sveiki atvykę į Forks miestelį!


 
FORKS
MIESTELIS

Share | 
 

 bažnyčia

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
Pereiti prie : Previous  1, 2, 3
AutoriusPranešimas
avatar

PRANEŠIMAI : 6293

Demetri Joel Volturi
The world owes you nothing.
It was here first.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Tr. 03 19, 2014 4:28 pm

Tik dėl Markusui vieninteliam žinomų priežasčių, vyruko lūpos išdavikiškai virptelėjo jam tramdant šypseną. Žinoma, atrodytų, jog vampyras neturi jokių priežasčių juoktis iš Anetės pasakojimo, iš pažiūros liūdna tema, jai liejant širdį, kad šeimoje ji nematė nieko, tik neapykantą. Bet esmė tame, kad ši jauna šviesiaplaukė neturi žalio supratimo, kas yra neapykanta ir antipatija visam pasauliui. Ir neturės, kol kelias dienas nepagyvens Volturių pilyje. O kadangi taip nenutiks, jai liks tenkintis susikurta iliuzija, kad jos šeimoje gyvena tik negalintys mylėti monstrai, merginai net neįsivaizduojant, kas dedasi už Volturių pilies sienų.
-Imu manyti, jog mudu panašūs daugeliu atžvilgiu, - Staiga pratarė suspausdamas lūpas į ploną liniją. Abu neatitinkantys kitų jiems iškeltų kriterijų. Abu kupini skausmo ir nusivylimo gyvenimu. Bet vis dar stiprūs ir besikabinantys dantimis ir nagais į tai, ką turi. Būtent tokie, užgrūdinti ir visko matę individai, kaip šie du čiulbuonėliai, dažniausiai išgyvena ir marą, ir tvaną, ir visas kitas negandas. Kadangi net pati mirtis nėra pakankamai galinga, jog įstengtų juos nusodinti.
-Tiesą sakant, tikrasis mano vardas yra Homeras, - Ištarė tai ne nė nemirktelėdamas akimis, nors aiškiai melavo, kadangi norėjo paerzinti merginą ir priversti ją įtikėti šia pakankamai kvaila istorija. Žinoma, kas gi galėtų pagalvoti, jog trijų tūkstančių metų sulaukęs Volturių vadas dar sugeba šitaip lėkštai juokauti. Visgi, visi pokštai tarytum išgaravo, jam pajutus tam tikrą silpnumo bangą, atsklidusią iš merginos pusės. Jai greičiausiai nespėjant nė mirktelėti savo žavingomis akimis, vampyras jau stovėjo jai iš dešinės, švelniai apglėbęs ją per liemenį ir tuo pačiu metu, veik prie jos nesiliesdamas, kadangi suvokė, kad tik sekundžių klausimas, kada jai pakirs kojas per kelius ir šviesiaplaukė suklups.
-Man regis, būsiu nuvertinęs tą žaizdą galvoje, - Tyliai sumurmėjo panosėje, nesuprasi, kalbėdamas su mergina ar tiesiog priekaištaudamas sau. -Juk neprieštarausi, jei saugiai tave parlydėsiu iki viešbučio? - Netrukus pasiteiravo nesitraukdamas nuo medžiotojos nė per žingsnį, mat susirūpinęs jos sveikata, trumpam pamiršo apie faktą, kaip jų gyslose iš pykčio užverda kraujas kas kartą atsidūrus netoli negyvo, bet vis dar žeme vaikštančio sutvėrimo.


 
There are no happy endings, endings are the saddest part.
So just give me a happy middle, and a very happy start.

Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Sk. 03 23, 2014 12:50 pm

Jam pasakius, jog jiedu kažkuo panašūs, Anetė nieko neatsakė, tik kiek primerkė žydras akis, regis, galvoje apsvarstydama jo žodžius. Nepaisant to, kad jie buvo visiškai skirtingų rasių, amžiaus skirtumas siekė bene 3 tūkstančius metų, kažką bendro jiedu turėjo. Žinoma, šviesiaplaukė nieku gyvu balsu nesutiks, jog yra panaši į vampyrą. Niekada nepripažins, kad prieš tapdamas vampyru Markusas irgi buvo žmogus ir greičiausiai visai nė nenorėjo būti toks, koks yra dabar. Tik paprasčiausiai neturėjo kito pasirinkimo. Ji balsu to nepasakys, bet pati kuo puikiausiai suvokė. Ir tai vėl ėmė po truputį griauti tą sieną, kurią ji buvo užsitvėrusi prieš visus kraugerius ir kurią nuo vaikystės taip kruopščiai statė abu tėvai.
- Homeras..? - žiobtelėjo gaudydama orą ir naiviai patikėdama Markuso žodžiais, kurie buvo ištarti tokia rimta veido išraiška. Kas ten žino tuos vampyrus, gal iš tiesų prieš tokie tapdami jie buvo kokie nors genijai ar šiaip įžymūs žmonės, bet turėjo suvaidinti mirtį, kad galėtų gyventi kaip vampyrai. Ir taip, tokios mintys tikrai sukosi šviesiaplaukės galvelėje. Iki šešiolikos metų tikėjo Kalėdų Seneliu, taigi nereikia labai daug tikėtis iš Franklin. Ir, žinoma, Kalėdų Senelio užsiprašė sidabrinių kulkų jos nuostabiam šautuvui. Va tau ir paauglystė.
- Man.. viskas gerai, - dar patikino jį švelniai šyptelėdama ir pajusdama jo malonų apkabinimą per liemenį. Dabar jau buvo nesvarbu, jog jis vampyras ir A negebėjo priešintis. Jaunas ir seniai meilės negavęs Anetės kūnas buvo išsiilgęs prisilietimų ir artumo. Nežinia ar dėl Markuso ir nuo jo sklindančių apžavų ar dėl to, jog vampyro užpuolimas iš jos iš tiesų atėmė daug jėgų, bandydama žengti žingsnį į priekį Franklin nejučiom suklupo ir paskutinis vaizdas, kurį matė prieš prarandant sąmonę, buvo tos žavingos, velniukiškos Markuso akys ir jo sumautai patrauklus veidas, kurį norėtųsi suvalgyti. Ar pabučiuoti. Na, ne esmė.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6293

Demetri Joel Volturi
The world owes you nothing.
It was here first.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Sk. 03 23, 2014 2:46 pm

Merginai perklausus, ar pasitikslinus, vyrukas linktelėjo galva, priverstas įsikąsti sau į vidinę skruosto pusę, kad tik nesusijuoktų. Jį žavėjo faktas, kokia naivi yra mergina, stovinti priešais jį. Jos išplėstos žydros akys, nežymiai pražiotos lūpos ir smalsus žvilgsnis vyrukui priminę mažą mergaitę, kuria iš esmės ši šviesiaplaukė ir buvo. Neturėjusi normalios vaikystės, peršokusi visą brendimo laikotarpį, neėjusi į mokyklą, nerengusi su draugėmis pižamų vakarėlio, nesislėpusi su savo vaikinu spintoje, kad tik nepamatytų tėvai. Markuso širdis nemaloniai krustelėjo, viduje vėl įsiplieskiant gailesčiui šiai žaviai būtybei, kuri nusipelnė kur kas daugiau nei gyvenimas jai suteikė. Ir tą akimirką Volturis nenorėjo nieko daugiau, kaip tik suteikti šviesiaplaukei viską, ko ji trokšta, patiesti jai po kojomis pasaulį, nukabinti nuo dangaus žvaigždes, padaryti ją laimingą. Bet visa tai ir liko tik neišpildoma svajone, kadangi mergina niekuomet nepasitikėtų vampyru pakankamai, jog sugebėtų jį prisileisti pakankamai arti savęs. Štai, vos kelios valandos ir visiškai atgavusi savo jėgas ji patrauks tęsti savo užduoties, palikdama Markusą vieną svarstyti "kas būtų, jeigu būtų".
-Tu įsitikinusi? - Paklausė Anetės, nežymiai suraukdamas antakius, kai netikėtai žengtelėjusi į priekį, panelė suklupo ir būtų veidu pasiekusi asfaltą, jei ne rūpestingos Markuso rankos, spėjusios ją sugauti prieš nutinkant dar vienai nelaimei.
-Viskas bus gerai, meile, viskas bus gerai, - Tyliai jai šnibždėjo į ausį ne visai užtikrintas ar mergina jį girdi, kadangi neatrodė sąmoninga. Visgi, tai buvo tarsi pažadas pasirūpinti medžiotoja, ką Markusas užsibrėžė padaryti, ilgai nemąstydamas, kokios gali būti šių veiksmų pasekmės ir ką šiuo klausimu jam pasakytų Kajus su Aru. Juk medžiotojus Volturiai turėjo žudyti, o ne gelbėti jų gyvybes. Galbūt tai ir skyrė vyruką nuo likusio klano. Smurte ar prievartoje šis vampyras nematė visiškai jokios prasmės, štai kodėl vietoj to, kad stvertų vampyrą už galvos ir bandytų ją nuplėšti, jis dažnausiai apsiribodavo rankos paspaudimu ir diplomatiniu pokalbiu, kurio pasekoje viskas turėtų išsispręsti savaime. Ir jeigu pasaulyje būtų daugiau tokių, kaip šis vyrukas, galbūt ir vampyrų gyvenimas taptų lengvesnis, jiems netenkant dairytis sau per petį kas kartą šiek tiek prasikaltus. Labiau priglaudęs merginą šalia savęs, tarsi bandytų apsaugoti nuo visų pasaulio skriaudų, kurių ji patyrė pakankamai, Markas greitai dingo iš čia viešbučio link.


 
There are no happy endings, endings are the saddest part.
So just give me a happy middle, and a very happy start.

Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 2174

Atiduodama33


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Antr. 06 03, 2014 4:19 pm

Savo dabar jau nebetinkamą naudoti, nepataisomai sužalotą širdį ir paskutinius žmogiškumo likučius prieš pusmetį, gal net daugiau, palikusi po juos sutrypusio vyriškio kojomis toje nelemtoje kavinėje, rudaplaukė jau netikėjo, kad kada nors dar bus kitaip, ko gero, netgi per daug nenorėjo tvarkyti esamos situacijos, skausmo aptemdytomis akimis regėdama tik vieną išeitį - mirtį. Būtent savęs sunaikinimas, kaip ji manė, turėjo būti tas vienintelis išsigelbėjimas iš šios ašarų pakalnės, kuria vampyrė negailestingai ritosi protu sunkiai suvokiamą laiko tarpą. Atrodo, turėdama šitiek daug gyvenimo patirties, išmanydama šitiek dalykų ir sudalyvavusi šitokioje gausybėje žmonijos istorijai svarbių dalykų, Karmen galėjo tapti kuo tik panorėjusi ir susikurti svajonių gyvenimą, tačiau per silpna kovai su savo pačios jausmais vampyrė sugebėjo tik pykti ant viso pasaulio ir dėl keleto žmonių, sukėlusių jai skausmą, keršyti visiems aplinkiniams, be gailesčio nusukdama sprandus visiems pasitaikiusiems kelyje, lyg tai kuo nors padėtų, taip, kaip darė dabar.
Ši šaltakraujiška būtybė tiesiu taikymu netraukė į pagrindinę miesto aikštę, kurioje ją kaip mat būtų sugavę Volturiai. Pagauta pasibjaurėtino azarto, Karmen palengva keliavo nuo rečiausiai žmonių lankomų vietų, pereidama prie vis populiaresnių, kaip, kad ši bažnyčia, kuri buvo priešpaskutinė stotelė jos kelyje, visur be išimties palikdama kraujo taką. Lėtu ir visiškai ramiu žingsniu, lyg prieš keletą minučių nebūtų atėmusi trijų gyvybių, vampyrė žingsniavo gatve, galiausiai sustodama ties masyviomis bažnyčios durimis, kreivai ir kiek pagiežingai šyptelėdama pastato pusėn, akivaizdžiai pasišaipydama iš fakto, kad, kitaip nei manė visos davatkos, šėtono išpera vis dėl to gali vaikščioti šventa žeme. Šelmiškai prikąsdama lūpą, žvilgančiomis nakties juodumo akimis vampyrė nužvelgė visus aplinkui besisukinėjusius žmones, žvilgsniu užkliūdama už merginos, kuri, bent jau iš pirmo žvilgsnio, buvo doriausia būtybė visoje Volteroje, o gal net ir Italijoje. Nusprendusi peržengti visas ironiškumo ribas, Karmen plačiai nusišypsojo, grėsmingai artėdama mergaitės pusėn, ketindama nužudyti ją prie pat bažnyčios, kurioje ji, ko gero, ką tik meldė gražaus ir ilgo gyvenimo.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11493

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Antr. 06 03, 2014 5:30 pm

Gūdų ir niekuo neišsiskiriantį antradienio vakarą, saulei grėsmingai judant laidos link, Natanielis rymojo prie televizoriaus, viena ranka negrabiai apkabinęs Vestą, kuris ypatingai susidomėjęs rankose vartė šūsnį namų raktų. Faktas, kad žemyn svyranti galva porą kartų vos nenusprūdo nuo jo kietai sugniaužto kumščio, įrodė, kad vaikinui laida apie ūkį ir bites nepasirodė perdėtai įdomi. Vestui, sviedusiam į televizorių raktus ir tik Neitui palankaus likimo dėka jų nedametusiam, pastaroji greičiausiai irgi žavesio nekėlė, ko pasekoje raukydamasis Natanielis suskubo išjungti tą velnio aparatą. Su mielu noru būtų išėjęs su broliu ar Demetrijumi išgerti alaus, bet nė vieno jų pastarąsias dienas akyse nebuvo regėjęs, todėl kurį laiką tiesiog bukai spoksojo priešais save jausdamas, kaip su kiekviena sekunde nenumaldomai pulsuoja net menkiausias kūno raumenėlis. Keturios buto sienos ir tvankus Volteros oras pasitenkinimo, kurio Natanielis tikėjosi sulauksiąs čia kraustydamasis, jam nesuteikė, ko pasekoje vyruko veidas su kiekviena diena vis labiau niaukėsi. Turėti šeimą buvo nuostabu ir medžiotojas vis dar kiekvieną rytą praplėšęs akis dėkojo visiems iš aukštybių, kurie prie šio stebuklo prisidėjo. Ir visgi, su savo prigimtimi kovoti pasirodė ypatingai sunku. Galbūt todėl, padėjęs Vestui nusigauti nuo sofos, berniukui nulėkiant savo žaislų link, jis ilgai negalvojo, nuo sofos krašto pastverdamas savo žalsvos spalvos striukę ir lyg niekur nieko patraukdamas durų link. Riktelėjęs Demetrijai, jog eina į parduotuvę, jis dingo į laiptinę greičiau nei šviesiaplaukė spėjo mintyse suvirškinti jo žodžius ar atsakyti, pasileisdamas laiptais žemyn, o galiausiai pasiekdamas ir kiemą. Kažkur tolumoje aidėjo varpai, pranešantys apie mišių pabaigą, taigi šeštojo jausmo, kitaip dar vadinamo intuicija, vedinas Neitas patraukė ton pusėn. Šaltas ginklas maloniai gludo prie krūtinės, iš vidinės striukės pusės, taigi vyrukas jautėsi visiškai saugus vaikščiodamas po Volturių gatves. Be to, iš namų išsinešdino su vienu vieninteliu tikslu - sumedžioti kokį vampyrą. Deja, nesitikėjo, kad pėdsakai apie pastarojo apsilankymą bus tokie akivaizdūs, mat vos pasukęs už kampo, Natanielis sustingo it styga, tarytum būtų priaugęs prie žemės, mat išplėstos iš nuostabos akys sustojo ties keletu negyvų kūnų, kurių, lyg kokių trupinėlių takelis pasakoje Juozukas ir Greitutė, vedė bažnyčios link. Sugriežęs dantimis, Neitas išsitraukė ginklą kaip mat jį užtaisydamas, o tada patraukdamas salstelėjusio kvapo link, pranešančio apie vieną miesto svečią, per anksti išlindusį iš savo landynės. Kaip mat akimis susirado link smulkios merginos, tinkančios jam į jaunesnes seseris, slenkančią vampyrę, taigi nieko nelaukęs tiesiog numygo gaiduką, kliudydamas rudaplaukę pakankamai, jog iš baimės suspiegusi dievobaiminga panelė turėtų progą pabėgti. Malonumo banga nusirito jo kūnu, vos suvokus, kad kulka pasiekė savo tikslą, kai ironiška šypsenėlė, tik pradėjusi formuotis, buvo nupūsta į šalį it pienės pūkas, mat vyrukas suvokė prieš jį stovinčią vampyrę pažįstantis. Tik Karmen (taip, jis prisiminė jos vardą) buvo stipriai pasikeitusi. Šaltą jos veido miną, koketišką šypsenėlę ir akis be jokios gyvybės jose, dabar pakeitė niūrus vaizdinys. Buvo kvaila justi gailestį tokiam padarui, kokia buvo toji priešais jį, bet Neito antakiai nežymiai susiraukė, į galvą nenustojant lįsti klausimams, kas galėjo nutikti, kad savimi pasitikinti panelė vos per dvylika mėnesių šitaip subyrėtų ir taptų senosios savęs šešėliu. Ir nors Natanielį kiek kamavo abejonės, ranka laikanti ginklą nė trupučio nesudrebėjo.
-Juk sakiau, kad tave užmušiu, jei dar kada sutiksiu, - Šiurkščiai ištarė stipriai sukąsdamas dantis tarpusavyje, tarsi merginos egzistencija jam keltų šleikštulį. Nors, kaip žinia, buvo ne visai taip.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 2174

Atiduodama33


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Antr. 06 03, 2014 5:50 pm

Būdama itin susikoncentravusi į merginą, kuri nič nieko neįtardama ramiausiai stovėjo ir nė neketino bėgti tolyn, nors ir matė, kad link jos artėja Karmen, kuri neatrodė nusiteikusi itin draugiškai, vampyrė nė nepastebėjo, kaip iš už kampo išniro medžiotojas, rankoje jau spaudžiantis ginklą. Net jeigu būtų pastebėjusi į ją nutaikytą ginklą, vargu, ar būtų ėmusis kokių nors veiksmų prieš medžiotoją, labiausiai dėl to, jog žinojo, kad būdama tokia išsekusi niekaip nesugebėtų įveikti įgudusio vampyrų žudiko. Su kiekvienu žingsniu vis grėsmingiau atrodžiusią vampyrę staiga sustabdė atzvimbusi kulka, kuri perskrodė josios petį, išmušdama vampyrę iš pusiausvyros, tačiau nepriversdama suklupti.
Instinktyviai susiimdama už skaudančio peties vampyrė stipriai sukando dantis ir nužvelgusi savo auką, dingstančią gatvės tolumoje, pasisuko į žmogų, į ją paleidusį tą nelemtą kulką. Iš pykčio blykstelėjusiomis akimis vampyrė nužvelgė jaunuolį, kurį kaip mat atpažino, dėl ko ji sutramdė savo skausmingą miną, pakeisdama ją įžūlia išraiška, kurios svarbiausiu elementu tapo kreiva šypsena.
- Kodėl manai, kad bijau mirties, meile? - pasiteiravo nederamai džiugiu ir nerūpestingu balsu, drąsiai žengdama link medžiotojo, visiškai ignoruodama faktą, kad panorėjęs jis galėtų ją kaip mat sudoroti. Nors kliudytą petį stipriai maudė, rudaplaukė patraukė nuo jo ranką, šiek tiek pasimuistydama it tikrintų, ar sužeista jos galūnė dar funkcionuoja.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11493

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Antr. 06 03, 2014 6:24 pm

Rodės, kad medžiotojo akys nė sekundei nepaliko vampyrės, tarsi Natanielis būtų pamiršęs apie žmogiškąjį poreikį mirksėti. Per ilgai pats dangstėsi kaukėmis, kad palaipsniui nebūtų įgavęs sugebėjimo jas permatyti kiaurai, todėl toks merginos persimainymas iš Neito iššaukė tik karčią šypseną, tarytum kažkokiu būdu ji būtų jį galutini nuvylusi.
-Žinau, kad nebijai. Tame ir visa bėda, - Netrukus prabilo, pagaliau atitokdamas nuo jį apnikusios šoko būsenos, mat Neitui vis dar buvo sunku patikėti, kad priešais stovi ta pati mergina, kurią jis ne visai padoriai glaudė prie savęs miške. Šią būtybę jis buvo linkęs įvardyti, kaip stipriai padėvėtą ankstesnės Karmen kopiją, į kurią Natanieliui buvo sunku net žiūrėti, nors šiaip smerktinais žvilgsniais varstyti vampyrus problemų jis neturėjo. Labiausiai iš vėžių mušė faktas, kad panelės akys visiškai juodos, nors aplink mėtosi negyvų žmonių krūvos, kas tik įrodė, kad kraugerė siekia ne patenkinti savo žvėriškų instinktų, o tiesiog linksminasi, skandindama savo neaprėpiamą gėlą kitų skausme. Įstabu, kaip istorija ironiškai kartojo save pačią, mat dažniausiai medžiotojai pirma susitvarko su vampyrais ir kitais fruktais iš sudegusių cirkininkų teatro, o tik tuomet užduoda klausimus. Na, Neitas su Karmen jau antrą sykį elgėsi atvirkščiai. Juk viskas, kaip ir buvo aišku, jam tereikėjo gaiduką nuspausti dar kartą, ką rizikuodamas savo gyvybe, Neitas ir toliau delsė padaryti. Žalių akių žvilgsniu, kurios išdavė, kad medžiotojas gailisi apskritai išėjęs iš namų, jis trumpam apsistojo ties merginos pečiu, puikiai žinodamas, kad po josios kūną sklinda nemenka nuodų dozė, dar labiau paralyžiuojanti ir taip iš pažiūros silpną tamsiaplaukės kūną.
-Kodėl šitaip elgiesi? - Netrukus pasiteiravo kimiu balsu, nežymiai pakreipdamas galvą į šoną, tarsi iš tikrųjų bandytų perprasti neįkandamą vampyrų logiką. Pribaigti save kraujasiurbiai galėjo daugeliu skirtingų būdu. O dabar tiesiog atrodė, kad prieš mirtį Karmen visomis išgalėmis stengiasi kartu su savimi į anapusinį pasaulį pasiimti kuo įmanoma daugiau nekaltų sielų. Kažkuria prasme, galėjo susitapatinti su vampyre, kai pats visai neseniai stovėjo išsiviepęs it vaikas gavęs saldainį, vos užkliudęs panelės petį kulka. Ir visgi, malonumą jam teikė ne žudymas, o vien faktas, kad savo rankose gali laikyti tėvo dovanotą ginklą, sekti jo pėdomis bei daryti šią velnio vietą geresniu pasauliu gyventi. Apie vampyrų darbus to paties pasakyti negalėjo. Sujudimas Neitui už nugaros, privertė medžiotoją pasukti galvą pravirų bažnyčios durų link, pro kurias nosį iškišę stovėjo kunigas ir kelios davatkos, ko pasekoje Natanielis tapo itin lengvu taikiniu Karmen. Kita vertus, mosuodamas ranka jiems grįžti atgal į bažnyčią, Neitas kažkodėl, bet buvo įsitikinęs, kad jo vampyrė neras savyje jėgų nuskriausti, nesvarbu kokia susipykusi su protu atrodytų iš šono.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 2174

Atiduodama33


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Antr. 06 03, 2014 7:05 pm

- Nepamiršk kvėpuoti, saulele,- pastebėjusi į ją įsmeigtą Natanielio nemirksinčių akių žvilgsnį, kandžiai tarstelėjo, veide nelikus nė lašelio linksmumo, kurį ji demonstravo prieš keletą sekundžių vos tik išvydo šį medžiotoją. Sustojusi visai arti jo, vampyrė sukryžiavo rankas ant krūtinės, permesdama visą svorį ant vienos kojos, kita vos liesdama žemę. Nuo nuodų, palengva apimančių visą vampyrės kūną, josios pirštų galiukai jau dabar tirpo, bet garbanė griežtai atsisakė demonstruoti, kaip kas sekundę vis sunkiau jai darosi išsilaikyti ant kojų, nusprendusi neišvengiamą suglebimą tvardyti taip ilgai, kaip tik sugebės.
- Jeigu ruošiesi mane pribaigti, tai tiesiog taip ir padaryk. Kuo greičiau, prašyčiau, nemėgstu tempti laiko,- išbėrė žodžius, kuriuos netrukus palydėjo ir nekantrus atodūsis bei vartomos akys, lyg esama situacija keltų vampyrei nuobodulį. - O jeigu žinai, kad ranka sudrebės, tai gal tiesiog eikim savais keliais jau dabar? - pasiteiravo tonu, kuris skambėjo panašiau į teiginį, nei į klausimą. Greitai vampyrė persimainė, garsiai įkvėpdama ir išsišiepdama, lyg į josios galvą būtų atėjusi geniali idėja, kurios ji laukė visą savo gyvenimą. - Nors, sugalvojau dar geriau. Gal tiesiog trauksim tiesiai į mišką? - ištiesusi ranką, delnu brūkštelėjo medžiotojui per skruostą, sustodama taip arti jo, jog jųdviejų veidai veik lietėsi. Palengva klajodama vaikino kūnų nuo galvos iki kojų, vampyrė ne iš karto teikėsi atsakyti į kitą jo klausimą. - Labai tikėjausi, kad šitaip sulauksiu seksualaus medžiotojo dėmesio, o pastarasis atlėkęs daryti tvarkos, užuot nužudęs mane vietoje, savo tvirtu kūnu prispaus mane prie medžio ir aistringai įsisiurbs į lūpas,- saldžiai sukuždėjo medžiotojui į ausį, pirštų galiukais nuslysdama nuo jo skruosto prie kaklo.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11493

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Antr. 06 03, 2014 7:33 pm

-Mieloji, ar pastarosiomis dienomis matei save veidrodyje? Nes regis būsi susidariusi blogą įspūdį, kad vis dar primeni tą kerinčią vampyrę, žvilgančiais plaukais ir žibančiomis akimis, sugebančiomis atimti amą kiekvienam vyrui. Iš esmės, esi panaši į tą nutrintą šaltą ginklą, ėjusį tarp mano šeimos vyrų iš rankų į rankas, kol galutinai nusidėvėjai, - Apsilaižęs lūpas ir regis prisiminęs, kad su šita vampyre žmogiškai susišnekėti yra neįmanoma, jis šleikščiai meiliai jai nusišypsojo išdėstydamas savo nuomonę apie dabartinę panelės išvaizdą, kuri iš tiesų buvo kraupi.
-Man bloga vien žiūrint į bedvasį tavo veidą, tuos nušiurusius plaukų galus ir faktą, kad vis dar bandai būti kažkuo, kuo niekada nebuvai ir nebebūsi. Elgiesi apgailėtinai, Karmen, - Pats žengęs žingsnelį arčiau merginos, jis šitai iškošė tiesiai jai į veidą per sukąstus dantis, regis nesibaimindamas dėl galimų pasekmių. Tuomet skambiai sugriebęs josios ranką, kaip tik keliaujančią medžiotojo skruostu žemyn, už riešo, pakankamai skaudžiai jį užlaužė. Įprastai su moterimis žiaurus nebuvo. Situaciją lengvino faktas, kad Karmen į tokią nebebuvo panaši.
-Ir išdulkinti tave prie to paties medžio, ar ne? Regis nieko daugiau vyrai su tavimi ir neveikia. - Kreivai vyptelėjo nejusdamas jokio pasitenkinimo šitaip daugžodžiaudamas, kadangi žinojo, jog bent jau didžioji dalis jo ištartų žodžių pasiekė savo tikslą - panelės širdį ir smigo ten lyg tūkstančiai adatėlių, kas vertė jį jaustis nepatogiai. Matyt Neitas nebebuvo tas pats vyras, kurį mergina sutiko prieš metus. Ir visgi, kartą pradėjęs, jis tiesiog nebegalėjo sustoti, juo labiau, kad Karmen žvilgsnis prašyte prašėsi dar daugiau užgauliojimų.
-Sakyk man, mažut, kiek kartų tavimi pasinaudojo žadėdami nebūtus dalykus, o tu mažyčiame meilės trikampyje likai trečia? - Netrukus pasiteiravo neturėdamas žalio supratimo, kokią skaudžią stygą tik ką užgavo, mat nemanė, kad tokia moteris, kaip Karmen apskritai gali mylėti, jau nekalbant apie keblią situaciją į kurią, subrendusi moteris turinti kelių tūkstančių su truputėliu metų patirtį, sugebėjo save patupdyti. Užbaigdamas savo sakinį, jis nepastebimai pajudino ranką su ginklu, akimis tyrinėdamas panelės veidą, kai netikėtai pistoletas vėl iššovė įmontuodamas dar vieną nuodų kupiną kulką kažkur panelei tarp šonkaulių, ko pasekoje vyrukas sunkiau nei įprastai nurijo seiles, tarytum šitai jį patį skaudintų.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 2174

Atiduodama33


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Antr. 06 03, 2014 8:39 pm

- Ko gero, ne tik atrodau, bet ir esu šis tas, ką turėjo ne vienas tavo šeimos vyras,- pavartydama akis tarstelėjo, nesijausdama subjurusi dėl to, ką tik ką pasakė jaunuolis. Gal būt buvo pasiekusi tokią būseną, kai absoliučiai niekas nebegalėjo jos įskaudinti labiau, nei tą padarė Demetris ir vietos kitam skausmui jos širdyje jau nebuvo, o gal tiesiog per šešis tūkstančius metų pasidarė atspari visiems bjauriems žodžiams, kurių prisiklausė daugiau nei reikėtų. - Išduosiu paslaptį,- krenkštelėjo ji, prieš kalbėdama toliau,- kol mielieji Natanielis ir Oliveris buvo dar visai mažyčiai ir kėlė vien problemas, tėvelis Džonas išdavinėjo mamytę su manim. Ir tai buvo geriausios akimirkos jo gyvenime, nes tik būdamas su manim jis galėjo pabėgti nuo jūsų. Ko gero, buvot nuostabi šeima, jei vietoj buvimo su jumis medžiotojas rinkosi naktis vampyrės glėbyje,- ištarė su pasitenkinimu dėl to, kad gavo progą įgelti medžiotojui nekurdama nebūtų istorijų. Aišku, galbūt situacija nebuvo visiškai tokia apgailėtina, kaip vampyrė nupasakojo, tačiau faktas, kad visų mylimas ir gerbiamas medžiotojas Džonas Harlow buvo neištikimas žmonai su vampyre išliko faktu. Kuriuo vampyrė nebūtų pasinaudojusi kaip ginklu žeidžiančiu širdį, jei tik žavusis josios meilužio palikuonis būtų laiku prikandęs liežuvį. - Esu tikra, kad jums jis sakė, jog naktis leidžia medžioklėje,- galiausiai tyliai pridūrė, apsukdama savo plaukų sruogą aplink pirštą.
- Ir iš visų dalykų, prie kurių galėjai prikibti, pasirinkai nušiurusius mano plaukų galus? - pasiteiravo kiek pakilusiu tonu, išsišiepdama nesuvaidinta šypsena ir netgi prunkštelėdama iš juoko, galiausiai tik lėtai pakraipydama galvą į šonus. - Brangenybe, nejaugi esi toks naivus ir tikiesi, kad paveiksi mane keletu blogų žodžių apie mano išvaizdą ar elgesį? Galbūt, jeigu būtum kažkuo svarbus, prisiversčiau susimąstyti apie tai, ką sakai, bet dabar,- skėstelėjo ji rankomis, nutaisydama itin apgailestaujančią miną. - Tu esi niekas. Nematau prasmės klausyti medžiotojo pamokymų, kai jis pats vargiai susidoroja su savo pareigomis ir sugeba paminti savo įsitikinimus, vos tik vampyrė gražiai pamirksi prieš jį akimis ir mesteli keletą netikrų pažadų, jog taps geresne. Tu nesi geresnis už mane, Natanieli. Taigi ne aš vienintelė bandau apsimesti kažkuo, kuo niekada nebuvau ir nebūsiu.
Priešingai nei manė jaunuolis, jo žodžiai vampyrės nė truputėlio nepaveikė, na, geriausiu atveju sukėlė nebent lengvą susierzinimą, bet nieko daugiau, tačiau vaikino akyse įžvelgiama kaltė dėl to, kad jis beria merginai į veidą šitokius negražius žodžius ir mano, kad tai stipriai ją skaudina, kėlė vampyrei pasitenkinimą. Didesnį, nei turėtų. Kitokioje situacijoje ji ko gero nesimėgautų tuo, jog būtent šis vaikinas prastai jaučiasi, nes jis jai patiko, bent jau tiek, kiek vampyrei gali patikti medžiotojas. Bet juk jis pirmas kliudė vampyrę ir pažėrė jai saują skaudžių žodžių, ji tam tikra prasme turėjo teisę pasidžiaugti tuo, kad jam tai kelia neigiamas emocijas.
Vampyrė kuo puikiausiai laikėsi nejausdama nė kruopelytės kartėlio, netgi lengvai besišypsodama ir guviai mirksėdama gyvybės prisipildžiusiomis akimis iki pat tos akimirkos, kai šypseną nuo jos veido nušlavė medžiotojo žodžiai, pataikę tiesiai į to prakeikto jaučiamojo organo likučius ir į miltus sumalę tas krūtinėje besimėčiusias šukes, kurios kadaise buvo širdis. Įtūžusi vampyrė sukando dantis ir jau ruošėsi perrėžti medžiotojui gerklę, tačiau tą lemtingą akimirką ją sustabdė šūvis ir kulka, pralėkusi josios kūnu ir sukeldama skausmą. Didelį, bet puikiai pakenčiamą palyginus su tuo, ką Karmen jautė po Neito žodžių. Sunkiai iškvėpusi pro sukąstus dantis, vampyrė kurį laiką stovėjo, kol atgavo kvapą, tačiau dabar nesiruošė ramiai stovėti kaip, kad darė prieš tai. - Turėtum išmokti kruopščiau atrinkti žodžius, kurie palieka tavo lūpas, berniuk,- pagiežingai sumurmėjo, vienu staigiu judesiu ištraukdama jam iš rankos ginklą ir numesdama tolyn per visą bažnyčios kiemą. Rudaplaukė nelaukė, kol medžiotojas imsis veiksmų ir stumtelėjusi iš visų jėgų parvertė jį ant žemės, ignoruodama tai, kaip skaudžiai vaikino galva rėžėsi į šaligatvį. Sustojusi šalia jaunuolio, susidėjo rankas ant liemens, viena koja tvirtai stovėdama ant žemės, o kitą uždėdama medžiotojui ant kaklo, pasiruošusi užminti ir sutraiškyti visus iki vieno slankstelius, jeigu tik šis sukrutės.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11493

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Tr. 06 04, 2014 12:23 am

Kiti merginos žodžiai privertė Natanielį aukštėliau kilstelėti antakius, kadangi vaikinas ne visai suprato, ką vampyrė turėjo omenyje. O jei tiksliau, turbūt nė nenorėjo suprasti. Žinojo, kad daugelis josios padermės atstovų yra linkę manipuliuoti jausmais, kai žaidimas pakrypsta jų naudai, todėl Natanielio požiūris į pašaipos kupiną josios veidą išliko skeptiškas iki pat akimirkos, kai vampyrės lūpas paliko jo tėvo vardas. Žinoma, Džonų pasaulyje pilna, bet šitaip atspėti medžiotojo vardą buvo visiškai neįmanoma, net ir daug ko mačiusiai bei girdėjusiai Karmen. Vyrukas buvo šimtu procentų įsitikinęs niekada apie savo šeimą neužsiminęs kraugerei. Taip pat žinojo, kad Karmen apie tai nekalbėjo nei su Oliveriu, nei su Bjanka, kurių garantuotai nėra mačiusi per visą savo nuobodų gyvenimėlį. Sunkus akmuo užgulė Neito krūtinę, šiam bergždžiai bandant nuryti seiles, kurios strigo ties gumulu gerklėje.
-Mano tėvai mylėjo vienas kitą taip, kaip nemačiau nieko kito mylint. Deja, dėl nelemtos tavo padermės, jie turėjo išsiskirti anksčiau nei būtų norėję man dar būnant visai mažam. Ką jie darė po to, nėra nei mano, nei tavo reikalas, ar ne? - Atgavęs žadą, Natanielis sugebėjo net nusišypsoti caktelėdamas liežuvio galiuku ir regis vis dar laikydamasis savo teorijos, kad uždrausto vaisiaus paragauti tėtušis nusprendė tik tada, kai jiedu su mama nebemiegojo vienoje lovoje. Pažinojo savo tėvą pakankamai gerai, jog neabejotų, kad Džonui svarbiau šeimos nebuvo absoliučiai nieko. Šį bruožą iš jo greičiausiai paveldėjo ir Natanielis dėl brolio, Demetrijos, sūnaus ir Bjankos galėdamas suplėšyti save į gabalus. -Ką? Manei, kad šioji pasakėlė paveiks mane labiau? - Netrukus pasiteiravo panelės apsilaižydamas išsausėjusias lūpas, o tuomet plačiau nusišypsodamas. Savaime aišku, skrandis apsivertė porą kartų per tas keletą sekundžių vos suvokus, kad jiedu su tėvu dalinosi ta pačia moterimi, bet gražūs prisiminimai su kokia meile ir švelnumu tėtis žvelgdavo į mamą kas kartą kruvinas grįžęs po medžioklės, kaip mat išsklaidė visas jo abejones. Juk būtent šie vaizdiniai ir stumdavo Neitą į priekį pačiomis tamsiausiomis gyvenimo akimirkomis. Jokia gatvės šliundra, praskėtusi kojas prieš draugus ir priešus, nesugebės sugadinti šeimyninės idilės paveikslo, glūdinčio giliai Natanielio galvoje.
-Na, tu vis dar čia, gaišti savo brangų laiką palaikydama pokalbį su manimi, kuris pasak tavęs, tau nieko nereiškia. Kodėl? - Nelabai suprasdamas Karmen logiką, kuri kalbėjo viena, bet darė kita, jis nepatikliai nužvelgė rudaplaukę, instinktyviai sugniauždamas rankas į kumščius, tarsi įsivaizduotų tarp pirštų esant vampyrės kaklą, palengva byrantį į šipulius negailestinguose Natanielio gniaužtuose. Bandė atsikratyti sukilusiu viduje pykčiu, žinodamas, kad tai pažemins jį iki pat josios lygio, o dugne atsidurti Neitas norėjo mažiausiai. Tik ne tada, kai jo gyvenimas pagaliau buvo gražus ir kas rytą jis prabusdavo su šypsena veide, glėbyje laikydamas vieną iš pačių pačiausių sau žmonių.
-Radai ką palyginti. Aš žmogus. Aš turiu jausmus nuo kurių nebėgu kas kartą susidūręs su problemomis, lyg didžiausias cinikas ir bailys. Namie manęs laukia brolis, sesuo, mylima moteris ir sūnus - žmonės, kurie yra mano šeima, priimantys mane tokį, koks esu. O ką turi tu? Kas laukia tavęs? Ką bandai pasiekti skaudindama kitus? Manai nuo to tavo gyvenimas taps mažiau tuštesnis? Pažiūrėk į save, Karmen. Vien dėl nepataisomo savo būdo praradai visus, kuriuos kada mylėjai. O dabar ketini atsisakyti vienintelio tikro dalyko kuris tau liko - savęs pačios. Kaip apskritai gali save šitaip žeminti? - Medžiotojas beviltiškai skėstelėjo rankomis, regis visiškai pratrūkęs. Turėjo seniausiai baigti skeryčiotis ir įrėmęs pistoleto vamzdį Karmenai į smilkinį ištaškyti jai smegenis čia pat vietoje, bet panelė iš dalies buvo teisi, jis nebegalėjo vykdyti savo, kaip medžiotojo pareigos. Ir visai ne dėl ilgų vampyrės blakstienų. Esmė slypėjo pačiame Natanielyje. Galbūt jis iš tikrųjų išaugo į didesnį ir geresnį asmenį, dėl ko reikėtų dėkoti aplinkai, kurioje gyveno pastarosiomis savaitėmis nebematydamas daugiau jokios prasmės ieškant problemų ar tykant pakrūmėje vien tam, jog ką nors nužudytų. Tik šitai suvokė Natanielis truputį per vėlai, laiku nedingęs iš bažnyčios kiemo, kol dar turėjo progą, kadangi Karmen nuomonė apie šią situaciją buvo visai kitokia. Nebuvo įsitikinęs, kurie būtent jo žodžiai užgavo regis tuoj sprogti turėsiantį panelės ego, bet gilintis į tai Neitas neturėjo laiko, pakaušiu artimai pabendraudamas su visai nesvetingu asfaltu. Nuo trenksmo, visas oras kaip mat paliko vyruko plaučius, medžiotojui žiopčiojant bandant įkvėpti bent šlakelį šitaip trūkstamo deguonies, kuriam kelią galutinai užkirto ant vyruko gerklės atsidūręs vampyrės batas. Vaikino nugara nežymiai išsirietė, jo plaučiams regis palengva plyštant per pusę, kol Natanielis kuo ramiausiu žvilgsniu spoksojo į rudaplaukę. Naivu tikėtis, kad medžiotojas su savimi nešiosis tik vieną ginklą, todėl niekas neturėjo nustebti, kad į Karmen blauzdą netrukus smigo vienas iš Neito medžioklinių peilių jam sugebant nusiristi tolėliau nuo vampyrės, kad sugebėtų įkvėpti. Galva siaubingai sukosi, akyse raibuliavo, bet tapo aišku, kad šis medžiotojas lengvai nepasiduos. Juo labiau, kad iš tiesų turi dėl ko kovoti.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 2174

Atiduodama33


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Tr. 06 04, 2014 4:53 pm

Vampyrė nesiruošė tuščiai aušinti burnos, bandydama įtikinti jaunuolį, kad tėvelis nemylėjo mamytės, nes visos istorijos ji nežinojo, niekada nesigilino į ano medžiotojo jausmų subtilybes ir žinojo apie jį tik tiek, kiek jis pats užsimanydavo pasipasakoti apimtas visiško apmaudo ar kiek padauginęs. Karmen ramiu veidu, puošiamu paslaptingos šypsenos, stebėjo jaunuolį, kuris mėgino įtikinti, nežinia, ją ar save patį, kad yra visiškai nepaveiktas tų moters žodžių, karts nuo karto linktelėdama lyg demonstruotų, kad įsisavino kiekvieną jo žodį, tačiau vietoj to, kad atsakytų į jo klausimus, rudaplaukė nusprendė pereiti prie šiek tiek kitos temos. - Kad jau prakalbom apie tavo tėvą, kaip jam sekėsi po to, kai jam įkandau, m? - pasiteiravo maloniu tonu, kiek plačiau nusišypsodama it jiedu prie puodelio arbatos aptarinėtų pūkuotų zuikučių temą. - Ak, tiesa. Jam visai nebesisekė,- galiausiai pridūrė, nusiimdama nuo veido suvaidinto mandagumo ir mielumo kaukę, iš po tankių blakstienų pagiežingai pažvelgdama į vaikiną.
- Manai, kad aš neturiu jausmų? - šiek tiek pakreipusi galvą į šoną galiausiai prabilo, išklausiusi visą ilgą medžiotojo kalbą. - Aš turiu, tikrai,- linktelėjo ji, lyg taip tik patvirtintų savo žodžius. - Aš jaučiu apmaudą, pyktį, pagiežą... norą atkeršyti tiems, kurie mane kliudė, kaip, kad pavyzdžiui tu, paleisdamas į mane kulkas ir begėdiškai mėgindamas sužlugdyti mane žodžiais. Aš jaučiu kur kas daugiau, nei galėtum įsivaizduoti,- dėstė ji ramiu tonu, nė nesistengdama nuslėpti akyse atsispindinčio žiaurumo. - Kaip gerai, kad užsiminei apie savo nuostabiąją šeimą. Galbūt keršydama tau už tuos mėginimus mane įskaudinti pasitelksiu juos, kad įskaudinčiau tave. Manau, pradėsiu nuo sūnelio,- pratarė kiek guvesniu tonu, it būtų pasiūliusi jaunuoliui kokią nors labai įdomią idėją, kuriai šis negalėtų atsispirti,- jis turėtų būti dar visai mažas. Negebantis apsiginti, visiškai bejėgis.. O gal verčiau pradėti nuo jo mamos, nusukant jai sprandą sūnaus akyse, kad šis dar pasikankintų žiūrėdamas, kaip bloga teta skriaudžia mamytę,- kalbėdama taip, lyg aptarinėtų visiškai įprastus bei kasdienius dalykus, vampyrė retkarčiais stabtelėdavo, apsimesdama, kad svarsto, ką galėtų padaryti su Natanielio artimaisiais. Giliai atsidususi, vampyrė įdėmiai pažvelgė medžiotojui į akis, eilinį sykį persimainiusi, pasidabindama kuo rimčiausia mina, kalbėdama taip pat visiškai rimtai. - Tavo žodžiai nė truputėlio manęs nepaveikė, nesijaučiu įskaudinta ar kažkaip panašiai, tačiau dabar sužlugdyti tave yra tiesiog mano principo reikalas. Ir kai tik baigsiu su tavim, tiesiu taikymu trauksiu į tavo namus, kuriuos surasti bus ne itin sudėtinga ir į kuriuos grįžęs rasi visus savo artimuosius, kuriais taip gyreisi, negyvus. Ir kaltinti galėsi tik pats save,- tyliai išmurmėjo vis dėl to itin grėsmingai, nė truputėlio nejuokaudama ir pasiruošusi pagal kvapą susirasti medžiotojo namus kai tik baigs tvarkytis su juo.
Medžiotojui jau gulint ant žemės, Karmen buvo veik įsitikinusi savo pergale, todėl peilio ašmenys, smigę jai į blauzdą, buvo visiškai netikėti ir privertė vampyrę garsiai sudejuoti iš skausmo ir paleisti medžiotoją iš spąstų. Nors skausmas buvo didžiulis, garbanė rado savyje jėgų ištraukti peilį ir laikydama jį rankoje patraukti prie vaikino, vis dar bandančio atsigauti po smūgio į grindinį. Nors norėjo pasakyti, kad nesipriešinant jam viskas baigtųsi linksmiau, vargiai valdanti pyktį vampyrė jau nebepravėrė burnos, spirdama jaunuoliui į šonkaulius bei taip paridendama į žeme, pati ramiu žingsniu vėl prieidama prie jo ir pritūpusi susmeigdama tą patį peilį jaunuoliui į blauzdą lygiai taip, kaip ką tik padarė jis.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11493

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Tr. 06 04, 2014 6:23 pm

Nesiruošė, bet vis tiek aušino. Tipiška Karmen negalinti laiku užčiaupti srėbtuvės, net kai aplinkiniai jos nebesiklauso. Nebuvo įsitikinęs, ką tokiomis savo kalbomis mergina siekė padaryti, kadangi vampyrės loginiai keliai jam buvo nežinomi ir vis dėlto, po kitų rudaplaukės žodžių, kraujas vaikino gyslose užvirė beveik akimirksniu, kaip mat užpildydamas visas galūnes, kurios maloniai pulsavo pasiryžusios vos Neitui įsakius griebtis veiksmo ir suplėšyti vampyrę į skutus it nuodai, akimirksniu užvaldę jo kūną ir perėmę centrinę valdymo svirtį į savas rankas. Vyruko širdis akimirką nusirito kažkur į kulnus, krūtinėje atsiveriant milžiniškai, regis niekada nesugysiančiai žaizdai, pulsuojančiai su kiekvienu, net menkiausiu medžiotojo krustelėjimu, lyg ant jos kas nuolatos bertų druską. Šita. Sučka. Nužudė. Jo. Tėvą. Džono paveikslas, jo tamsūs, vargiai sutramdomi plaukai, žalios, visai kaip paties Natanielio akys ir šypsena, su kuria jis kas kartą pasitikdavo savo sūnus net ir pervargęs po ilgų kelionių, kaip mat išniro Natanielio atmintyje, priversdamas vaikiną sunkiau atsikvėpti. Tėvas visada buvo tikrų tikriausias pavyzdys jaunajam medžiotojui. Kažkas į ką būdamas mažas Neitas žiūrėjo net išsižiojęs kar kartą, tėvui surinkinėjant ginklą, tarsi jis vykdytų pačią svarbiausią užduotį žemėje. Ir vykdė. Be viso to, vaikinas ilgą laiką kaltino save, kam nepadarė visiškai nieko, jog tėvą išgelbėtų, galiausiai tiesiog susitaikydamas su faktu, kad Džonui buvo lemta galų gale iškeliauti pas mamą. Jis ilgai klajojo po pasaulį ieškodamas tėvo žudiko, protą visiškai užtemdžius keršto troškimui, dėl ko po jo kojomis krito apvalus skaičius vampyrų, kurių visų veiduose jis matė po mažytį lašelį tėvo, raginančio Neitą pratęsti jo darbą. Tik ne Karmen. Tik ne tą dieną miške. Suvokimas, kad leido iš rankų išsprūsti tėvo žudikui sužlugdė kažką vyruko viduje. Sugriovė iki pat pamatų. Negrįžtamai. Natanielis nieko neatsakė vampyrei, netikėtai porą kartų supratingai linktelėdamas galva, o netrukus net kreivai šyptelėdamas, kai netikėtai stvėrė Karmen už švarkelio skvernų ir gerokai vožtelėjo jai į nosį iš kaktos.
-Suka, - Kimiai sumurmėjo akyse porai sekundžių susisukant žvaigždutėms, bet nepaisant ant kaktos išdygusios mėlynės, Neitas žinojo, kad buvo verta. Nekentė šitos moters. Nekentė taip, kaip niekieno kada nors anksčiau. Visas kūnas degė noru perkąsti jai gerklę savo paties dantimis, bet Natanielis nebuvo kvailas, pagaliau suprasdamas, kur slypi visa šito cirko esmė.
-Kiek ilgai laidysi tuščius grasinimus? Kiek ilgai vesi mane iš kantrybės? Nes aš tau paslaugos nepadarysiu. Puikiai žinau, ko iš manęs nori. Išmušti iš pusiausvyros pakankamai stipriai, jog palikęs sveiką protą užmarštyje pulčiau tavęs dailinti dalgiu? Tu nori mirti. O aš mieliau likusius savo gyvenimo metus žiūrėsiu, kaip kankiniesi, kadangi nepaisant visko, ką man išklojai, tu vis dar esi ta pati savanaudiška, manipuliuojanti maža kalė, kuriai gyvenimas pasirodė per sunkus išgyventi. Žinai, nesistebiu, kad jis tave pametė. Joks save gerbiantis vyras nesaistytų savo gyvenimo su tokia anomalija, kaip tu, - Šiuos žodžius jis spjaute išspjovė visiškai ignoruodamas tuos saldžiu balsu perteiktus merginos grasinimus, jog ši nuskriaus Neito šeimą. Tam nutikti jis neleistų. Negana to, pasitikėjo Demetrija pakankamai stipriai, jog žinotų, kad toji moteris yra pakankamai pasikausčiusi išgyventi ne tik sprogimą, bet ir susitvarkyti su absoliučiai protą praradusią vampyre. Ir nors skausmas krūtinės ląstoje tik paaštrėjo, vaizdiniams kas galėtų nutikti Vestui ir Demi aplankius spaudžiančią jo galvą, dėl ko kiek supykino, blaškytis medžiotojas sau neleido. Spyris į šonkaulių sritį, privertė iš Neito lūpų ištrūkti skausmo aimaną, kurią prislopino iš burnos pasileidęs karštas kraujas. Kiekvienas kvėptelėjimas prilygo vis naujam smūgiui, Natanieliui veik dūstant ant asfalto, mat lūžusio šonkaulio kraštas skausmingai brėžė plautį grasindamas bet kurią akimirką jį prakiurdyti. Nauja skausmo banga užklupo vyruko kūną vos peilio ašmenys smigo giliai į audinius, priversdami vaikiną trumpam užversti į viršų akis. Stebėtina, jog ši situacija nebuvo pati blogiausia, kurioje vyrukas atsidūrė, ką Neitas įrodė iššiepdamas kruvinus dantis.
-Pasakyk man, Karmen, kaip viskas buvo. Ar jis permiegojo su tavimi? Ar tikino mylįs? Ar bent suteikė vilčių, jog judu būsit kartu? O gal lyg naivi, kvaila penkiolikmetė laikeisi įsikibusi vyro, kuris niekada nepriklausė tau? Esu įsitikinęs, kad jam buvai kiaura skylė, į kurią kartas nuo karto jis mėgdavo įkišti, - Kimiai iššvokštė springdamas savo paties krauju, sugriebdamas Karmen, stovinčią visai šalimais, už kojos, tarsi šitokiu būdu norėtų atkreipti jos dėmesį, kad panelė labiau įsiklausytų į jo žodžius ir trumpam pamirštų visą likusį pasaulį bei savo užmačias. Iš pažiūros, elgėsi it didžiausias savižudis žemėje, bet viskas, ką Natanielis darė turėjo užslėptą prasmę. -Beje, kabum, - Netrukus pridūrė staigiai mesdamasis į šoną vien tam, kad išvengtų sprogimo nuo mažučio, bet galingo užtaiso pritvirtino panelei prie kojos. Pastarojo būta didelio, kadangi oro srovė nubloškė Neitą toliau nuo vampyrės, o kažkur miesto cente nuaidėjo gaisrinės ir policinės sirenos pranešančios apie būsimus svečius. Pakėlęs nubrozdintą veidą nuo žemės, jis apsidairė aplink, viena akimi užmatydamas savo šautuvą, prie kurio ėmė palengva šliaužti.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Jenna Louise Coleman
PRANEŠIMAI : 5228

Bianca Juliett Harlow
And what did you think love would be like? A summer day?


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Tr. 06 04, 2014 8:35 pm

Lėtais ir ramiais, tokiais būdingais Bjankai žingsniais ji žygiavo link besileidžiančios saulės, į vakarines mišias, kurios, jos skaičiavimais, turėjo įvykti visai netrukus. Žinoma, buvo keista, kad žmonės neėmė pamažu keliauti taku link bažnyčios, bet Bi vis tiek manė, kad ji yra teisi ir tos mišios įvyks, o visi kiti tiesiog vėluoja. Aišku, kiltų kitas gana logiškas klausimas - ką ji ketino čia veikti? Daugelis gyvenime buvęs skaudžiuose ir tragiškuose momentuose pasakytų, kad atsisukimas į Dievą tikrai padeda. Suteikia vilties, nusiraminimo. Kai nebegali tikėt nei savimi, nei žmonėmis aplink save, gali tikėti kažkuo, kas apskritai nežinai ar egzistuoja. Tai yra Dievu. Štai kodėl mergina visai patenkinta savo sprendimu žingsniavo į bažnyčią, kai išgirdo siaubingai garsų sprogimą, privertusį ją krūptelėti ir sustoti vietoje. Tačiau mergina buvo pernelyg arti, kad dabar apsisuktų ir eitų atgal namo, kad tik išliktų sveika ir gyva. Kažkas krūtinėje sakė, kad ji privalo ten nueiti pažiūrėti, tiesiog privalo. Suspaudusi lūpas į ploną liniją mergina primerkė akis ir žengė galutinius žingsnius iki sprogimo vietos, kur buvo dar šiek tiek dūmų, kurie pamažu sklaidėsi nuo šilto vakaro vėjo. Vaizdai, susidėję iš dalelyčių, netruko sulipti į vieną visumą ir eilinį kartą (o, gyvenime, koks tu netikėtas ir originalus) priversti vargšę Bjankos širdį nusiristi į kalnus. Pirmiausia akyse sušmėžavo rudi plaukai, kurie, tiesa, buvo šiek tiek apsvilę ir skausmingas vampyrės veidas, šešis mėnesius nedingęs iš Bjankos minčių. Prasižiojo, tačiau jokie žodžiai taip ir nepaliko josios lūpų, kadangi nesusivokė vis dar, iš kur tas sprogimas, kas ką sprogdino ir kokį velnią čia veikia Karmen. Tačiau visai netyčia pažvelgusi į žemę išvydo vieną svarbiausių ir mylimiausių žmonių savo gyvenime, kuriam kaip tik buvo pažadėjusi užsukti po bažnyčios. Akimirką ji nepajėgė pajudėti iš vietos, atrodė, tarsi kojos suaugo su žeme, siela paliko kūną ir ji tik gali bukai spoksoti į kažką, kas sugebėtų ją nužudyti vietoje tai pamačius vos per sekundę. Bet vėliau atrado savyje jėgų pajudėti, čia juk Bjanka. Jei pajėgė atlaikyti žiaurias mirtis prieš savo akis, jei pajėgė išbristi iš narkotikų ir alkoholio liūno, jei pajėgė vėl neįbirsti į jį ir jei sugebėjo atlaikyti brangiausio žmogaus išdavystę bei ištisus pusę metų gryno ir tyro skausmo.. Ji turėjo pajėgti ir nusigauti iki leisgyvio brolio. Dabar jau pasileidusi bėgomis, jausdama, kaip širdis tuoj iššoks, o kojos vos vos laikančios ją ant šios žemės, netruko būti ir parklupti visai čia pat prie Neito. Suėmusi jo kruviną veidą drebančiomis rankomis šiek tiek pasuko į save, kad matytų jo reakciją, ar dar reaguoja į aplinką, ar kvėpuoja. Keista, bet tokioje situacijoje net kraujas, visada vertęs ją alpti, nedarė jokio poveikio. Absoliučiai.
- O dieve dieve dieve.. Neitai, - kažką nerišliai burbėjo sau po nosimi, tik po laiko susivokdama, kad reikia kviesti greitąją pagalbą. Išsitraukusi telefoną vos pajėgė surinkti tuos kelis skaičius, iš pradžių net nesugebėdama atrakinti telefono, o tada ragelį priglaudė prie ausies. Kankinantys pypsėjimai kitame laido gale privertė Bjanką iki kraujo nusikramtyti apatinę lūpą, kol viena ranka suspaudusi laikė brolio delną. Netrukus atsiliepė operatorė ir Bi viską susakė, nė nejusdama, koks panikuojantis ir nenuoseklus buvo jos pasakojimas. Operatorė jai visai ramiai paaiškino, kad greitoji jau ir taip važiuoja į įvykio vietą, ką Bjanka ir pati turėjo suprasti, juk aplinkui kaukė sirenos. Metusi ragelį į šoną ji vėl prikišo veidą prie Neito. - Neitai, greitoji jau atvažiuoja. Prašau labai, laikykis. - Sukuždėjo nepatraukdama žvilgsnio bei delno nuo brolio. Nors prieš tai mintyse save drąsino pasijudinti iš vietos, dabar žinojo, kad neatlaikytų, jei brolio gyvybė užgestų.



„You can't be brave if you've only had wonderful things happen to you.“
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11493

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Tr. 06 04, 2014 9:05 pm

Mažamečio vaiko tėvas, kurio namuose laukė vienintelė gyvenimo meilė, jokiais būdais neturėtų statyti savo gyvybės į pavojų, nepaisant to, ką rėkė į gabalus suplėšyta širdis ir pamintas orumas. Juk savanaudiška šitaip aukotis vien dėl keršto, užnugaryje paliekant savo šeimos narius, kurie visi iki vieno subyrėtų į šipulius netekę Neito. Ir medžiotojas tai žinojo. Todėl lipdydamas prie vampyrės kojos savadarbę bombą, jis nesitikėjo, kad sprogimas nušluos viską aplink kelių metrų atstumu, įskaitant ir patį Natanielį. Skendėdamas sukilusių dulkių ir purvo debesyje, Neitas godžiai gaudė kiekvieną tyro oro lašą, žalių akių žvilgsnį įsmeigęs į dangų, kurio nesimatė per susidariusį smogo debesį. Atrodė taip, tarsi kiekvienu savo kvėptelėjimu sparčiai judėtų paskutiniosios link ir tik galvoje išniręs putlus Vesto veidelis vertė medžiotoją kvėpuoti net ir per didžiausius skausmus, pro lūpų kampučius tekant nesustabdomam kraujo srautui, regis šonkauliams, iki šiol skirtiems apsaugoti organizmą, dabar atsisukusiems prieš patį šio kūno savininką. Maudė kiekvieną kūno ląstelę, bet fizinis skausmas nė trupučiu neprilygo tam, per pusę draskančiam Natanielio krūtinę. Vyruko lūpos prasivėrė, tarsi jis ketintų klykti tol, kol vėl paspringtų savo paties krauju arba galutinai uždustų, bet medžiotojas viso labo tik kelis kartus žioptelėjo tarsi į krantą išmesta žuvis. Norėjosi pakilti ir pažiūrėti ar jo planas sunaikinti vampyrę pavyko ir šie, veik mirtini jo sužalojimai nenuėjo veltui, bet Neito kūnas rodės it švininis, vokams nuolat virpant, vyrukui kovojant su poreikiu užsimerkti, kadangi jis per ne lyg gerai žinojo, kad kartą užmerkęs akis savo šeimos niekada nepamatys. Dešinėje savo pusėje Natanielis regis sekundę išvydo rudų plaukų kupetą, ko pasekoje kūnu nuvilnijo nusivylimo banga suvokus, kad Karmen ne tik nemirė, bet dar yra pajėgi vaikščioti, kas reiškė, kad Neitas skaičiuoja paskutinius savo įkvėpimus. Prie jo priartėjusį kūną jis ir palaikė vampyre iki akimirkos, kai jį palytėjo šiltos ir švelnios rankos, privertusios vaikiną bent kelioms sekundėms sutelkti dėmesį į merginą priešais. Bjanka. Natanielis dar pabandė kažką pasakyti tamsiaplaukei, bet viso labo kažką neaiškiai sugurguliavo panosėje, tiesiog kilstelėdamas savo ranką ir drebančiais pirštais paimdamas iš merginos telefoną, kurį netrukus padėjo nutraukdamas skambutį. Ne, ligoninės jam reikėjo mažiausiai. Juo labiau, kad liudininkai didžiąją dalį veiksmo stebėję pro vitražinius bažnyčios langus, kaip mat įskųstų Neitą, kaip vienintelį rengusį teroristinį išpuolį. Ant vaikino kūno dominavo vos dvi spalvos: pilka, nuo iš dangaus krentančių pelenų ir šiukšlių bei raudona, kraujui be sustojimo tekant iš daugelio medžiotojo kūno vietų. Bet Neitas neinkštė, nė nemirktelėjo akimis, spustelėdamas Bjankos ranką savame delne, lyg nebylų padrąsinimą, jog viskas bus gerai.
-Mums.. reikia.. - Gergždžiančiu balsu iš savęs išspaudė, vargiai krutindamas lūpas, bet žinodamas, jog sesuo jį išgirs. Sirenos kaukė visai čia pat, taigi Neitas sutelkęs paskutinius jėgų likučius, sugebėjo pakelti save ant kojų, kaip mat suaimanuodamas nuo visą kūną pervėrusios agonijos. Akimis jis dar keletą sekundžių naršė po kiemą ieškodamas vampyrės ar bent jau jos kūno dalių, bet aikštė buvo tuščia, kas privertė Neito skrandį nemaloniai porą kartų susitraukti. Bijodamas blogiausio, kad Karmen iškeliavo vykdyti savo pažado ir nužudys Demetriją su Vestu, sėdinčius namuose ir nič nieko nenutuokiančius, jis kiek pasirėmė į seserį, pakankamai skubriai imdamas dėlioti koją už kojos, net ir su peiliu vienoje jų, kol galiausiai jiedu tiesiog dingo už pirmo pasitaikiusio kampo.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 2562

Atiduodama60


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Tr. 02 18, 2015 7:42 pm

Vaikštinėdama po Volterą mergina svarstė kur galėtų nueiti, tačiau galvoje buvo visiškai tuščia. Žingsniuojant miesto centre ji dairėsi po gatves, įdėmiai nužvelgdama ne tik architektūrą, bet ir žmones prasilenkiančius su ja. Dauguma plačiai šypsojosi, pamatę ją draugiškai linktelėdavo ar pamodavo ranka, į ką Frida atsakė su kur kas platesne šypsena nei derėtų. Gera nuotaika tiesiog tryško pro kraštus, jai visiškai užsimirštant ir žingsniuojant ten kur vedė jos kojos. Atsidūrusi prie didingo bažnyčios įėjimo, ji net kvapą sulaikė, tačiau sučiauptų lūpų kampučiai vis viena pakilo, jai drąsiai atveriant tas duris ir įžiangiant vidun, kur liaunus petukus apgaubia maloni vėsuma. Žinoma lauke nebuvo taip labai šilta, tačiau bažnyčioje vis viena buvo maloniau stovėti nei lauke. Keliaudama pakraščiais, Savana domėjosi tuo ką jai galėjo suteikti ši gana tyli bažnyčia. Vos vienas kitas žmogus sėdėjo ant medinių suolų, todėl šviesiaplaukė žingsniavo kuo įmanoma tyliau, nenorėdama sutrukdyti žmonėms melstis, nenorėdama sudrumsti čia įsiviešpatavusios tylos. Gera nuotaika kiek prigeso, jai kiek surimtėjant ir į visus meno kūrinius žvelgiant tarsi tikrai išmanytų šiuos dalykus. Mergina kažkiek piešė, tačiau nebuvo ta kuri drąsiai galėtų komentuoti garsių žmonių darbus. Užsikišusi plaukus už ausies, prikando apatinę lūpą, svarstydama ką galėtų veikti toliau
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6119

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Tr. 02 18, 2015 8:16 pm

Šviesiaplaukis, išblyškęs, aukšto ūgio vaikinas akivaizdžiai netiko prie itališkosios Volteros paveikslo, kur beveik visi buvo tamsių plaukų ir stipriai įdegę, Adamui kurį laiką jaučiantis taip, tarsi būtų viena nederanti dalis didžiulėje dėlionėje. Nepritapimo jausmą dar labiau aitrino faktas, jog kas kartą iškėlus koją į gatves, jaunojo vampyro ausys pagaudavo aplinkinių kraujo šauksmus, pulsavimui jų venose net ir po metų buvimo vampyru vis dar veikiant Adamą taip, kad net skaudėjo. Greičiausiai vis dar tupėtų savo butelyje Londone, jei ne netikėtai pastojusi sesuo, dėl kurios vaikinas buvo pasiryžęs įlipti į lengvai prieinamais užkandžiais pilną lėktuvą vien tam, jog pasimatytų su šeimos vyresnėle, o tuomet gerokai užvažiuotų jai vaiką užstačiusiam ir vesti neketinančiam vyrui į nosį. Visgi, visi kuriems teko garbė bent kiek pažinti Kristianą žinojo, jog vaikinui ypatingai sunku nusėdėti vienoje vietoje visiškai be jokios veiklos, dėl ko jis nekantriai žvilgčiojo pro viešbučio langą laukdamas, kol nelaboji saulė galiausiai pasislėps už horizonto ir mieste apmažėjus žmonių skaičiui jis galės palikti troškų savo kambarį. Ilgai laukti nereikėjo, danguje atsirandant sluoksniui debesų, kurių pilnai užteko norint apsaugoti vaikino odą nuo kvailo žibėjimo, jam strimgalviais nusigaunant laiptais žemyn, o tuomet pradedant savo kelionę po miestą, kuri buvo greitai sugadinta, debesims ne tik paslėpus saulę, bet kartu atsinešus kiaurai merkiančią liūtį. Neturėdamas kur dėtis, vampyras porą kartų sumirksėjo ilgomis blakstienomis, kurios tiesiog lipo tarpusavyje nuo jo veidu tekančio vandens kiekio, o tuomet akimis užmetęs pirmą pasitaikiusį pastatą, šmurkštelėjo pro storas medines duris vidun, kaip mat sustingdamas vietoje, vos suvokė kur esantis. Niekuomet nebuvo perdėtai tikintis ir vis dėlto skrandis nemaloniai apsivertė suvokus, jog jo rasės atstovui būti Dievo namuose mažų mažiausiai netinkama ir nepadoru. Bet grįžti atgal į vis stiprėjančią audrą taip pat nesinorėjo, vampyrui tiesiog nustojant kvėpuoti, o tuomet įsitaisant ant atokiausiame bažnyčios kampe buvusio suolelio, kur nudelbęs žemyn akis jis skaičiavo įtrūkimus grindyse, akivaizdžiai neturėdamas ką daugiau veikti, o kartu bandydamas save prablaškyti nuo kiekvieną jo kūno ląstelę virpinančio žmonių kvapo, lyg saulės spinduliai besiskverbiančio pro jo poras ir švelniai tariant varančio iš proto.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 2562

Atiduodama60


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Tr. 02 18, 2015 8:42 pm

Stovint prie vienos iš didžiulių statulų, ji užmerkė akis, leisdama garsams košti jos ausis, smegenis. Jos gana nejautrias ausis pasiekė tylus lietaus lašų barbenimas į pastato stogą, sienas, kas privertė ją sunkiai atsidusti. Bažnyčios durims dar kelissyk atsivėrus, ji nesugebėjo atsisukti, jausdamasi sukaustyta. Iš šono atrodė tarsi melstųsi statulai prie kurios stovėjo, tačiau iš tiesų ji tik tikėjosi, kad lietus neperaugs į audrą, tačiau šios paikos svajos išgaravo, gan trankiam griaustiniui nugriaudint per visą bažnyčios skliautą. Krūptelėjusi žengtelėjo atgal ir užkliuvusi už kažkokio kampo vos neužkrito ant vargšo šviesiaplaukio. Paskutinę akimirką sugebėjo įsikibti suolo atlošo ir išsilaikyti neparkritusi jam ant kelių.
-Atleisk,- mergaitės skruostus iškart užliejo raudonis, jai staigiais judesiais atsitiesiant ir nuo veido patraukiant milžinišką plaukų kiekį. - Neužgavau?- paklausė atgavusi kvapą, žvelgdama tiesiai į jį. Nenorėjo atrodyti tokia paika nevėkšla, tačiau kitaip nebeišėjo, mat būtent tokia ir buvo. Pro langus prasiskverbusi žaibo skleidžiama šviesa, šviesiaplaukė stipriai užmerkė akutes, suvokdama kad baimė audroms niekur nedingo, ji tik buvo pasislėpusi giliai joje. Sunkiai nurijusi seiles, nužvelgė vaikiną, tikėdamasi kad jis leis jai prisijungti prie jo.. Žinoma galėjo tylėti, tačiau panelei reikėjo bent šokio tokio artumo, kad širdis neišliptų pro gerklę, tikrąją to žodžio prasme. Rankoje ji jau spaudė telefoną, pasiruošusi skambinti Demetrijai ar kažkam kas turėjo sugebėjimą užtemdyti jos visas baimes ir ydas.
Dantukais tampydama apatinę lūpą, tikriausiai atrodė tarsi laukinis padarėlis apimtas neišsemiamos panikos, tačiau jos veidas visada buvo tarsi atvira knyga, todėl nuo aplinkinių nemokėjo nieko nuslėpti, kad ir kaip būtų to norėjosi. Giliai įkvėpusi, iš visų jėgų stengėsi susiturėti savyje, rodos, tai jai ėmė sektis, tačiau ir vėl garsiai sudundėjęs griaustinis, privertė ją stipriai susiraukti ir tvirtai sučiaupti lūpas į vieną liniją.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6119

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Tr. 02 18, 2015 9:21 pm

Nežinia ar būtų atplėšęs akis nuo grindinio, jei ne netikėtai jo dėmesį patraukę žingsniai, privertę vaikiną kilstelėti akis į viršų pačiu laiku, jog sugautų link jo svyrančią panelę, tvirtoms Adamo rankoms kaip mat apsivejant josios liemenį, o pačiam vampyrui nežymiai pasikeliant nuo suolelio, kad paremtų didžiąją dalį šviesiaplaukės svorio, net jeigu ji viena ranka ir laikėsi medinio suoliuko atlošo. Tikėjosi, jog panelė prabils jam nesuprantama paukščių kalba, galbūt net iškeiks jį ar apkaltins kabinėjimusi, o tuomet jis bus ištremtas už bažnyčios ribų, bet raiški anglų kalba ir maloni merginos šypsena kaip mat leido vaikinui lengviau atsipalaiduoti.
-Niekis, - Patikino garbanę lengvai papurtydamas galvą, kadangi Adamą sužeisti reikėtų kur kas daugiau nei tų keturiasdešimt penkių josios kilogramų, vaikinui atitraukiant rankas nuo merginos tą pačią sekundė, kai įsitikino, jog ši gali pastovėti ant abiejų savo kojų, -Čiurnos sveikos? - Dar pasiteiravo rūpestingu žvilgsniu įvertindamas jaunosios panelės būklę, o tuomet kilstelėdamas akis į šviesiaplaukę ir trumpam sustingdamas vos žvilgsniu susidūrė su skaisčiu josios veidu ir net prietemoje gyvybe spindinčiomis akimis. Adamo nugara labiau įsitempė, rankoms susigniaužiant į netvirtus kumščius, o pačiam vampyrui kovojant su netikėtai užklupusiu ir vargiai pažabojamu noru suleisti dantis šiai dailiai merginai į kaklą. Išraudę iš gėdos josios skruostai ir tankiau dėl griaustinio plakanti širdis visiškai situacijos negelbėjo, Kristianui tvirčiau tarpusavyje suspaudžint lūpas, o tuomet lengvai atsikvepiant, vos įtikino save, kad negali josios nuskriausti ir ne tik todėl, kad jiedu sėdėjo viduryje bažnyčios. Šviesiaplaukė iš pažiūros atrodė itin trapi ir gležna, tarytum galėtų subyrėti nuo staigesnio jo judesio, it porcelianinė lėlė, skirta žiūrėti, o ne liesti, Adamui pasiryžus verčiau nusikąsti rankas ligi alkūnių nei kažkokiu būdu pakenkti šiam mielumo ir nekaltumo įsikūnijimui. Pasiūlyti panelei sėstis šalia prilygo savanoriškam šokimui liūtui į nasrus, vaikinui nė nenutuokiant ar ilgai sugebės suturėti žvėrį savyje, bet versti blondinę jungtis prie tolėliau sėdinčių davatkų atrodė per žiauru, dėl ko Adamas pasislinko toliau nuo krašto, mostelėdamas galva merginai įsitaisyti į jo vietą.
-Adamas, - Prisistatė tą pačią sekundę, kai žaibas perskrodė dangų, o bažnyčios stogas sudundėjo plakamas vėjo ir lietaus, -Manyčiau pakliuvome čia ilgam, - Padaręs ir taip akivaizdžią išvadą, vaikinas apsidairė aplink žvilgsniu susidurdamas su kažką panosėje murmančia ir pavojingai atrodančia senyva moteriške, pats nejučia prisislinkdamas arčiau panelės, visuomet itin stipriai nesižavėjęs tamsiai apsirėdusiomis ir iš savo namų tik nueiti iki bažnyčios išlendančiomis bobutėmis bei jų klanu kačių.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 2562

Atiduodama60


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Tr. 02 18, 2015 9:51 pm

Jei būtų tokia kaip daugelis, ji tikriausiai iš vis čia nebūtų, nebūtų ant jo užvirtusi, tačiau nerangumas buvo įaugęs į jos kraują. Kliūdavo visur, už visko, todėl nenuostabu kad vos nepritrėškė žavaus vaikino prie suoliuko. Pajutusi tvirtas jo rankas apsivijusias jos liemenį širdis ėmė plakti kur kas greitesniu tempu nei turėjo. Nežinojo kodėl taip jautriai reaguoja į menką prisilietimą, tačiau taip šviesiaplaukė reaguodavo į viską. Tvirtai užsimerkusi stengėsi kad tas tirštas raudonis dingtų nuo skruostų, tačiau matydama jo žvilgsnį suvokė, jog dar ilgai bus raudona kaip burokėlis.
- tikrai?- pasiteiravo išsitiesdama, tačiau tuopat metu kūną perskrodė gana nemalonus skausmas atkeliavęs tiesiai nuo pėdos, kiek susiraukė, tačiau giliai įkvėpusi stengėsi neparodyti vaikinui kad jai skauda.
-Sveikos,-palinkčiojusi žaviai nusišypsojo, vos nusprendė kad stengsis elgtis taip kaip visada. Šypsosis, bus draugiška iki apsivėmimo, tačiau neparodys kad jaučiasi kiek nekaip. Vis dėl to šie batai buvo ne iš patogiausių, kas ir privedė merginą prie šio skausmo kojose. Tačiau šis skausmas, savotiškas maudimas leido jai pamiršti baimę, kuri dar visai neseniai buvo prasismelkusi į visas jos ląsteles. Prikandusi apatinę lūpą, gan ilgokai spoksojo į vaikiną, tačiau suvokusi kad taip daryti nemandagu iškart nusuko akutes į priekį sėdinčias moteriškes, kurios jau dabar skrodė ją nepritariančiais, pagiežingais žvilgsniais. Juto kaip per nugarą nueina gana nemalonūs šiurpuliukai, tačiau stengėsi to neparodyti, žaviai nusišypsodama šviesiaplaukiui. Visgi žvilgsnis sugrįžo prie jo, jai stebint kaip staiga jis išsitiesia ir kaip suspaudžia rankas į kumščius. Viduje kilo šimtai klausimų, tačiau nusprendusi pernelyg nelįsti į žmogaus gyvenimą, nepaklausė nė vieno iš jų. Rankose gniauždama telefoną, jį nervingai sukiojo tarp pirštų, tačiau jo neįjungė, paniškai bijodama kad pasinaudojusi juo ją nutrenks žaibas ar kažkas panašaus. Visgi istorijos, pasakotos nuo vaikystės, buvo įsismelkusios giliai į jos sielą, net ir tada kai stengdavosi kad taip nebūtų. Vaikinukui pasislinkus ir mostelėjus galva, ji nedvejodama klestelėjo ant suoliuko, stengdamasi neišsiduoti kad ir vėl čiurną persmelkė skausmas.
-Savana. - prisistatė kiek droviau nusišypsodama. Tikėjosi, kad jis nebuvo tas vaikinas kuris papuolus progai ima ir mėgina juoktis iš visko ir visų... Daugelis pažįstamų keistai iškraipydavo jos vardą ir paversdavo tai tokiu žiauriu dalyku, kad mergina sunkiai galėdavo tai ištverti. Tačiau šios mintys tuoj pat dingo, vos jis arčiau prisislinko. Mergaitę labai veikė vaikinų artumas, todėl ir dabar jos skruostai lengvai paraudonavo.
- Iš ties... - sumurmėjo nepatenkinta. Ši pažintis buvo maloni jai, ypač dabar kai už sienų siautė audra gąsdinanti jos sielą ir vargšę širdutę. Nesupyktų jei jie galėtų pratęsti pokalbį kur nors kitur, kur sienų nedrebintų kraupus dundėjimas, o sienų neuždengtų akinantis žaibų bliksėjimas...
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6119

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Tr. 02 18, 2015 10:25 pm

Panelei dar sykį perklausus, Adamas nedvejodamas entuziastingai palinksėjo galva, naiviai viliantis, jog bent jau šitai padės merginai jo draugijoje pasijusti jaukiau, kol šviesiaplaukė dar negavo kokio širdies smūgio, netrukus šiltai, kiek padrąsinančiai jai nusišypsodamas ir nė nesusimąstydamas apie galimybę, jog būtent toji šypsena ir josios kūno nepaliekantis skvarbus vaikino žvilgsnis yra neritmingo josios pulso priežastis.
-Atrodai žaviai, kai meluoji, - Netrukus pratarė nesuturėdamas plataus šypsnio, pro akylą jo žvilgsnį neprasprūstant faktui, kaip atsargiai panelė sėsdamasi stato dešinę koją. -Duokš ją šen, - Po akimirkos pridūrė ir nelaukęs šviesiaplaukės pritarimo, tarsi jiedu būtų seni, geri draugai, o ne šviežiai iškepti pažįstami, atsargiai kilstelėjo į viršų merginos koją ir pasidėjo ją sau ant kelio. Toks jau Adamas buvo, nematydamas didelės problemos, kai kalba pasisukdavo apie bendravimą su aplinkiniais ar fizinį kontaktą, laisvai galėdamas atsistoti parke prie kokio miegančio benamio ir jį pažadinęs užmegzti politinius debatus apie naują miesto merą. Palengva atrišęs josios batą, vaikinas ypatingai lėtai, kad neužgautų merginos dar labiau, nuėmė jį ir pasidėjo sau prie šono, netrukus atraitodamas josios kojinę ligi pat kulno ir kaip mat suraukdamas kaktą vos išvydo patinimą, kuris žinojo tik didės.
-Kiek pasisukai koją, - Galiausiai konstatavo, pirštų galais švelniai brūkštelėdamas per truputį pamėlusią čiurnos odą, kilstelėdamas akis į garbanę, lyg tikrintų ar nesukėlė jai jokio skausmo. Kiek padelsęs jis pilnai priglaudė savo ledinį delną jai prie čiurnos, įsikąsdamas į liežuvio galiuką, vos jo akys nuklydo ties nuogutėle merginos koja ligi pat šlaunies, kurią dėl dabartinės sėdimos panelės padėties, sijonas ne itin pridengė. -Sužeistą vietą reikia truputį pašaldyti, jei nori iki namų grįžti abiem kojomis ar apskritai įmauti į batą, - Paaiškino savo elgesį panelei, visiškai nekreipdamas dėmesio į juos akimis ryjančias senyvas moterėles, kurios ne už ilgo irgi prarado susidomėjimą porele bažnyčios gale, vos prie altoriaus pasirodė jaunas kunigas, dėl kurio pusė davatkų pasirinko būtent šią bažnyčia iš keliasdešimt kitų buvusių mieste.
-Geriau, Savana? - Pasiteiravo josios aukščiau kilstelėdamas antakius, kai sumainęs rankas, pirmajai pernelyg sušilus, vėlgi žvilgsniu grįžo ties rausvu panelės veideliu, pats sunkiau nurydamas seiles, kadangi nepaisant gerų ketinimų ir noro padėti šviesiaplaukei, vaikinas negalėjo nuneigti fakto, jog prietema ir toks merginos artumas visiškai jo neveikė. Juo labiau, kad būdamas naujagimiu vampyru, Adamas viską vis dar juto kelis kartus stipriau, jam tik visiško stebuklo dėka pavykstant išlaikyti blaivų protą ir nepadaryti kažko, ko vėliau neabejotinai gailėtųsi. -Gražus vardas, beje, - Tarstelėjo nepraleisdamas progos apiberti garbanės komplimentais, lyg kitaip nemokėtų. Nebandė įsigauti į josios kelnaites, kadangi nebuvo tokio tipo vaikinas, tiesiog elgdamasis draugiškai su akivaizdžiai audros besibaidančia panele, kurią verkiant reikėjo kažkam prablaškyti, Adamui šią užduotį prisiimant su dideliu užsidegimu.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 2562

Atiduodama60


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Kv. 02 19, 2015 9:03 pm

Savana per šias kelias trumpas akimirkas, sugebėjo užmiršti kad bažnyčios sienas vanoja audra, o širdį užliejo ramybė. Kūnas palengva atsipalaidavo, nors dėl skausmo kylančio nuo čiurnų, visiškai atsipalaiduoti nepavyko. Sėdantis, ji norom nenorom susiraukė, jausdama kaip skausmas persmelkia net smilkinius, tačiau nurijusi seiles ir vėl išsišiepė, mat buvo įpratusi nerodyti niekam kad skauda ir panašiai.
Demaskuota ji visa išraudo, nudelbdama akutes žemyn. Elgėsi kaip mažas vaikas pagautas vagiantis saldainius, tačiau merginos siela visada panašėjo į mažos mergytės, mėgstančios krėsti nesąmones. Prisimerkusi stebėjo vaikiną, jau dabar riesdama sužeistą koją po suolu, tikėdamasi kad tai apmalšins skausmą, tačiau vikrus vaikino judesiai privertė ją nenorom ištiesti koją ant jo kelio. Į viršų kylantis sijonas, privertė ją nesmagiai pasimuistyti mėginant jį nutempti žemyn. Visgi nebuvo pratusi rodyti savo kūno viešai, o tuo labiau žaviems vaikinams. Delnais užsidengusi skruostukus, ši kiek nuleido galvą, trūksmingai įkvėpdama bažnyčios oro. Gana neramią tylą pertraukęs kunigo balsą sukėlė įdomumą Fridai visai trumpam laikui, jai žvilgsniu tuoj pat grįžtant prie Adomo. Jo vėsioms rankoms nuaunant batą ir atraitojant kojinę, mergina net sulaikė kvapą, žvelgdama į jį tarsi pakerėta. Galbūt ją taip veikė šioks toks nuovargis, o gal paslaptinga aplinka apsupusi juos iš visų pusių, tačiau jau dabar buvo pavergta šio vaikino. Skausmas nutvilkęs merginą privertė ją sunkiai užsimerkti ir labai tyliai atsidusti, stengiantis sulaikyti save nuo kitokių garsų.
- kas ta koja,- bandė pajuokauti kvailai išsišiepdama, tačiau ir jai pačiai tai nebuvo juokinga, dėl ko dar labiau susikrimto. Nemokėjo pakerėti ar sudominti žmonių, kad ir kaip stengdavosi, tačiau sėdėdama taip jaukiai, bet tuo pačiu intymiai elgėsi taip kaip liepė jos milžiniška širdutė. Vaikinui priglaudus savo šaltą ranką prie čiurnos ji palaimingai atsiduso, užsimerkdama, o lūpų kampučiai savaime kiek pakilo, jai imant atrodyti kad skausmas kojoje ima mąžti.
-Taip.. tačiau tavo rankos labai šaltos,- prakalbo kiek susirūpinusi dėl ko palinkusi sugavo vieną jo ranką ir patupdė ją tarp smulkių savo delniukų, tikėdamasi kad taip Adomas bet kiek labiau sušils. Jo rankos buvo ledinės, kas viskuo besirūpinančiai merginai atrodė tikrai negerai... Sugebėjo net pamiršti kad sėdi užkėlusi vieną koją ant jo kelio, sugebėjo net pamiršti jog jie sėdi bažnyčioje kunigui skaitant savo pamokslus apie tai kaip susilaikymas yra gerai. Apsilaižiusi lūpas žvilgtelėjo savo telefoną gulintį ant sijono, kurio ekranas buvo tamsus, kas išdavė jog jos niekas nepasigedo.
-Ačiū,- šyptelėjo, kiek sutrikdama gavusi komplimentą dėl savo vardo, kas privertė garbanelę plačiau išsišiepti. Bijodama pakelti akis ji ėmė švelniai čiupinėti jo vėsius pirštus, svarstydama kodėl jis tos sustiręs, tačiau mergina nesugebėjo prabilti balsu... Kramtydama apatinę lūpą, Savana visgi išdrįso pakelti žvilgsnį į jo veidą, kas privertė ją trumpam sustingti.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6119

Adam Phillip Evans
Some nightmares don't end when you open your eyes.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Pen. 02 20, 2015 12:00 am

Transformacijos į vampyrą metu Adamas prarado daugybę dalykų ir vis dėlto, kas kartą žvilgtelėjus į veidrodį labiausiai dėmesį atkreipdavo ne baltutėlė vaikino oda ar kruvinas akių atspalvis, o gyvybės stoka jose. Juoktis ir vartytis žolėje mėgęs Kristianas tapo kur kas rimtesnis, priverstas sunkiai pažabojamą savo sielą įsprausti į tam tikrus rėmus, kadangi ilgiau negalėjo elgtis impulsyviai ir nerūpestingai, kai kiekvienu savo kvėptelėjimu kėlė grėsmę aplinkiniams. Visgi, žavingų garbanų savininkė sugebėjo į jo akis sugrąžinti spindesį, kurį Adamas neabejotinai tikėjo praradęs, dėl ko nesimėgauti panelės draugija vyrukas negalėjo, beveik įsitikinęs, jog atplėšti žvilgsnio nuo raudonskruostės ar nustoti šypsotis nesugebėtų net ir tada, jei kieme prasidėtų trečias pasaulinis karas.
-Mano tėvas gydytojas, taigi savo gyvenime mačiau pakankamą kiekį traumų, jog žinočiau, kad į jas verčiau nespjauti, - Patikino panelę, kuriai čiurnos tinimas matyt neatrodė kaip didžiulė problema, kol jai iš tiesų nereikėjo eiti, Adamui pamažu pradedant neabejoti, jog pasivogęs vežimėlį iš supermarketo turės merginą parvežti ligi pat buto durų. Bet kol kas audra rimti neketino, dėl ko josios koja dar turėjo laiko atsistatyti, o vampyrui pasitaikė unikali galimybė susipažinti su Savana artimiau.
-Esu toks nuo gimimo. Mama visuomet pravardžiuodavo mane šaltakrauje varle, - Vaikinas lengvai susijuokė, pats nepastebėdamas, kaip paprasta tą sekundę atrodė sumeluoti, lyg Adamas pats tikėtų savo žodžiais. Nemėgo sakyti netiesos, bent jau kol buvo žmogumi, dabar tai tampant viena didele neišvengiamybe, bet kokiam nekaltam melui esant geriau už siaubingą tiesą, kurią išgirdusi mergina pamestų protą ir išbėgtų iš patalpos klykdama visu balsu. Mažuose panelės delnuose jo ranka atrodė milžiniška, bet Adamas nė negalvojo jos patraukti, pernelyg mėgaudamasis Savanos skleidžiama šiluma, kuri kažkokiu būdu sugebėjo įsigerti net ir į jo negyvą odą, nepripažįstančią nė saulės spindulių, vaikinui nė dorai į gatvę negalint išeiti, jog nevirstų cirko puošmena.
-Taigi, Savana, gyveni čia ar tik vieši? - Pasiteiravo merginos nepraleidamas progos dar sykį pabrėžti josios vardo, kuris akcentą turinčio vaikino lūpose buvo ypatingai skambus. Nesunkiai padarė išvadą, kad jeigu jau sėdi su ja įkalintas bažnyčioje, ko nebūtų susapnavęs net keisčiausiuose savo sapnuose, kurių pas Adamą žmogiškomis dienomis buvo apsčiai, tai gali sužinoti apie šią iki skausmo mielą ir dailią merginą kažką įdomaus, beveik neabejodamas, jog nauji draugai mieste, kuriame vaikinas pažinojo minimalų kiekį žmonių, tikrai nepamaišys. Galiausiai padaręs išvadą, kad šaldymo Savanos čiurnai užteks, jis atitraukė ranką, bet merginos kojos į pradinę poziciją nesugrąžino, įsitikinęs, kad pastaroji turi būti iškelta į viršų, netrukus atsilaisvinusiu delnu atsiremdamas į suolelį, kai netikėtai aiktelėjo išpūsdamas akis. -Man regis sutraiškiau vabalą. Ar tai reiškia, jog sulaužiau Dievo įsakymą jo paties namuose? - Visiškai rimta, gal net kiek nusigandusia veido mimika jis pažvelgė į šviesiaplaukę, lyg reikalautų iš jos atsakymo, sekundę primindamas ne vienu rankos mostu galintį viską savo kelyje nušluoti vampyrą, o keturiolikmetį berniuką, plačiomis nekaltomis akimis, kuris dabartiniu savo mielumu širdį būtų sustabdęs toli gražu ne vienai panelei.


Would have. Could have. Should have. But did not.
Atgal į viršų Go down


Sponsored content


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   

Atgal į viršų Go down
 
bažnyčia
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 33Pereiti prie : Previous  1, 2, 3

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
sveiki atvykę į Forks miestelį! :: Early mornings boulevard-
Pereiti į: