sveiki atvykę į Forks miestelį!


 
FORKS
MIESTELIS

Share | 
 

 bažnyčia

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
Pereiti prie : 1, 2, 3  Next
AutoriusPranešimas
avatar

CLAIM : Jenna Louise Coleman
PRANEŠIMAI : 5159

Bianca Juliett Harlow
And what did you think love would be like? A summer day?


RašytiTemos pavadinimas: bažnyčia   Št. 01 25, 2014 8:35 pm




“I was always hungry for love. Just once, I wanted to know what it was like to
get my fill of it - to be fed so much love I couldn't take any more. Just once.”  

Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Št. 01 25, 2014 8:52 pm

Pralėkęs pro žaliuosius Volteros laukus, Feliksas priskynė glėbį įvairiaspalvių gėlių, kurias atitempė į bažnyčią ir papuošė šiuos, senatve dvelkiančius dievo namus. Netyčia ir pora dilgėlių įpynė, bet vildamasis, kad jos per daug netrukdys, paliko tarp mėlynų rugiagėlių, raudonų aguonų ir baltųjų ramunių. Kol laukė pasirodančios liaudies, įsikūrė pirmame suole ir ėmėsi pinti rūtų vainikėlį, kurį, žinoma uždės nuotakai ant galvos. O Demetriui vainiką jau turėjo. Iš erškėtrožės krūmo šakų. Visas rankas susibadė, bet buvo verta pasistengti dėl savo geriausio draugo. Visgi, iki šiol Demetrijus dar nei karto nevedė ir atsisakė vesti raudonplaukę kabareto šokėją net tada, kai keturpėsčias ropojo naktinio Las Vegaso šaligatviu. Keliaudamas po įvairiausius prisiminimus, Feliksas net susigraudino ir nubraukė vieną įsivaizduojamą ašarą, o tada išsitraukė nosinainaitę ir išsipūtęs nosį, nosinaitę įmetė į aukų dėžutę.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5240

Eleazar Yahir Denali
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Št. 01 25, 2014 9:03 pm

Demetris atkeliavo iš pilies pusės, pasidabinęs vėjyje į šalis plevėsuojančiu nematomuoju apsiaustu, kuriuo greitai atsikratė padovanodamas Hariui Poteriui. Pasipuošęs juodu kostiumu ir labiau rudas nei raudonas akis atspindinčiu kaklaraiščiu, jis įskriejo į patalpą ant Karlailo kilimo, nusileisdamas ant pirštų galiukų priešais Feliksą, pinantį sau vaikiną laidotuvėms. Vyruko veide švietė savimi pasitikinti ir džiugi šypsenėlė, išduodanti, kad vampyras šypsosi ne tik dėl laukiančios ceremonijos.
-Aš išėjau. Taip lengvai ir paprastai. O jie net nebandė manęs sustabdyti, - Prisipažino, caktelėdamas liežuviu, bet visgi, balse suskambėjo ir netikrumo gaidelė. Tarsi Demetris vis dar abejotų ar visa tai tikra ir Volturiai paleido jį neprašydami nieko mainais. Aišku, širdis suspurdėjo suvokus, kaip lengvai ir paprastai Aras galėtų atsikeršyti Demetrijui, sužeisdamas jį į patį širdies centrą ir palauždamas amžiams, todėl neramiai dirstelėjo uždarų durų link negalėdamas sulaukti, kaip ten pasirodys Bjanka. Nenoromis į galvą įsipiršo mintis, kaip merginos baltą vestuvinę suknelę padabina tamsios kraujo dėmės ir buvęs Volturis stipriau įsitempė, pakraipydamas į šonus galvą.
-Jie kalbėjo apie tave, žinai. Grasina tave susirasti ir nubausti. Ko, žinoma, aš jiems padaryti neleisiu, nesvarbu kiek man tai kainuotų. - Tyliai sumurmėjo staiga vėl atkusdamas, tarsi šio pokalbio nė nebūtų buvę ir pasitaisęs savo kostiumo apykaklę apsisuko ratu. -Kaip atrodau? - Pasiteiravo savo gyvenimo meilės bff, jau beveik pasiruošęs stoti į poziciją prie altoriaus.



Nobody said it was easy. It's such a shame for us to part.

OH, TAKE ME BACK TO THE START.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Jenna Louise Coleman
PRANEŠIMAI : 5159

Bianca Juliett Harlow
And what did you think love would be like? A summer day?


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Št. 01 25, 2014 9:19 pm

Eidama skubiu žingsneliu mergina juto, kaip delnai pamažu ima prakaituoti, o į veidą lenda maloni šypsena išduodanti jos nekantrumą. Sakyti, kad ji visiškai nebijojo buvo kiek neteisinga - jaudulys buvo apėmęs visą jos kūną, tačiau tai buvo malonu. Rudaplaukės smulkų veidelį puošė minimalus makiažas, paryškinęs jos ir taip dailius veido bruožus. Šukuosena buvo irgi paprastai žavi - lengvai, netvarkingai krintančios garbanos. Jeigu ne Ofelija, veikiausiai būtų atėjusi su į uodegą surištais plaukais ir savo eiliniais džinsiukais bei marškinėliais su vienaragiais. Bet draugė pasistengė ją padaryti bent kiek panašesnę į žmogų.
Pradariusi duris ir už rankos laikydama Ofeliją, ji įžengė į patalpą ir pirmiausia pastebėjo Demetrijų - savo būsimąjį vyrą. Net galvoje tariamas šis apibrėžimas kuteno jai širdį ir vertė dar labiau šypsotis. Drebančiomis rankomis timptelėjo baltos suknutės kraštus žemyn ir atsisuko į Ofę, neskubėdama žygiuoti prie Felikso ir Demetrio.
- Negaliu patikėti, - sušnibždėjo jai tyliai ir įkvėpė daugiau oro į plaučius. Tada gal kiek per daug energingai atsisuko vėl į vyrukų pusę ir ėmė žygiuoti link altoriaus. Kojos drebėjo, širdis daužėsi, kvėpavimas buvo keistas ir netolygus, delnai prakaitavo, o veide spindėjo nuoširdi šypsena. Bet ji žinojo link ko eina. Ne tik link savo didžiosios gyvenimo meilės, ne tik dėl vyro, kuris pajėgė pavogti jos širdį visiems laikams. Ji ėjo link jos naujojo gyvenimo. Naujo skyriaus. Ir ji negalėjo nieko daugiau daryti, tik spoksoti į Demetrį ir jaustis laiminga.



“I was always hungry for love. Just once, I wanted to know what it was like to
get my fill of it - to be fed so much love I couldn't take any more. Just once.”  

Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Ashley Benson
PRANEŠIMAI : 10384

Yvette Ophelia Boucher
Always remember that you are absolutely unique. Just like everyone else.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Št. 01 25, 2014 9:34 pm

Ofelija vos spėjo lėkti paskui Bjanką visais Volteros takais ir takeliais, kurie vedė link didžiojo tikslo - Bažnyčios. Na, gal ne tiek Bažnyčios, o pagaliau įvyksiančių vestuvių, kurios, neabejotinai, buvo metų įvykis ne tik Ofelijos, bet ir Demetrijaus, ir Bjankos sąraše. Dėl Felikso Ofelija nebuvo tokia tikra. Kai merginos įėjo į Bažnyčią, Ofelija stipriai apsikabino Bjanką ir nuoširdžiausiai nusišypsojo. -Aš irgi, pagaliau tai įvyks!,-gal kiek per garsiai šūktelėjo Ofelija, bet negalėjo kitaip. Juk džiaugsmas per kraštus veržėsi. Blondinė nuskubėjo paskui draugę link altoriaus ir atsisėdo šalia Felikso prieš tai metusi žvilgsnį į Demetrijų ir plačiai nusišypsodama. Kur čia nesišypsosi, kai matai savo geriausius draugus tokius laimingus.



Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Št. 01 25, 2014 9:57 pm

Vienu metu Feliksas galvojo, kad jaunieji persigalvojo ir pasuko į skirtingas puses. Demetris įsigijo ūkį ir augina avis, o Bjanka veikiausiai dirba ,,Norfos'' vaistinėje ir pardavinėja visiems laisvinamuosius, aiškindama, kad ten vaistai nuo galvos skausmo. Bet... Bažnyčioje tvyrančią ramybę sudrumstė žingsniai, o rūtų vainikėlis, vis dar gulėjęs tarp Felikso pirštų, staiga suvyto, nes pasirodė ne kas kitas, o dėmėtasis Dėmė. Ne toks skaistus, kokiu dėjosi. Sunkiai atsidusęs, Feliksas ketino išberti draugui moralą, kad nepasaugojo savęs vestuvinei nakčiai ir laužė lovą bei virtuvinį stalą žymiai anksčiau negu derėjo, bet susilaikęs nuo žeidžiančių žodžių, kurių nederėjo tarti Dievo namuose, menkai šyptelėjo, nes paprasčiausiai negalėjo sėdėti perkreiptu snukiu, kai jo geriausias draugas kone spindėjo iš laimės. Žinia, kad jis išėjo iš Volturių klano, per daug nenustebino vampyro, bet šypsnis tapo žymiai platesniu. Feliksas troško, kad visi Volturiai išsilakstytų iš to beprotnamio ir Aras liktų vienui vienas. Nors ne. Drauge su savo spalvingais sodo nykštukais.
-Nesuk dėl to galvos. Po to, kai išeisi iš šios bažnyčios, pasistenk bent kelioms savaitėms pamiršti apie Volturius ir jų beprotybes. Tavęs jie veikiausiai ir neieškos, nes nekibai Arui į atlapus, o aš... Aš susitvarkysiu. Aš juk Feliksas. - atsakė ir gūžtelėjo pečiais. Nuvijęs šalin mintis apie galimą susidorojimą ir kovą, vampyras atsainiai nužvelgė Demetrijų it tikras Petruškevičiaus antrininkas.
-Puikiai. Belieka tave įrėminti ir pakabinti virš altoriaus. - pareiškė ir tyliai nusijuokė, nors juokas nuaidėjo per bažnyčią žymiai garsiau nei derėjo. Kai pagaliau pasirodė ir moteriškosios lyties atstovės, Feliksas nukreipė dėmesį į jas, bet neilgai trukus sugrįžo prie Demetrio ir nežymiai linktelėjo galva, lyg palinkėdamas sėkmės. Pripažinkim, ne kiekvienas vyras, o tuo labiau vampyras, ryžtųsi tokiam žingsniui, kokiam ryžosi Demetrijus. Šalia išdygus Ofelijai, kurios plaukų dėka, kaip ir visada nestigo šviesos, Felis tarstelėjo truputį labas ir išsiviepė it gavęs iš plytos. Giliai įkvėpęs, šiaip ne taip nusiramino ir nutaisė rimtuolio išraišką.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5240

Eleazar Yahir Denali
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Št. 01 25, 2014 10:12 pm

Nebuvo nė akimirkos, jog Demetris suabejotų savo sprendimu vesti mylimąją. Na, neskaitant to karto Forkse, kai manė, kad Bjanka grįžo pas Adamą. Ši žmonių mergina buvo lyg gyvybės pliūpsnis negyvam vampyro kūnui, prikėlęs Demetrijų naujam gyvenimui, kurį jis gyveno noriai, tarsi kiekviena diena būtų paskutinė. Bet kai jis išvydo ją žengiančią šitaip nuožmiai ir užtikrintai pro duris, apsigobusia baltutėle suknele, šitaip tinkančia prie josios veido, vampyro krūtinėje esanti širdis suvirpėjo, lyg bet kurią akimirką pasiruošusi vėl pradėti plakti. Mylėjo ją. Myli. Ir visada mylės. Jokia pasaulio jėga negalėtų pakeisti jo jausmų žaviai rudaplaukei. Bjanka buvo toji vienintelė, jis suvokė šitai jau tą pačią akimirką, kai pirmą kartą akimis susitiko jos drąsų žvilgsnį, kurio ji nesiskubino nusukti į šalį, nusigandusi kruvino raudonio. Iš pradžių, mergina tebuvo iššūkis. Tarsi daiktas, kurį vyrukas norėtų pasidėti ant lentynėlės ir saugoti nuo svetimų akių. Bet laikui bėgant, Bjanka patapo priežastimi, kodėl jis egzistuoja. Atrodė, kad kiekviena akimirka be merginos prilygo amžinoms kančioms pragare. Štai, kodėl jis su skausmu akyse kas kartą išleisdavo ją dirbti ar susitikti su draugais, bijodamas galimybės niekada daugiau jos neišvysti. Nes jam buvo aiškiau nei aišku, kad jeigu jo Bi kas nors nutiktų, Demetris nenorėtų būti ant šios žemės paviršiaus daugiau nė akimirką. Giliai įkvėpęs, tarsi jam staiga būtų prireikę deguonies, jis plačiai nusišypsojo, stebėdamas merginą sklendžiančią jo link, lyg iš dangaus nusileidusį angelą, pasiųstą atvesti Demetrijaus į doros kelią ir priminti ką reiškia būti žmogumi ir mylėti. Neištvėręs, jis pats žengė merginos link, suimdamas josios šiltą rankutę savuoju delnu ir net lengviau atsikvėpdamas, tarsi visas jaudulys ir baimė slėgę krūtinę staiga būtų kažkur dingę. Pasivedęs tamsiaplaukę prie altoriaus jis sunėrė jųdviejų pirštus, nesugebėdamas nė sekundei atitraukti žvilgsnio nuo savo gražuolės, kuri greitai oficialiai priklausys tik jam.



Nobody said it was easy. It's such a shame for us to part.

OH, TAKE ME BACK TO THE START.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Jenna Louise Coleman
PRANEŠIMAI : 5159

Bianca Juliett Harlow
And what did you think love would be like? A summer day?


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Št. 01 25, 2014 10:31 pm

Pajutusi Demetrio pirštus savo drebančioje rankutėje, ji tik stipriau suspaudė jo pirštus taip, tarsi niekada nebenorėtų jo paleisti. Ir nenorėjo. Demetris buvo bene vienintelis asmuo jos gyvenime, kuris rūpėjo jai taip smarkiai, kad net skaudėjo. Bet ne, teisingiau sakant, jis buvo jos gyvenimas. Negalėjo ir nenorėjo įsivaizduoti, ką ji dabar veiktų, jei nestovėtų čia. Net vienintelė mintis, kad galėtų jo neturėti, žlugdė ją ir vertė mąstyti, kad ir kaip žiauriai beskambėtų, be jo ji neturėtų nieko. Veikiausiai kiekvienos merginos svajonė buvo ištekėti už mylimo žmogaus. Geriausia viso to dalis buvo ta, kad Bjankos ji jau pildėsi. Žengtelėjusi dar arčiau altoriaus, ji įsmeigė žvilgsnį į Demetrį. Jos rudose akyse atsispindėjo šimtaprocentinis apsisprendimas. Ji nedvejojo. Vos išgirdusi jo pasiūlymą tada registratūroje, vietoje, kur pirmą kartą susipažino, žinojo, kad to nori. Tad ir dabar buvo visiškai tikra. Spustelėjo jo delniuką dar stipriau, o tada jau nekantraujantį žvilgsnį įsmeigė į kunigą linktelėdama šiam kaip patvirtinimą, kad gali pradėti. Keisčiausia buvo tai, kad jie vienas kitam neištarė nė žodelio. Bet jų ir nereikėjo. Bažnyčioje tvyranti meilės ir šilumos pripildyta atmosfera buvo daug didesnė nei žodžiai. Jų veiduose švietė viskas, kas tvyrojo sielose. Geras jausmas. Dar sykį paslapčiom žvilgtelėjo į mylimąjį dantimis prikąsdama lūpą ir tramdydama šypseną, kuri vis brovėsi į paviršių. Bjanka manė, kad dabar reikia rimties. Nors viskas, ką norėjosi darytis, tai nepaliaujamai šypsotis, spygauti klykauti, ir.. paskambinti mamai. Kuri, deja, negalėjo čia dalyvauti. Akimirką jai suspaudė širdį ir ji suraukė antakius suvokdama, kaip smarkiai jos jai trūksta čia ir dabar. Kad pamatytų ištekančią dukterį, kad paglostytų galvą ir pasakytų, kad džiaugiasi dėl jos. Bet tada tik papurtė galvą ir nuvijo mintis šalin. Ji turėjo Demetrį. Viskas, ko jai reikėjo.



“I was always hungry for love. Just once, I wanted to know what it was like to
get my fill of it - to be fed so much love I couldn't take any more. Just once.”  

Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Št. 01 25, 2014 11:09 pm

Kol Ofelija ir Feliksas žvelgė į porą su baltu pavydu, iš po altoriaus išlindo ir kunigas. Tyliai atsikrenkštęs, viso labo trečią dešimtį kopiantis vaikinukas, išsprogdino akis, nepatikliai spoksodamas į porelę ir lyg klausdamas, ką jiedu čia veikia, bet staiga atsiminęs, kad žadėjo šiandien pavaduoti vietinį kunigą ir sutuokti porą, plačiai nusišypsojo šypsena, kuri sakė, jog nepakaks įmesti pora skatikų į aukų dėžutę. Greit apsirėdęs savo dailiomis, kunigiškomis suknelėmis, kunigas pradėjo vapėti kažką panosėje, akivaizdžiai pasiruošęs išvaryti iš porelės demonus, bet tada ir vėl susivokė, kad čia ne egzorcizmo seansas, o vestuvės. Jis niekada nieko nesutuokė. Net neturėjo supratimo, ką reikia daryti. Žinojo tik tiek, kad vienas pasako taip, tada kitas pasilaužo ir taipogi ištaria taip, po ko seka aistros protrūkis ir baigta. Minutėlę dvejojęs, kunigas giliai įkvėpė.
-Šiandien čia susirinkome, kad Dievo ir vienaragių akivaizdoje, savo amžina meile prisiektų Demetrijus ir Bjanka. Kadaise dangų ištiko krizė ir pritrūko sielų, todėl Dievas ėmėsi dalinti jas per pus ir talpino į skirtingus kūnus, kuriuos siuntė į žemę. Neretai nutinka taip, kad padalintoji siela suranda savo antrą pusę ir šitaip žmonės įsimyli. Aš neturiu žalio supratimo, ką galvojo tas kunigas, paskyręs mane, kad pavaduočiau jį, bet... Demetrijau, ar tu sutinki imti Bjanką į savo žmonas, ginti ją nuo sodo nykštukų ir dantukų fėjų, maitinti vien sveikuoliškomis, avižinėmis košėmis ir niekada neleisti apsipirkinėti išpardavimų metu? - išbėrė vis užsikirsdamas, mat lėtokai smegenys veikė, o dar ta šviečianti blondinė ir kreivas, šalia jos sėdintis diedas šnairai žiūrėjo, bene sakydamas, kad po viso šito kunigėliui pipec.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Ashley Benson
PRANEŠIMAI : 10384

Yvette Ophelia Boucher
Always remember that you are absolutely unique. Just like everyone else.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Št. 01 25, 2014 11:25 pm

-Labas,-sušnabždėjo Feliksui gana pavėluotai. Tačiau ant Ofelijos pykt negalima, ji tokio temperamento buvo - flegmatiško. Dar gerai, kad iš viso sureagavo. Kai pagaliau pasirodė kunigėlis, Ofelija nejučia įsitempė. Juk tooooookia svarbi akimirka. Klausėsi jo postringavimų, klausėsi, kol suprato, kad žiedų tai niekam nepadavė, jie ir liko pas Ofeliją rankinuke. O kaipgi anie susituoks be žiedų? Blondinė greitai įkišo ranką į rankinuką ir užčiuopė kvadratinę mažytę dėžutę su auksiniais žiedais. Pati nedrįso trukdyti tokios akimirkos, tad įbruko žiedus Feliksui. Anas vyras, kaip nors nepastebimai paduos juos kunigui, Ofei tai buvo per daug atsakingas darbas. -Greičiau paduok,-dar sušnabždėjo Feliksui. Maža ką, gal jis irgi pasimetęs kaip Ofelija ir nežino ką daryt su ta dėžute.



Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5240

Eleazar Yahir Denali
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Št. 01 25, 2014 11:43 pm

Žinoma, kilo noras priglausti merginos plaštaką sau prie lūpų, apglėbti josios kūną rankomis ir nepaleisti artimiausiu metu, bet tam padaryti Demetris turės dar visą amžinybę. Dabar rūpėjo ta vienintelė akimirka, kad jiedu tuoj bus sujungti šventais santuokos saitais, kurie išliks, po kol mirtis juos išskirs. O atsižvelgiant į tai, kad jiedu gyvens amžinai, kadangi anksčiau ar vėliau Demetris tikrai pavers Bjanką vampyre, vadinasi, kad jiedu priklausys vienas kitam visą likusį gyvenimą. Kunigas su rožine skiautere ant galvos, nekėlė jam pačių geriausių emocijų, bet nebuvo nieko, kas galėtų sugadinti šią dieną, taigi Demetrijus nenustojo šypsotis, spustelėdamas merginos pirštus atgalios, aišku žymiai lengviau ir atsargiau nei iš tiesų galėjo. Išklausęs litaniją žodžių, kurių reikšmė nebuvo svarbi, o labiausiai rūpėjo kontekstas, jis pasisuko į mylimąją, jo akyse žybsint neaprėpiamos laimės žiburėliams, kurie neketino išblėsti artimiausiu metu.
-Sutinku, - Greitai tarė, nė nemirktelėdamas akimis, bet sudėdamas į šį vienintelį žodelį visus jausmus, kuriuos puoselėjo šiai vieninteliai merginai. Vargiai tilpo savo paties kūne, nežinodamas kur kišti visas žmogiškas emocijas, kurių įprastai Demetris stokoja. Žinojo tik viena, niekada dar nėra buvęs toks laimingas. Tarsi didžiausias, užslėptas jo troškimas būtų išsipildęs. Vis dar nemanė, kad buvo vertas Bjankos meilės, nepaisant to, kiek daug atsisakė vien dėl begalinio noro būti su ja, išsižadėdamas net savo prigimties, giliai įsišaknijusios viduje, bet žinojo, koks būtent jo gyvenimas būtų, jeigu tą vieną vienintelę Kovo dvidešimtosios naktį, Forkso viešbutyje, jie staiga po keletos taurių viskio nebūtų vienas kitam netikėtai atsivėrę. Nesigailėjo nė viena sekunde ir su mielu noru pereitų per visus likimopateikiamus sunkumus, išgyventų klaikiausias savo gyvenimo akimirkas, jeigu visa šitai nuvestų į šią vienintelę akimirką - Bjanką stovinčią priešais jį, pasidabinusią dailia vestuvine suknele, su plačia šypsena veide, kuri be jokių žodžių sakė, kaip stipriai ji jį myli.



Nobody said it was easy. It's such a shame for us to part.

OH, TAKE ME BACK TO THE START.
Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Sk. 01 26, 2014 12:13 am

Kunigas būtent tokio atsakymo ir tikėjosi, nes vis dėl to čia ne meksikietiškas serialas ir vyriškiai nesulaužo. Laužosi moterys. Nukreipęs savo žvilgsnį į tą mielą burundukę, kunigas ketino tęsti ceremonją, bet čia visą reikalą pagadino Feliksas, įbrukęs jam į ranką juodą dėžutę. Paspaudęs įsivaizduojamą pauzės mygtuką, kunigas atidarė dėžutę, nes nusprendė, kad žiedai buvo skirti jam.
-Oi ne... - jau žiojosi atsisakyti, kai susidūrė su to paties Felikso žvilgsniu ir išvydo ano diedo rankoje Bbliją, kuri veikiausiai būtų parskridusi tiesiai kunigėliui į galvą už netinkamus žodžius. Bukai sulapsėjęs, kunigas padėjo žiedus ant altoriaus, kad jaunavedžiai galėtų jais apsimainyti. Jis turėjo gražesnių, tad jam nereikia.
-Ar tu, Bjanka, sutinki imti į savo vyrus Demetrijų ir adyti jo suplyšusias kojines, išleisti į žvejybą su draugais ir juoktis iš jo medinių prikolų, kuriuos supranta tik Feliksas ir Samara Morgan? - išpyškino savo žodžius ir net patrypčiojo iš nekantrumo. Jis nelaukė akimirkos, kai tiedu pasibučiuos. Kunigėlį prispyrė gamtinis reikalas.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Jenna Louise Coleman
PRANEŠIMAI : 5159

Bianca Juliett Harlow
And what did you think love would be like? A summer day?


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Sk. 01 26, 2014 12:30 am

Įdėmiai klausėsi kunigo žodžių, gerai nesuvokdama, kokius šūdus tas kalba, o tik rimtą ir įdėmų žvilgsnį įsmeigusi į jį kaip į kokį išganytoją ar itin garbingą ir didį žmogų. Jam paklausus to svarbiojo klausimo, Bi sulaikė kvapą, nors ir nė neabejojo Demetrijaus atsakymu, bet kūnas vis tiek neklausė josios. Pasuko galvą į šoną ir išgirdusi Demetrijaus ,,sutinku" lengviau ir ramiau atsiduso, jos veidą vėl papuošiant mielai, burundukiškai šypsenai. Tada vėl pasuko galvą į kunigą ir klausėsi jai skirtos dalies, kuri buvo tokia pati smagi kaip ir skirta Demetrijui. Šiam neužbaigus savo klausimo iki galo, Bjanka savo spigiu, energingu ir džiugiu balsu iš visos širdies suūžė:
- Suuutinkuu!
Ji jautėsi laiminga. (Kaip ir kartojau prieš tai penkis postus). Panašiai kaip jautėsi Skirmantė sutikusi Samantytę stotyje. Tiesą sakant, nė negalėjo sulaukti tos dalies, kai juos skelbs vyru ir žmona, taigi netrukus iškart šoko jam į glėbį, rankom apglėbdama jo kaklą ir prisispausdama prie krūtinės, jausdama skruostais riedančias karštas ašaras. Negalėjo suvaldyti visų emocijų, kurios buvo dabar ją apėmusios. - Myliu tave, - sukuždėjo taip tyliai, kad galėjo girdėti tik jis.



“I was always hungry for love. Just once, I wanted to know what it was like to
get my fill of it - to be fed so much love I couldn't take any more. Just once.”  

Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Ashley Benson
PRANEŠIMAI : 10384

Yvette Ophelia Boucher
Always remember that you are absolutely unique. Just like everyone else.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Sk. 01 26, 2014 12:59 am

(nežinau, kam eilė, bet nepykit labai, jeigu užnėriau prieš kažką :DD)
-Taip! Taip, taip, taip!,-neištvėrusi savame kailyje Ofelija pirmiausiai apkabino Feliksą, mat tas arčiausiai buvo, o daugiau šiuo metu nebuvo ant ko išlieti viso savo džiaugsmo. Po kelių sekundžių jos galingo apkabinimo sulaukė ir jaunavedžiai. Šiaip jau, kiekvienas galėjo pastebėti, kad tai buvo JŲ akimirka, bet kur tau, Ofelija greitai įnėrė tarp jų išbučiavo ir vieną, ir kitą. -Pagaliau!,-dar sušuko išsišiepus ligi ausų ir vėl grįžo prie Felikso. Taigi, toks mažytis proveržis jausmų įvyko.



Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11488

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Sk. 01 26, 2014 1:05 am

Impala šaižiai cypdama sustojo prie bažnyčios vartų, Neitui neramiai barbenant pirštais į vairą. Jis žinojo, kas tiksliai slepiasi už medinių durų. Užuodė tuos negyvėlius net per keletą metrų. Bet pulti pro duris ir sugadinti pačią gražiausią dieną savo vieninteliai seseriai, taip, Natanielis jau spėjo šitai išsiaiškinti, kadangi nebuvo toks bukas, kaip atrodė, atrodė mažų mažiausiai nedora. Ypač po to, ką merginai jau teko išgyventi per visus vienatvės metus. Ir apie motinos padėtį, Neitas girdėjo. Kas skaudino jį iki pat širdies gelmių, kadangi jeigu būtų tų dviejų moterų gyvenimuose išdygęs kur kas anksčiau, nieko panašaus nebūtų įvykę. Ir galbūt, tik galbūt, Neitas būtų sugebėjęs bent truputėlį pagerinti Bjankos gyvenimą ar sustabdyti motinos ilgalaikius santykius su degtinės buteliu. Taigi, jis jautėsi taip, tarsi būtų skolingas Bjankai už visus tuos prarastus metus, kai vietoj to, jog keliautų į klubus su draugais, ji likdavo namie, prižiūrėti psichiškai ligotos mamos, nesuteikdama sau nė galimybės būti laimingai. Iki tol, kol nesutiko Demetrijo. Ar kaip to seno ir sukriošusio diedo, už kurio teka jo sesuo, vardas. Taigi, pastvėręs puokštę tik ką nuskintų šviežių laukinių gėlių, jis pasitvarkė kaklaraištį, prie kurio nebuvo pratęs ir kuris smaugė, o tuomet plačiu žingsniu žengė link bažnyčios įėjimo. Ginklo neėmė. Ne todėl, kad rodėsi šventoje vietoje. Tiesiog pakankamai stipriai gerbė Džulijetą, jog nesisklaidytų su šautuvu jos vestuvių dieną. Įsmukęs pro duris, jis išvydo tamsiaplaukę figūrą, plačiai ir nuoširdžiai besišypsančią, su laimės ašaromis akyse, kas tik patvirtino Natanielio spėjimus dėl užsitarnautos Bi laimės atradimo. Jis kol kas nejudėjo toliau durų, nenorėdamas atkreipti į save dėmesio, kadangi dalis jo gailėjosi apskritai ėjus, bet kelio atgal nebebuvo, taigi jis tiesiog stoviniavo vietoje.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Sk. 01 26, 2014 11:49 am

Nekantrūs žmonės pasitaikė, bet gerai, nes kunigas irgi buvo nekantrus, kadangi vis labiau spaudė gamtinis reikalas. Vos tik išgirdęs lemiamą ,,sutinku'' iš burundukiškos šypsenos savininkės, kunigas ištiesė rankas ir iškėlė jas į viršų, suformuodamas įsivaizduojamą, jį gaubiančią aureolę. Žodžiu, apsireiškė Šv.Dvasia.
-Skelbiu jus vyru ir žmona. Demetrijau, galite pabučiuoti savo nuotaką. - suspigo žavingu balsu ir net nespėjęs jų peržegnoti, nusimetė sutaną, dėdamas į kojas ir pradingdamas už stebuklingų durelių į goblinų šalį.
Feliksas kone parpė besiklausydamas kunigo sapalionių ir svarstė, kokių šungrybių anas užrijo, kad kliedi tokius niekus, bet vos tik Ofelija nusprendė jį padusinti savo glėbyje, bukai sumirkčiojo ir sušnairavo į blondinę, vis dėl to taip draugiškai apkabindamas ją ir pavaidindamas kone mirštantį iš džiugesio. Mažai trūko, kad pašoktų ant kojų, kartu pakeldamas Ofę, o tada pradėtų klykti ''už Lietuvą, vyrai!''. Bet... Jis santūrus. Santūrus net tada, kai į bažnyčią įsirauna medžiotojas. O šito Feliksas mažų mažiausiai tikėjosi. Paleidęs Ofeliją, vyriškis juntamai įsitempė, pasiruošęs bet kurią akimirką nusukti sprandą tam įsibrovėliui. Tik tų žavių gėlyčių puokštę ir akinanti Ofelijos šviesa sulaikė jį nuo skubotų veiksmų ir vestuvių pavertimo skerstuvėmis.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5240

Eleazar Yahir Denali
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Sk. 01 26, 2014 5:59 pm

Būtų kimiai sukrizenęs, kai Bjanka nelaukdama kunigo palaiminimo šoko Demetrijui į glėbį, bet neturėjo tam laiko, kadangi buvo okupuotas laimės ašarų valymu nuo vaiskaus merginos veidelio, laisva ranka dar priedo laikydamas šią princesę prispaustą kuo arčiau savojo kūno. Galiausiai gavęs sutikimą, jis patraukė merginai nuo veido kelias, netvarkingai užkritusias plaukų sruogas, suimdamas josios skruostus delnais ir priglausdamas savas lūpas prie merginos, vienam ilgam bučiniui, kurį nutraukė tik priminimas, kad Bjanka vis dar žmogus ir turėjo kvėpuoti. Kurį laiką Demetrijus dar prabuvo priglaudęs kaktą prie merginos kaktos, vis dar laikydamas ją ypatingai arti ir plačiai besišypsodamasis, kai jo dėmesį patraukė itin pastebimas ir saldus kažkieno kraujo kvapas, pro duris įėjus medžiotojui. Demetris nė nemirktelėjo akimis,  kadangi įsiminė šį kvapą, kai prieš porą dienų su Bjanka buvo registratūroje ir ši pasakojo istoriją, kaip kažkoks medžiotojas išgelbėjo ją nuo vampyro. Kadangi vyriškis atrodė taikus, nešė gėles ir ne gana to, buvo pagrindinė priežastis, kodėl Bi stovėjo čia, dabar, gyva ir sveika, buvęs Volturis neketino griebtis kraštutinumų, visgi nesuvokdamas, kodėl medžiotojas atsibeldė į bažnyčią, jei neketino sužlugdyti vestuvių ir nupilti visų vampyrų. Ir tada, giliau įkvėpęs į plaučius ore tvyrančių kvapų, susimaišiusių su pelėsiais, dvelkiančiais nuo pat Volturių pilies, jis viską suprato. Nesuvokė, kaip anksčiau galėjo šito nepastebėti, bet dabar Bjankos ir to jauno bernužėlio kvapai jam buvo ypatingai panašūs. Demetris žinojo, kad neklysta. Ir ne tik todėl, kad buvo šalia Bjankos pakankamai ilgai, kad galėtų atskirti jos širdies dūžius ir kvapą didžiulėje minioje, net nežiūrėdamas. Demetris buvo tūkstantmetis vampyras. Tokie dalykai jam buvo primityviai paprasti. Tarsi šuniui surasti užkastą kaulą.
-Saule mano, manau turėtum iki jo nueiti, - Tyliai sušnibždėjo Bjankai į ausį, kelis kartus iš eilės pabučiuodamas jos viršugalvį, o uždėta jai ant nugaros ranka, nežymiai stumtelėjo merginą į priekį. Taip, tai buvo diena. Niekam nebuvo galima jos trukdyti. Bet šią žinią, bent jau Demetrijaus spėjimu, ji norės išgirsti. Aišku, tam ne pats geriausias metas, bet kito gali ir nebūti. Pats Demetris, vis dar nesigaudydamas, kodėl Bjanka nepasakė jam, kad ją išgelbėjęs vyriokas yra jos brolis, pasisuko į Ofeliją su Feliksu, keistai apsikabinusius ir akimis vienas kitą nurenginėjančius. Demetris vėl plačiai išsišiepė, aišku laukdamas, kol blondinė pakibs jam ant kaklo sveikindama, o Feliksas uždės ant galvos rūtų vainikėlį. Jo širdis krypo Bjankos link, rankos, jau spėjusios išsiilgti jos kūno norėjo pastvert į glėbį ir kaip mat nudanginti kur nors toli, kur jų niekas neras, bet visa šitai turės palaukti. Demetrijus žinojo, kokia Bjankai svarbi šeima. Ir kad šią dieną dar idealesne padarytų netikėtas šeimos narių susitikimas po daugelio metų.



Nobody said it was easy. It's such a shame for us to part.

OH, TAKE ME BACK TO THE START.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Ashley Benson
PRANEŠIMAI : 10384

Yvette Ophelia Boucher
Always remember that you are absolutely unique. Just like everyone else.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Sk. 01 26, 2014 9:07 pm

Ofelija irgi užuodė kitokį kvapą prie įėjimo, tad atsisuko pažiūrėti, kas čia toks nusprendė įsiveržti į vestuves. O atsisukusi gi pamatė tą patį vaikinuką, kuris jos laiptinėje su nauja kaimyne fiti miti darė. Gal ir nedarė, bet kažkas panašaus ten buvo. Jau norėjo Ofelija pamot jam, nors jie ir nepažįstami buvo, tačiau juk niekada nevėlu susipažint, kai pastebėjo, kad kažkas keisto vyksta tarp Bjankos, Demetrijaus ir to vaikino. Tad perbraukė ranka per plaukus, kad niekas nesuprastų, ką ji čia ką tik daryt norėjo. -Aš esu jį mačius,-sušnibždėjo Feliksui, lyg tai būtų jam labai įdomu. -Kažin kas dabar bus, kaip įdomu,-palinksėjo galvele pati su savim pasišnekėdama. Ofelija jautėsi kaip toj laidoj "Nepriklausoma paieškų tarnyba", ten irgi dažniausiai vienas būna su gėlėm ir prašo kito atleidimo už visus prabėgusius metus, kai jie nesimatė, tad sukausčiusi visą dėmesį stebėjo tą sceną.



Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Jenna Louise Coleman
PRANEŠIMAI : 5159

Bianca Juliett Harlow
And what did you think love would be like? A summer day?


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Pir. 01 27, 2014 9:57 pm

Kunigui juos oficialiai paskelbus vyru ir žmona, Bjanka akimirksniu tyliai ištarė savo naująjį vardą - Bjanka De Luca, kuris jos lūpomis tariant skambėjo taip itališkai. Velnias, skambėjo tikrai gražiai ir jos veiduko vis dar nenustojo puošti miela šypsena. Demetriui valant ašaras ji tik nusijuokė iš savo apgailėtiniškumo - tai verkia, tai vemia, blyn. Bet tokia jau buvo ta mūsų Bjankita - pilna jausmų ir emocijų, kurias kartais buvo neįmanoma išreikšti kitaip, tik ašaromis. Paprasčiausiai negalėjo jų valdyti. Bet viskas tik dėl to, kad pagaliau savyje juto tą tikrą, šimtaprocentinę laimę. Buvo patyrusi visko ir visada tikėjo, kad galų gale ateis diena, kai jai gyvenimas už tai atsilygins ir atsiųs gerų dalykų. Demetris, jos Demetris, buvo vienas iš tų dalykų. Atsakiusi į bučinį, panelė jau prasižiojo norėdama kažką sakyti, bet tada išgirdo Demetrio raginimą pas kažką eiti ir ji nepatikliai kilstelėjo antakius. Nors visi šioje bažnyčioje buvo puikiai užuodę Neito kvapą, Bjanka jį pamatė tik pasukusi galvą į šoną. Mažumėlę sutriko pamačiusi gėles rankoje, tačiau tai, be abejo, pamalonino merginą. Linktelėjusi galva ji ėmė žygiuoti link Natanielio, girdėdama bažnyčioje aidint jos kulniukų kaukšėjimą. Žvilgsniu stebėjo vyruką, o priėjusi sustojo prie jo. Sau už nugaros juto smalsių vampyrų žvilgsnius ir buvo beveik tikra, kad jie visi klausysis jų pokalbio, bet tai De Luca netrukdė, tik šiek tiek pralinksmino.
- Aa, labas, atleisk, kad nepakviečiau į vestuves, bet maniau, kad jau būsi išvykęs, - šiek tiek sutrikusi pralemeno ir išmetė šypseną. Nors ką jau ten išmetė, ji iki šiol nebuvo dingusi nuo jos veido. Ir taip, ji iš tiesų nė nenumanė, kokie tikslai ar kokios žinios atvedė Natanielį į bažnyčią.



“I was always hungry for love. Just once, I wanted to know what it was like to
get my fill of it - to be fed so much love I couldn't take any more. Just once.”  

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11488

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Pir. 01 27, 2014 10:41 pm

Neitui maudė krūtinę. Stebint Bjanką tokią laimingą, žinant, kad dabar greičiausiai sugriaus visus jos planus. Bet laukti jis nebegalėjo. Tam tiesiog nebuvo laiko. Ketino mestelėti kokią ironišką frazę apie tai, kad gyva ir guvi mergina teka už mirusio mėsos gabalo, bet tik prikando liežuvio galiuką, iš vampyrų išraiškų spręsdamas, kad toks pokštas nebūtų priimtas taikiai. Be to, tikrai sugadintų Bjankos nuotaiką. Jis žinojo, kokią didelę įtaka meilė turi žmogui. Ir matė, kad tai, kuo Volturis ir jo sesuo dalinasi yra būtent tai. Štai kodėl, tiesiog pats sau kreivai šyptelėjo, puikiai suvokdamas, kokia ironiškai kvaila visgi yra jų situacija. Bet Bjankai ėmus žingsniuoti jo link, visa šypsena išgaravo iš Natanielio veido, vyrukui kiek patripsint vietoje, tarsi jis dvejotų ar derėtų pasilikti, ar mauti pro duris vis dar esant galimybei. Nesuvokė, kaip galėtų tinkamai suformuluoti mintį ir perteikti ją balsu, kadangi gumulas susidaręs gerklėje kliudė kvėpuoti ir mąstyti, o lūpas tarsi kas penkiais užraktais surakino. Taigi, merginai pasiekus Neitą, jis vis dar bukai į ją spoksojo, negalėdamas išspausti iš savęs nė žodžio. Žinojo, kad atrodo ne tik įtartinai, bet ir kvailai, bet suvokimas, kad prieš jį stovi tikra jo sesuo, kurios jis nematė ištisus dvidešimt vienerius metus, atėmė turėtą kalbos dovaną ir nunešė medžiotojui protą. Taip nieko neištaręs jis ištiesė merginos link laikytą puokštę, iš karto pradėdamas kuistis po kišenes, iš kur ištraukė kiek aplamdytą nuotrauką, darytą tą pačią dieną, kaip ir toji, iškritusi Bjankai iš rankinės. Šviesiaplaukė motina, plačiomis ir mylinčiomis akimis žvelgianti į objektą. Ją per pečius apglėbęs tėtis, laikantis ant rankų dvimetį Oliverį, kuris nebuvo perdėtai laimingas fotografuojamas. O šalia jų, pačiame priekyje, stypsojo Natanielis, su plačiausia įmanoma šypsena veide, rankose turintis savo mažąją sesutę, kurią šitaip beproto mylėjo. Jo žvilgsnis buvo prikaustytas ties skaisčiu ir putliu mergytės veidu, jam laikant Džulijetą stipriai prispaustą prie krūtinės, tarsi jis iš tiesų bijotų, kad kas nors ją iš jo atims. Ir atėmė. Negailestingai ir žiauriai, neleidę net atsisveikinti. Jis padavė tą nuotrauką merginai į rankas, taipogi be jokių žodžių, jausdamas, kad darosi sunkiau ryti gerklėje besitvenkiančias seiles. Puikiai atsiminė tą gražią vasaros dieną, juos susistojusius prie naujai pirkto fotoparato, tvirtai prigludusius vienas prie kito ir Oliverio klyksmus iš karto po nuotraukos, jam užsimanius pajodinėti rožiniais poniais. Žvėriškai skaudėjo. Ir dalis jo norėjo, kad vaikinas būtų buvęs mažas, kaip Olis ar pati Bjanka. Nes tokiu atveju nieko neprisimintų. O neprisimenant nežinotų ką prarado. Kiekvieną mielą sekundę, kiekviename gyvenimo vingyje, jį persekiojo abejonės ir nesibaigiantys klausimai prasidedantys: o kas jeigu? O kas jeigu tą dieną jų nebūtų užpuolę vampyrai? O kas jeigu jie būtų nusprendę pasilikti drauge? O kas jeigu Natanielis būtų nusprendęs pradėti jų paiešką kur kas anksčiau, dar prieš tėvo mirtį? Mama greičiausiai nebūtų paskendusi alkoholio liūne. Tėvas nebūtų miręs. Oliveris nebūtų toks šaltas ir atsainus gyvenimui. O Natanielis netaptų nominuotas the most fucked up dude metų titului. Bet visi "jeigu" nepadarys jo pasaulio gražesniu, nenušvies dienos ryškiomis spalvomis ir nepanaikins tų visų vienatvės metų.
-Atleisk, - Tai buvo vienintelis jo sušnibždėtas žodis, jam nusukant akis į šalį. Trumpam Neitas pamiršo, kad stovi viduryje bažnyčios, netoli trijų vampyrų, kurių vienas niekaip neįveiktų. Ar kad prieš žengiant tokį lemtingą žingsnį ir pasakant Bjankai tiesą, reikėjo pirmiau pasitarti su Oliveriu ir atsivesti jį kartu. Jeigu manė, kad paduoti nuotrauką ir leisti tamsiaplaukei susivokti buvo sunku, negalėjo nė spėlioti, kas bus, kai turės pasakyti, kad tėvo Harlow šeima nebeturi. Kad jis buvo privertas nusišauti vien tam, jog nevirstų vampyru. Kad jis nesuteikė Neitui net menkiausios progos jį išgelbėti. Kad toks pats likimas vos neištiko ir Bjankos brolio. Vargu ar tai pakeistų merginos nuomonę apie tą rasę ir vargu ar Neitas šoks laimės šokį, kai sesers širdies dūžiai sustos ir ji taps viena jų, bet žodžio ta tema Natanielis neturėjo teisės pasakyti. Tik ne dabar, kai po ši tiek metų išdygo merginos gyvenime. Negalėjo nieko iš jos prašyti, aiškinti ar reikalauti. Tai suvokė kaip niekada aiškiai.
-Džulijeta.. - Sušnibždėjo josios vardą, tą vieną vienintelį, kurį čiauškėdavo prie jos lopšio be sustojimo, mergaitei stebint brolį plačiomis akimis, tarsi nesuprastų, ko šis dundukas iš jos nori šitaip vėlai vakare. Manė, kad Bjanka nebus atsigimusi į patį Natanielį ir jai nereikės, lyg paskutinei kvailelei aiškinti, kas ir kaip, kadangi tai buvo daugmaž akivaizdu. Ne tik faktas, kad Neitas apskritai turi jos tėvų nuotrauką ir dar laiko ją ant rankų. Bet ir tas, kad nuo to laiko nelabai pasikeitė, taigi nuotraukoje jį atpažinti buvo nepaprastai lengva.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Jenna Louise Coleman
PRANEŠIMAI : 5159

Bianca Juliett Harlow
And what did you think love would be like? A summer day?


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Antr. 01 28, 2014 6:57 pm

Tyla gąsdino merginą ir ilgą laiką jos veide buvusi šypsena dingo be jokių likučių. Nebuvo kažkokia aiškiaregė, ekstrasensė ar dar kažkas, kad suprastų, jog kažkas ne taip, bet to ir nereikėjo. Natanielio veidas buvo išraiškingesnis už visus žodžius ar jausmus. Jam įbrukus gėles į rankas, mergina jas priėmė, šiek tiek pravėrusi lūpas ištarė tylų dėkui, o toliau vis dar buvo žvilgsnį įsmeigusi į jo veidą spėliodama, kas čia galėjo tokio nutikti. Norėjo paraginti jį ir pasakyti kas yra, bet tą pačią šios sugalvotos minties akimirką, jis jai padavė nuotrauką. Šiek tiek palamdyta, tačiau tiesiogė fizinė iš jos sklindanti šiluma rodė, kad veikiausiai Neitas prieš ateidamas čia dar ilgai turėjo ją rankose ir šildė. Bjankos rudų, dabar jau smalsiai praplėstų akių žvilgsnis iškart smigo į šviesiaplaukę moterį nuotraukoje, kurios šypsena buvo iki skausmo pažįstama ir artima - nors ir pastarąjį dešimtmetį to nebematė. Mamą atpažinti buvo nesunku. Nežinia ar dėl viso šio vestuvių skubėjimo ir išsiblaškymo, ar dėl mažumėlę sukilusio šoko, ji ne iš karto sudėliojo viską į lentynėles. Stebėdama tą nuotrauką, ji kilstelėjo galvą į Natanielį ir klausiamai kilstelėjo antakius. Tačiau netrukus vėl sugrįžo prie nuotraukos. Po akimirkos pažino ir save. Putlūs skruostai ir nedidelės garbanėlės supančios jos mielą, mažytį veiduką. Bjanka nežymiai šyptelėjo, o tada susiėmė už burnos, bandydama tramdyti gerkle vėl kylantį gniutulą. Kaip ji iki šiol nesuprato?... Berniukas, laikantis ją rankose, buvo Natanielis. Netgi nuotraukoje buvo galima įžvelgti jų panašumus. Tokia pati šypsena, panaši plaukų spalva. Ėmė lėtai purtyti galvą, imdama pagaliau viską matyti pro mažą miglą - ašaros vėl brovėsi į paviršių. Visą savo gyvenimėlį nugyveno galvodama, kad yra visiškai viena. Kad tėvas paliko jas su mama ir ėmė gerti, o brolių ar sesių ji neturi. Nė neįtardama, kad šitam dideliame pasaulyje dar kažkas gali būti vieno kraujo ir kūno. Nors teigti, kad tai visiškai nelogiška buvo negražu. Dvidešimt trejus metelius ji pragyveno su šiokia tokia skyle sieloje - tarsi kažko, ko pati negalėtų įvardinti, baisiai trūktų. Galbūt tai ir buvo broliai bei tėvas. Kai nusviro ranka žemyn, ji kitą patraukė nuo burnos ir trūkčiojančiai įkvėpė oro į plaučius, staigiai nusivalydama jau ištryškusią ašarą.
- Nėra už ką atsiprašinėti, - vos pajėgdama šnekėti ji išstenėjo ir papurtė galvą, negalėdama tiksliai paaiškinti, kaip jautėsi. Žinoma, buvo apėmęs džiugesys ir laimė, kad pagaliau visa tiesa išaiškėjo, bet tuo pačiu metu užpuolė ir ilgesys. Žinoti, kad visada turėjo Neitą kaip brolį, dar vieną nuotraukoje esantį brolį ir tėvą, ir galvoti, kad yra visiškai viena.. Ji pyko ant mamos. Už tai, kad viską nuslėpė. Ir, aišku, dabar nebuvo ta akimirka, kuomet ji ėmė galvoti, kaip visa tai įmanoma, tačiau žiūrint į priešais save stovintį medžiotoją nė nekilo mintis, kad jis nėra jos brolis. O šiam ištarus jos antrąjį, veikiausiai vaikystėje buvusį pirmąjį vardą, ji tik silpnai šyptelėjo, netikėtai priglusdama jam prie krūtinės, ranka apsivydama kaklą ir smakrą padėdama ant petuko stipriai užmerkė akis. Nežinojo, ką daugiau galėtų pasakyti. Ant liežuvio galiuko sukosi daugybė klausimų, kurie būtų galėję viską paaiškinti, tačiau vieno logiško taip ir negalėjo sudaryti. Rudaplaukė visada buvo iš tų žmonių, kurie įvairiomis gyvenimo akimirkomis nepajėgia suimti savęs į rankas, nusiraminti ar tvardytis. Ji buvo labai emocionali, atvira ir pažeidžiama. Štai kodėl dažnas ir matė ją kaip skystą verksnę. Ne. Tiesiog jos širdis buvo labai didelė ir visiems atvira. Tačiau kol kas ji norėjo pasidžiaugti akimirka. Šiek tiek pabuvojusi jo glėbyje, Bjanka gana sunkiai atsitraukė ir vėl pažiūrėjo į brolį.
- Bet.. kodėl? - Merginos balse skambėjo prašymas paaiškinti, kodėl viskas susiklostė taip, kad ji su mama buvo atskirta nuo jų. Kodėl visą gyvenimą turėjo eiti į šeimos šventes ir meluoti, kad tėvelis komandiruotėje, o brolis šiaip tingėjo ateiti, o grįžinėdama namo valytis skruostais karštai riedančias ašaras? Jai reikėjo atsakymų, net jei iki galo galvoje ši mintis ir nebuvo aiški. Jai užteko to, ką davė Neitas, kad suvoktų, kad niekas tokiais dalykais nejuokauja. O ir iš savo savijautos, kaip netikėtai širdyje užsipildė viena iš tų didelių skylių, ji galėjo spręsti, kad pagaliau vienas žmogus, kuris būtų turėjęs su ja būti nuo pat gimimo, jau yra šalia.



“I was always hungry for love. Just once, I wanted to know what it was like to
get my fill of it - to be fed so much love I couldn't take any more. Just once.”  

Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Ashley Benson
PRANEŠIMAI : 10384

Yvette Ophelia Boucher
Always remember that you are absolutely unique. Just like everyone else.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Antr. 01 28, 2014 9:44 pm

Ofelija apstulbusi stebėjo visą sceną ir būtų išverkusi kelis kibirus, gaila, kad negalėjo. -Kaip gražu,-sušnabždėjo, pasižiūrėdama tai į Feliksą, tai į Demetrijų. Neišgirdo blondinė, kas ten ir kaip sieja medžiotoją su Bjanka. Tačiau, ji net neabejojo, kad susitiko brolis su sese. Iš šalies žiūrint, tai jie tikrai gana panašūs. Tik keista buvo visa situacija, nes Bjanka ką tik ištekėjo už vampyro, o ką tik atsiradęs brolis yra medžiotojas, tad Ofelija vėl žvilgtelėjo į Dėmių. -Na, tu čia ir papuolei, būk su juo malonus, žinai, dėl viso pikto,-aišku, kad Demetrijus nekvailas buvo ir pats tai suprato. Tačiau, Ofės, kaip da best draugės, pareiga buvo tiesiog perspėti draugą. -Nesitikėjau, kad viskas taip pasisuks, įsimintinos vestuvės,-šypsodamasi vėl atsisuko į Neitą su Bjanka ir laukė, kas bus toliau.



Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11488

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Tr. 01 29, 2014 9:42 pm

Būtų pirmas stvėręs merginą į savo glėbį ir negyvai užmylavęs, jei ne toji baimė suklysti. Nežinojo kas sukasi Bjankos galvoje, o ir jos emocijomis pertekęs veidas, kurį ėmė skalauti ašaros, verčiančios Neitą nepatogiai muistytis ir sukti į šoną akis, kadangi jis nemėgo, kai žmonės verkė, negelbėjo. Mat net nenutuokė, ką tuo metu daryti ar sakyti, kadangi niekada nebuvo geras guodėjas. Negrabiai, jis visgi apglėbė smulkų merginos kūną savo plačiomis rankomis, jai žengus pirmąjį žingsnį, o tuomet sunkiai atsiduso, tarsi jo krūtinę visą šį laiką slėgęs akmuo būtų nusiritęs į šalį, vaikinui staiga tampant lengviau kvėpuoti. Jis netgi puse lūpų šyptelėjo mėgaudamasis ta šilumos akimirka, kai rodės jų dviejų širdys plakė vienodu ritmu ir pasaulyje viskas stojosi į savas vietas. Negalėjo teigti, kad radus seserį tuštuma išnyko. Tikrai ne. Ta juoda, tamsi skylė viduje bus pagrindinė jo palydovė visą likusį gyvenimą, nesvarbu, kiek daug giminaičių jis dar atrastų per ateinančius savo gyvenimo metus. Nes to, kas įvyko praeityje ištaisyti nebepavyks. Niekas nesugrąžins laiko atgal, nesustabdys išvažiuojančios mamos, kadangi būtent tą vienintelę akimirką, kažkuri Natanielio dalis, negrįžtamai pasimirė jo viduje, jam stebint tolstančią mašiną. Nors jis niekada neparodė to tėvui, vaidindamas pareigingą sūnų, kadangi teko ne tik medžioti kartu su tėvu, bet ir rūpintis Oliveriu, jam trūko mamos. Jos šviesių garbanų, kuriose jis paskandindavo savo veiduką, kai būdavo baisu. Jos raminamo kvapo ir švelnaus balso, jai skaitant knygą, kurios viduryje Neitas užmigdavo. Jos maisto, tirpstančio burnoje. Jos švelnių rankų, iškeliančių jį į orą. Lūpų, bučiuojančių visą putlų jo veidelį be sustojimo. Galbūt todėl, Neitas išaugo toks šaltas ir atsainus pasauliui, sunkiai pripažįstantis tą nesuprantamą jausmą, vadinamą meile. Natanielis nežinojo ką reiškia kiemo draugai. Vaikystė. Pleisteišenas. Jaukios šventės, visiems susėdant už stalo ir valgant gardžius patiekalus, ramiai besišnekučiuojant. Negana to, kad pirmąjį vampyrą Neitas buvo priverstas nužudyti dar būdamas visai vaikas, kas pavertė jį tikru besieliu monstru, kai kalba pasisukdavo žudymo link, jis netikėtai prarado ir tėvą. Priverstas stebėti, kaip jis raitosi agonijoje, klykia ne savu balsu ir maldauja Neito jo negelbėti, o stverti už pakarpos brolį ir gelbėtis patiems. Ką jis ir padarė. Nė neatsisukdamas atgal, kadangi toks buvo paskutinis tėvo noras, o jo Natanielis klausė nieko neklausinėdamas ir neabejodamas senio sprendimais, nes tą vyrą visuomet matė kaip didžiausią savo idealą, kurio pėdomis turi sekti. Neitas tolumoje girdėjo tik šūvį, kuris persekios medžiotoją iki gyvenimo galo ir niekada neleis pasimiršti. Iš karto po to, Natanielis prarado ir brolį, kuris išėjo trenkdamas durimis ir nesivargino jam paskambinti ar pranešti kur randasi ištisus penkerius metus. Tarsi Neitas jam neegzistuotų. Tarsi Oliveris nenorėtų egzistuoti pats. O galiausiai, jį pribaigė liepsnose paskendusi užeiga, kurioje jis manė praradęs merginą, savo plačia šypsena ir skardžiu juoku pakerėjusia Natanielį ir tarsi prikėlusią naujam gyvenimui. Po visko, negali kaltinti Dyno, kad šis vengia užmegzti emocinį ryšį, tiesiog paikai bijodamas, kad jeigu vėl prie ko nors prisiriš, kaip mat tą žmogų praras. O dar vieno praradimo Neitas neiškęstų. Ir taip yra, vienas didelis, ant dviejų kojų vaikštantis nesusipratimas, galintis bet kurią akimirką sprogti neatlaikius emocijoms. Bet Bjankos jis neketino atstumti. Nors žinojo, kaip stipriai rizikuoja ją prisileisdamas artyn. Ypač tada, kai mergina tik ką sumainė aukso žiedus su vampyru ir greičiausiai ne už ilgo pati taps viena jų. Neitas dar neturėjo progos apgalvoti, kaip tai pakeis jo jausmus seseriai, bet nenorėjo gadinti dienos nei sau, nei priešais stovinčiai merginai, todėl vis plačiai šypsojosi, tarsi galvoje neūžtų didžiulė audra, trukdanti sutelkti dėmesį ir mušanti iš vėžių.
-Nenorėčiau to pasakoti čia. - Tyliai tarė įsitikinęs, kad visi bažnyčioje buvę vampyrai jį vienaip ar kitaip girdės. Jų pusėn Neitas ir pašnairavo, ilgėliau apsistodamas žvilgsniu ties kažkur anksčiau matyta blondine, kuri jų klausydamasi net nebandė atrodyti subtiliai, o išsižiojusi spoksojo jų pusėn. Bjanka jis pasitikėjo beatodairiškai. Vampyrais - jokių būdu ne. Štai kodėl nežymiai pakreipė į šoną galvą suspausdamas lūpas į ploną liniją, veide šmėstelint atsiprašomam šypsniui, tarsi jis bandytų nebyliai Bjankai pasakyti, kad tiesiog negali prisiversti kalbėti. Tik ne prie jų. Ta gyvenimo dalis buvo per ne lyg privati ir joks kraujasiurbis neturėtų jos išgirsti. -Juk mes galėsime pakalbėti po tavo medaus mėnesio, argi ne? - Jau džiugesniu balsu tarė, staiga visai šypsenai dingstant iš veido, kadangi sukilo broliški instinktai, susivokus ką būtent jaunavedžiai daro medaus mėnesio metu. Meluotų jei sakytų, kad mintyse tik ką nemėgino iškastruoti to šleivakojokreivasnukiodaunokuristvirkinsjofuckingseserį, bet vėlgi, nelabai turėjo teisę reikštis. Tik akyse šmėstelėjo vilties kibirkštėlės, jog po smagumų kur nors Karibų salose, Bjanka grįš su plakančia širdimi ir Neitui neteks su ja kalbėtis, įrėmus į smilkinį ginklo.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Jenna Louise Coleman
PRANEŠIMAI : 5159

Bianca Juliett Harlow
And what did you think love would be like? A summer day?


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Sk. 02 02, 2014 11:04 pm

Po Neito žodžių, kad jis nenorėtų aptarinėti to čia, Bjanka tik tvirtai linktelėjo prikąsdama apatinę lūpą ir bandydama būti supratinga. Nors ji nekantravo išgirsti visą pilną istoriją, bet taip pat suvokė, kad tai gana asmeniškas reikalas. Nors, tiesa, nei nuo Demetrio nei nuo Ofės negalėtų to slėpti. Visgi nenuraukė apie jų šeimą nieko - o ir tas, ką žinojo, veikiausiai buvo melas. Greičiausiai jų tėvas nebuvo kazanova palikęs dukrą ir žmoną dėl kitos moters, kaip jai pasakojo mama visus dvidešimt dvejus metelius, kai rudaplaukė užsimanydavo save pakankinti ir iš naujo klausinėdavo, kur jų tėtis. Bet visgi spėlioti, kas iš tikrųjų įvyko Bi nesiryžo. Matyt jų šeimoje buvo rimta priežastis, kodėl atskyrė dukterį nuo sūnų.
- Tu juk neišeisi dabar, - išpūtė akis ir papurtė galvą, staiga griebdama Natanielį už rankovės, lyg gležnos žmogiškos rankos sugebėtų išlaikyti medžiotoją nuo bažnyčios palikimo. Ir taip burundukiškas Džiuljetos, koks veikiausiai nuo gimimo buvo jos pirmasis vardas, veidas dabar dar labiau suburundukiškėjo, plačioms akims dar labiau išsiplečiant, o apatinei lūpai vaikiškai atsikišant, tarsi norėtų įtikinti vyresnįjį brolį, kad šis neišduotų mamai apie išverstą vazų kolekciją. Galiausiai ji nelaukusi brolio atsakymo ėmė tįstis jį prie Demetrio. Ir taip, tą akimirką ji buvo mažumėlę sumaišiusi rases ir nesumąstė, kad prigimtinius priešus netrukus pradės verst bičiuliautis. Tačiau Bjanka tokia jau buvo. Neketino paleisti iš savo gyvenimo kažko, ką vos prieš kelias minutes atrado. Tik ne dabar. Tik ne tada, kai viena, ilgą laiką buvusi tuščia skylė širdyje pamažu ėmė užsipildyti meile.
- Neitai, susipažink - Demetris. Vyras, už kurio ištekėjau ir kurį myliu labiausiai visame pasaulyje, - linktelėjo išsišiepdama ir švelnų, meilės ir šilumos kupiną žvilgsniuką nusukdama į Demetrį. Vis dar žvilgsniu nurenginėjo jį ir, jei tik tarp mūsų mergaičių, nekantravo pamatyti, kas slepiasi po tuo smokingu. - Dar Ofelija. Geriausia mano draugė. Pasakojau, kad ji kitokia nei visos.. aa.. vampyrės ir sakiau, kad tau patiktų. - Tęsė savo supažindinimo kelionę ir pasuko galvelę į Feliksą, kuris neatrodė toks jau patenkintas nauju svečiu, bet Bjanka buvo per daug laiminga, kad tai pastebėtų. - Ir dėdė Feliksas, vyriausias ir geriausias pabrolys, - išsišiepė užbaigusi savo pasakojimą. - O čia, kaip jūs visi jau girdėjote, mano brolis Natanielis, - pasakė baisiai besididžiuodama ir netgi kilstelėjo nosiuką aukštyn, va kokį didelį ir fainą brolį turi, visi žiūrėkit ir pavydėkit. Vis dar laikėsi įsikibusi į jo ranką ir veikiausiai vienintelė iš čia buvusių spjovė į tai, kad jų rasės skiriasi ir kad turbūt juose kyla noras draskyti vienas kitą į skutelius. Nieku gyvu neleistu niekam nieko užgaulioti. Išsitrauktų botagėlį ir šiknas išvanotų. O ir pati jaunoji nuotaka dar gerai nespėjo surišti galų, kad ir pati savyje turi medžiotojos genų, kurie visus šiuos metelius buvo gerai užslėpti, kadangi neugdomi.



“I was always hungry for love. Just once, I wanted to know what it was like to
get my fill of it - to be fed so much love I couldn't take any more. Just once.”  

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Kur Demetrija
CLAIM : Jensen Ackles
PRANEŠIMAI : 11488

Nathaniel Dean Harlow
You know me now.
I’m only good at beginnings.


RašytiTemos pavadinimas: Re: bažnyčia   Sk. 02 02, 2014 11:51 pm

Mažiausiai norėjo gadinti savo seseriai dieną, o gaišindamas ją savo buvimu čia, vietoj smagios kelionės į kokią atokią vietelę, kur ji su tuo savo vampyru galėtų tinkamai atšvęsti buvimą kartu, dabar jau palaimintą paties Dievo, jis būtent tai ir darė, bet Bjankos žvilgsnis, primenantis nuskriausto ir palikto kačiuko, privertė jį kaip mat apsigalvoti. Tebūnie. Pabus dar penkioliką minučių. Gal net Oliveriui paskambins, kadangi vargu ar brolis jam po to atleistų, jei Dynas nepraneštų jam šios džiugios naujienos, prieš Džulijetai dingstant iš miesto, nežinia kelioms savaitėms ar net mėnesiams. Per ne lyg ilgą kelią sukorė, per ne lyg daug išgyveno kelionės metu ir per ne lyg ilgai laukė, kad galėtų šitaip lengvai ir paprastai paleisti šitą čeburašką. Demetris ją savo gyvenime turėjo žymiai ilgiau nei Natanielis ar Oliveris. Dabar atėjo brolių eilė pasidžiaugi šiuo mielu, dailiu sutvėrimu, kuri savo plačia šypsena nutvieskė visą bažnyčią sušildydama vaikino krūtinėje esančią širdį ir versdama šypsotis jį patį.
-Turi tėvo akis. Niekada nemaniau, kad kada nors jas dar išvysiu, - Išsprūdo Natanieliui, jam nespėjus sulaikyti žodžių, nesustabdomu srautu lekiančių jam iš lūpų, užplūdus sentimentams. Lyg ir leido Bjankai suprasti, kad tėvo seniai nematė, vadinasi jo nebėra ant šios žemės paviršiaus, ką tik patvirtino faktas, kaip nostalgiškai ir net skausmingai nuskambėjo tie žodžiai, Neitui sunkiau nuryjant seiles. Tiesą sakant, matė daug tėvo bruožų sesers veide. Jos plaukų spalva, smakro linkis. Tik štai riesta nosytė priklausė mamai. Kaip ir neišpasakytas Bjankos rankų švelnumas, kuriuo pasižymi tik Harlow moterys. Medžiotojas nesipriešino tempiamas vampyrų link, nors visi jutimai viduje įsitempė, jam pasiruošiant kovoti, ko nors ir žinojo, kad neprireiks, negalėjo liautis galvojęs kaip greitai galėtų pastverti didžiulę ant vieno metalinio strypo stovinčią žvakidę ir suvaryti kuriam nors iš šitų vampyrų tarp žarnų. Bet šiaip Neitas neatrodė užsirūstinęs ant gyvenimo, nesispyriojo vedamas merginos, o jo lūpose žaidė pakankamai laiminga šypsenėlė, tarsi šalia sesers eitų ne apie šešiolika metų po miškus lakstantis vampyrų žudikas, o šeimos svarbą suvokiantis ir gyvenimą mylintis vaikinas, užaugęs per jaunas ir pasenęs per greitai. Atidžiai klausėsi merginos sakomų žodžių, akimis varstydamas visus iki vieno vampyrus ir aišku tyrinėdamas jų akis, iš kurių galėjo pasakyti, kuo kraujasiurbiai maitinasi. Na, du iš jų vakarais skanaudavo krauju iš ligoninės maišelių, tą išdavė rudas atspalvis kruvino raudonumo akyse, taigi Neitas buvo linkęs juos toleruoti. Bet kitas vyriokas, kurį sesuo įvardino kaip Feliksą, meile žmonėms matyt nepasižymėjo, dėl ko Neitas kelis kartus sugniaužė kumščius, visgi akimis grįždamas ties sesers išrinktuoju.
-Sveikinu. Galiu drąsiai teigti, kad išsirinkai pačią tobuliausią žmoną pasaulyje. - Plačiau nusišypsojęs, beje, visiškai nuoširdžiai, jis ištiesė ranką vampyro link. Norėjo ne tik atiduoti pagarbą ir pasveikinti. Šis rankų spustelėjimas reikš tam tikras paliaubas. Neitas nebuvo žvėris. Mokėjo valdyti medžiotoją savyje. Taigi, bent jau kol kas, jokio poreikio žudyti Demetrijų nejautė. Kol jis, žinoma, nepadarė nieko, kas išprovokuotų staigius pokyčius Natanielio elgesyje. Šiaip ar taip, Neitas šį vyruką matė ne kaip vampyrą, o kaip savo sesers vyrą. Ir to užteko, jo pečiams atsipalaiduoti, o akims nustoti šmirinėti po bažnyčią laukiant netikėto puolimo.



She was the prettiest Hell I have ever been in.

I didn't mind burning at all.

Atgal į viršų Go down
 
bažnyčia
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 13Pereiti prie : 1, 2, 3  Next

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
sveiki atvykę į Forks miestelį! :: Early mornings boulevard-
Pereiti į: