sveiki atvykę į Forks miestelį!


 
FORKS
MIESTELIS

Share | 
 

 aikštė

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
Pereiti prie : Previous  1, 2, 3, 4, 5  Next
AutoriusPranešimas
avatar

PRANEŠIMAI : 3345

Mikael Van Helsing
If there's a shadow in me, The dark is a tidal wave inside of you


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Antr. 12 10, 2013 6:36 pm

(Na ką jau padarysi, toks gimiau ;D)
Vaikinas tik tai gūžtelėjo pečiais į jos klausimą ir toliau stovėjo vietoje.- Nežinau, turbūt nuobodulys, kadangi neturėjau ką veikti jau gal dešimt metų.- Na gerai, ne tiek ir daug, jis neturėjo ką veikti pastarąjį pusmetį, bet jam tai buvo tarsi amžinybė ir neaišku kodėl.
- Be to, man nė nesvarbu apie kokį tu vyliojimo būda šneki, vis tiek būtų pasibaigę taip pat jeigu tik tai aš norėčiau. Nors ir dabar galėčiau pagriebti tave už gerklės, įsisiurbti į lūpas neleisdamas tau ištarti nė žodelio ir toliau tęsti, kas baigtusi išprievartavimu ar dar blogiau - kokia nors mirtimi.- Jo veidą nušvietė miela, bet matėsi jog, dirbtinė šypsena.
Atgal į viršų Go down
http://hattford.fforum.biz/
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Nina Dobrev
PRANEŠIMAI : 10794

Carmen Bríghitte Denali
Until the lion learns how to write, every story will glorify the hunter.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Antr. 12 10, 2013 7:50 pm

Tokios kalbos privertė Sereną pasijusti šiek tiek nejaukiai, mat Europoje vampyrų, o tuo labiau mišrūnų buvo kur kas mažiau. Jeigu patiksinti, tai per savo gyvenimą mergina buvo sutikusi gal tik du hibridus ir nei vienas iš jų nesielgė taip aršiaip. Provokuojantis Mikaelio pasitikėjimas savimi rodė jo drąsą. Kvailą drąsą, kuri buvo tarytum pagrindas priversti Sereną jo bijoti. Ko gero tai būtų logiškas sprendimas. Bijoti. Pakelti savo subiniuką ir bėgti į bet kurią pusę. Juk būdama tokia smulkutė ji turėjo privalumą - greitį. Ji galėjo bėgti taip pat greitai kaip ir tikri vampyrai, nors mišrūnams, tai buvo ganetinai sunku.
-Jeigu bandai ką nors išgąsdinti, tai tau nepavyko.-Ser mirktelėjo akute ir kilstelėjo lūpų kampučius, tik šį kartą jos veidas neatrodė, kaip naivios, mielos mergaitės. Jis kur kas labiau priminė dviejų su puse šimto metų mišrūnės, nugalabijusio tūkstančius žmonių ir kelias dešimtis vampyrų veidelį.- Nemanyk, kad tu esi vienintelis pavojinga padaras šioje aikštėje.-šypsodamasi Frigred pakreipė galvą į šoną ir jos rudos akys suspindo raudoniu.



If you try to find a replacement, you'll be sadly disappointed, I can't be replaced. I'm the only woman in all the world who possesses the right combination of qualities for you. You can turn your stare upon me all you like, but you can't petrify me. You can knock me about to your heart's content without worrying about doing any damage. You can perpetrate any sort of outrage your wicked mind conceives and be sure I'll join in, with a will. You're a troublemaker. A devil.
Nothing less than a hellion would ever suit you.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 3345

Mikael Van Helsing
If there's a shadow in me, The dark is a tidal wave inside of you


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Tr. 12 11, 2013 4:05 pm

vaikinas jau žiojosi ką nors pasakyti, bet nesuspėjo.. Jo telefonas suskambėjo. Atsidusęs tik tai pasižiūrėjo į ekraną ir lėtai pakėlė akis į merginą.- Atsiprašau, bet mūsų susitikimas baigtas.- Jo balsas tapo vėl šaltas ir vaikinas dingo iš čia kaip dūmas.
Atgal į viršų Go down
http://hattford.fforum.biz/
avatar

MIESTAS : Voltera
PRANEŠIMAI : 3216

Joshua William Lund
“In the wrong light anyone can look like a darkness.”


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Kv. 01 30, 2014 10:54 pm

Pametė prabėgusių sekundžių skaičių, sėdėdama ant šalto ir visiškai tuščio suolelio, kol aplink be sustojimo zujo žmonės. Daugelis praeivių paaukodavo vieną saldžią savo gyvenimo akimirką vien tam, kad dirstelėtų į ant sutrešusio medžio gabalo sėdinčią vampyrę, kuri per ne lyg ilgą laiką nesugebėjo priversti savo apsunkusio ir pavargusio kūno judėti, dėl ko kėlė nerimą senoms močiutėms ir smalsiems vaikams. Negalėjo jų kaltinti. Iš tiesų atrodė lyg lavonas. Ir kažkuri jos dalis, norėjo pasinerti į tą svaiginančią amžinybę visiškos ramybės ir tylos, bet deja, ne viskas buvo taip lengva. Ir nors ji jautė, kaip jų žvilgsniai degina ledinę jos odą, nė vieno iš jų veidų Tania nematė, įsmeigusi nieko neregintį žvilgsnį į rausvą dangų, kuris vis temo, galiausiai palikdamas merginą visiškai tuščioje aikštėje. Garsūs širdies dūžiai, padrikas kvėpavimas ir spartūs žingsniai per gergždžiantį sniegą kiek ramino vampyrę, o jiems išgaravus ir tuščią aikštę užgulus mirtinai tylai, vegetarė nejučia susigūžė. Tarsi šitai skaudintų ją fiziškai. Sunkiai atsiminė, kaip nusigavo čia nuo paplūdimio. Net negalėtų nusakyti, kur iš viso randasi. Vienintelis dalykas primenantis, kad visa šitai nėra kažkoks klaikus košmaras iš kurio mergina tiesiog negali pabusti, buvo neaprėpiama tuštuma krūtinėje. Tania galėjo prisiekti, kad kelias minutes duso, nors žinojo, jog tai neįmanoma, atsižvelgiant į tai, kad jai nereikia kvėpuoti, ir būtų padariusi absoliučiai viską, kad bent jau sekundę, mažą akimirkos dalelę, galėtų pajusti kažką daugiau nei ši buka ir apmirusi būsena, iš kurios Taniai niekaip nepavyko išsipančioti, lyg iš apnuodytų pančių, lėtai žudančių merginą. Negalėjo patikėti, kad po tūkstančio metų gyvenimo ant šios žemės paviršiaus ir po visų įsitikinimų, kad yra išbandžiusi ir patyrusi absoliučiai viską, ją buvo šitaip lengva palaužti. Taipogi negalėjo patikėti, kad kadaise buvusi stipri ir išdidi klano vadė, dabar negalėjo nustoti savęs gailėtis ar pakilti ant kojų vėl nesuklupusi. Galvoje vėl išniro baimės perkreiptas Doros veidas, ausis kurtinant jos agonijos kupiniems klyksmams ir Tania veik sudejavo balsu užsidengdama drebančiomis rankomis veidą, bet negalėdama ilgai ten jų išlaikyti, kadangi raumenys buvo suglebę. Kai manė, jog pagaliau pradėjo tą ilgą ir sunkų gijimo procesą, matydama duobės, kurioje buvo įklimpusi, viršuje vilties kibirkštėles, ji smuko dar žemiau. Kai rado asmenį, kuris ją puikiai suprato ir kuriam Tania atsivėrė visomis įmanomomis prasmėmis, praverdama surūdijusias dureles į savo širdį, pastarasis ten pašiko ir nenusivalęs šiknos papustė padus palikdamas Tanią visiškai vieną. Ne kartą buvo patyrusi tą vadinamą širdgėlą, kai regis pats gali girdėti į šipulius dūžtančią savo širdį, bet dabar vampyrei skaudėjo absoliučiai viską. Ir ji nuoširdžiai nebeturėjo savyje jėgų, jog galėtų spirtelėti sau į užpakalį, prisiversti vykti į namus, susirasti Keitę ir gerai išsikūkčioti jai ant peties. Vietoj to, ji liko čia, prakeiktame Volteros mieste, tvirčiau užmerkdama akis, jos veidą pradedant plakti negailestingiems lietaus lašams.


And oh God, I wanted to be your high but everything I said, it went unheard.
And everything you saw with eyes straight blurred became our downfall.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 2196

West Elliot Harlow
we are so scared of people breaking us, that we end up breaking ourselves


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Pen. 01 31, 2014 12:45 pm

Dideli, platūs žingsniai, nepaisantys balų ar peršlapusių batų žengė asfaltu. Jo plaukus ir galvą dengė tas pats Volturiškas juodas apsiaustas, kuris nuoširdžiai jau vemti vertė, o Kajus pagaliau džiaugėsi sulaukęs čia lietaus, tad jo visada tiesią liniją primenančiose lūpose pagaliau žaidė mažytė šypsena. Žmonės nežiūrėjo į jį, jie lėkė, skubėjo ir stengėsi išvengti mažų, žvarbių lietaus lašų, krentančių ant jų. Volturiui tai nebuvo problema. Atvirkščiai - nuo pat savo pervirtimo pirmųjų metų jis mėgavosi lietumi. Ypač kai atsikraustė į Volterą - bene vienintelis metas, kuomet jis galėjo nusiimti kvailą apsiaustą ir pažvelgti į pasaulį savomis akimis, o ne sliūkinti nuleidus jas žemyn. Taigi, jis būtent tą ir padarė. Sustojęs po kažkokios mažos parduotuvėlės stogeliu, Kajus greitai nusiėmė apsiaustą ir permetė jį per ranką, į plaučius įkvėpdamas gryno, šviežio oro ir taip pravėdindamas savo plaučius, kuriuose jau buvo pilna dulkių, tamsos ir daugybės neištartų žodžių ar minčių. Staiga jo kruvino raudonio pripildytos akys įsmigo į ant suolelio sėdinčią raudonplaukę. Jam nereikėjo ilgai mąstyti, kol suvokė kas ši per viena. Regis, jam sekėsi sutikti Denalietes Volteroje. Tačiau Kajui nelabai tai patiko. Vis paranoiškai mąstė, jog jos susuko kokį planelį ir ketina nuversti Volturius. Tačiau dabar stebėdamas jos skausmo palaužtą ir ilgesingą veidą suvokė, kad mergina nepajėgtų net savęs apsiginti. Žinoma, Kajus buvo girdėjęs apie ją ir Feliksą - čia žinios plinta itin greitai. Ir, kiek girdėjo, Aras nebuvo tuo patenkintas. Tačiau Kajus nesiruošė nei vieno iš jų smerkti - jam buvo paprasčiausiai nusispjauti į tas pilyje vykstančias dramas. Veikiausiai būtų tiesiog ėjęs ir nuėjęs toliau, bet džentelmeniškumo savybės neleido praeiti pro bejėgę moterį. Taigi jis greitais ir sparčiais žingsniais išlindo iš savo prieglobsčio ir atsirado prie Taniūšos. Nieko nesakęs jis išskleidė skėtį, kurį nukniso iš parduotuvės niekam nė nesuuodžiant, ir iškėlė jai virš galvos, pats leisdamas negailestingiems lietaus lašams šlapinti jo tobulą šukuoseną, kurią darydamas praleido bene penkias valandas. Ir dabar atrodys kaip šlapias šunytis. Bet nieko.
- Niekada neprasidėk su Volturiais, - pasakė, tačiau balse neskambėjo jokios pašaipos, įžūlumo ar nedraugiškumo. Čia buvo mažytis draugiškas patarimas nuo dėdės Kajoko.



But frankly, my dear, I don’t give a damn.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Voltera
PRANEŠIMAI : 3216

Joshua William Lund
“In the wrong light anyone can look like a darkness.”


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Pen. 01 31, 2014 1:19 pm

Iš karto užuodė Kajų. Ir visgi, nesiteikė net praverti akių, manydama, kad jis galbūt palaikys Tanią nevykusia aikštės dekoracija ir praeis, tarsi jos čia nė nebūtų. Kur gi ne. Volturis niekada nepraleis progos pasipuikuoti prieš bet kokį vampyrą ir įrodyti, kad čia esi tik pakeleivis, neturintis jokių teisių, tik vieną vienintelę pareigą - paklusti tam mėšlinam klanui ir klūpėti prieš bet kurį jo narį, lyg prieš geresnį už tave. Na, Tania nebuvo nusiteikusi taikstytis su tokiomis nesąmonėmis, kadangi Volturių pasipūtėliškumas pradėjo lipti jai per gerklę ir ji buvo tik per siūlelio galą nuo visiško pratrūkimo, kurio metu apmėtytų tą pelėsiais dvokiančią pilį molotovo kokteiliais, netrokšdama nieko daugiau, tik jog kuo daugiau tų parazitų sudegtų savo betoniniuose rūmuose, seniai virtusiuose jų kapais. Visgi, Kajus nesiteikė praignoruoti raudonplaukės, kaip ir ji nesiteikė pasikelti nuo suolelio ir eiti vykdyti savižudiško plano.
-Jei atėjai čia apsimetinėti, kad tau rūpiu, vien tam, kad atverčiau savo niekam tikusią širdį, kurią po to galėsi išmindžioti savo Volturiškai prabangiais kaliošais, tuomet kiek pavėlavai. - Jos lūpos sudarė ganėtinai ironišką šypseną, merginai besišaipant ne tik iš perdėtos to klano meilės materialiems dalykams, bet ir žinoma, savęs. Nekentė savęs, jog bent sekundę patikėjo, kad Feliksas kitoks, nors matė visas jo praeities nuodėmes. Dievaži, jis juk nurovė galvą jos motinai, o ši sugebėjo jam atleisti, nė nesulaukusi tinkamo atsiprašymo, manydama, kad toji savo gyvenimo kelią pametusi avelė, tikrai nori pasikeisti. Nekentė taip stipriai, kad norėjos rautis nuo galvos šilkines garbanas, ką ir būtų padariusi, jei būtų radusi savyje jėgų pakelti rankas. Visgi, praplėšusi savo gėdingai raudonas akis, ji nukreipė jas į Kajaus, kiek nustebdama, kad jo veide buvo galima įžiūrėti draugiškumo krislelius, įrodančius, kad Volturis neketina berti druskos ant ir taip vis dar kraujuojančios, atviros žaizdos jos krūtinėje. Bet ji kartą įkliuvusi į panašius spąstus, kai tų dalbajobų klano narys ištiesė jai pagalbos ranką, neketino to padaryti dar kartą. Net ir po Kajaus žodžių, kurie buvo visai kitokie nei Tania įsivaizdavo jį pasakysiantį.
-Eik velniop. - Šiurkščiai sumurmėjo teikdamasi atsiplėšti nuo suolelio atlošo ir pasvirdama į priekį. Kiek susisuko galva ir tik po kurio laiko Tania pamatė šalia savęs besimėtančius porą butelių burbono, kuriuos ištaškė pati to neatsimindama, bet ji vargais negalais atsistojo ant netvirtų it želė kojų, keliams sulinkstant, dėl ko jai teko atsiremti į Kajų, kad nepargriūtų. Mergina tyliai mintyse nusikeikė sušnypšdama ir kaip mat atsišliedama nuo jo, lyg nuplikyta.


And oh God, I wanted to be your high but everything I said, it went unheard.
And everything you saw with eyes straight blurred became our downfall.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 2196

West Elliot Harlow
we are so scared of people breaking us, that we end up breaking ourselves


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Pen. 01 31, 2014 1:35 pm

Kajui dar nieko nepasakant jis jau susilaukė raudonplaukės žodžių, kas jį mažumėlę nustebino ir.. pradžiugino. Aišku, gerą nuotaiką suteikė dar ir lietus, kuris pamažu ėmė rimti, tačiau vis tiek jam patiko tai, ką išgirdo.
- Man nerūpi tavo širdis, mieloji. Ir aš nė neketinu apsimetinėti, - pasakė kaip visiškai akivaizdų dalyką dar ir nepatikliai primerkdamas akutes bei gūžtelėdamas pečiais. Negi ji tikėjosi, kad Volturis pradės klausinėtis ar kapstyti po jos asmeninį gyvenimą? Kiek suprato iš šitų Taničkos žodžių, Feliksas bus gerokai susukęs jai galvą ir ji manė, kad visi ten jie yra gerus primetantys princai ant baltų žirgų. Cha, na, Kajus niekada nebuvo iš tų perdėtai emocingų, dramatiškų ar kitais besirūpinančių vampyrų, kurie žavėtų moteris savo vilionėmis. Volturis seniai neberado pasimėgavimo tokiuose dalykuose. Taigi jis nė neketino jos guosti, kad gyvenimas pagerės ar kad Feliksas elgiasi su visom panom taip ir jai derėtų jį pamiršti. Jis viso labo palaikė jai skėtį ir tarstelėjo bet kokią nereikšmingą frazę ta proga, kad jau priėjo. Vis dėlto jai pavejant jį šalin, vyrukas nė neketino prieštarauti. Jam, jei atvirai, buvo nusispjaut į viską pastaruoju metu. Taigi tik įtvirtino tą skėtį taip, kad vampyrei nė nelaikant jis dengtų ją nuo lietaus lašų. Savo pareigą, kaip tikras džentelmenas, įvykdė. Jau sukosi žygiuoti atgal, kai pajuto merginos ranką įsitvėrusį į jį. Vaikinas pasuko galvą į šoną ir nužvelgė jos veidą. Nejučia akimis dirstelėjo į tuščius butelius. Kiek jam buvo žinoma, vampyrai+alkoholis nebuvo pats geriausias pasauliui nutikęs derinys.
- Apsistojai kokiam nors viešbutyje? - Pasiteiravo neutraliu balsu veidui išliekant šaltam.



But frankly, my dear, I don’t give a damn.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Voltera
PRANEŠIMAI : 3216

Joshua William Lund
“In the wrong light anyone can look like a darkness.”


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Pen. 01 31, 2014 2:16 pm

Jei nuoširdžiai, Tania nieko nesitikėjo iš Kajaus. Jei būtų maniusi šį negyvos mėsos gabalą turint savyje bent lašelį žmogiškumo ir švelnumo, nevėpsotų į jį primerktomis akimis, tūžmingu žvilgsniu, tarsi vien akių galia galėtų sutrupinti blondiną iki dulkių ir patupdyti ten, kur pastarasis turėjo gulėti jau prieš tūkstantį su trupučiu metų. Ten, kur mergina jį ir pasiuntė tikėdamasi, kad Kajus paklus ir paliks ją su savo išsvajota ramybe, bet Volturis, lyg įkyrus liokajus, nunešęs daiktus į viešbučio kambarį ir dabar laukdamas uždirbto avanso, stovėjo kur stovėjęs. Na, jeigu ne jis, Tania greičiausiai dabar gulėtų ant asfalto, veidu burbuliuodama purve ir bandydama susigaudyti kurioj pusėje oro uostas. O pakeliui link jo, nužudytų keletą niekuo dėtų žmonių, palikdama jų bedvasius kūnus Volturiams prie durų, lyg pavėluotą kalėdinę dovanėlę, pati pustydama pėdutes į lėktuvą ir skrisdama.. Kažkur. Vegetarė buvo įsitikinusi, kad artimiausiu metu pas Denalius negrįš. O ir Forkse gyvenančių Kalenų nelankys. Jie atrodė per ne lyg laiminga ir darni šeima, jog Tania drįstų įsiterpti su savo menkavertėmis problemomis ir raudonomis akimis. Juk toji šeima tokia geraširdė, rūpestinga ir mylinti, o Taniai sentimentų dabar reikėjo mažiausiai, kitu atveju susivemtų. Vampyrė patyliukais sugriežė dantimis, susimąstydama kada spėjo tapti panašesne į Volturių klaną, kurių taip vaizdžiai nekentė, kai tas mintis teko palikti užnugaryje, išgirdus kitą blondino klausimą.
-Kas tau darbo? Ne jau bijai, jog ką nors iškrėsiu? - Nežymiai kilstelėjo antakius sučiauškėdama per ne lyg pakiliu balso tonu, tarsi ši mintis ją velniškai viliotų. Kad ir kaip apgailėtinai jaustųsi, laikui aplink tarsi sustojus ir palikus Tanią su begaline tuštuma ir skausmu krūtinėje, nuo ko ji elementariai jau buvo atpratusi, ji nebuvo pasiryžusi šitaip užbaigti savo gyvenimo. Būti nužudytai būtent Volturio, merginai prilygo didžiausiam pažeminimui. -Aš su mielu noru pažiūrėčiau, kaip Aras pasitelkęs savo vienaragių komandą, nemąstančių sava galva, o tik aklai vykdančių viską, ką jis paliepia, joja ant balto žirgo manęs nugalabyti, bet palikime tai kitam kartui, - Bėrė žodžius, lyg užsukta dar pabandydama sugriebti ryškų geltoną skėtį už jo koto, kadangi jis nepatogiai tabalavo ant peties, bet pasiekė tik tai, kad skėtis įsipainiojo jai į plaukus ir T tarsi nukautuota leido rankoms nusvirti žemyn.


And oh God, I wanted to be your high but everything I said, it went unheard.
And everything you saw with eyes straight blurred became our downfall.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 2196

West Elliot Harlow
we are so scared of people breaking us, that we end up breaking ourselves


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Pen. 01 31, 2014 2:33 pm

- Negi rimtai kaip šešiolikametė dėl kažkokio tūpo ją palikusio bachūro depresuosi, kaltinsi pasaulį, žalosi save ir visų nekęsi? - Pasiteiravo kilstelėdamas antakius ir sunkiai atsidusdamas. - Buvau linkęs manyti, kad tūkstantį pasiekusios vampyrės jau būtų bent kiek užsigrūdinusios ir galėtų suimti save į rankas. Tuo labiau, kad čia tikrai nėra pasaulio pabaiga, - pasakęs suraukė antakius tarsi negalėdamas patikėti, kad ji tikrai šitaip išgyvena dėl kažkokio Felikso ar dar dėl bala žino ko. Ne, jis neguodė jos ir nė neketino, kadangi tai buvo ne jo reikalas ir Kajui buvo nuoširdžiai nusispjaut, bet vis dėlto negalėjo ištylėti nepareiškęs savo nuomonės ir nusivylimo Denali mergina, kadaise buvusia gana galinga ir stipria klano vade, kuri galėjo kelti rūpestį ir Volturių vadams. Dabar ji buvo tokia pažeidžiama ir prislėgta, kad jei Kajus turėtų bent kiek emocijų, jam nuoširdžiai būtų jos gaila. - Be to, kaip pastarąjį šimtmetį nieko tau nepadaręs asmuo tikiuosi bent kiek mandagumo ir pagarbos iš tavo pusės, Tania. Bet matyt čia tik aš ir mano per aukštai iškelti standartai, - sumurmėjo kreivai vyptelėdamas ir visai neimdamas į galvą ar į širdį jos įžeidinėjimų, pikto žvilgsnio ir padėdamas ištraukti tą įsipainiojusį skėtį iš rausvų jos sruogų. Tada tik perlaužė perpus ir numetė kažkur ant takelio. Lietus vienaip ar kitaip jau buvo nustojęs lyti, tačiau dangus debesuotas ir apsiniaukęs, kas taip pat patiko Kajokui pijokui. Aišku, galėjo jis jai pradėti grasinti mirtimi, kad vos palietus pirštu nekaltą žmogų, kristų jos dailioji galvelė ir Kajui nė nesuvirpėtų veido raumuo, tačiau nematė prasmės aušinti burną apie tokius akivaizdžius dalykėlius. Jis tik viso labo tikėjosi išvengti purvo ir negražių dalykų pasisiūlydamas palydėti ją iki viešbučio. Bet ką gi, galim viską atlikti ir Tanios norimu būdu.



But frankly, my dear, I don’t give a damn.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Voltera
PRANEŠIMAI : 3216

Joshua William Lund
“In the wrong light anyone can look like a darkness.”


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Pen. 01 31, 2014 3:11 pm

-Ne tavo reikalas, kokios pmsinės nuotaikos mane kamuoja. Bet tamstos žiniai, turiu daugiau rūpesčių nei vien nenusisekusi meilės istorija su Feliksu, - Pasivaipė, niekaip negalėdama nusikratyti tuo saldžiu balso tonu, kuris rėkte rėkė, kaip jai nusišikti ant viso pasaulio, nors mergina nė karto nekilstelėjo balso tono. Visgi, tariant Volturio vardą, kažkas tamsaus ir negero šmėstelėjo Tanios akyse, jai labiau įsitempiant, kol sunkiai nugurkė gerkle žemyn susikaupusias seiles. Jai nuoširdžiai nebuvo svarbu, ką šis blondinas apie ją pagalvos, bet nebuvo iš tų, kurie šuniui be sustojimo lojant, neužtildytų jo antsnukiu. -Bet taip, man skauda ir neketinu to slėpti. Ir juo labiau nesitikiu, kad tu suprasi, - Prunkštelėjo susinerdama rankas po krūtine ir nukreipdama žvilgsnį horizonto link. Dar kiek netvirtai svyravo ant kojų, bet buvo įsitikinusi, kad paeiti galės, ką ir padarys, kai Volturis pasišalins, kadangi buvo paikai užsispyrusi nepalikti šių žemių pirma, tarsi norėtų kažką įrodyti.
-Oi, atleisk, ne jau užgavau tavo neegzistuojančius jausmus? Pagarbą reikia nusipelnyti. Tu, per visus tūkstantį manojo gyvenimo metų, nepadarei man jokios paslaugos ir net nenumetei draugiškos šypsenos, taigi gali padusti, jei manai, kad turiu tau dėkoti, jog daugiau nieko mano šeimoje nenužudei, - Mirktelėjo akimi ganėtinai žaismingai, ir nors vaidino pakankami įtikinamai, žvilgsnis vis dar išliko perdėtai šaltas ir tuščias, tarsi merginos viduje visiškai nieko nebebūtų. Jau nekalbant apie tai, kad su kiekviena sekunde šalia panelės blondinės, darėsi vis sunkiau ramiai išstovėti vietoje, kadangi Taniai norėjosi grįžti atgal ant suoliuko, susigūžti į mažą kamuoliuką ir tupėti ten tol, kol apkerpės, visai kaip Volturių pilis. Kažkuria dalimi norėjo, kad Kajus įsiustų, sumūrydamas merginą į pačią artimiausią sieną, nes galbūt tai prikeltų baimę jos viduje, nes dabar, spoksodama į jo nuožmią veido mimiką ir puikiai žinodama, ką tiksliai jis gali su ja padaryti, Tania vis dar nejuto absoliučiai nieko. Ir tai palengva naikino dažniausiai emocijų kupiną ir gyvenimą mylinčią vampyrę iš vidaus.


And oh God, I wanted to be your high but everything I said, it went unheard.
And everything you saw with eyes straight blurred became our downfall.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 2196

West Elliot Harlow
we are so scared of people breaking us, that we end up breaking ourselves


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Pen. 01 31, 2014 3:25 pm

- Ak taip, nes tu esi vienintelė visame pasaulyje, kuri prarado kažką, ką mylėjo? - Paklausė, šį kartą jo balsui pasidarant kiek aštresniam ir skaudesniam, o akies vyzdžiams išsiplečiant. Ne paslaptis bent jau pačiam Kajui buvo, kad per visą savo gyvenimą, vaikinas prarado viską, ką mylėjo. Kiekvieną mielą asmenį. Manė turįs bent Dorą, tačiau ir pastaroji sėkmingai dingo iš jo gyvenimo. Taigi taip, jis puikiai galėjo suvokti, kaip jaučiasi Tatiana. Kaip sumautai skauda širdį žinant, kad kažkas savo noru tave palieka, o tu sėdi ir mąstai kodėl, kodėl, kodėl. Kartoji savo veiksmus mintyse ir bandai atrasti klaidą. Paskui pamiršti. Randi kitą asmenį, o galiausiai ir tas tave palieka. Kartais net ne savo noru. Vėliau tampi toks kaip Kajus - šaltas, atsiribojęs ir į viską spjovęs. Ir kaltas dėl to ne kas kitas, o šis gyvenimas. Gal kažkiek ir jis pats. Bet meilė niekada neužsibuvo jo gyvenime ilgai. Vėliau net ėmė mąstyti, kad tos meilės net nėra. Galbūt prisirišimas, simpatija, ar tik naudos ieškojimas, noras nebebūti vienišam. Štai kodėl po to klausimo jo akyse šmėstelėjo skausmas, o lūpos nevalingai išsikreipė. Net ir po kelių tūkstantmečių, jis nesugebėjo iki galo sukontroliuoti savęs. Tačiau po geros tylos akimirkos jis tęsė savo kalbą ir vėl sugrįžo į neutralią būseną pritildydamas duslų balsą. - Nebūk tokia susikoncentravusi į save. Visiems šitam sumautam pasaulyje sunku. Bet tu esi tu. Tatjana Denali, jei reikia priminti. Denali klano vadė. Tau nereikia kažkokio vyro, kurio dėka būtum stipri. Pati iš esmės gali tokia būti. Ir esi. - Sumurmėjo atsidusdamas ir nusukdamas žvilgsnį į šoną, tarsi nenorėtų, kad jo žodžiuose raudonplaukė pastebėtų kažko, ko Kajus nenori parodyti. Nežinia kodėl, pats veikiausiai neturėdamas paaiškinimo, jis jai ištarė tuos padrąsinančius žodžius. Ir tai nebuvo tik padrąsinimas - Kajus iš tiesų taip manė. Galbūt ji priminė jam jį. Volturis prisiminė visus tuos momentus, kai nuo jo pabėgdavo. Ir tai nebuvo gerai. Dabar jame buvo sukilusios mažytės mažytės emocijos, kurios virė vaikino kūne kaip kokiam kubile ir Volturis vis bandė nuraminti. Bet sunkiai pavyko.



But frankly, my dear, I don’t give a damn.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Voltera
PRANEŠIMAI : 3216

Joshua William Lund
“In the wrong light anyone can look like a darkness.”


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Pen. 01 31, 2014 3:53 pm

-Ne, - Kaip mat pertraukė vyrioką, pašnairuodama jo link, nežymiai suraukusi kaktą ir primerkusi akis. Nežinojo, ko Kajus siekia kiekvieną merginos sakinį apversdamas savaip ir bandydamas įtikinti Tanią, kad ji egocentriška asmenybė, kuriai nerūpi aplinkiniai, kadangi tai buvo netiesa. -Kiekvienas skirtingai susitvarko su praradimais. Aš nestoju skersai kelio gedintiems žmonėms, atvirkščiai, leidžiu jiems išsikrauti. Ir nepasakyčiau, kad malonu iš tavo pusės, kai neleidi to padaryti man, - Dirbtina šypsena pasišalino iš merginos veido, vėl palikdama tą nulinę veido išraišką ir nusvirusius lūpų kampučius. Vis dar gerai nesuvokė, kodėl Kajus šitaip ją puola, kol nepamatė skausmo jo paties akyse. Antras Volturis per savaitę, savyje besinešiojantis tokią pačią tuštumą ir kartėlį, kaip ir pati vegetarė. Ironiška. Mergina būtų skardžiai nusijuokusi, jei tik atsimintų, kaip tai daroma. Tania ir Feliksas nuožmiai bandė padėti vienas kitam. O štai Kajus, nenorėjo pagalbos pasirinkdamas kitą kelią - pasukti Tanią teisinga linkme, kad ji galėtų nugyventi gerą ir gražų gyvenimą už juos abu, kadangi tokia teisė seniai atimta iš pačio Volturio. Štai iš kur kilo tas pyktis, Taniai užsispiriant atsistoti ant kojų ir tęsti savo gyvenimą. Štai iš kur pasipylė visi priekaištai ir pamokymai. Tokiu būdu Kajus tiesiog bandė padėti merginai, tokiai panašiai į jį patį, puikiai suvokdamas, kad jo niekas jau nebe išgelbės. Kad jam jau per vėlu. Tai buvo kažkas tyro ir užčiuopiamo, privertusio merginą pasukti į šoną galvą ir smalsiu žvilgsiu tyrinėti Volturį stovintį priešais ją. Gal tai tebuvo migla, pučiama merginai į akis. Gal ji čia įžvelgė kažką, ko nebuvo. Bet tai nesutrukdė Taniai staiga liūdnai šyptelėti, o veido bruožams kaip mat sušvelnėti.
-Atleisk, - Ištarė tą vieną vienintelį žodį, tarsi jis padėtų atsiimti tuos, kuriuos jau ištarė ir kurie ganėtinai stipriai sužeidė Kajų. Taip stipriai, kad šis net nebandė slėptis po įvairiomis kaukėmis, kurias naudoti pastaruoju metu itin populiaru.
-Tame visa esmė, žinai. Ilgą laiką buvau viena, neprisileisdama prie savęs jokio vyro. O kai galiausiai, po kelių šimtų metų, nutariau atsiverti kažkam, kas maniau yra to vertas, stipriai nudegiau pirštus. O kadangi per ne lyg ilgą laiką nejaučiau niekam nieko panašaus, nebežinau, kaip juos sugydyti, - Staiga pratarė pakankamai nuoširdžiai prikąsdama apatinę lūpą ir vėl nusukdama akis į vyruką. Nežinojo, kodėl Kajus spjovęs į Tanios gyvenimą, panašėjantį į vieną didelį ir storą meksikiečių serialą, neapsigręžė ir neišėjo, bet kažkuri, toji nesveika ir stipriai negaluojanti merginos dalis, daugiau nenorėjo, kad jis ją paliktų. Nes pasirodo kalbantis su kažkuo buvo žymiai lengviau egzistuoti nei niūriomis mintimis ėdant save ant tuščio ir vienišo suoliuko.


And oh God, I wanted to be your high but everything I said, it went unheard.
And everything you saw with eyes straight blurred became our downfall.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 2196

West Elliot Harlow
we are so scared of people breaking us, that we end up breaking ourselves


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Sk. 02 02, 2014 5:57 pm

Staiga jis visiškai atsilošė atgal ir išsitiesė, kadangi kurį laiką bešnekėdamas buvo mažumėlę pakrypęs link Tanios šitaip reikšdamas savo susierzinimą ir pyktį. Įkvėpdamas nereikalingo oro į plaučius vyras timptelėjo švarko kraštus žemyn ir galutinai save susitvardė, veide nebesimatant jokioms emocijoms, tik šaltai ir neutraliai veido išraiškai. Po poros tūkstantmečių, užtekdavo vos pusės minutės, kad netikėtai išlindusius jausmus nustumtų kažkur vėl giliai giliai, kur niekas niekada nematytų ir nerastų. Tačiau tai toli gražu nereiškė, kad tų jausmų apskritai nebūtų. Jie buvo. Tik, deja, gerokai mažiau, gerokai giliau ir gerokai rečiau pasirodydavo nei pas daugelį.
- Nereikia atsiprašinėti, - paprieštaravo raudonplaukei ir nežymiai papurtė galvą bei suraukė antakius. - Man reikėjo tiesiog palikti tave viena, - linktelėjo ir akimis vėl sugrįžo ties jos veidu, nuoširdžiai mąstydamas, kad iki šiol Kajaus kompanijai merginai tik kenkė. Ir nors jis (kažkodėl) norėdamas gero tik pablogino josios savijautą. Tačiau net ir po tų savo žodžių prieštaraudamas pats sau liko stovėti ir niekur nenuėjo. Tačiau prisižadėjo, kad vos jai patvirtinant vyruko žodžius šviesiaplaukis tą pačią akimirką apsigręš ant kulno ir žygiuos link pilaitės, kurioje buvo pats laikas pasirodyti. Kažko Aras norėjo. Bet, dievaži, Kajus nė nenorėjo jo matyti, kadangi vyrukas aka klano vadas darėsi vis keistesnis ir keistesnis pastarosiomis dienomis.
- Tai praeis, - iš pradžių konstatavo, regis, visiems čia akivaizdų faktą kuo įmanoma švelnesniu balsu. Bandė priminti sau, kad mergina ir taip yra pažeidžiama ir jo puolimas niekuo nepadės. Taigi, mėgino save šiek tiek kontroliuoti. - Ir jis nevertas to, ką darai sau, Tania. Nevertas tavo skausmo. Turi stengtis tai pamiršti. O ir tikėti, kad pasaulyje dar yra daug gerų vyrų. Tik gal ne mūsų klane, - skausmingai šyptelėjęs jis kilstelėjo vieną petį. Nuoširdžiai nemanė, kad pas Volturius dar būtų galima rasti kažką, kas pajėgtų mylėti. Na, taip, buvo Demetris su savo sekretanka, bet jis jau paliko tą klaną. Taigi, praktiškai liko dvėsenos su juodais apsiaustais, koks buvo ir mūsų Kajokas.



But frankly, my dear, I don’t give a damn.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Voltera
PRANEŠIMAI : 3216

Joshua William Lund
“In the wrong light anyone can look like a darkness.”


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Sk. 02 02, 2014 7:16 pm

Ji žinoma ketino su juo ginčytis. Pasakyti, kad tikrai turi už ką atsiprašyti. Ir privalo tai padaryti. Juk net nesusigaudo savo pačios jausmuose, kaip gali žinoti, kas dedasi Kajaus viduje, ir juo labiau, jį už tai teisti? Pati buvo toli gražu ne šventuolė. Prieš savaitę užpuolusi Forkse niekuo dėtą merginą ir veik nuplėšusi jai nuo pečių galvą, Tania sugebėjo patikėti visą save į rankas asmeniui, kuris jos toli gražu nenusipelnė, atnešęs į vampyrės gyvenimą tik skausmą ir tamsą. Žinojo, kokia būtų Irinos ir Katerinos nuomonė šiuo klausimu, kai jos baisėdamosi Tatianos bukumu, kraipytų į šonus galvą nebyliai smerkdamos ir primindamos kiekvieną blogą dalyką, kurį Denaliai ir Kalenai patyrė Felikso dėka. O dabar, ji kartoja lygiai tą pačią klaidą, stovėdama nė ką ne mažesnio tirono pašonėje, tarsi jiedu staiga būtų tapę lygūs. Tik Tania dar tiksliai nežinojo, ar tai Kajus jos akyse pakilo keliomis pakopomis aukštėliau, ar pati ryškių plaukų savininkė nusirito iki jo lygio. Blondinui užsimins, kad jam būtų geriau suteikti vegetarei taip išsvajotą ir trokštamą ramybę, ji kaip mat šovė žvilgsniu atgal ties vampyru. Ne iš karto pastebėjo, kad virpantys pirštai gniaužia vyruko švarko medžiagą, taip stipriai, jog rodės tuoj ims traškėti krumpliai. Suvokusi ką daro, ji vis dėlto paleido Kajų, suspausdama lūpas į ploną liniją.
-Nepalik manęs vienos. Nesijaudinu dėl savęs, kaip pats sakai, man viskas bus gerai širdgėlai praėjus. Bet iki to laiko, gali nukentėti aplinkiniai, kadangi nepasakyčiau, kad esu labai prognozuojama. Galiu ką nors sužeisti, - Tyliai sušnibždėjo, tarsi prašyti pagalbos Volturio iš tiesų būtų žeminanti patirtis. Jautė, kaip tuščiose ir išdžiūvusiose gyslose tvinksi alkoholis. Kaip akys jai pačiai nepastebint šmirinėja po aikštę, ieškodamos aukos, ant kurios galėtų išsilieti. -Vėl, - Pridūrė vos judindama lūpas ir apglėbdama save per pečius, lyg staiga būtų pasidarę šalta. Panašiai ir buvo. Tania juto, kaip širdis vėl pasidengia ledu, kaip stingsta visos galūnės, atsijungia smegenų veikla, tarsi pas tikrą numirėlį. Deja, nieko dėl to negalėjo padaryti.


And oh God, I wanted to be your high but everything I said, it went unheard.
And everything you saw with eyes straight blurred became our downfall.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 2196

West Elliot Harlow
we are so scared of people breaking us, that we end up breaking ourselves


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Sk. 02 02, 2014 7:28 pm

Primerkęs akis jis stebėjo raudonplaukę, kuri ne tik kad buvo gerokai įkaušusi, bet dar ir visa šlapia nuo lietaus. Kadangi dangus giedrėjo, saulė pamažu norėjo lįsti į padangę, jie galėjo susilaukti nereikalingo dėmesio stovėdami aikštėje ir skleisdami savo apžavus bei fėjišką blizgėjimą į šalis. Tuo labiau, kad ir pats Kajus buvo be savo stebuklingojo apsiausto. Jai paprašius nepalikti, vampyras tik akimirką kitą padvejojo, o tada tvirtai linktelėjo galva lūpų daugiau taip ir nepraverdamas. Ji kažkuo jam patiko. Kažką turėjo ta ugninga raudonplaukė, kas traukė akį. Ir ne tik iš koto verčianti figūra. Raudona spalva gamtoje reiškė pavojų ir blondinė teta Kajytė tai suvokė. Ir nors ši būtybė atrodė negalinti nei musės užmušti, kažkas Kajui prognozavo, kad ji yra kur kas daugiau nei paprasta vegetarė. Taip, Volturis norėjo tikėti jos stiprybe ir valia. Norėjo kažkodėl padėdi jai atsistoti ant kojų. Galbūt matė joje viltį. Tokią viltį, kokią kadaise pats būtų norėjęs gauti iš aplinkinių. Bet negavo. Taigi, išskleidęs savo apsiaustą, jis užsidėjo jį bei pagriebęs Tatjaną į rankas nuskriejo link viešbučio, nei neklausdamas jos leidimo.



But frankly, my dear, I don’t give a damn.
Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Pir. 02 10, 2014 10:01 pm

Jau seniai buvo sutemę, tad Alekas nusprendė pasižvalgyti po Volterą ir patikrinti ar nieko nenutiko, kol jis tūnojo pilyje užsidaręs. Nors buvo ir tamsus paros metas, vaikinas buvo užsimetęs juodą paltuką su gobtuvu, tokį, kokį mėgdavo Volturiai nešioti. Jis visada didžiavosi esąs Volturiu, tai galima buvo pastebėti iš jo eisenos - pakeltas smakras, dideli, tačiau vikrus ir aiškus žingsniai, drąsus, savimi pasitikintis. Besižvalgydamas Alekas mąstė apie neseniai vykusi Volturių susirinkimą ir apie jam naujai išduotas pareigas. Jis su nekantrumu laukė, kada pagaliau galės ką nors nuveikti, nes rutininis gyvenimas jam kiek pabodo.
Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Pir. 02 10, 2014 10:13 pm

Kaip ir dažniausiai, Athė atkeliavo į Volteros aikštę, pasivaikščioti, na ir pailsėti nuo tų dviejų apsauginių, kurie turbūt pradės ją ir į tuoletą lydėti, kad ši kur nedingtu. Tai štai, keliaudama link aikštės ji žvalgėsi aplinkui, gal netyčia ką įtartino pamatys, gerą darbą visuomenei padarys tačiau nieko gero neužmačius ir nenutraukusi savo kelionės, ji atsirado aikštėje, kurioje nebuvo beveik žmonių, visi dabar saldžiai ir lyg pagal komendanto valandą miega. Bet štai besižvalgant, jos akys užkluvo už Volturiško apsiausto savininko. Atpažinusi, kas per vienas ten stoviniuoja, ji kreivai šyptelėjo ir niekur neskubėdama priartėjo prie jo,- labai įsižeidžiau, kad nesisveikinai su manim,- tokiu pasipiktinusiu balseliu tarė ir susiraukė, vaidino labai įsižeidusia moteryte, lyg tai būtu baisiausias dalykas pasaulyje.
Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Pir. 02 10, 2014 10:33 pm

Vos tik pasirodžius Athei aikštėje, Alekas iš karto pajuto kito vampyro būvimą šalia. Nuskenavo šią vietovę savo atšiauriu, kiek išbadėjusio vampyro žvilgsniu, jis pastebėjo ne ką kitą, o gražuolę Athenodorą. Sakoma negeisk svetimos moters, tačiau vos tik pasidarius progai, jis padarytu visas moteriškaites (net ir tiesiog artimiausias drauges), čia pat, ant fontano. Deja, to nelabai leido jo pareigos.
- Oh,- gyliai atsiduso,- ką tu sakai,- su sarkazmo gaidele tarė. - Man nepasirodė, kad ir tu ruošeisi atsisveikinti,- na, žinot kaip būna... akis už akį, dantis už dantį. - Juolab, tikrai žinojau, kad mane persekioji ir ilgai netuks, kol mes vėl susitiksim,- padarė tokią prielaidą. Alekas niekada nebuvo iš tų vyrukų, kurie nežino savo vertės. Gal net atvirkščiai, šiek tiek pervertino savo asmenybę, nes buvo savimyla ir tikrai nestokojo dėmesio iš moteriškos lyties atstovių.
Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Pir. 02 10, 2014 10:53 pm

Kol vaikinas šnekėjo, ji vis dar laikė savo įsižeidusioa moteries miną, bet nuo paskutinės frazės ji pasikeitė į tokią, kuri sakė " prigavai nusikaltimo vietoje". - nejaugi aš tokia permatoma? - atsidususi patempė lūpą ir klestelėjo, ant šalimais esančio fontano, susikeldama koją ant kojos, tada taip dramatiškai ir kartu žaviai pažvelgė į Alec akis,- tu gal jau dar vieną galią turi, tokia, kaip ir mūsų mielojo Edvardėlio?- nusijuokusi kilstelėjo klausiamai antakiuką. Aišku, ne visiem Volturiam patinka, kaip juos lygina su Kalenais ar kitais vegetarais, na dar pridedant tai, kad dauguma Volturių yra savimylos, todėl šis palyginimas buvo puikus dalykas pasierzinti, ką šie du dažnai darydavo susitikę. Puikūs jie santykiai, su visokiais apsižodžiavimais, pasižnaibymais, arba šiaip su bonkele rankose.- aš tave visą gyvenimą sekioju, ir tipo tu visada tai žinojai?
Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Pir. 02 10, 2014 11:08 pm

- Athe, Athe,- draugiškai tarė ir patogiai įtaisęs savo subiniuką šalia jos lengvai apkabino per petį viena ranka. - Dabar tokie laikai...- palingavo galvą, parodydamas kokia tragiška situacija,- nežinosi, kas dedasi tau už nugaros, vadinasi esi visiškai neapsišvietusi persona.
Prisiminęs Edvardą jis tik suraukė savo snukelį. Jo manymu galia skaityti kito mintis jam tokia pat "reikalinga" kaip ir puodai, kurios jis laikė savo apatiniame stalčiuje. Tiesiog buvo akcija, o jie buvo tokie gražūs. Nesusilaikė. Beje, kilus kokiam nors karui, juos galima panaudoti vietoj šalmų. Tai atrodytų kaip paskutinis mados klyksmas. Alekas mėgdavo pavartyti mados žurnaliukus.
- Jei jau kalbėti apie galias, visada vertinau tos mažiukės Alisos galią. Kažkas neįtikėtino. O ir ji pati visai nieko,- per daug leidosi į smulkmenas.
Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Pir. 02 10, 2014 11:44 pm

Alecui atsisėdus šalia ir ją apsikabinus per petį, ji patempė lūpyte ir atrodė, kaip nuskriaustas ciucikas, maldaujantis pagalbos, iš šio mielo gražaus vaikinuko. - aš tai žinau, kad niekam esu neįdomi, tai kažkaip nesirūpino, kad kažkas mane sektu,- atsiduso linkteldama ir gūžtelėjusi petukais padėjo galvą šiam ant peties. Jei kas paamatytu, tai ojjjj, kaip pletkai skraidžiotu čia aplinkui.
O Athė irgi turi priderantį puodų rinkinį, prie Alec'o puodų, gi dar toje pačioje akcijoje kartu pirko. tik žinoma, Athė dar ir panaudojo juos, kelis kartus, na pasitikdama baubus, kurie po jos nenaudojama lova slepias. Begėdžiai parazitai, vis neišlenda, ir nestoja prieš šitą karingąją princesą, kočelas į kočėlą( sakoma akis į akį, bet čia kautusi kočėlai).
Išgirdusi apie Alicą, ji prisimerkė ir pakėlusi galvą pažvairavo piktai į vaikiną,- tu čia nepradėk fantazuot apie tą Kalenų mergužėlę, -pakraipė lėtai galvą į šonus, kad jis tegu nebando,- manęs tu neišdavinėsi, neeet nesavajok,- primerkusi akis, kaip pas čiurkas ji lėtai linktelėjo, ir nenuleido nuo jo akių savojo žvilgsnio. Neleis ji šitam bernužėliui svajot apie kitas, gi jie įžadus priėmė.
Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Antr. 02 11, 2014 5:16 pm

Sekundėlę pamąstęs jis šiek tiek nustebo. Nejaugi ją šiaip su paėmė ir išleido iš pilies be jokios priežiūros.? Juk taip būti negali. Athenodorą privalėjo akylai stebėti dvidešimt keturias valandas per parą. - Klysti,- apsvarstęs viską, ką galvojo tarė. - Kajus tavęs net sekundei niekur nepaleistų, jei nebūtų tikras, kad tau nieko nenutiks. Tad gali nesijaudinti, kažkur tikrai bus tų, kurie tave seks,- pats sau pritardamas linktelėjo galva.
Padėjus merginai galvą ant jo peties, jis šyptelėjo ir patogiau įsitaisęs irgi atsirėmė į ją.
Kaltai nuleido galvą Athei pradėjus priekaištauti dėl Alisos.
- Oh, okei,- atsiduso. Žvelgiant iš šono galima būtų pagalvoti, kad pas jį vyriškį labai sunkus ir nelaimingas gyvenimas, nors buvo visiškai priešingai.
Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Antr. 02 11, 2014 5:37 pm

Vaikinui paprieštaravusi, ji vyptelėjo ir laikydama jam ant peties galvą apkraipė,- nagi, tikrai turėjai žinot, kad su Kajum nebeesam tokie artimi, kaip seniau, nors dar ir mylim vienas kitą, manau,- visai nelinksmai šyptelėjusi nudelbė akis į žiedą ant bevardžio piršto,- na dažniausiai mane seka tie apsauginiai, na, bet aš per tiek laiko išmokau nuo jų pabėgti, nes taaaaaip kartais sunku būt apsuptai visais tais buldogais,- dramatiškai atsidususi sukikeno, ir vienu rankos judesiu patraukė sau nuo veido užkritusius plaukus. Nors ir yra ji vos ne po devyniais užraktais, tai tikrai jai nepalengvina gyvenimo.
- good boy,- patapšnojusi jam per koją rankele ji nusišypsojo plačia šypsena ir sukikeno, bei nesitraukė niekur,- o klausyk, kaip sekasi tau? Na žinai with all that girl thing?- šėlmiškai šypteldama paklausė, ir dar į šoną bakstelėjo. Athei visada rūpėjo, kaip šitam mielam berniukui sekasi su panelėm, ir ar susirado jau tą vienintelę širdies savininkę, su kuria jis vargšią Athe išduos.
Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Antr. 02 11, 2014 6:12 pm

- Nieko aš nežinau,- visiškai paprieštarauja. - Nieko panašaus negali būti,- nors pats Alekas ir mėgdavo pasismaginti, tačiau buvo gan senų pažiūrų ir nuoširdžiai tikėjo, kad jei jau radai savo antrą puselę, tai jau visam gyvenimui, lygi kol mirtis juos išskirs. - Kajus niekada nepasižymėjo dideliu meilės rodymų, tačiau esu visiškai įsitikinęs, kad jis tave myli ir iškilus grėsmei net savo gyvybę paaukotų,- jis įsivaizdavo Kajų beveik kaip riterį, tik aišku ne tokį garbingą. Papurtę galvą norėdamas atsikratyti tokių minčių apie vieną iš savo vadų. - Tikrai viskas gerai,- veliau ramino pats save, nei Athe. Jam nepatikdavo kvirčai, kurie buvo glaudžiai siejami su jam artimais asmenimis. - Moteriškės?- su šiek tiek jaučiamu pasibjaurėjimo tonu pratarė. - Dar neatsirado tokia, kuri sugebėtų sušildyti mano akmeninę širdį,- kietai sučiaupė lūpas ir pamąstė kurį laiką. Paskutiniu metu jis iš vis retai išeidavo už pilies ribų, o pilyje didžioji dalis jau buvo susikukavę tarpusavyje.
Atgal į viršų Go down
avatar


Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Antr. 02 11, 2014 6:40 pm

Pamastė truputi, ar jis tikrai nieko nežino, ar čia tik bando sušvelninti situaciją, bet nusprendė, kad nevertaa čia apsunkinti savo blondiniškos galvelės bereikalingais apmastymais, nuvijo tas mintis šalin ir dar spėjo išgirti jo visus žodžius,-na gerai, patikėsiu tavimi,- nusijuokusi linktelėjo. Daugiau nieko nesakydama, ji nusprendė baigti gvildenti savo ir Kajaus santykius, ir keliavo prie daug įdomesnės temos, na tai yra, Alec'o meilės reikalų.
Išgirdusi jo tokį toną ir pareiškimą, net pakėlė galvą ir pažvelgė jam į akis iš nuostabos iškėlusi viršun antakius. Tai ją gerokai nustebino. Niekada nemanė, kad tokiam, kaip jis gali prireikti ilgai ieškoti tos vienintelės, kaip visi vadina - sielos draugės.- o tai jau tipo aš nesušildžiau tavo širdies, ania?- pajuokaudama, net žioptelėjo, o tada padarė nepatenkintos fyfos snukelį ir papūtė nepatenkinta lūpas. Ji taip stengėsi, o nieko nepavyko, ne nu, nėr žodžių, tiek vargo per niek, atsiprašant.
Atgal į viršų Go down
 
aikštė
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 25Pereiti prie : Previous  1, 2, 3, 4, 5  Next
 Similar topics
-
» AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:
» AIKŠTELĖS KAVINĖ:
» AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:
» AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ:

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
sveiki atvykę į Forks miestelį! :: White pearl avenue-
Pereiti į: