sveiki atvykę į Forks miestelį!


 
FORKS
MIESTELIS

Share | 
 

 aikštė

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
Pereiti prie : 1, 2, 3, 4, 5  Next
AutoriusPranešimas
avatar

CLAIM : Palmyra
PRANEŠIMAI : 18817

Veronique Helena Beckett
You were writing our epitaph,
and I thought we were still alive.


RašytiTemos pavadinimas: aikštė   Sk. 11 24, 2013 7:04 pm

su laikrodžiu, prie kurio garsusis Edvardas Aš Fėja bandė nusižudyt.



And I'd choose you; in a hundred lifetimes, in a hundred worlds,
in any version of reality I'd find you and I'd choose you.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Palmyra
PRANEŠIMAI : 18817

Veronique Helena Beckett
You were writing our epitaph,
and I thought we were still alive.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Sk. 11 24, 2013 7:11 pm

Ištisas tris dienas keliavo į Volterą vien tam, jog dvidešimt minučių stovėtų prie uždarų Volteros pilies vartų ir sugniaužusi drebančią ranką į kumštį bijotų juos atverti, kol galiausiai apsigręžtų ant kulno ir sparčiu žingsniu patrauktų ten kur kojos veda. Keikė save už tokį sau nebūdingą silpnumą, kuris kamavo merginą jau keletą savaičių. Tarsi visos per šimtą su puse metų slėptos emocijos, dabar veržtųsi per kraštus pačiose netinkamiausiose akimirkose. Tiksliai nežinojo, kodėl čia beldėsi ir ką tikėjosi išvysti. Juk nebus taip, jog įžengus į tą pilį, tas vyras plačiai išskėstų į šonus rankas ir apglėbęs Rubę laikytų savo glėbyje, kol skausmas atleistų jos sukaustytą krūtinę ir ji vėl galėtų tolygiai bei ramiai kvėpuoti. Naivu tikėtis, jog jis apskritai ją pripažins. Ir mergina nebuvo įsitikinusi, ar apskritai to nori. Įsikalusi sau į galvą, kad tenorėjo pirštu besti jam į krūtinę, išvadinti jį suskiu ir galbūt net vožtelėti vieną gerą antausį per skruostą, ji nesugebėjo padaryti net ir to, nė nenutuokdama, kur staiga dingo ši tiek metų kaupta drąsa ir visur ją lydinti pašaipa gyvenimui, kuris regis apsikeitė su ja vaidmenimis ir ėmė tyčiotis iš pačios merginos. Rubė įsitaisė ant visiškai tuščio suoliuko, užsikeldama koją ant kojos bei tvirčiau rankoje suspausdama kavos puodelį. Jai buvo šalta. Ir nors tai neturėjo jokio logiško paaiškinimo, kadangi mišrūnai, kaip ir vampyrai, dažniausiai atsparūs tokiems dalykams, ji niekaip nenustojo virpėti. Lediniu žvilgsniu nulydėjusi kažkokį į ją drįsusi pažiūrėti vyriškį, ji tik pavartė akis toliau dairydamasi be jokio tikslo.



And I'd choose you; in a hundred lifetimes, in a hundred worlds,
in any version of reality I'd find you and I'd choose you.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Milo Ventimiglia
PRANEŠIMAI : 2070

Marcus Hervé Volturi
Most people need love and acceptance a lot more than they need advice.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Sk. 11 24, 2013 7:19 pm

Kajus kelias dienas nesirodė pilyje. Žinojo, kad vos įėjus į tą pastatą vėl prasidės tie patys dalykai - reikalai, darbai, popieriai ir taip toliau. Negana to, jį visur lydės kadaise mylėtos moters kvapas, jos daiktai judviejų kambaryje ir kreivi Volturių žvilgsniai nukreipti į jį. Visi vadai skiriasi - puiki naujiena visiems pasaulio vampyrams, klanams ir kitiems, neapykantą bei pagiežą jaučiantiems individams. Slapta tikėdamiesi, kad tai sugriaus galingiausią ir seniausią klaną, jie trina delniukais ir suktai šypsosi. Kajus nenorėjo suteikti tokio džiaugsmo kitiems, nenorėjo, kad kažkas jo skausmą paverstų galimybe džiaugtis. Nenorėjo, kad jį dabar kas nors matytų, nors ir pats to nesuprasdamas vėlgi atvyko į Volterą iškart po Forkso. Kitaip tiesiog net negalėjo. Voltera buvo tarsi pirma ir vienintelė stotelė, į kurią vis visada sugrįžtų. Tačiau visgi sugebėjo aplenkti pilį ir atklysti į aikštę. Šį kartą jau buvo be juodo apsiausto, apsirengęs tiesiog juodas, kostiumines kelnes ir mylimiausią pilkšvą švarką. Žmonės apeidami jį linkčiojo galvomis ir sveikinosi, o Kajus jiems visiems tiesiog liūdnai šyptelėdavo. Galiausiai sustojo prie sienos, žvilgsniu netyčia nuklysdamas ties ant suoliuko sėdinčios rudaplaukės veidu, bet netrukus vėl tuščią žvilgsnį įsmeigdamas priešais save, apsimestinai stebėdamas šeštą valandą vakaro mušančio laikrodžio rodyklę ir bandydamas išnykti sienos pilkumoje.



“I am not sure that I exist, actually. I am all the writers that I have read, all the
people that I have met, all the women that I have loved; all the cities I have visited.”
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Palmyra
PRANEŠIMAI : 18817

Veronique Helena Beckett
You were writing our epitaph,
and I thought we were still alive.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Sk. 11 24, 2013 7:37 pm

Ėmė temti ir aikštę užgulusi prieblanda visai tenkino pavargusią merginą, kadangi jai labiau patiko slėptis šešėliuose ir kiūtoti ten tyliai nei lįsti kam nors į akis ar juo labiau būti užkalbinamai. Per rankas tekanti energija jai vis sugniaužiant ir atgniaužiant kumščius bei visus iki vieno gręžiantis rudų akių žvilgsnis leido suprast, kad mergina ne kokia pašnekovė. Štai kodėl žmonės ją aplenkdavo, lyg kokį marą, skubėdami namo pas savo mylimuosius, katinus bei vaikus. O štai pati Rubė neturėjo absoliučiai nieko, sėdėdama viduryje aikštės mieste, kurio nė dorai nepažinojo jau nekalbant apie jos varganas italų kalbos žinias. Mergina atsipeikėjo iš tam tikro sąstingio, kurio metu buvo paskendusi prisiminimuose, kurie toli gražu neglostė jos virpančios širdies, kai per aikštę nuaidėjo trankūs laikrodžio dūžiai, privertę merginą krūptelėti. Žmonės ėmė skirstytis greičiau, bet į juos rudaplaukė nebekreipė dėmesio įsmeigusi akis į laikrodį, kurio rodyklės judėjo kankinančiai lėtai. Nežinia kokia jėga trūktelėjo merginą nuo suoliuko ant kurio ji paliko jau atšalusią kavą. Dievaži, ji net nesuvokė, kaip taip greitai ir kokiu būdu sugebėjo atsidurti pačioje laikrodžio viršūnėje. Visai kaip ir po incidento prie klubo, mergina stovėjo ant atbrailos krašto svyruodama tarp gyvenimo ir mirties. Nebuvo įsitikinusi ar šitoks aukštis galėtų ją pražudyti, bet jai verkiant reikėjo pajusti ką nors kitą nei skausmą krūtinės ląstoje, verčiantį ją žiopčioti pritrūkus deguonies ir nagais stvertis odos norint išsiplėšti laukan širdį. Ji jautėsi nereikalinga, nemylima ir nenorima. Ne tik kitų, bet ir pačio gyvenimo. Žmonės, mylimi ir svarbūs merginai, kiekvieną dieną palikdavo ją, kol galiausiai jos gyvenime nebeliko nieko apart neaprėpiamos tuštumos ir noro nebejausti. Jai sėkmingai sekėsi su tuo tvarkytis iki tol, kol sužinojo, kad kažkur pasaulio viduryje egzistuoja asmuo, kuris paliko ją vieną nė nebandęs pažinti. Dėl kurio kaltės, jos gyvenimas prilygo didelei suirutei, kuri tęsėsi sumautus šimtą penkiasdešimt metų. Asmens, kurio jai nepaisant visko, reikėjo. Ir ji nekentė to. Nekentė ir savęs. Todėl lengvai iškvėpusi orą, pravėrė iki šiol buvusias užmerktas akis, apsigręžė ant kulno ir lyg tai nereikštų visiškai nieko, ištiesė į šonus rankas pasvirdama žemyn ir paskutinį kartą kulnais užčiuopusi cementą sau po kojomis, ėmė kristi žaibišku greičiu, negalėdama nė įkvėpti, nes vėjas ir slėgis regis suspaudė jos plaučius ir beveik uždusino.



And I'd choose you; in a hundred lifetimes, in a hundred worlds,
in any version of reality I'd find you and I'd choose you.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Milo Ventimiglia
PRANEŠIMAI : 2070

Marcus Hervé Volturi
Most people need love and acceptance a lot more than they need advice.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Sk. 11 24, 2013 8:24 pm

Tą akimirką Kajaus nebuvo. Buvo vyras, pirmą kartą per kelis šimtmečius jaučiantis meilę ir skausmą vienu metu savo krūtinėje. Vyras, kuris dabar galėjo svajoti apie tuštumą ir prašyti kažkieno atsukti laiką atgal, kai nebūtų sutikęs Rozalindos ir nebūtų išsiskyręs su Dora. Tačiau jis nesvajojo apie tai ir nė nenorėtų atsukti laiką atgal. Kažkuria tai mazochistiška prasmė, jam patiko tai justi. Patiko justi kažką, kas privertė jį pasijusti žmogišku ir gal net šiek tiek gyvu. Ir nors išorėje jo veidas buvo visiškai šaltas, viskam abejingas ir tuščias, o akyse nesimatė nei krislelio vilties, Kajus visas emocijas pergyveno savo viduje. Ir netgi keista, kad jo žvilgsnis užfiksavo laikrodžio viršūnėje besisukinėjančią merginą. Jis primerkė akis pabusdamas iš savo apmąstymų ir žengtelėjo kelis žingsnius į priekį, žvilgsniu tyrinėdamas rudaplaukę, tačiau didelio nustebimo nerodymas. Galbūt todėl, kad buvo labai sunku jį nustebinti. Ir vos ši ėmė kristi žemyn, o jos rudi plaukai dailiai skrajojo vėjyje, Kajus nė nepajuto kaip neslapstydamas savo tapatybės atsirado prie pat bokšto. Akimirką ištiesęs rankas jis netgi sugebėjo įžvelgti visame tame krislelį tyrumo ir laimės. Puikiai prisiminė jausmą, kaip gera žinoti, kad galbūt pagaliau po visų skausmų pas tave ateis ramybė. Tarsi paukštukas, kuris nebegali gyventi su sulūžusiais sparnais ir pasirenka lengviausią būdą užbaigti kančias. Tačiau jis neketino leisti jaunai merginai šitaip užbaigti savo gyvenimo. Žinoma, žmonės spoksojo ir aikčiojo, kai kurie netgi rėkė. Taigi vos lengvutė it pūkas mergina įkrito jam į glėbį, Kajus tvirtai ją apglėbė savomis rankomis ir prispaudęs prie krūtinės akimirksniu pasišalino iš dėmesio centro užlįsdamas už laikrodžio sienos. Sustojęs ir paslėpęs juos abu už kampo, jis nukreipė susirūpinusį žvilgsnį į glėbyje esančią merginą, kol kas jos nepaleisdamas. Tačiau girdėjo jos širdies dūžius, kas reiškė, jog ji žmogus. Tačiau kvapas buvo keistas. Nežmogiškas.
- Kaip tu? - Pasiteiravo kilstelėdamas abu antakius aukštyn, kažkodėl jausdamas nuoširdų susirūpinimą ja.



“I am not sure that I exist, actually. I am all the writers that I have read, all the
people that I have met, all the women that I have loved; all the cities I have visited.”
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Palmyra
PRANEŠIMAI : 18817

Veronique Helena Beckett
You were writing our epitaph,
and I thought we were still alive.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Sk. 11 24, 2013 8:55 pm

Į galvą nė nešovė mintis, kad jeigu netyčiom neužsimuš ir dar pradės gyti visų akivaizdoje, jai teks akis į akį susidurti su Volteros valdžia. Kurią atstojo patys Volturiai, o kiek merginai teko apie juos girdėti, jie buvo griežti ir negailestingi. Dar labiau neįtikimas buvo faktas, jog kažkas vis dėlto ją pagavo, kadangi mergina taip ir nesusidūrė su asfaltu ir jos kūno nepersmelkė kankinanti agonija. Vietoj to, jos galva šiek tiek atsilošė atgal dantims garsiai sukaukšint tarpusavyje, kol smegenys regės susisuko trijų šimtų laipsnių kampu. Jausmas buvo toks, lyg ji tikrai būtų susidūrusi su kažkuo kietu ir negyvu, bet net ir apsvaigusi Rubė sugebėjo atskirti, kad ją laikė šiek tiek šaltesnės nei jos pačios rankos ir spaudė prie krūtinės, kurioje tvyrojo mirtina tyla. Ir tada, merginos protą perskrodė pati beprotiškiausia mintis, jog jos gyvybę išsaugojo asmuo, kuris ją ir suteikė. Voltera nebuvo toks jau menkas miesteliūkštis, bet Rubė turėjo tam tikrą gyvenimišką patirtį, kurios metu likimas garsiai iš jos kvatojosi. Šis kartas nebuvo išimtis. Mergina lėtai atvėrė tvirtai suspaustas akis rudą jų žvilgsnį nukreipdama į vyrą, kurio veidas buvo pasislėpęs šešėlyje, bet kurį ji vis tiek sėkmingai įžiūrėjo ir atpažino. Tą akimirką Rubė tiesiog norėjo prasmegti skradžiai žemę ir užsikasti po pernykščiais lapais arba atsistojusi viduryje aikštės klykti, kol dings balsas. Nenorėjo jo matyti. Nenorėjo prie jo liestis. Ir kas svarbiausia, nenorėjo būti jam nieko skolinga, ypač jei tai jos pačios gyvybė. Negalėjo apsirikti dėl šito. Laikė šio vyro mažytį portretėlį savo rankose kiekvieną rytą ir vakarą, glamžydama jį tarp pirštų ir įsimindama kiekvieną veido linkį, ne vietoje styrantį plaukelį ir kas svarbiausia tas plačias ir tankių blakstienų apsuptas akis. Jo melodingam balsui pasiekus merginos ausis, Rubė suinkštė it mažas kankinamas šunytis, imdama muistytis vampyro glėbyje, lyg galutinai nušokusi nuo proto. Kita vertus, faktas, kad jai ne viskas gerai su galva turėjo tapti aiškus jai nusprendus nušokti nuo nelemto bokšto.
-Nedrįsk manęs liesti. - Piktai suurzgė gerkliniu balsu, o venomis plūstelėjęs adrenalinas, beje, šiek tiek pavėluotas, sukeitė merginai jėgų ir ji tvirtai atsistojo ant kojų stumtelėdama Kajų nuo savęs. Tiksliau, save nuo jo kūno, kadangi vyrukas vis dėlto išliko kelis kartus stipresnis už merginą. Rubės akyse pasirodė ašaros, kurios greitinai dingo jai vos porą kartų sumirksėjus akimis. Nepasirodys silpna. Nepasakys kad jai reikia pagalbos. Nepaprašys jo ją apglėbti ir kartu nugyventi visą likusį gyvenimą. Tik ne Kajaus. Jo vardas sukęsis galvoje sukėlė merginai migreninį galvos skausmą ir silpnumą, taigi ji atsirėmė į sieną esančią priešais Volturį ir nežymiai palinko į priekį lyg mėgintų atgauti kvapą. Vampyras gyvenantis du tūkstančius metų ir perpratęs žmogaus mąstymą bei jo elgesį turėtų suvokti, kad esmė slypi šiek tiek giliau nei vien fakte, kad šis neleido jai užbaigti savo gyvenimo. Šiek tiek nurimusi, kadangi buvo didi karštakošė ir dažnai elgdavosi greičiau nei pagalvodavo, ji kilstelėjo akis į vyrą dar kartelį jį nužvelgdama. Išraiška, skruostikaulio linija bei gilus ir neperprantamas žvilgsnis tik paliudijo, kad teta jai nemelavo. Kad prieš ją stovi jos tėvelis. Ir tai pilnai suvokus visas noras iškabinti jam akis savais nagais paėmė ir prapuolė jai prikandant lūpą, kad suturėtų vėl sukilusias emocijas. Jautėsi lyg pms kamuojama paauglė, o Kajaus buvimas šalia negelbėjo situacijos nė per nago juodymą.



And I'd choose you; in a hundred lifetimes, in a hundred worlds,
in any version of reality I'd find you and I'd choose you.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Milo Ventimiglia
PRANEŠIMAI : 2070

Marcus Hervé Volturi
Most people need love and acceptance a lot more than they need advice.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Sk. 11 24, 2013 9:21 pm

Volturis seniai buvo susidūręs su šitiek daug emocijų ir tai mažumėlę išmušė jį iš vėžių, kadangi vaikinas nežinojo kaip reaguoti ar elgtis. Buvo įpratęs prie šaltų, bejausmių mašinų. Net Rozali, kuri jam atrodė tokia gyvybinga, energinga ir pilna emocijų, neprilygo rudaplaukės jausmų kaitaliojimams ir neapsisprendimui. Jis plačiai atmerkęs stebėjo ją, bandančią ištrūkti iš jo glėbio, besiveržiančias ašaras, ir net ne dėkingumą, kad buvo išgelbėta, bet.. pyktį ir skausmą. Ir tiesiog leido jai tai daryti, suteikdamas laiko susivokti esamoje situacijoje. Žengtelėjo žingsnį atgal suteikdamas jai šiek tiek erdvės, kadangi visa savo povyza ir išraiška veide mergina liudijo apie nenorą liestis ir net galvoti apie kažkokį kitokį fizinį kontaktą.
- Aš tavęs nenuskriausiu, - sumurmėjo kiek primerkęs akis, tarsi bandydamas jai pranešti, kad merginai nėra prasmės šitaip elgtis. Tačiau netrukus Kajus suvokė, kad mergina visiškai jo nebijo. Kad jausmai, kuriuos kažkodėl jaučia jam, yra daug tamsesni, šaltesni ir niūresni nei paprasčiausia baimė ar antipatija. Ir vaikinas negalėjo perprasti, kodėl. Žinoma, per savo ilgą gyvenimėlį buvo sutikęs daugybę įvairių žmonių, tačiau daugelio veidai išlieka jo atmintyje. Ši rudaplaukė jam tikrai kažką priminė, ir jos bruožai buvo kažkodėl skausmingai pažįstami, tačiau vampyras galėjo prisiekti, kad mato ją pirmą kartą gyvenime. Jam galvoje sukosi daugybė klausimų, kurie padėtų išsiaiškinti šią keistą situaciją, tačiau Kajus suvokė, kad rudaplaukė jam į juos paprasčiausiai neatsakys. Galiausiai jis sunėrė rankas ant nugaros tarsi pasiruošęs mini pokalbiui, ir kažkiek paklajojęs žvilgsniu po šalis, nukreipė susidomėjusį, šiltą ir draugišką žvilgsnį į merginą, o jo lūpas perkreipė netgi šioks toks mini šypsnis. Vampyro jau nebeveikė kitų jam jaučiama neapykanta, jo nebeveikė kitų nusivylimas juo ir skaudūs žodžiai nesugebėjo persibrauti per storą, tūkstantmečius augintą odą. Gal todėl merginai ir buvo šiek tiek beprasmiška mėginti jį įžeisti, nors, aišku, niekas jai to nedraudė daryti.
- Prašau pasakyk man, kas turėtų nutikti tokiai jaunai merginai, kad gyvenimas pasirodytų nebemielas? - Mandagiai, tačiau visai neįkyriai, tarsi ji turi galimybę jį praignoruoti ir tiesiog pasišalinti, paklausė.



“I am not sure that I exist, actually. I am all the writers that I have read, all the
people that I have met, all the women that I have loved; all the cities I have visited.”
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Palmyra
PRANEŠIMAI : 18817

Veronique Helena Beckett
You were writing our epitaph,
and I thought we were still alive.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Sk. 11 24, 2013 9:59 pm

Žinodama, kaip jis atrodo, Rubė ne kartą sumerkusi akis jį sapnuodavo. Sapnai dažniausiai virsdavo košmarais, jam elgiantis su ja lyg su paskutine žemės atmata, o galiausiai nusukant sprandą tomis šaltomis ir atstumiančiomis rankomis. Realybėje Kajus buvo visai kitoks. Rubė tai matė net per pyktį temdantį josios ir taip apniukusį ir neblaivų protą. Jos susidarytas šio vyro paveikslas visiškai neatitiko to, ką ji matė prieš savas akis ir tai siutino ją dar labiau. Negailestingą žvėrį nekęsti buvo žymiai lengviau nei šį asmenį, stovintį priešais ją regis visiškai pasimetusį ir nežinantį kuo padėti jai - gyvenimo nuskriaustai ir palaužtai būtybei. Volturis, visiškai nepateisindamas savosios pavardės garsumo, atrodė geraširdis, malonus, džentelmeniškas ir vis dar turįs žmogiškumo. Net ir po tokios galybės metų. Kas stebino merginą ir tuo pačiu metu vertė sunkiai ryti seiles, kadangi ašarų gumulas susidaręs gerklėje ją dusino ir niekaip neleido įkvėpti. Toks vyro elgesys tik vertė ją klausti to vienintelio klausimo, kuris nedavė jai ramybės visą šį laiką. Kodėl? Žinojo, kad atsakymas turėtų būti painus, susijęs su Volturių taisyklėmis, įsipareigojimu klanui ir žmonai, kurią Rubė jau spėjo susižinoti Kajus turi. Ir vargu ar jos gyvenimas būtų gražesnis, jei vis dėlto, jis būtų ją mažytę parsitempęs į pelėsiais ir kerpėmis dvokiančią pilį, kur ji gyventų kaip paniekos ir nuklydimo į kairę objektas. Bet net ir suvokdama visa šitai, ji negalėjo liautis tūžusi, kadangi šis vyrukas visą savo gyvenimą turėjo pinigų, stogą virš galvos, valdžią ir kas svarbiausia - šeimą. Kol tuo tarpu merginai reikėjo prasimušti nuo pačių pagrindų, būti pastumdėle, kramsnoti supelijusį batoną ir kas dieną išverkti akis dėl tų, kuriuos turėjo, bet prarado. Jam vėl prabilus ir pasakius, kad jos nenuskriaus, merginos lūpas paliko kartus juokas, lyg vampyras tik ką būtų pasakęs didžiausią anekdotą. Ironiška, kad jos nė nepažinodamas, jis jau sugebėjo ją nuskriausti suformuodamas šį neaiškaus plauko padarą, kuris be tikslo blaškosi po pasaulį kažin ko ieškodamas savyje ir kituose.
-Tu. Turėjai nutikti tu. - Aštrūs žodžiai paliko jos lūpas greičiau nei ji sugebėjo juos apsvarstyti, kadangi ji nė neketino prisistatinėti šiam asmeniui, bet regis merginos impulsyvumas vėl padarė savo. Visgi, jos balsas nebebuvo grubus, ji nebegriežė dantimis ir nebežudė vampyro žvilgsniu. Vietoj to, pasirinko sau būdingą taktiką ir pasislėpė po tuzinu įvairiausiu kaukių, užsibarikaduodama visomis įmanomomis sienomis ir šitaip atsiribodama nuo likusio pasaulio. Visada šitaip darydavo, kai kildavo pavojus, kad kažkas sudaužys jos ir taip n kartų klijuotą ir lopytą širdį. Ir nors ji manė praradusi šį įgūdį, kadangi kelias savaites nemiegojo, ašaromis plovė savo pagalvę, pasinaudojo savo draugu ir skandino save alkoholyje, pasitikėjimas savimi ir žinojimas, kad pasaulyje nėra nieko, kas sugebėtų ją nugalėti, staiga sugrįžo.



And I'd choose you; in a hundred lifetimes, in a hundred worlds,
in any version of reality I'd find you and I'd choose you.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Milo Ventimiglia
PRANEŠIMAI : 2070

Marcus Hervé Volturi
Most people need love and acceptance a lot more than they need advice.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Sk. 11 24, 2013 10:13 pm

Kažkodėl merginos žodžiai jo nepribloškė, bet vyrukas tik kiek nepatikliai primerkė akis, imdamas įnirtingai mąstyti, ką jis galėjo padaryti asmeniui, kurio jis nė nepažįsta, kad priverstų jį trokšti mirties. Ir net ne Kajaus, o savo paties. Žinoma, pirmiausia mintis, šovusi į galvą, buvo ta, kad galbūt Kajus nužudė jos mylimą žmogų ar kažkaip pakenkė jos šeimai ir dabar mergina trokšta kažkokio keršto, kurį mano sulauksianti paaukojant savo gyvybę. Na, bet tai turėjo įvykti labai jau seniai, nes pusę savo gyvenimo vieninteliai, kuriuos Kajus galėjo žudyti laisva ranka, buvo vampyrai ir medžiotojai. Nekalti žmonės neturėdavo progos susidurti akis į akį su alkanu vampyru, kadangi Volteroje visada būdavo kraujo maišelių, kuriais visai nesidrovėdamas jis maitinosi. Todėl šis variantas atkrito, kadangi panelė buvo jauna ir su aiškiai ir nenuspėjamai plakančia, krūtinėje stipriai besidaužančia širdimi.
- Gal galėtum šiek tiek patikslinti? - Pasiteiravo, regis, gana šaltai, bet dabar jam buvo tikrai įdomu ir smalsu kas gi čia yra įvykę. Galbūt jis galės jai paaiškinti situaciją. O gal jokio paaiškinimo nėra - tada tiesiog atsiprašys. Kaip vampyras ir dar Volturis, jis buvo gana taikus ir draugiškas. Žinoma, praeityje Kajus buvo visiškai kitoks. Buvo laukinis vampyras, skerdžiantis kaimus, žudantis žmones ir besimėgaujantis tokiu gyvenimu bei nemąstantis apie galimybę pasikeisti. Tačiau dievaži, tai buvo neatmenamais laikais. Dabar jame buvo išlikę šiek tiek moralės ir vertybių, kurių jis nieku gyvu neketino išduoti. Kaip ir buvo prižadėjęs savo motinai visada padėti tiems, kuriems pagalba reikalinga. Gaila, kad šį pažadą prisiminė tik po visų purvinų darbelių, kuriuos yra padaręs, tačiau vis dėlto prisiminė. Štai kodėl jis neketino tiesiog numoti ranka ir palikti šią merginą kapanotis vienai. Ypač mieste, kuriame pilna vampyrų, kurie mielai pasinaudotų pažeidžiama, dailia, nestabilios psichikos ir pavojų ieškančia mergina. Tuo labiau, kad jos viduje akivaizdžiai virė chaosas. Net ir po galiausiai to kraupaus juoko bei vėliau uždėtos abejingumo kaukės, galėjai suvokti, kad ji viduje ji stipriai dėl to kenčia. Ir Kajus nė neįsivaizdavo, kad būtent jis prie to ir prisidėjo. Tačiau puikiai suvokė tą jausmų slėpimą. Kadangi visą savo gyvenimą pats darė lygiai tą patį.



“I am not sure that I exist, actually. I am all the writers that I have read, all the
people that I have met, all the women that I have loved; all the cities I have visited.”
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Palmyra
PRANEŠIMAI : 18817

Veronique Helena Beckett
You were writing our epitaph,
and I thought we were still alive.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Sk. 11 24, 2013 10:40 pm

Nesitikėjo, kad jo mimika po merginos ištartų žodžių persimainys ir jo galvą pasieks neaiškios formos nušvitimas. Jis aiškiai neturėjo žalio supratimo, kas per viena toji Rubė, ko ji iš jo nori ir kad prieš šimtą penkiasdešimt metų ne laiku ir ne vietoje pražergusi kojas josios mama, kartu su juo sukūrė šį iš pažiūros dailų, bet purviną ir sudarkytą iš vidaus, pusiau žmogėną. Rubė prisidegė cigaretę, lyg dabar būtų pats metas tempti laiką ir kankinančiai lėtai kilnoti ranką prie lūpų, įtraukti to mėšlo į plaučius, o tada išpūsti dūmus į naktinį Volteros dangų. Ji dar kurį laiką vengė vampyro žvilgsnio tiesiog spoksodama į sau po kojomis esančią akmenimis grįstą gatvelę, o tada apsilaižė išsausėjusias lūpas vis dėlto teikdamasi pažiūrėt į tą vyrą. Niekaip negalėjo nusikratyti neapykantos viduje, kad ir kaip stipriai ir įnirtingai stūmė šią neigiamą emociją tolyn, kadangi per visą gyvenimą jai užteko nekęsti vieno asmens - savęs, bet tas jausmas verdantis ir kunkuliuojantis krūtinėje, lyg burokėlių sriuba, tiesiog buvo stipresnis. Ji žengė kelis žingsnius arčiau Volturio, specialiai išpūsdama dūmus jam į veidą ir nors įprastai po tokio nederamo elgesio su vyresniu vampyru, kuris gali uždaryti tave į rūsį ir leisti savo kalėms tave kankinti, jos veidelį papuošia ironiška šypsenėlė, šį kartą jos mimika išliko šalta ir nič nieko nesakė apie audrą vykstančią jos viduje.
-Žinau, kad atsižvelgiant į tai, jog per du tūkstančius metų dulkinaisi su galybe moterų, tau vardas Anabelė nieko nesakys, surizikuosiu ir pasakysiu, kad ji buvo mano mama. Pagimdžiusi mane prieš 150 metų ir nelemtas keturiolika dienų ir po kelių minučių mirusi, kadangi aš būdama neaiškus, per greit augantis ir besivystantis parazitas priverčiau ją mirtinai nukraujuoti. - Ji stabtelėjo numesdama nuorūką ant žemės ir primindama ją koja. Gumulas vėl išsiplėtė jos gerklėje, bet šį kartą Rubė labiau pasistengė ir akys išliko sausos, lyg tariami žodžiai jai absoliučiai nieko nereikštų.
-Geriausia to dalis yra ta, jog vien dėl savo tėvelio kaltės esu tokia, kokia esu. Pasekmė vienkartinio nuotykio tarp žmogaus ir vampyro. Nekenčiu savęs. Nekenčiu ir tavęs, tėti. Taigi, lygiosios - Tą vieną vienintelį žodį ji išspjovė su tokia panieka, kad net pati pasibaisėjo. Nebenorėjo daugiau būti šalia jo, žiūrėti į jo veidą ar uosti vampyrišką kvapą, kuris regis ir taip įsigėrė į visas jos ląsteles, taigi tiesiog apsigręžė imdama palengva, niekur neskubėdama, pėdinti tolyn.



And I'd choose you; in a hundred lifetimes, in a hundred worlds,
in any version of reality I'd find you and I'd choose you.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Milo Ventimiglia
PRANEŠIMAI : 2070

Marcus Hervé Volturi
Most people need love and acceptance a lot more than they need advice.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Pir. 11 25, 2013 9:45 pm

Vienas vienintelis ištartas vardas kelis kartus suskambo Kajaus galvoje ir jis išpūtė akis bei suraukė antakius, tarsi mergina ką tik būtų pasakiusi, kad poryt ateis pasaulio pabaiga. Visų pirma, Kajus norėjo paprieštarauti, kad per visą savo gyvenimą buvo dvi moterys, su kuriomis jis buvo neištikimas savo žmonai, ir viena iš jų buvo Anabelė, o kitos net išdavyste vadinti nelabai būtų galima. Tačiau Kajus nusprendė, kad neverta pradėti teisintis. Kitas dalykas buvo tiesiog paprasčiausias, žmogiškas ir nesuvaidintas šokas. Šokas tūkstantmečiui vampyrui, kuris pasireiškė praverta burna, išplėstais vyzdžiais ir išraiška veide, lyg jis dabar tikrai būtų visiškai šokiruotas ir nežinantis ką daryti. taip ir buvo. Mintis, kad jis galėtų turėti dukrą, ypač, kad abu kartus saugojosi, atrodė visiškai neįsivaizduojama ir beprotiška.
- Anabelė.. - Ištarė moters, kuri kadaise jam reiškė tikrai daug, vardą, o tada įsmeigė žvilgsnį į judviejų trumpo romaniuko pasėkmę - savo dukrą. Atpažino plačias rudas akis, kurias mergaitė buvo paveldėjusi iš Kajaus. Banguoti plaukai ir riesta nosis buvo visai kaip Anabelės. Kajui suspaudė širdį ir jis ranka persibraukė sau per veidą, visiškai pasimetęs, atlikdamas beprasmišką, tokį skaudžiai žmogišką veiksmą. Tačiau suvokė, kad negali juk visą vakarą čia dabar tiesiog klausinėti kaskaipkodėl, o pats metas spręsti šį reikalą. Merginai ėmus žingsniuoti tolyn nuo jo, Kajus švelniai suėmė ją už alkūnės ir sustabdė, mintimis stengdamasis išvengti numatymo, kas gali įvykti ateityje. Kaip į tai sureaguos Volturiai ir Rozali. Kaip, galų gale, jo pačio gyvenimas pasikeis. Akivaizdu, kad jis negalvojo apie galimybę tiesiog paleisti ją iš savo gyvenimo. Tik ne dabar. Tik ne tokiais atvejais kaip šis.
- Palauk. Tu tikriausiai norėtum sužinoti kodėl taip įvyko, kad manęs tavo gyvenime nebuvo, - sumurmėjo atleisdamas jos alkūne ir akimis vis dar stebėdamas josios judesius bei veido mimiką.



“I am not sure that I exist, actually. I am all the writers that I have read, all the
people that I have met, all the women that I have loved; all the cities I have visited.”
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Palmyra
PRANEŠIMAI : 18817

Veronique Helena Beckett
You were writing our epitaph,
and I thought we were still alive.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Pir. 11 25, 2013 10:05 pm

Tas vaizdas, kaip Kajus regis byrėjo akyse, persekios merginą iki jos gyvenimo galo. Kas, tenka pripažinti, yra pakankamai ilgas laiko tarpas. Jeigu merginai vėl nešaus į galvą staiga užbaigti savo nieko vertą gyvenimą, ko jai padaryti nė nebūtų pavykę, tik ne nuo tokio aukščio. Bet aišku, ir tai ji suprato per vėlai. Rubės galva jau ir taip buvo prikimšta prisiminimų. Kaip mamos akis paliko paskutinis šviesos spindulėlis. Kaip teta ir dėdė apėjo ją per kelis metrus, vadindami raganiaus dukra, kad ir ką tai reikštų. Kaip vienintelė ją mylėjusi ir priėmusi pas save moteris, buvo rasta lovoje pačios Rubės, o jos veide švietė pasitenkinimo pilna šypsena. Lyg ji džiaugtųsi išeinanti ir paliekanti Rubę. Tokio žmogiško Kajaus jai reikėjo mažiausiai. Lengviau būtų buvę, jei jis tiesiog būtų pavaręs merginą šalin sakydamas, kad nė nenutuokia, kokius niekus ji čia tauškia. Bet taip, kaip jis ištarė jos mamos vardą, tarsi ta moteris tikrai būtų kažką jam reiškusi, ir kaip sugriebė merginos ranką nenorėdamas, kad ši išeitų, suteikė Rubei vilties kibirkštėlę, kad galbūt, tiesiog galbūt kažkas iš šito gali išeiti. Ir tai visiškai ją sužlugdė. Visus šiuos metus kalusi sau į galvą, kad jai nieko nereikia, o ypač tėvo, kuris net nenusipelnė būti taip vadinamas, ji dabar nenorėjo nieko daugiau, kaip prisiglausti prie Kajaus krūtinės ir tyliai sušnibždėti, kaip jai skauda. Ji lėtai apsisuko ant kulno ganėtinai nepatikliai pašnairuodama į ją laikančią ranką, o tada kilstelėjo nieko nesakančias akis į Voturio veidą.
-Jei nuoširdžiai, man nesvarbu, ką nori pasakyti. - Tarė pasipuošusi ta garsiąja "I don't give a shit" šypsenėle, kuri visi žinojo iš tiesų reiškė, kad jai rūpi. Ir net labai. Bet net ir ištarusi tuos žodžius ji nepajudėjo iš vietos, lyg prieštarautų pati sau. Nepasakė daugiau nieko šiurkštaus, nepasitraukė nuo Kajaus, neapsigręžė ir nenuėjo likdama stovėti vietoje, lyg ten įaugusi. Už ką net mintyse suurzgė ant savęs vedina begalinio pykčio. Merginos pirštai nejučia palytėjo tą vietą, kur ją už rankos buvo suėmęs vyriškis. Būdamas šaltesnis už ją kelis kartus, jis sugebėjo priversti jos odą užsiliepsnoti, lyg priminimą, kad ji vis dėlto gyva. Vis dar egzistuoja. Ir vis dar nori tai daryti. O asmuo leidęs jai tai suvokti stovi čia pat ir lygtais neketina niekur eiti.



And I'd choose you; in a hundred lifetimes, in a hundred worlds,
in any version of reality I'd find you and I'd choose you.
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Milo Ventimiglia
PRANEŠIMAI : 2070

Marcus Hervé Volturi
Most people need love and acceptance a lot more than they need advice.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Tr. 11 27, 2013 7:15 pm

Merginai pasakius paskutinius žodžius, Kajus tik susilaikė nuo akių pavartymo ir tyliai atsiduso. Nelabai smagus faktas, kad šimto penkiasdešimties sulaukusi mišrūnė ketino elgtis kaip užsispyrusi paauglė ir apsimesti, kad jai nusispjaut ant viso pasaulio. Tačiau Volturis, kaip ir daugelį dalykų, nenorėdamas jos skaudinti, nutylėjo. Buvo įpratęs sulaikyti savo mintis tiesiog galvoje, taip jis ir išvengdavo betikslių dramų ar konfliktų. Kartais norėtų šią išmintį pasakyti ir kitiems individams, tačiau vėliau suvokia, kad dramos ir yra būtent tai, ko reikia jų varganuose gyvenimėliuose. Mostelėjęs galva link suoliuko, jis pats patraukė ten. Gal šnekučiuotis stovint ir buvo gana patogu ir įprasta jam, tačiau vis dėlto suoliukas atrodė geresnė idėja. Rubei prisėdus šalia, Kajus nukreipė žvilgsnį į ją.
- Su Anabele susitikau gana keistomis sąlygomis. Tuo metu mano ir žmonos santykiai jau buvo visiškai atšalę, tačiau ne, aš savęs neteisinu dėl to. Žinau, ką padariau ir mano žmona tai taip pat puikiai žino. Bet kalbant apie Belę.. Sutikau ją leidžiant laiką su vampyru. Tiksliau, jis ketino ją nužudyti, tačiau iš pradžių tiesiog žaidė su ja. Aišku, nenoriu pateikti savęs kaip didvyrio, bet tą kartą pajutau, kad negaliu leist tai žavingai moteriai mirti. Taigi, mes pradėjom bendrauti. Tą naktį praleidome drauge, šnekėdami apie visokius dalykus. Ir ji nebuvo vienas nakties nuotykis, ji buvo kažkas daugiau. Žinai, tavo mama buvo panaši į tave. Drąsi, pasitikinti savimi, tačiau giliai viduje kenčianti nuo savų demonų ir negalinti su jais susidoroti bei ieškanti pagalbos kituose, nors niekada nebūtų to pripažinusi. Aš suteikiau jai meilę ir šilumą. Ir tą naktį, kai ji man atsidavė, pasakiau, kad myliu ją. Buvo praėjęs mėnesis po mūsų pažinties. Tai reti žodžiai iš tiek metų sulaukusio vampyro, kaip aš, taigi, aš kalbėjau rimtai. Tą naktį tu tapai galimybe. Tačiau po to.. - Sunkiai atsiduso nusukdamas žvilgsnį į šoną ir suraukdamas antakius. Nesitikėjo, kad prisimenant tai gali skaudėti ir netgi nemenkai. - Ji dingo. Esu linkęs manyti, kad Belė išsigando. Ji puikiai žinojo, kas aš esu ir kokia mano padėtis. Ir ji išsigando visai ne to. Ji bijojo, kad gali taip pat įsimylėti mane. Ta daili rudaplaukė su plačiomis žaliomis akimis bijojo skausmo. Negalvok, kad nemėginau jos surasti. Bandžiau, tačiau Belė nenorėjo būti surasta. Ji mane paliko. Akivaizdu, kad Belė nenorėjo, jog būčiau tavo tėvas. Ji nenorėjo, kad žinočiau, jog turiu dukrą. Veikiausiai manė šitaip tave apsaugosianti nuo šūdino gyvenimo, kurį galbūt būtum turėjusi su manim. Man labai gaila, kad taip įvyko, bet negali manęs kaltinti dėl visko blogo, kas įvyko tavo gyvenime. Jei tik būčiau žinojęs.. - skėstelėjo rankomis ir užsikėlė koją ant kojos, žvilgsnį vėl įsmeigdamas į merginos akis ir pajusdamas krūtinėje keistą šilumą. Jis ką tik jai pasakė, kad jei būtų žinojęs turintis dukterį, niekada nebūtų jos išsižadėjęs ar palikęs. Nepaisant visko, jis tikrai džiaugėsi sutikęs savo dukrą, nors ir buvo keista tai žinoti, tačiau malonu. Kad galų gale jo gyvenimas gal ir nėra toks visiškai beprasmis.



“I am not sure that I exist, actually. I am all the writers that I have read, all the
people that I have met, all the women that I have loved; all the cities I have visited.”
Atgal į viršų Go down
avatar

CLAIM : Palmyra
PRANEŠIMAI : 18817

Veronique Helena Beckett
You were writing our epitaph,
and I thought we were still alive.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Tr. 11 27, 2013 8:43 pm

Ji turėtų griežtą ir taiklų atsakymą į visus jo išsakytus priekaištus, taigi Kajus pasielgė teisingai pasirinkdamas nutylėjimo kelią. Nes merginos žodžiai greičiausiai nepaglostytų nė vieno iš jų širdelių. Rubė kelis kartus sumirksėjo stebėdama jį tolstantį suoliukų link, o jos veido mimika bylojo, kad begalinio užsispyrimo dėka ji svarsto idėją tiesiog tęsti kelionę kuo toliau nuo Volteros ir apskritai pamiršti šį jų susitikimą. Bet visgi, ji nusekė tą vyrą. Ne tiek dėl paties Kajaus, kadangi ji tikrai nenorėjo išgirsti jo gyvenimo istorijos, kiek dėl pačios mamos. Teta mažai ką apie ją pasakojo, taigi kiekviena, net ir mažytė smulkmena padėsianti atskleisti daugiau apie moterį, kuri suteikė Rubei gyvybę paaukodama savąją, prilygo kažkam nepaprastai ypatingam ir vertingam. Vis dėlto, ji neįsitaisė šalia jo ant suoliuko pasilikdama stovėti, susinėrusi rankas ant krūtinės, rudas akis nudelbusi į šlapią ir pilką grindinį bei nedrįsdama jų pakelti visą laiką, kol Kajus kalbėjo. Ir ne tik todėl, kad merginai buvo nejauku žiūrėti Volturiui į akis. Vos išgirdus mamos vardą, merginos žvilgsnis tapo sklidinas nuo ašarų, ir vis dėlto, nė viena nenutekėjo jos skruostais, kurie buvo švelniai paraudę lauke vis krentant temperatūrai. Ji ketino jį pertraukti viduryje vampyro kalbos, bet apsigalvojo tiesiog leisdama jam pabaigti ir kurį laiką patylėdama dar ir po to. Kadangi aikštė jau buvo tuštutėlė, o laikrodis skubėjo vidurnakčio link, tyla, ėmusi spengti ausyse, galiausiai pasidarė nepakeliama. Būtent tada, mergina karčiai šyptelėjo nežymiai papurtydama galvą.
-Tu idiotas. - Konstatavo jai visiškai aiškų ir puikiai matomą faktą. Paskendęs savo paties skausme, Kajus nematė tikrosios tiesos. Anabelė nebuvo tokia, kaip Rubė. Mergina buvo šimtu procentų tuo įsitikinusi. Vien iš žvilgsnio, to tyro ir kupino vilties net mirštant, kurį ji matė motinos akyse ir kurio niekada neregėdavo pas save stovėdama prieš veidrodį. Net ir tada, kai buvo vos nuo žemės besimatanti coliukė. Apsilaižiusi suskeldėjusias lūpas, ji pakėlė akis į vyrą tik ką papasakojusį itin graudžią savo nelaimingos meilės istoriją, su vargiai pakitusia veido mina. Rubei meilė neegzistavo. Ji greičiau replėmis išsitrauktų sau laukan širdį nei kada nors jaustų kažką panašaus. Tik ne vėl. Ir ne po to, kai visi iki vieno asmenys, kuriems ji atsivėrė, ją paliko.
-Anabelė nebėgo nuo tavęs, nes tavęs nemylėjo. Atvirkščiai. Tu greičiausiai atstojai jai visą pasaulį, sumautas žvaigždes ir dangų bei kitus vėjus aprašomus romanuose ar rodomus lėkšto pobūdžio filmuose. Ji tave paliko, nes laukėsi manęs. Ir žinojo, ką tai jai padarys. Ji mylėjo tave taip stipriai, jog nenorėjo, kad matytum, kaip ji miršta. Todėl leido tau gyventi toliau iškeldama tavo laimę virš savosios. Ar manosios. - Caktelėjo liežuviu šykščiai šyptelėdama, nors širdis nežymiai suvirpėjo. Ją supykino. Ir nors ji buvo įsitikinusi, kad ją neigiamai paveikė ši sentimentali istorija, iš tiesų jos organizmas buvo žemiau išsekimo ribos. Rubė nevalgė ir nemiegojo savaičių savaitėmis. Perdėtai linkusi į mazochizmą ji iš lėto žudė save, tarsi tokiu būdu galėtų grąžinti gyvybę moteriai, iš kurios ją atėmė. Tarsi taip norėtų nustoti jaustis kalta. Bet tai nepadėjo. O nusilpusi ji tik lengviau pasiduodavo emocijomis, kas privesdavo prie tokių absurdiškų dalykų, kaip bandymas nušokti nuo laikrodžio bokšto. Dabar už tai Rubė būtų mielai plojusi sau per veidą, bet Kajus ją jau laikė nuprotėjusia, o apsilankyti patalpoje su baltomis sienomis jai kol kas nesinorėjo.
-Buvo priežastis, kodėl ji išlaikė tavo portretą. Kodėl prieš apimta pomirtinių traukulių vapėjo tavo vardą. Galiu garantuoti, kad ir mane ji pagimdė tik tam, jog kažkur po žemę vaikščiotų kvėpuojanti tavo dalis. Kas čia žino, gal ji nesunaikino manęs, kol vis dar buvau jos pilve tik todėl, kad žinodama, jog vieną dieną vis tiek mirs nuo senatvės, ji būtų įsitikinusi, kad neliksi vienas. - Jos balse atsirado sarkazmo ir pašaipos gaidelė. Rubė neturėjo žalio supratimo, ką jos motina galvojo, bet pesimizmas, vienatvės jausmas ir žinojimas, kad yra niekam nereikalinga, ją gynė būtent prie tokio tipo išvedžiojimų, kurie jos sumautą nuotaiką tik dar labiau smukdė žemyn.



And I'd choose you; in a hundred lifetimes, in a hundred worlds,
in any version of reality I'd find you and I'd choose you.
Atgal į viršų Go down
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Nina Dobrev
PRANEŠIMAI : 10970

Carmen Bríghitte Denali
Until the lion learns how to write, every story will glorify the hunter.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Antr. 12 10, 2013 2:44 pm

Beprasidedančios žiemos šaltukas ir smulkios mažos snaigės, kurios be paliovos krito iš padangės ir leidosi ant šiek tiek įraudusių skruostų, nebuvo patys mylimiausi Serenos oro pokštai, bet žinant, kad debesys paslėpė šaižius saulės spindulius, net ir jie negadino keistai pakilios merginos nuotaikos. Šioje vietoje tvyroje keistai pakylėta galybę, kurią suteikė ne kas kitas, kaip volturių pilis. Serei tai patiko. Rodėsi, kad visi jutimai paaštrėjo. Nors tai tebuvo pačios merginos nusiteikimo, minčių padarinys. Eidama snaigėmis padengtu takeliu mišrūnė dairėsi tai į vieną, tai į kitą pusę, vis besigrožėdama spindinčiomis rausvomis švieselėmis. Dabar ji jautėsi kaip kokia eilinė mergina, nors tokia, nei vidumi, nei išore nebuvo. Tai išdavė jos akys, kurios nors ir buvo rudos, prie tam tikro šviesos kritimo kampo sužybėdavo rausvu atspalviu. Žmonės visuomet sakydavo, kad jos linzes atrodo labai įdomiai ir gražiai. Taip, linzės. Kurgi ne.. Priėjusi suoleli Serena nubraukė nuo jo sniegą ir atsisėdusi permetė koją ant kojos. Ramu. Aplunkui buvo taip ramu, kad akys pačios užsimėrkė ir pasauliui tyrinėti liko tik klausa.



I felt lethal, on the verge of frenzy. My nightly bloodlust overflowed into my days and I had to leave the city. My mask of sanity was a victim of impending slippage. This was the bone season for me and I needed a vacation.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 3345

Mikael Van Helsing
If there's a shadow in me, The dark is a tidal wave inside of you


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Antr. 12 10, 2013 2:53 pm

Nežinia kaip, bet jis atsirado Volteroje. Žinoma, gal todėl, kad jis greit judėjo, o gal taip, kokia teleportacijos mašina, bet jis čia atsirado. Vis dar juodas kostiumas dengė jo kūną, o šalčio, rodos, jis net nejuto, taigi su rankomis kišenėse jis lėtu žingsniu ėjo per aikštę. Niekada nebijojo čia pasirodyti, visgi taip pat buvo vampyras.. bent jau iš dalies. Nors tokio kaip jis reiktu prisibijoti ne tik paprastiems vampyrams, bet netgi aukštesnio posto Volturiams. Bet grįžtant prie temos. Mikaelis lėtu žingsniu ėjo per aikštę ir žvalgėsi, tarsi kažko ieškotų. O jis ir ieškojo. Jau nuo Forkso jam nieštėjo nagai ką nors padraskyti, ką nors suėsti ir palikti lavoną pūti, kaip jis mėgsta, o kur kitur daugiau tai galima padaryti, negu ne Volteroje? Taigi čia vampyrų sostinė. Bet jis užtiko kai ką geriau negu šiaip sau žmogystą, arba kaip jis retai juos vadina - kraujo maišą. Jo uoslę pakuteno saldus merginos kvapas. Taip, hibridės kvapas. Dar šiek tiek pasidairęs, jis tarsi visiškai nesusiprasdamas nuėjo link tos pusės, kur sėdėjo mergina.
Atgal į viršų Go down
http://hattford.fforum.biz/
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Nina Dobrev
PRANEŠIMAI : 10970

Carmen Bríghitte Denali
Until the lion learns how to write, every story will glorify the hunter.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Antr. 12 10, 2013 3:08 pm

Žinote tą jausmą, kai viskas aplinkui tarytum sulėtėją, kiekvienas garsas pasiekia ausų būgnelį ir atsimušęs vėl skrieja kažkur toli, kai gali girdėti sparnų plazdenimą paukščio, kuris skrieja kažkur toli, bandydamas pasipriešinti vėjo gūsiams. O dabar visą tai sustiprinkite daug kartų. Taip dabar jautėsi Serena. Pirštų galiukais jusdama purų sniegą mergina tiesiog sėdėjo. Niekur neskubėdama, nenorėdama nieko suplėšyti į gabalus prieš tai išsiurbusi paskutinius kraujo lašelius, ar tiesiog pažaisti vargšo žmogelio širdele, kuri plaka plaka... ir nutyla. Vėl pradeda plakti ir nutyla, tik šį kartą taip ir nebe pradeda plakti. Žinoma ir tokioje būsenoje ji galėtų lygiai taip pat pažaisti sutabdydama to vis dar skriejančio paukščio mažą širdelę, ar visai netoli jos karvelius lesinančios močiutės. Bet kam tai?
Tylą ir ramybę nutraukė sunkūs ir lėti žingsniai, kurie vis artėjo išduodami, kad tas, kuris ten ėjo, judėjo tiesiai Serenos link. Lėtai atmerkusi akis mergina pažvelgė priešai save, bet garsas sklido ne iš tos pusės, tad ir pamatyti, kas ateina ji negalėjo. Galbūt ji būtų atsisukusi ir pažiūrėjusi, kas ten eina, bet neturėjo noro žvilgsniu sutikti kokių nors piktų akių.



I felt lethal, on the verge of frenzy. My nightly bloodlust overflowed into my days and I had to leave the city. My mask of sanity was a victim of impending slippage. This was the bone season for me and I needed a vacation.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 3345

Mikael Van Helsing
If there's a shadow in me, The dark is a tidal wave inside of you


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Antr. 12 10, 2013 3:15 pm

Mikaelio žingsnių garsas tarsi nutilo, tarsi dingo iš čia. Tarsi jis buvo sustojęs. Bet ne, to tikrai nebuvo. Jis niekada taip nesustoja. Užteko vos tos sekundės ir vaikinas stovėjo prie suoliuko. Nužvelgė merginą. Jo akys atrodė per ne lyg ramios, kas turbūt Volturei būtų per daug keista. Visgi jis buvo vampyras, o Volturių vardai nuskambėję ir taip sukelia baimės jausmą. Bet ne šitam berniukui. Jis stovėdamas visu ūgiu prieš kažkokią hibridę, kurios turbūt norėjo Aro, nejautė nieko. Jo širdis plakė tuo pačiu lėtu taktu, tarsi jis vis dar stovėtu prieš nieką. Tarsi tos merginos nebūtų čia.
- Labas.- Pasigirdo jo balsas, šaltesnis negu lauko oras. Atrodė, jog jam vos prasitarus oras atšalo bent jau keliais laipsniais mažiausiai.
Atgal į viršų Go down
http://hattford.fforum.biz/
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Nina Dobrev
PRANEŠIMAI : 10970

Carmen Bríghitte Denali
Until the lion learns how to write, every story will glorify the hunter.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Antr. 12 10, 2013 5:16 pm

Serena sėdėjo taip pat ramiai ir tykiai, kaip ir prieš tai, o jos akys vis žvelgė tiesiai į priekį. Kadangį ilgą laiką ji keliavo po Europą, tai nė nenutuokė su kokiais pavojais ar padarais gali suidurti čia. Širdies dūžiai ir šiek tiek salstelėjęs kvapas išdavė tai, kad už jos stovintis asmuo yra lygiai tok pat mišrūnas, kaip ir Frigred. Išgirdusi šaltą pasiveikinimą, kuris lyg ir buvo skirtas jai, Serena suspaudė lūpa ir greitai perlėkusi mintimis nusprendė, kad tik ką atvykus nereikia priešų. Tą pačią akimirką veidą papuošė plati ir ledus tarytum tirpdanti šypsena. Apsisukusi ant suoliuko ji didelėm rudom akim pažvelgė į visai šalia stovinty vaikiną.
-Sveikas.-merginos balas buvo šilta, švenlus, pilnas jaunatviškos energijos. Rankomis pasirėmusi į apsnigtą suolelį Serena dar geriau įsižiūrėjo į vaikiną, tirdama jo veido bruožus, sudėjimą ir šiaip - išvaizdą. Žinoma taip prabėgdama akimis nepraleido ir raumėnų, kurie net pro juodą kostiumą buvo aiškiai matomi.



I felt lethal, on the verge of frenzy. My nightly bloodlust overflowed into my days and I had to leave the city. My mask of sanity was a victim of impending slippage. This was the bone season for me and I needed a vacation.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 3345

Mikael Van Helsing
If there's a shadow in me, The dark is a tidal wave inside of you


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Antr. 12 10, 2013 5:27 pm

Vaikino veide vis dar neatsirado šypsena ir net toji jos šypsena, kuri turėtų tirpdyti ledus, niekaip nepaveikė vaikino. Jis nebuvo tas hormonų valdomas paauglys, kuris vertintu merginos išvaizdą, kuris norėtų ją dabar pasikviesti arbatos pas save. Ne, tai nebuvo Mikaelis.. na, bent jau nuo dabar. Vis dar stovėjo ramus, nors po tiek kilometrų jis turbūt turėtų būti išvargęs, kadangi juos įveikė per mažiau negu valandą, bet kas čia jį žino, atrodė visiškai nepavargęs ir kaip tik, labai energingas. Nors jo kalba nebuvo jau tokia energinga. Jis iš primityvios kalbos atrodė kaip tikras senelis, kuris jau nieko nenorėjo sakyti šalia buvusiems žmonėms.
- Keista, jog viena mergina slankioja po tokį miestelį. Negi nebijai būti užpulta? Čia daug.. žudikų kiek girdėjau.- Jo veide nepasirodė jokia šypsena, net jos šėšėlio nebuvo galima įmatyti. Trumpai nužvelgė merginos veidelį, kadangi kūnas - jam buvo neįdomu. Kaip ir bet kuris gyvas padaras, ji turėjo širdį, odą, plaučius ir kraujo, kuris dabar jį taip viliojo, nors šiuo metu tikrai susivaldys.
Atgal į viršų Go down
http://hattford.fforum.biz/
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Nina Dobrev
PRANEŠIMAI : 10970

Carmen Bríghitte Denali
Until the lion learns how to write, every story will glorify the hunter.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Antr. 12 10, 2013 5:37 pm

Nors ir žvelgė į viiškai šaltą ir aplinkai, o tuo labiau jai abėjingą veidą, Serena nė sekundei nesusimėtė, mat per tiek laiko jai teko matyti ne vieną ir ne du paniūrusius, ją nužudyti trokštančių medžiotojų veidus. Kad ir kaip ten bebūtų visus kartus jai pavyko išvengti mirties, tad ir šį kartą tikėjosi, kad nieko labai baisaus nenutiks. Iš kur ji žinojo, kad vaikina prieš ją yra medžiotojas? Ko gero dėl jo stovėsenos ir gana grąsinančio balso tono, su kuriuo merginos ausis pasiekė taipogi kažkas velniškai panašaus į grąsinimą. Serenos šypenėlė tik dar labiau praplatėjo, o petukai savaime kilstelėjo į viršų. Nors žinojo, kad visiem viskas aišku, neišsidavė. Aplinkui buvo daug žmonių, o vampyrai ir mišrūnai privalėjo saugoti savo paslaptį.
-Aš turiu pipirinių dujų, jei kas nors ugalvotų mane užpulti.-atainiai pasakė numodama gležna rankele.- O, be to, čia pilna žmonių, kurie neabejoju neliktų abejingi į bėdą pakliuvusiai merginai.-šypsena šiek tiek sumažėjo, bet vis dar puošė mielų bruožų veidelį.- Pasiūlyčiau prisėsti, bet sniegą pats valytum.-pasakė mesteldama akies kamputį į suolelį.



I felt lethal, on the verge of frenzy. My nightly bloodlust overflowed into my days and I had to leave the city. My mask of sanity was a victim of impending slippage. This was the bone season for me and I needed a vacation.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 3345

Mikael Van Helsing
If there's a shadow in me, The dark is a tidal wave inside of you


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Antr. 12 10, 2013 5:43 pm

- O kokia drąsi mergina, bet netikiu, jog turi tik tai dujų.- Vaikino šaltas žvilgsnis praėjo pro jos kūną, bet pasakius apie suoliuką, jo žvilgsnis pasisuko į laisvą kampą. Ne, kostiumas peršlaptu, jeigu ir nuvalytų tą sniegą, o jam gaila kostiumo.. tiek už jį žudyti teko.. nors tai jam ir buvo malonumas.- Nemanau jog kuris nors iš čia esančių bailių galėtu padėti, jeigu kas nors atsitiktų tokiai gražuolei.- Jo žvilgsnis gal šiek tiek sušvelnėjo, prieš tariant tokius žodžius.- Nors ir nemanau, jog hibridei reiktu pagalbos. na taip, tavo kvapas man kuteną nosį jau iš tolo.- Nusišypsojo gan mielu smailu, kas buvo labai reta.. arba tiesiog tai buvo.. vaidinimas.- Manau, jog jau man verta prisistatyti. Aš - Mikaelis.- Dar ir nusilenkė išmokytas savo senų papročių, kadangi taip mėgo būti tokiu "džentelmenu".
Atgal į viršų Go down
http://hattford.fforum.biz/
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Nina Dobrev
PRANEŠIMAI : 10970

Carmen Bríghitte Denali
Until the lion learns how to write, every story will glorify the hunter.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Antr. 12 10, 2013 5:58 pm

Kuo jau kuo, bet drąsumu Serena paižymėjo labiau, nei kai kurios vampyrės, kurios yra pranašesnės už mišrūnes. Dažniausiai pagrindo bijoti net nebuvo, nes atjungi kam nors kokį nor labai rimtą organą ar judėjimui būtiną galūnę ir gali skuosti tolyn. Šį kartą viskas buvo kitaip, nes mergina jau pabandė išmėginti, kaip vaikinas reaguoją į atimtą reagą, bet ant jo tai nesuveikė. Išgirdusi garsiai ištariant apie jos būvimą hibride, Serena vos nepašoko nuo suoliuko uždengdama Mikaeliui burną. Jai tai buvo tarytum šventvagiškas gestas. Nesakau, kad ji tiki į dievą ar angelus, bet į volturių įtatymus žiūri rimtai. Juk jau teko susipažinti su jų vykdoma tvarka. Visgi Frigret tik krustelėjo ir toliau sėdėjo ant suolelio, nes niekas negirdėjo jų pokalbio. Veide vėl pasirodė šypsenėlė, vos tik vaikinas prisistatė.
-Serena.-prisistatė, bet nalkstyti nepuolė, mat visus damų gestus jau seniai buso išmetusi iš galvos. Ji - eilinė dvidešimt pirmo amžiaus paauglė. Su keliais privalumais, bet tik tiek.- Nejau taip negalėjai atsispirti mano kvapui, kad iš kaži kur atlėkei?-šiek tiek pašiepiančiai, šiek tiek koketiškai pasiteiravo.



I felt lethal, on the verge of frenzy. My nightly bloodlust overflowed into my days and I had to leave the city. My mask of sanity was a victim of impending slippage. This was the bone season for me and I needed a vacation.
Atgal į viršų Go down
avatar

PRANEŠIMAI : 3345

Mikael Van Helsing
If there's a shadow in me, The dark is a tidal wave inside of you


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Antr. 12 10, 2013 6:05 pm

(Ten vietoje "privalumais" turėjo būti apvalumais ;D )
- Nesijaudink, aplink mus nėra nei vieno žmogaus, kuris galėtu išgirsti per tokį atstumą, o ir vampyrų čia nė kvapo, nebent pora,kurie turbūt nė kiek nesidomi ką aš sakau, taigi gali būt rami. O ir vis tiek, man kliūtų, jog aš išdaviau tavo paslaptį, ne tau.. nors turbūt ir tu nukentėtum..- Nusišypsojo merginai toliau stovėdamas ramus. Jis jautėsi pakankamai ramus net Volturių teritorijoje, kadangi jie dažniausiai pasižymi tuo, jog naudoja savo galias, kas jam tikrai nėra baisu ir jis tai įrodė ant merginos.
- Ne, jeigu būtų viliojęs tavo kvapas, tai jau dabar gulėtum ant suoliuko arba šiaip ant žemės, turbūt jau ir pamylėta ir... su pora skylių gerklėje, nes mėgstu savo aukoms nuleisti kraują.- Jis kalbėjo labai ramiai, nežinia dėl ko, bet jam tai nesuteikė jokios baimės. Visgi buvo ne kas kitas, o hibridas ir dar tokios.. neįprastos rūšies. O ši mergina patraukė jo žvilgsnį labai šiaip sau, gal turbūt, jog atsibodo jam pastaruoju metu rėkauti ant visų... Ir tuo labiau įrodinėti, kažką dėl medžiotojų.
Atgal į viršų Go down
http://hattford.fforum.biz/
avatar

MIESTAS : Volterra, Italy
CLAIM : Nina Dobrev
PRANEŠIMAI : 10970

Carmen Bríghitte Denali
Until the lion learns how to write, every story will glorify the hunter.


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   Antr. 12 10, 2013 6:27 pm

( Oi tu šelmiau.. ;>)
-Dėl kažkieno kito kaltės aš nemėgstu nukentėti ir net jeigu šį kartą joks žmogus to negirdėjo, jau geriau nepakartok savo klaidos. Jeigu nepameni, tai čia Voltera.-daugiau Serena nieko nesakė, nes dar daugiau ką nors tauškėdama galėjo ir pati prasitarti, o koks praeivis išgirdęs arba palaikytų ją psichine ligone ir išsiųstų į pichiatrinę ligoninę, arba patikėtų ir sukeltų grėsmę būti demakuotiem. Volturių Serena bijojo. Nors ne tiek bijojo, kiek juos gerbė. Nežinia dėl ko. Jie, juk nieko gero jai nebuvo padarę, tik blogo.
-Ne apie tokį vyliojimą kalbu, iškrypėli.-pasakė šiek tiek suraukdama antakius, mat šis vyrukas jai atrodė kokių dvidešimt septinerių metų ir net jeigu jai yra pustrečio amžiaus akis vis tiek traukia jaunesni, nei jos pašnekovas. Visgi ji nebuvo kokia pikčiūrna mergiotė (dažniausiai), ypač kai kalbama apie mišrūnus, tad Frigred veidelį vėl papuošė kukli šypsenėlė.- Tad kas visgi atvedė link manęs?-dabar jau smalumas paėmė viršų.



I felt lethal, on the verge of frenzy. My nightly bloodlust overflowed into my days and I had to leave the city. My mask of sanity was a victim of impending slippage. This was the bone season for me and I needed a vacation.
Atgal į viršų Go down


Sponsored content


RašytiTemos pavadinimas: Re: aikštė   

Atgal į viršų Go down
 
aikštė
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 15Pereiti prie : 1, 2, 3, 4, 5  Next

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
sveiki atvykę į Forks miestelį! :: White pearl avenue-
Pereiti į: