sveiki atvykę į Forks miestelį!


 
FORKS
MIESTELIS

Share | 
 

 aikštė

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
Pereiti prie : Previous  1, 2, 3, 4, 5  Next
AutoriusPranešimas

PRANEŠIMAI : 2820

Atiduodama43


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Sk. 02 23, 2014 4:34 pm

Po kiek laiko pasirodė ir Feliksas, šis aišku buvo susitaręs susitikti, mat buvo vuenas iš tų dviejų. užmatęs minioje, sėdinčią blondinę, vampyras, mat jis buvo vienu iš tų dviejų, nuėjo link panelės. pats buvo apsirengęs kaip visad, marškiniai, švarkas, kelnės. vienu žodžiu, jis prisėdo prie blondinės, tai atrodė lyg niekur nieko. na ir negalima buvo būti perdaug draugišku su boso žmonele, net ji atsižvelgti į tai ką jie kartais veikia likdami vieni. taigi, kadangi Feliksas nemėgo tylos, todėl pats pirmas ir prabilo.
- taigi, jei pastebėjai manęs ilgokai nebuvo, - jis trumpam nutilo, bandydamas suskaičiuoti kiek būtent laiko jo nebuvo, bet supratęs, jog neįstengs, tęsė. - kelerius metus kip niekur, tai pagalvojau, gal būtum tokia maloni ir keliais žodžiais aprašytum maždqug situaciją pilyje? - Felis kiek kilstelėjo antakį ir pasukęs veidą į Sulę, tuo pačiu nužvelgė ją pilnu ūgiu.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Klaipėda
CLAIM : Adelaide Kane
PRANEŠIMAI : 3572

Emily Clodia Young
You have enemies? Good. That means you've stood up for something, sometime in your life.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Sk. 02 23, 2014 7:18 pm

Rositta žinojo, kas turi ateiti, todėl ramiai sėdėdama laukė. Žvelgdama į praeinančius pro ją žmonės, ji ir vėl grįžo į tuos laikus kai pati buvo tik žmogus, lėlytė gimusi ne tuo laiku.. Vos pagavusi save jog galvoja apie tai, ji tik papurtė galvą, nustumdama visas mintis į šalį, nenorėdama vėl paskęsti liūdesio liūne. Pastebėjusi besiartinantį Feliksą, sugebėjo jam plačiai, gan nuoširdžiai nusišypsoti.
- galėtum ir pasisveikinti,- tarė savo aksominiu balseliu, pati nužvelgdama vyriškį, kuris atsisėdo šalia jos. Pakreipusi galva, delnu pasitvarkė suknutės galą, mąstydama ką jam atsakyti.
- nepastebėjau, nes manęs taip pat ilgai nebuvo,- trūktelėjusi petukais, ji paėmė tuos maišus ir pastatė ant žemės, jog jie netrukdytų Volturiui sėdėti.
- bet galiu pasakyti tik tiek, jog dabar klaną valdo Markusas ir iš dalies Kajus,- sumurmėjusi, moteriškaitė, pažvelgė į jo akis, laukdama jo reakcijos. Apie Arą neužsiminė, nes reikalai su juo dar dabar nebuvo sutvarkyti.


"I needed to become the destroyer that you met all those years ago.
Remember her? I do. She is a part of me.
And she always will be, but she’s not everything. You asked me to choose, who will I be? This is my choice.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 2820

Atiduodama43


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Sk. 02 23, 2014 7:57 pm

Dar prieš merginai prabilus, Feliksas kiek įmanoma pasisuko į gražuolę visu kūnųir stebėjo ją, neatitraukdamas akių, o šiai metus repliką dėl pasisveikinimo, vampyras tik nusišypsojo. po ko pasilenkęs arčiau jos ir uždėjęs ranką jai ant skruosto, pasuko merginos veidą į save ir pabučiavo tiesiai į lūpas. tada atsitraukė ir vėl tarp jų buvo padorus atstumas.
- taip geriau? - kilstelėjęs antakį paklausė blondinės. taip, jis rizikavo netekti galvos tokia drasiu poelgiu, o dar pačiam miesto centre, kur galėjo būti tokiu oru ir kitų vampyrų, žinančių kieno žmona katik buvo pabučiuota.
- Marcus? - Feliksas tikrai buvo nuatebęs. Įdomu kur tada Aro dingo ir ar ne dėl posto netekimo brangioji Sulė suabejojo savo meilėje vyrui.
- Įdomu, įdomu. O kodėl gi tavo saldaus kvapo pily nebeliko? dabar ten taip niuru be tavo nuostabios šypsenos, gražuole. - Felikso balsas buvo labai ramus bei monotoniškas, dabar jis jau stebėjo kažkokį žmogelį tolumoje, mat išgirsti faktai privertė jį susimąstyti apie tam tikrus reikalus.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Klaipėda
CLAIM : Adelaide Kane
PRANEŠIMAI : 3572

Emily Clodia Young
You have enemies? Good. That means you've stood up for something, sometime in your life.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Sk. 02 23, 2014 8:10 pm

Mergina tikrai nesitikėjo to bučinio, o tuo labiau čia, miesto aikštėje, kur trainiojosi ne vienas vampyras. Tačiau visgi sugebėjo į jį atsakyti, nes jai kaip niekad ankščiau reikėjo vyriško artumo, mat nuo moterų ją jau vemt varė. Vyrui atsitraukus, liežuviu švelniai perbraukė sau per lūpas, pažvelgdama į jo akis.
- jei niekas to nematė, tai.. taip geriau,- prunkštelėjo, pasitvarkydama plaukus. Nors ir žinojo, kad taip nedera daryti, tačiau po šitiek laiko vienatvės, šis vyrukas atrodė neįtikėtinai patrauklus. Sulė pasistengė kuo greičiau nusukti mintis kita linkme, mat suvokė jog dabar kol reikalai su Aro neaiškūs, ji negali nieko daryti... kol kas.
- taip, būtent jis,- moteriškė palinkčiojo, caktelėdama liežuviu, leisdama sau nuklysti mintimis į tą susirinkimą, per kurį dauguma laiko... tiesiog prasėdėjo, net nesiklausydama vado kalbų.
- Nes mane... buvo trumpam"paleidę"-sumurmėjo, parodydama kabutes. Pavarčiusi akutes, apsidairė, galvodama ką veiks vėliau, vos grįš į pilį. - bet dabar grįžau. Vėl esu Volturė ir bla bla,- iš ties ši tema taip nepatiko Volutriai, kad ji net nebeaušino burnos tam. - žodžiu...- tarė tvirčiau suspausdama lūpas ir susimąstydama apie savo padėtį, kurioje dabar yra.


"I needed to become the destroyer that you met all those years ago.
Remember her? I do. She is a part of me.
And she always will be, but she’s not everything. You asked me to choose, who will I be? This is my choice.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 2820

Atiduodama43


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Sk. 02 23, 2014 8:27 pm

Feliksas tik plačiau nusišypsojo, sugebėjęs patenkintį bent dalį merginos visų poreikių.
- tu žinai, kad esi vienintelė, dėl kurios rizkuočiausavo niekam tikusiu kailiu. - tai buvo taip dviprasmiška įskaitant jų santykius, kurie buvo apriboti įvairiais pokalbiais bei sexu, ta prasme jokių meilių seilių, nors kam čia aiškint, per visą savo varganą gyvenimėlį Feliksas nežinojo kas yra meilė ir nesiplėšė į tuos žinojimus. Bet tai tikrai nemaišė jam saldžialiežuvauti, guosti moterišką savimilę ir kaio kitaip rodyti dėmesį.
- Tu man kaip Bella Kalenų vaikiui, tad net jei kas matė, tai bus paskutinis jo ar jos matytas reginys. - Feliksas galiausiai vėl atsisuko į šviesiaplaukę ir nusišypsojo šiltai. bet išgirdęs priežastį, dėl kuriuos jis nebegali užuosti pilyje saldaus Sulės kvapo, jis kiek sutriko.
- Ir kas gi, jei ne paslaptis, drįso taip niekšiškai pasielgti su nuostabiausia moterim pasaulyje?? - kad ir kaip saldžiai jis bekalbėtų, visgi jam išties rūpėjo priežastis Sulės laikinam pašalinimui, neduok dieve Felksui klius dėl ko nors ir teks palikti Volturius. nors atsižvelgiant į jo "komandiruotes", didelio skirtumo nebuvo.


(Aš į dušą)
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Klaipėda
CLAIM : Adelaide Kane
PRANEŠIMAI : 3572

Emily Clodia Young
You have enemies? Good. That means you've stood up for something, sometime in your life.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Sk. 03 02, 2014 5:02 pm

- taip, taip..žinoma,- moteriškės balsas nuskambėjo kiek sarkastiškai, o ir ji nė nebandė taisyti savo tono, mat tai tiesiog nebuvo būtina. Rosetta visada šneką ką nori ir kaip nori, todėl niekad per ilgai negalvodavo prieš atsakydama į kitų klausimus, kai kiti turi apgalvoti kelis žingsnius į priekį... Giliai įkvėpusi mergina vis dar žvilgsniu skanavo Feliksą, galvodama kiek moterų jis spėjo įsiversti į lovą, kol ji buvo išvykusi, bet galų gale net nebesivargino, nes žinojo kad tai tiesiog.. begalo daug.
Šyptelėjo po tokios jo frazės, tačiau daugiau ta tema nieko nesakė, tiesiog pavartydama akis. Iš ties savęs lyginimas su kažkuriuo iš Kalenų ją erzino. To klano nemėgo, na žinoma juos tenka gan dažnai matyti, bet tai tikriausiai dar vienas veiksnys dėl kurių ji taip jų nemėgsta. Atsidususi, pasitvarkė savo dailius plaukus, trumpam žvilgtelėdama į praeivius, žmonės kurie kažkur skubėjo pamiršdami džiaugtis gyvenimu kol dar gali.
- nesvarbu... tai tiesiog nesvarbu,- sumurmėjo, vos mostelėdama ranka. Tikrai nežadėjo sakyti jog dėl to kaltas Aro, nes dabar apie jį kalbėtis ji neturėjo noro... visiškai. Vos žvilgtelėjo į Feliksą veidą, gan kreivokai nusišypsojo. Iš tiesų niekam niekad nerūpėjo Sulė, todėl ir dabar šventai tikėjo kad jis taip kalba nes tiesiog turi kalbėti.


"I needed to become the destroyer that you met all those years ago.
Remember her? I do. She is a part of me.
And she always will be, but she’s not everything. You asked me to choose, who will I be? This is my choice.
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 2820

Atiduodama43


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Sk. 03 02, 2014 5:34 pm

Feliksas nieko neatsakė į merginos sarkazmą, na jis buvo sąžiningas, tas tonas, todėl nieko ir nepridūrsi ir nieko neprikiši.
- Na jau Sule, jei jau aš klausiu, reiškias man rūpi, tu gi žinau, jog jei man neįdomu aš ir neklausiu ir nelysiu, na bet kadangi tai tu, norėčiau, kad tu manimi pasitikėtum. - Feliksas kiek patrynė eilinį kartą kaktą, šis įprotis pas jį dar nuo tų laikų, kai vampyras buvo žmogumi ir jį kankino siaubinga migrena. Vienu žodžiu, jis kaip ir Sulpicia sėdėjo ir stebėjo praeivius..
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 2174

Atiduodama33


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Pir. 05 12, 2014 11:32 pm

Vampyrė jau seniai buvo pasimetusi tarp dienų ir mėnesių, nė nenutuokė, kiek laiko praėjo nuo tos dienos, kai ji, pasiruošusi užbaigti savo gyvenimą, išėjo pro kavinės duris, sau už nugaros palikdama gyvenimo meilę ir moterį, kuri, kaip ji buvo įsitikinusi, turėjo jį padaryti labai laimingu. Galiausiai, koks skirtumas, kiek laiko praėjo, kam gi vampyrei, visiškai pametusiai protą, rūpintis dėl to, kiek parų iššvaistė veltui, be gailesčio niokodama viską, kas iš jos liko? Vienintelis dalykas, kurį Karmen suvokė iš ties aiškiai, buvo tas, kad ji jau ilgą laiko tarpą klajoja po Italiją, nepamiršdama su griausmu pereiti skersai ir išilgai Volteros, po savęs palikdama kraujo takus ir lavonus, su be gailesčio išplėštomis širdimis, kas, ko gero, buvo per daug dramatiška, mat vampyrė pati nejausdama draskė niekuo nenusidėjusių žmonių širdis taip, kaip buvo sudraskyta josios, tik, deja, perkeltine prasme. Ir ji taip drąsiai žudė visai ne todėl, kad žinojo, jog galėtų kiekvieną iš aukų be vargo sugrąžinti į gyvenimą. Tai netgi nebuvo jos siekis išlieti pyktį ar absoliutus pamišimas, kuriam nuodijant mintis vienintelis būdas pasijusti laiminga būtų žudymas. Ne, toli gražu. Jos tikslas buvo vienas vienintelis, itin paprastas - Volturių dėmesys, kurio susilaukusi ji taip pat sulauktų ir greitos mirties. Ji troško amžino poilsio labiau nei bet ko kito šioje žemėje, nes, išgyvenusi šešis tūkstančius šimtą penkiasdešimt septynerius metus, iš kurių, ko gero, tik septyniolika buvo laimingi, Karmen jautėsi daugiau nei išsekusi ir nukankinta. Bet šiam nelaimingam sutvėrimui nesisekė netgi numirti, nes mielieji Volturiai, kurie visad apsireiškia, kai jų niekam nereikia, dabar jau pusę metų nesiteikė iškišti nosies iš prakeiktos pilies, kad pažiūrėtų, kas jų mieste ir visoje šalyje laisto žemę žmonių krauju.
Veik puolusi į isteriją ir tvardydama save, kad neimtų iš nevilties kvatoti, Karmen dar kartą sugrįžo į Volterą, pasirinkdama pagrindinę miesto aikštę, sausakimšą žmonių, kad sugrotų baigiamąjį akordą. Greičiausiai, paprasčiausia būtų buvę susirasti medžiotoją ar kitą tokį pat negailestingą vampyrą, kurie su malonumu būtų ją nužudę, bet iš prigimties teatrališka ir dramatiška Karmen troško šiek tiek didingesnės žūties, apie kurią žinios pasklistų per visą vampyriškąjį pasaulį, o mirtis nuo karališkosios šeimos nario rankos būtų kur kas elegantiškesnė nei nuo kulkos, medžiotojo paleistos į galvą.
Nors jos veidas, nepaisant to, kad vis dar buvo dailių bruožų, jau seniai buvo praradęs tą visus kerėjusį elegantiškumą, dabar vampyrė aukštai iškėlė galvą, nutaisydama nuožmų žvilgsnį, užtikrintu žingsniu žengdama saulėta gatve ir kreipdama į save mirtingųjų žvilgsnius. Bet tai, be abejo, nebuvo jos negailestingo pasirodymo vinis. Pasidabinusi kreiva šypsena, kuri net žvelgiant iš tolo išdavė josios visišką beprotybę, kraugerė ištiesė ranką, sugriebdama arčiausiai buvusio žmogaus kaklą ir nė nemirktelėjusi nusukdama jam sprandą, nesustodama ir žingsniuodama toliau, už savęs palikdama klyksmą ir didžiulę isteriją, kuria, atrodė, mėgaujasi, nors iš tikrųjų nejautė dėl to nei teigiamų, nei neigiamų emocijų, tiesiog tvirtu žingsniu žengė link savo tikslo.
Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Antr. 05 13, 2014 3:48 pm

Alekas tik prieš pora valandų išsilaipino iš lėktuvo, kuris pagal jo specialų iškvietimą atskraidino jį iš šiaurės vakarų pusrutulio. Volturis jautėsi šiek tiek prislėgtas ta istorija, kuri įvyko vos prieš pora dienų. Staigus dingimas, lyg skradžiai į žemę, ir viskas, niekur nebėra, niekur neįmanoma surasti. Belieka laukti, kol asmuo pats parsiras, gyvas ar miręs. Šiandien Alekas niekuom neišsiskyrė nuo kitų Volteros gyventojų. Vilkėjo švarutėlius naujus sportbačius, tamsius džinsus, prie kūno tobulai prigludusius tamsius, kraujo spalvos marškinius, lengvą odinę striukytę ir veidą dengianti capą. Kelis kart paleta, niekur neskubėdamas, apėjęs aikštę, Alekas surado nuošalesnę vietą pavėsyje ir atsisėdo ant aukščiausio laiptelio, norėdamas apmąstyti paskutinius įvykius, pakeitusius jo gyvenimą, apverstami jį aukštyn kojom. Staiga, lyg iš niekur nieko, pasirodė ji: blyškiaveidė mergina su ilgomis žėrinčiomis garbanomis. Jos oda spindėjo, lyg būtų sudaryta iš begalės mažučiukų deimančiukų.
- Vampyrė,- pats sau panosėje burbtelėjo ir jau ruošėsi stotis, norėdamas pagauti tą nelaimingąją ir viską šiai išaiškinti, nuvesti į pilį, tačiau atsitiko tai, ko jis niekaip negalėjo numatyti, mergina čiupo pirmam pasitaikiusism žmogystai už sprando ir be jokio gailėsčio akyse nusuko. Pagrindinėje aikštėje prasidėjo chaosas, žmonės pradėjo lakstyti į visas puses, kiti savo drebančiais pirštais rinko policijos arba greitosios pagalbos numerius, kol vaikinas stovėjo ir vėpsojo į visą šį cirką kaip įbestas. Visai informacijai pagaliau patekus į jo smegenis, jam kilo įtarimas, kad tai Toji, kuri paspruko jam netarus nė žodžio. Viskas vyko gretai, eilinio prašalaičio akys to negalėjo susekti. Alekas, pasitelkęs savo vampyriškas jėgas, greitai, it kulka, šviesos greičiu pribėgo prie netvarkos sukelėjos. Volturis stipriai sugriebė už rankos, kad šioji negalėtų išsivaduoti iš jo gniaužtų ir nutempė į siaurą skersgatvį, pritrenkęs jos kūną prie akmenimis padailintos sienos, ją sutrupindamas ir palikdamas merginos figūros įlenkimą.
- Mirties nori?- vampyras piktai iškošė šiuos žodžius, suimdamas merginą per kaklą. Nepaisant jo piktos ir griežtos išraiškos, gyliai širdyje jis pajuto palengvėjimą, kad tai nebuvo Toji. Atsakymą į savo klausimą jis jau žinojo. Koks dar idiotas išdarinės tokius dalykus, jei jo tikslas nebūtų kuo greičiau pasišalinti ( ar būti pašalintam ) iš šios žemės. Vampyrė jau buvo kažkur matyta, nejaugi tai viena iš Denalių?
Atgal į viršų Go down

PRANEŠIMAI : 2174

Atiduodama33


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Antr. 05 13, 2014 11:48 pm

Galima pamanyti, kad šiai arogantiškai garbanei pasirodė, jog ji paliko dar nepakankamai įžūlios ir šaltakraujiškos žudikės įvaizdį ir būtent dėl to paėmė į rankas suspirgėjusį kišenėje telefoną, ramiausiai, lyg ką tik nebūtų atėmusi žmogaus gyvybės, surinkdama tekstą ir išsiųsdama seseriai žinutę. Šiaip jau nebūtų varginusis užsiimti tokia paika veikla, tačiau pamačiusi ekrane Tanios vardą pajuto būtinybę bent jau atsisveikinti su vieninteliu žmogumi, kuris nebuvo josios nė karto pametęs.
Būtent dėl to, kad buvo tokia susitelkusi į telefoną, nepastebėjo šviesos greičiu link jos artėjančio Volturio, kuris ir kitokiomis aplinkybėmis greičiausiai nebūtų atkreipęs vampyrės dėmesio dėl savo niekuo iš aplinkinių jaunuolių neišsiskiriančios išvaizdos. Sugriebta už rankos netgi pamiršo, kad turėtų priešintis. Vargu, ar dėl tokio pasyvumo reikėtų kaltinti vien tik telefoną, kuris susilaukė viso turimo Karmen dėmesio. Vampyrė paprasčiausiai buvo tokia atbukusi, kad vargiai besuvokė, jog iš viso kažkada mokėjo apsiginti ir pasprukti nuo ją puolančio vampyro. O ir prasmės bėgti nebuvo, juk ji čia ir ieškojo susidorojimo. Dėl visų šių priežasčių viskas ir baigėsi tuo, jog rudaplaukė buvo sumūryta į sieną, po ko ji tik užvertė galvą į viršų, trūksmingai įkvėpdama oro bei paleisdama iš rankos zvimbiantį telefoną, kuris nukrito ant žemės ekranu į viršų, skausmingai rodydamas Tanios, kuriai ji jau greičiausiai niekad neatrašys, vardą. Karmen tikrai neapsigalvojo ir nenusprendė, jog nori gyventi vien dėl to, kad staiga būtų prisiminusi seserį ir dėl to pažadinusi savyje žmogiškumą, ne, toli gražu, tiesiog vampyrė apgailestavo dėl to, kad miela ugniaplaukė nė nežinos, kodėl viskas taip baigėsi ir galimai kankinsis dėl nežinomybės.
Vampyrui uždavus klausimą, į kurį nė nereikėjo atsakymo, nes abu puikiai suvokė, kas slepiasi po tokiais žiauriais Karmen veiksmais, bei jam suėmus merginą už kaklo, dėl ko ji skaudžiai nurijo seiles, buvusi Denalietė tik kreivai, su begaliniu palengvėjimu dėl to, kad jos kančios artėja link pabaigos, nusišypsojo, žvelgdama mirčiai į akis. Tiesiogine prasme. - Seniai laukiau tavęs,- saldžiai sumurmėjo, demonstruodama absoliutų pasitenkinimą esama situacija, lyg nestovėtų prie mirties slenksčio. Galvoje vampyrė turėjo ne būtinai Aleką, bet kuris iš jo šeimos narių būtų ją pradžiuginęs. Vienas Volturis sudaužė josios širdį ir nužudė ją iš vidaus, o kitas tą patį padarys su kūnu. Argi ne įspūdinga gyvenimo ir mirties istorija...
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Alicia Vikander
PRANEŠIMAI : 1319

Savannah Claire Blanchard
Loving me isn’t easy, I have sharp edges, I have missing parts.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Pir. 02 16, 2015 7:04 pm

Voltera, nors ir neypatingai didelis miestas, savo siauromis, painiomis gatvelėmis, atspindinčiomis tipišką itališką renesanso architektūrą, vertė Tifanę suraukus antakius dairytis į šalis, skaityti sunkiai suprantamus gatvės pavadinimus ir mėginti sulaikyti savo nervus vietoje. Nusprendusi nueiti nusipirkt maisto produktų dabar su maišais pieno bei sūrio negalėjo rasti kelio atgal į savo butą. Galbūt Natanielis ir buvo teisus siūlęs jai vienai neklaidžioti, tačiau Tifanė nebūtų Tifanė, jei leistų sau sėdėti kambaryje ir susikėlus koją ant kojos nieko neveikti. Tuo labiau, kad net jei ir antrą nėštumo mėnesį, jautėsi visai pakenčiamai. Kol kiek išryškėjusį pilvuką slėpė po laisvais marškinėliais, tol tikino save, kad rytinis pykinimas ir silpnumas tėra menkas nemalonumas, kurį reikia iškęsti. Visgi, šįkart hormonai ją žudė ir padėjusi maišus ant žemės nusivalė kelis prakaito lašelius nuo kaktos, piktai suspausdama lūpas į vieną liniją. Kantrybė pamažu ėmė išsekti, tad mergina nusprendė pasiteirauti iš pažiūros draugiškų italų kelio link daugiabučio. Priėjusi prie moteriškės sulaukė itališkų keiksmų, kurių ji nė velnio nesuprato, ir bukai sumirksėjusi akimis spruko tolyn nuo jos. Užkalbintas jaunimas sunkia laužyta anglų kalba bandė jai nupasakoti kelią, bet bandymai tokiais ir teliko - tik bandymais.
Galiausiai atsirėmė į kažkokio pastato sieną ir pajutusi linkstančias kojas pagaliau suprato, kad ką skaitė žurnaluose apie motinystę buvo tiesa. Tik atvirkščiai nei visos, kol kas nesijautė nei spindinti, nei gražesnė nei dar kokia -esnė. Tik kasdien vis pilnėjanti ir besijaučianti kaip vienas didelis š. Kilstelėjusi akis viršun įkvėpė daugiau oro į plaučius ir desperatišku žvilgsniu ėmė dairytis kažko, kas atrodytų pakankamai išsilavinęs bei matęs kiek daugiau pasaulio, kad sugebėtų nurodyti jai kelią link buto, kurį nuo šiol turėjo vadinti namais. Kaip ir šį miestą, kuris kol kas amerikietei atrodė itin svetimas.




"Do not fall in love with people like me. I will take you to museums, and parks,
and monuments, and kiss you in every beautiful place, so that you can never
go back to them without tasting me like blood in your mouth. I will destroy you
in the most beautiful way possible. And when I leave you will finally understand,
why storms are named after people."

Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Zayn
PRANEŠIMAI : 6538

Matthew Lúcio Harlow
"Stop looking for happiness in the same place you lost it."


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Pir. 02 16, 2015 7:42 pm

Kai keturios sienos pradėjo slėgti taip, kad ant kūno šiaušėsi plaukai, o savo miegamojo lubose vyras galėjo prisiekti išgręžęs skylę vien savo žvilgsniu, vampyras nusprendė, jog pats metas bent kuriam laikui iškeliauti pasidairyti po miestą, per keletą vienumos metų spėjusiu tapti kažkuo tolimu ir svetimu ne vieną tūkstantmetį šiose gatvėse praleidusiam vyrui. Kiek padvejojęs dėl apsiausto, su kuriuo visi miesto gyventojai jau buvo pratę matyti Volturius, vampyras atsainia ranka numetė jį ant kėdės, galiausiai apsigręždamas ant kulno ir dingdamas pro metalinius vartus, pernelyg susižavėjęs mintimi patikrinti ar žmonės reaguos į jį kitaip, jeigu jis nedėvės to paties velnio skarmalo, Markuso nuomone itin netinkančio prie jo išraiškingų skruostikaulių. Negalėjo teigti, kad nustebo, kai maži vaikai vos pamatę jį nesitraukė į šalį, o senyvos moterėlės nesilankstė žemyn sveikindamos, žmonių srautui tiesiog aplenkiant jį ir traukiant savais keliais tolyn, tik retam pakeliant akis į gatvėje pasipainiojusią kliūtį, o tuomet kažką nemandagiai sumurmant panosėje. Ilgametis vampyras staiga ironiškai nusišypsojo vos suvokęs, kad žmones apgauti ir juos ar kelių parklupdyti užtenka paprasčiausios medžiagos skiautės, kai su tam tikru kartėliu dėl žmonių rasės bukumo jau ruošėsi traukti už miesto, bet paskutinę akimirką stabtelėjo, akimis susidurdamas su jauna mergina, itin nederančia prie pilkos Volteros masės nei savo elgesiu, nei išvaizda. Kiek pakreipęs galvą į šoną ir akivaizdžiai susidomėjęs savu radiniu, vyras šalia tamsiaplaukės išdygo tą pačią akimirką, kai ne itin patvarios moters kojos sulinko per kelius ir jai grėsė rimtas pavojus veidu pabendrauti su asfaltu, nuo ko ją išgelbėjo tvirtos vampyro rankos, apsivijusios merginą per liemenį ir su lengvu "opapa" padedančios tamsiaplaukei atsitiesti.
-Viskas gerai? - Pasiteiravo josios su menku akcentu, anksčiau nugirdęs ją kalbant ne vietinių kalba, dėl ko ir sukluso, ką ši į turistę visiškai nepanaši jauna mergina veikia tokiame nykiame mieste, kaip Voltera. Nesiskubino paleisti merginos iš savojo glėbio, ne visai įsitikinęs ar ši vėl neparklups, kartu sugebėdamas tarp jų kūnų palikti prideramą atstumą, kadangi nepaisant nieko, vis dar pasižymėjo pusėtinai geromis manieromis, juo labiau, kai girdėjo moters kūne plakant dvi, o ne vieną širdį.



CAUSE WE ARE WHO WE ARE WHEN NO ONE IS WATCHING.

Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Alicia Vikander
PRANEŠIMAI : 1319

Savannah Claire Blanchard
Loving me isn’t easy, I have sharp edges, I have missing parts.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Pir. 02 16, 2015 8:19 pm

Besvarstant, ką dar galėtų padaryti, Tifanės rankoje jau buvo mobilusis, jai besiruošiant skambinti Natanieliui, ką ji daryti, savaime suprantama, norėjo mažiausiai. Ne dėl to, jog jaustųsi kalta dėl savo žioplumo ar itin prastos orientacijos mieste, o dėl to, jog nenorėjo versti vyrą jaudintis, mesti visus darbus ir lėkti pas ją bei vesti namo, ką, buvo tikra, Neitas be abejonės ir padarytų. Mažiausia, kuo ji norėjo būti, tai našta. Taigi tik suspaudė tą mobilųjį delne ir buvo bededanti atgal į rankinę, pasiryžusi kažkokiu būdu pati susirasti kelią atgal, kai staiga ėmė jausti kaip kojos, visai neklausydamas jos, ėmė linkti, o panelė, ieškodama už ko galėtų susigriebti ir išlaikyti savo kūną, to taip ir nerado, trūkstant bene vienos sekundės iki susidūrimo su asfaltu. Visgi lemiamą akimirką pajuto kažkieno tvirtas rankas ant jos nusilpusio kūno, neleidžiančias jai suklupti ir priglaudžiančias panelės virpantį kūną prie kietos krūtinės. Kilstelėjusi galvą išvydo dailaus sudėjimo vyrą, o išgirdusi angliškus žodžius pagalvojo, kad tuoj apsiverks iš laimės.
- O dieve mano, - žodžiai nevalingai išsprūdo iš tamsiaplaukės lūpų, jai nė nesuvokiant, kad vyriškiui gali pasirodyti toks keistas dėkingumas, sklindantis nuo Tifanės. Neskubėjo išsilaisvinti iš jo saugaus glėbio, bet vos pajutusi, kad gali vėl stovėti ant savųjų kojų, tą ir padarė mažumėlę nuo jo atsitraukdama. - Aš šiek tiek pasimečiau čia. Galbūt žinote, kur yra daugiabutis? Šalia jo stovi toks prekybos centras ir am.. kirpykla? - Nelabai tikra, kad tai vyrui ką nors pasakys, pasiteiravo vilties pilnas akis nukreipdama į jo susidomėjusį veidą, kuris šiuo metu atrodė kaip kokio herojaus iš komikso. Būtent toks Tifanei jis šiuo metu ir buvo. Ir ne vien dėl to, kad jis ką tik išgelbėjo ją nuo nualpimo ar panikos priepuolio, jai taip ir nesugebant surasti kelio atgal, bet ir dėl to, kad jo įdėmus, skvarbus žvilgsnis privertė rudaplaukės viduje kažką kiek nejaukiai suspurdėti.




"Do not fall in love with people like me. I will take you to museums, and parks,
and monuments, and kiss you in every beautiful place, so that you can never
go back to them without tasting me like blood in your mouth. I will destroy you
in the most beautiful way possible. And when I leave you will finally understand,
why storms are named after people."

Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Zayn
PRANEŠIMAI : 6538

Matthew Lúcio Harlow
"Stop looking for happiness in the same place you lost it."


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Pir. 02 16, 2015 10:20 pm

Jauna moteris buvo puikus pavyzdys, koks trapus ir menkas iš tiesų yra žmogaus kūnas, bet liesdamas šiltą ir minkštą josios odą, girdėdamas josios širdies ritmo grojamą melodiją, vyras negalėjo netrokšti bent akimirkai atsidurti tamsiaplaukės vietoje. Retai išeidamas iš savo pilies, jis taipogi nebuvo dažnas pašnekovas su paprastais žmonėmis, neretai pamiršdamas, kokios ribotos, bet kartu plačios yra šios rasės galimybės. Būtent apie jas raiškiau nei kokie žodžiai kada nors galėtų pasakojo rausvi merginos skruostai, kiek padrikas ir tankus kvėpavimas, žalios, tūkstantį neišsakytų emocijų savyje slepiančios akys, privertusios pasaulį aplink vyrą sekundei sustoti, o patį vampyrą kurį laiką gėrėtis gražiausiu per itin ilgą laiką matytu vaizdu - rudaplauke mergina.
-Sakyčiau priešingai, - Kreivai vyptelėjo panelei pavadinus jį savo Dievu. Nors puikiai žinojo, kad tai viso labo iškalbingas išsireiškimas, negalėjo praleisti progos truputį pašmaikštauti. Akylai stebėjo merginą norėdamas pamatyti ar ji užfiksuos jo išvaizdoje ką nors neįprasto, kadangi jis nesunkiai ant jos drabužių pagavo medžiotojo tvaiką, bet kol kas panelė rodėsi nė nenutuokė su kuo turi reikalą, todėl nustūmęs sukilusią paranoją dėl galimų spąstų, kurių pasekoje jis užbaigtų savas dienas be galvos, vyras labiau atsipalaidavo ir galiausiai atsitraukė nuo merginos išsitiesdamas prieš smulkų josios kūną visu ūgiu.
-Ką tik apibūdinote maždaug šimtą skirtingų daugiabučių. Man reikės truputėlio daugiau informacijos norint jums padėti, - Vyras susidėjo rankas sau už nugaros, lyg tarp kitko apsidairydamas po nenustojusią zuiti aikštę, kurioje dabar nebederėjo jiedu abu, rudaplaukei akivaizdžiai pulsuojant amerikietišku stiliumi, o pačiam Markusui savo pasitempimu ir galantiškumu atrodant, lyg būtų nužengęs iš žurnalų viršelių apie viduramžių laikus. Iš esmės, šiuo metu savo savo pareigų nėjo, todėl ir įpareigotas padėti visiems prašalaičiams nebuvo ir vis dėlto, kažkokia tik paties aukščiausiesiems suprantama jėga neleido vyrui lyg niekur nieko praeiti pro alpstančią moterį ar tiesiog nueiti į šalį vos jai padėjus, dėl ko greičiausiai kaltinti reikėtų vampyro viduje išugdytą mandagumą ir nuolankumą silpnajai lyčiai, kurių galutinai užgožti nesugebėjo nei prabėgę tūkstantmečiai, nei Markuso atlikti darbai, apie kurių egzistenciją dori piliečiai žino tik iš baisiausių savo košmarų.



CAUSE WE ARE WHO WE ARE WHEN NO ONE IS WATCHING.

Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Alicia Vikander
PRANEŠIMAI : 1319

Savannah Claire Blanchard
Loving me isn’t easy, I have sharp edges, I have missing parts.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Antr. 02 17, 2015 7:21 pm

Vyrui visgi sureagavus į jos emocijų protrūkį, panelė tik trumpu, šiek tiek sutrikusiu šyptelėjimu atsakė į jo žodžius. Nelabai kol kas galėjo suprasti, kodėl vyriškis, ką tik visokeriopai ją išgelbėjęs, labiau buvo linkęs save sulyginti su velniu nei su dievu. Žinoma, Tifanė buvo girdėjusi apie šio miesto beveik savininkus Volturius, kurių visi bijo ir stengėsi išvengti, tačiau šią akimirką nė nešovė tokia mintis, kad prieš ją stovintis žavingas vyras, verčiantis ją karts nuo karto nervingai nuryti seiles, galėtų būti vienas iš jų. Taigi jo frazės per daug nesureikšmino, rudą plaukų sruogą, užkritusią ant veido, užkišdama už ausies ir akimirkai nutraukdama jų akių kontaktą, kadangi Tifanei buvo pernelyg sunku jį išlaikyti. Ypač, kad jo žvilgsnis buvo kažkoks kitoks nei visų merginos sutiktų vyrų.
- Pamėginsiu prisiminti daugiau detalių, - tarstelėjo primerkdama žalsvas akis ir papūsdama lūpas. Nežinia dėl kokių priežasčių šitaip susisuko jos vargšė galvelė, tačiau smegenys kol kas labai priešinosi darbui. - Šiaip dažniausiai aš nesu tokia žiopla, - dar tyliai burbtelėjo nenorėdama, kad vyras galvotų, jog ji kvaila amerikietė turistė, ir nežymiai gūžtelėjo pečiais. Tifanė dažniausiai nekentė pasirodyti prieš kažką silpna ar pažeidžiama, bet turbūt nėštumas buvo toks dalykas, kad jis tave kontroliavo, o ne tu jį. - Gal galėtumėt tuomet parodyti artimiausią kavinę? Paskambinsiu kam nors ir palauksiu, kol atvyks pasiimti. Tikriausiai alkis neleidžia nė dorai mąstyti. - Nusprendusi, kad nebekankins nei savo smegenų nei vyriškio, pasiteiravo vėl viltingomis akimis apsistodama ties vyro veidu ir kukliai nusišypsodama. Tiesa buvo ta, kad silpnumas kojose vis dar buvo jaučiamas ir mergina buvo įsitikinusi, kad jai praverstų šioks toks poilsis. O galbūt ir vakarienė. Tuomet jau paskambins Neitui ir kaip nors parsigabens namo.




"Do not fall in love with people like me. I will take you to museums, and parks,
and monuments, and kiss you in every beautiful place, so that you can never
go back to them without tasting me like blood in your mouth. I will destroy you
in the most beautiful way possible. And when I leave you will finally understand,
why storms are named after people."

Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Zayn
PRANEŠIMAI : 6538

Matthew Lúcio Harlow
"Stop looking for happiness in the same place you lost it."


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Kv. 02 19, 2015 10:00 pm

Vien buvimas tamsiaplaukės draugijoje vampyrui buvo tikrų tikriausia atgaiva, jam šiuo pasivaikščiojimu po vakarėjančią Volterą vos sutikus žaviąją žmonių merginą mėgaujantis kelis kartus stipriau. Tifanė tiesiog savyje turėjo cinkelį, kuris versdavo aplinkinius atidžiai varstyti panelę akimis, joje matant kažką neįprasto, bet kartu visiškai nuostabaus. Ar bent jau tai įžvelgė daug kur pabuvojęs senojo Marko žvilgsnis. Tai, žinoma, tebuvo vampyro nuomonė, bet persimetęs su panele keliais žodžiais ir apsikeitęs pora žvilgsnių vyras jau galėjo drąsiai teigti, kad ši moteris yra ypatinga. Ne tokia kaip milijonai kitų, šmirinėjančių po pasaulį užriestomis nosimis ir į save užlenktais nagais. Dėl ko Volturis mintyse linkėjo visokeriopos sėkmės būsimai jaunai mamai ir josios išrinktajam, kurį Markusas buvo įsitikinęs ją turint.
-Aš tuo nė neabejoju, - Patikino moterį nejučia nusišypsodamas, kadangi josios noras patvirtinti, jog ne visuomet nešiojasi ant galvos kopūstą buvo savitai mielas. Merginai netrukus pasiteiravus kelio ligi artimiausios kavinukės, Markusas kiek primerkė akis savaime aišku tokiose įstaigose nesilankydamas, bet netrukus vėlgi susigrąžindamas santūrų šypsnį, vos prisiminęs, kad vienoje iš ataskaitų skaitė apie kuklią kavinę, apie kurią visi turistai atsiliepė tik gražiais žodžiais, esančią Burokėlių gatvėje.
-Gal ir parodysiu, jei leisite man pavaišinti jus vakariene, - Netrukus pridūrė vildamasis, kad nėra perdėtai įžūlus, bet kartu negalėdamas nusikratyti stebėtinai stipraus poreikio pasirūpinti, jog panelė būtų saugi ir viskuo patenkinta, į sąrašą įeinant ne tik gardžiam plokštainiui, bet ir įsitikinimui, kad tamsiaplaukė ramiai pasieks namus. -Esu Markusas, beje, o kadangi kartu užkandžiausime siūlyčiau į mane kreiptis tu, - Nė neleidęs Tifanei pasireikšti ar priekaištauti, jis švelniai uždėjo delną panelei ant nugaros, vargiai liesdamasis prie jos drabužio, o tuomet paragino ją žygiuoti į priekį vampyro nurodytą kryptimi. Nežinia ar prie netikėtai apsireiškusio vyro geranoriškumo prisidėjo faktas, jog ilgai nebendravo su jokiais žmonėmis, spėdamas pamiršti kokie jie trapūs ir unikalūs, o gal teigiamai jį veikė būtent Tifanė, bet svarstyti savo veiksmų Volturis ilgiau neketino, tiesiog nužingsniuodamas su rudaplauke gatve tolyn.



CAUSE WE ARE WHO WE ARE WHEN NO ONE IS WATCHING.

Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6261

Demetri Joel Volturi
The world owes you nothing.
It was here first.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Sk. 03 08, 2015 6:23 pm

Pirmoji diena sugrįžus į darbą buvo kupina įspūdžių ir malonių pokalbių, ne vienam užsukant į Veronikos kabinetą pasveikinti merginos, stebuklingu būdu nugalėjusios ypatingai sunkią ligą. Pastarosios atgarsiai vis dar persekiojo panelę, nuo kurios klubų vis dar smuko absoliučiai visos kelnės, o juodų paakių nepaslėpė net ir pudra, bet pažįstamų žmonių kompanija ir faktas, jog bosas visą dieną laikė josios rankas užimtas, neleisdamas moteriai nė sekundei stabtelėti ir susimąstyti apie tikrų tikriausią jovalą primenantį josios gyvenimą, iš tiesų padėjo Veronikai pilnai atsitiesti. Būtent dėl to namo šviesiaplaukė pėdino su šypsena lūpose ir sugrįžtuvių proga gauta laukinių gėlių puokšte, kurioje retkarčiais paskandindavo savo smulkią nosytę. Oras priminė pasaką, danguje nesimatant nė menkiausio debesėlio, o nuogą odą glostant švelniam vakariui, dėl ko Veronika sulėtino žingsnį, nuspręsdama namo patraukti aplinkeliais, dėl ko ne už ilgo atsidūrė pagrindinėje miesto aikštėje, vienoje iš daugelio ten įsikūrusių parduotuvių nusipirkdama riestainį ir kavos. Galiausiai įsitaisiusi ant vieno iš laisvų suolelių ir susikėlusi koją ant kojos, panelė šokoladinėmis akimis netruko susirasti netoliese žaidžiančių vaikų, kurie klegėdami ir vydamiesi vienas kitą vertė šypsotis ne vieną aikštėje buvusį asmenį. Ta proga šviesiaplaukė nusprendė parašyti savo sūnui ir pasiteirauti, kaip klojasi jo paties diena, o kol viena ranka maigė telefono ekraną, kitą net porą kartų kilstelėjo prie lūpų, šiltai ir gardžiai kavai maloniai nuslenkant gerkle žemyn. Prieš metus panelė nebūtų stabtelėjusi pasigrožėti Volteros gamta, bundančiu pavasariu ar aikštėje verdančiu gyvenimu, bet kai visa tai tik per plauką neišslydo iš moters pirštų, pasaulį šviesiaplaukė savaime aišku pradėjo vertinti labiau, į viską žiūrėdama su kur kas didesniu dėkingumu.


 
There is a word in german. Lebenslangerschicksalsschatz. And the closest translation would
be lifelong treasure of destiny. It is not something that develops over time. It's something
that happens instantaneously. It courses through you like the water of a river after a storm,
filling you and emptying you all at once. You feel it throughout your body, in your hands, in
your heart, in your stomach, in your skin. If you have to think about it, you have not felt it.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Nina Dobrev
PRANEŠIMAI : 10794

Carmen Bríghitte Denali
Until the lion learns how to write, every story will glorify the hunter.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Sk. 03 08, 2015 6:50 pm

Eilinė diena jau iki gyvo kaulo įgrisusioje Volteroje nevertė Karmenos aikčioti iš susižavėjimo ar plačiai šypsotis dėl vėl pasirodžiusių paukštelių čiulbėjimo, dėl ko tamsiaplaukė savo šalta it iš marmuro iškalta mina skausmingai nederėjo prie džiugiai nusiteikusių ir pavasario proga pagaliau nubudusių miesto gyventojų, zujančių po pagrindinę aikštę taip guviai, it kiekvienas be išimties su nekantrumu lauktų kažin kokio grandiozinio įvykio, apie kurį Karmenai niekas nepranešė. Vienintelė priežastis, dėl kurios tamsiaplaukė apskritai išlindo pasižmonėti, buvo ta, kad nepaisant praėjusių gyvenimo metų ir pasikeitusios rūšies, ji vis dar išsaugojo liguistą poreikį viską apie visus žinoti, kas dabar, dar labiau nei tuomet, kai buvo vampyre, jai buvo išties naudinga, atsižvelgiant į tai, kad šiame mieste buvo pakankamai asmenų, kurie mielai su ja susidorotų, jeigu Karmen nebūtų pasiruošusi ginklo, kurį būtų galima nukreipti į priešininką. O kas gi dar, jeigu ne būrys senų, vietinių pakalikų, nepraradusių baimės ar pagarbos, jeigu tokia kada nors egzistavo, apšviestų Karmeną, kuri ir dabar traukė atgal į viešbutį susižvejojusi šviežių naujienų, kurios, beje, stipriai numušė josios ūpą ir privertė suvokti, jog pakankamai stipriai apsikvailino pademonstruodama kilniaširdiškumą ne tam asmeniui.
Neaišku, likimas, ar tiesiog beprotiškas sutapimas, tačiau kaip tik tą akimirką, kai tamsiaplaukė ruošėsi pasukti už kampo ir dar labiau paspartinusi žingsnį kuo greičiau pasiekti viešbutį, josios žvilgsnis užkliuvo už anksčiau jau matytos moters veido, Karmenai kaip mat sustojant ir aukščiau kilstelint smakrą, kol primerktos, budrios akys sekė kiekvieną šviesiaplaukės krustelėjimą iki pat akimirkos, kai ši prisėdo ant suolelio. Prieš tai emocijų stokojusi mina nublanko prieš kreivą šypsnį, kuris šmėkštelėjo Karmen veidu, jai nusprendus prisijungti prie Veronikos trumpam pokalbiui. Ranka atmetusi plaukus, tamsiaplaukė patraukė į priekį lėtu žingsniu, grakščiai dėliodama kojas ir po savęs palikdama aukštakulnių garsą, kuris staiga nutilo, jai sustojus Verai už nugaros ir palinkus bei alkūnėmis pasirėmus į suolelio atlošą. - Veronika Helena Drešler,- saldžiai pratarė merginai į ausį, kiek aukščiau kilstelėdama antakius. - Sveikinu susigrąžinus vyrą pražuvėlį, esu įsitikinusi, kad dabar tu labai laiminga. Taigi ta proga, manau, padarysi laiminga ir mane,- sučiauškėjo šleikščiai mielu balseliu, perpildytu apsimestinio džiaugsmo, Karmenos akims tiesiog kibirkščiuojant iš pasitenkinimo, kadangi sužinojusi, ką tokią dar pakankamai neseniai išgelbėjo nuo mirties, dabar sugalvojo ir kaip moteris galėtų atsidėkoti jai už paslaugą.



If you try to find a replacement, you'll be sadly disappointed, I can't be replaced. I'm the only woman in all the world who possesses the right combination of qualities for you. You can turn your stare upon me all you like, but you can't petrify me. You can knock me about to your heart's content without worrying about doing any damage. You can perpetrate any sort of outrage your wicked mind conceives and be sure I'll join in, with a will. You're a troublemaker. A devil.
Nothing less than a hellion would ever suit you.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6261

Demetri Joel Volturi
The world owes you nothing.
It was here first.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Sk. 03 08, 2015 7:16 pm

Balsas, kuris tarsi priešmirtinis maršas pasiekė moters ausis, akimirksniu priversdamas įsitempti šiaip jau atsipalaidavusios Veronikos pečius, persekiojo panelę ne vieną naktį, dėl ko atpažinti jo savininką moteriai nereikėjo nė grįžtelėti į šoną galvos. Atrodė taip, tarsi gražią dieną būtų sugadinęs netikėtai atplaukęs tamsus debesis, užtemdęs ne tik maloniai šildžiusią saulę, bet ir grasinantis kiekvieną akimirką prapliupti čaižiu lietumi, Verai galint prisiekti, jog visu kūnu pajuto, kaip temperatūra nukrito keliais laipsniais. Faktas, jog tamsiaplaukė žinojo ne tik pilną josios vardą, bet kartu ir šviežiausias naujienas apie sugrįžusį Rendalą savaime aišku patraukė josios dėmesį, nors Veronika ir negalėjo teigti, kad nustebo, mat iš tiesų tikėjosi kažko panašaus. Juk kalba ėjo apie šešių tūkstančių metų vampyrę, kurios nekentė daugmaž visi, bent kartą su ja susidūrę akys į akį, dėl ko nenuostabu, kad slėpdamasi po dirbtinėmis šypsenomis ir šleikščiai lipniu balsu ji sugebėjo aplink save suburti patiklių pakalikų armiją, kuri bet kurią sekundę gebėtų pranešti Karmen apie artėjantį pavojų ir šitokiu būdu suteikti moteriai laiko išnešti sveiką kailį.
-Karmena, - Taipogi kreipėsi į ją vardu, leisdama panelei suprasti, jog ji ne vienintelė čia turi pranašumą, kadangi pati Veronika taipogi girdėjo užtektiną kiekį informacijos apie buvusią vampyrę. Nejausti dėkingumo moteriai negalėjo, kadangi nepaisant nieko, Karmen iš tiesų išgelbėjo josios gyvybę, bet toji kokti mina josios veide slopino bet kokią teigiamą emociją, kurią šviesiaplaukė galėjo puoselėti, Veronikai galiausiai nebejaučiant nieko, kaip tik nuo moters sklindančią grėsmę, nukreiptą tiesiogiai prieš ją ir josios šeimą su kuo taikstytis mergina neketino. -Kiek kartų turėjai praskėsti savas kojas, jog ši tiek apie mane sužinotum? - Netrukus pasiteiravo nepamesdama tos mielos šypsenos veide, aplinkui zujantiems žmonėms imituojančios gražų ir malonų pokalbį tarp dviejų seniai nesimačiusių draugių. Dangstytis ar meilikauti Veronika nesiruošė, įsitikinusi, kad jeigu tamsiaplaukė žino apie jos šeimą, vadinasi žino ir apie sąsajas su Harlow gimine, dėl ko nė neabejojo, kad Karmen patenkinta nebuvo, todėl tuščiažodžiauti ir toliau apsimetinėti, jog viskas yra gerai, Veronika reikalo nematė. Žinojo su kokia sadistiška, savanaudiška ir psichiškai nestabilia persona turėjo reikalų, bet dėl savo šeimos kažkaip nesijaudino, nė neabejodama, jog Rendalas su Deniu pakankamai pajėgūs apginti save, taigi manipuliuojama ar šantažuojama šalimais įsitaisiusios moters būti neketino.


 
There is a word in german. Lebenslangerschicksalsschatz. And the closest translation would
be lifelong treasure of destiny. It is not something that develops over time. It's something
that happens instantaneously. It courses through you like the water of a river after a storm,
filling you and emptying you all at once. You feel it throughout your body, in your hands, in
your heart, in your stomach, in your skin. If you have to think about it, you have not felt it.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Nina Dobrev
PRANEŠIMAI : 10794

Carmen Bríghitte Denali
Until the lion learns how to write, every story will glorify the hunter.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Sk. 03 08, 2015 7:54 pm

Kuo puikiausiai pajuto, kaip Veronika įsitempė šalia visiškai ramaus ir atsipalaidavusio Karmen kūno it mergina būtų pajutusi grėsmę dar prieš tamsiaplaukei praveriant lūpas, dėl ko buvusi vampyrė nusišypsojo nestokodama akivaizdaus pasitenkinimo, kadangi suvokimas, jog netgi būdama viso labo žmogumi ji vis dar yra laikoma bent šiokia tokia grėsme, o ne silpna ir trapia būtybe, kurią būtų galima lengvai sumaišyti su žemėmis. Žinoma, dauguma vampyrų dabar turėjo kiek kitokią nuomonę, tačiau Veronika juk nebuvo viena iš jų. Vis dėlto, moterį kiek nustebino faktas, kokia nepatenkinta buvo šviesiaplaukė, kuri per praėjusį jųdviejų susitikimą buvo šitokia miela ir pasiryžusi bet ką padaryti, kad tik atsidėkotų savo išgelbėtojai. Turbūt šiais laikais už gerą atsilyginama kandžiomis frazėmis, vienai iš tokių kaip tik paliekant Veros lūpas ir priverčiant Karmeną prunkštelėti, galiausiai palaimingai atsidūstant, jai akivaizdžiai nė truputėlio nesusierzinant dėl tokios replikos. - Brangioji, informacija apie tave nėra tokia slapta, jog reikėtų verstis per galvą ar juo labiau gultis su kuo nors, kad ką nors sužinočiau. Tereikėjo užsiminti, kad padėjau vienai blondinei ir visa informacija buvo tiesiog patiekta ant sidabrinės lėkštutės,- ramiai kuždėjo merginai į ausį, kol tuo tarpu josios pirštukai švelniai brūkštelėjo merginos skruostą, vienam užkliūvant už plaukų sruogos, kurią Karmen apsivijo aplink pirštą. - Kaip sekasi Rendalui? Dar neturėjau progos su juo pasimatyti,- ištarė, atrodo, kiek nusivylusi ir nežymiai papūtė lūpas it būtų iš tiesų susikrimtusi.
Šiam nedideliam spektakliui per daug ilgai neužsitęsus, Karmen galiausiai truktelėjo pečiais ir lengvai timptelėjusi merginą už plaukų sruogos, paleido ją, apeidama aplink suoliuką ir prisėsdama šalia šviesiaplaukės. - Klausyk, blondine,- pradėjo, užsimesdama koją ant kojos,- nepasakyčiau, kad tu man labai įdomi, todėl iš karto eisiu prie reikalo. Man reikia, kad pasakytum, kur galiu rasti Demetriją arba Natanielį,- išdėstė, šonu pasisukdama į Veroniką ir aukščiau kilstelėdama antakius it ragintų ja prabilti. - Arba, dar geriau, jų vaiką. Vestas, tiesa? - džiugiai paklausė, atrodydama tokia miela ir maloni, lyg būtų paprasčiausia kaimynė, sustojusi pasidomėti, kaip sekasi.



If you try to find a replacement, you'll be sadly disappointed, I can't be replaced. I'm the only woman in all the world who possesses the right combination of qualities for you. You can turn your stare upon me all you like, but you can't petrify me. You can knock me about to your heart's content without worrying about doing any damage. You can perpetrate any sort of outrage your wicked mind conceives and be sure I'll join in, with a will. You're a troublemaker. A devil.
Nothing less than a hellion would ever suit you.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6261

Demetri Joel Volturi
The world owes you nothing.
It was here first.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Sk. 03 08, 2015 8:29 pm

-Mm, - Nutęsė nežymiai primerkdama akutes ir šitokiu būdu sudarydama didžiai susimąsčiusios merginos įvaizdį, netrukus net ir lūpą prikąsdama. -Kalbant apie tai, kaip jautiesi išgelbėjusi didžiosios savo priešės geriausią draugę? Nes mes su Demetrija neblogai iš to pasijuokėme, - Truputį kryptelėjusi galvą į šoną, ji vėlgi plačiai nusišypsojo ne tiek dėl pasakytų savo žodžių, kiek dėl Karmenos pirštų, sekundei prisilietusių prie moters skruosto, Veronikai nesunkiai pastebint, kokie jie šilti, dėl ko ji galėjo lengviau atsikvėpti suvokusi, jog tamsiaplaukė vėl yra žmogus, o ne vampyrė, kokia buvo paskutinį kartą, kai jos matėsi daugiabučio kieme. Tai nesuteikė Veronikai daugiau pranašumo ir vis dėlto, atsilaikyti prieš žmogaus kūne įstrigusią merginą buvo kelis kartus lengviau nei kovoti su jėgos rankose nestokojančia vampyre kraujo raudonumo akimis, dėl ko panelė tapo labiau atsipalaidavusi, net pliaukštelėdama ranka per Karmen pirštus, už ką nors ir susilaukė geroko peštelėjimo, bet bent jau mergina prie jos nebesilietė.
-Puikiai. Paskutinį sykį, kai kalbėjomės jis kieme sodino pomidorus, - Lengvai atsidususi, ji nesunkiai leido suprasti, jog Karmen pastangos patupdyti Veroniką į nemalonią padėtį ar priversti pasijusti nejaukiai ne itin veikė šviesiaplaukę, kuriai kuo toliau, tuo labiau šis pokalbis panašėjo į vieną didelę komediją. Nė neabejojo, jog moteris bet kurią sekundę pradės regzti istorijas, kaip kadaise apturėjo romaną su dabartiniu Veronikos vyru ir kaip gerai ji jautėsi tvirtose jo rankose, bet tam Vera jau buvo pasiruošusi, ką išdavė ganėtinai skeptiškas josios žvilgsnis, visai įtampai tarsi išgaruojant tą pačią sekundę, kai šviesiaplaukės akys susidūrė su ne tokiu jau ir gyvybingu Karmen veidu.
-Žinoma, - Kelis kartus palinksėjo galva gurkštelėdama kvapnios savo kavos, kurią paskanavusi specialiai pačepsėjo lūpomis, lyg vilkintų laiką. -Juk tu tokia populiari šiame mieste. Sugebėjai atkapstyti informaciją apie mane, o apie juos neišgali? - Pasukusi veidą tamsiaplaukės pusėn, ji tariamai susidomėjusi kilstelėjo į viršų antakius, akivaizdžiai nenusiteikusi tiesiog imti ir papasakoti tamsiaplaukei apie Demetriją su Natanieliu ar juo labiau Vestą, kurio neišduotų net tuomet, jei kažkas peiliu pjaustytų jos kūną skersai-išilgai, berniuką, kuris galima sakyti užaugo Veronikos akyse, mylėdama kaip savo sūnų.


 
There is a word in german. Lebenslangerschicksalsschatz. And the closest translation would
be lifelong treasure of destiny. It is not something that develops over time. It's something
that happens instantaneously. It courses through you like the water of a river after a storm,
filling you and emptying you all at once. You feel it throughout your body, in your hands, in
your heart, in your stomach, in your skin. If you have to think about it, you have not felt it.

Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Nina Dobrev
PRANEŠIMAI : 10794

Carmen Bríghitte Denali
Until the lion learns how to write, every story will glorify the hunter.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Sk. 03 08, 2015 9:12 pm

Po Veronikos klausimo, tvirčiau suspaudė lūpas į ploną liniją, kad sutramdytų juoką, ką jai padaryti sekėsi pakankamai sudėtingai, moteriai nuoširdžiai pralinksmėjant pamačius apgailėtinas šviesiaplaukės pastangas suerzinti Karmeną, kuriai iš esmės buvo nusispjauti į absoliučiai viską, ką ji sako, įskaitant ir tai, kaip ji su Demetrija iš josios pasijuokė, kadangi buvo beveik įsitikinusi, kad tai nėra tiesa. - Supranti, saulele, Demetrija nėra mano priešė. Ji labiau.. įrankis, kurio pagalba tikiuosi apraminti josios vis nerimstantį vyrelį,- draugiškai paaiškino, nematydama prasmės kažko nutylėti, juo labiau, kad šitaip dar ir atrėmė blondinės argumentą ir mėginimą pasityčioti. - Kas su tavim negerai, blondine? - galiausiai surimtėjusi pasiteiravo, sunkiau atsidusdama ir sukryžiuodama rankas ant krūtinės, kadangi seniai buvo aišku, kad kantrybe Karmen nepasižymi, o Veronikos apgailėtina egzistencija, kuri vis dar tęsėsi būtent Karmen dėka, palengva ėmė labai stipriai erzinti. - Atrodo, nepasakiau tau nieko blogo, o tu vis ieškai žodžių, kuriais galėtum man įgelti. Pakankamai apgailėtina, žinai,- išdėstė meiliu tonu, mėgindama kuo aiškiau dar kartą pademonstruoti, kad ji čia atėjo ne pasibarti, jeigu apverktinos blondinės smegenėlės nepajėgė šito įsisavinti tuomet, kai Karmena pasakė, kokiu reikalu su ja kalbasi.
Šviesiaplaukei paminėjus Rendalo užsiėmimą, tiesiog supratingai linktelėjo, net neabejodama, kad vampyro pomidorai yra jo audi, o daržas - kelias, kuriuo jis ko gero ir lėkė vėdindamas smegenis, kas kuo puikiausiai paaiškintų, kodėl jis neatvažiavo pasiimti savo žmonos iš darbo taip, kaip darydavo anksčiau. Prieš visą tą nutikimą su atmintimi. Ir Veronika, spėdama, jog Karmen yra pasiruošusi papasakoti jai apie bendrą savo ir Rendalo praeitį, buvo beveik teisi, kadangi jo dienotvarkę ir įpročius buvusi vampyrė sužinojo ne iš pakalikų, o iš paties Veros sutuoktinio. Su kuriuo, beje, ją siejo ne visai lovos reikalai, tik moteris kol kas susiturėjo apie tai neprabilusi, kadangi tai ne visai atitiko temą.
Pastabą apie tai, jog Karmen galėjo apie tą šeimyną informacijos gauti taip pat, kaip gavo apie ją, moteris ignoravo, neplanuodama aiškinti, kad vampyrai į medžiotojų gyvenimus kištis stengiasi kuo mažiau, kadangi ne visi yra nusiteikę rizikuoti taip, kaip pati Karmen, dėl ko nė vienas negalėjo tiksliai pasakyti, kur dabar yra tie trys. - Pabandykim dar kartą,- dalykiškai pasiūlė, nors siūlymas nuskambėjo veikiau kaip įsakymas, šiek tiek palinkdama į priekį arčiau Veronikos. - Pasakyk man, kur galiu rasti nors vieną iš jų, ir galėsi laiminga traukti namo. Priešingu atveju, Harlow šeimą mano juodajame sąraše pakeisi tu,- ramiai atsikvėpė, lengvai linktelėdama galva. - Manau, kad pradėčiau nuo tavo sūnaus, kuris.. nežinau, galbūt žūtų avarijoje dėl nelaimingo atsitikimo ar netyčia pakliūtų kokiam pasiutusiam medžiotojui į nasrus,- pratarė, lyg klausdama šviesiaplaukės patarimo, kaip turėtų pasielgti. - Vėliau imčiausi Rendalo. Nepaisant to, kad tu jo žmona, jis tavęs neprisimena. O mane jis pažįsta nuo keturiolikos metų. Taigi, du tūkstančiai ir šeši šimtai metų. Pakankamai laiko, kad spėtum prie ko nors prisirišti ir pamilti, tiesa? Ir linksmiausia dalis ta, kad prisiminimus apie mane ir mūsų draugystę jis išsaugojo. Tas vyriškis buvo ištikimiausias mano bendrakeleivis visą savo gyvenimą ir nors niekada neapsimečiau prieš jį angelu, aš niekad nesuteikiau jam pagrindo manim nusivilti. Kaip manai, su kuria iš mūsų jis liktų, jeigu tektų rinktis? Aš galiu apie tave jam pasakoti ką tik noriu, manim jis patikės,- švelniai ir ramiai dėstė savo pakankamai ne trumpą tiradą, užbaigdama viską kuklia ir draugiška šypsena. Tamsiaplaukė buvo visiškai įsitikinusi, kad palenkti Veronikos vyrą savo pusėn būtų lengviau nei lengva ir bet kokia pasaka jį įtikintų, o pasakyti buvusi vampyrė galėjo daug ką. Pavyzdžiui, kad jo žmonelė kėsinosi į jos gyvybę po to, kai Karmen kilniaširdiškai išgelbėjo josios. - O tau po visko tikriausiai suorganizuočiau tapimą vampyre, kad turėtum kuo daugiau laiko mąstymui apie mane ir savo prarastą šeimą. Taigi, kaip tau mano planas? O gal apsigalvojai ir nori pasakyti, kur rasti tavo draugus? - nė sekundei nepametusi meilios minos, vėl atsitiesė, nukreipdama žvilgsnį tiesiai priešais save.



If you try to find a replacement, you'll be sadly disappointed, I can't be replaced. I'm the only woman in all the world who possesses the right combination of qualities for you. You can turn your stare upon me all you like, but you can't petrify me. You can knock me about to your heart's content without worrying about doing any damage. You can perpetrate any sort of outrage your wicked mind conceives and be sure I'll join in, with a will. You're a troublemaker. A devil.
Nothing less than a hellion would ever suit you.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 6261

Demetri Joel Volturi
The world owes you nothing.
It was here first.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Sk. 03 08, 2015 9:51 pm

-Oh, tikrai? Ir kiek kartų nesėkmingai bandei nusodinti jų šeimą? - Apsilaižiusi lūpas, Veronika patogiau atsirėmė į suolelio atlošą, netrukus pradėdama lėtai trupinti rankoje laikomą riestainį, kurio trupinėlius išmėtė jas apsupusiems balandžiams, pastariesiems susilaukiant daugiau Veronikos dėmesio nei josios palydovei, kuri nenustojo aušinti burnos net ir tuomet, kai nė neabejojo, kad mergina jos nebesiklauso. Tik kai dėdamasi nekaltąja Magdalena Karmen suskubo prikaišioti grubaus Veronikos elgesio, panelė kreivai šyptelėjo, nusistebėdama, kaip buvusiai vampyrei dar nenudžiuvo liežuvis, joms abiems žinant, jog Karmenos vizitas toli gražu nepriminė nekalto ar geranoriško. -Žinai, man užtenka to, kad egzistuoji, - Atsainiai gūžtelėjo pečiais susimąstydama, kaip apskritai galėjo net sekundę pamanyti, jog šioje moteryje yra kažkas gero, kai pasipuošusi perdėtai meilia mina, kurią Veronikai norėjosi iš josios veido pašalinti nagais ir dantimis, ji lyg niekur nieko porino, kaip norėtų nužudyti kažkieno sūnų. Moteriai virpėjo širdis vien besiklausant, kadangi pati Veronika nė neabejojo, jog pakelti rankos prieš keturmetį berniuką ar kitais būdais statyti jo gyvybę į pavojų nesugebėtų net ir tada, jei jo tėvai kėsintųsi į jos pačios gyvastį. Po velniais, juk tai tebuvo vaikas, šviesiaplaukės viduje kaip mat išaugant pasišlykštėjimui nuo kurio merginą net supykino, josios smegenims tiesiog neišnešant, kaip kažkas, juo labiau moteris, gali savyje nešiotis tiek daug žiaurumo.
-Tu žvėris, Karmen. Žinai tai? Per gyvenimą mačiau pačių įvairiausių vampyrų, bet savo šlykštumu pranoksti net ir juos. Esi perpuvusi iš vidaus, lyg sutrešusi ir naudoti nebetinkama nutašyta kėdė. Nė lašelis gėrio niekuomet neapsistos prie tavo durų ilgiau savaitės, kadangi esi tuščia, lyg mano virtuvėje laikomi puodai. Neįsivaizduoju, kaip apskritai gali gyventi su savimi, - Tai nebuvo Veronikos bandymas įžeisti ar pašiepti Karmen. Tiesiog moters elgesys jai atrodė nesuprantamas, jai niekaip neįstengiant rasti priežasčių, kurios galėtų pateisinti tokį Karmen požiūrį, kadangi josios akimis tokią gyvatę sukurti reikėtų daugiau nei prie uodegos prikibusios medžiotojų poros ar kelių kovų miške. -Man nuo tavęs bloga, - Kiek papurčiusi galvą, Veronika nusigręžė į šalį, nepajėgdama ilgiau žiūrėti į moterį, kuri net tokio vardo nebuvo nusipelniusi, šviesiaplaukės pirštams palengva apvedant karšto vienkartinio puodelio kraštus prieš tvirtai suspaudžiant lūpas į ploną liniją. Atėjus akimirkai, kai Karmen į pagalbą pasitelkė stipriausią savo kozerį, merginos kūnas pašiurpo, vos į pokalbį buvo įtrauktas Denis, kurio rudos, šilumą spinduliuojančios akys kaip mat išniro Veronikos atmintyje, bet štai tolimesni Karmenos žodžiai apie Rendalą iššaukė šviesiaplaukės karčią šypseną.
-Savo sūnų, - Ji pratarė pertraukdama ilgą buvusios vampyrės litaniją, o tuomet kilstelėdama į viršų nuožmumo kupinas savo akis, kadangi pasaulis galėjo karti, deginti ir skandinti Veroniką nors ir milijoną kartų, bet faktu, jog Rendalas išduotų Denį ji vis tiek nepatikėtų. -Jam nereikia manęs. Ar tavęs, iš tiesų. Norėdamas jis kiekvieną vakarą galėtų susirasti vis kitą moterį, tokia jau ta tiesa. Jis rinktųsi savo sūnų. Tu neturi vaiko, Karmen, tu nežinai koks tai jausmas. Tai jo kraujas. Jo dalis. Nesvarbu turi jis atmintį ar ne, to pakeisti nesugebės niekas. Ir aš pažįstu Rendalą užtektinai, jog žinočiau kiek daug jam reiškia šeima. Prisiliesk prie jo ir gali atsisveikinti ne tik su apgailėtinais savo santykiais, bet ir su savo gyvybe, - Veronika sunkiai atsikvėpė, netrukus tiesiog liūdnai šyptelėdama, lyg šitoks Karmenos susireikšminimas ir nesusivokimas iš tiesų keltų jai gailestį. Visu kūnu atsiplėšusi nuo suolelio atlošo, lyg ruoštųsi išeiti, ji dar dirstelėjo moters pusėn tiesiog papurtydama galvą.
-Ne, - Trumpas ir tikslus atsakymas turėjo leisti Karmen suprasti, jog josios vadinamoji blondinė yra ne tik beprotiškai užsispyrusi, bet kartu ir ištikima savo draugams, kas asmeniui, kuris savo gyvenime neturi absoliučiai nieko, turbūt niekada nebus suprantama ir ko aiškinti Veronikai neketino, beveik įsitikinusi, jog daugiau vertybių už šią žmogystą turi net pastato siena.


 
There is a word in german. Lebenslangerschicksalsschatz. And the closest translation would
be lifelong treasure of destiny. It is not something that develops over time. It's something
that happens instantaneously. It courses through you like the water of a river after a storm,
filling you and emptying you all at once. You feel it throughout your body, in your hands, in
your heart, in your stomach, in your skin. If you have to think about it, you have not felt it.

Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 2196

West Elliot Harlow
we are so scared of people breaking us, that we end up breaking ourselves


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Sk. 03 08, 2015 11:21 pm

Kadangi likimas Volteroje buvo tikras ironiją mėgstantis pokštininkas, taigi netrukus ir asmuo, kuriam tikriausiai čia šiuo metu mažiausiai reikėjo rodytis, nusprendė patraukti per aikštę. Aišku, jei ne naujai parsisiųstas x-boxo žaidimas, kurį kaip tik ėjo atsiimti iš pašto, nes paštininkė Esmeralda tingi lipti kelis aukštus arba bijo lifto, būtų šią kad ir saulėtą bei gražią dieną nė neiškišęs nosies iš namų. Bet visiškai nieko blogo kol kas savo išėjime neįžvelgdamas netrukus pastebėjo savo mamos draugę Veroniką, kuri jam buvo kaip teta, kadangi matė itin dažnai su savo mama, sėdinčią ant suoliuko. Pasipuošęs parodine, gero vaiko šypsena patraukė arčiau jos, tik likus keliems žingsniams iki ėjimo tikslo pastebėdamas ir kitą, iki šiol Volteroje nesutiktą personą, pasižymėjusią pavydėtinom kūno formom, kurių nepastebėti vyrukas paprasčiausiai nepajėgė, ir dailiu veideliu, tačiau ir kabinti merginų, ką be abejonės būtų padaręs vos išvydęs tamsiaplaukę vieną kur nors klube, prie mamos draugės neketino. Iš šono judviejų pokalbis neatrodė keliantis labai daug džiaugsmo nei vienai iš jo dalyvių, bet vaikis, kaip ir visi vyrai nekreipdamas daug dėmesio į jo akimis nereikšmingas smulkmenas, pernelyg į tai nesigilino, sustodamas tiesiai priešais jas ir žvilgtelėdamas į šviesiaplaukę.
- Sveika, Veronika. Kaip laikaisi? Kaip Denis? - Pasiteiravo nuoširdžiai norėdamas sužinoti, kaip laikosi jo mamos geriausia draugė, kadangi pastarajai dabar buvo toli gražu ne lengviausieji laikai. O ir šiaip vyrukas mėgo bendrauti su žmonėmis, tad praleisti progos pakalbinti vieną iš artimų žmonių tikrai neketino. Žvilgsnis akimirką nuslydo į juodaplaukę ir vien tai, kaip ji sėdėjo, privertė vaikiną pajusti kūnu perėjusį šaltį, kadangi būtent šią emociją pastaroji ir spinduliavo. Nepaisant to, jautė pareigą prisistatyti nepažįstamai merginai. - Vestas, - atkišęs leteną spustelėjo tamsiaplaukės ir nežymiai šyptelėjo. - Atleiskit, jei ką sutrukdžiau, - vien iš mandagumo atsiprašęs, kadangi nesijautė nei kiek kaltas dėl pertraukto pokalbio, vėl žvilgsniu susirado žalias ir draugiškas Veros akis.



But frankly, my dear, I don’t give a damn.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Nina Dobrev
PRANEŠIMAI : 10794

Carmen Bríghitte Denali
Until the lion learns how to write, every story will glorify the hunter.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Pir. 03 09, 2015 7:32 pm

Absoliučiai visi Veronikos tariami žodžiai įėjo Karmenai per vieną ausį ir išėjo per kitą, buvusiai vampyrei nė nededant į tai jokių pastangų, kadangi nekreipti dėmesio į tai, ką kalba blondinė, pasirodė neįtikėtinai lengva, taip pat stipriai talkinant ir faktui, kad pasišlykštėjimo kupinų žodžių per savo gyvenimą Karmen girdėjo daugiau, negu galėtų suskaičiuoti. Moteris pritariamai linkčiojo tuo pačiu metu, kai blondinė kalbėjo, demonstruodama begalinį susidomėjimą nebent savo nagams, kol trumpam sukluso tik tuomet, kai mergina nusprendė mesti vaiko kortą, kuria greičiausiai siekė sukelti Karmenai kažin kokią sąžinės graužatį ar priversti ją permąstyti savo gyvenimą, bet bjauri tiesa buvo ta, kad sekundei supuvusi tamsiaplaukės širdis virptelėjo tik tuomet, kai šviesiaplaukė leptelėjo, jog pati Karmen neturi vaiko ir nesupranta, ką tai reiškia. Na, ji kuo puikiausiai suprato net po daugiau nei keturių tūkstančių metų, tačiau viso labo prisimerkusi kreivai žvilgtelėjo į Verą, greitai vėl nukreipdama žvilgsnį priešais save, neplanuodama nieko atsakyti netgi į tai, kadangi mažiausiai norėjo, kad šitas šventas dievo avinėlis prisikabintų dar ir prie tos temos.
Merginai, rodos, pasiruošus eiti savais keliais, nepasivargino pažvelgti į ją, šiokią tokią reakciją parodydama tik tuomet, kai ji dar kartą atsisakė pabūti tokia malonia ir pagelbėti Karmenai, savo nusivylimą pademonstruodama pavartydama akis. - Kaip žinai,- lengvabūdiškai mestelėjo, leisdama pačiai Veronikai nuspręsti, ar šie du Karmen žodžiai reiškia josios pasidavimą, ar grasinimą vykdyti savo prieš tai išdėstytą planą. Nukėlusi koją nuo kojos, pati pasiruošė keliauti, tačiau ją sustabdė iš velniai žino kur išniręs jaunuolis, prisistatęs prie jų suolelio ir ėmęs čiauškėti lyg kas būtų jį kalbinęs. Tamsiaplaukės niekaip neapleido jausmas, jog vyruką jau yra kažkur mačiusi, dėl ko ji be paliovos tyrinėjo jo veidą, tačiau atmintis grįžo tik tuomet, kai jis prisistatė, dėl ko buvusi vampyrė akimirką įsitempė, vos nežiobtelėdama iš nuostabos. - Labai malonu. Karmen,- taip pat mandagiai atsakė, spustelėdama vaikio ranką, veide nušvintant plačiai ir iš pirmo žvilgsnio labai draugiškai šypsenai. - Visai nesutrukdei. Tiesą sakant, tu atėjai pačiu laiku. Ar ne? - sučiulbėjo, pasukdama galvą į Veroniką ir mirktelėdama jai.



If you try to find a replacement, you'll be sadly disappointed, I can't be replaced. I'm the only woman in all the world who possesses the right combination of qualities for you. You can turn your stare upon me all you like, but you can't petrify me. You can knock me about to your heart's content without worrying about doing any damage. You can perpetrate any sort of outrage your wicked mind conceives and be sure I'll join in, with a will. You're a troublemaker. A devil.
Nothing less than a hellion would ever suit you.
Atgal į viršų Go down
 
aikštė
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 45Pereiti prie : Previous  1, 2, 3, 4, 5  Next
 Similar topics
-
» AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:
» AIKŠTELĖS KAVINĖ:
» AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:
» AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
sveiki atvykę į Forks miestelį! :: White pearl avenue-
Pereiti į: