balsu, nežinodama ar vaikinas visa tai žino, bet neatsispirdama norui jį truputį pamokyti, kaip jis ir prašė iš pradžių, nuoširdžiai vildamasi, kad visą šią informaciją vaikinas sugebės panaudoti ateityje. Suvokusi, kad daugiau neturi ko jam pasiūlyti, tiesiog kreivai vyptelėjo pasiryžusi iškeliauti, kai ją sustabdė vaikino žodžiai, privertę kryptelėti galvą į šoną, o širdį keistai suvirpėti suvokus, kad kol kas niekas pažinęs jos charakterį nėra jai buvęs toks malonus.
-Aš per bjauri draugiškiems pasisėdėjimams, žinai, - Pratarė vis dėlto apsigręždama ant kulno ir dar sykį nužvelgdama vaikiną nuo galvos iki kojų, o tuomet dirstelėdama į kalną nuo kurio jiedu neseniai dardėjo kūliais. -Bet jeigu tikrai nori vakarieniauti, gaminti turėčiau aš. Tai bus atsiprašymas už faktą, jog vos tavęs nenužudžiau, - Galiausiai sumurmėjo greičiau nei suvokė ką sakanti, blaiviam protui regis išėjus atostogauti, o vadovauti palikus širdį, kurią pasirodo mergina visgi turėjo ir kuriai stipriai truko paprasto, žmogiško artumo, dėl ko su kiekviena diena tamsiaplaukė panašėjo į gyvenimu nusivylusią senmergę. -Aš Elizabetė, - Netrukus prisistatė kiek sudvejodama, kadangi josios vardą žinojo toli gražu ne visi, dėl ko Vestas savaime nusipelnė medalio už atkaklumą ir tam tikrą laimėjimą.



And I'd choose you; in a hundred lifetimes, in a hundred worlds,
in any version of reality I'd find you and I'd choose you.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 2196

West Elliot Harlow
we are so scared of people breaking us, that we end up breaking ourselves


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miškas   Pir. 02 09, 2015 10:51 pm

Merginai pravėrus burną, Vestas kilstelėjo smakrą kiek aukštėliau, pasiruošęs jos žodžius, kurie vėl eilinį kartą pasikėsintų į jo ego, priimti oriai, tačiau jai nusprendus nieko nebeatsakyti, tik pats kiek pasimetė kilstelėdamas antakius. Dažniausiai pastebėdavo, jeigu kuri nors mergina juo susižavėdavo, galų gale visai nebūdavo sunku tai atskirti - dirbtinai saldi šypsena, lyg nekalti ir netyčiniai prisilietimai, įvairios dviprasmiškos užuominos. O štai dabar stebėjo merginą, kuri gana idealiai maskavo savo mintis bei emocijas, ir gerai neperprato, ar ji jį visai mėgsta ar negali pakęsti Vesto egzistencijos, ką jau bent žodžiai ištarti kelios minutės prieš šią akimirką tikrai patvirtino. Vėliau nusprendė, kad dar turės laiko tai išsiaiškinti, nes nuojauta kuždėjo, kad jam pavyks gauti dar šiek tiek daugiau laiko su medžiotoja.
- Supratau, - atsakė į jos žodžius apie žudymo ypatumus paprastai, kiek primerkdamas rudas akis. Panašius dalykus girdėjo pasakojant tėvą, tačiau Vesto niekada ypatingai nedomino medžiotojo gyvenimas, net jei ir suvokė, kad tai yra jo genuose ir kad privalo žudyti kraujasiurbius. Bėda buvo tame, kad vaikinas paprasčiausiai norėjo mėgautis gyvenimu ir jo teikiamomis galimybėmis vietoj to, kad jį paskirti lakstant paskui vampyrų uodegas, kas retai atneša džiaugsmo į žmogaus gyvenimą. Galbūt taip galvoti ir buvo savanaudiška, ypač, kad keli medžioklės vakarai, kuriuos buvo sau surengęs, nusisekė gana neblogai, bet kol kas savo mąstymo pakeisti jis nepajėgė ir, tiesą pasakius, nė nemėgino.
Panelei sutikus dar šiek tiek laiko praleisti su juo, vyro veidą pasiekė pergalinga plati šypsena. Dievaži, net nenorėjo slėpti ar apsimetinėti, kad tai jo nuoširdžiai nenudžiugino. Daili moteris + vakarienė, kas dar gali būti geriau Harlow šeimos vyrui? Turbūt viską idealiu padarytu tik pasivažinėjimas jo tėvuko impala po vakarienės.
- Vestas, - taipogi prisistatė linktelėdamas, o tuomet kiek palenkė galvą į šoną ir atidžiau įsižiūrėjo į jos vis dar rimtą veidą, įsitikinęs, kad merginos žodžiai nėra visiška tiesa. Ji jam visai neatrodė bjauraus būdo. Suvokė, kad tai buvo viso labo gynyba. - Nagi, Liz, nusišypsok. Juk netrukus gaminsi vakarienę itin žavingam vyriškiui, - pridūręs sukrizeno bei priėjo arčiau jos vis dar besišypsodamas. Galiausiai tik mostelėjo ranka medžiotojai rodyti kelią link kurio jiedu turėtų traukti.



But frankly, my dear, I don’t give a damn.
Atgal į viršų Go down
 
Miškas
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 23Pereiti prie : Previous  1, 2, 3  Next

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
sveiki atvykę į Forks miestelį! :: Miškai-
Pereiti į: