sveiki atvykę į Forks miestelį!


 
FORKS
MIESTELIS

Share | 
 

 bažnyčia

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
Pereiti prie : Previous  1, 2, 3  Next
AutoriusPranešimas
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Pir. 02 03, 2014 12:24 am

Stengėsi nesikišti į jųdviejų pokalbį, akimis ganydamas po pievas, kol galvoje bandė šešiolika skirtingų kalbų išgiedoti tautinį himną. Visgi, pokalbių nuotrupos pasiekė jo ausis, o suvokęs, kad Bjanka ketina atsivesti brolį link trijų vampyrų, nežymiai pakraipė galvą į šonus. Aišku, jai, naiviai mergaitei, šia žemele vaikštančiai viso labo tik dvidešimt dvejus metus, toks vampyrų ir medžiotojo susitikimas atrodė, lyg bereikšmis dalykas, merginai nė nesusimąstant, kad jos noras suartinti šeimą gali baigtis itin liūdnai. Žinoma, vargu ar Demetris pultų pirmas ir abejotina ar gintųsi, net jeigu būtų užpultas, kadangi bijotų sužeisti medžiotoją ir taip sudaužyti savo žmonos širdį į šipulius. Bet visos negatyvios mintys kaip mat paliko vampyro galvą, jam pastebint, kad Bjankos brolio veide nesimato jokio šaltumo ar antipatijos, tarsi jis nė kiek nesijaustų nepatogiai būdamas tokio tipo kompanijoje. Suvokė, kad tasai vyriškis stipriai pamina savo principus ir netgi prigimtį, kadangi retas kuris galėtų taip drąsiai, visiškai neginkluotas žengti į vampyrų prigrūstą bažnyčią ir negana to, vaizdžiai šypsotis baltaodžiams į akis. Taigi, jis arba buvo profesionalas, arba puikiai slėpė savo emocijas. Vienaip ar kitaip, Demetrijui tiko abu variantai, svarbiausia buvo tai, kad plati šypsena niekaip nedingo nuo jo mylimosios veido, o atsižvelgiant į tai, kokiu švelniu žvilgsniu Natanielis varsto savo seserį, buvo galima spėti, kad jis irgi pereitų ugnį ir vandenį tam, kad pamatytų Bjanką laimingą. O kadangi būtent tokia ji buvo dabar, šis medžiotojas nebus kliūtis jų santykiuose. Aišku, jų porelei teko susidurti su kur kas rimtesniais išbandymais nei įpykęs dėl Bjankos skonio vyrams brolis, taigi Demetris jautėsi visiškai ramus, ką išdavė staiga pasirodžiusi veide šypsena. Sudvejojęs tik pusę sekundės, jis spustelėjo medžiotojo ranką nenuleisdamas nuo jo savų akių, kadangi neturėjo ko slėpti ar baimintis. Žinojo, kad nuo dabar iki akimirkos, kol Natanielis mirs ir kol Demetris bus švelnus ir geras savo žmonai, vampyras turės savo pusėje stiprų sąjungininką, kas vertė jaustis kiek saugiau žinant, kad puspročiui Arui bet kurią akimirką gali šauti į galvą pasiųsti ką nors ieškoti Demetrijaus. Ir galbūt, jis pristigtų savyje jėgų apginti savo išrinktąją, štai kodėl, džiaugėsi, kad merginos gyvenime atsirado dar vienas patikimas asmuo, galintis paaukoti savo gyvybę dėl josios gerovės. Taigi, be jokių skrupulų ar abejonių, reikalui prispyrus, Demetris atiduos savo Bi į brolio rankas, žinodamas, kad kur jau kur, bet ten ji bus saugi.
-Kartais net pats sau pavydžiu, - Pašmaikštavo skambiai nusijuokdamas ir apsivydamas Bjanką ranka per liemenį. Nežinojo, kiek laiko truks šios paliaubos, bet dabar viskas buvo taip lengva ir gražu, jog Demetrijui nekilo noras apjuodinti šios akimirkos negeromis mintimis. Bet anksčiau ar vėliau, jam vis  tiek teks apsvarstyti, ką daryti su Bjanka. Su mielu noru nugyventų su ja visą amžinybę, bet atimti iš jos širdies dūžius, vartymąsi šiltoje lovoje, skanios kavos saldumą užsikandant zefyrais, galimybę turėti vaikų ir pasenti, atrodė per daug brutalu ir neteisinga. Greičiausiai taip manė ir merginos brolis. Ir tai buvo dar vienas dalykas, dėl kurio jų nuomonės sutapo. Demetris jos neperkeis. Nei šiandien, nei rytoj. Nei po dešimt metų. O jei Bjanka šito beproto trokš, galės keliauti pas Ofeliją, kadangi Demetris tikrai nebus vienintelis, uždarysiantis duris jai į platųjį pasaulį.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Jared Padalecki
PRANEŠIMAI : 4102

Oliver Noah Harlow
If you can make a woman laugh, you can make her do anything.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Antr. 02 04, 2014 6:24 pm

Neklauskit kaip, bet jis ir jo taksistas rado būtent šią bažnyčią, žinant kiek čia jų daug... Važiuojant jis jautė kaip krūtinėje neramiai trankosi jo širdis, kuri dar neseniai buvo veik numirusi... Mašinai sustojus, jis pradėjo tankiai kvėpuoti, net langas kiek aprasavo. Ištraukęs reikiamą pinigų sumą, padavė taksistui ir išlipęs iš mašinos, jis pasijuto labai kvailai, mat nei gėlių, nieko nebuvo pasiėmęs su savimi. Giliai įkvėpęs, vyrukas pasistengė nurimti ir galų gale kažkaip pasiekęs duris, jas pravėrė, nedaug, kad galėtų tik įlysti ir nesukeltų to dramatiško garso, kai duris garsiai užsitrenkia. Nurijęs seiles jis akimis surado būrelį. Jūs neįsivaizduojat koks skausmas suėmė kūną, kai nosis užuodė šitokią begalę vampyrų ir kaip sustojo širdis pamačius seserį... po šitiek metų... Nieko nebelaukęs, greitais, stambiais žingsniais patraukė prie grupelės, stebėdamas sesę su Natanieliu ir viskas. Sustojęs, jis nebežinojo ką daryti, mat gerklę užspaudė skausmas ir gumulas neleidžiantis prašnekėti. Pasitrynęs kaktą, labai tikėjosi jog brolis, ištrauks jį iš šios balos, mat jis tikrai greit nesuras ką pasakyti Džulietai...


Love is like war: easy to begin but very hard to stop.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11493

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Antr. 02 04, 2014 8:34 pm

Kovojo su noru primerkti akis, ką dažniausiai darydavo spoksodamas į vampyrą, o po to peiliu perrėždamas jam gerklę. Demetris atrodė per daug žmogiškas. Per daug gyvas. Ir Natanielis buvo įsitikinęs, kad niekada anksčiau nematė tokio nuoširdžiai laimingo ir nuo žemės pakylėto vampyro. Juo labiau Volturio. Meluotų, jei sakytų, kad išvydęs, kaip kraugerys apsiveja jo sesers liemenį savo ledine ranka, kažkas viduje perspėjamai nekrustelėjo, bet Natanielis paskubo suimti save į rankas, žinodamas, kad reikia prie šito pratintis. Be to, Volturio žvilgsnis išdavė, kad ko jau ko, bet jo Dynui nereikėtų laikyti priešu. Ir tai nuramino medžiotoją visiškai, jam vėl žiojantis prabilti, kai net nepradėtą kalbą pertraukė lauke sustojančios mašinos garsas. Puikiai žinojo, kas čia atvažiavo. Bėda, kad nespėjo paruošti sesers dar vienai staigmenai, bet ką gi, buvo beveik įsitikinęs, kad dar vienas Harlow šeimos narys niekam nepamaišys ir nesujauks visų reikalų, galbūt atvirkščiai, pagyvins atmosferą ir pokalbį, kadangi Nojus savo nekaltu veideliu ir geranoriška šypsena, prakalbintų net sieną. Olis iš pažiūros tikrai neatrodė grėsmingas niekam, bet ne veltui sakoma, kad išorė apgaulingas dalykas, atsižvelgiant į tai, kad brolio viduje slepiasi toks pats kraujo ištroškęs žvėris, kaip ir Neito. Aišku, Natanieliui būti vampyrų draugijoje buvo kelis kartus lengviau, kadangi jis šalia jų praleido didžiąją dalį savo gyvenimo, išsiugdydamas savitvardą, kad neužpultų kraujasiurbių viduryje žmonių pilno miesto. O štai Oliveris, visą šį reikalą buvo metęs, bet Neitas naiviai tikėjosi, kad jam nereikės stoti tarp bažnyčioje buvusių vampyrų ir savo paties brolio.
-Džulijeta, - Ištarė trumpam sustingdamas, kadangi įprotis darė savo ir Dynas neretai pamiršdavo, kad sesuo pratusi atsiliepti į visai kitą nei šis vardą. Taigi, Neitas suskubo pasitaisyti. -Bjanka, norėčiau, kad susipažintum su savo kitu broliu - Oliveriu, - Plačiai nusišypsojo mostelėdamas ranka Olio link. Nutuokė, koks priblokštas pastarasis turėtų būti. Juk Neitas apie sesers egzistenciją, jos išvaizdą ir net santykius su vampyru žinojo geras porą valandų, turėdamas laiko įsisavinti visą gautą informaciją. O Oliveriui viską sukramsnoti ir prisitaikyti buvo duotos vos penkiolika minučių. Tikėjosi, kad artimiausiu metu, jie visi persikels į kiek artimesnę Natanielio širdžiai vietą, kadangi stovyniuoti viduryje bažnyčios darėsi kiek nepatogu, bet jo atsipalaidavusi ir perdėtai laiminga veido mimika neišdavė jokių neigiamų emocijų ar galvoje vykstančių diskusijų. Neatsiminė, kada paskutinį kartą kvėpuoti buvo taip lengva, kada pasaulis atrodė toks nuostabiai šviesus, kada taip nuoširdžiai ir plačiai šypsojosi, kad regis tuoj skruostai plyš. Visos problemos atrodė toli praeityje, net ir tos, pačios šviežiausios, palikusios negailestingus randus tiek ant Natanielio, tiek ant Nojaus kūnų. Ir jis naiviai vylėsi, kad galbūt, šis susitikimas bus tas vienintelis dalykas, vėl grąžinsiantis broliui gyvenimo pilnatvę. Kadangi Neitui skaudėjo matyti Oliverį tokį nusivylusį gyvenimu ir aiškiai pasidavusį. Belieka tikėtis, kad Bjanka bus tas vienintelis spindulėlis, prasiveršiantis pro visas niūrias mūrines sienas, kuriomis Oliveris slėpėsi nuo likusio pasaulio ir pagaliau vėl suteiksiantis jam norą gyventi.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Antr. 02 04, 2014 8:54 pm

Veik tą pačią akimirką, kaip ir Natanielis, sukluso išgirdęs kieme sustojusią mašiną ir nepatikliai kilstelėjo antakius, nukreipdamas žvilgsnį į medžiotoją, kuris regis apie naują svečią žinojo kur kas daugiau nei visi likę bažnyčioje kartu sudėjus. Ir štai, pro duris nedrąsiai įžengė aukštas rudaplaukis. Jei neturėtų uoslės ir negalėtų užuosti to paties prieskonio kraujyje, kurį turi ir Natanielis su Bjanka, vis tiek būtų atspėjęs, kad tai dar vienas giminaitis, kadangi Harlow šeima iš tiesų turėjo juos vienijančių veido bruožų. Jau nekalbant apie tą nuostabos ir laimės kupiną vyruko mimiką, kuria pasidabinęs jis artėjo altoriaus link. Demetris nežymiai pasimuistė vietoje, staiga nebežinodamas kur dėtis, o tuomet jau susitelkė ties Natanielio žodžiais, kadangi jeigu viskas ir toliau taip klostysis, jam reikės kuo daugiau žinoti apie tą šeimą. Visgi, šį malonų susibūrimą nutraukė suzvimbęs Demetrijaus telefonas, kurį jis atsiprašęs ir pasitraukęs kiek tolėliau kaip mat pakėlė. Užteko vos poros sekundžių ir Volturis vėl stovėjo prie savo išrinktosios, su pakankamai apgailestaujančia veido mimika.
-Man reikia eiti. Reikalai, - Numykė aiškiai nepatenkintas. Na, mergina žinojo už ko teka. Jis dar nespėjo Bi pranešti apie tai, kad paliko Volturius ir pagal tai, kaip viskas klostosi, matyt ir nebespės, kadangi vargu ar apskritai išvyks iš Volteros, nebent neribotoms atostogoms. Jį prie šio miesto rakino įvairaus plauko saitai, kuriuos Demetrijus sau ant pečių užsikrovė dar prieš tūkstantį metų, įžengdamas pro pilies vartus. Turėjo suvokti, kad taip paprastai negalės išeiti. Žengęs žingsnelį arčiau Bjankos ir ignoruodamas faktą, kad šalia stovi jos du broliai medžiotojai, Demetris suėmė merginos veidelį savo rankomis, godžiai pabučiuodamas į lūpas, tarsi jie išsiskirtų ne kelioms valandoms, o ištisiems mėnesiams.
-Grįšiu, kaip įmanoma greičiau. Prisiekiu. - Sušnibždėjo tyliai merginai į ausį, dar trumpai pakštelėdamas į josios kaktą, o tada dirstelėdamas į brolius dobilėlius. Neturėjo progos jų geriau pažinti, bet gal Bjankai bus geriau pabūti vienai su savo šeima, bent jau kurį laiką. Juo labiau, kad Demetris tikrai niekur nedings ir kuo greičiau sugrįš. Kaip ir pažadėjo. -Buvo malonu su jumis susipažinti, - Nuoširdžiai ištarė žmonėms, kurie keista prasme, dabar yra ir Demetrijaus šeimos dalis. O tuomet pagarbiai linktelėjęs galva, jis aplenkė juos nuskubėdamas pilies link. Prieš iškeliaudamas pro duris, jis dar grįžtelėjo galvą į Ofeliją, šelmiškai jai šyptelėdamas, tarsi ragintų tuoj pat nusigriebti vieną iš broliukų arba tiesiog palaikyti frontą, kol jo nebus. Na, o tuomet dingo.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Jenna Louise Coleman
PRANEŠIMAI : 5228

Bianca Juliett Harlow
And what did you think love would be like? A summer day?


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Tr. 02 05, 2014 6:07 pm

Itin patenkinta stebėjo Demetrio ir Natanielio susipažinimą. Nebuvo puikiai kitų emocijas ir jausmus perprantanti ekspertė, bet po kurio laiko, stebėdama judviejų veidus, lyg ir išsiaiškino, kad prigimtinis karo kirvis bus užkastas. Aišku, apie tai galėjo viso labo spėlioti, bet pasitikėjo Demetriu žinodama, kad jis niekada šitaip nepasielgtų su ja ir neužpultų savo jaunosios žmonos brolio. O ir Neitu ji jau pasitikėjo. Nepažinojo ilgai, tačiau kiek pažinojo, tiek ir užteko, kad susidarytų nuomonę, kad jis itin kilnus ir geraširdis medžiotojas. Mažai žinojo apie vyruko gyvenimą (o taip troško!), bet buvo tikra, kad bet kuriai, kuri gaus Neitą, siaubingai pasiseks. Visai kaip ir pasisekė Bjankai. Neitui ištarus, kad mergina turi tėvo akis, ji tik eilinį kartą pajuto mažumėlę sudrėkusias akis ir dėkinga šyptelėjo bei linktelėjo galva. Bjankai buvo gera tai žinoti. Nors ne, tiesiog būtina. Tėvo merginai trūko visai tiek pat kiek ir Neitui su Oliu mamos. Gyventi su vienu iš tėvų visada būna kiek skausminga. Net ir gaudamas visą meilę ir šilumą, nesijusi pilnas. O ir Bjankos atveju, tos meilės ir šilumos iš motinos pusės nebuvo tiek daug. Bet ji jos nesmerkė. Niekada negalėtų. Aišku, kai visi čia jau girdėjo mašinos garsus, Bjanka vis dar smegenėlėse dėliojo taškus ant i, nenustodama šypsotis. Demetriui pareiškus, kad turi eit, mergina tik kiek nusiminusi atsiduso ir prikando apatinę lūpą, tačiau jo bučinys privertė ją kiek atgyti, tačiau vis tiek su skaudama širdimi išleisti.
- Neužtruk, - vis dėl to dar ir tarstelėjo, net jei prieš tai ir pats Demka prisižadėjo ilgai nebūsiantis. Bet na, jūs žinote žmones. O dar moteris. Jau dabar pasiilgo jo, tad ilgesingu žvilgsniu palydėjo pro duris išeinantį savo vyrą kartu su Feliksu, kuris iki šiol nė žodelio netarė.
Į patalpą įžengus rudaplaukiam vaikinui, Bi išplėtus akis nukreipė žvilgsnį į jį. Nuotraukoje, kurią prieš tai jai rodė Neitas, buvo tas pats vaikinas. Žinoma, ji nesitikėjo taip greitai sulaukti ir antrojo brolio, tad tik užgniaužus kvapą laukė kol šis prieis prie jos nekantraudama ir negalėdama išstovėti vienoje vietoje, tad suposi ant kulnų. Mergina akimirksniu pajuto tą spešl ryšį. Tai, kad vėl trys vaikai, vaikystėje išskirti, susitiko, buvo kažkas tokio nepaprasto ir neapčiuopiamo, bet puikiai jaučiamo širdimi, kad negalėjai išlikti šaltas. Panelė tik ranka vėl prisidengė burną, o Neitui pristatant Oliverį, rudaplaukė nieko nelaukusi puolė ir jam į glėbį, priglusdama prie krūtinės ir turėdamas pasistiebti ant pirštų galiukų, kadangi prie visų aukštų vyriškių ji buvo tikra coliukė. Jautė, kaip širdis krūtinėje vėl ima tankiai plakti.
- Neįsivaizduojat, kokia aš dabar laiminga, - sumurmėjo vis dar spausdama Oliverį prie savęs, o tada nenoriai atsitraukė ir papurtė galvą tarsi sakytų, jog negali patikėti, kad tai iš tiesų vyksta. Jog pagaliau po tiek metų sužinojo turinti brolius.



„You can't be brave if you've only had wonderful things happen to you.“
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Jared Padalecki
PRANEŠIMAI : 4102

Oliver Noah Harlow
If you can make a woman laugh, you can make her do anything.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Kv. 02 06, 2014 9:50 pm

Galvoje netilpo mintys ir visos jos sukosi tik apie šeimą. Brolis ir sesė. Du asmenys kurie dabar buvo jo epicentras. Žingsniuojant, norėjosi kuo greičiau atsirasti prie sesers ir stipriai stverti ją į glėbį. Tačiau kažkodėl širdis jam sakė, kad ji nelabai ir žino apie antrą broliuką, todėl nesuskubo grabaliotis. Sustojus, jis bandė nuraminti savo širdį, kuri dabar jau šuoliavo ir taip tankiai. Greit dar ir koks širdies smūgis ištiks. Tos penkiolika minučių buvo toks mažas laiko tarpas. Viskas netilpo galvoje ir atrodo tiek tetrūko kad jo smegeninė išsitaškys, palikdama pėdsakus ant sienų ir ant visų padarų šioje bažnyčioje.
Merginai pirmai stvėrus jį į glėbį, jis nieko nelaukęs taip pat apglėbė ją rankomis, glausdamas ją kaip įmanoma arčiau širdies.
- Džiulieta,- šitą vardą ne sykį yra girdėjęs iš tėvo lūpų, bei mamos, kai dar jie gyveno toje trobelėje. Todėl šis baisiai gražiai skambantis vardas tiesiog ištrūko pro jo lūpas, tarsi laisvas drugelis. Merginai atsitraukus, jis nenustojo šypsotis, net jei ir labai norėtų lūpų kampučiai nenusileistų. Delnu persibraukęs per plaukus, žvelgė tai į brolį tai į sesutę. Prikandęs lūpą, tik dabar susivokė, jog pasakė tik vieną vienintelį merginos veidą. - taip pat sveikinu,- prakalbo, vėl švelniai ją apglėbdamas ir pakštelėjęs jai į skruostą, atsitraukė, kad daugiau tiek įkyriai nelįstų. Apsilaižęs lūpas, jis tikrai laimingas žvilgtelėjo į brolį. Gal jam ir tereikėjo šio saulės spindulėlio gyvenime, kad veik mirusi širdis vėl pradėtų stuksenti krūtinėje. Nežinia kodėl dingęs noras gyventi ir vėl sugrįžo, o dabar norėjo tik atšvęsti visą šį reikalą.


Love is like war: easy to begin but very hard to stop.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11493

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Kv. 02 06, 2014 10:20 pm

Akylu žvilgsniu nulydėjęs sparčiai tolstantį Volturį, jis susimąstė ar šis grįžęs į pilį neišpliurps vadams apie tai, kad savo mieste sulaukė neprašytų svečių, ką pastarieji jau greičiausiai vienaip ar kitaip žino. Kol kas Harlow vyrukai nekėlė nė menkiausios grėsmės ir vis dėlto Volteros šeimininkams gali nepatikti, kad jų valdose apsistoję medžiotojai. Visa laimė, kad Natanieliui buvo giliai nusišvilpti į jų norus. Tik jis naiviai vylėsi, jog reikalui prispyrus, sesers šviežiai iškeptas vyrelis juos užtartų. Atitrūkęs nuo trumpų apmąstymų, Neitas galiausiai atplėšė žvilgsnį nuo jau seniausiai užsivėrusių bažnyčios durų ir dirstelėjo į Bjanką su Oliveriu. Tas vaizdas, kaip jie be kvapo spaudžia vienas kitą glėbyje, iššaukė nesuvaidintą ir plačią šypseną, kuri nutvieskė nuvargusį ir jo amžiui per seną vyruko veidą, atjaunindamas jį bene dešimčia metų. Atsitvėręs nuo jį apėmusių dvejonių, kas nutikdavo kas kartą, kalbai pasisukus vampyrų pusėn ir Natanielio viduje prabudus pareigos naikinti jausmui, jis leido sau pasidžiaugti faktu, kad visa šeima vėl kartu ir neketina artimiausiu metu skirtis. Na, žinoma, trūko mamos ir Dynas neturėjo žalio supratimo, kaip pasakyti Nojui, jog motina taip pragėrė savo smegenis, kad juos pamačiusi vargiai atpažintų. Ir tėvo, prieš penkerius metus palikusio abu savo sūnus tvarkytis visiškai vienus manydamas, kad mintis, jog turi vienas kitą, juos paguos. Taip ir turėjo būti. Bėda ta, kad iš karto po to, broliai patraukė skirtingais keliais. Ir štai, Neitas vėl nejučiomis leidžia save ėsti nemaloniems prisiminimams, mušantiems jo gerą ūpą. Nusprendęs, kad pakankamai prisistovėjo bažnyčioje, kuri kažkodėl jį veikė neigiamai, vyrukas tankiai sumirksėjo akimis.
-Žinau, kad jūsų, panele, drabužis neatitinka baro aprangos kodo, bet gal sutikėtumėte su broliais išgerti porą butelių alaus? - Pasiteiravo palaimingu balsu, aukštėliau kilstelėdamas antakius, o faktas, kaip žaižaravo Oliverio akys ir kaito skruostai įrodė, kad brolis greičiausiai tam neprieštaraus. Tik staiga, tarsi gavęs kūju per galvą, Natanielis persimainė. Netikėtai išbalo, šypsena iš karto dingo, kakta kaip mat susiraukė, o širdį nemaloniai suspaudė. Norėjo priėjęs trankyti galvą į sieną dėl savo bukumo ir nenuovokos. Juk Bjanka ši tiek metų turėjo gyventi su girtuokliaujančiu asmeniu ir matyti, ką tas velnio gėrimas padaro iš doro žmogaus. Savaime suprantama, ji nenorės eiti gerti alaus, net ir didelės šventės proga. -Kita vertus, mums tiks viskas ką tu pasiūlysi, - Greitai pridūrė kur kas santūresniu balsu, atsisakydamas minties užsidengti veidą delnais ir keikti save visomis kalbomis, kurias tik moka. Na štai, paaiškėjo didžiausia ir prasčiausia Neito savybė. Jis pirma kalba, tada galvoja.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Ashley Benson
PRANEŠIMAI : 10384

Yvette Ophelia Boucher
Always remember that you are absolutely unique. Just like everyone else.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Kv. 02 06, 2014 11:14 pm

(nepykit, jei vėl užlindau prieš kažką :DD tik pašalinsiu ją iš šeimos rato :DD)
Ofelija stebėjo visą Bjankos šeimos dramą, vykstančią jai prieš akis ir negalėjo ištarti nei žodžio, nors šiaip jau buvo plepė, kokių reta. Tiesiog viskas gniaužė Ofei kvapą ir ji tik šypsodamasi stovėjo šalia Bjankos, kol suprato, kad liko viena tarp dviejų medžiotojų ir da best draugikės. Truputį nejauku pasidarė, o ir šeimos akimirkos daugiau trukdyti nesinorėjo. -Aš jau gal eisiu, buvo smagu susitikti,-linktelėjo abiems vyrukams, nors nei vienas į ją dėmesio neatkreipė, bet vis tiek, reik mandagiai pabūt. -Dar kartą sveikinu, šiandien tikrai laimingiausia tavo diena,-apsikabino Bjanką ir nusišypsojo. Paleidusi ją iš savo glėbio apsisuko ir skubiu žingsniuku išėjo iš bažnyčios.



Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11493

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Kv. 02 06, 2014 11:36 pm

((eeei, Neito merga pabėgo >.<))



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Ashley Benson
PRANEŠIMAI : 10384

Yvette Ophelia Boucher
Always remember that you are absolutely unique. Just like everyone else.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Pen. 02 07, 2014 12:35 am

(nenorėjo trukdyt :( :DDD)



Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11493

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Pen. 02 07, 2014 11:20 am

(niekur Ofelija ale neišėjo. Neitas ją sustabdė sugriebdamas už rankos. mwahaha :D)



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Jenna Louise Coleman
PRANEŠIMAI : 5228

Bianca Juliett Harlow
And what did you think love would be like? A summer day?


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Pen. 02 07, 2014 10:26 pm

- Dėkui, - šyptelėjo priimdama Oliverio sveikinimus ir suplojo rankomis. Tiesiog šiaip, vardan idėjos. Bjankos emocijos buvo kaip ant delno ir net penkiametis pasakytų, kad ši mergaitė itin laiminga. O kaip nebus? Susituokė su mylimu vyru ir jos gyvenime atsirado dar du vyrai, kuriems teks dalintis vietą jos širdyje kartu su Demetriu. Bet bėda čia maža - vietos buvo ir visada bus pilna visiems. Ypač kai ilgą laiką buvo taip tuščia ir nyku. Neitui pasiūlius eiti į barą, merginos veidas nė akimirkos neapsiniaukė ir ji nenuliūdo.
- Ei, ei, viskas gerai, - šyptelėjo spustelėdama Natanielio ranką ir linktelėdama, kad šis įsitikintų, kad viskas gerai. Tokie dalykai jos neskaudino. Nebe. - Nuo taurės šampano juk nenumirsiu, taip? - Pasiteiravo žvilgsnį nukreipdama ir prie Oliverio, kuris atrodė dar labiau pasimetęs už pačią Džiuljetą. Staiga Ofelijai ėmus atsisveikinti, Bi nutaisė patį liūdniausią veiduką. - Ofe, neee, einam su mumis į barą! - Įsmeigusi tą didelių ir plačių akių žvilgsnį, prieš kurį buvo sunku atsilaikyti ar nesutikti, paprašė. Jai dabar itin reikėjo savo geriausios draugės.



„You can't be brave if you've only had wonderful things happen to you.“
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Ashley Benson
PRANEŠIMAI : 10384

Yvette Ophelia Boucher
Always remember that you are absolutely unique. Just like everyone else.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Pen. 02 07, 2014 11:16 pm

(:DDDD)
Netikėtai taip nutiko, kad Ofelijai jau beatidarant duris, kažkas ją sustabdė. Pasirodo, kad Bjankos brolelis. Ofė žvilgtelėjo į jį primerkusi akis, keista buvo, kad jis ją sulaikė. Iš pirmo žvilgsnio neatrodė, kad jis norėtų, jog kažkokia kraujasiurbė dalyvautų mini šeimos šventėje. Nukreipusi žvilgsnį į draugę Ofė nusišypsojo. Na, jei jie jau taip nenori jos paleisti, tai ji ir nebėgs, tebūnie. Susipažins su Bjankos šeima, susidraugaus su medžiotojais. Pažintys juk visada gerai. -Aj, gerai jau,-pavartė akeles ir nusijuokė vėl sugrįžusi prie nuotakos.



Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11493

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Pen. 02 07, 2014 11:36 pm

Plačių žalių akių žvilgsnį, Neitas dar kurį laiką laikė įsmeigęs į savo ranką, prieš jo paties valią pakilusią į viršų ir sugriebusią merginos. Ir ne bet kokios, o vampyrės. Keista, bet ledinis Ofelijos skleidžiamas šaltis visiškai netrikdė Natanielio, nors įprastai prisilietęs prie kraujasiurbių net mažuoju rankos piršteliu, jis kaip mat imdavo raukytis ir perdėtai maivytis, tarsi tik ką būtų tapęs siaubingos ir nepagydomos ligos auka. Net nesuvokė kodėl šitaip pasielgė. Tiesiog viduje plykstelėjęs žaibiškas noras sustabdyti einančią link durų vampyrę, stumtelėjo Neito kūną į priekį, kaip mat išjudindama kraują visose galūnėse ir štai, medžiotojas vis dar stovi nejaukiai sugriebęs šviesiaplaukės ranką, nežinodamas net kaip pasiaiškinti.
-Nederėtų pamiršti, kad šiandien taipogi mano sesers vestuvės. O tu jos vyriausioji pamergė, kuri neturėtų palikti šios nekaltos mergelės vienos su dviem daug geriančiais eržilais, - Silpnai šyptelėjo, kiek sunkiau nurydamas seiles ir kaip mat paleisdamas Ofelijos ranką, kadangi ir taip laikė ją per ne lyg ilgą laiko tarpą. Aišku, nebuvo taip, kad Oliveris su Natanieliu prisigėrę pamirštų turintys seserį ir paliktų Bjanką vieną, kol ši pudruotųsi nosytę moterų tualete. Neitas juokavo. Ir visgi, pilnai suvokė, kad kažkur neaprėpiamose gelmėse buvo dalis, kuri nenorėjo vampyrės išleisti visai dėl kitos priežasties.
-Keliaujam? - Staiga paklausė tankiai sumirksėdamas akimis ir prisimindamas kieme stovinčią išnuomotą impalą. Pastaroji toli gražu neprilygo tai, kurią Neitas galėjo vadinti vienintele ir kuri rūdijo Sietlo oro uosto kieme, ir visgi džiaugėsi net šiuo pakaitalu. Nelaukęs kol jie atsakys, Natanielis plačiai pravėrė duris išleisdamas juos visus po vieną į kiemą, tuomet jie sulipo į mašiniuką, tiksliau Neitas juos ten susodino, lyg įgudęs vairuotojas visiems uždarydamas dureles, o įlipęs pats tiesiog užvedė mašiną ir nuvažiavo.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Št. 03 15, 2014 2:06 pm

Tamsų vakarą, kai laikrodžio rodyklė muša devintą valandą, į vampyrų pilną miestą kojos nekelia jokia paprasta, normali mergina. Į gatvę, apsiginklavusi pistoletais, peiliais ir arbaletais išeina Anetė. Jos šviesūs plaukai, nedidelės, bet labai jaukios ir mielos akys niekada neišduotų, kad šiai mergaitei jau dvidešimt šešeri ir kad per visą savo gyvenimą yra daugiau nužudžiusi vampyrų nei nusipirkusi nagų lakų. Štai kodėl jautėsi dėkinga už savo gana apgaulingą išvaizdą - niekas nė negalėjo suvokti, koks žvėris tūno viduje.
Žvėris, kurį, beje, gali išlaisvinti būtent tokie dalykai, kokius ji išvysdavo bene kiekvieną vakarą. Vyriško pavidalo vampyras, visai prie bažnyčios, kas tik dar labiau įsiutino Franklin, maitinosi pagyvenusios moters krauju. Anė sekundės dalies greitumu išsitraukė savo arbaletą, staiga pajusdama vampyro kruvinų akių žvilgsnį įsmeigtą į ją. Niekada nedvejodavo tokiais momentais ir tiesiog šaudavo, tačiau šį kartą tos akys išmušė ją iš pusiausvyros ir Anetė pavėlavo vieną vienintelę sekundę jausdama, kaip širdis nusirita į kulnus, o rankos sudreba. Pajuto, kaip ginklas išsprūdo iš rankų, o vampyras jau buvo prispaudęs ją prie medžio ir klubais spaudė josios laibas kojas. Niekada nemanė, kad šitaip užbaigs savo gyvenimą, taigi nė neketino pasiduoti. Kol šis kažką pašaipiai suokė jai į ausį ir spaudė prie medžio, šviesiaplaukė pajėgė kilstelėti koją ir išsitraukti nedidelį peilį, kurio rankenėlė maloniai gludo prie delno. Įsmeigusi žvilgsnį į vyrą, ši netarstelėjo nė žodžio ir aštriu peiliu akimirksniu nupjovė jo pasidižiavimą pro kelnes. Išgirdusi neapykantos ir skausmo pilna šūksnį ši šiek tiek išsilaisvino iš jo gniaužtų ir lenkėsi pasiimti arbaleto, tik štai vampyras vėl sugebėjo būti greitesnis ir rankomis suėmęs jos galvą ketino ją nutraukti. Tą akimirką, net mirties akivaizdoje, Ana jautėsi šimtą kartų geresnė ir didingesnė už tą padarą prieš ją. Niekada neprarado savo orumo. Net dabar. Taigi tiesiog žiūrėjo į jo veidą, o nei vienas raumenėlis josios veide nesujudėjo, o akys nesumirksėjo. Mirtį, kaip ir visą gyvenimą, ketino pasitikti drąsiai.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6293

Demetri Joel Volturi
The world owes you nothing.
It was here first.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Št. 03 15, 2014 2:35 pm

Ištrūkęs iš pilies, kurios didinguose kambariuose ir milžiniškose menėse jam buvo per ankšta, Markusas niekaip nerasdamas sau vietos nusprendė apsukti porą ratų aplink Volterą ir patikrinti ar viskas savose vietose. Ir taip, jis buvo tas vienintelis kuriam šis nususęs miesteliūkštis, garsus tik istorine praeitimi, o ne dabartiniais laimėjimais, dar kažką reiškė. Nieko įdomaus neradęs jis ketino traukti atgal į pilį, užsidaryti savo kambaryje ir neišlįsti iki kito tokio pasivaikščiojimo, kai pelėsių kvapas visiškai išdegins šnerves, o vienišumo jausmas smaugs iš vidaus. Praleidęs dvi Kristaus amžių seniai perkopusias moteris, vampyras mandagiai linktelėjo joms galva, o jos atpažinusios garsųjį Markusą Volturį, atsakė jam maloniomis šypsenomis. Tik šioms praėjus ir nusukus už kampo, vampyro jautrią uoslę iš sąstingio pabudino ore tvyrantis kraujo kvapas. Per ne lyg saldus ir šviežias, jog vis dar tekėtų venomis. Aišku, jis neskubėjo daryti jokių prielaidų, jog tai vampyro darbas, bet praeiti pro šalį naiviai viliantis, kad koks girtas vyras užkliuvęs už šaligatvio pargriuvo ir nusibrozdino delnus irgi negalėjo. Todėl per mažiau nei sekundę išdygo prie bažnyčios kaip mat stabtelėdamas vietoje, kadangi vaizdas iškilęs prieš akis išmušė iš vėžių net ir jį, viską mačiusį Volturių vadą. Pirma, jis žvilgsniu šovė į dvi figūras, besigrumiančias dėl savo gyvybės. Kruvina vampyro burna išdavė, jog jis maitinosi vargše pensininke, išėjusia pavedžioti savo šuniuko, o dabar be gyvybės ženklų gulinčia ant šalto ir atgrasaus asfalto. Net ir būdamas pačiu diplomatiškiausiu vampyru žemėje, jis seniai nebeįstengė rūpintis trapiomis žmonių gyvybėmis, todėl greičiausiai nebūtų daręs absoliučia nieko dėl vampyro gniaužtuose gęstančios įvykių liudytojos - žavios blondinės gyvybės, jei josios drąsus ir kiaurai veriantis žvilgsnis sekundę nebūtų stabtelėjęs ties Markusu. Su vampyru jis ketino susitvarkyti po to, kai šis pašalins iš kelio visas kliūtis, palikdamas Markui sutvarkyti šį jovalą, bet dabar, nematoma jėga tarsi trūktelėjo Volturį į priekį ir nespėjęs nė susivokti ką daro, jis priskriejo prie jųdviejų, išplėšdamas šviesiaplaukę vampyrui iš gniaužtų ir trūktelėdamas ją sau už nugaros, tarp jos ir kraujasiurbio atsistodamas it apsauginė siena.
-Čia uždrausta medžioti, - Ištarė kiekvieną žodį aiškiai, be jokio akcento, net nemirktelėdamas akimis. Ledinis ir sodrus žvilgsnis nepaliko vampyro nė sekundės, taigi Markusas nepraleido tos akimirkos, kai pastarasis susivokė, kas toks stovi priešais jį ir kokia pabaiga jo laukia. Šokas ir atgaila vampyro veide nepadarė visiškai jokios įtakos Markui, ką jis patvirtino ir vėl prabildamas.
-Pagalvojau, jog turėtum žinoti dėl ko miršti, - Vyptelėjo vienu vieninteliu judesiu nutraukdamas vampyro galvą jam nuo pečių, jo kūnui susmunkant čia pat, Markui prie kojų. Mestelėjęs laikomą galvą šalia, jis išsitraukė iš kišenės žiebtuvėlį, uždegdamas vampyrą, po bažnyčios kiemą kaip mat pasklindant salstelėjusiam ir vemti verčiančiam kvapui. Volturis buvo prie to pratęs, taigi net nesusiraukė, tik apsigręžęs nupėdino prie negyvos moters, surasdamas jos piniginę ir joje buvusią tapatybės kortelę, jog susižinotų aukos pavardę ir nuvykęs pas jos giminaičius, galėtų pranešti liūdną žinią. Taip, ir šitai Markusas darydavo pats, manydamas, jog apie savo padermės nuodėmes, turi pranešti pats, kadangi paprasti pareigūnai apie tokias bylas net nebūdavo informuojami. Skambtelėjęs reikiamiems asmenims, jis susitarė, kad moters kūnas būtų išgabentas ir kremuotas, o pats pasisuko į blondinę, kurią buvo netgi trumpam pamiršęs.
-Viskas gerai? - Pasiteiravo bejausmiu balsu. Galėjo pasirodyti, kad Markusui iš tiesų nerūpėjo, bet buvo ne visai taip. Jis tiesiog atprato jausti. Štai kodėl iš savęs negalėjo išspausti nė lašelio žmogiškumo.


 
There are no happy endings, endings are the saddest part.
So just give me a happy middle, and a very happy start.

Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Št. 03 15, 2014 2:54 pm

Tą pačią paskutinę sekundę, kai jau jautė savo lieso ir balto kaklo traškėjimą, ji išvydo dar vieną vyriškį stovintį kiek toliau nuo jų. Dar vieną tokį patį vampyrą, kaip ir priešais ją stovintis ir ketinantis atimti gyvybę. Jos žvilgsnis, nukreiptas į jį, neprašė pagalbos rankos ar gailesčio. Ji paprasčiausiai to nė nesitikėjo. Tik štai, buvo visiškai neteisi. O Ana klysdavo retai, kas siaubingai ją nustebino. Naujajam vampyrui ištraukus ją iš to kito glėbio, Anetė tik klusniai ir sparčiai paėjėjo šalin ir visą tą procesiją stebėjo šaltu ir abejingu žvilgsniu, tačiau nepuolė bliauti ar drebėti, nors šoką patirtą vis dar jautė. Kaip ir vampyro purvinas rankas ant jos kūno. Seniai nebuvo gaila matyti, kaip miršta tie kraujasiurbiai. Ji nelaikė jų žmonėmis. Tik būtybėmis, kurias reikia išnaikinti.
Jausdama kraujo suterštą savo kaklą ir skruostus, moteris tik greitai juos pasivalė visai ne švelniais ar grakščiais judesiais, o vėliau, klausydamasi kaip vyrukas skambina tvarkydamas reikalus dėl mirusios senučiukės, ji tik vėl griebė savo sulaužytą arbaletą į rankas. ,,Po velnių" - sumurmėjo labai tyliai tik sau, o tada kilstelėjo galvą į dabar jau prieš ją stovintį vyrą, kurio veide negalėjai įžvelgti jokių emocijų. Nei to visiems vampyrams būdingo pasipūtimo ar arogancijos, nei neapykantos jai. Iš pradžių manė, kad jis veikiausiai nežino, kas per veikėjas yra prieš jį stovinti šviesiaplaukė, tačiau sulūžęs ginklas jos rankose, kuris, tiesa, vis dar buvo nukreiptas į Markusą, nupjautas negyvo vampyro daikčiukas turėjo būti itin akivaizdūs įrodymai, kad ši daili mergina yra tikrų tikriausia vampyrų medžiotoja. Ne Bafi, bet ir ne prastesnė už ją. Vis dėlto ją nustebino, jog jis išgelbėjo ją. Ir siaubingai gėda, kad turėjo sulaukti kito vampyro pagalbos.
- O jūs neturėtumėte visi būti išvien? - Praleidusi pro ausis jo klausimą pasiteiravo neutraliu balsu nepatraukdama žydrų akių nuo jo veido, tarsi vis dar nebūtų tikra dėl jo veiksmų priežasčių, tačiau ir neketindama pasirodyti lyg paskutinė bailė ir pustyti pėdučių. Ir nebuvo. Kadangi yra patyrusi tokių klastų ne vieną ir ne du per visą neilgą savo gyvenimą. Visi tie šunsnukiai pradžioje pasirodo geri, parodo savo švelniąją pusę, o tada tave sutrypia į mažyčius gabalėlius, jog vėliau vos pajėgi susirinkti juos ir susilipdyti save iš naujo. Padarius tai, išnyksta bet koks tikėjimas jų rase ar noras dar turėti reikalų. Bjauriausia, kad nesvarbu vampyras, žmogus ar vilkolakis, visi vyrai taip darė. Ir Anetė jų nuoširdžiai nekentė. Tačiau vis dėlto Volturio poelgis kažką joje sužadino, kas iki šiolei buvo giliai paslėpta sielos kertelėse. Maža mažytė viltis. Kad galbūt jis ją išgelbėjo neturėdamas jokių paslėptų tikslų ar norų. Ir nors pati Franklin mėgino ją užgesinti, akyse nesąmoningai ryškėjantis švelnumas ir dėkingumas išdavė, kad ji ne tokia stipri kaip gali pasirodyti.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6293

Demetri Joel Volturi
The world owes you nothing.
It was here first.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Št. 03 15, 2014 3:19 pm

Jo žvilgsnis ilgėliau apsistojo ties arbaletu, kurį blondinė taip spaudė rankoje, jog net krumpliai pabalo. Ginklas buvo perlūžęs per pusę ir nebetinkamas naudoti, bet Markusas buvo įsitikinęs, kad po merginos švarkeliu slėpėsi visa eilė aštriausių peilių, kuriuos ji bet kada galėjo panaudoti prieš Volturį. Bet regis neketino to daryti, sprendžiant iš atsipalaidavusių jos pečių ir pakankamai ramios stovėsenos. Tai, žinoma sužadino šiokį tokį vampyro smalsumą, bet jis ganėtinai greitai rado atsakymus į visus iškilusius klausimus, vos šviesiaplaukės akyse atsirado dėkingumo kibirkštėlės. Žinoma, ji nebijojo vyruko, tik ką išgelbėjusio jai gyvybę. Tai buvo logiška. Juk jeigu būtų troškęs medžiotojos mirties, jau būtų leidęs jai mirti ir jam nė nebūtų reikėję susitepti rankų.
-Tu sužeista, - Pratarė, visai kaip ir mergina, sėkmingai ignoruodamas josios klausimą. Ilgai negalvojęs, jis ištiesė į priekį ranką lediniais pirštais švelniai prisiliesdamas prie merginos smakro ir kiek atlošdamas josios galvą. Ant medžiotojos kaklo ryškėjo smaugimo žymės, jos skruostu žemyn iš žaizdos galvoje tekėjo kraujo srovelė, bet blondinės žvilgsnis išliko budrus ir koncentruotas, taigi Markusas suskubo padaryti išvadą, kad didesnių sužeidimų ir smegenų sukrėtimų nėra. Nebent kelios mėlynės, kurias dabar slėpė panelės drabužiai.
-Čia mano miestas, mieloji. Čia niekas nežudo žmonių, toks įstatymas, o visi vampyrai kurie tam nepaklūsta, turi sumokėti savo gyvybe, - Paprastai paaiškino tuščiai nedaugžodžiaudamas. Nežinojo, kodėl apskritai atsakinėja į merginos klausimus, net ir genamas pabrėžtino mandagumo. Tai buvo Markuso sprendimas ir jam nereikėjo savęs teisinti. Ir dievaži, jis tikrai nebandė išpirkto kaltės bandydamas įtikinti šviesaplaukę, jog ne visi vampyrai tokie blogi, kaip atrodo, kadangi tai būtų melas. Žemesnio lygmens padarų už Markuso padermę pasaulyje daugiau nėra. Žinomi, keli jų dangstosi po nekaltuolių kaukėmis bandydami ištaisyti praeities klaidas ir rasti dorovingą gyvenimo kelią. Bet net jeigu ir išmokai lūšį ėsti žolę vietoj mėsos, tik laiko klausimas, kada žvėries instinktai paims viršų ir ji užpuls pirmą į teritoriją įžengusį asmenį su kraujotakos sistema. Markuso akimis visi iki vieno vampyrai buvo pasmerkti ir žlugę. Ir pasaulyje nėra nieko pakankamai stipraus, galinčio ištaisyti esamą situaciją.
-Visgi, ne visi mano klano nariai pasižymi sveiku protu, taigi tau nederėtų šmirinėti gatvėmis vakare, vos su keliais niekingais virtuvės peiliais, - Pridūrė vėlgi net nemirksėdamas ir nejudėdamas iš vietos. Nesišaipė iš merginos ir jos gyvenimo būdo. Nors jam buvo sunku suvokti, kaip menkai nuo paprastų žmonių išsiskiriantys asmenys, mano galintys išnaikinti vampyrų rasę pasitelkdami kelis triukus su arbaletu. Nors, tenka pripažinti, pati idėja ir tikslas, buvo ypatingai kilnūs. Visgi, medžiotojai išliko vampyrų priešais ir kėlė grėsmę, taigi Volturis abejojo ar ši šviesiaplaukė išgyventų susitikimą su, pavyzdžiui, visiškai galvą pametusia sadiste, žinoma Džeinės vardu.


 
There are no happy endings, endings are the saddest part.
So just give me a happy middle, and a very happy start.

Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Št. 03 15, 2014 4:42 pm

Iki vyro žodžių pati nebuvo suvokusi, kad yra sužeista. Kraujo srovelės nelabai juto, gal todėl, kad dažnai būdavo sužeista po įvairių grumtynių su vampyrais ir tai jau tapo įprasta. Nė velnio savęs nesigailėjo. Taigi tik šiek tiek sutrikusi ji suraukė antakius pajutusi jo šaltą prisilietimą, tačiau nė nesujudėjo, o žvilgsnis išliko toks pat budrus. Ji visada buvo įsitempusi ir budri. Kiekvieną akimirką. Netgi miegodama - gal todėl dažniausiai per parą ir miega vos porą valandų, o vėliau geria energetinius ir kavas. Jei tik akimirką atsipalaiduotų, vėl subyrėtų į dalelytes. Tik šį kartą nebūtų pajėgi vėl save susirinkti. Arba būtų ant mirties slenksčio, kaip kad šį kartą. Štai iš kur tas dėmesio sutelkimas. Iš pažiūros ji atrodė itin rami. Tačiau visa tai buvo apgaulė norint nuraminti visas viduje vykstančias audras ir cunamius.
- Susitvarkysiu, - sumykė nutraukdama judviejų kontaktą ir įsispoksodama į tašką tolumoje, mintyse vis dar apgalvodama visą šį incidentą. Nuleido savo ginklą žemyn, kadangi suvokė, kad nieko iš sulūžusio arbaleto nepeš. O ir Markas kažin ar norėjo kažką blogo jai padaryti - tam turėjo laiko į valias. Nors buvo gaila, kadangi šis ginklas buvo jos tėčio. Mėgstamiausias, beje. Dabar nebeliko jokių atminimų. Ir keista, kad verčiau buvo pasiryžusi pergyventi ne dėl to, kad vos nemirė, o dėl to, kad neteko mėgstamiausio ginklo. Tyliai atsidususi vėl pakėlė žvilgsnį į jį.
- Virtuvės peiliais? - Kilstelėjo antakius, o jo išsireiškimas, regis, nuoširdžiai pralinksmino Aną. Ji nebuvo viena iš tų egocentriškų personų, kurie negali niekaip pasijuokti iš savęs ir raitosi agonijoje, jei jų didelis kaip balionas ego būna šiek tiek pažeistas. - O aš maniau jūs jau praradę visą šmaikštumą. Gal norėtum išvysti tuos peilius? Ar pajusti ant savo tobulos porcelianinės odos? Manau, matai, kaip anam baigėsi, - kreivai vyptelėjo papurtydama galvą, kai staiga šovė į galvą, jog neseniai vampyras paminėjo žodį ,,klanas". Akivaizdu, Volturis. O iš to, kaip išsigandęs tas vampyriūkštis žvelgė į jį, A padarė išvadą, kad dar ir vienas iš vadų. Tai suvokusi ji nežymiai išpūtė akeles. Na ir papuolė. Iki šiol mąstė, kad taip pačiai kaip medžiotojai naikino vampyrus, vampyrai naikino medžiotojus. O ypač Volturiai. Tik štai Markusas nieko nedarė, kas ją dar labiau trikdė. Geriau jau anas pultų ją ir Anetė mirtų bandydama gintis, nei dabar nesuvoktų, kodėl jis elgiasi kitaip nei visi. Sumišusi žvelgė į jį, pamiršusi, kad neseniai žavėjosi jo šmaikštumu.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6293

Demetri Joel Volturi
The world owes you nothing.
It was here first.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Št. 03 15, 2014 5:13 pm

Liesdamasis prie merginos rizikavo likti be rankos ar kitų savo kūno dalių, bet šviesiaplaukės žvilgsnis išliko ramus, tik pačiose akių gelmėse, buvo įmanoma įžvelgti nepatiklumą. Žinoma, beatodairiško pasitikėjimo iš medžiotojos pusės jis net nesitikėjo, nesvarbu, jog jau kelis kartus įrodė neketinantis jos skriausti. Juk nepaisant visko, Markusas vis dar buvo monstras jos akyse. Vienas iš daugelio, su kuriais merginai teko susidurti. Ji matė kraujasiurbius atliekant pačius šlykščiausius dalykus, besityčiojančius iš žmogaus gyvybės ir laikančius trapias jų sielas tarp pirštų, lyg jie būtų visatos valdovai ir turėtų teisę nuspręsti, kas gyvens ir kas mirs. Taigi, jis nenustebo, kai mergina šį trumpą jų odos susilietimą palaikė kokčiu kaip mat atsitraukdama. Markuso ranka, neseniai lytėjusi šviesiaplaukės smakrą, nusviro žemyn, jam pakankamai sunkiai atsikvėpiant, kai netikėtai jo lūpas iškreipė šypsnys.
-Žinoma, - Atsakė merginai ir iš šono galėjo pasirodyti, kad jis vėl tyčiojasi iš perdėto merginos drąsumo ir noro įrodyti, kad gali pasirūpinti savimi, bet vėlgi, taip nebuvo. Ir anksčiau Markusui yra tekę susidurti su medžiotojais, kurie pasižymėjo ypatingais sugebėjimais, šviesiu protu, bet buvo vedini kvailų instinktų, kas vertė juos šaltakraujais žudikais, ne ką ne geresniais nei vampyrai. Ši tiek daug talento ir galimybių buvo palaidoti po neapykanta, kurią visi iki vieno medžiotojai jautė pasauliui. Bet ši mergina buvo kitokia. Štai kodėl vietoj to, kad pasišalintų iš įvykio vietos ir eitų dirbti savų darbų, jis vis dar stoviniavo vienoje vietoje.
-Man nemalonu tave nuvilti, bet skubu pranešt, jog negalėtum mano kūnui padaryti absoliučiai nieko, ko per tūkstantį metų jis jau neparagavo, - Atviras prisipažinimas lydimas dar vieno lūpų kilstelėjimo į viršų, kurį sunku pavadinti tikra šypsena. Markusas retai kada kalbėdavo apie save ar savo išgyvenimus. Jis apskritai mažai bendravo su aplinkiniais, ypač pastaruoju metu, kai Didymė jį paliko, tiesiog užsidarydamas savyje, lyg mažame narvelyje ir atsiribodamas nuo likusio pasaulio. Bet nesusiturėjo nepabrėžęs, jog jo randais nusėtą odą, neišgąsdintų pora peilių. Nesvarbu, kokie aštrūs jie bebūtų. Merginos veide staiga plykstelėjo tyra emocija - nuostaba. Jam buvo įdomu stebėti, kai tankėja josios kvėpavimas, kaip plečiasi akys, kaip atvimpa apatinė lūpa, kadangi tai buvo taip beprotiškai žmogiška ir nepakartojama, jog vyrukas vos tvardėsi nesusijuokęs balsu. Ilgą laiką aplink jį sukinėjosi tik iš akmens iškaltos mimikos, veik nekintančios, kaip ir paties Marko. Taigi, matyti kažką tokį gyvą buvo nuostabu.
-Markusas Volturi. Man malonu, - Galiausiai prisistatė merginai susivokęs, kad ji vienaip ar kitaip išlukšteno jo tapatybę, o jam teliko tik užbaigti formalumus. Tą dalį, kur jie draugiškai paspaudžia vienas kitam rankas, jis savaime aišku praleido, tiesiog linktelėdamas galva.


 
There are no happy endings, endings are the saddest part.
So just give me a happy middle, and a very happy start.

Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Št. 03 15, 2014 5:37 pm

- Tikiu, - atsakė gana greitai balsui nė nevirptelint. Ji žinojo, kad jai nepavyktų jo nužudyti. Daug buvo paprasčiau susidoroti su šviežiais naujagimiais. Stipresni ir vikresni, bet vis dar nepažįstantys savęs iki galo ir nežinantys visų savo nemirtingumo teikiamų galimybių. Pasimetę, sumišę ir be jokio loginio mąstymo, tik su kvailu noru žudyti ir gerti kraują. Paleidus viena aštrią strėlę į jų širdį ir šiek tiek privertus juos sutrikti, Ana pribėgdavo peiliu nutraukdama jų galvą, o tada tiesiog sudegindama. Viskas buvo taip paprasta ir lengva, kad Ana tai atlikdavo vos ne autopilotu. Nereikėjo mąstyti, tik daryti. Su vyresniais vampyrais buvo žymiai sunkiau. Ypač tūkstantmečiais. Kurie matę visko, visko patyrę ir žinantys visus triukus bei visus gyvenimo ir antgamtinių būtybių subtilumus. Koks ir buvo Markusas. Atrodė, jog jis pavargęs nuo viso pasaulio, nuo jį slegiančių metų ir atsakomybės, kurią turi nešti. O ir Anai nebuvo sunku pripažinti, jog yra gerokai silpnesnė už jį visomis prasmėmis. Net su brangiausiais ir geriausiais ginklais. Keista buvo tik tai, kad nejautė jam neapykantos, kaip visiems. Mintyse įtikinėjo save, kad jis toks pats monstras, tačiau net didžiausiomis valios pajėgomis negalėjo jo nekęsti. Nors norėjo, taip būtų buvę žymiai lengviau. Bet dabar kažkokia jėga neleido jausti šių jausmų ją išgelbėjusiam vyriškiui.
- Ana Franklin, - prisistatė ir pati ir pirmą kartą per jų susitikimą netgi kiek nedrąsiai, bet žaviai nusišypsodama. Savo pavardę tarė kone su pasididžiavimu, kadangi visa jos šeima buvo garsūs medžiotojai, prie šio amato nuo vaikystės pratinę ir mažąją Anetę. Aišku, nesitikėjo, kad Markusas juos žinos. Kiek teko girdėti, nei vienas šeimos narys nebuvo nužudęs Volturio. Nors kas ten žino, jie visi buvo gana pamišę. Jau žiojosi norėdama dar kažką sakyti, bet staiga iš bažnyčios išėjo žmonių minia po vakarinių mišių. Visi jaukiai šnekučiavosi, jų veidai švytėjo tarsi nuo palengvėjimo. Ana tik krūptelėjo ir pasitraukė į medžio šešėlį. Nebendravo su žmonėmis ilgą laiką. Nekentė, kai vaikinai nužiūrinėdavo jos kojas ar krūtinę, o merginos mėgindavo su ja susidraugauti kalbėdamos pačiomis banaliausiomis temomis. Ana neieškojo draugų, ji buvo vienišė. Todėl ir atėjusi žmonių minia, žinoma, nieko neįtarianti apie neseniai vykusias skerdynes, ją išgąsdino it mažą žvėrelį, kuris akimirksniu pasitraukė į šešėlį, mėgindama išvengti dėmesio.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6293

Demetri Joel Volturi
The world owes you nothing.
It was here first.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Št. 03 15, 2014 6:09 pm

Nebuvo taip, kad jis tikėjosi ginčo, merginai vėl iškeliant save į padanges. Šviesiaplaukė aiškiai pasitikėjo savimi ir puikiai žinojo ką daro, bet tuo pačiu metu nebuvo pasipūtėlė. Ir visgi, jai šitaip greitai nusileidus, Markusas tankiai sumirksėjo akimis, nors manė seniausiai atsisakęs tokių banalių veiksmų, kaip judėjimas, mirksėjimas ar kvėpavimas. Jis nebuvo žmogus, ir jau pakankamai ilgą laiką, taigi niekada tokiu neapsimetinėjo susitaikydamas su tuo, jog krūtinėje jau tūkstantį metų neplaka širdis, o atsigulus į lovą tu neužsnūsi ir nepasinersi į sapnų karalystę, kur bent jau trumpą laiką, gali leisti sau pailsėti nuo kasdienių, pečius slegiančių problemų. Ir vis dėlto, nežinia ar geros atminties dėka ar tiesiog taip panorus likimui, Volturis niekada taip ir nesugebėjo pamiršti, ką iš tiesų reiškia būti žmogumi. Vampyras lengvai galėjo patupdyti save į tų silpnų Dievo sutvėrimų vietą, kai visos, net ir menkiausios emocijos, galėjo sutrupinti tave į šipulius, arba atvirkščiai, prikelti naujam gyvenimui. Ir nors Markusas tikrąja to žodžio prasme, buvo per senas pasiduoti jausmams ar juo labiau leisti jiems save valdyti, gerbė žmones nesumenkindamas jų egzistencijos, mat puikiai suvokė, kad ir pats kadaise tokiu buvo.
-Man regis pažinojau tavo prosenelį. Berods, Alfonsas vardu? Susitikome antrojo pasaulio karo metu. Kol žmonės kovoje prieš žmones, mums su tavo proseneliu teko petys į petį susidurti su nepažabojama naujagimių armija. Tądien jam įkando vampyras, bet jis nė kiek nepasimetęs ir kęsdamas didžiausius skausmus pats išsiurbė nuodus regis atsisakydamas pasiduoti, mat prižadėjo savo žmonai grįžti namo. - Staiga kalbant Markuso balsas iš visiškai bejausmio ir dalykiško virto ugningu, lyg vampyras iš tiesų tuo vyru žavėtųsi ir laikytų jo stiprybę ir valią pavyzdžiu ne tik žmonėms, bet ir kai kuriems vampyrams. Mintimis jis net persikėlė laiku atgal, kai šeši vampyrai apspitę Markusą iš visų pusių, įsitvėrę į jį nagais ir dantimis dorojo į šipulius ir viskas būtų taip ir pasibaigę, jei ne merginos prosenelis, pasirodęs ir pradėjęs šaudyti iš lanko degančiomis strėlėmis, kurios visos iki vienos aplenkė Volturį, mat tas, tais laikais dar jaunas vaikinukas, laikėsi tam tikro kodekso.
-Tiesą sakant, esu jam skolingas gyvybę, - Netrukus pridūrė per ne lyg užsigalvojęs, taigi ne iš karto pastebėjo, kad blondinė ėmė trauktis atatupsta, kol visiškai dingo medžių šešėlyje. Susigriebęs, jog vampyro kūnas dar nespėjo susmilkti iki galo, jis žengė laužo link užstodamas jį savo kūnu ir mostelėdamas pažįstamam kunigui, kuris puikiai žinodamas, kas dedasi, paspartino žmones eiti greičiau. Markas džiaugėsi tik tuo, kad jam kalbantis su Anete, vampyras, su kuriuo jam teko bendrauti telefonu, itin tyliai ir apsukriai pašalino moters kūną iš bažnyčios aikštelės. Aplink įsivyravus mirtinai tylai, Volturis atsigręžė į merginą, bet nežengė jos link, lyg bijotų pabaidyti.
-Be jokio gailesčio kapoji vampyrams galūnes, bet bijai grupelės žmonių? - Švelnesniu nei jam būdinga balsu pasiteiravo, matyt vis dar paveiktas ankstesnių atsiminimų ir netikėtai užklupusių žmogiškų emocijų protrūkio, kurie pasitaikydavo kartą per metus, tarsi priminimas, jog kažkur giliai viduje, slepiasi tas pats, dvidešimt septynerių metų vaikinas, mylintis gyvenimą ir visa, kas juda.


 
There are no happy endings, endings are the saddest part.
So just give me a happy middle, and a very happy start.

Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Št. 03 15, 2014 9:20 pm

Markusui ėmus pasakoti apie jos prosenelį, Ana kilstelėjo antakius aukštyn, regis, priblokšta to, kad jis jį pažinojo ir tik netikėdama tuo, ką girdi, papurtė galvą. Pasaulyje gyvena septyni bilionai žmonių, o štai priešais ją stovintis vampyras pažinojo kažką iš Franklin giminės. Ir pati buvo girdėjusi apie Alfonsą, ir jog tas išprotėjęs senis buvo pradininkas visos šios naštos, kurią Anetė turės tempti visą likusį gyvenimą. Jos šeimos prisiminimas priminė šviesiaplaukei sunkią ir ne itin vaikišką vaikystę ir toli gražu nuotaikos nepakėlė. Ne, pinigų, drabužių ir pavalgyt jie turėjo į valias. Tačiau Ana buvo vienas vienintelis vaikas, kadangi motina po jos gimdymo puolė į pogimdyvinę depresiją, iš kurios taip niekad ir neišbrido, ir Franklin šeima buvo tuo baisiai nusivylę. Ir tyliai kaltino Anetę. Visi troško turėti stiprų, gražų ir narsų berniuką, kuris ir toliau tęs giminę ir neš garsiąja pavardę po visą pasaulį. O štai Ana viską paima ir taip paprastai užbaigia. Ir augdama, nors niekas niekad to į akis jai ir nesakė, juto visą tą įtampą ir nepasitenkinimą. Kai visos mergaitės žaisdavo barbėmis ir kolekcionuodavo lipdukus, Anetę jau mokė kaip naudotis peiliais ir kuo skiriasi pagyvenęs vampyras nuo naujagimio. Ji niekada jiems nepriekaištavo dėl to, bet niekada ir nesijautė dėkinga už šitokį gyvenimą, kokį turi dabar. Vis dėlto buvo malonu girdėti tai, ką pasakojo Markusas. Alfonsas, nors ir gerokai pakvaišęs, buvo vienas normalesnių fruktų jos giminėje.
- Vampyras ir medžiotojas. Lyg iš pasakų srities, ne? - Kreivai vyptelėjusi pasiteiravo. Dabar neįsivaizduotų, jog bent su vienu vampyru dirbtų kartu, petys į petį. Nors, jei atvirai, Markas jai patiko. Apart to, kad buvo karštas vyras ir turėjo gerą šikną, jis atrodė pakankamai teisingas. Teisingas tiek, kiek gali būti teisingas vampyras. Žinoma, tai galėjo tik būti migla į akis, tačiau Ana norėjo juo tikėti. Ir tai, tiesa pasakius, nebuvo labai sunku padaryti, kai žvelgei į tas raudonas, bet kažkuo atviras ir skausmo pripildytas akis.
Jam pastebėjus tą jos staigų atsitraukimą, A tik keistai sumirksėjo akimis ir sekundę patylėjo gerai apgalvodama jo žodžius.
- Naikinti lengviau nei puoselėti, - abstrakčiai paatviravusi gūžtelėjo pečiais taip paprastai apibūdindama savo santykius su žmonėmis. Mirti lengviau nei gyventi. Štai taip. O ir Ana niekada nemokėjo bendrauti su kitais ir likti neįskaudinta. - Kartą turėjau draugę, kai man buvo septyniolika metų. Ji kurį laiką taikstėsi prie mano keisto būdo, o galiausiai susimetė su man patikusiu vaikinu. Po kelių metų sutikau dar vieną žmogų, kuris sudraskė mane į skutelius. Taigi, jei draugystė yra tai, kad leidi save kankinti, retkarčiais gaudamas gražių momentų, ačiū, bet atsisakysiu, - linktelėjo viską išsakius.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6293

Demetri Joel Volturi
The world owes you nothing.
It was here first.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Št. 03 15, 2014 9:58 pm

Markusas netikėjo tokiais dalykais, kaip likimas ar netikėtumai, taigi jį patį nustebino šitaip susiklostę reikalai. Ir kas galėjo pagalvoti, jog būtent šių dviejų individų gyvenimai, jau anksčiau buvo persipynę. Kas čia žino, jeigu Markas tądien nebūtų pasirodęs reikiamoje vietoje, reikiamu metu ir jiedu su Anetės proseneliu nebūtų suvieniję savo jėgų, kad ir koks nemalonus ir atstumiantis atrodė tas procesas iš pradžių, Alfonsas nė nebūtų išgyvenęs, tokiu atveju nebūtų gimęs ir Anetės tėvas. Vyrukas turėjo pasaulyje pakankamai priešų, kas laikui bėgant pavertė jį šiokiu tokiu paranojiku, taigi Volturiui į galvą šmėstelėjo mintis, jog šviesiaplaukė čia atsidūrė ne be reikalo ir kažkas, stumdantis ją lyg rikį po šachmatų lentą, buvo numatęs šį jų susitikimą ir visa tai kažkokiu būdu turėtų nuvesti prie Markuso mirties arba Volturių, kaip klano, sužlugdymo. Visgi, tą idėją vampyras greitai atmetė ne tik todėl, kad pastaroji skambėjo absurdiškai, bet ir nuostaba merginos veide liudijo, kad ši istorija jai buvo negirdėta ir Volteroje ji atsidūrė visai ne vampyrų nuo valdžios versti.
-Nustebtum sužinojusi, kaip dažnai dvi viena kitos nekenčiančios rasės susivienija norėdamos pasipriešinti daug didesniam priešui, - Greit išbėrė jo atmintyje kaip mat pasirodant vaizdiniams, kai vos prieš kelerius metus, stovėdamas su kitais Volturiais prisnigtoje aikštėje, jis savo akimis galėjo išvysti, kaip vegetarai susimaišo su pavidalo keitėjais, lyg tai būtų pats paprasčiausias ir elementariausias dalykas žemėje. Vietoj to, kad nekęstų vienas kitų, jie įtūžio kupinas akis buvo nukreipę tiesiai į Volturių klaną, dėl ko Markusas negalėjo jų kaltinti. O ir keliavo ten visai ne savo noru, o ujamas Aro, bet tai kita istorija. Blondinei staiga atvėrus savo širdį, Markas sukluso susimąstydamas, kokią nedėkingą dalią vis dėlto tenka nešti medžiotojams. Neturėdami jokio kito pasirinkimo, negaudami pakankamai meilės iš tėvų pusės, neturėdami normalios vaikystės, jie buvo mokomi naikinti. Keista, jog gyvendami tokiomis sąlygomis jie galiausiai nesužvėrėja. Kadangi nužudyti kažką, nesvarbu tas padaras turi plakančią širdį ar ne, reikia ne tik daug drąsos, jėgos ar valios. Turi taipogi mokėti nebejausti, kitu atveju kaltės jausmas suris tave nė nekramtęs.
-Nors tau bus sunku patikėti, bet žinau, ką reiškia širdgėla, - Po trumputės pauzės ištarė staiga nusukdamas į šalį akis, kadangi per ne lyg gerai žinojo, kas tiksliai jose šmėstelėjo. O pasirodyti silpnas, nors ir draugiškos merginos akiratyje, jis nenorėjo. -Bet ne veltui sakoma, jog kuo daugiau širdyje plyšių, tuo daugiau šviesos gali į ją patekti, - Pratęsė savo mintį netikėtai šyptelėdamas. Sau šito netaikė, kadangi vyruko niekas nebegali sutaisyti ar subintuoti jo žaizdų, kurioms lemta kraujuoti amžinai. Bet ši jauna, protinga ir graži mergina priešais save turėjo visą gyvenimą ir tikėdamas, kad Anetė nusipelnė laimės, būtent to jai ir linkėjo.


 
There are no happy endings, endings are the saddest part.
So just give me a happy middle, and a very happy start.

Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Antr. 03 18, 2014 11:02 pm

- Gera žinoti, kad kažkas mano šeimoje sugebėjo neturėti tos neišsenkamos neapykantos jūsų rasės atstovams, - atsakė kiek liūdnokai šyptelėdama. Pati Anetė niekada neturėjo pasirinkimo kaip turėtų jaustis dėl vampyrų, kaip ir neturėjo pasirinkimo ar nori būti medžiotoja, ar ne. Nuo vaikystės buvo skiepijamas mąstymas, jog visi iki vieno raudonakiai yra blogio įsikūnijimas, kurie nusipelnė tiktai mirties, mirties ir dar kartą mirties. Be jokių išimčių. Štai kodėl Markuso sutikimas ir jos gyvybės išgelbėjimas šitaip ją išmušė iš balanso, net jei ir veidas atrodė ganėtinai ramus. Viduje virė kažkokios pačiai nesuprantamos audros. Tiesos, kalamos nuo vaikystės, buvo paneigtos per pusę minutės. Kas galėtų nesutrikti? Tačiau teigti, kad netgi stovint prieš iš pažiūros teisingą vampyrą, ji nesugebėtų jo nužudyti, būtų neteisinga. Tokiems dalykams esant, šviesiaplaukė nesinaudoja sveiku protu ar sąžine. Jei taip būtų dariusi, nebūtų pajėgusi nužudyti tiek daug vampyrų. Taigi, jei nebūtų sužeista, išmušta iš kontrolės, Markusas nebūtų išgelbėjęs jos gyvybės, Anetė nė nemirktelėdama sudegintų jį. Dvidešimt šešeri metai praktikos negali būti nubraukti per vieną vakarą. Vis dėlto, kažkas stabdė nuo to, kad, jei ne nužudytų, tai bent jau bėgtų tolyn nuo Volturio. Vis dar stovėjo kaip įbesta po medžių šešėliu, jausdama kraujo srovelę tekančią kakta ir mažą drebulį kojose. Bet buvo išmokyta nesiskųsti. Taigi nė necyptelėjo, o jokio gailesčio sau taip pat nejautė. Nemokėjo.
Po jo žodžių apie širdies plyšius, Anetė tik sunkiai šyptelėjo, savo tuo lūpų kampučių kilstelėjimu išreikšdama savo palankią nuomonę jo žodžiams.
- Dievaži, tu gal koks po Volturių vado kauke besislepiantis Sokratas? - Paklausė pajuokaudama ir pati isteriškai sukrizeno nuo visai nelinksmo savo klausimo. Ir, žinoma, Franklin dar buvo labai jauna ir ne visai perprantanti kitus žmones, ką jau kalbėti apie tūkstantmečius vampyrus, tačiau tą vampyro akyse pasislėpusią skaudžią melancholiją ji kuo puikiausiai matė. Tik nežinojo, ką sakyti ar kaip reaguoti. Užuojauta kitam buvo dar vienas dalykas, kurio Anetė nemokėjo išreikšti, kadangi pati iš šeimos narių niekada to nesulaukdavo. Taigi pabandė nevykusiai juokauti.
Atgal į viršų Go down


Sponsored content


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   

Atgal į viršų Go down
 
bažnyčia
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 23Pereiti prie : Previous  1, 2, 3  Next

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
sveiki atvykę į Forks miestelį! :: Early mornings boulevard-
Pereiti į: