sveiki atvykę į Forks miestelį!


 
FORKS
MIESTELIS

Share | 
 

 staliukai viduje

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
Pereiti prie : Previous  1, 2, 3, 4  Next
AutoriusPranešimas
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: staliukai viduje   Kv. 01 30, 2014 10:56 am

-Jausmingas? Aš visada buvau jausmingas? Nuo tada kai buvom kartu praėjo laiko, bet prieš tai aš nebuvau jau toks fainas, o dabar, tiesiog vistiek sunku, kad žinau, jog mirčiau už tą merginą net negalvodamas. Giliai sėdžiu - Nusijuokė apsižvalgydamas.
-O dabar man jau reikia eiti, nes Forksas kaip ir toli nuo Europos, o aš visada nusibastau. Gausiu dar į galvą. - Nusijuokė nužvelgdamas merginą ir paprašydamas sąskaitos padėjo pinigus už viską.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : LA, USA
CLAIM : Joe Keery
PRANEŠIMAI : 10325

Daniel Arthur Dreschler
We are stardust stories, my darling.
Things like us only exist in dreams.


RašytiTemos pavadinimas: Re: staliukai viduje   Kv. 01 30, 2014 1:45 pm

- Žinau, kad pasikeitei, bet noriu tikėti, kad bent dalis mano pažinoto Patriko vis dar egzistuoja. - šyptelėjo mergina. Ji džiaugėsi, kad vaikinas rado mylimą merginą dėl kurios galėtų viską paaukoti. Iz lygiai taip pat galvojo apie Keviną. Išgirdusi, kad Patrikas jau ruošiasi eiti, mergina žvilgtelėjo į ant sienos kabantį laikrodį ir suraukė antakius.
- Man taip pat reikia eiti. Dar noriu aplankyti seserį. - šyptelėjo Izabelė ir iš piniginės ištraukė kelis banknotus, padėdama juos ant stalo. Ji pažvelgė į vaikiną ir nusišypsojo.


There's magic in our bones, a north star in our soul that remembers our way home. God, it's easy to forget, there's magic in all of this.
Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: staliukai viduje   Kv. 01 30, 2014 1:47 pm

-Dar susitiksim - Pasakė apkabindamas merginą ir pakankamai greitai dingdamas.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : LA, USA
CLAIM : Joe Keery
PRANEŠIMAI : 10325

Daniel Arthur Dreschler
We are stardust stories, my darling.
Things like us only exist in dreams.


RašytiTemos pavadinimas: Re: staliukai viduje   Kv. 01 30, 2014 1:50 pm

Iz šyptelėjo ir palydėjo akimis išeinantį Patriką. Ji greitai susirinko daiktus ir nuėjo prie durų.


There's magic in our bones, a north star in our soul that remembers our way home. God, it's easy to forget, there's magic in all of this.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: staliukai viduje   Pir. 05 05, 2014 11:03 pm

Ir kas galėjo pagalvoti. Rodos visai neseniai (o gal ir seniai, Demetris tiesiog nebesekė laiko) buvęs garsiu Volturių nariu, prieš kurį aplinkiniai veik keliaklūpsčiaudavo, dabar jaunuolis dirbo pačioje atokiausioje Venecijos kavinėje, valydamas purvinus stalus ir šitaip užsidirbdamas apleisto ir pelėsiais atsiduodančio buto palėpėje nuomai. Jei kas paklaustų vyruko, kaip jis sugebėjo išgyventi ištisus mėnesius, jis tik atsainiai gūžtelėtų pečiais, kadangi pastaruoju metu vaikinas beveik nepraverdavo burnos, nebent tekdavo bendrauti su klientais. Bet ir tada, Demetris išsiversdavo su trumpomis, dalykinėmis frazėmis, kurių dar buvo pramokęs vesdamas biznio reikalus Volturių pavedimu. Vyrukas beveik nevalgė, kadangi kas kartą vos užuodus maisto kvapą, skrandis imdavo krėsti įvairiausias šunybes. Gėrė tik per prievartą, vien tam, jog jo neištiktų dehidratacija. Jam buvo nei šilta, nei šalta mirs ar ne. Bet puikiai žinojo, kad keletą asmenų tai įskaudintų, o per savo gyvenimą vyrukas manė nuskriaudęs pakankamą kiekį žmonių, dėl ko ir nesiryžo lemtingam žingsniui, turėjusiam užbaigti jo niekingą gyvenimą. Tik bėda, jog vyrukas negyveno. Tik egzistavo. Kaip blankus, tuščias senojo savęs šešėlis. Beveik visi rūbai buvo jam per dideli, kadaise gyvybe ir meile vienai vienintelei moteriai žibėjusios akys, pasislėpė kažkur akiduobėse, kurias supo tamsūs, nieko gero nežadantys ratilai. O ir elgėsi jis veikiau, kaip robotas, o ne emocijas ar širdį turintis žmogus. Kiekvienas jo judesys buvo tikslus ir apgalvotas, bet be jokios kibirkštėlės jame. Jau nekalbant apie šypseną, kurios vyruko veide niekas niekada nematė, tarytum Demetrijaus lūpoms būtų lemta likti nusvirusioms žemyn. Jis kas dieną kėlėsi, prausėsi, išgerdavo stiklinę vandens, o tuomet patraukdavo į darbą, kur išdirbęs sau priskirtas valandas, grįždavo namo ir vėl griūdavo į lovą dažniausiai tiesiog laukdamas kito ryto, kadangi sudėti bluosto ir ramiai išsimiegoti taipogi nepavyko. Prie telefono vaikinas irgi nė karto neprisilietė, nors kritinėmis situacijomis, kai sienos rodėsi tuoj jį sutraiškys, o skausmas krūtinėje visiškai uždusins, ir kildavo mintis pastverti jį į rankas ir surinkti mintinai žinomą telefono numerį. Demetris nenorėjo to daryti. Neketino to daryti. Nes paliko Volterą tam, jog jam visą gyvenimą atstojusi panelė susikurtų sau gražią, taikią ir ramią ateitį, kurios buvo nusipelniusi. Kad joje gyventų už juos abu. Vienintelis vyruko draugas dažniausiai būdavo viskio butelis, jam palengva jį gurkšnojant ir nekreipiant dėmesio, kiek jo išsilies ant nežinia kada keistos patalynės. Visi jo kolegos, vengdavo Demetrijaus lyg maro, dažnai jam už nugaros šnibždėdamiesi, koks pastarasis keistas, tarytum būtų ne iš šios planetos. Ironiška, kad vis dėlto, daugelis jaunų klienčių apdovanodavo ne per geriausiai atrodantį vyruką koketiškomis šypsenėlėmis ar lėkštomis, kabinimui skirtomis frazėmis, į kurias Demetris atsakydavo tik niūriai ir pašaipiai vyptelėdamas, ko pasekoje netekdavo arbatpinigių.
Ši diena niekuo nesiskyrė iš kitų jo rutinoje, tik įrodydama, koks apgailėtinas yra vyrukas ir jo gyvenimas. Bet jam buvo vis vien. Viskas vis vien. Dirbdamas už du, kadangi jo kolega po švenčių užgėrė ir neatėjo į darbą, Demetris, kaip ir įprasta sukinėjosi tarp staliukų, su neperprantama, buka veido išraiška ir tuščiu žvilgsniu, su kuriuo susidūrę visi, kažin ko išsigandę ar susigėdinę, sukdavo akis į šalį. Tarsi žvelgtų į neįgalų asmenį, kuriam jaučia gailestį, bet negali niekuo pagelbėti. Panašus į tokį Demetris ir buvo. Gyvendamas be didelės savo dalies, kuri atstojo jam tiek širdį, tiek sielą.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Jenna Louise Coleman
PRANEŠIMAI : 5228

Bianca Juliett Harlow
And what did you think love would be like? A summer day?


RašytiTemos pavadinimas: Re: staliukai viduje   Pir. 05 05, 2014 11:25 pm

Mašiną, kurią nusipirko už sutaupytus pinigus dar nuo darbo Volteroje, paliko lauke, prie kavinės. Užrakinusi mašiną raktelį įsikišo į kišenę ir patraukė į vieną iš kavinių, kurioje dar nėra buvusi. Pastaruoju metu nebesigamino sau valgyti, mieliau jau lankydavosi kavinėse. Darbą, tiesa, šiokį tokį taip pat turėjo. Dirbo bibliotekoje nuo septynių iki trijų. Alga maža, bet išsilaikyti butą ir karts nuo karto skaniai pavalgyti užteko. Bjanka žengė tvirtu žingsniu, nenuleista galva, kojas tvirtai statydama ir nesidairydama į šalis.
Įėjusi į kavinę ji iškart patraukė prie laisvo staliuko atokiau nuo visų žmonių, kurių nemažai čia buvo. Niekada nemėgo vietų, kur renkasi daug liaudies. Šurmulys ją erzino ir vertė raukyti nosį. Imdavo jaustis tokia menka, nieko neverta ir atskirta nuo visų. Matant jų juoką, nuoširdžias šypsenas imdavo suvokti kaip pačiai viso to trūksta. Atsisėdusi ir atsilošusi atgal bei atmetusi ilgus plaukus, kurie spėjo užaugti žemiau pečių, ji rankinę padėjo visai šalia savęs, o tada žvilgsnį pasuko į langą. Bjanka iš šono neatrodė labai liūdna ar prislėgta. Joje aiškiai nebebuvo to vaikiškumo kaip prieš kelerius metus, entuziazmo ar vilties, tačiau liūdna taip pat nebuvo. Tik šiek tiek tuščia. Gal dėl to, kad neseniai viena atšventusi dvidešimt penktą savo gimtadienį suvokė, kad jai nebeleidžiama liūdėti. Kad praėjus tiek laiko nuo paauglystės, atėjo pats metas elgtis it suaugusiai moteriai ir nustoti gailėtis savęs ir vaidinti auką. Tiesa, jos gyvenimą dažnai nuspalvindavo brolis su savo šeimyna bei Ofelija. Negalima nė apsakyti, kaip ji mylėjo tą mažą burunduką, Vesto vardu. Galbūt visa meilė, kadaise buvusi joje, dabar buvo skirta vienam vieninteliam vyrukui, kuris neturėjo nei metų.
Lauke jau žydėjo medžiai, gėlės ir žalios pievos. Ir vargšė Bi dėl to siaubingai kankinosi, negalėdama ilgėliau pabūti lauke be iš tiso čiaudėjimo ir slogos. Tai buvo likimo smūgis. Merginai, kuri dievino pavasarį, suteikti alergiją, kurios dėka nuo žiedadulkių ima jaustis it sirgtų gripu. O be alergijos ir naujos mašinos, daugiau nelabai kas buvo pasikeitę jos gyvenime. Viskas kaip buvę. Tik karts nuo karto, pačiais netikėčiausiais momentais, pavyzdžiui beskaitant knygą, pildant korteles bibliotekoje ar valgant vakarienę suspausdavo krūtinę taip, kad ji nepajėgdavo prakvėpuoti. Akis nepaaiškinamai apsemdavo skausmas ir ji tik tyliai atsiprašius bendradarbių nueidavo į tualetą. Tai būdavo lyg priepuoliai, nuo kurių ji niekaip negalėdavo apsisaugoti.



„You can't be brave if you've only had wonderful things happen to you.“
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: staliukai viduje   Pir. 05 05, 2014 11:47 pm

Visada žinojo, kad jo žmona, kurios nebedrįso taip vadinti net mintyse po visko, ką jai prikrėtė, net vis dar mūvėdamas ant piršto sutuoktuvių žiedą, dažnai krentantį nuo rankos, nebus viena. Dėl ko ir rado savyje jėgų palikti Bjanką Volteroje, neidamas iš proto ir nemąstydamas ar mergina išgyvens šį sunkų laikotarpį. Juk Bjanka turėjo brolius, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodė tikrai nuostabūs, įnešę į panelės gyvenimą gaivų vėjo gūsį. Ir jeigu dar būdamas Volteroje gerai nugirdo, net sūnėną, kurį Demetrijus žinojo mergina mylėjo iki nukritimo, kaip ir visus kitus pasaulio vaikus, pasiryžusi išbučiuoti kiekvieną tų mažyčių Dievo sutvėrimų odos lopinėlį. Taipogi ir Ofeliją, geriausią ir ištikimiausią savo draugę, pasiryžusią dėl Bjankos greičiau nuversti ištisas kalnų virtines nei palikti ją vieną bėdoje. O štai, vyrukas neturėjo nieko. Asmenis, kuriuos ilgą laiką vadino šeima prarasdamas jau tada, kai įkvėpė į plaučius pirmą oro gurkšnį. Po to netekdamas Karmen, Bjankos, o galiausiai ir visų kitų, kuriuos kada nors pažinojo. Bet Demetris nesiskundė. Šis gyvenimas, pripildytas ramybės ir spengiančios tylos buvo kažkas, ko vyrukui reikėjo labiausiai. Jam nesinorėjo šalia turėti draugo, kuriam galėtų išsipasakoti ar išsiverti ant peties. Savęs sėdinčio priešais televizorių ir stebinčio krepšinio rungtynes irgi neįsivaizdavo. Taigi, elementariai tenkinosi tuo, ką turėjo. Savimi. Asmeniu, kurio nekentė labiausiai visame pasaulyje.
Pro šalį praėjęs kavinės šeimininkas, dažniausiai stovintis prie kasos aparato, pranešė vyrukui apie naują klientę, kaip ir visada perspėdamas Demetrijų būti maloniu ir tolerantišku, tarytum jis pultų burnoti ant asmenų, kurių dėka turėjo virš galvos stogą. Be to, pyktis buvo per ne lyg stipri emocija tokiam kaip vaikinas. Net kartą purvina servetėle gavęs į veidą iš neklaužados vaiko, jis tik vargiai mirktelėjo akimis ignoruodamas visus tolimesnius tėvų atsiprašymus. Pastvėręs meniu ir užrašų knygutę, jis patraukė rudaplaukės link, kuri gėrėjosi gražiu oru už lango. Upės peizažas, kartu su keliomis valtelėmis joje ir namų blokais tolėliau fone, iš tiesų traukė net ir Demetrijaus akį, bet į sentimentus lįsti jis sau niekada neleido.
-Sveiki atvykę į Broniaus užeigą. Gal norė.. - Idealiai išmoktas tekstas, perteikta visiškai bejausmiu balsu ir nutrūkęs kažkur viduryje, kadangi Demetris pagaliau atpažino priešais jį sėdinčią panelę. Bjanka. Jo Bjanka. Ne, nebe jo. Seniai nebe jo. Vyrukas prarado į ją visas teises, kai tądien tamsiaplaukė jį užklupo su kita moterimi. Vaizdiniai iš to ankstyvo ryto iki šiolei persekiojo Demetrijų kad ir kur jis eitų. Pradedant keturių žmonių lavonais, smilkstančiais konteineryje, baigiant agonijos perkreiptu Bjankos veidu, jai žiopčiojant iš nuostabos ir bandant įkvėpti. Dabar mergina atrodė kur kas ramesnė, dailiai susitvarkiusi, ryškiai rausvais skruostais. Ir nors josios žvilgsnis atrodė nežymiai pakitęs, jis džiaugėsi, kad bent jau vienam iš jų toliau gyventi sekasi gerai. Suvokė, kad be tikslo spokso į merginą nė nemirksėdamas akimis tik tada, kai pro šalį praeinantis Bronius perspėjamai kumštelėjo jam į pašonę, nukrypuodamas virtuvės link, kas pabudino Demetrijų iš sąstingio, jam nejaukiai pasimuistant vietoje. Skaudėjo. Taip žvėriškai, jog vaikinui nesinorėjo nieko daugiau, kaip tik dingti pro duris ir prigerti šalimais esančioje upėje, traukusioje jį kas kartą einant namo ir grįžtant į darbą. Bet jis liko stovėti vietoje, tarytum įkaltas, žvilgsniu stengdamasis apsistoti absoliučiai bet kur, tik ne ties Bjanka.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Jenna Louise Coleman
PRANEŠIMAI : 5228

Bianca Juliett Harlow
And what did you think love would be like? A summer day?


RašytiTemos pavadinimas: Re: staliukai viduje   Antr. 05 06, 2014 1:32 pm

Švelnus merginos žvilgsnis vis dar buvo nukreiptas pro langą, kai išgirdo velniškai pažįstamą balsą, užsikirtusį būtent toje vietoje, kurioje Bi ir tikėjosi, mat pasuko savo veidą į jį nedideliu kampu. Balsą, kurį atskirtų net jei vienu metu šnekėtų šimtas vyrų. Pasukusi galvą į Demetrį ji neatrodė nustebusi, priblokšta ar šokiruota, kaip pastarasis. Merginos lūpas akimirksniu papuošė kukli šypsena, o krūtinėje kažkas suspurdėjo, ko jau seniai rudaplaukė buvo nejautusi. Ji žinojo, kad Demetris čia dirba. Žinoma, neieškojo jo darbo valandų ar dienų internete, nesidomėjo, kuriuos staliukus aptarnauja, bet didelė dalis to, kodėl ėjo čia, buvo todėl, kad norėjo jį išvysti. Po ištisų šešių mėnesių tylos ir nebendravimo. Pažiūrėti, kaip jam sekasi, kaip jis laikosi. Tiesa, kažko panašaus, ką išvydo, ir tikėjosi. Nors Demetris jau buvo žmogus, atrodė prasčiau nei būdamas vampyru. Sulysęs, paakiai juodi, veidas tuščias ir netgi negyvas. Tačiau jis bent jau nesivoliojo kažkur patvoriuose su alkoholio bonka rankose, o pamažu kibo į gyvenimą. Visgi teigti, kad jai neskaudėjo vien matant į ką pavirto kadaise toks savimi pasitikintis ir gyvybingas vyras, buvo neteisinga.
- Tavo bosas labai supyktų, jei pasidarytum penkiolikos minučių pertraukėlę? - Pasiteiravo ranka mostelėdama į tuščią kėdę priešais ją, o tada žvilgsniu vėl sugrįždama ties jo veidu ir klausiamai kilstelėdama antakius. Norėjo su juo bent truputėlį pasišnekėti. Tik tiesą sakant, nė nebežinojo, ką jautė vyrukui. Kadaise, prieš kelis metus tai buvo meilė, galinti nuversti kalnus, galinti pasiekti žvaigždes ir įpūsti gyvybės numirusiems. Meilė, dėl kurios Bjanka ir Demetris buvo pasiryžę padaryti bet ką. Dabar tai buvo nusivylimo pripildytas jausmas, tačiau šilumos, kadaise degusios skaisčia rausva ugnimi, dar buvo Bjankos širdyje. Ar tiksliau ten, kas dar iš jos liko. Tačiau gyvenimas nėra knyga ar filmas, kad ir koks stiprus bebūtų jausmas, po tam tikrų įvykių, nebegali susigražinti jo. Dabar žiūrėdama į jį mergina galėjo pajusti kažką. Tačiau nesugebėjo įvardinti. Po tos nakties Bi pasikeitė. Ne, ji nepuolė į depresiją, nepuolė dar labiau skaudinti ir kankinti savęs. Galima sakyti, ji netgi savotiškai suaugo. Veide nebebuvo naivumo ir meilės visam pasauliui, tik savotiškas rafinuotumas ir šaltumas. Galima teigti, kad ji atrodė dar gražiau nei prieš kelerius metus, kai susipažino su Demetriu registratūroje. Žinoma, vis dar negalėjo prilygti toms arogantiškoms vampyrėms grožiu, tačiau žavumo ji savyje tikrai turėjo. Ir tai su metais dar labiau išryškėjo. Netgi dirbdama bibliotekoje sugebėdavo susilaukti dėmesio, tačiau mandagiai atsakydavo vyrukams, kad dabar ji nepasiruošusi santykiams. Kuo toliau, tuo labiau ir dažniau ėmė mąstyti, kad niekada nebebus vėl jiems pasiruošusi. Vėl pulti į tą bedugnę, o tada šešis mėnesius bandyti pakilti. Kad nors ir sugijo, ta dalis širdies, gebanti kažkam visiškai atsiduoti ir jausti meilę, jau nebefunkcionavo ir vargu ar net ir po didelių pastangų sugebės funkcionuoti.



„You can't be brave if you've only had wonderful things happen to you.“
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: staliukai viduje   Antr. 05 06, 2014 3:16 pm

Bjanką matydavo kiekvienoje, pro duris įžengiančioje merginoje, kas kartą suskambus varpeliui, pranešančiam apie naują lankytoją, kilstelėdamas į viršų akis ir vildamasis, kad pamatys rudų plaukų kupetą ir šiltas akis, vieninteles visoje žemėje sugebėjusias žvelgti į jojo su meile. Ta pačia, kurios vaikinas nebuvo nusipelnęs. Pradedant santykius su Bjanka ir puikiai pažįstant save, mažytė Demetrijaus dalis visada žinojo, kad jų meilės istorija baigsis tragiškai. Bet niekada neįsivaizdavo, kad bus taip sunku. Kad veik rausis nuo galvos plaukus, nežinodamas kur save padėti, kad daugiau nebeskaudėtų. Kad liks tuštesnis, bukesnis ir su dar mažesniu noru egzistuoti nei buvo dar tada, kai krūtinėje nešiojosi neplakančią širdį. Taigi, susivokti, kad panelė tikrai čia ir nėra dar vienas jo vaizduotės vaisus, buvo nepaprastai sunku. Bet jam kažkaip pavyko. Juo labiau, kad merginai prabilus krūtinę sukaustęs skausmas, užėmęs net kvapą, buvo per ne lyg tikroviškas, kad priklausytų sapnui ar juo labiau svajonei. Tiesiog linktelėjęs galva, kadangi gumulas gerklėje trukdė kalbėti, jis dirstelėjo į savo šefą, spoksantį į Demetrijų iš už kampo, duodamas jam nebylų ženklą, jog pasiima trumputę pertrauką, dėl ko vyrukas ginčytis negalėjo, mat dabar iš tiesų buvo pietų metas, be to, Demetris dirbęs it arklys, nusipelnė bent kelių sekundžių poilsiui. Suvilgęs savo išsausėjusias lūpas jis atsirėmė į kėdės atlošą, niekaip nerasdamas tinkamos pozos, kadangi nepaisant to, kokiu kampu pasisuktų, kūną vis tiek maudė visose įmanomose vietose, kaip ir tą sykį, kai buvo priverstas stebėti Bjanką nueinančią gatve tolyn.
-Juk šitiek mylių keliavai čia ne tam, kad užvalgytum maisto, kuris net nėra skanus? - Nors žodžiai ir buvo pateikti klausimo forma, Demetrijaus intonacija nepakito, jam žvelgiant į Bjanką stiklinėmis akimis, tarytum permatytų ją kiaurai. Žinojo, kad šis panelės apsilankymas nebuvo tik sutapimas. Kad tai buvo planuota. Ir Demetrijus lengvai pridėjo du prie dviejų, kaip mat padarydamas išvadą, kas atginė panelę čionais iš pačios Volteros.
-Jei tu čia dėl skyrybų, tiesiog duok dokumentus - pasirašysiu. Negana to, prisidėsiu prie mokesčio advokatui, - Nors vaikino veidas vis dar išliko lyg iškaltas iš akmens, balsas išdavikiškai virptelėjo, ką Demetrijus nuignoravo, kiek pasvirdamas į priekį ir susinerdamas pirštus ant stalo. Jautė tą sunkiai paaiškinamą šaltumą, sklindantį nuo Bjankos pusės, tarytum jiedu būtų visiškai svetimi, įsitikinęs kad net ir tada, kai slapta griežė vienas ant kito dantį ir nepropagavo kits kito draugijos, buvo artimesni nei dabar. Ir kas svarbiausia, žvelgdamas į panelės akis jis nebematė anksčiau ten buvusių kibirkštėlių, kas kartą privertusių Demetrį jaustis gyvu. Lyg Bjankos krūtinėje dundanti širdis, plaktų už juos abu. Lyg jie dalintųsi viena siela. Lyg panelė savanoriškai siūlytų jam savo glėbį, tarytum jaukus uostas, audros nualintam laivui. Negalėjo merginos dėl šito kaltinti. Juk ne tik ją įskaudino, bet ir leido taip lengvai išeiti, regis nė neketindamas dėl jos kovoti. Bet jis kovojo. Su pačiu savimi ir savanaudišku noru turėti ją savo gyvenime net ir tada, kai panelei neatnešė nieko daugiau, kaip tik skausmą. Ir toji nemari meilė šiai vienintelei merginai, visgi nugalėjo, Demetrijui suvokiant, kad jeigu negali padaryti josios laimingos jiems būnant kartu, turi leisti jai nugyventi likusį gyvenimą be jo. Jis neklausė jos ar ši jau spėjo susirasti mylimąjį. Ar vėl susiejo su Adamu. Žinojo, kad šitaip tik apkartins ir taip prastą savo gyvenimą, o ir josios širdies reikalai nebebuvo Demetrijaus reikalas.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Jenna Louise Coleman
PRANEŠIMAI : 5228

Bianca Juliett Harlow
And what did you think love would be like? A summer day?


RašytiTemos pavadinimas: Re: staliukai viduje   Antr. 05 06, 2014 3:32 pm

Demetriui suvokiant akivaizdžią tiesą, kad ji čia tikrai ne dėl maisto, Bi tik lėtai linktelėjo galva, dabar jau žiūrėdama į priešais ją sėdintį vaikiną, kuris kadaise atstojo ne tik visą gyvenimą, bet ir visą Žemę, visą planetą jai. Akys, tos pačios didelės ir pilnos žalumo, tik dabar jau suaugusios moters, kuri iš išvaizdos ir priminė aštuoniolikinę, buvo nukreiptos tiesiai į Demetrijų. Tarsi be žodžių mėgintų įskaityti, kas darosi jo viduje. Kad tik būtų žinojusi, kokia sumaištis ten verda.
- Ne. Atėjau čia pasimatyti su tavimi, - pasakiusi šyptelėjo kiek pakreipdama galvą į šoną. Jei ką dar ir sugebėjo daryti, tai šypsotis. Galbūt vienas vienintelis bruožas, kuris joje nepakito per tą laiką. Net kai ir sunku taip, kad vos pajėgi kvėpuoti bei viskas krenta iš rankų, šypsena būna viso to palengvinimas. O dabar jai nė nereikėjo vaidinti, mat savaime kilo noras liūdnai šypsotis. Tačiau Demetrio kitas sakinys mažumėlę ją įžeidė. Ši suraukusi antakius nukreipė žvilgsnį į ant stalo padėtą, tačiau neuždegtą žvakę. Matyt liepsnelė buvo skirta įsimylėjėlių pasimatymams, kuomet neatitraukdami akių ir rankų viens nuo kito mėgavosi dar ir žvakės teikiama šiluma. Bet toli gražu ne buvusiems mylimiesiems, savyje randantiems tik buvusios meilės pelenus.
- Aš neketinu su tavim skirtis. Bent jau ne to čia atėjau. - Pasakė po kurio laiko, kai atrodė, kad jau neprabils. Nors tai visiškai prieštaravo jos veiksmams ir esamai situacijai, Bjanka nė nebuvo susidomėjusi skyrybų procesu ir neieškojo advokatų. Gal dėl to, kad pati sau nepripažindama, turėjo vilties, kad viskas susitvarkys. Gal dėl to, kad nepaisant Demetrijaus nuklydimų bei padarytų klaidų, jis vis dar buvo jos gyvenimo meilė. Tik šiek tiek prigesusi. - Tik norėjau pažiūrėti, kaip laikaisi. - Pasakiusi vėl šyptelėjo ir gūžtelėjo pečiais. Būdavo siaubingai daug momentų, kai čiupusi telefoną į rankas imdavo rašyti jam žinutę, ilgą ir dramatišką, tarsi kokį laišką, o tada mesdavo telefoną ant lovos ir surakinusi rankas neprisiversdavo išsiųsti. Jos paskatos nesimatyti su vyru buvo tokios pačios kaip ir Demetrijaus. Nemanė, kad sugebės pakelti dar daugiau skausmo. Tačiau Bjanka, matyt, buvo gerokai stipresnė nei daugelis galėjo pagalvoti žvilgtelėjęs į kadaise ašarotas jos akis ir smulkų sudėjimą. Štai ir dabar pajėgė gana sėkmingai gyventi toliau. Ne šimtu procentų, gal tik kokiu penkiasdešimt, bet toks gyvenimas buvo geresnis nei joks. - Volteroje greit pasklido žinios, kad dirbi Venecijoje. Tik ne iš karto išdrįsau čia atvažiuoti, - ištarė nuspręsdama nieko neslėpti. Bent jau ne nuo to žmogaus, kuris žino apie ją viską.



„You can't be brave if you've only had wonderful things happen to you.“
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: staliukai viduje   Antr. 05 06, 2014 4:10 pm

Netikėtai josios lūpas padabinusi šypsena, vienu ypu atėmusi Demetrijaus gebėjimą kvėpuoti, priminė visus tuos kartus, kai panašų šyptelėjimą iš josios išgaudavo būtent jis. Tą vakarą, kai pirmą kartą pasigėręs išklojo apie save viską, ką leido neklusnus liežuvis. Kai paskutinę jų naktį Volteroje, nusivedė ją ant stogo. Kai priklaupęs ant kelio paprašė josios rankos. Kai stebėjo ją, palengva artėjančią altoriaus link. Vyruko miną, kuri iki šiol labiau priminė kiaurą puodą nei gyvo žmogaus veidą, perkreipė skausminga grimasa, mat visi šie prisiminimai buvo tarytum druska ant negyjančios žaizdos krūtinėje. Ir nors ši panelės šypsena tebuvo menkas senosios atspindys, tai tik dar kartą įrodė, kad Bjanka yra kur kas stipresnė už Demetrijų, sugebėdama išgyventi, kai daugelis tuo tarpu linkę nuleisti žemyn rankas, vos susidūrę su pirma gyvenimo kliūtimi.
-Na, aš čia, - Sunkiai atsikvėpęs vis dėlto ištarė. Buvo atpratęs ši tiek daug kalbėti, paprasčiausiai neturėdamas su kuo. Be to, būti Bjankos draugijoje neatrodė pati lengviausia užduotis, kai nesuvokė ką derėtų pasakyti ar padaryti, jog jų situacija būtų nors truputėlį labiau pakenčiama. Racionalus jo protas sakė nedaryti nieko ir leisti merginai iškeliauti pro duris, nepešusiai visiškai nieko. Ir ne todėl, kad Demetrijus linkėtų panelei pikto. Atvirkščiai, galėtų atiduoti visas savo galūnes ir dar daugiau vien tam, jog vėl išgirstų Bjanką nuoširdžiai besijuokiančią. Ir vis dėlto, tvirtai žinojo nebegalintis būti to juoko priežastimi. Santuoka Demetrijaus akimis susidėjo ne tik iš didelės meilės ar aistros. Tarp poros turėjo egzistuoti abipusis supratimas, pagarba ir pasitikėjimas. Demetris sugebėjo visa tai prarasti per vieną vienintelį vakarą. Vyrukui buvo privalu nuolatos judėti ir apkrauti mintis darbu, kitu atveju į galvą pradėdavo lįsti pačios juodžiausios ir nuodingiausios mintys. Šis kartas nebuvo kažkokia tai išimtis, juo labiau, kad Bjanka sėdėjo visai šalia jo, stebėdama jį plačiomis savo akimis. Nekaltino jos dėl dabartinės savo būsenos, kadangi kaltas buvo tik jis pats. Bet merginos buvimas šalia, jos balsas ir kvapas, situacijos negerino. Tolimesni panelės žodžiai jį kiek nustebino, bet Demetris nerado jėgų į tai atsakyti, tiesiog paslėpdamas veidą delnuose ir sunkiai atsidusdamas.
-Taip ir laikausi, - Kimiai pratarė tik po poros sekundžių sugebėdamas atsitiesti ir žvilgsniu apmesdamas banaliai atrodančią kavinę, kurios viename kampe stovintis kinietis Bronius, nekantriai baksnojo į laikrodį sau ant rankos. Apsimesdamas, kad šito nepastebėjo, vyrukas akimis grįžo ties Bjanka, šiai pranešus dar vieną naujieną.
-Jie žino, kad aš gyvas? - Sakydamas "jie", vaikinas savaime aišku omenyje turėjo Volturių klaną, kas šiek tiek jį pribloškė, kadangi netikėjo, jog buvusi jo šeima nepasinaudos proga ir Demetrijaus silpnumu bei nenužudys jo, šiam dar neišpasakojus visų klano paslapčių. Bet nė vieno Volturio po langais vyrukas nematė, dėl ko iki šiol manė, kad visi iki vieno Volteroje vis dar laiko jį mirusiu.
-Klausyk, man derėtų grįžti prie darbo. Savo pamainą baigiu už trisdešimties minučių. Jei esi linkusi palaukti, galėsim pokalbį pratęsti tuomet, - Greitai išbėręs, Demetrijus pakilo ant kojų nežymiai susvyruodamas ir žvilgsniu taip ir nepaleisdamas Bjankos veido, tarytum bijotų net sumirksėti akimis, kad panelė niekur nedingtų. -Tau gal ko nors atnešti? - Netrukus pasiteiravo suspausdamas lūpas į plonytę liniją bei nekantriai pastoviniuodamas vietoje. Jam reikėjo dingti. Nors kelioms minutėms. Užsidaryti šaldytuve, kur jie laiko mėsą ir kuriam laikui pasislėpti nuo visos civilizacijos, kadangi stora oda, kurią vyrukas manė turintis, tiesiog nebegelbėjo.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Jenna Louise Coleman
PRANEŠIMAI : 5228

Bianca Juliett Harlow
And what did you think love would be like? A summer day?


RašytiTemos pavadinimas: Re: staliukai viduje   Tr. 05 07, 2014 11:06 pm

Penki žodžiai, atsklidę iš Demetrijaus žmogišku raudoniu nudažytų lūpų, nepasakė absoliučiai nieko, kas suteiktų merginai trokštamos informacijos. Tačiau Bi tik suspaudusi lūpas į plonytę liniją linktelėjo suprasdama ir neimdama dar labiau jo kamantinėti. Matyt jam buvo gerokai sunkiau bendrauti nei jai su juo. Nežinojo, ar jame dar liko kruopelytė meilės jai, ar tik begalinis savęs graužimas sumišęs su nepakeliama kalte ir neapykanta. Meilė tai, dievaži, šviesus ir geras, malonus jausmas. Bet kas tai patvirtintų, kas nebuvo įklimpęs į ją iki ausų. Bet kartais ta meilė gali tave imti ir skandinti į pačius giliausius vandenynus, mesti į juodžiausias duobes, užmesti šalčiausiomis žemėmis. Vienas prieš kitą sėdintys žmonės buvo puikus to pavyzdys, ištvėrę patį blogiausią ir skausmingiausią. Nejaukios tylos apsuptyje Bjanka tik silpnai ir keistai šyptelėjo ir užsikišo rudą sruogą už ausies, pasukdama žvilgsnį nuo Demetrijaus prie stalo paviršiaus. Mąstė ar vaikinas pastebėjo jos šukuosenos pakitimus. Plaukai ilgesni, stilingai apkirpti. Ir netgi dažytis pradėjo, kai anksčiau nė neatskirdavo bronzanto nuo skaistalų ar tušo šepetėlio nuo šešėlių šepetėlių. Tačiau kitas klausimas privertė ją vėl susidomėjus kilstelėti galvą.
- Manau, kad taip. Nors tai išgirdau ne iš jų. Tiesą sakant, Volturiai lyg dingę, Volteroje karts nuo karto pasirodo tik Markusas. Bet žinai, koks jis. Per daug tave mylėjo, kad įskųstų kitiems ar ką blogo padarytų. - Šyptelėjo prisiminus laikus, kai žinojo beveik viską apie juos, galėjo suprasti santykius bei kas ką mėgsta, o kas ko nemėgsta. Sėdėdama toje tamsioje pilyje turėjo nemažai laiko analizuoti aplinkybes ir tarpusavio santykius. Tačiau tų laikų ji nepasiilgo. Kiekviena diena būdavo pilna įtampos, prie kurios nors ir priprato po kurio laiko, bet maloni ji niekada netapo. Dabartinis darbas erdvioje ir šviesioje bibliotekoje buvo žymiai geresnis. Ir veikiausiai Demetrijui patiktų faktas, kad ant jos monitoriaus ekrano vis dar puikuojasi katinėlis.
- Žinoma, galėsim kur nors nuvažiuoti, ką manai? Išsilaikiau teises, - akimirką, pamiršdama visą jų istoriją, pasakė ir skaisčiai nusišypsojo akivaizdžiai besidžiaugdama pasakytu faktu. Tačiau išraiška Demetrio veide privertė užsičiaupti, o tada tik linktelėti ir palikti jį ramybėje. - Arbatos. - Pasakė jau kiek rimtesniu tonu, o tada, paleidusi jį iš akiračio, išsitraukė iš rankinės skaitomą knygą. Šiame technologijų amžiuje, kur visi negalėjo paleisti išmaniųjų iš rankų, Bi vis dar rinkosi kitą, arčiausiai jos širdies malonumų - skaitymą. Taip ir ruošėsi praleisti pusvalandį iki vyruko darbo pabaigos. Iš tiesų, dar nė nežinojo, kur jiedu galėtų nuvykti, bet tikėjosi, jog Demetris žinos pora įdomių vietelių.



„You can't be brave if you've only had wonderful things happen to you.“
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: staliukai viduje   Tr. 05 07, 2014 11:56 pm

Bjankai užsiminimas apie vienintelį asmenį, kuris toleravo Demetrijų nepaisant visko ir nuolatos buvo jo pusėje, šiam nė nesivarginus paskambinti artimam savo draugui bei pranešti, kad yra gyvas, prišaukė naują kaltės bangą, šaltu vandeniu nuskalavusią vyruką nuo galvos iki kojų. O štai galvojo, kad nebegali jaustis prasčiau. Norėjo atsakyti merginai šypsena, pagirti ją, pasidžiaugti kartu, bet Demetrijaus veido mina išliko taip pačiai tuščia, raumenims tarytum susirakinus ir neleidžiant iš savęs išspausti nė menkiausių grimasų. Tiesiog linktelėdamas galva jis pajudėjo virtuvės link, kur greitomis suveikė panelei arbatos, kartu pridėdamas ir gabalą mylimiausio Bjankos sūrio pyrago. Nežinojo, kas buvo blogiau. Stebėti Bjankos žvilgsnį, skenuojantį jį nuo galvos iki kojų ir nesuvokti kaip derėtų žodžiais išreikšti viską, ką jaučia. Ar žinoti, kad ji sėdi visai netoli, nugara į jį, žvilgsnį įbedusi į knygą ir vis tiek jaustis taip, tarytum juos skirtų tūkstančiai mylių. Sunkiai atsikvėpęs, Demetrijus trumpam užmerkė akis, galiausiai pastverdamas padėklą su Bjankos užsakymu, kurį netrukus pristatė prie merginos stalelio.
-Kavinė vaišina, - Tyliai pridūrė padėdamas panelei prieš nosį pyragą. Bronius tokių išlygų netaikytų net jeigu į jo užeigą atvažiuotų pati karalienė, taigi Demetrijus žinojo, kad už šitai nuo algos jam nuskaičiuos beveik dvigubai, kas nebuvo labai svarbu. Juo labiau, kad tokio paprasto gesto dėka, Demetrijaus krūtinėje kažkas sukruto, kaip ir visus tuos kartus, kai padaręs ką nors panašaus, sulaukdavo dėkingumo kupino Bjankos žvilgsnio ir jos plačios šypsenos. Jų santykiai susidėdavo būtent iš tokių mažyčių smulkmenų, kas kartą primenančių, jog jiedu vienas kitą pažįsta geriau nei kas nors kitas pasaulyje galėtų. Buvo akivaizdu, kad Demetris nori dar kažką pridurti, bet palengva papurtęs galvą, jis greitomis apsigręžė ant kulno nupėdindamas naujų ir paskutinių savo klientų šį vakarą link. Pusvalandis prabėgo tarytum sekunde, jam be perstojo zujant pirmyn-atgal bei kartais stabtelint pažiūrėti ar Bjanka vis dar savo vietoje ir niekur nepabėgo. Vargu ar jo nepatvari ir šimtus kartų lopyta širdis būtų ištvėrusi, jei pasukęs veidą stalelio prie lango link, jis ten jos nepamatytų. Lyg ir pastebėjęs, kad Demetris jau viena koja iškeliavęs iš savo darbovietės, šefas jį atleido nuo pinigų kasoje skaičiavimo, nuspręsdamas tai padaryti pats ir leisdamas vaikinui eiti, ką jis ir padarė beveik nedvejodamas. Pas Bjanką grįžo jau šiek tiek guvesnis, tarytum apsipratęs su mintimi, kad mergina iš tiesų čia ir Demetrijui reikia naudotis šia įstabia proga, kol Bi vėl neišvažiavo.
-Keliaujam? - Pasiteiravo josios, per ranką persisverdamas odinę savo striukę bei pašnairuodamas pro didžiulį langą į vakarojantį dangų, beveik įsitikinęs, kad šiek tiek vėliau turėtų palynoti. Visgi, net ir per didžiausią liūtį su perkūnija, čia būdavo šilta, taigi vaikinas ketino išsivesti Bjanką pasivaikščioti, vietoj to, kad temptų į apkuistą savo palėpę.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Jenna Louise Coleman
PRANEŠIMAI : 5228

Bianca Juliett Harlow
And what did you think love would be like? A summer day?


RašytiTemos pavadinimas: Re: staliukai viduje   Pen. 05 09, 2014 10:18 pm

Nulydėjusi Demetrijų žvilgsniu, akis nuleido į rankose jau laikomą atverstą knygą. Nors perskaitė pirmąjį sakinį, esmės nesuprato, tad perskaitė dar kartą. Ir dar kartą. Bėda buvo tame, kad ji nepajėgė susikoncentruoti. Galvoje buvo palūžusio Demetrijaus veidas, o mintys vien tik apie tai, kas jiems bus toliau. Kuo baigsis santuoka, kuri laiminga neištvėrė nė savaitės. Ironiška, kad neužilgo turėtų švęsti pusės metų sukaktuves, o tuos pusę metų abu praleido atskirai, nė nebendraudami. Jei Bjanka atrodė ramesnė ir laimingesnė, nereiškė, kad jai toli gražu neskaudėjo. Dar ir kaip. Tai, jog dabar jos veidą papuošdavo šypsena, visai nereiškia, kad iki tol ištisas naktis neverkė iki tol, kol jausdavosi tokia išsunkta, kad akimirksniu panirdavo į sapnų karalystę. Ir jai siaubingai rūpėjo, kaip sekasi Demetrijui. Jeigu būtų buvusi tokia pat buka kaip didžiąją gyvenimo dalį, būtų jį susiradusi vos po kelių dienų praleistų atskirai, nes visiškai negalėjo ir nemokėjo gyventi be jo. Tačiau ji žinojo, kad šitos pertraukos reikėjo. Ir jam, ir jai. Du sužeisti žmonės negali vienas kito pagydyti, tik dar labiau žeisti. Vienas vienintelis žmogus, galintis padėti tau, esi tik tu pats. Kuo anksčiau tai suprasi, tuo geriau. Bent jau Bi taip mąstė. Nebegalėjo savo problemų užkrauti kitiems, kadangi nuo to nebūdavo geriau niekam. Taigi, tuos šešis mėnesius praleido viena, karts nuo karto aplankydama brolį ir jo šeimą, bet dažniausiai savo nedideliame kambarėlyje.
Kadangi nesusikaupė knygos skaitymui, tai ją vėl įsidėjo į rankinę, o žvilgsnį nukreipė į besisukinėjantį po kavinę Dimą. Judesiai buvo tikslūs, kaip neseniai tapusiam žmogui, netgi per daug tikslūs ir grakštūs, tačiau jame trūko vieno dalyko. Gyvybės. Ir bet kam, kas vos dirstelėdavo į išvaizdų padavėją, turėjo ateiti tokia mintis. Lyg jis negyventų. Arba gyventų kitoje šio realaus pasaulio pusėje, o čia liktų tik buvusios sielos įvalkalas. Jai spaudė širdį, tačiau stengėsi labai nespoksoti, kad nesutrikdytų, nors kartkartėmis pagaudavo ir pati jo žvilgsnį.
- Dėkui, - tarstelėjo šiltai nusišypsodama, kai vyrukas padėjo jos mėgstamą pyragą priešais akis. Tai iš tiesų nuoširdžiai ją pradžiugino. Tai, jog jis apie ją pagalvojo. Ir prisiminė, ką Bjanka mėgsta. Paėmusi šakutę į rankas netrukus suvalgė pyragą, o tada ir tas pusvalandukas greitai prabėgo, panirus į savo mintis. Pamačiusi vaikiną vėl prie savęs, tik linktelėjo ir pakilo nuo kėdės, kartu su juo išeidama į lauką. Buvo šiek tiek keista vėl kažkur eit su savo vyru, šone jo jaustis tokia smulkia, saugia, o dažniausiai ir mylima.
- Žinai kokių gražių vietų? Kur traukiam? - Sustojusi ant šaligatvio pasiteiravo vyruko ir pasisukusi į jį pažiūrėjo.



„You can't be brave if you've only had wonderful things happen to you.“
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 5315

Kai Nahuel Tuan
Hearts are breakable. And even when you heal, you're never what you were before.


RašytiTemos pavadinimas: Re: staliukai viduje   Pen. 05 09, 2014 11:21 pm

Žvelgdamas į rudas merginos akis, vertusias Demetrijaus širdį maloniai virpėti krūtinėje, ko iki šiol patirti jam neteko, dėl puikiai suprantamų priežasčių, jis mąstė ar kas nors, kada nors dar galėtų iš jų išeiti po visko, ką jiems teko patirti. Visgi, viena buvo aišku. Bjanka buvo vienintelė moteris, kurios Demetris troško savo gyvenime ir be kurios, kuo jau spėjo įsitikinti, gyventi negalėjo. Prieš jiems susitinkant Bjanka buvo jauna, naivi, gyvenimu besidžiaugianti mergina, turėjusi gražią ateitį ir daug galimybių prieš pat savo mažytę nosį. O štai Demetrijus buvo visokeriopai miręs. Tai ši graži rudaplaukė prikėlė jį naujai dienai, įkvėpdama į supuvusį jo kūną gyvybės, dažniausiai kvatodama ir džiaugdamasi saulėtais rytais už lango už juos abu. Jos užteko, kad vampyras pasijustų pilnas ir užbaigtas. Kad iš tiesų galėtų paskanauti laimės prieskonio, kurį likimas noriai pateikė dailiai dekoruotoje lėkštėje, o Demetrijus būdamas Demetrijumi sugebėjo viską sugadinti. Galbūt dėl šių priežasčių itin sunkiai išgyveno jų išsiskyrimą. Tarsi praradęs ne kažkurią savo dalį, o visą save, nepataisomai subyrėdamas į šipulius tą sekundę, kai Bjankos žvilgsnį užpildė abejonės, o veidą perkreipė skausminga išraiška. Nekentė savęs už tai, ką padarė. Už tai, kaip įskaudino vienintelę jam svarbią gyvenime merginą. Bet laiko, savaime aišku, atsukti atgal negalėjo. Taigi, liko tik susitaikyti su esama padėtimi, ką Demetris ir bandė padaryti pastaruosius mėnesius. Iš įpročio pristūmęs Bjankos kėdę, jis patraukė paskui ją, kol kas netardamas nė žodžio. Žinojo, kad neverta suteikti sau bergždžių vilčių, juo labiau, kad merginai vis dar linkėjo geresnio gyvenimo nei kada nors sugebėtų jai padovanoti, bet šitaip žygiuojant jai pašonėje, Demetris negalėjo nepagalvoti, kaip teisingai tai jaučiasi. Tarsi taip ir turi būti. Niekada netikėjo visais paistalais apie tai, jog visi pasaulyje turi po antrą sielos pusę, bet tai kaip jautėsi šalia Bjankos, liudijo būtent tai. Skirtumas tas, kad Demetrijui pačiam būnant be sielos, Bjankos atstojo jam jojo. Ji buvo priežastis, kodėl jis kvėpuoja. Priežastis, kodėl plaka jo širdis. Ši paprasta žmonių mergaitė buvo jo namai. Kurių, po šio susitikimo, jis nemanė galėsiantis palikti.
-Turiu vieną idėją, - Tyliai sumurmėjo, balsui jau nebeskambant visiškai tuščiai, tarytum sklistų iš kiauros skardinės. Tiesą sakant, vyruko veide net pasirodė menkutė šypsenėlė, tarsi jis būtų šį tą sugalvojęs. Ir buvo. Nežinojo, kaip į tai reaguos Bjanka, bet jautė pareigą jai tą vietą parodyti. Bijodamas prie jos liestis, tiesiog susikišo rankas į kišenes, kad nekiltų pagunda, mat jie dažniausiai visada eidavo susikibę, jis palengva patraukė į priekį, žingsniuodamas su mergina vienodu rimtu, kas vėl buvo nepaprastai keista, esant žmogumi. Galiausiai, jiedu dingo.



Sometimes when I look at you, I feel I’m gazing at a distant star. It’s dazzling, but the light is from tens of thousands of years ago. Maybe the star doesn’t even exist any more. Yet sometimes that light seems more real to me than anything.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1299

Xavier Quiñones Clark
You found your house
so where's your home,
where's your home?


RašytiTemos pavadinimas: Re: staliukai viduje   Št. 05 02, 2015 4:24 am

Venecijoje, kaip ir kiekvieną naktį, taip ir šią, oras buvo vėsus ir drėgnas, kupinas tos gaivališkos energijos, kokios turbūt nebuvo artimiausiame normaliame mieste, kurio gatvės nebuvo vandens kanalai. Anksčiau taip trokštas aplankyti miestas jau po poros savaičių pasirodė nuobodus, išnaršytas iki menkiausios skersgatvio pakampės, taip ir nepatapdamas Brendanui savu, tiesiog dar viena stotele dideliame margame pasaulyje, kurį geriau aplankyti nei dauguma žmogystų progą turi dėka nepagrįstos baimės įsipareigoti ir prisirišti prie materialaus pasaulio ar kitos būtybės bei ilgesnio vilkiško gyvenimo. Ir vis dėlto, ketinimus išvykti sulig kiekvienu rytu atidėdavo vakarui, o jam atėjus - kitam rytui, tarsi jusdamas nepaaiškinamą pareigą dar kažką atlikti būtent šiame mieste. James net įprato didžiąją nakties dalį praleisti visą parą dirbančioje nedidelėje kavinėje, kurios baltos sienos ir dideli stalai, pristumti prie jų turėjo kelti nejaukumą, ypač, kai tokiu metu jis buvo vienintelis klientas, tačiau vyrukui tokia atmosfera tik kėlė liguistai nostalgišką apykreivę šypsenėlę, prisiminus keletą metų, praleistų anapus Atlanto, kur tokių įmonių pilna, kurią akomponavo kava iš peršviečiamo kelių litrų talpos indo, perpilama į neįmantriai atrodantį puodelį ir smilkstanti cigaretė tarp pirštų, tokiu metu visai nepakaltinamai pamirštant Europos Sąjungos draudimus rūkyti viešojo maitinimo įstaigose. Tokia šios vietos liežuvis net neapsivertė vadinti - geriausiu atveju gautum sumuštinį su saliamiu su pora eurų be garantijos, kad namuose pasidaryti tokį ne tik pigiau, bet ir nepalyganamai skaniau. Ko gero, vienas toks užkampis neturėjo paneigti geros Italijos šefų reputacijos, tačiau Brendan nebūtų Brendan, jei nerastų kontraversiškumo net ir tokiame kasdieniame aspekte, o ir toks laiko užmušimo būdas iki tos katastrofiškai miego reikalaujančio organizmo minutės buvo geresnis nei tiesiog to laukimas motelio, esančio visai netoliese, kambaryje.
Tad ir šį vėlyvą vakarą, kuomet nuo vandens atsispindėjo lauke įjungtų švietuvų lempos, apšviečiančios siaurus šaligatvius, kavinėje menkai laužytu itališku akcentu James pasisveikina su kiek viršsvorio turinčiu užeigos savininku, ir prisėda įprastinėje vietoje - antrame staliuke nuo lauko pusės, nugara į duris, linktelėjimu atsakydamas į klausimą, ar norės to paties. Už poros minučių atkeliavus kavai, visai padoriai sumurma grazie ir nedelsdamas ant stalo ima demonstruoti kišenių turinį, taip ieškodamas pakelio ir žiebtuvėlio.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1675

Atiduodama11
Some people never go crazy. What truly horrible lives they must lead.


RašytiTemos pavadinimas: Re: staliukai viduje   Št. 05 02, 2015 6:06 am

Didžiulis troškimas patirti kaip tik įmanoma daugiau, o gal keista baimė užmegzti glaudesnį ryšį su kokia nors būtybe, neleido Norai ilgesnį laiką užsibūti vienoje vietoje, visiems instinktams šaukte šaukiant, kad taip elgtis pernelyg pavojinga ir visa tai prives prie begalinio skausmo, kuris dar dabar kartais apimdavo visą kūną, primindamas ne pačias šviesiausias gyvenimo akimirkas, tad, bent jau jos manymu, geriau reikėjo vengti tokio dalyko kaip prieraišumas. Gal būtent dėl šios priežasties, jos galvoje staiga užgimusi mintis patyrinėti kito žemyno kultūrą, pažinti ne tik europiečių papročius ar išmokti bent vieną iš tų kalbų, tačiau ir tam tikra prasme pabėgti nuo tam tikrų žmonių, jai ryžtantis nusipirkti lėktuvo bilietą ir iškeliauti iš šalies, kur sau mergina jau nematė vietos po saule. Aplankiusi kelias vakariau esančias šalis, tamsiaplaukė pagaliau atsidūrė Italijoje, ketindama, kaip ir paprastai, pabūti čia ne ilgiau nei savaitę, manydama, kad to pakaks, norint minimaliai susipažinti su vietinėmis puošmenomis ir išbraukti dar vieną pavadinimą iš sąrašo, kuriame jau pakankamai seniai buvo surašiusi norimas aplankyti vietas.
Visą dieną praleidusi po karšta Venecijos saule, vaikščiojusi po turistinius objektus ir vis dar puikiai prisimindama pykinantį gondolos siūbavimą į šalį, mišrūnė jautėsi tokia išvargusi, kad visada grakščiai atrodantys josios žingsniai, dabar labiau priminė drambloto žmogaus gūrinimą, moteriai nujaučiant, jog teks gerokai pasikankinti, kol galiausiai pavyks įkelti koją į savo viešbučio kambarį ir išsitiesti ant minkšto, šviesaus čiužinio, tikriausiai tą pačią sekundę panyrant į gilų miegą. Nora stabtelėjo šaligatvio pakraštyje, kad nesimaišytų jai nesuprantama kalba burbantiems praeiviams po kojomis ir tyliai atsiduso, apsidairydama aplinkui ir lyg ieškodama nuovargį panaikinsiančio išganymo. Akies kampučiu, vos už kelių žingsnių išvydusi iškabą, kuri skelbė apie kavinės egzistavimą šiose apylinkėse, mergina nuoširdžiai nudžiugo ir ilgai nedvejojusi truktelėjo įstaigos duris, lėtai įeidama vidun ir dar kartą nužvelgdama visus staliukus. Žiūrėdama pro plačius nedidelio pastato langus iš lauko pusės, tamsiaplaukė nepastebėjo nei vieno tokiu metu čia atklydusio kliento, manydama, kad tik jai vienai kilo mintis tokiu paros metu gerti kavą, todėl truputį nustebo, kuomet visai netoliese išvydo kitą vienišą sielą, kuri pasirinko savo laiką leisti su karšto gėrimo puodeliu. Nora jau ruošėsi traukti į kavinės gilumą, kai paskutinę, lemtingą akimirką, atpažino netaisyklingą lankytojo sėdėseną, visuomet kiek netvarkingai atrodančius jo plaukus ir veido bruožus, kurių apibūdinimą būtų galėjusi pateikti net pažadinta trečią valandą nakties. Skausmas ir liūdesys akimirksniu pervėrė jos širdį, merginai sustingstant šalia durų ir negalint daugiau nieko padaryti, tik stypsoti vienoje vietoje, tarsi laukiant, kol lėlininkas patemps jos virvutes ir padės nueiti tuos kelis sunkius žingsnius iki asmens, kurio veidas kartais vis dar pasirodydavo jos sapnuose, o kadaise padovanotas žiedas, buvo užvertas ant grandinėlės ir visada puošė jos kaklą, net dabar jaučiant kaip pačios pasidarytas pakabukas apsunko ir tarsi tempė ją žemyn, lyg tik dabar sugebėjus pajusti žemės trauką. Tamsiaplaukė jokiomis aplinkybėmis nebūtų galėjusi ignoruoti Brendano, tad galiausiai tik giliau įkvėpė kiek tvankaus patalpos oro ir nužingsniavo tiesiai prie vyro, sustodama tik tada, kai stalo paviršius savo kraštu rėmėsi į jos kojas.
- Rūkymas yra labai negražus įprotis. - murmtelėjo mergina ir šyptelėjo puse lūpų, nužvelgdama į ant staliuko sukrautas smulkmenas, akimirksniu suprasdama, ko jis ieško. Nora atsiduso ir prisėdo ant priešais stovinčios kėdės, dar kartą žvilgtelėdama į vaikino sukauptą menkniekių kolekciją ir vos ne akimirksniu pastebėdama jo ieškomas cigaretes ir žiebtuvėlį, kuriuos stumtelėjo arčiau jo, pati atsilošdama atgal ir nugara atsiremdama į atlošą, kol neramus akių žvilgsnis tyrinėjo Brendano veidą. - Nemaniau, kad bėgdamas nuo atsakomybės, atsidursi kelių tūkstančių kilometrų atstumu. - visiškai ramiai ištarė mišrūnė, liežuvio galiuku perbraukdama sau per išsausėjusias lūpas ir kiek primerkdama tamsias akis, stebėjo vyriškį iki pat tos akimirkos, kol prie jų prisigretino padavėjas ir ji pasakė pirmą į galvą šovusi kavos pavadinimą, šiuo momentu jausdamasi visiškai žvali, todėl tas gėrimas jau neatrodė toks reikalingas. Norai viso labo užteko išvysti pažįstamą veidą, kad visos mintys pasisukti jo linkme ir visas josios pasaulis dar kartą apsiverstų aukštyn kojomis.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1299

Xavier Quiñones Clark
You found your house
so where's your home,
where's your home?


RašytiTemos pavadinimas: Re: staliukai viduje   Št. 05 02, 2015 2:58 pm

Jei ne vilkolakiška nuojauta, į durų atsivėrimą už nugaros nė nebūtų atkreipęs dėmesio ir visai tai praleidęs pro ausis. Net jei iškart įtikino save, kad gręžiotis būtų mažų mažiausiai nemandagu, kai didžiausia tikimybė, jog čia pasirodė tik ramybės sau nerandantis vietinis padaras, su kuriuo geriausiu atveju galėtų persimesti tik keletu žodžių, kuriuso suprastų abi pusės, iš tiesų visai netrokštantis ieškotis draugijos, o tik išgerti kavos. Ir Brendan to nepasmerktų, pats atvykęs panašiais sumetimais. Tačiau šiuo įsitikinimu ėmė abejoti, vos užsivėrus durims ir nepasigirdus žingsniams į priekį. Žvelgdamas į sieną priešais, tik kartą perverčia akis, vėl nuleisdamas jas į stalviršį, ant kurio krovė po vieną ar kelis daiktelius beveik visą savo turimą mantą, neskaitant kuprinės ir kelių rūbų komplektų joje, kuri taip ir liko kambaryje, kurią sukaupė kišenėse. Nepasakytum, kad dauguma šių dalykų buvo reikalingi, tad net ir ištraukęs žiebtuvėlį ir apypilnį cigarečių pakelį, nesustojo, ketindamas išmesti tuščias kramtomosios gumos pakuotes ir kitas šiukšles, šitaip gerokai palengvendamas svorį, karantį aplink įvairias kūno vietas.
Mintis, jog tai buvo Norah, vilkolakį pasiekė netikėtai, tik pačiai įvykio kaltininkei atsidūrus prie jo staliuko. Matė ją vos akies krašteliu, bet to pilnai užteko, kad neapsipažintų, o tai vėliau patvirtino ir pasigirdęs balsas šiam kraštui svetima kalba. Pirmuosius mėnesius nuo išvykimo dažnai svarstė, kaip jautėsi ir elgėsi Waters, ar pasiilgo jo, ar ieškojo, o gal ir pasidavė. Tačiau bėgant laikui mintys apie ją prievarta, o vėliau ir palengva, palaipsniui natūraliai slopo, nenorint bertis druskos ant žaizdos ir suvokiant, kad grįžimas tikrai nepagerintų situacijos, o verčiau ją net apsunkintų. Tad taip, nenuostabu, jog pats neketindamas grįžti į bendrą pastogę, jau seniai nesitikėjo išvysti tamsiaplaukės mišrūnės. To iš esmės niekuomet ir netroško, žinodamas, kad ir sau tokio poelgio negali deramai paaiškinti. Todėl James iš tiesų jautėsi dėkingas, kad susitikimui išties įvykus, pokalbis neprasidėjo klausimais, į kuriuos atsakymų neturėjo. Jusdamas savo bėjėgiškumą bei neapsakomą kaltę ir net gėdą tokioje situacijoje, sunkiai prisivertė kilstelėti akis ir į jau prisėdusią Margaret, kurios tiriamą žvilgsnį tarėsi jau kurį laiką juntąs. Nors fiziškai tirti tikrai nebuvo ko, vyrui tik kiek ataugo plaukai, o ir barzda nebuvo trumpesnė nei įprastai, nebent ketinta įžvelgti emocinę Bendano būklę, kuri dabar iš stabilios staiga byrėjo į šipulius, o stipri savigraužos jausmų pynė turėjo būti matoma ir išorėje. Kaire ranka uždengęs pastumtus daiktus, galiausiai truputį drebančiais pirštais, ko kontroliuoti jau nebesugebėjo suima metalinį žiebtuvėlį, kurį kiek nervingai ima sukti tarp smiliaus ir nykščio, naiviai tikintis, jog tai netrukus padės bent kiek apsiraminti. Iš išorės tai turbūt atrodė ironiškai, žinant, kad prisiimti atsakomybę už veiksmus reikia jam, o įskaudinta sužadėtinė atrodė pernelyg rami.
- Norėčiau pasakyti, kad nesitikėjau ir aš, bet tai būtų melas, - iš tiesų ne visą šį laiką praleidęs Europoje, vis dėlto pernelyg gerai Brendan pažinojo save, kad negarantuotų, kad nukeliaus daug toliau į visiškai svetimas žemes, atsako po užtęstos pauzės, kai savininkas jau pasiekė barą. - Tačiau nė neįtariau, kad taip toli nuklysi ir tu, - dar priduria, kone iškart atmesdamas pernelyg sarkastiškai meilią repliką, kaip Nora jo pasiilgusi atsekė jį net iki Venecijos, nes net ir toks dažnai iš konteksto iškrentantis vyras suprato, kad šioje situacijoje toks juokelis būtų jau didžiulis lazdos perlenkimas.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1675

Atiduodama11
Some people never go crazy. What truly horrible lives they must lead.


RašytiTemos pavadinimas: Re: staliukai viduje   Št. 05 02, 2015 5:50 pm

Nora niekada nepasižymėjo gebėjimu greitai atleisti už padarytas skriaudas, pamiršti, kas nutiko ir gyventi toliau, lyg viskas būtų gerai, daug dažniau pasirinkdama sudėtingesnį kelią link susitaikymo ir užsispirdama kaip mažas vaikas, mažiausiai porą dienų zirzdavo dėl jai padarytos žalos ir nenurimdavo, kol nepamatydavo nuoširdžia atgaila spinduliuojančio savo oponento žvilgsnio. Visgi, Brendano atveju viskas buvo daug painiau, merginai nuoskaudą dėl jo dingimo su savimi nešiojantis ne kelias dienas, savaites, mėnesius ir net metus, kas tik dar labiau apsunkino padėtį ir vertė jaustis, tarsi judviejų santykiai būtų buvę tik beprotiškai gražus, kvapą gniaužiantis sapnas, kurį sukūrė jos pernelyg laki vaizduotė. Tamsiaplaukė tiesiogine ta žodžio prasme kraustėsi iš proto, svarstydama apie teorijas, kurios paaiškintų, kodėl vyras dingo be žinios, palikdamas jų kartu susikurtą laimę nuošalyje ir pabėgdamas tik jam vienam žinoma kryptimi, nepasakydamas net paprasto „Sudie”. Baimė, nuolatinis įkyrių giminaičių tvirtinimas, kad tai blogai baigsis, o gal kita, sukalbamesnė ir už ją geresnė moteris, būtų galėjusios būti pagrindinės vaikino išvyko priežastys, jai labai tikintis, kad vis dėlto tokie apmąstymai neatitiko realybės ir tai tebuvo tik prielaidos, kurias verčiau reikėjo atmesti ir neskaudinti savęs tokiais dalykais. Vis dėlto labiausiai Norą gąsdino mintis, kad jis pateko į kokią nors bėdą, kurios dėka vilko jau seniai nebuvo gyvųjų tarpe, jam ilsintis giliai po žeme ir net nenutuokiant, ką per visą tą laiką teko iškentėti buvusiai sužadėtinei. Galbūt todėl šis judviejų susidūrimas privertė mišrūnę pasijusti taip, tarsi durys į kavinę, būtų buvusios tarsi portalas į fantazijų pasaulį, kuriame Brendanas neatrodė kaip nuovargio sukelta iliuzija, bet buvo labiau panašus į tikrą asmenį, dėl kurio egzistencijos iš tiesų nereikėjo dvejoti. Netikėtai užklupusios neigiamos emocijos paskatino jos lūpas susispausti į siaurą liniją, rudaplaukei beveik norint apsigręžti, išeiti iš kavinės ir skuosti tolyn, kol fizinė kūno būklė bus per prasta žengti dar bent vieną žingsnį, o ašaros išvagos josios skruostus, širdžiai dar kartą sudūžtant į šipulius, visgi, nutardama, kad geriau nesirinkti tokio varianto ir imtis atviros akistatos, net jei taip elgdamasi ir nesijautė labai drąsiai. Vyras neatrodė kažkuo pasikeitęs, tačiau Nora vis vien negalėjo nuleisti akių žemyn, norėdama, kad jis sutiktų jos žvilgsnį ir pasakytų, ką mišrūnė padarė blogai ir kuo nusikalto, jog nusipelnė tokio atsainaus jo elgesio, dar ir dabar galėdama jausti kaip jau, rodos, sugyti spėjusioje širdyje, vėl plyšta siūlė ir viskas paplūsta krauju, jai tyliai atsidūstant ir pasidedant stipriai sugniaužtus kumščius ant stalo paviršiaus.
- Nebūtų buvę paprasčiau, tiesiog pasakyti, kad padarei klaidą pasipiršdamas ir iš tiesų nenori manęs vesti? - merginos pirštai dar labiau susispaudė ir nagai vis skaudžiau gnybė delnus, jai svarstant, kad galbūt trenkusi Brendanui, pasijustų ramiau ir nesijaustų lyg sėdėtų žarijų duobėje. - Turbūt ne tu vienas nori pabėgti nuo vietų, kurios sukelia skaudžius prisiminimus. - tamsiaplaukė gūžtelėjo pečiais ir pakreipė galvą į šalį, nežinodama, ką dar galėtų pasakyti, kai viena jos dalis norėjo pažerti daugybę kaltinančių žodžių, turinčių priversti jį susigėsti dėl savo poelgio, o kita vis dar jautė, kad kadaise kiekvieną jos poelgį valdę romantiški jausmai taip ir nepranyko, moteriai burnoje jaučiant kartėlį dėl tokio beviltiško prisirišimo prie būtybės, kuriai ji jau tikriausiai nė nebuvo reikalinga ar svarbi. Tarsi automatiškai, vedama kvailo, seno įpročio, Nora atitraukė vieną ranką nuo stalviršio ir palietė glotnų sužadėtuvių žiedo paviršių, paslėpdama papuošalą tarp pirštų ir nusitraukdama grandinėlę nuo kaklo, žvilgtelėjo į ant delno nukritusį tviskantį tuščiavidurį apskritimą ir kilstelėjo akis į Brendaną, lyg klausdama, kodėl taip bijojęs paprašyti jos rankos, jis nesiryžo žengti prie altoriaus ir prieš visus pripažinti, kad nori visą savo gyvenimą praleisti su mylima moterimi.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1299

Xavier Quiñones Clark
You found your house
so where's your home,
where's your home?


RašytiTemos pavadinimas: Re: staliukai viduje   Sk. 05 03, 2015 12:53 am

Ilgai akių kontakto vyras užlaikyti negalėjo, tam jis šiuo metu buvo pernelyg silpnas. Tuo labiau, jog puikiai žinojo, kad yra mažų mažiausiai skolingas konkretų, logišką paaiškinimą, kodėl atsitiko taip, kaip atsitiko, bei nuoširdų atsiprašymą. Nė vieno neturėjo, tad teliko tik kiek nuleisti galvą bei žvilgsnį nudelbti nuo Noros veido link liemens linijos, kurią galiausiai uždengė stalas, šioje situacijoje primenantis barikadą, užkardą, kurios kitoje pusėje atsidurti jis negalėjo net ir vedinas pačių geriausių ketinimų, nuoširdžiausio atgailumo ir optimistiškiausių vilčių. Net ir puikiai apgavęs save, jog su mergina jo per tiek laiko nebesiejo joks dvasinis ryšys, dabar juto, kaip yla lindo iš maišo, širdis plakė kaskart retesniais tarpais, ir troškimas tiesiog nuleidus galvą visai ant stalviršio, nelyginant koks atgailaujantis nusidėjėlis, ištiesti savo rankas ir suėmus josios, viltingai patikinti, jog nuo šiol viskas grįš į savas vėžes ir tiesiog bus gerai, vis didėjo.
Sulig kiekvienu žiebtuvėlio pasisukimu tarp pirštų, šis skambiai dingtelėdavo per stalą, suteikiant vyrui bent šiek tiek stabilumo visoje šioje nemalonioje situacijoje, kurios kaltininkas buvo vienintelis - jis pats, tad bent tai, kartu su ant lubų karojusio sraigtasparnio propelerį primenančio ventiliatoriaus dusliu ūžesiu nesuteikė visiškos tylos, turėjusios dar labiau priversti Brendaną pajusti kaltę.
- Tavo atžvilgiu tai tikrai būtų buvę paprasčiau, - galiausiai atsako, pasistengdamas per tyliai nemarmaluoti po nosimi, kaip galbūt norėjosi, visai nežinodamas, kur link pasisuks jo kalba. Giliau įkvėpęs, net lengvai sumerkia akių vokus, nes jei ir pastaruoju metu nedrįso žvelgti į Norą, matyt, nusprendęs, kad taip bus kur kas paprasčiau pasakyti ir paaiškinti tai, kaip vieną vakarą jis tiesiog negrįžo į namus.
- Aš tiesiog suknistas savanaudis, gerai? - retoriškai paklausęs, porai akimirkų net veidą įkniaubia į delnus, iš rankos netgi paleidęs žiebtuvėlį, kuris su dundesiu nusirideno žemyn, tiesiog pajutęs, kad teiginį kone išrėkė, ir puikiai nujausdamas, jog dabar nieko nebuvo gerai. - Tai turbūt pats blogiausias pasiteisinimas, kokio tik galėjai tikėtis. Nežinau, kokias teorijas galėjai sau iškelti, ir, tiesą sakant, apie tai net nepagalvojau. Ir teisintis nenoriu, nes nemanau, ar turiu po tokio poelgio net tikėtis atleidimo, bet žinau tik tiek, kad tiesos tu nusipelnei. Nebuvo jokios kitos moters, man nebuvo iškilęs mirtinas pavojus ir manęs niekas nedeportavo. Tuo metu man pasirodė, jog neapgalvojau savo galimybių, aš net nežinau, kaip taip lengvabūdiškai sugebėjau pažvelgti į šeimos kūrimą. Ir žinai ką? tavo giminaičiai mane vedė iš proto. Bet jie dėl manęs buvo teisūs... visą tą laiką, - jau pakėlęs akis į Norą, kalba be galimybės pertraukti ar įsiterpti, pauzę karčiam šyptelėjimui pasilikdamas tik po pastarojo teiginio. - Vadink tai kaip nori, bėgimu nuo atsakomybės, atsiskyrėliškumu, pėdų pustymu ar gamtos šauksmu, man to reikėjo. Ir kelio atgal po to tikrai negalėjo būti. Galiausiai, tokio kaip manęs tu tikrai niekada nenusipelnei, tau reikėjo kažko geresnio, - atsikvėpdamas pajunta menkutį akmenėlį iš daugelio, dar spaudusio krūtinę, nusiridenant žemyn, ir tiesiog nežinodamas, ko laukti, dar nužvelgia žiedą ant grandinėlės merginos delne, jusdamas dėl to vėlgi prieštaringus jausmus ir rodos, tik ir laukdamas, kol į jį skries šis vėrinys ar sugniaužtas Waters delnas. O gal net abu.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1675

Atiduodama11
Some people never go crazy. What truly horrible lives they must lead.


RašytiTemos pavadinimas: Re: staliukai viduje   Sk. 05 03, 2015 9:55 am

Pagaliau vėl prieš save matydama buvusio mylimojo veidą, Nora negalėjo nesijausti pasimetusi, nustebusi ir sukrėsta tuo pačiu metu, kai kiekviena prabėganti sekundė, jiemdviem turbūt pirmą kartą nežinant, kaip turėtų elgtis vienas su kitu ir ką derėtų sakyti ar daryti tokioje situacijoje, vertė vis labiau gūžtis, naiviai tikintis, kad tai padės lyg vėžliui sulysti atgal į savo kiautą ir nepasirodyti iki kol viskas bus ramu ir nė kiek nepanašės į nevykusį romantinį filmą su liūdna pabaiga. Stiprios, jau ilgai giliai viduje slėptos emocijos, dabar, lyg pabudusios iš žiemos miego, ropštėsi lauk, norėdamos vėlei pasisavinti merginos sveiką protą ir priversti pasiduoti širdies diktuojamam prašymui pamiršti visus blogus dalykus, nekankinant Brendano kvailais klausimais ar pelnytais kaltinimais, verčiau susitelkiant ties gerais prisiminimais apie jį, kurie laikui bėgant, būtų padėję atsigauti nuo praeities įvykių.
Matydama kaip pats vyriškis negali visiškai ramiai reaguoti į jos atsidūrimą netoliese, tarytum tai jam nieko nereiškė, tamsiaplaukė vos vos pražiojo savo lūpas, beveik norėdama pasiūlyti savo išėjimą, visai netrokšdama specialiai erzinti vilko, net jei manė, kad jiems reikėtų pasikalbėti, ypač, kai tokia proga pasitaikydavo itin retai.
- Kodėl taip nepadarei? - paklausė Nora ir primerkė akis, kelias akimirkas svarstydama, kaip būtų reagavusi į tokį jo pareiškimą, labai greitai prieidama išvadą, kad net jei kurį laiką liūdėtų, vis dėlto susitaikytų su tokiu jo sprendimu, džiaugdamasi, jog tas asmuo apskritai lieka jos gyvenime, nes, visgi, tuo metu tai buvo pats svarbiausias aspektas.
Išgirdusi pasikeitusį vilkolakio balso toną, mergina krūptelėjo ir stebėjo kaip vyras kaupia jėgas, norėdamas atsakyti į jos kaltinimus, pati susidėdama delnus ant kelių ir žvelgdama žemyn į juos, kol klausėsi tariamų žodžių, smingančių į širdį giliau ir skaudžiau nei pro lanką šaunamų strėlių glėbys. Mišrūnė nežinojo, ko turėtų tikėtis iš šios istorijos - paaiškinimo, patvirtinimo, kad su ja jam nebuvo blogai ir dingimo priežastys buvo kitos, o gal paprasčiausiai norėjo klausytis jo sodraus balso skambesio, visada verčiančio bent truputį nusišypsoti - tačiau sulaukė visai ko kito, net gerai nesuprasdama, ar vyras bent kiek atgailauja dėl savo poelgio ir tikisi atleidimo, todėl suraukusi kaktą žvelgė priešais save ir mąstė, ką turėtų į tai atsakyti. Kuomet paskutiniai jo žodžiai pasiekė Noros ausis, ji staigiai pakėlė galvą aukštyn ir sugriežė dantimis, tūžmingai varstydama Brendaną akimis, kol galiausiai nusprendė išrėžti viską, ką galvojo, nepaisydama to fakto, kad už kelių metrų sukinėjasi padavėjas.
- Gal tau kas nors stipriai tvojo per galvą, jog dabar kalbi tokius dalykus? Kaip man galėjo reikėti ką nors geresnio, kai tu atstojai visą pasaulį? Ne šiaip sau daugybę kartų sakiau, kad galėčiau gyventi netgi gatvėje, jei tik tu būtum šalia ir palaikytum man kompaniją... Nes aš tave mylėjau, Brendanai. - pradžioje beveik rėksmingai skambėjęs Noros balsas, ties paskutiniais žodžiais užlūžo, jai supratus, kad kalba būtuoju laiku, lyg jau laidodama judviejų santykius, be galimybės vėl grįžti į tą būseną. Mergina trumpam užmerkė akis ir skaudžiai sukando apatinę lūpą, mėgindama susikaupti ir taip akivaizdžiai nerodyti, kad jai vis dar rūpėjo šie dalykai, nesvarbu, kiek laiko buvo praėję. - Taip, tai tikrai labai prastas pasiaiškinimas, tačiau negaliu apsimesti, jog nesitikėjau nieko panašaus. Galbūt jie ir buvo teisūs, sakydami, kad tu mane nuvilsi ir įskaudinsi, bet, žinai... Aš nieko nesigailiu. Nė trupučio. - rudaplaukė atsimerkė ir sunkiai atsiduso, galiausiai padėdama žiedą su grandinėlę ant stalo, tiesiai per vidurį, ir vienos rankos pirštais perbraukdama per savo susitaršiusius plaukus, jau ramiau pažvelgdama į vyriškį. - Galbūt tau jo dar prireiks. - tyliau pridūrė Nora, vis dar žvelgdama į papuošalą ir negalėdama nepagalvoti, kad viskas susiklostė visai ne taip, kaip tikėjosi, kai daugybę kartų įsivaizdavo susitikimą su juo ir kaip lieja savo pyktį, kumščiais trankydama vilkolakio krūtinę, kol pavargtų ir pultų į ašaras, o dabar elgėsi kiek kitaip, visai nenorėdama kokiu nors būdu jo nuskriausti, nes, visgi, norėjo, jog sužadėtinis būtų laimingas.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1299

Xavier Quiñones Clark
You found your house
so where's your home,
where's your home?


RašytiTemos pavadinimas: Re: staliukai viduje   Sk. 05 03, 2015 4:42 pm

Žinoma, sunkiausia Brendanui kalbant buvo išlaikyti žvilgsnį ties mergina, taip ne kiek patikinant žodžių tiesą, bet labiau stebint jos reakciją, nusivylimą po tam tikrų žodžių ir intonacijos. Bet pats puikiai suvokė, kad užvirtą ir paliktą košę jam reikia išsrėbti dabar ir čia, kažkur, net ir visai logikai ir sveikam protui prieštaraujant bei rėkiant atgal, viliantis, kad bent visų merginos veiksmų iškentėjimu ir sąžiningu paaiškinimu nusipelnys bent kruopelę atleidimo ir gal nebebus Noros absoliučiai nekenčiamas. Net jei ir dabar atrodė, kad ji to neatlaikys, žinojo, jog bent viena nuslėpta detalė, neišsakytas ir nutylėtas žodis galėjo nulemti neatšaukiamą sprendimą niekuomet jam neatleisti už tokį poelgį. Apie aklo pasitikėjimo ir jausmų grįžimą į ankstesnius nė minties nešovė - net jei ir dar buvo įsitikinęs, jog sprendimo išeiti daugiau mažiau nesigaili, puikiai suprato jo pasėkmes ir kaltę Waters atžvilgiu.
- Visai norėčiau, kad kas užplotų, gal bent jau tuomet suprasčiau kaip ir kodėl taip elgiuosi, - net nejusdamas ką, visiškai apdujęs nuo staigaus situacijos pakitimo, kuomet taip trokštas kavos puodelis neliečiamas sėkmingai aušo, o žiebtuvėlis mėtėsi kažkur ant grindų, sumurma, taip pat savųjų žodžių nelabai girdėdamas, bet tai nereiškė, kad žodžiai buvo nenuoširdūs. Greičiau jau atvirkščiai. Rodos, ausis siekė tik merginos būtuoju laiku tariami veiksmažodžiai, norom nenorom patvirtindami visas emocijų laidotuves ir smigdami į širdį tarsi durtiniai pjūviai.
- Tavo žodžiai situacijos visai negelbėja, - netgi prisiversdamas nusišypsoti, atsako į N teiginį, jog ji nieko nesigaili, panardina vieną ranką sau į garbanas. Nors puikiai suvokė, jog žodžiuose buvo daug tiesos, juk dėl jo išėjimo Norah buvo kone mažiausiai, jei išvis nekalta, čia tik jis įsivaizdavo, kad šeimos židinys ir jausmai merginai neleidžia jam jaustis savimi, tik, žinoma, tai pats suvokė jau gerokai po laiko.
Tačiau netrukus žiedui atsidūrus ant stalo ir pasigirdus sekantiems tamsiaplaukės žodžiams, jis negali patikėti tuo kas vyksta, net jei ir spėliojo, kada įvyks kas panašaus, tą parodo net nebyliu, žadą praradusiu galvos klestelėjimu į šonus.
- Ne.. jei nepasakysi kitaip, jis įkris į upę, - neketindamas skubėti paaimti žiedo į savas rankas ir taip iki šiol neigdamas realybę, sąmoningai, po vienos situacijų komedijos scenos nesirenka jūros kaip dramatiško gesto tvenkinio - o jei vėjas tėkš atgal žiedą jam į veidą dar nepasiekus vandens? akivaizdu, kad sužadėtuvės Brendanui paliko nemažai vidinių žaizdų ir psichologinių randų - užtektinai, kad nenorėtų dar gauti ir fizinės žymės. Iš Noros dar būtų pateisinama, bet žiedas? ne, geriau tegul jis ramiai pasiekia srovės dugną ir nukeliausdamas į sūrius audringus vandenis galbūt pagaliau suteiks abiems šiems žmonėms, sėdėjusiems vienoje Venecijos kavinių vidury nakties vidinę harmoniją po šitokio neramaus laikotarpio.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1675

Atiduodama11
Some people never go crazy. What truly horrible lives they must lead.


RašytiTemos pavadinimas: Re: staliukai viduje   Sk. 05 03, 2015 6:30 pm

Nora jautėsi taip, tarsi pagaliau būtų pasiekusi emocinės bedugnės pabaigą, jos jausmams keičiantis greičiau nei pieno produktų kainoms prekybos centre, kuomet vieną akimirką norėjusi rėkti, šaukti ir staugti dėl širdį į vos įžiūrimus skutelius plėšančio skausmo, dabar paprasčiausiai norėjo susigūžti kamputyje, kur niekas negalėtų prie jos prisiliesti, ir verkti, kol pamirš taip pasielgti paskatinusias priežastis. „Neapykanta” būtų buvęs netinkamas žodis, norint apibūdinti tai, ką dabar mergina jautė Brendanui, nes iš tiesų nemaža jos dalis džiaugėsi, matydama, kad jam viskas gerai ir gyvenimas savo keistumu dar nenuvarė vyriškio į kapus, jai iš dalies džiaugiantis tuo, jog turėjo progą dar kartą išvysti jo veidą, net jei ir paaiškėtų, kad tai paskutinis kartas, kai jų keliams buvo lemta susidurti.
- Atleisk, bet aš tau netrenksiu, net jei labai gražiai paprašytum. - tamsiaplaukė pamėgino nevykusiai pajuokauti ir sugebėjo išspausti menką, tačiau tikrą šypseną, kurią jos lūpų kampučiai išlaikė vos kelias sekundes, prieš dar kartą visa siela panyrant į skaudžių temų liūną, iš kurio negalėjo išsilaisvinti jau pakankamai ilgą laiką.
- Manai, kad dar galima ją išgelbėti? - Nora viltingai pažvelgė į vyrą, svarstydama, ar galėtų vėl taip paprastai įsileisti jį į savo gyvenimą, užmiršdama dar ir dabar juodu persekiojančią praeitį, ir viską pradėti iš naujo, be jokių tamsių dėmių, primenančių ne pačias smagiausias akimirkas, arba baimės, kad istorija gali pasikartoti, galiausiai suprasdama, kad nežino atsakymo į šį klausimą. Tai buvo pernelyg sudėtinga situacija, kuri neleido lengvai nuspręsti, kas šiuo atveju būtų teisingiausia, o ir mintis, jog reikėtų įdėti pernelyg daug pastangų, kad viskas vėl taptų bent kiek panašu į normalius santykius, atrodė labai gąsdinanti. Vis dėlto, moteris niekada nevengė iššūkių ir netgi mėgdavo jų imtis, todėl nedidelė jos dalis būtų drąsiai sutikusi bent jau pabandyti, netgi žinant, kad pirmi žingsniai būtų labai baugus.
- O ką tu nori išgirsti? Kad man nėra skaudu tave matyti? Kad tau atleidžiu? Kad myliu iš visos širdies? - ji vieną po kito vardijo klausimus, vis dar nenuleisdama savo akių žemyn ir nė kiek nesigėdydama, jog viduryje nakties prakalbo apie tokias temas, kurios iš šono turbūt atrodė nelabai tinkamos tokiam paros metui ar juos supančiai aplinkai. Mergina sugraibė ant stalo paviršiaus gulintį žiedą ir pavartė jį tarp pirštų, kaupdama ryžtą kitiems savo žodžiams, kuriuos žinojo, kad nevalingai ištars, net jeigu būtų buvę protingiau tiesiog patylėti ir neatskleisti jam savo painių minčių. - Manau, kad atleidau jau pakankamai seniai, nes pykti ant asmens, kuris dingo iš mano gyvenimo turbūt visiems laikams, nemačiau prasmės. - tyliai pratarė tamsiaplaukė ir sukando apatinę lūpą, tik dabar suprasdama, kad labai klydo, drįsdama daryti tokias išvadas. - Vis dar esu ta pati įsimylėjusi kvailė, kuri dėl tavęs galėtų padaryti daug daugiau nei tu įsivaizduoji. - dabar Noros balsas buvo vos girdimas, tačiau nuojauta sakė, kad Brendanas išgirs jos žodžius, kuriuos galbūt sugebės tinkamai interpretuoti. Mergina paleido žiedą ramiai gulėti ir kilstelėjo akis aukštyn, ieškodama jo žvilgsnio, kuris gal būtų galėjęs padėti suprasti, kas bus toliau, jai galint tik ramiai stebėti vilkolakį ir klausytis smarkaus savo širdies ritmo, tikintis, jog jis nesugalvos pasitraukti ir išeiti, vos tik ji prabilo atviriau ir pripažino, kad bent jau jos jausmai dar nebuvo visiškai išnykę, ką iš tiesų būtų buvę įmanoma suprasti vien iš to, kaip dažnai atvirai emocijų nerodanti mišrūnė, dabar reagavo į kiekvieną jo krustelėjimą.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1299

Xavier Quiñones Clark
You found your house
so where's your home,
where's your home?


RašytiTemos pavadinimas: Re: staliukai viduje   Pir. 05 04, 2015 12:40 am

Kone ištisus metus palyginti sėkmingai bandant pamiršti merginą taip, jog sąžinės graužatis net ėmė užmiršti sapnuose rodyti jos apvalaino veido bruožus, taip iki skausmo pažįstamus, išties, rodos, galėdamas jos figūrą atpažinti net ir per tiščiausius oro ar žmonių minios sukurtus rūkus, Brendanui dabar buvo labai sudėtinga net surišti vieną padoresnę mintį, gatavą išsakymui - stabiliam, net jei ir iliuzijų pripildytam emociniam pasauliui toks pasirodymas buvo tarsi visa kelyje griaunantis masyvus rutulys, kuris viską suvertė tarsi kortų namelį ir ši griūtis tikrai nepadėjo jam pačiam sekti sparčiai bėgančias savo minčių gijas. Tad visai nenuostabu, kad kelis kartus jau žiojęsis kažką sakyti, žodžius, pamačius pakitusią merginos reakciją ar išgirdus sakomus žodžius, staiga persigalvoja, tik tvirtai sučiaupdamas lūpas į siaurą ir perdėm tiesią liniją, po kelių kartų tiesiog pasiduodant ir laukiant tos didesnės pauzės, akivaizdžiai skirtos jo replikai, kuomet, reikėjo tikėtis, jog atgaus bent dalį normalaus pastovumo ir ramybės.
Kažką manyti ir to paties dalyko tikėtis dabar atrodė kaip du skirtingai nuspalvinti, niekuomet neturintys bendrų taškų Veno diagramos skrituliai, tad į pirmąjį merginos klausimą neatsakė ne tik ir žodžiu, bet ir gestais, nebent akimis būtų sugebėjęs išreikšti būtent nerealiai atrodančią viltį. Optimistiškiausias atsakymas tegalėjo būti tikėjimas, jog bus suteiktas šansas bent pabandyti sulipdyti per šį laiką neprižiūrėtai subyrėjusius santykius iš tų nedidelių, visiškai nesuskaldytų fragmentėlių.
Alkūnėmis vis dar įsirėmęs į stalviršį, vos pasigirdus sekančiam klausimui pora kiekvienos rankos pirštų pridengia sau nosį, nežymiai papurtydamas galvą, net pačiam James nenutuokiant, ką tokiu gestu norėjo pasakyti. Greičiausiai tai, kad neklausė jokių klausimų, tačiau, nepaisant to, Noros pažeriamų atsakymų jis išklausė iš pažiūros kantriai ir romiai, nors vyrui, rodėsi, jog aplinkai nutilus, stiprų širdies plakimą išgirsti buvo galima ir kitoje stalo pusėje, dabar atrodžiusioje taip toli, tarsi ištiesta ranka nebūtų galėjusi paliesti buvusios sužadėtinės nė per nago juodymą. Nežinia, kaip atrodė jo veidas po paskutinių, visai nebylių, pasigirsti galėjusių merginos žodžių, ar tai reiškė baimę, ar sielvartą, ar tiesiog bejėgiškumą, suvokiant, kad atsakyti tuo pačiu negali. Nebuvo taip, jog negalėjo justi tų keturių trumpučių žodžių, besiveržiančių per gerklę, ar negalėtų fiziškai jų ištarti - tiesiog bijojo, jog to neužtektų po to, kaip jis tiesiog vieną vakarą nebegrįžo. Abejojo, ar mergina tuo patikėtų. Jis, būdamas jos vietoje - ko gero, taip nepasielgtų. Net nebuvo tikras, ar tas beprotiškas ilgesys, ilgai draskęs iš vidaus, tikrai buvo tokių jausmų, o ne tiesiog nostalgijos ir prisirišimo ženklas. Kitaip argi būtų išėjęs? vargu bau. Save jis galėjo apgaudinėti kiek įnorėjęs, bet pasitaikius progai, kuri gali ir nepasikartoti, geriau už viską suprato, kad mylima moteris tenusipelnė tiesos, sąžiningumo be jokios nerealios vilties grūdo.
- Na, aš čia, gali mielai toliau pykti, - nurijęs susikaupusias seiles, net jei ir jautė, jog nieko protingo ar ypatingo nepasakys, prisverčia įsivažiavimui vėl prabilti linksmesne gaida, net šyptelėdamas, nors veide dar tikrai niekur nedingo rimtis ir kartėlis dėl visos nevykusios situacijos, kurioje jo dėka abudu dabar atsidūrė, tad ta būsena neužsilaiko ir Brendan vėlei surimtėja, akimirkai kaltai dirstelėdamas į nuo jo daiktų tikrai neitin švarų stalviršį. - Net jei ir nematei atrodė beviltiška, ačiū, atleidimas man reiškia daug. Net jei taip ir neatrodo, - vėl kilstelėjęs akis į merginą, gal kiek pasikuklindamas atsako, bet tai anaiptol nereiškė, jog žodžiai buvo nenuoširdūs. Balsas po šių žodžių tarsi užlūžo, nesugebant jam kurį laiką ištarti žodžių, kuriuos jau dėliojo į vietas, net jei ir jie nebuvo tai, ko dabar troško vyras, sprendimas apmąstant ir ateitį visuomet atrodė racionalesnis ir protingesnis sprendimas nei nirimas į spontaniškus dabarties norus. Vieną kartą pasielgė taip - to pasėkmės pilnai neaiškios iki šiol.
- Net jei tu man atleidi.. net jei abu dar mylim vienas kitą, tai dar nieko nereiškia. Bus sunku. Tiek man pasikėti manimi, tiek man, kai matysiu tave jaučiantis būtent taip. Ir apskritai, nuo ko pradėti dabar? - stengdamasis kontroliuoti vis trūkinėjantį, tilstantį balsą, sulig paskutiniais žodžiais nukreipia žvilgsnį į jau seniai blaškiusį žiedą, iš tiesų net nemėginęs suteikti įspūdžio, kad kalba būtent apie jų santykių statusą, bet jei kalba užsives būtent nuo to - jis prieštarauti nedrįstų.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 1675

Atiduodama11
Some people never go crazy. What truly horrible lives they must lead.


RašytiTemos pavadinimas: Re: staliukai viduje   Pir. 05 04, 2015 9:23 am

Galvodama apie tai, kaip elgsis, jei kada nors netyčia Brendaną, mergina niekada neįsivaizdavo, kad gal tik po dešimties minučių, jiedu jau aptarinės galimą susitaikymą, tarytum tai būtų pats įprasčiausias dalykas pasaulyje, kai visuomet manė, jog dar ilgai laikys pyktį ir nesugebės atsileisti, kad ir kokius švelnius žodžius jis sakytų, vis vien laikydamasi savo susigalvotų principų, todėl dabar mišrūnė apstulbusi žvelgė į stalo paviršių ir vos matomai purtė galvą, sunkiai galėdama patikėti susiklosčiusios situacijos tikrumu. Nora nuoširdžiai baiminosi galimos nesėkmės, kuri atneštų dar daugiau sielvarto, kai atrodė, kad ir taip prisikentėjo pakankamai, labai aiškiai galėdama prisiminti, kaip jautėsi, suvokusi, jog jos mylimasis išėjo, palikdamas viską, ką jiedu kartu sukūrė, likimo valiai ir priversdamas širdį kraujuoti, tarsi ji būtų subadyta peiliu ir palikta gatvės viduryje, kur ją negailestingai vis iš naujo traiškė pravažiuojantys automobiliai, svarbiausiam organui galiausiai sunykstant ir tampant beverte atliekų krūva. Atleisti už taip jaustis privertusį poelgį, tikrai nebuvo paprasta, verčiau jau atvirkščiai, tai atrodė kaip svajonę primenanti idėja, kuriai nebuvo lemta tapti realybe, tačiau visoje vyro povyzoje atsispindinti atgaila, liūdesys ir iš paskos vis sekantis kaltės jausmas, neleido moteriai būti abejingai ir nekreipti dėmesio į jo pasimetimą, jai pačiai trokštant, kad kelioms akimirkoms pasaulis nustotų suktis ir tamsiaplaukė galėtų pamąstyti apie tai, ko nori pati, bei priimti teisingą sprendimą.
Ilgesingas josios žvilgsnis buvo apsistojęs ties vyriškiui, Norai mąstant apie visus sunkumus, kuriuos reikėtų įveikti, kad jie vėl galėtų vienas į kitą žvelgti be jokių skaudulių ir nerimo, jog kitas padarys ką nors, dėl ko viskas dar kartą žlugs, tik šį kartą jau galutinai, be jokios galimybės viską atstatyti į senas vietas. Iš tiesų, mergina labai abejojo, ar jiems pavyktų susigrąžinti tai, ką turėjo, net jei jausmai per tuos metus niekur nepranyko ir vis dar buvo stiprūs, tam tikra prasme gal netgi stipresni, nes turėjo laiko suvešėti ir tapti brandesniais, nei buvo anksčiau. Būtent todėl mišrūnė norėjo pabandyti, atversti naują, tuščią, dar neprirašytą savo gyvenimo knygos puslapį ir leisti Brendanui išmarginti jį savo buvimu šalia, nepaisydama baimės, kuri vis dar kaustė kūną, kiekvieną kartą, kai pagalvodavo apie priežastis, lėmusias tokį judviejų išsiskyrimą. Būtų buvę labai naivu tikėtis, kad užteks vos vieno pokalbio, jog viskas susitvarkytų, jiedu pultų vienas kitam į glėbį ir visą amžinybę praleistų drauge, net neprisimindami, kas jiems anksčiau sukliudė būti kartu, todėl tamsiaplaukė nė nebandė apsimetinėti, kad taip bus, susitaikydama su mintimi, jog tokį lūžį jie galėtų pasiekti tikrai negreitai, o galbūt ir visai nepasiektų.
- Pavargau pykti. - ji tyliai ištarė ir papurtė galvą, nuspręsdama daugiau nekankinti vyro, o taip pat ir savęs, nuolatinėmis mintimis apie praeities klaidas, kai pati taip pat jautėsi kalta dėl to, kad nespėjo jo sustabdyti ir, net jei Brendanui tai nebūtų turėję jokios įtakos, nepaprašė likti su ja ar galų gale kartu pabėgti kur nors kitur, kur judviejų nepasiektų kvaili giminaičių komentarai ir jie š tiesų galėtų būti laimingi. - Taip. Bet turi suprasti, kad pamiršti daug sunkiau ir aš net nenumanau, ar man pavyks taip padaryti. - Nora atsiduso ir smiliumi pasitrynė susimąstymo raukšlėmis išvagotą kaktą, negalėdama pažadėti, kad vis įkyriai neprimins apie jo išėjimą ir sugebės šią temą išlaikyti tabu, nes iš tiesų nežinojo, kaip elgsis šalia vyro, kai dabar jautėsi labai nestabili ir turbūt nė pati nebūtų nustebusi, jei dabar pat, be jokios rimtos priežasties, pultų į ašaras ar pradėtų kvatotis visa gerkle, taip garsiai, jog tas garsas pasklistų net lauke, tai išgirstant tik tamsoje šmirinėjančioms, namų neturinčioms katėms.
- Aš taip pat nesitikiu, kad bus labai paprasta, bet... Vieną kartą mums pavyko, o dabar, kai jau žinom, kas buvo negerai, galbūt pavyktų viską pakartoti, tik šįkart be jokių trukdžių. Kalbant apie santuoką... Galbūt to nereikėjo, gal mes paskubėjom ir reikėjo dar palaukti, verčiau pabūti kiek paprastesniuose ir laisvesniuose santykiuose, užuot staigiai šokus prie įsipareigojimų. Todėl dabar iš tavęs šito neprašau. Net jei viskas nesibaigs vestuvėmis, man vis vien reikia tavęs, nes... nemanau, kad kas nors kitas galėtų užlopyti mano širdies žaizdas, jei ne asmuo, kuris jas ir padarė. - mergina kalbėjo lėtai, pati gromuliuodama savo pasakytus žodžius, kurių nebuvo suplanavusi ir pati nežinojo, kokios frazės prasprūs pro jos lūpas, tačiau norėjo, kad vyriškis suprastų, kaip ji jaučiasi ir dar neprarastų vilties susigrąžinti mišrūnę, jei dar pats to norėjo. Į jo užduotą klausimą tamsiaplaukė nusprendė atsakyti ne žodžiais, bet veiksmais, nedrąsiai pakildama nuo savo kėdės ir nužingsniuodama prie jo, uždėjo vieną delną vyrui ant peties, o kito pirštų galiukais paglostė Brendano skruostą, galiausiai palinkdama truputį arčiau ir pasigaudama jo lūpas savosiomis.
Atgal į viršų Go down


Sponsored content


RašytiTemos pavadinimas: Re: staliukai viduje   

Atgal į viršų Go down
 
staliukai viduje
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 34Pereiti prie : Previous  1, 2, 3, 4  Next

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
sveiki atvykę į Forks miestelį! :: Kavinė-
Pereiti į: